1949 M

1949 M 1949 M. RUGPJŪČIO 12 D. ŽENEVOS KONVENCIJA DĖL CIVILIŲ APSAUGOS KARO METU* Žemiau pasirašę vyriausybių įgaliotieji atstovai Diplomatinėje konferencijoje, sušauktoje 1949 m. balandžio 21–rugpjūčio 12 dienomis Ženevoje Konvencijai dėl civilių apsaugos karo metu priimti, susitarė: I DALIS BENDROSIOS NUOSTATOS 1 STRAIPSNIS Pagarba Konvencijai Aukštosios susitariančiosios šalys įsipareigoja laikytis šios Konvencijos ir užtikrinti jai pagarbą bet kokiomis aplinkybėmis. 2 STRAIPSNIS Konvencijos taikymas Be nuostatų, kurių privaloma laikytis taikos metu, ši Konvencija taikoma visais atvejais, kai skelbiamas karas arba kyla koks nors kitas ginkluotas dviejų arba kelių aukštųjų susitariančiųjų šalių konfliktas, net jei viena iš jų karo nepripažįsta. Konvencija taip pat taikoma visais atvejais, kai okupuojama visa aukštosios susitariančiosios šalies teritorija arba jos dalis, net jei okupacijai nesipriešinama ginklu. Jei viena iš konflikte dalyvaujančių valstybių nėra šios Konvencijos dalyvė, kitos valstybės dalyvės turi reguliuoti tarpusavio santykius laikydamosi Konvencijos reikalavimų. Be to, savo santykius su minėta valstybe jos turi grįsti Konvencija, jei ta valstybė pripažįsta ir taiko jos nuostatas. 3 STRAIPSNIS Netarptautiniai konfliktai Kilus netarptautiniam ginkluotam konfliktui vienos iš aukštųjų susitariančiųjų šalių teritorijoje, kiekviena konflikto šalis privalo laikytis bent šių nuostatų: 1. Su asmenimis, aktyviai nedalyvaujančiais karo veiksmuose, įskaitant ir ginkluotųjų pajėgų narius, sudėjusius ginklus, taip pat tapusius hors de combat dėl ligos, sužeidimų, sulaikymo arba kokios nors kitos priežasties, visada turi būti elgiamasi humaniškai, nepaisant jų rasės, odos spalvos, religijos arba tikėjimo, lyties, kilmės arba turtinės padėties ar kitų panašių skirtybių. Todėl visada ir visur prieš išvardytus asmenis yra ir bus draudžiami šie veiksmai: a) kėsintis į gyvybę ir asmenį, ypač įvairiais būdais žudyti, luošinti, žiauriai elgtis ir kankinti; b) imti įkaitus; c) žeisti žmogaus orumą, ypač niekinamu ir žeminamu elgesiu; d) nuteisti ir vykdyti bausmes be prieš tai teisėto teismo paskelbto nuosprendžio, suteikiant visas teismines garantijas, kurias pripažįsta kaip būtinas civilizuotos tautos. 2. Būtina surinkti visus sužeistuosius ir ligonius ir jais pasirūpinti. Nešališka humanitarinė organizacija, tokia kaip Tarptautinis Raudonojo Kryžiaus komitetas, gali pasiūlyti konflikto šalims savo paslaugas. Konflikto šalys savo ruožtu stengiasi įgyvendinti visas arba dalį toliau pateikiamų šios Konvencijos nuostatų, sudarydamos specialius susitarimus. Minėtų nuostatų taikymas nedaro įtakos juridiniam konflikto šalių statusui. 4 STRAIPSNIS Konvencijos saugomų asmenų apibrėžimas Konvencija saugo tuos asmenis, kurie tam tikru momentu ir kokiu nors būdu konflikto ar okupacijos metu patenka į konflikto šalies ar okupuojančios valstybės, kurios piliečiai jie nėra, rankas. Ši Konvencija nesaugo jos nesaistomos valstybės piliečių. Kariaujančios valstybės teritorijoje atsidūrę neutralios valstybės piliečiai ir kurios nors kartu kariaujančios valstybės piliečiai nelaikomi Konvencijos saugomais asmenimis, kol valstybė, kurios piliečiai jie yra, turi normalią diplomatinę atstovybę toje valstybėje, kurios valioje jie yra. Nepaisant to, II dalies nuostatos taikomos plačiau, nei nurodyta 13 straipsnyje. Asmenys, kuriuos gina 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencija dėl sužeistųjų ir ligonių padėties veikiančiose armijose pagerinimo arba 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencija dėl sužeistų ir sergančių karių bei asmenų, patyrusių laivų avarijas jūrose, padėties pagerinimo, arba 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencija dėl elgesio su karo belaisviais, nelaikomi šios Konvencijos saugomais asmenimis. 5 STRAIPSNIS Teisių ribojimas Jei konflikto šalis įsitikinusi, kad jos teritorijoje esantis šios Konvencijos saugomas asmuo yra pagrįstai įtariamas vykdęs priešišką tos valstybės saugumui veiklą arba buvęs į ją įtrauktas, šis asmuo praranda teisę į šioje Konvencijoje garantuojamas teises ir privilegijas, kurios padarytų žalos tos valstybės saugumui, jeigu būtų minėtam asmeniui suteiktos. Konkretus Konvencijos saugomas asmuo, sulaikytas okupuotoje teritorijoje kaip šnipas ar diversantas arba pagrįstai įtariamas priešiška okupuojančios valstybės saugumui veikla, tais atvejais, kai to reikia okupuotos valstybės karinio saugumo sumetimais, laikomas praradusiu susisiekimo teisę, garantuojamą šios Konvencijos. Nepaisant to, kiekvienu minėtu atveju su tokiais asmenimis elgiamasi humaniškai ir teisminio persekiojimo atveju jie nepraranda teisės į teisingą ir normalų teismą, kaip numato ši Konvencija. Jie taip pat atgauna visas šios Konvencijos saugomam asmeniui garantuojamas teises ir privilegijas tuoj pat, kai tik leidžia tos valstybės arba tam tikrais atvejais okupuojančios valstybės saugumas. 6 STRAIPSNIS Taikymo pradžia ir pabaiga Ši Konvencija taikoma nuo 2 straipsnyje nurodyto bet kokio konflikto ar okupacijos pradžios. Konflikto šalių teritorijoje ši Konvencija nebetaikoma visuotinai pasibaigus karinėms operacijoms. Okupuotoje teritorijoje ši Konvencija nebetaikoma praėjus metams nuo to laiko, kai visuotinai baigtos karinės operacijos; tačiau okupuojančią valstybę tiek, kiek toje teritorijoje ji atlieka valdžios funkcijas, okupacijos laikotarpiu saisto šios Konvencijos 1–12, 27, 29–34, 47, 49, 51–53, 59, 61–77, 143 straipsnių nuostatos. Šios Konvencijos saugomi asmenys, kurie gali būti išlaisvinti, repatrijuoti ar įkurdinti pasibaigus nurodytiems laikotarpiams, tuo laiku naudojasi Konvencija. 7 STRAIPSNIS Specialūs susitarimai Be 11, 14, 15, 17, 36, 108, 109, 132, 133 ir 149 straipsniuose tiesiogiai nurodytų susitarimų, aukštosios susitariančiosios šalys gali sudaryti kitus specialius susitarimus visais klausimais, kuriais, jų manymu, reikia atskirų nuostatų. Nė vienas specialus susitarimas neturi pabloginti šioje Konvencijoje nustatytos saugomų asmenų padėties arba riboti jiems Konvencijos teikiamų teisių. Konvencijos saugomi asmenys naudojasi šių susitarimų teikiamais pranašumais, kol jiems taikoma ši Konvencija, išskyrus atvejus, kai į minėtus ar vėlesnius susitarimus specialiai įtraukiamos priešingos nuostatos arba kuri nors iš konflikto šalių ima tiems asmenims taikyti palankesnes sąlygas. 8 STRAIPSNIS Teisių neatsisakymas Konvencijos saugomi asmenys jokiu būdu negali atsisakyti dalies ar visų šios Konvencijos ir ankstesniame straipsnyje numatytų specialių susitarimų, jei jų būtų, garantuojamų teisių. 9 STRAIPSNIS Valstybės globėjos Ši Konvencija taikoma valstybėms globėjoms, kurių pareiga – saugoti konflikto šalių interesus padedant ir atidžiai stebint. Tam, be savo diplomatinio arba konsulinio personalo, valstybės globėjos gali paskirti delegatus iš savo arba kitų neutralių valstybių piliečių. Šių delegatų paskyrimui turi pritarti valstybė, kurioje jie atliks savo pareigas. Konflikto šalys kiek galėdamos padeda valstybių globėjų atstovams ar delegatams atlikti užduotį. Valstybių globėjų atstovai arba delegatai jokiu būdu neturi viršyti šios Konvencijos jiems suteiktų įgaliojimų. Jie ypač turi atsižvelgti į būtinus valstybės, kurioje atlieka savo pareigas, saugumo reikalavimus. 10 STRAIPSNIS Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto veikla Šios Konvencijos nuostatos nesudaro jokių kliūčių humanitarinei veiklai, kurios suinteresuotų konflikto šalių pritarimu gali imtis Tarptautinis Raudonojo Kryžiaus komitetas arba bet kuri kita nešališka humanitarinė organizacija, kad apsaugotų civilius arba jiems padėtų. 11 STRAIPSNIS Valstybių globėjų pareigų perdavimas Aukštosios susitariančiosios šalys bet kada gali susitarti patikėti remiantis šia Konvencija valstybei globėjai pavestas pareigas tai organizacijai, kuri pateikia visas nešališkumo ir efektyvumo garantijas. Jei dėl kokių nors priežasčių šios Konvencijos saugomi asmenys nejaučia valstybės globėjos arba pirmojoje pastraipoje minimos organizacijos veiklos arba nustoja ją jautę, laikanti nelaisvėje valstybė kreipiasi į neutralią valstybę arba panašią organizaciją su prašymu imtis funkcijų, kurias remdamasi šia Konvencija atlieka konflikto šalių paskirta valstybė globėja. Jeigu nurodytu būdu globos nepavyko organizuoti, laikanti nelaisvėje valstybė prašo arba remdamasi šio straipsnio nuostatomis priima kurios nors kitos humanitarinės organizacijos, tokios kaip Tarptautinis Raudonojo Kryžiaus komitetas, siūlymą imtis humanitarinių funkcijų, kurias atlieka valstybė globėja vadovaudamasi šia Konvencija. Bet kuri neutrali valstybė arba organizacija, pakviesta suinteresuotos valstybės arba pati tuo tikslu pasisiūliusi, privalo veikti jausdama atsakomybę konflikto šaliai, kurios valioje yra šios Konvencijos saugomi asmenys, ir turi pateikti pakankamai garantijų, kad sugebės imtis atitinkamų funkcijų ir jas atliks nešališkai. Minėtų nuostatų negalima pažeisti specialiais valstybių susitarimais, net jei kurios nors iš valstybių laisvė tartis su kita valstybe ar jos sąjungininkais laikinai apribota dėl karo veiksmų, ypač kai visa arba didesnė minėtos valstybės teritorijos dalis okupuota. Viskas, kas šioje Konvencijoje pasakyta apie valstybę globėją, taikoma ir ją pakeičiančioms remiantis šiuo straipsniu organizacijoms. Šio straipsnio nuostatos aprėpia tuos atvejus ir taikomos, kai neutralios valstybės piliečiai yra okupuotoje teritorijoje arba atsidūrė kariaujančios valstybės, kurioje ta neutrali valstybė, kurios piliečiai jie yra, neturi normalios diplomatinės atstovybės, teritorijoje. 12 STRAIPSNIS Taikinimo procedūra Valstybės globėjos visada, manydamos, kad tai gali būti naudinga Konvencijos saugomiems asmenims, ypač kai kyla konflikto šalių nesutarimų dėl šios Konvencijos nuostatų taikymo arba interpretavimo, tokias geranoriškas savo paslaugas teikia siekdamos pašalinti minėtus nesutarimus. Tam kiekviena valstybė globėja gali kurios nors iš šalių prašymu ar savo iniciatyva pasiūlyti konflikto šalims surengti jų atstovų, ypač už saugomus asmenis atsakingos valdžios, susitikimą, pageidautina, tinkamai parinktoje neutralioje teritorijoje. Konflikto šalys privalo įgyvendinti joms šiuo klausimu pateiktus siūlymus. Prireikus valstybės globėjos gali siūlyti konflikto šalims pritarti kviečiamo dalyvauti tokiame susitikime asmens iš neutralios valstybės arba deleguoto Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto asmens kandidatūrai. II DALIS BENDROJI GYVENTOJŲ APSAUGA NUO KAI KURIŲ KARO PADARINIŲ 13 STRAIPSNIS II dalies taikymo sritis Antrosios dalies nuostatos taikomos visiems konflikto šalių gyventojams be jokio priešiško nusistatymo, ypač dėl rasės, tautybės, religijos ar politinių įsitikinimų, ir yra skirtos karo sukeltoms kančioms palengvinti. 14 STRAIPSNIS Sanitarinės ir saugumo zonos bei vietos Taikos metu aukštosios susitariančiosios šalys, o prasidėjus karo veiksmams – konflikto šalys gali įkurti savo teritorijoje, prireikus – ir okupuotose teritorijose sanitarines ir saugumo zonas bei vietas, organizuotas taip, kad būtų galima apsaugoti nuo karo padarinių sužeistuosius, ligonius ir senus žmones, vaikus iki 15 metų, nėščias moteris bei motinas su vaikais iki 7 metų. Prasidėjus ir vykstant karo veiksmams, suinteresuotos šalys gali sudaryti savo sukurtų saugumo zonų ir vietų abipusio pripažinimo sutartis. Tam jos gali įgyvendinti prie šios Konvencijos pridėtos sutarties projekto nuostatas padarydamos, jų manymu, būtinas pataisas. Valstybės globėjos ir Tarptautinis Raudonojo Kryžiaus komitetas kviečiami geranoriškai prisidėti prie šių sanitarinių ir saugumo zonų bei vietų steigimo ir pripažinimo. 15 STRAIPSNIS Neutralios zonos Bet kuri konflikto šalis arba tiesiogiai, arba per neutralią valstybę ar kokią nors humanitarinę organizaciją gali pasiūlyti priešiškai šaliai sukurti mūšių rajonuose neutralias zonas, skirtas šiems asmenims neišskiriant nė vieno apsaugoti nuo karo padarinių: a) sužeistiems ir ligoniams kombatantams ir ne kombatantams; b) civiliams, kurie nedalyvauja karo veiksmuose ir būdami tokiose zonose neatlieka jokio karinio pobūdžio darbo. Kai suinteresuotos šalys susitaria dėl pasiūlytos neutralios zonos geografinės padėties, administravimo, maisto į ją tiekimo ir kontrolės, sudaroma ir pasirašoma konflikto šalių atstovų rašytinė sutartis. Sutartyje nustatoma zonos neutralumo pradžia ir trukmė. 16 STRAIPSNIS Sužeistieji ir ligoniai I. Bendroji apsauga Sužeistieji ir ligoniai, taip pat invalidai ir nėščios moterys yra ypač saugomi ir gerbiami. Kiek leidžia kariniai sumetimai, kiekviena konflikto šalis sudaro sąlygas ieškoti užmuštųjų ir sužeistųjų, padėti asmenims, patyrusiems laivo sudužimą, ir kitiems asmenims, kuriems gresia didelis pavojus, taip pat jiems apsaugoti nuo plėšimo ir blogo elgesio. 17 STRAIPSNIS II. Evakuacija Konflikto šalys stengiasi sudaryti vietinius susitarimus dėl sužeistųjų, ligonių, invalidų ir senų žmonių, vaikų ir gimdyvių evakuacijos iš apgultų ar apsuptų rajonų ir dėl visų religijų dvasininkų, medicinos darbuotojų ir medicinos įrangos įleidimo į tokius rajonus. 18 STRAIPSNIS III. Ligoninių apsauga Civilinės ligoninės, įrengtos pagalbai sužeistiesiems ir ligoniams, invalidams ir gimdyvėms teikti, jokiomis aplinkybėmis negali būti puolimo objektas, visada konflikto šalių gerbiamos ir saugomos. Valstybės, kurios yra konflikto šalys, aprūpinta visas civilines ligonines pažymėjimais, nurodančiais, kad šios yra civilinės ligoninės ir kad pastatai, kuriuose jos įsikūrusios, nenaudojami tikslams, dėl kurių remiantis 19 straipsniu būtų nutraukta šių ligoninių apsauga. Civilinės ligoninės pažymimos 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencijos dėl sužeistųjų ir ligonių padėties veikiančiose armijose pagerinimo 38 straipsnyje nurodyta emblema tik tuo atveju, jei valstybė sutinka. Kad būtų išvengta bet kokių priešiškų veiksmų, konflikto šalys, kiek leidžia kariniai sumetimai, imasi reikiamų priemonių, kad civilines ligonines žyminčios skiriamosios emblemos, būtų aiškiai matomos priešo sausumos, oro ir jūrų pajėgoms. Dėl arti karinių objektų esančioms ligoninėms galinčio grėsti pavojaus, tokias ligonines rekomenduojama išdėstyti kaip galima toliau nuo tų objektų. 19 STRAIPSNIS IV. Ligoninių apsaugos nutraukimas Apsauga, į kurią turi teisę civilinės ligoninės, nutraukiama tik tuo atveju, jei ji naudojama ne vien humanitarinėms pareigoms atlikti, bet ir žalingiems priešui veiksmams. Tačiau apsauga nutraukiama tik po atitinkamo įspėjimo, nustatančio visais būtinais atvejais priimtiną laiko terminą, ir po to, kai į tą įspėjimą nebuvo atsižvelgta. Faktas, kad šiose ligoninėse yra slaugomi sergantys ir sužeisti ginkluotųjų pajėgų nariai arba yra asmeninių ginklų ir šaudmenų, paimtų iš šių kombatantų ir dar neatiduotų atitinkamai tarnybai, nelaikomas žalingu priešui veiksmu. 20 STRAIPSNIS V. Ligoninės personalas Nuolat ir išimtinai aptarnaujantys bei administruojantys civilines ligonines asmenys, įskaitant personalą, kurio pareiga – ieškoti sužeistų ir sergančių civilių, invalidų ir gimdyvių, juos surinkti ir transportuoti, gerbiami ir saugomi. Okupuotoje teritorijoje ir karo veiksmų zonose minėti darbuotojai atpažįstami iš jų statusą patvirtinančio asmens pažymėjimo su savininko nuotrauka ir reljefiniu atsakingos valdžios institucijos antspaudu, taip pat iš antspauduoto vandeniui atsparaus raiščio, kurį jie, atlikdami savo pareigas, privalo nešioti ant kairės rankos. Šį raištį išduoda valstybė ir jame yra 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencijos dėl sužeistųjų ir ligonių padėties veikiančiose armijose pagerinimo 38 straipsnyje nurodyta emblema. Bet kuris kitas civilines ligonines aptarnaujantis ir administruojantis personalas, turi teisę į pagarbą bei apsaugą ir teisę nešioti raištį, kaip numatyta šiame straipsnyje ir remiantis jame nurodytomis sąlygomis, tol, kol atlieka savo pareigas. Asmens pažymėjime nurodomos jų atliekamos pareigos. Kiekvienos civilinės ligoninės administracija visada turi tuo metu ligoninėje dirbančių asmenų sąrašą, kad galėtų pateikti kompetentingiems nacionalinės ar okupacinės valdžios pareigūnams. 21 STRAIPSNIS VI. Sausumos ir jūrų transportas Transporto kolonos ar sanitariniai traukiniai sausumoje arba specialiai tam skirti laivai jūroje, vežantys sužeistus ir sergančius civilius, invalidus ir gimdyves, yra gerbiami bei saugomi kaip 18 straipsnyje nurodytos ligoninės ir valstybės sutikimu pažymimi 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencijos dėl sužeistųjų ir ligonių padėties veikiančiose armijose pagerinimo 38 straipsnyje nurodyta skiriamąja emblema. 22 STRAIPSNIS VII. Oro transportas Lėktuvai, naudojami tik sužeistiems ir sergantiems civiliams, invalidams ir gimdyvėms arba medicinos personalui ir įrangai vežti, nepuolami, o gerbiami, kai skrenda specialiai suderintais su visomis suinteresuotomis konflikto šalimis maršrutais, suderintu laiku ir suderintame aukštyje. Jie gali būti pažymėti 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencijos dėl sužeistųjų ir ligonių padėties veikiančiose armijose pagerinimo 38 straipsnyje nurodyta skiriamąja emblema. Skrydžiai virš priešo ar priešo okupuotos teritorijos yra draudžiami, išskyrus atvejus, kai susitarta kitaip. Toks lėktuvas privalo paklusti bet kuriam reikalavimui nusileisti. Po tokio priverstinio nusileidimo lėktuvas su keleiviais gali tęsti skrydį pasibaigus apžiūrai, jei ji atliekama. 23 STRAIPSNIS Medicinos reikmenų, maisto ir drabužių siuntos Kiekviena aukštoji susitariančioji šalis praleidžia visas medicininių ir sanitarinių atsargų, taip pat kulto reikmenų siuntas, skirtas tik kitos aukštosios susitariančiosios šalies civiliams, net jei ši yra pirmosios priešininkė. Taip pat praleidžiamos visos būtinų maisto produktų, drabužių ir tonizuojančių preparatų, skirtų vaikams iki 15 metų, nėščioms moterims ir gimdyvėms, siuntos. Aukštosios susitariančiosios šalies įsipareigojimas praleisti ankstesnėje pastraipoje išvardytas siuntas priklauso nuo sąlygos, ar ši šalis įsitikino, jog nėra jokių rimtų priežasčių būgštauti, kad: a) siuntos gali būti nusiųstos į kitą vietą; b) kontrolė gali būti neefektyvi; arba c) siuntos gali konkrečiai prisidėti prie priešo karinių pastangų ar ekonomikos, nes pakeistų daiktus, kuriuos kitu atveju turėtų tiekti ar gaminti priešas, arba leistų sutaupyti žaliavas, medžiagas ir darbo jėgą, būtinas tiems daiktams gaminti. Valstybė, leidžianti praleisti šio straipsnio pirmojoje pastraipoje nurodytas siuntas, gali iškelti sąlygą, kad gavėjams jos būtų skirstomos valstybėms globėjoms kontroliuojant vietoje. Tokios siuntos persiunčiamos kaip galima greičiau ir valstybė, sutinkanti jas praleisti, turi teisę nustatyti technines šio persiuntimo sąlygas. 24 STRAIPSNIS Priemonės vaikų gerovei Konflikto šalys imasi reikiamų priemonių, užtikrinančių, kad vaikai iki 15 metų, dėl karo tapę našlaičiais ar atskirti nuo savo šeimų, nebūtų palikti likimo valiai ir kad bet kokiomis aplinkybėmis būtų sudarytos sąlygos jiems išlaikyti, religinėms apeigoms atlikti ir lavinti. Vaikų lavinimas kiek įmanoma patikimas tos pačios kultūros tradicijų asmenims. Konflikto šalys valstybės globėjos, jei tokia yra, sutikimu sudaro sąlygas tokiems vaikams priimti neutralioje šalyje visą konflikto laiką, deramai garantuodamos, kad bus laikomasi pirmojoje pastraipoje išdėstytų principų. Be to, jos stengiasi, kad visus vaikus iki 12 metų būtų galima atpažinti iš nešiojamų asmens ženklų arba kaip nors kitaip. 25 STRAIPSNIS Šeimos susižinojimas Visiems konflikto šalies teritorijoje arba jos okupuotoje teritorijoje esantiems asmenims leidžiama pranešti savo šeimos nariams, kur šie bebūtų, ir gauti iš jų grynai asmenines naujienas. Ši korespondencija siunčiama greitai ir be nereikalingo delsimo. Jei dėl susidariusių aplinkybių šeimai susirašinėti įprastu paštu sudėtinga arba neįmanoma, suinteresuotos konflikto šalys kreipiasi į neutralų tarpininką, pavyzdžiui, 140 straipsnyje nurodytą Centrinę agentūrą, ir su ja pasitarusios nusprendžia, kaip geriausiai įvykdyti savo įsipareigojimus iš dalies bendradarbiaujant su nacionalinėmis Raudonojo Kryžiaus (Raudonojo Pusmėnulio, Raudonojo Liūto ir Saulės) draugijomis. Jeigu konflikto šalys mano, kad būtina riboti šeimyninę korespondenciją, šiuos apribojimus sudaro tik privalomi naudoti standartiniai blankai, kur telpa bet kokie 25 žodžiai, ir tokių blankų siuntimo sumažinimas iki vieno per mėnesį. 26 STRAIPSNIS Išblaškytos šeimos Kiekviena konflikto šalis palengvina karo išblaškytų šeimos narių, kurių tikslas – atnaujinti tarpusavio ryšius ir, jei įmanoma, susitikti, paieškas. Ypač skatinama tą darbą atliekančių organizacijų veikla, jeigu šios yra tai šaliai priimtinos ir paklūsta jos saugumo reikalavimams. III DALIS KONVENCIJOS SAUGOMŲ ASMENŲ PADĖTIS IR ELGESYS SU JAIS I SKYRIUS BENDROSIOS KONFLIKTO ŠALIŲ TERITORIJŲ IR OKUPUOTŲ TERITORIJŲ NUOSTATOS 27 STRAIPSNIS Elgesys I. Bendrosios pastabos Konvencijos saugomi asmenys turi teisę, kad visomis aplinkybėmis būtų gerbiamas jų asmuo, garbė, šeimos teisės, religiniai įsitikinimai ir apeigos bei įpročiai ir papročiai. Su jais visada elgiamasi humaniškai; jie ginami nuo smurtinių veiksmų ar grasinimų, įžeidimų ir minios smalsumo. Moterys specialiai saugomos nuo kėsinimųsi į jų garbę, ypač nuo prievartavimo, priverstinės prostitucijos ar kėsinimosi į jų dorovę bet kokia kita forma. Konflikto šalis su visais jos valioje esančiais Konvencijos saugomais asmenimis atsižvelgdama į sveikatos būklę, amžių ir lytį elgiasi vienodai, be jokios diskriminacijos, ypač dėl rasinių, religinių ar politinių įsitikinimų. Nepaisant to, konflikto šalys gali taikyti Konvencijos saugomiems asmenims tokias kontrolės ir saugumo priemones, kurių gali prireikti dėl karo. 28 STRAIPSNIS II. Pavojaus zonos Konvencijos saugomo asmens buvimas tam tikrame punkte ar rajone negali būti panaudotas šių vietų apsaugai nuo karinių operacijų. 29 STRAIPSNIS III. Atsakomybė Konflikto šalis yra atsakinga už savo įgaliotinių elgesį su jos valioje esančiais šios Konvencijos saugomais asmenimis; tačiau tai neatleidžia minėtų įgaliotinių nuo asmeninės atsakomybės. 30 STRAIPSNIS Kreipimaisi į valstybes globėjas ir pagalbos organizacijas Konvencijos saugomiems asmenims sudaromos visos galimybės kreiptis į valstybes globėjas, Tarptautinį Raudonojo Kryžiaus komitetą, šalies, kurioje jie yra, nacionalinę Raudonojo Kryžiaus (Raudonojo Pusmėnulio, Raudonojo Liūto ir Saulės) draugiją, taip pat į bet kurią galinčią jiems padėti organizaciją. Dėl to valdžios institucijos suteikia šioms organizacijoms visas galimybes, kiek tai leistina kariniais ir saugumo sumetimais. Be valstybių globėjų ir Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto delegatų lankymųsi, numatytų 143 straipsnyje, okupuojanti ar laikanti nelaisvėje valstybė, kiek įmanoma, sudaro sąlygas lankyti Konvencijos saugomus asmenis kitų organizacijų, kurių tikslas – teikti tiems asmenims dvasinę ar materialią pagalbą, atstovams. 31 STRAIPSNIS Prievartos draudimas Negalima jokia Konvencijos saugomų asmenų fizinė ir moralinė prievarta, ypač siekiant gauti iš jų ar iš trečiųjų asmenų informacijos. 32 STRAIPSNIS Kūno bausmių, kankinimų ir panašių priemonių draudimas Aukštosios susitariančiosios šalys sudaro specialų susitarimą, pagal kurį joms draudžiama imtis bet kokių priemonių, galinčių sukelti jų rankose esančių Konvencijos saugomų asmenų fizines kančias arba sunaikinti juos. Šis draudimas aprėpia ne tik žmogžudystę, kankinimą, kūno bausmes, luošinimą ir medicinos bei mokslinius bandymus, nesusijusius su Konvencijos saugomo asmens gydymu, bet ir bet kokias kitas civilinės ar karinės valdžios atstovų taikytas brutalias priemones. 33 STRAIPSNIS Asmeninė atsakomybė, kolektyvinės bausmės, plėšimas, represijos Nė vieno Konvencijos saugomo asmens negalima bausti už ne jo padarytą nusižengimą. Draudžiamos kolektyvinės bausmės, taip pat visos bauginimo ar teroro priemonės. Draudžiama plėšti. Draudžiamos represijos prieš Konvencijos saugomus asmenis ir jų nuosavybę. 34 STRAIPSNIS Įkaitai Įkaitus imti draudžiama. II SKYRIUS SVETIMŠALIAI KONFLIKTO ŠALIES TERITORIJOJE 35 STRAIPSNIS Teisė palikti teritoriją Visi Konvencijos saugomi asmenys, pageidaujantys palikti teritoriją prasidėjus ar vykstant konfliktui, turi teisę tai padaryti, jei jų išvykimas neprieštarauja nacionaliniams valstybės interesams. Tokių asmenų prašymai išvykti svarstomi nustatyta bendra tvarka, o sprendimai priimami kaip galima greičiau. Tie, kuriems leidžiama išvykti, gali pasirūpinti reikiamais kelionei pinigais ir pasiimti reikalingą kiekį savo asmeninio turto ir asmeninio naudojimo daiktų. Asmeniui, negavusiam leidimo išvykti, suteikiama teisė, kad laikančios nelaisvėje valstybės tam paskirtas teismas ar administracinė įstaiga kuo skubiau persvarstytų atsisakymą. Valstybės globėjos atstovų prašymu jiems pranešamos, išskyrus tuos atvejus, kai tai neleistina saugumo sumetimais arba tam prieštarauja suinteresuoti asmenys, priežastys, dėl kurių buvo atsisakyta patenkinti prašymą palikti teritoriją, ir pavardės visų asmenų, kuriems atsisakyta duoti leidimą išvykti. 36 STRAIPSNIS Repatriacijos tvarka Ankstesniame straipsnyje leidžiami išvykimai organizuojami saugumo, higienos, sanitarijos ir maisto reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Visas su tuo susijusias išlaidas nuo išvykimo punkto laikančios nelaisvėje valstybės teritorijoje apmoka šalis, į kurią minėti asmenys vyksta, o kelionės į neutralią šalį atveju – valstybė, kurios piliečiai jie yra. Praktinės tokio persikėlimo detalės prireikus aptariamos specialiuose suinteresuotų valstybių susitarimuose. Tai, kas čia išdėstyta, netaikoma specialiems konflikto šalių susitarimams dėl pasikeitimo savo piliečiais, patekusiais į priešo rankas, ir jų repatriacijos. 37 STRAIPSNIS Kalinami asmenys Su Konvencijos saugomais asmenimis, kuriems taikomas kardomasis kalinimas ar kurie atlieka laisvės atėmimo bausmę, visą jų kalinimo laiką elgiamasi humaniškai. Paleisti į laisvę jie iškart gali prašyti leidimo palikti teritoriją remdamiesi ankstesniais straipsniais. 38 STRAIPSNIS Nerepatrijuoti asmenys I. Bendrosios pastabos Išskyrus specialiąsias priemones, numatytas šioje Konvencijoje, ypač 27 ir 41 straipsniuose, Konvencijos saugomų asmenų padėtis ir toliau iš esmės reguliuojama pagal nuostatas, reglamentuojančias elgesį su svetimšaliais taikos metu. Visada jiems garantuojamos šios teisės: 1) suteikiama galimybė gauti siunčiamą individualią ar kolektyvinę pagalbą; 2) gauti, jei to reikia sveikatos būklei, medicinos pagalbą ir gydymą ligoninėje tokius pat kaip ir suinteresuotosios valstybės piliečiai; 3) leidžiama atlikti religines apeigas ir gauti dvasinę pagalbą iš savo tikėjimo dvasininkų; 4) gyvenantiems rajone, kuriame ypač gresia karo pavojai, leidžiama palikti tą rajoną taip pat kaip ir suinteresuotosios valstybės piliečiams; 5) vaikai iki 15 metų, nėščios moterys ir motinos su vaikais iki 7 metų naudojasi tomis pačiomis privilegijomis kaip ir suinteresuotosios valstybės piliečiai. 39 STRAIPSNIS II. Pragyvenimo priemonės Konvencijos saugomiems asmenims, dėl karo praradusiems nuolatinį mokamą darbą, garantuojama galimybė rasti mokamą darbą. Ši galimybė, atsižvelgiant į saugumo sumetimus ir 40 straipsnio nuostatas, sudaroma tokia pati, kokią turi valstybės, kurios teritorijoje yra Konvencijos saugomi asmenys, piliečiai. Kai konflikto šalis Konvencijos saugomam asmeniui taiko tokius kontrolės metodus, kad jis nebegali pragyventi, ir ypač jei tam asmeniui saugumo sumetimais neleidžiama susirasti mokamo darbo jį tenkinančiomis sąlygomis, minėta šalis privalo užtikrinti jo ir jo išlaikytinių pragyvenimą. Bet kuriuo atveju Konvencijos saugomi asmenys gali gauti pašalpas iš savo tėvynės, valstybės globėjos arba 30 straipsnyje nurodytų pagalbos draugijų. 40 STRAIPSNIS III. Įdarbinimas Konvencijos saugomus asmenis galima versti dirbti tik tiek, kiek ir konflikto šalies, kurios teritorijoje tie asmenys yra, piliečius. Tos pačios kaip ir priešas tautybės Konvencijos saugomi asmenys gali būti verčiami atlikti tik tokį darbą, kurio įprastai reikia žmogui prasimaitinti, apsirengti, apsirūpinti pastoge, transportu ir pasirūpinti sveikata ir kuris nėra tiesiogiai susijęs su karinėmis operacijomis. Pirmosiose dviejose pastraipose nurodytais atvejais verčiamiems dirbti Konvencijos saugomiems asmenims užtikrinamos tokios pačios kaip ir tos šalies piliečiams darbininkams darbo sąlygos ir garantijos, ypač dėl užmokesčio, darbo laiko, aprangos ir įrankių, pirminio mokymo ir kompensacijų už nelaimingus atsitikimus darbe bei profesines ligas. Jei anksčiau pateiktos nuostatos pažeidžiamos, Konvencijos saugomiems asmenims leidžiama pasinaudoti teise skųstis remiantis 30 straipsniu. 41 STRAIPSNIS IV. Priverstinis apgyvendinimas. Internavimas Valstybė, kurios valioje yra Konvencijos saugomi asmenys, nutarusi, kad šioje Konvencijoje nurodytų kontrolės priemonių nepakanka, negali imtis kokių nors griežtesnių kontrolės priemonių nei priverstinis apgyvendinimas nurodytoje vietoje ar internavimas remiantis 42 ir 43 straipsnių nuostatomis. Taikydama 39 straipsnio antrosios pastraipos nuostatas tais atvejais, kai iš asmenų reikalaujama palikti savo įprastas gyvenamąsias vietas remiantis nutarimu dėl prievartinio apgyvendinimo kitoje nurodytoje vietoje, laikanti nelaisvėje valstybė kiek galėdama tiksliau laikosi gerovės taisyklių, išdėstytų šios Konvencijos III dalies IV skyriuje. 42 STRAIPSNIS V. Internavimo ar priverstinio apgyvendinimo pagrindas. Savanoriškas internavimas Įsakymas internuoti ar priverstinai apgyvendinti Konvencijos saugomus asmenis nurodytoje gyvenamojoje vietoje gali būti duotas, tik jei tai būtina laikančios nelaisvėje valstybės saugumui. Bet kurį asmenį, kuris per valstybės globėjos atstovus prašosi būti internuojamas ir kuriam to tikrai reikia dėl jo padėties, internuoja valstybė, kurios valioje jis yra. 43 STRAIPSNIS VI. Procedūra Bet kuris Konvencijos saugomas asmuo, internuotas ar priverstinai apgyvendintas kitur, turi teisę, kad tokį sprendimą per kuo trumpesnį laiką persvarstytų laikančios nelaisvėje valstybės tam paskirtas atitinkamas teismas ar kita administracinė įstaiga. Jei sprendimas internuoti ar priverstinai apgyvendinti kitur lieka galioti, teismas arba kita administracinė įstaiga turi periodiškai, mažiausiai du kartus per metus, svarstyti šio asmens klausimą, siekdami pakeisti pradinį sprendimą asmeniui palankesniu, jeigu aplinkybės leistų. Jei suinteresuoti Konvencijos saugomi asmenys neprieštarauja, laikanti nelaisvėje valstybė kaip galima skubiau pateikia valstybei globėjai visų internuotų ar priverstinai apgyvendintų kitur Konvencijos saugomų asmenų pavardes ir iš internavimo ar priverstinio apgyvendinimo vietų paleistųjų pavardes. Šio straipsnio pirmojoje pastraipoje nurodytų teismų ar administracinių įstaigų sprendimai taip pat kaip galima greičiau laikantis tų pačių sąlygų pranešami valstybei globėjai. 44 STRAIPSNIS VII. Pabėgėliai Taikydama šioje Konvencijoje nurodytas kontrolės priemones sulaikiusi valstybė pabėgėlių, kurių faktiškai negina nė viena vyriausybė, nelaiko svetimšaliais – priešo piliečiais vien dėl jų priklausomybės de jure priešiškai valstybei. 45 STRAIPSNIS Perdavimas kitai valstybei Konvencijos saugomi asmenys neperduodami valstybei, kuri nėra Konvencijos dalyvė. Ši nuostata jokiu būdu nėra kliūtis Konvencijos saugomų asmenų repatriacijai ar jų grįžimui į šalį, kurioje anksčiau gyveno, pasibaigus karo veiksmams. Konvencijos saugomi asmenys gali būti perduoti tik valstybei, šios Konvencijos dalyvei, ir tik jeigu sulaikiusi valstybė įsitikina, jog priimančioji valstybė nori ir gali taikyti šią Konvenciją. Perdavus tokiomis sąlygomis Konvencijos saugomus asmenis, atsakomybė už šios Konvencijos taikymą tenka priimančiai juos valstybei tol, kol jie yra pastarosios globojami. Tačiau jei ši valstybė neįvykdo kokio nors svarbaus šios Konvencijos punkto nuostatų, Konvencijos saugomus asmenis perdavusi valstybė, gavusi apie tai iš valstybės globėjos pranešimą, imasi efektyvių priemonių padėčiai ištaisyti arba pareikalauja grąžinti jai Konvencijos saugomus asmenis. Toks reikalavimas patenkinamas. Jokiomis aplinkybėmis Konvencijos saugomo asmens negalima perduoti šaliai, kurioje jis gali turėti pagrindo būgštauti dėl persekiojimo už savo politinius ar religinius įsitikinimus. Šio straipsnio nuostatos nėra kliūtis išduoti Konvencijos saugomus asmenis, kaltinamus kriminaliniais nusikaltimais, remiantis dar iki karo veiksmų pradžios sudarytomis išdavimo sutartimis. 46 STRAIPSNIS Ribojančių priemonių atšaukimas Pasibaigus karo veiksmams kuo skubiau atšaukiamos ribojančios priemonės, kurios buvo taikytos Konvencijos saugomiems asmenims, jei tai buvo padaryta anksčiau. Ribojančios priemonės, kurios buvo taikytos tų asmenų nuosavybei, atšaukiamos remiantis sulaikiusios valstybės įstatymais kaip įmanoma greičiau po karo veiksmų nutraukimo. III SKYRIUS OKUPUOTOS TERITORIJOS 47 STRAIPSNIS Teisių neliečiamumas Konvencijos saugomi asmenys, esantys okupuotoje teritorijoje, jokiu būdu ir jokiais atvejais neturi netekti šios Konvencijos suteikiamų teisių ar dėl kokio nors pasikeitimo, įvykusio dėl teritorijos okupacijos, dėl pasikeitimų šios teritorijos institucijose ar vyriausybėje, ar dėl kokio nors okupuotos teritorijos ir okupuojančios valstybės valdžios institucijų sudaryto susitarimo, ar dėl okupuojančios valstybės įvykdytos visos arba dalies okupuotos teritorijos aneksijos. 48 STRAIPSNIS Ypatingi repatrijavimo atvejai Konvencijos saugomi asmenys, nesantys valstybės, kurios teritorija okupuota, piliečiai, gali pasinaudoti teise palikti šią teritoriją remdamiesi 35 straipsnio nuostatomis, ir sprendimų šiuo klausimu procedūrą okupuojanti valstybė nustato vadovaudamasi tuo straipsniu. 49 STRAIPSNIS Deportacijos, perkėlimai, evakuacijos Draudžiami, nesvarbu, kokie būtų motyvai, individualūs ar masiniai priverstiniai Konvencijos saugomų asmenų perkėlimai ar deportavimai iš okupuotos teritorijos į okupuojančios valstybės teritoriją arba į bet kurios kitos okupuotos ar neokupuotos valstybės teritoriją. Tačiau okupuojanti valstybė gali tam tikrame rajone atlikti visuotinę ar dalinę evakuaciją, jei to reikia gyventojų saugumui arba ypač svariais kariniais sumetimais. Tokių evakuacijų metu Konvencijos saugomi asmenys neperkeliami už okupuotos teritorijos ribų, išskyrus atvejus, kai to neįmanoma išvengti. Taip evakuoti asmenys gali grįžti į savo namus, kai tik tame rajone pasibaigia karo veiksmai. Tokius perkėlimus ar evakuacijas atliekanti okupuojanti valstybė, kiek tai praktiškai įmanoma, užtikrina, kad Konvencijos saugomiems asmenims priimti būtų tinkamos patalpos, kad perkeliant būtų sudaromos patenkinamos higienos, sveikatos, saugumo ir maitinimo sąlygos ir kad nebūtų atskirti vienos šeimos nariai. Valstybei globėjai apie visus perkėlimus ir evakuacijas pranešama, kai tik jie pasibaigia. Okupuojanti valstybė nesulaiko Konvencijos saugomų asmenų rajone, kuriam ypač gresia karo pavojai, nebent to reikalauja gyventojų saugumas ar ypač svarbūs kariniai sumetimai. Okupuojanti valstybė savo civilių gyventojų nedeportuoja ir neperkelia į okupuojamą teritoriją. 50 STRAIPSNIS Vaikai Okupuojanti valstybė, pasitelkusi nacionalinę ir vietos valdžią, sudaro tinkamas visų institucijų, kurios rūpinasi vaikų globa ir auklėjimu, darbo sąlygas. Okupuojanti valstybė imasi visų reikalingų priemonių vaikų asmenybei nustatyti ir jų giminystės ryšiams registruoti. Ji jokiu būdu negali keisti vaikų asmens statuso ar įtraukti jų į sau pavaldžias formuotes ar organizacijas. Kai vietos institucijos nesugeba atlikti šių funkcijų, okupuojanti valstybė imasi priemonių vaikams, kurie dėl karo tapo našlaičiais ar yra atskirti nuo tėvų ir kuriais negali tinkamai pasirūpinti artimi giminaičiai ar draugai, išlaikyti ir lavinti; jei įmanoma, lavinimu turi užsiimti tos pačios kaip ir vaikai tautybės, religijos ir kalbantys ta pačia kalba asmenys. Remiantis 136 straipsniu įsteigtas specialus biuro skyrius yra atsakingas už visas būtinas priemones vaikų, kurių tapatybė kelia abejonių, asmenybei nustatyti. Visada registruojami duomenys apie tokių vaikų tėvą ir motiną ar kitus artimus giminaičius, jei įmanoma. Okupuojanti valstybė nekliudo taikyti preferencines vaikų iki 15 metų, nėščių moterų ir moterų, turinčių vaikų iki 7 metų, maitinimo, medicinos priežiūros ir apsaugos nuo karo padarinių priemones, kurios galėjo būti priimtos dar iki okupacijos. 51 STRAIPSNIS Verbavimas. Darbas Okupuojanti valstybė negali versti Konvencijos saugomų asmenų tarnauti savo ginkluotosiose pajėgose ar pagalbinėse jos dalyse. Draudžiamas bet koks spaudimas ar propaganda, agituojanti savanoriškai stoti į karo tarnybą. Okupuojanti valstybė gali priversti dirbti tik 18 metų sulaukusius Konvencijos saugomus asmenis ir tik darbą, būtiną okupacinės armijos poreikiams tenkinti arba susijusį su komunalinių paslaugų teikimu ar okupuotos šalies gyventojų maitinimu, būstu, apsirengimu, transportavimu bei sveikata. Konvencijos saugomi asmenys negali būti verčiami dirbti darbo, įpareigojančio juos dalyvauti karinėse operacijose. Okupuojanti valstybė negali versti Konvencijos saugomus asmenis vartoti jėgą užtikrinant įrenginių saugumą toje vietoje, kur jie dirba priverstinį darbą. Asmenys, kurie buvo paimti dirbti priverstinai, dirba tik toje okupuotoje teritorijoje, kurioje jie yra. Kiekvieną tokį asmenį reikia kiek įmanoma išlaikyti įprastinėje darbo vietoje. Dirbantiems asmenims mokamas teisingas atlyginimas, o darbas turi atitikti fizinius ir intelektualinius jų sugebėjimus. Okupuotoje šalyje galiojantys darbo sąlygų ir apsaugos įstatymai, ypač reglamentuojantys tokius dalykus kaip užmokestis, darbo laikas, įranga, pirminis mokymas ir kompensacijos dėl nelaimingų atsitikimų darbe bei profesinių ligų, taikomi Konvencijos saugomiems asmenims, kuriems buvo patikėtas šiame straipsnyje nurodytas darbas. Priverstinių darbų dirbti paimti asmenys nemobilizuojami į karines ar pusiau karines organizacijas. 52 STRAIPSNIS Dirbančių asmenų apsauga Jokios sutartys, susitarimai ar taisyklės neturi riboti savanoriškai ar priverstinai dirbančio asmens teisės, kur jis bebūtų, kreiptis į valstybės globėjos atstovus su prašymu užtarti. Draudžiamos visos priemonės, kuriomis siekiama sukelti nedarbą ar riboti asmenims siūlomas galimybes rasti darbą okupuotoje teritorijoje, kai tų priemonių tikslas – priversti dirbti okupuojančiai valstybei. 53 STRAIPSNIS Draudimas naikinti Draudžiama okupuojančiai valstybei bet kaip naikinti nekilnojamąjį ar kilnojamąjį turtą, individualiai ar bendrai priklausantį paskiriems asmenims ar valstybei, bendruomenėms, visuomeninėms ar kooperatinėms organizacijoms, išskyrus atvejus, kai tai būtina dėl karo operacijų. 54 STRAIPSNIS Teisėjai ir valstybės tarnautojai Okupuotose teritorijose okupuojanti valstybė negali keisti valstybės tarnautojų ir teisėjų statuso arba taikyti jiems sankcijų ar imtis kitų prievartos ar diskriminuojančių priemonių dėl to, kad sąžinė jiems neleidžia atlikti savo pareigų. Pastarasis draudimas netrukdo taikyti 51 straipsnio antrąją pastraipą. Jis neatima iš okupuojančios valstybės teisės šalinti valstybės tarnautojus iš pareigų. 55 STRAIPSNIS Maistas ir medicinos reikmenys bei medikamentai gyventojams Okupuojanti valstybė įpareigota visomis turimomis priemonėmis užtikrinti gyventojų aprūpinimą maistu ir medikamentais bei medicinos reikmenimis. Be to, ji įsiveža reikalingų maisto produktų, medikamentų atsargų ir kitų dalykų, jei okupuotos teritorijos išteklių nepakanka. Okupuojanti valstybė negali rekvizuoti maisto produktų, kitų dalykų ar medicinos reikmenų bei medikamentų, esančių okupuotoje teritorijoje, išskyrus atvejus, kai jų reikia okupacinei kariuomenei ir administracijos personalui, bet tik jeigu buvo atsižvelgta į civilių gyventojų poreikius. Atsižvelgdama į kitų tarptautinių konvencijų nuostatas, okupuojanti valstybė įgyvendina priemones, užtikrinančias teisingą atlyginimą už bet kokią rekviziciją. Valstybė globėja turi teisę bet kada patikrinti maisto ir medicinos reikmenų bei medikamentų būklę okupuotoje teritorijoje, išskyrus atvejus, kai ta teisė laikinai apribota dėl būtinų karinių reikalavimų. 56 STRAIPSNIS Higiena ir sveikatos apsauga Okupuojanti valstybė visomis turimomis priemonėmis bendradarbiaudama su nacionalinėmis ir vietos valdžios institucijomis turi padėti medicinos įstaigoms teikti paslaugas, užtikrinti sveikatos apsaugą ir higieną okupuotoje teritorijoje, iš dalies imtis ir taikyti profilaktikos bei prevencijos priemones, reikalingas užkirsti kelią užkrečiamoms ligoms ir epidemijoms plisti. Visų kategorijų medicinos personalui leidžiama atlikti savo pareigas. Kai okupuotoje teritorijoje yra įsteigtos naujos ligoninės, bet neveikia okupuotosios valstybės valdžios įstaigos, okupuojančios valstybės valdžios institucijos prireikus pripažįsta tas ligonines remdamosi 18 straipsnio nuostatomis. Analogiškomis aplinkybėmis okupuojančios valstybės valdžios institucijos taip pat pripažįsta ligoninės personalą ir transporto priemones, kaip tai nurodoma 20 ir 21 straipsniuose. Skirdama sveikatos apsaugos ir higienos priemones ir jas įgyvendindama, okupuojanti valstybė paiso okupuotosios teritorijos gyventojų moralinių ir etinių nuostatų. 57 STRAIPSNIS Ligoninių rekvizavimas Okupuojanti valstybė gali rekvizuoti civilines ligonines tik laikinai ir tik tuo atveju, kai būtina skubiai priimti slaugyti sužeistus ir sergančius kariškius, jeigu buvo laiku tinkamai pasirengta slaugyti ir gydyti tose ligoninėse buvusius pacientus ir patenkinti civilių gyventojų gydymo ligoninėse poreikius. Civilinių ligoninių medicinos inventorius ir medikamentų atsargos negali būti rekvizuotos tol, kol jų reikia civiliams gyventojams. 58 STRAIPSNIS Dvasinė pagalba Okupuojanti valstybė leidžia dvasininkams teikti dvasinę pagalbą savo religinės bendruomenės nariams. Okupuojanti valstybė taip pat priima knygų ir daiktų, reikalingų religiniams poreikiams, siuntas ir padeda jas paskirstyti okupuotoje teritorijoje. 59 STRAIPSNIS Parama/šelpimas I. Kolektyvinė parama Jei visi ar dalis okupuotos teritorijos gyventojų nepakankamai aprūpinami, okupuojanti valstybė sutinka su paramos gyventojams teikimo projektais ir prisideda prie jų įgyvendinimo. Tokie projektai, kurių gali imtis valstybės ar nešališkos humanitarinės organizacijos, pavyzdžiui, Tarptautinis Raudonojo Kryžiaus komitetas, aprėpia iš dalies ir maisto produktų, medicinos reikmenų bei medikamentų, drabužių siuntų tiekimą. Visos valstybės, šios Konvencijos dalyvės, praleidžia šias siuntas ir garantuoja jų apsaugą. Valstybė, garantuojanti laisvą siuntų gabenimą į okupuotą priešiškos konflikto šalies teritoriją, turi teisę tikrinti šias siuntas, reguliuoti jų vežimą numatytais terminais bei maršrutais ir valstybei globėjai tarpininkaujant įsitikinti, kad šios siuntos bus panaudotos gyventojų, kuriems reikalinga parama, padėčiai palengvinti, o ne okupuojančios valstybės interesais. 60 STRAIPSNIS II. Okupuojančios valstybės atsakomybė Paramos siuntos jokiu būdu neatleidžia okupuojančios valstybės nuo atsakomybės pagal 55, 56 ir 59 straipsnius. Okupuojanti valstybė nenaudoja paramos siuntų kitokiems tikslams, nei jos buvo skirtos, išskyrus atvejus, kai to būtinai ir skubiai reikia okupuotosios teritorijos gyventojų interesams ir tam neprieštarauja valstybė globėja. 61 STRAIPSNIS III. Paskirstymas Ankstesniuose straipsniuose nurodytos paramos siuntos paskirstomos talkinant ir kontroliuojant valstybei globėjai. Ši pareiga okupuojančios valstybės ir valstybės globėjos susitarimu gali būti perduota neutraliai valstybei, Tarptautiniam Raudonojo Kryžiaus komitetui ar bet kuriai kitai nešališkai humanitarinei organizacijai. Tokios siuntos okupuotoje teritorijoje atleidžiamos nuo visų rinkliavų, mokesčių ir muitų, išskyrus atvejus, kai tai būtina teritorijos ekonomikos interesais. Okupuojanti valstybė užtikrina, kad šios siuntos būtų kuo greičiau paskirstytos. Visos šios Konvencijos dalyvės stengiasi leisti nemokamą tokių paramos siuntų tranzitą ir gabenimą į okupuotas teritorijas. 62 STRAIPSNIS IV. Individuali parama Konvencijos saugomiems asmenims, esantiems okupuotoje teritorijoje, leidžiama gauti individualius jiems asmeniškai siunčiamus paramos siuntinius, jei tai neprieštarauja saugumo sumetimams. 63 STRAIPSNIS Nacionalinės Raudonojo Kryžiaus ir kitos pagalbos draugijos Su sąlyga, kad bus atsižvelgiama į laikinas ir išimtines priemones, kurias gali taikyti okupuojanti valstybė, kai to primygtinai reikia saugumo sumetimais: a) pripažintos nacionalinės Raudonojo Kryžiaus (Raudonojo Pusmėnulio, Raudonojo Liūto ir Saulės) draugijos turi galimybę veikti vadovaudamosi Raudonojo Kryžiaus principais, apibrėžtais tarptautinių Raudonojo Kryžiaus konferencijų. Kitoms pagalbos draugijoms leidžiama tęsti savo humanitarinę veiklą tomis pačiomis sąlygomis; b) okupuojanti valstybė negali reikalauti jokių šių organizacijų personalo ar jų struktūros pakeitimų, galinčių pakenkti minėtai veiklai. Tie patys principai taikomi specialių nekarinių organizacijų, esamų ar kurios gali būti įkurtos, veiklai ir personalui, kad jos užtikrintų civilių gyventojų gyvenimo sąlygas palaikydamos pagrindines komunalinių paslaugų tarnybas, skirstydamos paramos siuntas ir organizuodamos gelbėjimo darbus. 64 STRAIPSNIS Baudžiamieji įstatymai I. Bendrosios pastabos Okupuotos teritorijos baudžiamieji įstatymai lieka galioti, išskyrus atvejus, kai okupuojanti valstybė juos panaikina ar suspenduoja, nes kelia grėsmę šios saugumui ar trukdo taikyti šią Konvenciją. Atsižvelgiant į šį argumentą ir būtinumą užtikrinti efektyvų teisingumo vykdymą, okupuotos teritorijos teismai toliau atlieka savo funkcijas visų nusikaltimų, numatytų minėtuose įstatymuose, atvejais. Nepaisant to, okupuojanti valstybė gali privesti okupuotos teritorijos gyventojus paklusti įsakymams, kurie būtini, kad ji galėtų vykdyti įsipareigojimus pagal šią Konvenciją, palaikyti normalią teritorijos valdymo tvarką ir užtikrinti savo kariuomenės ar administracijos turto, taip pat jos naudojamų objektų ir komunikacijų saugumą. 65 STRAIPSNIS II. Skelbimas Okupuojančios valstybės leidžiamų baudžiamųjų įstatymų nuostatos įsigalioja tik tuomet, kai paskelbtos ir su jomis supažindinti gyventojai šių gimtąja kalba. Šios baudžiamosios nuostatos neveikia atgal. 66 STRAIPSNIS III. Kompetentingi teismai Tuo atveju, kai nesilaikoma okupuojančios valstybės remiantis 64 straipsnio antrąja pastraipa išleistų baudžiamųjų įstatymų nuostatų, okupuojanti valstybė gali perduoti kaltinamuosius savo pačios tinkamai įsteigtiems nepolitiniams karo teismams, jei šie teismai yra okupuotoje teritorijoje. Pageidautina, kad apeliaciniai teismai būtų okupuotoje teritorijoje. 67 STRAIPSNIS IV. Taikytinos nuostatos Teismai taiko tik tas teisines nuostatas, kurios buvo taikomos dar prieš nusikaltimą ir kurios atitinka bendruosius teisės principus, ypač bausmės adekvatumo nusikaltimui principą. Teismai atsižvelgia į faktą, kad kaltinamasis nėra okupuojančios valstybės pilietis. 68 STRAIPSNIS V. Bausmės. Mirties bausmė Konvencijos saugomi asmenys, įvykdę nusikaltimą, kurio vienintelis tikslas pakenkti okupuojančiai valstybei ir kuris nesukėlė pavojaus okupacinės kariuomenės arba administracijos narių gyvybei ar sveikatai bei didelio bendro pavojaus, nepadarė rimtos žalos okupacinės kariuomenės ar administracijos turtui arba jų naudojamiems objektams, yra internuojami ar įkalinami kalėjime; tokio internavimo ar įkalinimo terminas turi būti adekvatus padarytam nusikaltimui. Be to, internavimas ar įkalinimas už tokius nusikaltimus yra vienintelė laisvės atėmimo priemonė, kurią galima taikyti Konvencijos saugomiems asmenims. Šios Konvencijos 66 straipsnyje numatyti teismai nuosprendį įkalinti savo nuožiūra gali pakeisti nuosprendžiu internuoti tam pačiam laikui. Okupuojančios valstybės paskelbtos remiantis 64 ir 65 straipsniais baudžiamųjų įstatymų nuostatos gali paskirti Konvencijos saugomam asmeniui mirties bausmę tik tais atvejais, kai jis nusikalto šnipinėdamas, rimtais diversiniais veiksmais prieš okupuojančios valstybės karinius objektus ar padarė tyčinį nusikaltimą, sukėlusį vieno ar daugiau asmenų mirtį, jeigu už tokius nusikaltimus mirties bausme buvo baudžiama pagal okupuotosios teritorijos įstatymus, galiojusius iki okupacijos. Mirties nuosprendis Konvencijos saugomam asmeniui gali būti paskelbtas tik tuo atveju, jei teismas specialiai atkreipė dėmesį į faktą, kad kaltinamasis nėra okupuojančios valstybės pilietis ir todėl jo nesaisto joks ištikimybės šiai valstybei įsipareigojimas. Jokiu atveju mirties nuosprendis negali būti paskelbtas Konvencijos saugomam asmeniui, kuriam nusikaltimo įvykdymo metu nebuvo sukakę 18 metų. 69 STRAIPSNIS VI. Arešto laiko įtraukimas į bausmės terminą Visais atvejais laikas, kurį Konvencijos saugomas asmuo, apkaltintas padaręs nusikaltimą, praleido areštuotas iki bylos nagrinėjimo teisme ar belaukdamas bausmės įvykdymo, turi būti įskaitomas į bet kokį įkalinimo terminą. 70 STRAIPSNIS VII. Iki okupacijos įvykdyti nusikaltimai Okupuojanti valstybė negali areštuoti, persekioti ar nuteisti Konvencijos saugomų asmenų už dar iki okupacijos ar laikino jos nutraukimo laikotarpiu atliktus veiksmus ar pareikštas mintis, išskyrus atvejus, kai buvo pažeisti įstatymai ar karo papročiai. Okupuojančios valstybės piliečiai, dar iki karo veiksmų pradžios ieškoję prieglobsčio okupuotos valstybės teritorijoje, neareštuojami, nepersekiojami, neteisiami ar nedeportuojami iš okupuotos teritorijos tik už nusikaltimus, įvykdytus prasidėjus karo veiksmams, ar kriminalinius nusikaltimus, padarytus iki karo veiksmų pradžios, už kuriuos pagal okupuotosios valstybės įstatymus nusikaltėlis turi būti išduodamas ir taikos metu. 71 STRAIPSNIS Baudžiamoji procedūra I. Bendrosios pastabos Kompetentingi okupuojančios valstybės teismai negali paskelbti nė vieno nuosprendžio, bylos neišnagrinėję nustatyta procesine tvarka. Asmenims, kuriems okupuojanti valstybė pateikia kaltinimą, apie tai nedelsiant pranešama jiems suprantama kalba raštu detaliai apibūdinant pateiktų kaltinimų esmę, ir jų bylos išnagrinėjamos teisme kaip galima greičiau. Valstybei globėjai pranešama apie kiekvieną okupuojančios valstybės pradėtą Konvencijos saugomų asmenų teisminį persekiojimą dėl nusikaltimų, už kuriuos gresia mirties bausmė arba įkalinimas dviem ar daugiau metų; valstybė globėja privalo turėti galimybę bet kada gauti informaciją apie tokių teismo procesų eigą. Be to, valstybė globėja turi teisę pareikalavusi gauti visus šių ir kitų teismo procesų, okupuojančios valstybės pradėtų prieš Konvencijos saugomus asmenis, duomenis. Šio straipsnio antrojoje pastraipoje numatytas pranešimas valstybei globėjai išsiunčiamas nedelsiant ir bet kuriuo atveju pasiekia valstybę globėją likus trims savaitėms iki pirmojo bylos nagrinėjimo. Teismo procesas negali tęstis, jei iki jo pradžios nepateikta įrodymų, kad visos šio straipsnio nuostatos buvo įvykdytos. Pranešime pateikiami šie duomenys: a) kaltinamojo apibūdinimas; b) gyvenamoji vieta ar įkalinimo vieta; c) detalus kaltinimo ar kaltinimų išdėstymas (nurodomos baudžiamųjų įstatymų nuostatos, kuriomis grindžiamas kaltinimas); d) nagrinėjančio bylą teismo pavadinimas; e) pirmojo bylos nagrinėjimo vieta ir data. 72 STRAIPSNIS II. Teisė į gynybą Kaltinamieji turi teisę pateikti būtinus gynybai įrodymus ir iš dalies reikalauti iškviesti į teismą liudytojus. Jie turi teisę savo nuožiūra pasirinkti kvalifikuotą advokatą arba gynėją, kuris gali juos laisvai lankyti ir kuriam turi būti sudarytos sąlygos pasirengti gynybai. Jei kaltinamasis advokato ar gynėjo nepasirinko, jį gali pasiūlyti valstybė globėja. Kai kaltinamajam pateikiamas rimtas kaltinimas, o valstybės globėjos nėra, kaltinamojo sutikimu advokatą ar gynėją parūpina okupuojanti valstybė. Kaltinamajam tiek per parengtinį tardymą, tiek ir per teismo posėdžius padeda vertėjas, išskyrus atvejus, kai kaltinamasis pats atsisako vertėjo paslaugų. Kaltinamasis turi teisę pareikšti vertėjui protestą ir prašyti jį pakeisti. 73 STRAIPSNIS III. Teisė į apeliaciją Nuteistasis turi teisę paduoti apeliaciją. Tai jam garantuoja teismo taikomi įstatymai. Jam išsamiai pranešama apie teisę paduoti apeliaciją ar prašymą ir apie terminą, per kurį jis gali pasinaudoti šia teise. Šiame skyriuje numatyta baudžiamoji procedūra taikoma, kiek ji taikytina ir apeliacijoms. Tuo atveju, kai teismo taikomuose įstatymuose nuorodų dėl apeliacijų nėra, nuteistasis turi teisę apskųsti teismo išvadą ir nuosprendį okupuojančios valdžios kompetentingai institucijai. 74 STRAIPSNIS IV. Valstybės globėjos pagalba Valstybės globėjos atstovai turi teisę dalyvauti bet kurio Konvencijos saugomo asmens teismo procese, išskyrus išimtinius atvejus, kai byla svarstoma in camera okupuojančios valstybės saugumo interesais, bet apie tai pastaroji praneša valstybei globėjai. Pranešime valstybei globėjai nurodoma teismo proceso data ir vieta. Apie visus nuosprendžius, numatančius mirties bausmę ar įkalinimą dvejiems ir daugiau metų, kaip galima greičiau pranešama valstybei globėjai nurodant nuosprendžio priėmimo pagrindą. Pranešime turi būti nuoroda į pranešimą, padarytą remiantis 71 straipsniu, o jei nuosprendyje numatytas įkalinimas – nurodyta bausmės atlikimo vieta. Kiti nuosprendžiai, išskyrus minėtuosius, teismo registruojami ir pateikiami valstybės globėjos atstovams susipažinti. Apeliacijai paduoti numatytas laikas tuo atveju, kai buvo paskelbtas mirties nuosprendis ar laisvės atėmimas dvejiems ir daugiau metų, pradedamas skaičiuoti tik valstybei globėjai gavus pranešimą apie nuosprendį. 75 STRAIPSNIS V. Mirties nuosprendis Nuteistiesiems mirti neatimama teisė paduoti malonės prašymą arba prašymą panaikinti ar pakeisti nuosprendį. Nė vienas mirties nuosprendis nevykdomas, kol nepraėjo šeši mėnesiai nuo to momento, kai valstybė globėja gavo pranešimą apie galutinį teismo sprendimą, patvirtinantį mirties nuosprendį, arba nutarimą, atmetantį malonės prašymą ar prašymą panaikinti arba pakeisti nuosprendį. Šis mirties nuosprendžio nevykdymo šešis mėnesius terminas gali būti sutrumpintas dėl ekstremalių aplinkybių, kai kyla organizuota grėsmė okupuojančios valstybės ar jos ginkluotųjų pajėgų saugumui. Valstybei globėjai visada pranešama apie termino sutrumpinimą ir duodama pakankamai laiko bei galimybė kreiptis su prašymu dėl tokių mirties nuosprendžių į kompetentingas okupacinės valdžios institucijas. 76 STRAIPSNIS Elgesys su sulaikytaisiais Kaltinami padarę nusikaltimus Konvencijos saugomi asmenys laikomi įkalinti (sulaikomi) okupuotoje šalyje ir, jei nuteisiami, bausmę atlieka ten pat. Jei įmanoma, jie laikomi atskirai nuo kitų sulaikytųjų; be to, jiems sudaromos tinkamos maitinimo ir higienos sąlygos, kurios leistų palaikyti gerą sveikatą arba bent būtų adekvačios okupuotosios šalies kalėjimų sąlygoms. Jie gauna medicinos pagalbą, jei to reikia sveikatos būklei. Jie taip pat turi teisę prireikus gauti bet kokią dvasinę pagalbą. Moterys kalinamos atskirose patalpose ir tiesiogiai prižiūrimos moterų. Tinkamas dėmesys kreipiamas į nepilnamečiams taikytiną specialų režimą. Sulaikyti (įkalinti) Konvencijos saugomi asmenys turi teisę būti lankomi valstybės globėjos ir Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto delegatų remiantis 143 straipsnio nuostatomis. Be to, jie turi teisę gauti bent vieną paramos siuntinį per mėnesį. 77 STRAIPSNIS Sulaikytųjų perdavimas okupacijai pasibaigus Apkaltinti padarę nusikaltimus ar okupuotos teritorijos valdžios teismų nuteisti Konvencijos saugomi asmenys okupacijai pasibaigus su atitinkamais dokumentais perduodami išlaisvintos teritorijos valdžios institucijoms. 78 STRAIPSNIS Saugumo priemonės. Internavimas ir priverstinis apgyvendinimas. Teisė į apeliaciją Jeigu okupuojanti valstybė dėl būtinų saugumo sumetimų nutaria taikyti apsaugos priemones Konvencijos saugomiems asmenims, daugiausia, ko ji gali imtis, – priverstinai juos apgyvendinti tam tikroje vietoje arba internuoti. Sprendimai dėl priverstinio apgyvendinimo ar internavimo priimami pagal įprastinę procedūrą, kurią okupuojanti valstybė nustato vadovaudamasi šios Konvencijos nuostatomis. Ši procedūra numato suinteresuotų asmenų teisę į apeliaciją. Apeliacijos išnagrinėjamos kaip galima greičiau. Kai sprendimas paliekamas galioti, jį periodiškai persvarsto, jei įmanoma, ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius kompetentinga institucija, įsteigta minėtos valstybės. Konvencijos saugomi asmenys, kurie priverstinai apgyvendinami ir dėl to priversti palikti savo namus, turi teisę be jokių ribojimų naudotis šios Konvencijos 39 straipsnio teikiamomis privilegijomis. IV SKYRIUS ELGESIO SU INTERNUOTAISIAIS TAISYKLĖS I SKIRSNIS Bendrosios nuostatos 79 STRAIPSNIS Internavimo atvejai ir taikytinos nuostatos Konflikto šalys gali internuoti Konvencijos saugomus asmenis tik vadovaudamosi 41, 42, 43, 68 ir 78 straipsnių nuostatomis. 80 STRAIPSNIS Civilinis statusas Internuotieji visiškai išlaiko savo civilinį statusą ir naudojasi iš jo atsirandančiomis teisėmis, kiek šios suderinamos su jų internavimu. 81 STRAIPSNIS Išlaikymas Konflikto šalys, internuojančios Konvencijos saugomus asmenis, privalo juos nemokamai išlaikyti ir garantuoti medicinos pagalbą, kurios reikia jų sveikatos būklei. Šioms išlaidoms apmokėti nedaromos jokios išskaitos iš internuotiesiems priklausančių pašalpų, algų ar kreditų. Laikanti nelaisvėje valstybė suteikia paramą internuotųjų išlaikytiniams, neturintiems pakankamai pragyvenimo lėšų ar negalintiems patiems jų užsidirbti. 82 STRAIPSNIS Internuotųjų grupavimas Laikanti nelaisvėje valstybė, kiek tai įmanoma, apgyvendina internuotuosius atsižvelgdama į jų tautybę, kalbą ir papročius. Internuotieji, tos pačios šalies piliečiai, neatskiriami vien skirtingų kalbų pagrindu. Per visą internavimo laikotarpį vienos šeimos nariai, ypač tėvai ir vaikai, įkurdinami kartu toje pačioje internavimo vietoje, išskyrus atvejus, kai juos būtina laikinai išskirti dėl darbo ar sveikatos, ar dėl to, kad taikomos šio skyriaus IX skirsnio nuostatos. Internuotieji gali reikalauti, kad jų vaikai, palikti laisvėje be tėvų globos, būtų internuoti kartu su jais. Internuotieji vienos šeimos nariai, kai tai įmanoma, visada apgyvendinami tuose pačiuose pastatuose ir gauna atskiras nuo kitų internuotųjų patalpas, kartu jiems sudaromos sąlygos gyventi normalų šeimos gyvenimą. II SKIRSNIS INTERNAVIMO VIETOS 83 STRAIPSNIS Internavimo vietų parinkimas. Stovyklų žymėjimas Laikanti nelaisvėje valstybė nekuria internavimo vietų tokiuose rajonuose, kuriems ypač gresia karo pavojai. Laikanti nelaisvėje valstybė privalo suteikti priešiškoms valstybėms, valstybėms globėjoms tarpininkaujant, visą reikiamą informaciją apie geografinę internavimo vietų padėtį. Kai leidžia kariniai sumetimai, internuotųjų stovyklos žymimos raidėmis „IC“, kurios išdėstomos taip, kad būtų dienos metu aiškiai matomos iš oro. Tačiau suinteresuotos valstybės gali susitarti dėl kitokios ženklinimo sistemos. Jokia kita vieta, išskyrus internuotųjų stovyklą, šitaip nežymima. 84 STRAIPSNIS Atskiras internavimas Internuotieji apgyvendinami atskirai nuo karo belaisvių bei dėl kokių nors kitų priežasčių laisvės netekusių asmenų ir turi savo administraciją. 85 STRAIPSNIS Patalpos, higiena Laikanti nelaisvėje valstybė privalo imtis visų būtinų ir galimų priemonių užtikrinti, kad Konvencijos saugomi asmenys nuo pat internavimo pradžios būtų apgyvendinti tokiuose pastatuose ar patalpose, kuriuose būtų visiškai garantuota higiena bei sveikata ir kurie pakankamai apsaugotų nuo atšiauraus klimato bei karo pavojų. Jokiu būdu nuolatinės internavimo vietos nekuriamos sveikatai pavojingose vietovėse arba rajonuose, kurių klimatas yra kenksmingas internuotiesiems. Visais atvejais, kai rajonas, kuriame laikinai internuoti Konvencijos saugomi asmenys, yra sveikatai pavojingoje vietovėje arba vietovėje, kurios kli …