LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO

LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO NUTARIMAS DĖL SEIMO NUTARIMO „DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS NACIONALINĖS KOVOS SU KORUPCIJA PROGRAMOS PATVIRTINIMO“ PAKEITIMO 2011 m. birželio 16 d. Nr. XI-1457 Vilnius (Žin., 2002, Nr. 10-355; 2009, Nr. 60-2346) Lietuvos Respublikos Seimas nutaria: 1 straipsnis. Pakeisti Nutarimą ir jį išdėstyti nauja redakcija: „LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS NUTARIMAS DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS NACIONALINĖS KOVOS SU KORUPCIJA 2011–2014 METŲ PROGRAMOS PATVIRTINIMO Lietuvos Respublikos Seimas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo (Žin., 1997, Nr. 2-16) 5 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo (Žin., 2002, Nr. 57-2297) 7 straipsnio 5 dalimi ir vertindamas korupciją kaip grėsmę politinei sistemai, pilietinei visuomenei ir nacionaliniam saugumui, matydamas būtinybę, kad valstybės institucijos vykdytų kryptingą ir veiksmingą antikorupcinę politiką, nutaria: 1 straipsnis. Patvirtinti nacionalinį saugumą stiprinančią Lietuvos Respublikos nacionalinę kovos su korupcija 2011–2014 metų programą (pridedama). SEIMO PIRMININKĖ                                                                            IRENA DEGUTIENĖ _________________ PATVIRTINTA Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. sausio 17 d. nutarimu Nr. IX-711 (Lietuvos Respublikos Seimo 2011 m. birželio 16 d. nutarimo Nr. XI-1457 redakcija) LIETUVOS RESPUBLIKOS Nacionalinė KOVOS SU KORUPCIJA 2011–2014 METŲ programa I. BENDROSIOS NUOSTATOS 1. Lietuvos Respublikos nacionalinės kovos su korupcija 2011–2014 metų programos (toliau – Programa) tikslas – užtikrinti veiksmingą ir kryptingą korupcijos prevencijos ir kontrolės sistemą Lietuvos Respublikoje. 2. Siekiant kompleksinės korupcijos prevencijos ir kontrolės, į Programoje įvardytus tikslus ir uždavinius turi būti orientuojamos ir kitų institucijų kovos su korupcija programos. 3. Programoje vartojamos sąvokos: 3.1. korupcija – bet koks asmenų, dirbančių valstybinėje tarnyboje (valstybės politiko, teisėjo, valstybės pareigūno, valstybės tarnautojo ir kito jam prilyginto asmens) elgesys, neatitinkantis jiems suteiktų įgaliojimų ar teisės aktuose nustatytų elgesio standartų, ar tokio elgesio skatinimas, siekiant naudos sau ar kitiems asmenims ir taip pakenkiant piliečių ir valstybės interesams; 3.2. korupcinio pobūdžio teisės pažeidimai – korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos ir kiti tokio pobūdžio teisės pažeidimai, už kuriuos numatyta administracinė, drausminė ar kitokia teisinė atsakomybė. 4. Kitos Programoje vartojamos sąvokos suprantamos taip, kaip jos apibrėžtos  Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatyme (Žin., 2002, Nr. 57-2297) ir kituose teisės aktuose. 5. Korupcija yra vienas iš pavojingiausių socialinių reiškinių, keliantis grėsmę žmogaus teisėms, demokratijai ir teisinei valstybei, iškreipiantis socialinį teisingumą, konkurenciją, verslo sąlygas, mažinantis ekonomikos augimą, keliantis pavojų valstybės valdymui, valstybės ir savivaldybės institucijų ir įstaigų stabilumui ir visuomenės moralei. Korupcija pirmiausia sietina su pernelyg dideliu biurokratijos ir reglamentavimo mastu, sprendimų diskrecijos ir atskaitingumo pusiausvyros nebuvimu. Be to, korupcijai sudaromos daug palankesnės sąlygos, jeigu sprendimo teisė yra monopolinė. Korupcija yra tam tikros institucinės ir reglamentavimo santvarkos padarinys (Lietuvos laisvosios rinkos institutas. Mažiau reguliavimų – mažiau korupcijos: užsienio valstybių patirtis. Vilnius, 2010). Veiksmingai sumažinti korupciją galima tik tada, jeigu kovos su korupcija priemonės kreipiamos ne į korupcijos padarinius, o į prielaidas. Tai reiškia, kad veiksminga valstybės antikorupcinė veikla turėtų būti skirta ne tik korupcinio pobūdžio teisės pažeidimams užkardyti, bet ir šalinti bei mažinti sąlygas asmenims, dirbantiems viešajame sektoriuje, turėti naudos, atlikti žalingus veiksmus ar susilaikyti nuo naudingų visuomenei veiksmų. 6. Programa orientuojama į du pagrindinius segmentus – korupcijos prielaidų ir sąlygų mažinimą bei šalinimą ir atsakomybės už korupcinio pobūdžio teisės pažeidimus įgyvendinimą. Jos priede pateiktą Nacionalinės kovos su korupcija 2011–2014 metų programos įgyvendinimo priemonių planą (toliau – Programos planas) sudaro dvi dalys – „Korupcijos prevencija“ ir „Atsakomybė už korupciją“. Programoje įvardytos prioritetinės kovos su korupcija sritys, kuriose yra didžiausia korupcijos paplitimo galimybė, daugiausia prielaidų ir sąlygų piktnaudžiauti tarnybine padėtimi. Pirmojoje Programos plano dalyje „Korupcijos prevencija“ išskirtos šios prioritetinės sritys: „Teisėkūra“, „Teismų ir teisėsaugos institucijų veikla“, „Ūkio subjektų veiklos priežiūra“, „Viešieji pirkimai“, „Sveikatos priežiūra“, „Teritorijų planavimas ir statybos valstybinė priežiūra“. Taip pat į pirmąją Programos plano dalį įtrauktos sritys „Viešasis administravimas ir valstybės tarnyba“ ir „Antikorupcinis švietimas“. Antroji Programos plano dalis „Atsakomybė už korupciją“ skirta vienai sričiai – teisės pažeidimų tyrimui. Programos įgyvendinimo priemonės nuosekliai siejamos su atskirų viešojo sektoriaus sričių problemų sprendimu, siekiant sumažinti ar pašalinti sąlygas korupcijai atsirasti ir egzistuoti. II. APLINKOS ANALIZĖ 7. Pagal organizacijos „Transparency International“ paskelbtus kasmetinio korupcijos suvokimo indekso tyrimo rezultatus Lietuvos korupcijos suvokimo indeksas 2010 metais buvo 5 balai (10 balų – labai skaidri, 0 – labai korumpuota valstybė). Lietuva užima 22 vietą iš 30 Europos Sąjungos (toliau – ES) valstybių narių ir kitų Vakarų Europos valstybių ir 46 vietą tarp tirtų 178 pasaulio šalių. Nors šio indekso reikšmė ilgai nekito ir netgi blogėjo, galima teigti, kad dabartiniu metu padėtis šiek tiek pagerėjo, tačiau tai nerodo esminio pagerėjimo kovos su korupcija srityje. Pasaulinio korupcijos barometro 2010 metų rezultatai rodo, kad 34 proc. Lietuvos gyventojų prisipažįsta, kad per pastaruosius 12 mėnesių jie yra davę kyšį bent vienam iš devynių viešųjų paslaugų teikėjų – švietimo sektoriaus, teismų, sveikatos apsaugos, policijos, registravimo ir leidimų išdavimo tarnyboms, komunalinių paslaugų teikimo įmonėms, mokesčių inspekcijai, žemėtvarkos institucijų arba muitinės atstovams. 78 proc. apklaustųjų mano, kad jų valdžios atstovų veiksmai, nukreipti prieš korupciją, yra neefektyvūs. Palyginti su kitomis ES valstybėmis narėmis, Lietuvos gyventojai ypač pabrėžia politinių partijų, parlamento, teismų, policijos, valstybės tarnautojų, teismų ir teisėkūros institucijų korumpuotumą. Didelis nepasitikėjimas viešojo sektoriaus institucijomis ir įstaigomis, menka informacijos, skatinančios priešintis korupcijai, sklaida, neefektyvus viešasis administravimas lemia visuomenės pakantumą korupcijai. 8. 2009 metais pastebima registruotų nusikalstamų veikų, susijusių su korupcija, skaičiaus didėjimo tendencija. Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos duomenimis, palyginti su 2008 metais, 2009 metais Lietuvoje užregistruota 980 korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų (kyšininkavimo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (Žin., 2000, Nr. 89-2741) (toliau – BK) 225, 226 straipsniai), papirkimo (BK 227 straipsnis) ir piktnaudžiavimo (BK 228 straipsnis), t. y. beveik 23 proc. daugiau negu 2008 metais (724 nusikalstamos veikos). Iš jų kyšininkavimo atvejų skaičius padidėjo apie 66 proc., papirkimo atvejų – 26 proc., o piktnaudžiavimo atvejų – 16 proc. Dėl minėtų nusikalstamų veikų 2009 metais Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba (toliau – Specialiųjų tyrimų tarnyba) pradėjo 88 ikiteisminius tyrimus, prokuratūroje pradėti 708 ikiteisminiai tyrimai. 2010 metais korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų padaugėjo – Lietuvoje užregistruoti 1 016 kyšininkavimo, papirkimo ir piktnaudžiavimo atvejų, t. y. beveik 4 proc. daugiau negu 2009 metais. Nors 2010 metais, palyginti su 2009 metais, šiek tiek sumažėjo registruotų kyšininkavimo ir piktnaudžiavimo atvejų (atitinkamai 17 ir 29 nusikalstamomis veikomis) atvejų, tačiau padaugėjo papirkimo (65 nusikalstamomis veikomis). 1.1. PRIORITETINIŲ KOVOS SU KORUPCIJA SRIČIŲ APLINKOS ANALIZĖ 9. Problemos ir pasiekti rezultatai prioritetinėse srityse: 9.1. Teisėkūra. Teisėkūros procesas šiuo metu dar nėra pakankamai viešas ir skaidrus, ne visi teisės aktų projektai yra laiku prieinami visuomenei, teisės aktų projektų viešumo reikalavimai nėra tinkamai taikomi vietos savivaldos segmentui, suinteresuotieji asmenys neturi galimybės prieinama forma pateikti nuomonės dėl visų teisės aktų projektų, taip pat nėra imperatyviai reikalaujama, kad teisėkūros subjektai viešai skelbtų visų pasiūlymų ir pastabų įvertinimą. Be to, nėra viešai skelbiama informacija apie teisės akto projektui rengti reikalingus tyrimus, kai tyrimai buvo finansuoti valstybės biudžeto, savivaldybių biudžetų ir (ar) valstybės pinigų fondų lėšomis. Nepakankamas teisėkūros skaidrumas lemia korupcinius motyvus, galimybes neviešu ir neskaidriu būdu daryti įtaką teisėkūros procesui, priimti sprendimus, palankius tam tikroms interesų grupėms ar sudarančius sąlygas reikštis korupcijai, taip pat neskaidriai naudoti valstybės asignavimus teisėkūros procese. Teisės aktai priimami kokybiškai neįvertinus jų poveikio visuomeniniams santykiams, dar nėra nuoseklios ir aiškios teisės aktų projektų antikorupcinio vertinimo sistemos, teisės aktų projektai antikorupciniu požiūriu vertinami neišsamiai ir formaliai, ne visada yra tikrinamas tokio vertinimo tikslumas. Tai gali lemti, kad numatomas teisinis reglamentavimas neduos realaus antikorupcinio efekto ar sukurs prielaidas korupcijai atsirasti. Galima įvardyti ir tam tikrus teigiamus pokyčius teisėkūros srityje. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1244 (Žin., 2009, Nr. 121-5212) patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės teisėkūros taisyklės, kuriose visos valstybės institucijos ir įstaigos įpareigojamos teikiant teisės aktų projektus Lietuvos Respublikos Vyriausybei (toliau – Vyriausybė) viešai juos skelbti (kartu su visais lydimaisiais dokumentais) Lietuvos Respublikos Seimo (toliau – Seimas) teisės aktų informacinės sistemos (toliau – TAIS) Projektų registravimo posistemyje (http://www.lrs.lt/tais_tapis/). Dėl TAIS Projektų registravimo posistemyje skelbiamų teisės aktų projektų pastabas ir pasiūlymus gali teikti visi suinteresuotieji asmenys ir institucijos. Asociacijos ir kitos nevyriausybinės organizacijos taip pat turi teisę atitinkamai ministerijai raštu pranešti, kad yra suinteresuotos dalyvauti derinant tam tikrus atitinkamam ministrui pavestų valdymo sričių teisės aktų projektus. Tokiu atveju atitinkami teisės aktų projektai privalomai teikiami asociacijai ar kitai nevyriausybinei organizacijai išvadoms gauti. Taip pat Vyriausybės 2010 m. spalio 6 d. nutarimu Nr. 1408 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimo Nr. 1244 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės teisėkūros taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ (Žin., 2010, Nr. 120-6112) 2.2 punkte ministrai, Vyriausybės įstaigų, įstaigų prie ministerijų ir kitų Vyriausybei ar ministrams pavaldžių viešojo administravimo subjektų vadovai įpareigoti skelbti ne tik Vyriausybei teikiamų, bet ir visus ūkio subjektų veiklos priežiūrą reglamentuojančių teisės aktų projektus TAIS Projektų registravimo posistemyje. Kalbant apie įstatymų leidybos lygmenį, pažymėtina, kad pagal Pasaulinio korupcijos barometro 2010 metais atlikto tyrimo rezultatus viena labiausiai korumpuotų institucijų Lietuvos gyventojai laiko Seimą – 4,2 balo (labai korumpuota – 5 balai). Įstatymuose ir kituose teisės aktuose reglamentuojami asmenų teisių ir laisvių, taip pat ūkinės komercinės veiklos apribojimai, mokesčių lengvatos, subsidijos ūkio subjektams, ūkio subjektų teisiniai santykiai. Tam, kad būtų priimti teisės aktai, nustatantys tik tam tikroms interesų grupėms naudingą teisinį reglamentavimą, neretai daromas poveikis, taip pat ir neteisėtais būdais. Remiantis leidinio „Veidas“ užsakymu bendrovės „Prime Consulting“ 2011 metais atlikta Seimo ir Vyriausybės narių apklausa, lobistine veikla užsiima ne tik oficialiai registruoti lobistai (http://www.veidas.lt/aktualijos/lietuva/uzsiregistravusiuju-–-vienetai, žiūrėta 2011-03-07). Greta teisėto lobizmo egzistuoja tam tikrų interesų grupių lobizmas, suinteresuotųjų asmenų neteisėto poveikio prielaidos valstybės ir savivaldybių institucijose ir įstaigose dirbantiems asmenims nėra pašalintos, sprendimus priimančių subjektų ir interesų grupių atstovų bendravimas nėra viešas ir (ar) fiksuojamas, teisėto lobizmo veikla nėra pakankamai išplėtota ir skatinama. Taip pat nėra nustatytas atskirų interesų grupių konsultavimosi mechanizmas rengiant teisės aktų projektus tiek valstybės, tiek vietos savivaldos lygmeniu, todėl suinteresuotos grupės negali veiksmingai įsitraukti į teisės aktų projektų vertinimo ir tobulinimo procesą, dalyvauti atliekant teisinio reglamentavimo būklės stebėseną. Nors, Seimui 2010 m. gegužės 18 d. priėmus Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymą ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų pataisas, įvyko teigiamų pokyčių skaidrinant ir viešinant politinių partijų finansavimo sistemą, griežtinant atsakomybę už politinių kampanijų finansavimo tvarkos pažeidimą, tačiau Pasaulinis korupcijos barometras rodo, kad politines partijas Lietuvos gyventojai 2010 metais vis dar laikė gana korumpuotomis (4,2 balo iš 5). Atsižvelgiant į politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo stebėsenos rezultatus, reikia ir toliau skatinti teisėtą ir skaidrų politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimą. 9.2. Teismų ir teisėsaugos institucijų veikla. Socialinių tyrimų, taip pat ir dėl korupcijos, rodikliai atskleidžia gana žemą visuomenės pasitikėjimo teismais ir teisėsaugos institucijomis lygį. Rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų bendrovės „Baltijos tyrimai“ naujienų agentūros ELTA užsakymu 2010 metais atliktos apklausos duomenimis, šalies gyventojai nepasitikėjo: teismais – 71 proc., prokuratūra – 67 proc., muitinėmis – 52 proc., Specialiųjų tyrimų tarnyba – 43 proc., Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentu – 43 proc., Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Valstybės sienos apsaugos tarnyba) – 37 proc. Remiantis Lietuvos Respublikos prokuratūros veiklos 2009 metais ataskaita, kyšininkavimu, piktnaudžiavimu buvo kaltinami policijos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos kariuomenės karo policijos tarnautojai. 2010 metais rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų bendrovė „Baltijos tyrimai“ Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos užsakymu atliko Lietuvos gyventojų apklausą apie policiją. 9 proc. šios apklausos respondentų nurodė, jog tam, kad padidėtų pasitikėjimas policija, ji turi pagerinti kovą su korupcija ir neimti kyšių. Kovojant su korupcija tam tikrose teisėsaugos institucijose įdiegta teigiama pareigūnų patikimumo (atsparumo korupcijai) vertinimo praktika, kurią būtų tikslinga įteisinti ir įstatymų lygmeniu, išplečiant jos taikymą ir kitose viešojo sektoriaus institucijose ir įstaigose. Kalbant apie problemas, su kuriomis susiduriama teismų veikloje, pažymėtina, kad šiuo metu nėra pašalintos visos prielaidos neteisėtai paveikti procesą ir priimamus sprendimus. Nors ir veikia teismų informacinė sistema, tačiau nėra proceso dalyvių prieigos prie sistemoje fiksuojamų duomenų apie proceso eigą ir dokumentus, dėl to vis dar esama galimybių piktnaudžiauti bylų paskirstymo neskaidrumu. Pažymėtinas ir dar vienas antikorupciniu požiūriu svarbus aspektas – procesų trukmė ir operatyvumas. Seimui 2010 m. rugsėjo 21 d. priėmus Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso pakeitimo įstatymą (Žin., 2010, Nr. 113-5742), buvo pasiekta tam tikra pažanga spartinant ikiteisminį tyrimą, tačiau tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo procesai nėra automatizuoti, dėl to bylos tiriamos ir nagrinėjamos pernelyg lėtai ir statiškai, o tai palanku korupciniams motyvams atsirasti – užtrukus procesui atsiranda daugiau galimybių jį nutraukti. Remiantis Specialiųjų tyrimų tarnybos 2010 metų pirmojo pusmečio ataskaita, šiuo laikotarpiu padidėjo bendras tiriamų (tirtų) bylų skaičius, pastebimas visų statistinių rodiklių padidėjimas, taip pat dėl šių priežasčių buvo nustatytas beveik 3 kartus didesnis, palyginti su 2009 metų tuo pačiu laikotarpiu, nutrauktų ikiteisminio tyrimo bylų skaičius. Remiantis Lietuvos Respublikos prokuratūros veiklos 2009 metais ataskaita, iš 708 dėl korupcinių nusikalstamų veikų pradėtų ikiteisminių tyrimų nutraukti 289 ikiteisminiai tyrimai. Siekiant nustatyti tikslias tendencijas ir priežastis, pašalinti galimus teisėsaugos institucijų veiklos trūkumus, sumažinti galimai nepagrįstai nutrauktų ikiteisminių tyrimų, būtina nuodugniau išanalizuoti ir įvertinti, kas lemia tokią minėtų rodiklių pokyčių dinamiką. Nors visuomenės atstovams sudarytos galimybės dalyvauti asmenų, pretenduojančių tapti teisėjais, atrankoje, tačiau teismų sistema išlieka pernelyg uždara, nes visuomenė neturi realių galimybių dalyvauti priimant sprendimus. Į atskirų bylų nagrinėjimo ir sprendimų priėmimo procesą įtraukus visuomenės atstovus, padidėtų šio proceso skaidrumas, išaugtų visuomenės pasitikėjimas teismais. Be to, šiuo metu civiliniai ginčai nepakankamai dažnai sprendžiami alternatyviais būdais, neišplėtotos valstybės užtikrinamos neteisminės taikinamojo tarpininkavimo paslaugos, administraciniame ir baudžiamajame procesuose nėra įdiegtas taikinamojo tarpininkavimo mechanizmas, todėl būtina plėsti galimybes didesnę dalį ginčų išspręsti ne teismo proceso būdu ir kartu mažinti visuomenės nepasitenkinimą teismų sistema. Siekiant užtikrinti skaidresnę ir atviresnę teismų veiklą, kartu būtina užtikrinti, kad teismų priimti sprendimai būtų skelbiami viešai ir būtų nemokamai prieinami visuomenei. Nors Lietuva yra prisiėmusi tarptautinius įsipareigojimus pranešėjų apsaugos srityje pagal Jungtinių Tautų konvencijos prieš korupciją (Žin., 2006, Nr. 136-5145) 33 straipsnį („Informatorių apsauga“) ir Civilinės teisės konvencijos dėl korupcijos (Žin., 2002, Nr. 126-5733) 9 straipsnį („Darbuotojų apsauga“), tačiau esamas nacionalinis reglamentavimas, manytina, nėra pakankamai efektyvus. Siekiant įvykdyti Lietuvos prisiimtus tarptautinius įsipareigojimus, taip pat skatinti informacijos apie neteisėtą ir neetišką veiklą atskleidimą ir ištyrimą, veiksmingesnę viešųjų interesų apsaugą, būtina išnagrinėti ir praktinio taikymo efektyvumo aspektu įvertinti teisės normas, reglamentuojančias pranešėjų apsaugą, kad būtų užtikrintas veiksmingas šio mechanizmo taikymas. 9.3. Ūkio subjektų veiklos priežiūra. Korupcija tam tikroje valstybėje yra tuo mažesnė, kuo ta valstybė ekonomiškai laisvesnė, o sąlygos verslui paprastesnės. Pasaulio banko ir Tarptautinės finansų korporacijos kasmetiniame verslo sąlygų reitinge „Doing Business 2011“ Lietuva yra 23 vietoje tarp 183 vertintų valstybių. Palyginti su 2010 metų indeksu, Lietuva pakilo 3 pozicijomis. Tradiciškai verslo sąlygų reitinge Lietuva atsilieka nuo Estijos (6 vietomis), tačiau viena vieta lenkia Latviją (http://www.lrinka.lt/index.php/meniu/ziniasklaidai/pranesimai_spaudai/pranesimas_spau dai_lietuva_verslo_salygu_reitinge_pakilo_3_vietomis/5891;from_topic_id;61, žiūrėta 2011-02-06). Lietuvoje šiuo metu veikia apie 80 centrinių ūkio subjektų veiklos priežiūros institucijų (toliau – priežiūros institucijos), dešimtys regioninių priežiūros institucijų, priežiūrą vykdo savivaldybių institucijos, asociacijos, valstybės įmonės. Versle beveik nėra veiksmų, kurie nebūtų reglamentuojami. Tačiau ūkio subjektų priežiūros funkcijos dažnai atliekamos neefektyviai, nekoordinuotai, priežiūros institucijų funkcijos neretai dubliuojamos. Toks ūkio subjektų veiklos priežiūros mechanizmas ne tik sukuria pernelyg didelę naštą verslui, neužtikrina valstybės biudžeto lėšų efektyvaus panaudojimo, bet ir didina galimybes reikštis korupcijai. Aktualių problemų esama ir verslo sąlygų reglamentavimo srityje. Pažymėtina, kad tam tikromis ekonominėmis veiklomis ūkio subjektai negali verstis neturėdami licencijos. Nors veiklų, kurios turi būti licencijuojamos, ir buvo mažinama, tačiau verslo licencijavimo mastas Lietuvoje išlieka didelis. Dėl pernelyg sudėtingo ir perteklinio reglamentavimo negavęs leidimo iš jį išduodančios institucijos, privatus ūkio subjektas negalės verstis norima veikla, todėl yra suinteresuotas išnaudoti visas priemones, kad gautų reikalaujamą dokumentą. Taip pertekliniu verslo reglamentavimu sudaroma palanki terpė korupcijai atsirasti ir plėtotis (Lietuvos laisvosios rinkos institutas. Mažiau reguliavimų – mažiau korupcijos: užsienio valstybių patirtis. Vilnius, 2010). Nors verslo sąlygų reglamentavimas vis dar yra pernelyg biurokratinis, jam būdingi pertekliniai draudimai, ribojimai, įvairių pažymų, licencijų, leidimų, papildomų dokumentų reikalavimas, procedūrų vilkinimas, tačiau ūkio subjektų veiklos priežiūros srityje įvyko esminių pokyčių, kurie ateityje turėtų sumažinti ne tik ūkio subjektams tenkančią biurokratinę naštą, bet ir korupcijos sąlygas. Seimas 2010 m. birželio 22 d. priėmė Viešojo administravimo įstatymo 1, 2, 9, 43 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo nauju ketvirtuoju skirsniu ir 91 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymą (Žin., 2010, Nr. 81-4228), kuriame įtvirtintos nuostatos, leisiančios iš esmės pagerinti verslo aplinką, o šiuo metu bausmių praktika pagrįstą ūkio subjektų priežiūrą keisti į pagalbą ir bendradarbiavimą orientuotą veiklą. Visa tai numatyta Viešojo administravimo įstatymo ketvirtajame skirsnyje, skirtame vienai iš viešojo administravimo sričių – ūkio subjektų veiklos priežiūrai. Šio skirsnio atskiruose straipsniuose apibrėžiama ūkio subjektų veiklos priežiūra, įtvirtinami šios priežiūros principai, nuostatos dėl ūkio subjektų konsultavimo, patikrinimų planavimo ir atlikimo, viešumo, taip pat nuostatos dėl ūkio subjektų veiklos priežiūros informacinės sistemos, informacijos iš ūkio subjektų gavimo, priežiūrą atliekančių subjektų veiklos vertinimo ir atskaitomybės. Vyriausybės 2010 m. sausio 18 d. pasitarime buvo pritarta Institucijų atliekamų priežiūros (inspektavimo) funkcijų optimizavimo gairėms. Vyriausybės 2010 m. gegužės 4 d. nutarimu Nr. 511 „Dėl institucijų atliekamų priežiūros funkcijų optimizavimo“ (Žin., 2010, Nr. 53-2613) nustatyti institucijų atliekamų priežiūros funkcijų optimizavimo tikslai, uždaviniai, principai, kuriais vadovaujantis turi būti optimizuojamos priežiūros funkcijos, apibrėžti priežiūros funkcijų optimizavimo dalyvių veiksmai ir priemonės, skirtos priežiūros funkcijų optimizavimo uždaviniams įgyvendinti, sudarytos priežiūros institucijų grupės, pavesta priežiūros institucijoms koordinuoti savo veiklą (taip pat ir rengiant bendrus patikrinimus), teisingumo ir ūkio ministrams pavesta koordinuoti institucijų atliekamų priežiūros funkcijų optimizavimo procesą. Vyriausybė 2010 m. spalio 6 d. priėmė protokolinį sprendimą Nr. 65 „Dėl ūkio subjektų veiklos priežiūros tobulinimo, institucijų atliekamų priežiūros funkcijų optimizavimo“, kurio tikslas – paspartinti Viešojo administravimo įstatymo ketvirtajame skirsnyje ir Vyriausybės 2010 m. gegužės 4 d. nutarime Nr. 511 „Dėl institucijų atliekamų priežiūros funkcijų optimizavimo“ nustatytų priemonių įgyvendinimą. 9.4. Viešieji pirkimai. Remiantis 2008 metais bendrovės „RAIT“ atlikto sociologinio viešųjų pirkimų skaidrumo tyrimo duomenimis, ketvirtadalis (25 proc.) Lietuvos įmonių, dalyvaujančių viešuosiuose pirkimuose, vertina viešųjų pirkimų organizavimą Lietuvoje palankiai (iš jų 1 proc. – labai palankiai; 24 proc. – greičiau palankiai); trečdalis įmonių (32 proc.) – nepalankiai (iš jų 8 proc. – labai nepalankiai; 24 proc. – greičiau nepalankiai). 12 proc. respondentų paminėjo korupciją viešuosiuose pirkimuose; 10 proc. – tai, kad laimėtojas žinomas iš anksto; 10 proc. – daug neskaidrumo, nesąžiningumo; 5 proc. – tai, kad pirkimai organizuojami vienašališkai, jų sąlygas pritaikant vienam kandidatui. Tyrimo rezultatai rodo, kad 66 proc. respondentų mano, kad korupcijos apraiškos galimos rengiant kvalifikacinius reikalavimus viešiesiems pirkimams; 62 proc. – rengiant techninę viešųjų pirkimų specifikaciją. Beveik pusė apklaustųjų (48 proc.) atsakė, kad galimi korupciniai sandėriai, vertinant pasiūlymus ir skelbiant laimėtoją; 45 proc. – kviečiant įmones dalyvauti viešajame pirkime. Galima teigti, kad viešieji pirkimai, kuriems naudojamos valstybės biudžeto lėšos, priskiriami prie sričių, kuriose yra didesnė korupcijos tikimybė. Viešųjų pirkimų tvarkos pažeidimai, pirkimo objekto tikslingumo ir pagrįstumo vertinimo sistemos ir praktikos nebuvimas, nepakankama viešųjų pirkimų komisijos narių kvalifikacija, perdėtai smulkmeniškas supaprastintų pirkimų reglamentavimas, galimybė formuluoti diskriminacinius pirkimo kriterijus arba netinkamai taikomos pirkimų organizavimo taisyklės lemia neteisėtą, neefektyvų valstybės biudžeto lėšų panaudojimą ir sudaro sąlygas korupcijai reikštis. Remiantis Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos 2010 metų analize „Viešųjų pirkimų problematika ir sprendimų kryptys“, 2009–2010 metais buvo atlikta nemažai darbų skaidrinant ir pertvarkant viešųjų pirkimų sritį. 2009 metais priimtais Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo pakeitimais pasiekta, kad informacija apie viešojo pirkimo procesą nuo pirkimo planavimo iki sutarties įvykimo, įskaitant pirkimo procedūrų eigą, tapo laisvai prieinama visiems suinteresuotiesiems asmenims Centrinėje viešųjų pirkimų informacinėje sistemoje. Nustatytas įpareigojimas perkančiosioms organizacijoms atlikti elektroninius viešuosius pirkimus šioje sistemoje ir užtikrinti, kad tokie pirkimai kiekvienais metais sudarytų ne mažiau kaip 50 proc. visų pirkimų vertės, tuo siekiant skaidresnių ir efektyvesnių viešųjų pirkimų procedūrų. 2009–2010 metais buvo atliekamas viešųjų pirkimų centralizavimas – Vyriausybei pavaldžios įstaigos įpareigotos užtikrinti, kad prekių, paslaugų ir darbų viešieji pirkimai būtų vykdomi naudojantis Centrinės perkančiosios organizacijos (toliau – CPO) elektroniniu katalogu, kai jame siūlomi pirkimo objektai atitinka perkančiosios organizacijos poreikius ir perkančioji organizacija negali jų atlikti efektyvesniu būdu racionaliai naudodama lėšas. Šie ir kiti viešųjų pirkimų reformos elementai lėmė teigiamus pokyčius – 2009 metais valstybė prekes, paslaugas ir darbus pirko skaidriau ir trečdaliu pigiau negu 2008 metais, nuo 2009 metų sparčiai ir nuolat auga elektroninių viešųjų pirkimų skaičius, per CPO atliktų viešųjų pirkimų vertė. Pertvarkoma viešųjų pirkimų sistema užtikrina didesnį viešųjų pirkimų skaidrumą ir mažina korupcijos atsiradimo prielaidas. 9.5. Sveikatos priežiūra. Diagnostinio tyrimo „Lietuvos korupcijos žemėlapis 2008“ duomenimis, 20 proc. gyventojų davė kyšį asmenims, dirbantiems miestų ir rajonų ligoninėse, 16 proc. – poliklinikose, 15 proc. – respublikinėse ligoninėse ir klinikose, 14 proc. – valstybinėse gydymo įstaigose. Sveikatos apsaugos ministerijos 2010 metų duomenimis, 16 proc. gydymo įstaigoje per paskutinius 12 mėnesių apsilankiusių asmenų neoficialiai atsilygino už sveikatos priežiūros paslaugas. 51 proc. iš neoficialiai atsilyginusių už sveikatos priežiūros paslaugas pacientų teigė, kad sveikatos priežiūros kokybė priklausė nuo asmeninio atsilyginimo. Tam tikrų asmens sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo netolygumai sudaro prielaidas iš pacientų reikalauti papildomų mokėjimų gydymo įstaigose. Pacientai už paslaugas, ypač stacionarinėse gydymo įstaigose, nepagrįstai verčiami savomis lėšomis įsigyti vaistinius preparatus, medicinos pagalbos priemones ar apmokėti kitas su gydymu tiesiogiai ar netiesiogiai susijusias išlaidas. Valstybinėse sveikatos priežiūros įstaigose paplitusi praktika naudojant įstaigų turtą (pastatus, medicinos įrangą ir kita) teikti pacientams mokamas paslaugas. Nenustatyta sveikatos priežiūros paslaugų, apmokamų iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (toliau – PSDF), apimtis ir struktūra, todėl nėra aišku, kokią paslaugos dalį apmoka PSDF. Aiškaus ir skaidraus reglamentavimo, konkrečių kriterijų nebuvimas sudaro sąlygas neteisėtoms priemokoms iš pacientų imti ir neskatina papildomojo (savanoriškojo) sveikatos draudimo plėtros. Visuomenė nepakankamai informuota apie valstybės lėšomis apmokamų sveikatos priežiūros paslaugų kainas. Pacientams suteikus atitinkamas stacionarines sveikatos priežiūros paslaugas, neteikiama informacija apie jiems suteiktų ir valstybės lėšomis apmokėtų paslaugų kainas. Nenustatyta sveikatos priežiūros įstaigų vadovų kadencijų trukmė ir tvarka sudaro prielaidas ilgalaikėms korupcinėms schemoms, ryšiams atsirasti. Nepakankama konkurencija sveikatos sektoriuje, nepakankamai skaidrus ir aiškus sveikatos priežiūros įstaigų finansavimo mechanizmas (dabar remiamasi tik praėjusių laikotarpių duomenimis). Esamas finansavimo reglamentavimas stabdo konkurencijos sveikatos priežiūros paslaugų rinkoje atsiradimą, tai sudaro palankias sąlygas tam tikroms įstaigoms dominuoti ir veikti išskirtinėmis sąlygomis, t. y. neefektyviai naudoti sveikatos priežiūros įstaigai skirtą finansavimą, taip pat riboti paciento teisę pasirinkti sveikatos priežiūros įstaigą. Nepakankamai tiksliai reglamentuotos ligų, kompensuojamųjų vaistų, centralizuotai perkamų vaistinių preparatų ir kompensuojamųjų medicinos pagalbos priemonių sąrašų sudarymo (atnaujinimo) ir keitimo procedūros. Galiojančioje Vaistinių preparatų įrašymo į Ligų ir kompensuojamųjų vaistų joms gydyti sąrašą tvarkos apraše nustatant vaisto farmakoekonominę ir terapinę vertę yra atsižvelgiama tik į alternatyvų ambulatorinį gydymą, tačiau tais atvejais, kai sukuriamas naujas vaistas ir nėra su kuo jo palyginti, jo vertė nepagrįstai sumažinama ir tai iškreipia tikrąjį vaizdą bei užkerta kelią naujam vaistui patekti į šį sąrašą. Vaistiniai preparatai, įrašomi į Ligų ir kompensuojamųjų vaistų joms gydyti sąrašą ir į Valstybinės ligonių kasos centralizuotai perkamų vaistų sąrašus, yra vertinami pagal skirtingas vertinimo schemas ir jiems taikomi skirtingi vertinimo kriterijai. Neišplėtotas papildomasis (savanoriškasis) sveikatos draudimas, neapibrėžtas papildomojo (savanoriškojo) sveikatos draudimo objektas (jo apibrėžimas padėtų pacientams valdyti savo sveikatos priežiūros išlaidų riziką), nesudarytos pakankamos prielaidos papildomojo (savanoriškojo) sveikatos draudimo plėtrai. 9.6. Teritorijų planavimas ir statybos valstybinė priežiūra. Diagnostinio tyrimo „Lietuvos korupcijos žemėlapis 2008“ duomenimis, gyventojų, valstybės tarnautojų ir įmonių vadovų nuomonė dėl korumpuotų procedūrų Lietuvoje sutampa: visos trys respondentų grupės išskyrė dvi labiausiai korumpuotas procedūras – statybos ir rekonstrukcijos leidimų išdavimas ir žemės paskirties keitimas. Lietuvos laisvosios rinkos instituto 2010 metais atlikto tyrimo „Mažiau reguliavimų – mažiau korupcijos: užsienio valstybių patirtis“ duomenimis, detaliojo plano rengimo procedūroje daugelis dalykų pavesta spręsti valstybės tarnautojui. Tai sustiprina detaliųjų planų rengėjų priklausomybę nuo valstybės tarnautojo sprendimo. Neteisėto atlygio davimas procedūroms pagreitinti atsidūrė sąrašo viršuje, kai Statybų sektoriaus korupcijos tyrime (organizacijos „Transparency International“ Lietuvos skyriaus 2008 metais altiktas Lietuvos statybų sektoriaus skaidrumo tyrimas, (http://www.transparency.lt/new/images/statybu_skaidrumo_ataskaita.pdf.) verslo atstovai buvo paklausti, ar girdėjo, kad jų srities įmonės būtų davusios neteisėtą atlygį, – trečdalis jų tai patvirtino. Neoficialus atlygis beveik visose su statybos leidimų išdavimu ar žemės reikalų tvarkymu susijusiose procedūrose buvo absoliučiai veiksmingas, t. y. 100 proc. neoficialų atlygį teikusių respondentų atsakė, kad šis mokėjimas padėjo susitvarkyti konkrečios procedūros reikalus. Taigi kyšiai duodami kaip galimų problemų ir delsimo prevencijos priemonė. Tai patvirtina, kad nei vidaus administravimo kontrolė, nei galimybė skųsti terminų nesilaikymą neužtikrina, kad būtų laikomasi įstatymų nustatytos tvarkos. Teritorijų planavimo dokumentų rengimo procesui trūksta viešumo, nėra teikiamos su teritorijų planavimo dokumentų rengimu ir teritorijų planavimo valstybine priežiūra susijusios viešosios paslaugos, reikalinga informacija gana sunkiai prieinama teritorijų planavimo proceso dalyviams. Nagrinėjamos srities problemas lemia tai, kad statybos leidimų išdavimo ir statybos valstybinės priežiūros informacinės sistemos elektroninės paslaugos nėra išplėtotos, su statybos procesu ir statybos valstybine priežiūra susijusių dokumentų gavimo procesas nepakankamai automatizuotas, šiuo metu nuotoliniu būdu galima tik pateikti prašymą gauti minėtus dokumentus, tačiau negalima gauti pačių dokumentų. Vienas iš svarbiausių veiksnių, lemiančių palankias korupcijos vešėjimo sąlygas teritorijų planavimo ir statybos priežiūros sektoriuje, yra individualių teisės aktų (leidimų išdavimas, detaliųjų planų tvirtinimas ir kita) priėmimas kolegialiu sprendimu. Tokia procedūros forma sudaro prielaidas piktnaudžiauti suteiktomis galiomis ir išvengti asmeninės atsakomybės. Atvirumo ir skaidrumo teritorijų planavimo dokumentų rengimo srityje stoka sudaro palankias sąlygas procedūroms vilkinti, subjektyviems sprendimams ir kartu korupcijai egzistuoti. Nagrinėjant padėtį statybų sektoriuje, paminėtini ir tam tikri laimėjimai. 2010 m. spalio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 1, 2, 3, 5, 6, 12, 16, 20, 21, 23, 24, 27, 28, 33, 35, 40, 42, 45 straipsnių pakeitimo ir papildymo, šeštojo skirsnio pavadinimo pakeitimo, 231 straipsnio pripažinimo netekusiu galios ir šio įstatymo papildymo 281 straipsniu, keturioliktuoju skirsniu ir 1 priedu įstatymas (Žin., 2010, Nr. 84-4401), iš esmės pakeitęs iki tol galiojusias statybą leidžiančių dokumentų išdavimo ir statybos valstybinės priežiūros procedūras. Pagrindinis efektas – įtvirtinta nauja savavališkų statybų įteisinimo galimybė, leidžianti mažiau skausmingu asmenims ir mažiau valstybės lėšų reikalaujančiu būdu šalinti savavališkų statybų padarinius ir sumažinti teisminių ginčų skaičių. 1.2. POLITINIAI IR TEISINIAI VEIKSNIAI 10. Seimas 2009 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. XI-259 (Žin., 2009, Nr. 60-2346) patvirtino Lietuvos Respublikos nacionalinę kovos su korupcija programą (toliau – 2009 metų programa) ir jos įgyvendinimo 2009–2010 metų priemonių planą. Įgyvendinant 2009 metų programą dalyvavo visos valstybės ir savivaldybių įstaigos, savanoriškai galėjo dalyvauti ir nevyriausybinės organizacijos, asociacijos, fiziniai asmenys. Trūkstant lėšų ir žmogiškųjų išteklių, ne visos 2009 metų programos įgyvendinimo priemonės buvo įvykdytos. Įgyvendinant 2009 metų programos planą, 2009 metais buvo įvykdyta 37 proc., iš dalies įvykdyta – 34 proc., neįvykdyta – 29 proc. priemonių. Pirmojo 2010 metų pusmečio priemones buvo įvykdytos 100 proc. Pažymėtina, kad iki šiol 2009 metų programoje ir jos įgyvendinimo 2009–2010 metų priemonių plane priemonės nebuvo susietos su tikslo efekto kriterijais ir rezultato rodikliais, todėl dalis priemonių įvykdytos formaliai. Kita vertus, kovojant su korupcija įgyvendinta daug kitų 2009 metų programoje nenumatytų, priemonių, kurios vertinant programos veiksmingumą nėra vertinamos. Tai neprisideda prie veiksmingos kovos su korupcija, todėl 2011–2014 metų programoje yra įvardijamos probleminės sritys, labiau susitelkiama į jas, tikslo efekto kriterijus, laukiamo rezultato kriterijus ir orientuojamasi ne į formalius, o į tikrąjį rezultatą parodančius veiksmus. 11. Penkioliktosios Vyriausybės veiklos programoje, kuriai Seimas pritarė 2008 m. gruodžio 9 d. nutarimu Nr. X-52 (Žin., 2008, Nr. 146-5870), kova su korupcija minima tarp septynių svarbiausių sričių, kuriose Vyriausybė planuoja įgyvendinti esmines permainas. Svarbiausios kovos su korupcija kryptys, įvardytos Vyriausybės programoje, siejamos su korupcijos motyvų mažinimu: reglamentavimo supaprastinimo ir biurokratijos mažinimo politikos įgyvendinimu; korupcijos galimybių mažinimu: teisėkūros ir kitų viešų sprendimų viešumo ir tikslingumo užtikrinimu; atsakomybės už korupciją įgyvendinimu: valstybės tarnautojų veiklos skaidrumo ir kontrolės užtikrinimu, korupcijos nusikaltimų tyrimu. Taip pat įvardijamos priemonės, skirtos panaikinti korupciją sveikatos priežiūros sistemoje: viešųjų paslaugų perkėlimas į elektroninę erdvę ir kitos priemonės. 12. Siekdama užtikrinti tarptautinius kovos su korupcija standartus, gerinti tarptautinį teisėsaugos institucijų, kovojančių su korupcija, keitimąsi informacija ir administracinius gebėjimus, Lietuva dalyvauja Jungtinių Tautų konvencijos prieš korupciją priežiūros mechanizmo veikloje, taip pat Europos Tarybos valstybių grupės prieš korupciją (GRECO) ir Europos Sąjungos valstybių narių kovos su korupcija kontaktinių punktų tinklo veikloje. Būtina pažymėti, kad 2009–2010 metais Lietuva pasiekė tam tikrą pažangą derindama nacionalinės teisės nuostatas su tarptautinių organizacijų teisės aktuose nustatytais kovos su korupcija reikalavimais. Siekiant įgyvendinti GRECO 2009 m. liepos 2 d. ataskaitoje pateiktas rekomendacijas Lietuvai, buvo parengti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso ir susijusių įstatymų pakeitimo įstatymų projektai, kuriais siūloma išplėsti kyšio sąvoką, kriminalizuoti prekybą poveikiu, subalansuoti sankcijas už korupcinio pobūdžio nusikalstamas veikas. 2010 m. birželio 15 d. Seimas priėmė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso pakeitimo įstatymą (Žin., 2010, Nr. 75-3792), kuriuo pailginti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai. Taip pat 2010 m. gruodžio 2 d. Lietuva pasirašė Baudžiamosios teisės konvencijos dėl korupcijos papildomą protokolą (ETS Nr. 191). 1.3. EKONOMINIAI, SOCIALINIAI IR TECHNOLOGINIAI VEIKSNIAI 13. Atskiruose tyrimuose (http://www.lrinka.lt/index.php/meniu/ziniasklaidai/pranesimai_spaudai/426) konstatuojama, kad korupcijos lygis daro tiesioginę įtaką investicijoms viešajame ir privačiame sektoriuose ir bendrajam vidaus produktui (toliau – BVP). Korupcija sudaro prielaidas oficialiai neapskaitytos ekonomikos plėtrai, monopoliniams dariniams atsirasti, neigiamai veikia mokesčių įplaukas į valstybės biudžetą ir blogina šalies įvaizdį. Korupcijai darant neigiamą įtaką rinkai, mažėja šalies ūkio efektyvumas, iškreipiama konkurencija, prastėja prekių ir paslaugų, tarp jų ir viešojo sektoriaus paslaugų, kokybė, mažėja pasitikėjimas viešojo sektoriaus institucijomis ir įstaigomis. Tyrimai patvirtina, kad korupcija tam tikroje valstybėje tuo mažesnė, kuo ta valstybė ekonomiškai laisvesnė. Tarptautinės ekonomikos instituto tyrimas atskleidė žymią koreliaciją tarp ekonominės laisvės 66 valstybėse ir žemo korupcijos lygio jose bei silpną neigiamą koreliaciją tarp valstybinių įmonių vaidmens svarbos 61 valstybėje ir žemo korupcijos lygio (Lietuvos laisvosios rinkos institutas. Mažiau reguliavimų – mažiau korupcijos: užsienio valstybių patirtis. Vilnius, 2010). 14. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, oficialiai neapskaitytos ekonomikos dalis nuo BVP 2008 metais sudarė 12,7 proc. BVP. Lietuvos laisvosios rinkos instituto duomenimis, 2011 metais oficialiai neapskaityta ekonomika Lietuvoje nustos augusi, tačiau jos dalis nuo BVP bus didelė ir sieks apie 27 proc. (http://www.lrinka.lt/index.php/meniu/ziniasklaidai/pranesimai_spaudai/pranesimas_spaudai_llri_ekonomikos_tyrimas_seseli_lietuvoje_renkasi_keturi_is_desimties/5856;from_topic_id;5091). Oficialiai neapskaitytą ekonomiką, be kitų veiksnių, lemia nusikalstamų struktūrų korupcinėmis priemonėmis daroma įtaka valstybės ekonomikai, teisėtai prekybai ir finansinei veiklai, be to, dalis oficialiai neapskaitytos ekonomikos apyvartos lėšų gali būti naudojama korupcinio pobūdžio teisės pažeidimams daryti. 15. Fraserio instituto sudarytame 2010 metų pasaulio ekonominės laisvės indekse Lietuva surinko 7,03 balo iš 10 ir atsidūrė 33 vietoje iš 141 vertintos valstybės. 2009 metais Lietuva buvo 35 vietoje. Ekonominės laisvės indeksas apima 10 ekonominės laisvės veiksnių (iš viso vertinama 50 rodiklių): užsienio prekybos politiką, mokesčių naštą, valdžios intervenciją į ekonomiką, pinigų politiką, kapitalo srautus ir užsienio investicijas, bankininkystę, darbo užmokesčio ir kainų kontrolę, nuosavybės teises, ekonominės veiklos reglamentavimą ir oficialiai neapskaitytą ekonomiką. Labiausiai šalies ekonominę laisvę riboja išplitusi korupcija, biurokratiniai verslo apribojimai. 16. 2003 m. liepos 22 d. Tarybos pamatiniame sprendime 2003/568/TVR dėl kovos su korupcija privačiame sektoriuje (OL 2004 m. specialusis leidimas, 19 skyrius, 6 tomas, p. 182) pabrėžiama, kad korupcija privačiame sektoriuje kelia grėsmę visuomenei, taip pat iškreipia sąžiningą konkurenciją ir trukdo ekonomikos plėtrai. Kovojant su korupcija privačiame sektoriuje būtų sustiprinta vidaus rinka ir ekonomika. Lietuvoje nėra atlikta išsamių tyrimų dėl korupcijos apraiškų privačiame sektoriuje, todėl nėra galimybės įvertinti šio reiškinio paplitimą ir numatyti antikorupcinio poveikio kryptis ir priemones. 17. Pasaulinio korupcijos barometro 2010 metų duomenimis, viešojo sektoriaus institucijomis Lietuvos gyventojai yra linkę mažiau pasitikėti negu jomis vidutiniškai pasitiki kitų ES valstybių narių gyventojai. Diagnostinio tyrimo „Lietuvos korupcijos žemėlapis 2008“ duomenimis, 75 proc. apklaustų gyventojų, 68 proc. valstybės tarnautojų ir 75 proc. įmonių vadovų mano, kad kyšio davimas padeda spręsti problemas. Sociologinio tyrimo rezultatai leidžia teigti, kad visuomenė toleruoja tokius papildomus mokėjimus ir nenori atsisakyti šio problemų sprendimo būdo. 18. Dauguma Lietuvos gyventojų, net ir būdami nepatenkinti valstybės vykdoma politika ir priimamais sprendimais, nemano, kad galėtų ką nors pakeisti, ir nesirengia imtis aktyvios visuomeninės veiklos. Diagnostinio tyrimo „Lietuvos korupcijos žemėlapis 2008“ duomenimis, apie 46 proc. apklaustų gyventojų ir 45 proc. įmonių vadovų nenorėtų dalyvauti antikorupcinėje veikloje. Pažymėtina, kad antikorupcinėje veikloje norėtų dalyvauti tik 22 proc. apklaustų gyventojų ir 35 proc. įmonių vadovų. 19. Lietuva 2010 metų ataskaitoje pagal e. dalyvavimo indeksą, kuris parodo bendrus nacionaliniams portalams ir gyventojams suteiktų įgaliojimų rezultatus, užėmė 19 vietą iš 157 reitinguotų valstybių ir atsidūrė pirmajame dvidešimtuke tarp tokių šalių kaip Australija, Japonija, Jungtinės Amerikos Valstijos, Danija, Vokietija, Nyderlandai. Vertinant e. valdžios plėtros rodiklius, Lietuva užima 28 vietą tarp 184 vertintų šalių (http://www.ivpk.lt/main-news.php?cat=0&n=1170). Elektroninis valdymas – tai viešojo administravimo subjektų veikloje diegiamų informacinių ir ryšio technologijų, naujovių, skirtų administracinėms ir viešosioms paslaugoms, demokratiniams procesams ir viešajai politikai tobulinti, visuma. Labiausiai elektroninės valdžios plėtra stringa korupcijos pažeistose valstybės valdymo srityse, tarp jų statybos leidimų išdavimo, žemės paskirties keitimo. Valstybės ir savivaldybių įstaigos nederina savo veiksmų diegdamos naujas informacines technologijas. Veiksmingas modernių informacinių ir ryšio technologijų naudojimas leistų išplėsti antikorupcinės informacijos sklaidą, užtikrinti informacijos valdymo sistemų veikimą, disponuojamos informacijos apsaugą, padidinti keitimosi duomenimis spartą. III. STRATEGINIS TIKSLAS, KITI TIKSLAI, UŽDAVINIAI IR VERTINIMO KRITERIJAI 20. Strateginis Programos tikslas – sumažinti korupcijos mastą. 21. Programos tikslai ir uždaviniai prioritetinėse ir kitose srityse: 21.1. teisėkūros srityje: 21.1.1. tikslas – užtikrinti viešumą ir skaidrumą priimant viešus sprendimus, gerinti teisės aktų projektų prieinamumą visuomenei; 21.1.2. uždavinys – didinti teisėkūros proceso viešumą ir skaidrumą; 21.2. teismų ir teisėsaugos institucijų veiklos srityje: 21.2.1. tikslas – užtikrinti skaidresnę, viešesnę ir efektyvesnę teismų ir teisėsaugos institucijų veiklą; 21.2.2. 1 uždavinys – mažinti ir šalinti korupcijos prielaidas teismų sistemoje; 2 uždavinys – gerinti teisėsaugos institucijų veiklą; 21.3. ūkio subjektų veiklos priežiūros srityje: 21.3.1. tikslas – mažinti korupcijos prielaidas pertvarkant ūkio subjektų veiklos priežiūrą atliekančių institucijų sistemą, mažinant veiklos priežiūros ir reglamentavimo naštą; 21.3.2. 1 uždavinys – mažinti korupcijos prielaidas optimizuojant priežiūros institucijų veiklą; 2 uždavinys – mažinti nelegalių mokėjimų paskatas siaurinant verslo reglamentavimo apimtį; 21.4. viešųjų pirkimų srityje: 21.4.1. tikslas – užtikrinti skaidrų ir racionalų prekių ar paslaugų pirkimą; 21.4.2. uždavinys – didinti viešųjų pirkimų organizavimo ir atlikimo viešumą, skaidrumą ir kontrolę; 21.5. sveikatos priežiūros srityje: 21.5.1. tikslas – didinti skaidrumą, mažinti ir šalinti korupcijos prielaidas sveikatos priežiūros srityje; 21.5.2. 1 uždavinys – sumažinti korupcijos prielaidų galimybes sveikatos priežiūros įstaigose; 2 uždavinys – sukurti skaidresnę vaistinių preparatų, medicinos pagalbos ir ortopedijos techninių priemonių įtraukimo į kompensavimo PSDF biudžeto lėšomis sistemą; 3 uždavinys – sudaryti sąlygas papildomojo (savanoriškojo) sveikatos draudimo plėtrai mažinant nelegalių mokėjimų prielaidas; 21.6. teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros srityje: 21.6.1. tikslas – sumažinti korupcijos pasireiškimo prielaidas didinant teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skaidrumą, sumažinti administracinę naštą paslaugos gavėjams; 21.6.2. uždavinys – užtikrinti skaidrų su teritorijų planavimu ir statyba susijusių dokumentų išdavimą teisės aktų nustatytais terminais; 21.7. viešojo administravimo ir valstybės tarnybos srityje: 21.7.1. tikslas – gerinti administracinių ir viešųjų paslaugų kokybę, stiprinti valstybės tarnybos institucijų antikorupcinį imunitetą (atsparumą korupcijai), didinti viešumą ir atskaitingumą visuomenei; 21.7.2. 1 uždavinys – tobulinti administracinių ir viešųjų paslaugų teikimo ir jų administravimo procedūras didinant viešųjų paslaugų skaidrumą ir efektyvumą; 2 uždavinys – tobulinti valstybės tarnautojų atrankos, karjeros, tarnybinės ir mokymo veiklos vertinimo sistemą; 21.8. antikorupcinio švietimo srityje: 21.8.1. tikslas – didinti visuomenės nepakantumą korupcijai ir skatinti visuomenę įsitraukti į antikorupcinę veiklą; 21.8.2. 1 uždavinys – didinti antikorupcinio švietimo sklaidą pasitelkiant visuomenės informavimo ir kitas priemones; 2 uždavinys – diegti ir įgyvendinti antikorupcinio ugdymo programas; 21.9. teisės pažeidimų tyrimo srityje: 21.9.1. tikslas – nustatyti veiksmingesnį atsakomybės už korupcinio pobūdžio teisės pažeidimus įgyvendinimo mechanizmą ir užtikrinti atsakomybės neišvengiamumo principo taikymą; 21.9.2. 1 uždavinys – tobulinti teisės aktus, nustatančius atsakomybę už korupcinio pobūdžio teisės pažeidimus ir reglamentuojančius jų atskleidimą ir tyrimą; 2 uždavinys – stiprinti subjektų, tiriančių korupcinio pobūdžio teisės pažeidimus, pajėgumą ir veiksmingumą. 22. Strateginio tikslo efekto kriterijai: 22.1. sumažintas korupcijos paplitimas: pagal Lietuvos korupcijos suvokimo indeksą korupcijos paplitimas Lietuvoje įvertinamas bent 6 balais iš 10 (2010 metais Lietuvoje buvo 5; Estijoje – 6,5); bent trečdalis Lietuvos gyventojų mano, kad korupcijos lygis šalyje per trejus metus sumažėjo (Pasaulinio korupcijos barometro duomenimis, 2010 metais Lietuvoje buvo 8 proc.; Lenkijoje – 26 proc., Gruzijoje – 78 proc.); 22.2. padidėjęs nepakantumas korupcijai: bent per pusę sumažėjęs skaičius asmenų, per pastaruosius 12 mėn. davusių kyšius, susijusius su viešosiomis paslaugomis (Pasaulinio korupcijos barometro duomenimis, 2010 metais Lietuvoje buvo 34 proc., Latvijoje ir Lenkijoje – po 15 proc.); 22.3. padidėjęs pasitikėjimas viešojo sektoriaus institucijomis (Seimu, policija, valstybės tarnyba): institucijų skaidrumo indeksas (1 balas – labai skaidri, 5 balai – labai korumpuota) siekia bent ES vidurkį: Seimu – 3,5 balo (Pasaulinio korupcijos barometro duomenimis, 2010 metais buvo 4,2 balo); policija – 3,1 balo (Pasaulinio korupcijos barometro duomenimis, 2010 metais buvo 3,7 balo); valstybės tarnyba – 3,5 balo (Pasaulinio korupcijos barometro duomenimis, 2010 metais buvo 3,8 balo); teismais – 3,4 balo (Pasaulinio korupcijos barometro duomenimis, 2010 metais buvo 4,0 balo). 23. Programoje nustatytų atskirų sričių tikslų pasiekimas vertinamas pagal Programos plane nustatytus tikslo rezultato kriterijus. Už duomenų, reikalingų nustatyti, ar šie kriterijai pasiekti, surinkimą pagal kompetenciją atsako atitinkamos Programos plane nurodytos institucijos. Programos uždaviniai vertinami pagal nustatytus laukiamo rezultato kriterijus. 24. Atskiros Programos įgyvendinimo priemonės vertinamos pagal jų įgyvendinimo būklę. Priemonių, susijusių su teisinio reglamentavimo nustatymu, pakeitimu ir pripažinimu netekusiu galios, įgyvendinimas išskiriamas į du etapus – teisės aktų projektų parengimą ir teisės aktų projektų priėmimą, nustatant konkrečius subjektus, atsakingus už atitinkamus įgyvendinimo etapus. Tokios priemonės laikomos įgyvendintomis tada, kai priimami jose numatyti teisės aktai. 25. Programa įgyvendinama iš valstybės ir savivaldybių įstaigoms, atsakingoms už Programos priemonių įgyvendinimą, patvirtintų bendrųjų valstybės ar savivaldybių biudžetų asignavimų ir kitų finansavimo šaltinių. Už reikalingų finansinių išteklių suplanavimą pagal kompetenciją atsako atitinkamos Programos plane nurodytos institucijos. IV. PROGRAMOS ĮGYVENDINIMAS, STEBĖSENA, ATSKAITOMYBĖ IR ATNAUJINIMAS 26. Programos įgyvendinimą koordinuoja ir Programos plano įgyvendinimo kontrolę vykdo Tarpžinybinė komisija kovai su korupcija koordinuoti (toliau – Komisija), sudaryta Vyriausybės 2003 m. vasario 3 d. nutarimu Nr. 179 (Žin., 2003, Nr. 14-578), dalyvaujant Specialiųjų tyrimų tarnybai. 27. Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Seimo statuto (Žin., 1994, Nr. 15-249; 1999, Nr. 5-97) 63 straipsnio 2 punkto nuostatomis, koordinuoja atsakingų Programos vykdytojų darbą rengiant įstatymų projektus, kuriuos jie turi parengti pagal Programos planą. 28. Programą įgyvendina atitinkamos Programos plane nurodytos institucijos. Už konkrečių Programoje numatytų priemonių įgyvendinimą pagal kompetenciją atsako įgyvendinant Programą dalyvaujančių valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų vadovai. Į antikorupcinės veiklos rezultatų pasiekimus atsižvelgiama vertinant šių institucijų vadovų veiklą. 29. Įgyvendinant Programą dalyvaujančios valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos Programos rezultatus ir vykdytinas Programos priemones numato atitinkamai strateginiuose veiklos planuose, valdymo sričių strateginiuose veiklos planuose ar metiniuose veiklos planuose. 30. Į institucinių kovos su korupcija programos priemonių planus turi būti įtrauktos Programoje atitinkamoms institucijoms numatytos priemonės, kurios, atsižvelgiant į institucijos veiklos specifiką ir (ar) atliktos korupcijos rizikos analizės rezultatus, gali būti tikslinamos ar pildomos. 31. Siekiant nuosekliai vertinti pasiektą pažangą, nustatyti kliūtis ir problemas įgyvendinant Programą: 31.1. siekdama atskirose viešojo sektoriaus srityse nustatyti esmines ir aktualiausias problemas, susijusias su korupcija, Specialiųjų tyrimų tarnyba atlieka analizę ir ne rečiau negu vieną kartą per metus apibendrintą informaciją pateikia Komisijai. Kartu su šia informacija pateikiami siūlymai dėl Programos ir (arba) Programos plano tikslinimo. Taip pat Specialiųjų tyrimų tarnyba šią informaciją perduoda ir suinteresuotoms valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms, kurios atsižvelgia į ją tikslindamos institucijų kovos su korupcija programas; 31.2. valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos privalo reguliariai vykdyti joms priskirtų Programos priemonių įgyvendinimo stebėseną ir vertinimą, atsižvelgdamos į kintančias aplinkybes ir veiksnius, turinčius ar galinčius turėti įtakos Programos priemonių įgyvendinimui, rengia Programos plano pataisas, kurios turi būti suderintos su Specialiųjų tyrimų tarnyba; 31.3. valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiekta pažanga atitinkamoje srityje turi būti vertinama taikant tokią pačią metodiką, pagal kurią Programos plane apskaičiuoti tikslo efekto kriterijai; 31.4. valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos periodiškai, du kartus per metus, pasibaigus pusmečiui, ne vėliau kaip iki kito mėnesio 15 dienos, informaciją (vidinį tarpinį vertinimą) apie Programos priemonių įgyvendinimo eigą, jų veiksmingumą ir tai pagrindžiančius duomenis pateikia Specialiųjų tyrimų tarnybai. Specialiųjų tyrimų tarnybos prašymu subjektai, įgyvendinantys Programos priemones, privalo pateikti ir kitą Programos priemonių įgyvendinimo stebėsenai būtiną informaciją; 31.5. Specialiųjų tyrimų tarnyba kartą per metus, pasibaigus metams per vieną mėnesį nuo Programos 31.3 punkte nurodytos informacijos gavimo dienos ją apibendrina ir susistemintus duomenis (tarpinį metinį vertinimą) pateikia Komisijai. Ši, nedelsdama apsvarsčiusi ir įvertinusi tarpinį metinį vertinimą, per 10 dienų informuoja Seimą, Respublikos Prezidentą ir Vyriausybę apie tai, kaip jiems atskaitingos įstaigos įgyvendina Programos priemones; 31.6. Programos veiksmingumo stebėseną per visą Programos įgyvendinimo laikotarpį atlieka Specialiųjų tyrimų tarnyba. Pasibaigus nustatytam Programos ir Programos plano įgyvendinimo laikotarpiui, Specialiųjų tyrimų tarnyba per tris mėnesius parengia ir Komisijai pateikia Programos veiksmingumo galutinę stebėsenos išvadą (galutinį vertinimą); 31.7. Komisijai artimiausiame posėdyje apsvarsčius ir įvertinus Programos veiksmingumo galutinę stebėsenos išvadą, Specialiųjų tyrimų tarnyba per 10 dienų informaciją apie Programos įgyvendinimą pateikia Seimui, Respublikos Prezidentui ir Vyriausybei. 32. Visa informacija, susijusi su Programos įgyvendinimu ir vertinimu, taip pat Programos veiksmingumo galutinė stebėsenos išvada skelbiama Specialiųjų tyrimų tarnybos interneto svetainėje. 33. Naujo laikotarpio Programos ir Programos plano projektus rengia Vyriausybė, dalyvaujant Specialiųjų tyrimų tarnybai. Visi suinteresuotieji subjektai gali teikti pasiūlymus dėl Programos ir Programos plano nuostatų atnaujinimo per visą jos įgyvendinimo laikotarpį. 34. Programą įgyvendinančios valstybės ar savivaldybių institucijos ir įstaigos likus ne mažiau kaip 3 mėnesiams iki Programos termino pabaigos pateikia Specialiųjų tyrimų tarnybai pasiūlymus, atitinkančius nustatytus planavimo dokumentų reikalavimus, dėl naujo laikotarpio Programos ir Programos plano, o Specialiųjų tyrimų tarnybos prašymu – ir kitą Programos ir Programos plano nuostatoms atnaujinti būtiną informaciją. 35. Rengiant naujo laikotarpio Programą ir Programos planą, atsižvelgiama į šios Programos 31.1 punkte nurodytą informaciją ir Programos veiksmingumo galutinę stebėsenos išvadą. 36. Naujo laikotarpio Programos ir Programos plano projektai pateikiami Komisijai. Šiai pritarus, Komisijos ūkinį ir techninį aptarnavimą atliekanti institucija projektus pateikia Vyriausybei. Naujo laikotarpio programa ir Programos plano projektai Seimui teikiami tvirtinti ne vėliau kaip Seimo rudens sesijoje. ________________ Lietuvos Respublikos nacionalinės kovos su korupcija 2011–2014 metų programos priedas NACIONALINĖS KOVOS SU KORUPCIJA 2011–2014 METŲ PROGRAMOS ĮGYVENDINIMO PRIEMONIŲ PLANAS I DALIS. KORUPCIJOS PREVENCIJA PRIORITETINĖS SRITYS I. TEISĖKŪRA TIKSLAS – UŽTIKRINTI VIEŠUMĄ IR SKAIDRUMĄ PRIIMANT VIEŠUS SPRENDIMUS, GERINTI TEISĖS AKTŲ PROJEKTŲ PRIEINAMUMĄ VISUOMENEI TIKSLO REZULTATO KRITERIJAI: 1) visuomenė teikia pasiūlymus bent dėl 20 proc. rengiamų norminių teisės aktų projektų; 2) visi rengiami teisės aktų projektai skelbiami viešai; 3) visuomenės pasitikėjimo politinėmis partijomis, Seimu, Vyriausybe ir kitomis institucijomis rodiklio didėjimas ne mažiau kaip 10 procentinių punktų. UŽDAVINYS DIDINTI TEISĖKŪROS PROCESO VIEŠUMĄ IR SKAIDRUMĄ Eil. Nr. Problemos Priemonė Vykdytojai Įvykdymo terminas Laukiamo rezultato kriterijai 1. Ne visi teisės aktų projektai yra laiku prieinami visuomenei. 1.1. Priimti Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymą, kuriuo būtų įtvirtinta visų (įskaitant savivaldybių institucijas) teisėkūros iniciatyvų skelbimo prievolė, ir užtikrinti pakankamą privalomą terminą nuo teisės akto projekto paskelbimo iki jo priėmimo, kad teisėkūros procese galėtų dalyvauti visi suinteresuotieji asmenys. Seimas (atsakingas už priėmimą) 2012 m. II ketv. Priimtas teisės aktas, užtikrinantis viešesnę ir skaidresnę teisėkūrą (Seimo kanceliarijos teisės aktų informacinėje sistemoje skelbiamos visos (įskaitant savivaldybių institucijas) teisėkūros iniciatyvos, teisės aktų projektai kartu su lydimaisiais dokumentais, taip pat informacija, susijusi su teisinio reglamentavimo stebėsena, teisės aktų projektų rengimas perkeltas į elektroninę erdvę, teisėkūra tampa vieša nuo teisėkūros idėjos stadijos). 2. Dažnai visų suinteresuotųjų asmenų nuomonę dėl numatomo teisinio reglamentavimo teisės aktų rengėjai vertina paviršutiniškai ar visai nevertina, nepašalintos suinteresuotųjų asmenų neteisėto poveikio valstybės institucijose ir įstaigose dirbantiems asmenims prielaidos. 1.2. Priimti Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymą, kuriuo būtų užtikrinta galimybė visiems suinteresuotiesiems asmenims prieinama forma pateikti nuomonę dėl visų teisės aktų projektų ir įtvirtinti reikalavimą teisėkūros subjektams viešai skelbti visų pasiūlymų ir pastabų įvertinimą. Seimas (atsakingas už priėmimą) 2012 m. II ketv. Priimtas teisės aktas, užtikrinantis viešesnę ir skaidresnę teisėkūrą, aktyvesnį visuomenės dalyvavimą šiame procese (Seimo kanceliarijos teisės aktų informacinėje sistemoje skelbiamos visos suinteresuotųjų asmenų pateiktos pastabos ir pasiūlymai dėl teisės aktų projektų ir jų vertinimai). 1.3. Priimti Lietuvos Respublikos peticijų įstatymo pakeitimo įstatymo projektą, kuriuo būtų sudarytos sąlygos lengviau įgyvendinti peticijos teisę, būtų atsisakyta perteklinių šios teisės įgyvendinimo procedūrų, peticijos taptų patrauklesne visuomenės dalyvavimo teisėkūros procese priemone. Seimas (atsakingas už priėmimą) 2012 m. II ketv. Priimtas teisės aktas, užtikrinantis viešesnę ir skaidresnę teisėkūrą, aktyvesnį visuomenės dalyvavimą šiame procese (viešinamos visuomenės pareikštos peticijos ir jose pareikštų reikalavimų įvertinimas bei peticijų nagrinėjimo rezultatai, užtikrintas efektyvus reikalavimų įvertinimas ir pagrįstų reikalavimų įgyvendinimas). 1.4. Numatyti priemones, įskaitant ir lobistinės veiklos teisinio reglamentavimo pakeitimus, skatinančias teisėtą ir viešą interesų grupių dalyvavimą teisėkūros procese, taip pat nustatančias įpareigojimus asmenims, priimantiems sprendimus ar teikiantiems teisės aktų projektus, konsultuotis deklaruojant kiekvieną susitikimą su šiomis grupėmis, informacijos apie bendravimą su šių grupių atstovais viešą skelbimą, kartu nustatyti aiškias šių grupių leistino poveikio darymo ribas sprendimų priėmimo procese. Teisingumo ministerija (atsakinga už parengimą) Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (atsakinga už parengimą) 2012 m. I ketv. Parengtas ir priimtas teisės aktas, užtikrinantis viešesnę ir skaidresnę teisėkūrą, aktyvesnį visuomenės ir jos atskirų interesų grupių dalyvavimą šiame procese. Seimas (atsakingas už priėmimą) 2012 m. II ketv. 1.5. Nustatyti pareigą fiksuoti (registruoti, stenografuoti arba daryti garso įrašus) valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų kontaktus ir jų darbuotojų priimamus sprendimus, susijusius su privačių interesų turinčiais asm …