LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS N U T A R I M A S DĖL LIETUVOS SVEIKATOS PROGRAMOS PATVIRTINIMO 1998 m. liepos 2 d. Nr. VIII-833 Vilnius Lietuvos Respublikos Seimas nutaria: 1 straipsnis. Patvirtinti Lietuvos sveikatos programą (pridedama). LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO PIRMININKAS                   VYTAUTAS LANDSBERGIS ______________ PATVIRTINTA Lietuvos Respublikos Seimo 1998 m. liepos 2 d. nutarimu Nr. VIII-833 LIETUVOS SVEIKATOS PROGRAMA I. Įvadas Lietuvos nacionalinės sveikatos politikos formavimas prasidėjo, kai VI Lietuvos gydytojų sąjungos (toliau – LGS) atkuriamasis suvažiavimas priėmė rezoliucijas ir medicinos visuomenę įpareigojo parengti naują Lietuvos nacionalinę sveikatos koncepciją. Po išsamių diskusijų VII LGS suvažiavimas priėmė Lietuvos nacionalinę sveikatos koncepciją, kurią 1991 m. spalio 30 d. patvirtino Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas, ir ji tapo pagrindiniu dokumentu, atspindinčiu Lietuvos sveikatos sistemos ateitį. Koncepcijoje numatyti Lietuvos žmonių sveikatos tausojimo bei stiprinimo, ligų profilaktikos, pirminės sveikatos priežiūros plėtros bendroje sveikatos priežiūros sistemoje, sveikatos priežiūros specialistų rengimo pertvarkos pagal Europos Sąjungos standartus, brangios specializuotos medicinos pagalbos koncentravimo universitetiniuose centruose prioritetai Lietuvą įtraukia į pažangiai mąstančių apie sveikatos priežiūrą ir ją plėtojančių Europos šalių gretas. Pasaulio Sveikatos Organizacija (toliau – PSO), aktyviai talkinanti Lietuvai formuojant sveikatos politiką, dažnai mini ją sektinu pavyzdžiu kitoms Rytų Europos šalims – ne todėl, kad Lietuvos sveikatos sistema funkcionuoja racionaliai ir efektyviai (visi žinome, jog kol kas taip nėra), bet todėl, kad įgyvendinant Nacionalinę sveikatos koncepciją, sveikatos sistemos raida, besiremianti rimtu moksliniu pagrindu bei tarptautine patirtimi ir orientuota į ateitį, šiuo sunkiu ieškojimų periodu nepradedama nuo niekuo nepagrįsto griovimo. Neatsitiktinai Pirmoji nacionalinė sveikatos politikos formavimo konferencija, įvykusi 1993 m. kovo 30-31 d. ir sukvietusi tartis politikus, profesinių ir visuomeninių organizacijų atstovus, medicinos bei kitų profesijų specialistus, galinčius daryti įtaką sveikatos sistemos reformai, dar kartą patvirtino pagrindines Lietuvos sveikatos sistemos raidos kryptis. Ir Nacionalinėje sveikatos koncepcijoje, ir Nacionalinės sveikatos politikos konferencijos rezoliucijoje yra aiškiai suformuluota būtinybė parengti ir įgyvendinti Lietuvos sveikatos programą. 1993 m. įvykusiai Nacionalinei sveikatos politikos konferencijai buvo parengtas dokumentas, kuriame pakankamai konceptualiai ir detaliai apžvelgta Lietuvos gyventojų sveikatos būklė iki 1990 metų. Šiame dokumente pateikti 1991–1993 m. Lietuvos sveikatos duomenys ir, remiantis PSO suformuotais sveikatos tikslais, kuriami Lietuvos sveikatos programos pradmenys atsižvelgiant į prioritetines šalies sveikatos problemas. Specialistų grupė, rengusi šią programą, nutarė Lietuvos gyventojų sveikatos būklės detalesnę analizę teikti kas penkeri metai, tuo įsipareigodama reguliariai rengti tokio pobūdžio analitines publikacijas. Rengiant šią programą ir nustatant prioritetus, svarbus vaidmuo teko 1993 m. įkurtam Sveikatos apsaugos reformų biurui (toliau – SARB). Kuriant Lietuvos sveikatos sistemos teisinius pagrindus, didelės reikšmės turėjo 1994 m. liepos 19 d. priimtas Sveikatos sistemos įstatymas. 1995 m. Seimo surengtoje diskusijoje buvo dar kartą akcentuota būtinybė parengti Lietuvos sveikatos programą ir šiuo klausimu priimta Seimo rezoliucija „Dėl nacionalinės sveikatos politikos įgyvendinimo“. 1996 m. birželio mėn. Lietuvos sveikatos programą aprobavo Sveikatos apsaugos ministerijos kolegija, 1996 m. spalio mėn. jai pritarė Vyriausybė. 1997 m. balandžio mėn. įvykusioje II Nacionalinėje sveikatos politikos konferencijoje ši programa aptarta dalyvaujant PSO bei kitiems Europos šalių ekspertams, po to ji pateikta svarstyti Seimui. Svarbus žingsnis Nacionalinės sveikatos koncepcijos, Sveikatos sistemos įstatymo nuostatų ir šios programos įgyvendinimui būtų Nacionalinės sveikatos tarybos ir Valstybinės sveikatos reikalų komisijos aktyvus darbas. II. Lietuvos demografinė situacija 1998 metų pradžioje Lietuvoje gyveno 3 mln. 704 tūkst. žmonių. Didžiausias pokario laikotarpiu gyventojų prieaugis buvo septintajame dešimtmetyje. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje gyventojų prieaugio tempai stabilizavosi, o nuo 1990 m. ėmė mažėti. 1992 m. pirmą kartą pokario laikotarpiu pastebėtas gyventojų skaičiaus mažėjimas. Didžiausią Lietuvos gyventojų prieaugio dalį iki 1992 m. sudarė natūralusis prieaugis. 1993 m. gimusiųjų ir mirusiųjų skaičius beveik susilygino, 1994 m. situacija dar pablogėjo – mirė 3654 žmonėmis daugiau nei gimė. Taigi natūralusis gyventojų prieaugis yra neigiamas jau trejus metus; 1996 m. jis siekė 1,0 iš 1000 gyventojų, 1997 m. – 0,9 iš 1000 gyv. Pastarųjų metų ekonominė būklė lėmė demografinių rodiklių blogėjimą, tarp jų ir gimstamumo mažėjimą. 1990 m. Lietuvoje 1000 gyventojų teko 15,3, o 1996 m. tik 10,6 gimimų. Toks mažas gimstamumas rodo, jog moterys per visą gyvenimą nepagimdo nė dviejų vaikų. Gimstamumo rodikliai sumažėjo visose vaisingo amžiaus moterų grupėse. Mažėja santuokų skaičius: 1990 m. tūkstančiui gyventojų teko 9,8, 1996 m. – 5,5 santuokos, 1997 m. – 5,1 santuokos. Ištuokų skaičius nemažėja: 1996 m. 100 santuokų teko 54 ištuokos, 1997 m. – 60 ištuokų. Amžiaus struktūrą ir demografinės senatvės laipsnį daugiausia formuoja gyventojų reprodukcijos režimas, kuriam turi įtakos ir migracija. Dėl progresuojančio senėjimo nuolat daugėja 60 metų ir vyresnių gyventojų, kurie 1990 m. sudarė 16,2 proc., 1995 m. – 17.3 proc., 1996 m. – 17,6 proc. Pagal galiojančią klasifikaciją tai reiškia, jog Lietuva peržengė aukštos demografinės senatvės ribą. Gyventojų senėjimo procesą nulemia dvi pagrindinės priežastys – dėl mažo gimstamumo mažėja vaikų, o dėl pokario metais pailgėjusios vidutinės gyvenimo trukmės gausėja pagyvenusių ir senyvo amžiaus gyventojų. Kadangi Lietuvos gyventojų senėjimo procesas vyksta mažo gimstamumo sąlygomis, jo intensyvėjimo reikia tikėtis ir ateityje. Demografinio senėjimo pokyčiai lemia socialines ir ekonomines problemas, gyventojų socialinio aprūpinimo bei sveikatos priežiūros poreikio didėjimą, todėl svarbu siekti užtikrinti pagyvenusių ir senų žmonių galimybes aktyviai, savarankiškai ir sveikai gyventi. III. Programos tikslai ir siekiamo gyventojų sveikatos lygio rodikliai Įgyvendinant Europos sveikatos politiką „Sveikata visiems XXI amžiuje“ bei Nacionalinėje sveikatos koncepcijoje išdėstytą ir Sveikatos sistemos įstatyme įteisintą aktyvios sveikatos politikos strategiją, pagrindiniai Lietuvos sveikatos programos tikslai. 1. Gyventojų mirtingumo mažinimas ir vidutinės gyvenimo trukmės ilginimas. 2. Sveikatos santykių teisumas. 3. Gyvenimo kokybės pagerinimas. Mažesnį gyventojų mirtingumą galima pasiekti sumažinus mirtingumą nuo dažniausių mirties priežasčių – nelaimingų atsitikimų, traumų, širdies ir kraujagyslių ligų, piktybinių navikų, sumažinus kūdikių mirtingumą. Konkretūs siekiami rodikliai iki 2010 m. pateikiami toliau. Vienas pagrindinių sveikatos programos tikslų yra sveikatos santykių teisumas. Kiekvienas asmuo turi teisę siekti kuo aukštesnio savo sveikatos lygio. Bet sveikatos santykių teisumas reiškia, kad kiekvienas asmuo, siekdamas kuo aukštesnio savo sveikatos lygio, nepažeistų tokių pačių kito asmens teisių arba nesiektų šios teisės kito asmens ar visuomenės sąskaita. Todėl sveikatos santykių teisumas yra susijęs su lygiomis galimybėmis siekti sveikatos ir su maksimaliu skirtumų tarp jos siekiančiųjų sumažinimu. Konkretus siekiamas tikslas pateikiamas toliau. PSO ypač akcentuoja pozityviąją Nacionalinės sveikatos koncepcijos pusę – siekimą ugdyti sąmoningą visuomenės požiūrį į sveikatos išsaugojimą ir stiprinimą kaip pagrindinę socialiai visaverčio gyvenimo sąlygą. 1. Bendrieji tikslai ir siekiamo gyventojų sveikatos lygio rodikliai 1.1. Gyventojų mirtingumo sumažinimas ir vidutinės gyvenimo trukmės prailginimas Situacija Socialinė ekonominė krizė, taip pat nauji ekonominiai santykiai ir objektyvūs sutrikimai sveikatos apsaugos ir kitose valstybės infrastruktūros sistemose atsiliepė daugeliui gyventojų ir neigiamai paveikė visos visuomenės sveikatą. Nuo 1990 m. pradėjo intensyviai didėti gyventojų mirtingumas ir trumpėti vidutinė gyvenimo trukmė. 1995 m. palyginti su 1990 m., standartizuotas amžiaus atžvilgiu bendrojo mirtingumo rodiklis padidėjo 12,1 proc. (vyrų – 14,5 proc., moterų – 7,4 proc.). Mirtingumas nuo širdies ir kraujagyslių ligų padidėjo 2,1 proc., nuo piktybinių navikų – 4,6 proc., nuo nelaimingų atsitikimų ir traumų – net 49,1 proc. (vyrų – 53,3 proc., moterų – 37,8 proc.). Nuo 1990 m. kasmet didėję mirtingumo rodikliai 1995 m. kiek sumažėjo (žr.1 pav.). 1 pav. Standartizuoti Lietuvos gyventojų bendrojo mirtingumo rodikliai 1990–1997 metais 1997 m. bendrojo mirtingumo rodikliai toliau mažėjo pasiekdami: 1450,1/ 100 000 tarp vyrų, 742,5/100 000 – tarp moterų ir 1036,8/100 000 – tarp visų gyventojų. Šis reiškinys teikia vilčių ir leidžia tikėtis, kad gyventojų sveikatos būklė artimiausiais metais toliau gerės. Integruotas gyventojų sveikatos rodiklis – vidutinė gyvenimo trukmė – Lietuvoje nuo 1990 m. iki 1995 m. sumažėjo nuo 71,5 m. iki 69,3 metų. Vyrų vidutinė gyvenimo trukmė sumažėjo labiau negu moterų (žr. 2 pav.). Remiantis šio rodiklio pokyčiais, nepalankiausi sveikatai buvo 1993 metai. 1994 m. vidutinė gyvenimo trukmė toliau mažėjo, tačiau palyginti su 1993 m., šis procesas sulėtėjo, o 1995 m. minėtasis rodiklis padidėjo ir viršijo 1993 m. lygį. Intensyviausiai trumpėjo vyrų, sulaukusių 30-45 metų, vidutinė gyvenimo trukmė, kai 30 metų ir vyresnio amžiaus moterų rodiklis per 1990-1995 m. laikotarpį nedaug tepakito. Didžiausios įtakos vidutinei gyvenimo trukmei mažėti 1990-1994 m. turėjo nelaimingi atsitikimai ir traumos bei širdies ir kraujagyslių ligos, lėmusios atitinkamai 45 proc. ir 23 proc. vyrų bei 27 proc. ir 29 proc. moterų vidutinės gyvenimo trukmės mažėjimo. 1996 ir 1997 m. vidutinė gyvenimo trukmė dar padidėjo. Vyrų vidutinė gyvenimo trukmė 1997 m. pasiekė 66 m., moterų – 76,9 m., visų Lietuvos gyventojų – 71,5 m. 2 pav. Lietuvos gyventojų vidutinė gyvenimo trukmė 1990–1997 metais Tikslai Iki 2010 m. mažinti gyventojų mirtingumą ir ilginti vidutinę gyvenimo trukmę, mažinant mirtingumą nuo pagrindinių priežasčių, t. y. nuo nelaimingų atsitikimų ir traumų, širdies bei kraujagyslių ligų, piktybinių navikų: 1) sumažinti mirtingumą nuo nelaimingų atsitikimų ir traumų 30 proc.; 2) sumažinti jaunesnių nei 65 metų gyventojų mirtingumą nuo širdies ir kraujagyslių ligų bei piktybinių navikų 15 proc.; 3) prailginti Lietuvos gyventojų vidutinę gyvenimo trukmę iki 73 metų. Įgyvendinimas Sutelkus visuomenės, valstybės, savivaldos bei sveikatos priežiūros institucijų pastangas, bus siekiama mažinti Lietuvos gyventojų mirtingumą, ilginti jų vidutinę gyvenimo trukmę, kartu mažinant sveikatos skirtumus tarp teritorijų administracinio suskirstymo vienetų. Visų pirma būtina gerinti regionų, kuriuose socialinė ekonominė situacija nepalanki, gyventojų sveikatą. Šiuo metu aukščiausi bendrojo mirtingumo rodikliai kai kuriuose Lietuvos teritorijų administracinio suskirstymo vienetuose nuo žemiausių skiriasi apie du kartus, o vidutinės gyvenimo trukmės skirtumai siekia beveik 7 metus. Tokie dideli sveikatos rodiklių skirtumai liudija, kad esama daug neišnaudotų galimybių Lietuvos gyventojų sveikatai gerinti. Konkrečios pirminės sveikatos priežiūros plėtojimo priemonės šiems tikslams pasiekti turi būti numatytos valstybės bei savivaldos vykdomųjų institucijų parengtose savivaldybių sveikatos programose. Monitoringas Įvairių mirtingumo rodiklių monitoringas grindžiamas medicininių mirties liudijimų duomenimis, kuriuos renka ir jų analizę parengia Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Standartizuoti bendrojo mirtingumo, mirtingumo dėl svarbiausių priežasčių ir vidutinės gyvenimo trukmės rodikliai pagal amžių reguliariai stebimi nuo 1970 metų. Įvairių Lietuvos teritorijų administracinio suskirstymo vienetų gyventojų mirtingumo ir vidutinės gyvenimo trukmės monitoringas pradėtas 1988 metais. 1.2. Kūdikių mirtingumo sumažinimas Situacija Kūdikių mirtingumas 1995 m. buvo 12,5 iš 1000 gyvų gimusiųjų. Stebint dinamiką nuo 1991 m. (tų metų pradžioje pakeista naujagimių registravimo tvarka, t. y. juos pradėta registruoti nuo 500 gramų svorio ir 22 nėštumo savaitės) kūdikių bei perinatalinis mirtingumas mažėjo (žr. 1 lentelę). Kūdikių mirtingumas 1997 m. buvo 10,3 iš 1000 gyvų gimusiųjų, perinatalinis mirtingumas – 10,7 iš 1000 gimusiųjų, tačiau šie rodikliai tebėra kur kas didesni negu kitose Europos valstybėse. 1 lentelė. Kūdikių ir perinatalinis mirtingumas Lietuvoje 1990-1997 metais Metai Mirtingumo rodiklis 19901 19912 1992 1993 1994 1995 1996 1997 Kūdikių mirtingumas iš 1000 gyvų gimusiųjų 10, 2 14, 2 16,4 15,6 13,8 12,5 10,0 10,3 Perinatalinis mirtingumas iš 1000 gimusiųjų 9, 33 13, 5 17,3 15,1 13,4 12,5 10,2 10,7 1 – pagal senąją kūdikių mirtingumo registravimo tvarką 2 – pagal naująją kūdikių mirtingumo registravimo tvarką Pagrindinės kūdikių mirties priežastys – perinatalinio ir neonatalinio periodo patologinės būklės (42,6 proc.; šį periodą sudaro laikas nuo nėštumo pradžios iki 27 dienų po gimimo) bei įgimtos anomalijos (33,3 proc.). Šios priežasčių grupės glaudžiai susijusios su moterų sveikata ir nėštumo eiga. 1997 m. tebėra didelis neišnešiotumo procentas (4,8 proc.) bei gimdyvių mirtingumas (24 iš 100 000 gyvų gimusių). Tikslas Iki 2010 m. sumažinti kūdikių mirtingumą 30 proc. Įgyvendinimas Minėtam tikslui pasiekti reikia: · sumažinti didelės rizikos ir nepageidaujamų nėštumų skaičių 10 proc.; · sumažinti neišnešiotų naujagimių gimimų skaičių 10 proc.; · sumažinti perinatalinį ir neonatalinį mirtingumą 30 proc.; · pasiekti, kad 40 proc. kūdikių iki 4–6 mėnesių būtų maitinami motinos pienu; · pasiekti, kad 97 proc. kūdikių būtų profilaktiškai paskiepyti (pagal patvirtintą skiepų kalendorių); · visuose gimdymo stacionaruose užtikrinti ankstyvą naujagimių maitinimą krūtimi, pasiekti, kad motina būtų su kūdikiu visą parą; · numatyti priemones, kuriomis būtų galima mažinti gimdyvių mirtingumą (užtikrinti visoms moterims prieinamą ir kvalifikuotą nėščiųjų priežiūrą, gimdymo pagalbą) bei užtikrinti šeimos planavimo paslaugas; · sudaryti naujagimiams adekvačias jų būklei gydymo bei slaugos sąlygas; · sukurti ankstyvos nepertraukiamos kūdikių vystymosi sutrikimų diagnostikos bei korekcijos sistemą; · pagerinti stacionarinių įstaigų techninę ir materialinę bazę, kuri leistų diegti bei naudoti pažangias technologijas. Šios priemonės numatomos realizuoti vykdant konkrečias sveikatos programas, atsižvelgiant į bendruosius sveikatos sistemos reformos principus ir tikslus. Nuo 1992 m. pradėta vykdyti Motinos ir vaiko sveikatos programa, kurią sudaro daugelis projektų. Dauguma jų – tarpžinybiniai, todėl labai svarbu siekti glaudaus bendradarbiavimo su Socialinės apsaugos ir darbo, Švietimo ir mokslo ministerijomis, vaiko teisių apsaugos, paramos šeimai, globos ir rūpybos tarnybomis. Taip pat didelę įtaką gali daryti visuomenės organizacijų, ginančių vaikų teises, veikla. Monitoringas Kūdikių mirtingumo rodikliai bus stebimi pagal Naujagimių sveikatos registrą. Duomenys apie detalius naujagimių sveikatos būklės pokyčius bus kaupiami Nacionaliniame įgimtų vystymosi defektų ir paveldimų ligų registre (LIRECA). Naujagimių sveikatos registras (apimantis ir perinatalinį mirtingumą) integruojamas į Šiaurės šalių naujagimių sveikatos registrą. 1.3. Gyvenimo kokybės gerinimas Situacija Gyvenimo kokybė – svarbi visos sveikatos sistemos problema, reikalaujanti esminio prioritetų koregavimo ir sveikatos priežiūros išteklių perskirstymo. Turimų lėšų negalima naudoti vien ligoms gydyti ar gyvenimui ilginti. Būtina sudaryti sąlygas socialiai remtinų, invalidų ir žmonių, sergančių lėtinėmis ligomis, gyvenimo kokybei pagerinti. Šiuo metu sukurta ne viena metodika gyvenimo kokybei įvertinti. Lietuvoje gyvenimo kokybė kol kas nėra nustatoma ir stebima, todėl reikalingi išsamūs moksliniai tyrimai nustatyti ją pagal standartą ir vykdyti nuolatinį jos monitoringą. Gyvenimo kokybė turi būti sistemingai stebima ne tik visoje visuomenėje, bet ir nepalankiomis ekonominėmis ir socialinėmis sąlygomis gyvenančių žmonių grupėse. Pagal PSO „Sveikata visiems XXI amžiuje“ politiką Lietuvos gyventojų gyvenimo kokybę galima pagerinti, jeigu: · bus pradėtas bei nuolat vykdomas gyvenimo kokybės monitoringas; · suaktyvės individų dalyvavimas visuomenės gyvenime ir sveikatos politikos formavime; · sveikatą lemiantys veiksniai, tokie kaip išsilavinimas, taps visiems labiau prieinami; · sveika gyvensena bus pripažinta socialine norma; · pirminė, antrinė ir tretinė sveikatos priežiūra daugiau dėmesio skirs gyvenimo kokybei pagerinti. Tikslas Iki 2005 m. parengti ir įgyvendinti Lietuvos gyventojų gyvenimo kokybės monitoringo ir analizės sistemą. Atsižvelgiant į gautus rezultatus, bus nustatytas tikslas iki 2010 m. Įgyvendinimas Gyvenimo kokybės nustatymą bei stebėjimą reikia įtraukti į esamas sveikatos monitoringo programas. Remiantis monitoringo duomenimis, turi būti parengta programa gyvenimo kokybei pagerinti. Ją rengiant turi dalyvauti visos valstybės, mokslo ir sveikatos priežiūros institucijos. 2. Specialieji tikslai ir siekiamo gyventojų sveikatos lygio rodikliai 2.1. Širdies ir kraujagyslių ligos Situacija Širdies ir kraujagyslių ligos yra viena svarbiausių ne tik medicinos, bet ir socialinių problemų. Minėtos ligos sudaro apie pusę visų mirties, vieną trečdalį invalidumo priežasčių bei nulemia 15–20 proc. apsilankymų sveikatos priežiūros įstaigose. 1997 m. Lietuvoje nuo širdies ir kraujagyslių ligų mirė 22 750 žmonės (544 iš 100 000 gyventojų). Tai sudarė 55,3 proc. visų mirusiųjų. Mirčių nuo širdies ir kraujagyslių ligų struktūroje didžiausią dalį sudarė išeminė širdies liga ir galvos smegenų insultas (1997 m. atitinkamai 61,6 proc. ir 22 proc.). Standartizuoti pagal amžių mirtingumo nuo visų širdies ir kraujagyslių ligų rodikliai 1990-1995 m. šiek tiek didėjo. Didžiausi jie buvo 1993-1994 m., o 1995 m. sumažėjo beveik iki 1990 m. lygio. Panašiai kito vyrų ir moterų mirtingumas nuo galvos smegenų insulto, kai vyrų mirtingumas nuo išeminės širdies ligos nuo 1994 m. pradėjo mažėti, o moterų nuolatos mažėjo nuo 1990 m. (žr. 3 pav.). 1996-1997 m. vyrų ir moterų standartizuotas mirtingumas nuo širdies ir kraujagyslių ligų, tarp jų išeminės širdies ligos ir galvos smegenų insulto toliau mažėjo. Palyginti su 1995 m., vyrų standartizuotas pagal amžių mirtingumas nuo širdies ir kraujagyslių ligų sumažėjo nuo 746/100 000 iki 680/100 000, nuo išeminės širdies ligos – nuo 519/100 000 iki 468/100 000 ir nuo galvos smegenų insulto – nuo 136/100 000 iki 132/100 000 gyventojų 1997 m. Moterų standartizuotas mirtingumas nuo širdies ir kraujagyslių ligų sumažėjo nuo 494/100 000 1995 m. iki 451/100 000 1997 m., nuo išeminės širdies ligos – nuo 315/100 000 iki 290/100 000 ir nuo galvos smegenų insulto – nuo 119/100 000 iki 116/100 000. 3 pav. Lietuvos vyrų ir moterų standartizuoti mirtingumo nuo širdies kraujagyslių (1), išeminės širdies ligos (2) ir galvos smegenų insulto (3) rodikliai 1990–1997 metais Tikslai 1. Iki 2010 m. sumažinti jaunesnių nei 65 m. žmonių mirtingumą nuo išeminės širdies ligos ir insulto 15 proc. 2. Iki 2010 m. sumažinti 65–74 m. žmonių mirtingumą nuo išeminės širdies ligos ir insulto 10 proc. Uždaviniai: 1. Efektyvi pagrindinių išeminės širdies ligos ir galvos smegenų insulto rizikos veiksnių kontrolė: · padidėjusio arterinio kraujospūdžio kontrolė bei hipertenzijos paplitimo tarp gyventojų mažinimas; · padidėjusio cholesterolio kraujyje paplitimo tarp gyventojų mažinimas; · kalorijų kiekio, pasisavinamo iš gyvulinės kilmės riebalų, mažinimas; · antsvorio paplitimo tarp gyventojų mažinimas; · rūkymo paplitimo tarp gyventojų mažinimas; · sutrikusios gliukozės apykaitos ir cukrinio diabeto paplitimo tarp gyventojų kontrolė; · besaikio alkoholio vartojimo kontrolė. 2. Išeminės širdies ligos ir galvos smegenų insulto ankstyvos diagnostikos gerinimas ir gydymo efektyvumo didinimas. 3. Persirgusiųjų miokardo infarktu ar galvos smegenų insultu efektyvios reabilitacijos sistemos sukūrimas. Įgyvendinimas · Įgyvendinimo strategija turi būti dviguba: didelės rizikos žmonių apsaugojimo strategija, skirta žmonėms, veikiamiems rizikos veiksnių ar sergantiems šiomis ligomis, ir žmonių, turinčių mažą rizikos laipsnį (populiacinė) strategija, skirta žmonių sveikatai išsaugoti bei stiprinti. · Gyventojų sveikata labai priklauso ir nuo sveikatos santykių reguliavimo, t.y. sveikatą saugančių ir sveikatos stiprinimą užtikrinančių įstatymų. · Sveikatos priežiūros įstaigos turi daugiau dėmesio skirti išeminės širdies ligos bei galvos smegenų insulto pirminei profilaktikai bei persirgusiųjų šiomis ligomis reabilitacijai. Dirbant šį darbą reikia kur kas daugiau reikšmės skirti aukštos kvalifikacijos slaugos darbuotojų veiklai, todėl būtina sustiprinti atitinkamų sričių specialistų, kurie galėtų kvalifikuotai mokyti gyventojus, rengimą. · Siekiant pagerinti minėtų ligų diagnostikos ir gydymo rezultatus būtina aprūpinti sveikatos priežiūros įstaigas nauja aparatūra. Taip pat reikia skirti daugiau dėmesio aukštos kvalifikacijos specialistams ruošti bei jau dirbančių specialistų kvalifikacijai kelti. Būtina sukurti (ar atnaujinti) efektyviai veikiančią reabilitacijos sistemą, įgyvendinti ligonių perimamumo principą. · Į gyventojų sveikatos stiprinimą ir išsaugojimą turi įsitraukti ir visuomenės organizacijos. Reikia siekti, kad kuo daugiau miestų ir gyvenviečių dalyvautų „Sveikų miestų“, „Sveikų mokyklų“ ir kt. panašaus pobūdžio judėjimuose. · Ypač svarbus visuomenės sveikatos specialistų, prekybos, aplinkos sveikatos ir kitų sveikos gyvensenos mokymo darbuotojų bendradarbiavimas siekiant sveikos gyventojų mitybos. · Visuomenės sveikatos mokymas turi būti nukreiptas į tai, kad gyventojai žinotų apie pagrindinius išeminės širdies ligos ir galvos smegenų insulto rizikos veiksnius, jų lygius bei korekcijos galimybes. · Reikia skatinti ir palaikyti nevyriausybinių organizacijų veiklą, skirtą saugoti ir stiprinti gyventojų sveikatą. Monitoringas Taikomų priemonių efektas turi būti vertinamas remiantis atitinkamų ligų registrų duomenimis. Jų nesant, gali būti naudojami mirtingumo oficialiosios statistikos duomenys. Rizikos veiksnių paplitimo pokyčiai ir gyventojų nuostatos sveikai gyventi formavimas gali būti vertinamas pagal specialių epidemiologinių tyrimų duomenis. 2.2. Onkologinės ligos Situacija Onkologinėmis ligomis Lietuvoje serga 1,2 proc. gyventojų. Sergamumas vėžiu kasmet padidėja vidutiniškai 1 procentu. 1997 m. užregistruoti 12882 nauji susirgimai (348 iš 100 000 gyventojų). Dažniausia vyrų onkologinė liga yra plaučių vėžys. 1997 m. jis sudarė 23,3 proc. visų naujai užregistruotų piktybinių navikų. Antrąją vietą užėmė skrandžio (10,6 proc.), trečiąją – priešinės liaukos (9,6 proc.) vėžys. Tarp moterų labiausiai paplitęs krūties vėžys (17 proc.), kiaušidžių ir gimdos kūno (12,7 proc.), odos (11,9 proc.) ir skrandžio (7,5 proc.) vėžys. Apie pusė visų piktybinių navikų nustatoma ligai pasiekus III arba IV stadiją. Mirties priežasčių struktūroje piktybiniai navikai užima antrąją vietą po širdies ir kraujagyslių ligų, ir 1995 m. jie sudarė 16,6 proc. visų mirties priežasčių. Mirtingumas nuo piktybinių navikų 1990-1995 m. didėjo. Standartizuotas mirtingumo rodiklis 1995 m. palyginti su 1990 m., padidėjo 4,7 proc. (vyrų – 6,1 proc., moterų – 3,2 proc.). Vyrai dažniausiai miršta nuo plaučių ir skrandžio, o moterys – nuo krūties ir skrandžio vėžio. Vyrų mirtingumas nuo plaučių ir moterų mirtingumas nuo krūties vėžio didėjo, o nuo skrandžio vėžio mažėjo (žr.4 pav.). 4 pav. Lietuvos vyrų ir moterų standartizuoti mirtingumo nuo piktybinių navikų (1), plaučių (2), skrandžio (3) ir krūties vėžio rodikliai 1990–1997 metais Tačiau mirtingumo nuo skrandžio vėžio mažėjimo tempai, palyginti su ankstesniu 20 metų laikotarpiu, buvo lėtesni. Be to, vis labiau plito įvairių formų odos vėžys ir melanomos. Mirtingumo nuo piktybinių navikų rodikliai 1996–1997 m. pradėjo mažėti. 1996 m. mirtingumo rodiklis buvo 201,4 iš 100 000 gyventojų, 1997 m. – 192,6 iš 100 000 gyventojų 1996 m. Lietuvoje piktybiniais navikais sirgo 346 vaikai. Dažniausiai vaikų amžiuje pasitaiko leukozės, smegenų bei kaulų navikai, limfomos. Tikslai 1. Iki 2010 m. sumažinti mirtingumų nuo krūties vėžio 15 proc. 2. Iki 2010 m. sumažinti sergamumą gimdos kaklelio vėžiu 15 proc. 3. Iki 2010 m. sumažinti vyrų mirtingumo nuo plaučių vėžio 15 proc. 4. Iki 2010 m. sumažinti piktybinių navikų užleistumą 20 proc. Įgyvendinimas · Atrankinės gyventojų sveikatos būklės tikrinimų programas, siekiant nustatyti krūties ir gimdos kaklelio vėžį, vykdomas kol kas tik 6 Lietuvos rajonuose, būtina išplėsti visoje Lietuvoje. Jas pakankamai finansuojant ir vykdant visoje šalyje, apimant 80 proc. moterų, išlaidos atsipirktų per 5-7 metus. · Daugiau nei 80 proc. mirčių nuo plaučių vėžio, taip pat didelė dalis skrandžio, gerklų ir kitų vėžio formų yra susiję su rūkymu. Būtina imtis priemonių, mažinančių žalingą rūkymo poveikį žmonių sveikatai. Būtina sumažinti rūkymo paplitimą tarp 10–15 m. paauglių 30 proc. Konkrečios priemonės rūkymo plitimui mažinti turi būti numatytos Valstybinėje tabako kontrolės programoje. · Tam, kad sumažėtų užleistų piktybinių navikų atvejų skaičius, reikia plėtoti onkologijos dėstymo programą medicinos studentams ir siekti, kad bendrosios praktikos gydytojai, terapeutai, ginekologai bei chirurgai būtų pakankamai susipažinę su onkologinių ligų simptomatika ir galėtų jas diagnozuoti ar bent įtarti, laiku siųsti ligonį gydyti į specializuotas sveikatos priežiūros įstaigas. Tai galima pasiekti specializuotoms onkologijos įstaigoms bendradarbiaujant su Vilniaus universiteto Medicinos fakultetu ir Kauno medicinos universitetu. · Gydymo rezultatams pagerinti esamoje onkologinės sistemos struktūroje reikia ne tik aprūpinti onkologijos įstaigas nauja diagnostikos aparatūra bei gydymo priemonėmis, bet taip pat svarbu plėsti psichologinės ir medicininės reabilitacijos galimybes bendradarbiaujant su socialinės globos ir rūpybos įstaigomis bei plėsti onkologinės pagalbos ir onkologinio budrumo strategiją kitose sveikatos priežiūros (ypač pirminės) įstaigose. · Informuoti visuomenę apie ultravioletinių spindulių poveikio pasekmes. · Simptominis gydymas reikalingas apie 50 proc. onkologinių ligonių. Būtina plėsti slaugos ir palaikomojo gydymo įstaigų tinklą bei numatyti kitas galimybes šiam gydymui įgyvendinti bendradarbiaujant kartu su globos ir rūpybos įstaigomis bei labdaros paramos organizacijomis. · Siekiant geresnių gydymo rezultatų būtina įvertinti esamus ir diegti naujus gydymo ir diagnostikos metodus. Reikia plėtoti mokslinius tyrimus šiomis kryptimis: naujų diagnostikos ir gydymo metodų aprobavimas laboratorijose ir jų diegimas klinikoje; epidemiologiniai tyrimai, siekiant nustatyti vėžio paplitimo ypatumus ir vyraujančius rizikos faktorius Lietuvoje; ekonominės žalos, kurią daro Lietuvos gyventojams piktybiniai navikai, įvertinimas; priešnavikinių faktorių ir jų žymenų paieška, tyrinėjimas laboratorijose. Monitoringas Monitoringas bus vykdomas tobulinant ir plėtojant esamą onkologinių ligonių stebėjimo sistemą. Sergamumo piktybiniais navikais ir mirtingumo nuo jų monitoringą ir analizę vykdo Lietuvos vėžio registras, bendradarbiaudamas su specializuotomis onkologinėmis sveikatos priežiūros įstaigomis. Lietuvos onkologijos centro informacinę sistemą „Hospitalinis registras“ numatoma plėsti ir tobulinti. Jos pagrindu sukurti ir įdiegti vieningą informacinę sistemą „Onkologija“, kuri leis dar greičiau kaupti ir apdoroti visą informaciją apie šio profilio ligonius iš visų specializuotų sveikatos priežiūros įstaigų. Onkologinių įstaigų veiklą koordinuoja ir metodiškai joms vadovauja Lietuvos onkologijos centras. 2.3. Nelaimingi atsitikimai ir traumos Situacija Nelaimingus atsitikimus, apsinuodijimus ir traumas pagrįstai galima vadinti Lietuvos nacionaline nelaime, nes mirtingumas nuo jų, palyginti su kitomis Europos šalimis, yra labai didelis ir toliau sparčiai didėjantis. Mirties priežasčių struktūroje nelaimingi atsitikimai ir traumos užima trečiąją vietą po širdies kraujagyslių ligų bei piktybinių navikų. 1995 m. nelaimingi atsitikimai ir traumos sudarė 14,4 proc. visų mirties priežasčių (vyrų – 21,3 proc., moterų – 6,5 proc.). Apie du trečdaliai jaunų (15–44 metų) vyrų ir vienas trečdalis tokio pat amžiaus moterų žuvo nuo traumų. Tai svarbiausia šio amžiaus žmonių, taip pat vaikų mirties priežastis. 1997 m. Lietuvoje buvo sužaloti apie 300 000 žmonių, iš kurių 5443 mirė. Mirtingumas nuo nelaimingų atsitikimų ir traumų 1990–1994 m. sparčiai didėjo ir tik 1995 m. šiek tiek sumažėjo. Standartizuotas mirtingumo rodiklis nuo 1990 m. iki 1995 m. padidėjo 49,5 proc. (vyrų – 53,5 proc., moterų – 37,7 proc.). Tarp visų nelaimingų atsitikimų ir traumų iki 1992 m. vyravo transporto traumos, o nuo 1992 m. pradėjo vyrauti savižudybės. Jeigu vyrų ir moterų mirtingumas nuo transporto traumų nuo 1992 m. mažėja, tai savižudybių skaičius ir toliau išlieka didelis (žr. 5 pav.). 5 pav. Lietuvos vyrų ir moterų standartizuoti mirtingumo nuo nelaimingų atsitikimų ir traumų (1), transporto traumų (2) ir savižudybių (3) rodikliai 1990–1997 metais Palyginti su 1995 m., vyrų standartizuotas pagal amžių mirtingumas nuo nelaimingų atsitikimų ir traumų 1997 m. sumažėjo nuo 315/100 000 iki 257/100 000 gyventojų, tarp jų nuo transporto traumų – nuo 41/100 000 iki 39/100 000 gyventojų. Mirtingumas nuo savižudybių sumažėjo nuo 85/100 000 gyventojų 1995 m. iki 81/100 000 gyventojų 1997 m. Moterų standartizuotas pagal amžių mirtingumas nuo nelaimingų atsitikimų ir traumų sumažėjo nuo 69/100 000 gyventojų 1995 m. iki 57/100 000 gyventojų 1997 m. Moterų mirtingumas nuo transporto traumų keitėsi nedaug – nuo 9,8/100 000 gyventojų 1995 m. iki 10,6/100 000 gyventojų 1997 m. Moterų mirtingumas nuo savižudybių kiek sumažėjo – nuo 15/100 000 gyventojų 1995 m. iki 13,9/100 000 gyventojų 1997 m. Tikslas Iki 2010 m. sumažinti traumatizmo atvejų, invalidumo ir mirtingumo dėl traumų ir nelaimingų atsitikimų skaičių 30 proc. Įgyvendinimas · Nuolatos didelis žuvusiųjų ir sužalotųjų skaičius bei didelis invalidumo nuo traumų procentas verčia kurti kompleksinę traumatizmo profilaktikos ir pagalbos nukentėjusiesiems nuo traumų sistemą, kuri apimtų visus šios pagalbos etapus, pradedant pirmąja pagalba ir baigiant fizine bei socialine nukentėjusiųjų reabilitacija. · Traumatizmo profilaktikos priemonių rengimo ir įgyvendinimo koordinavimo problema turi būti sprendžiama savivaldybių, apskričių ir nacionaliniu lygiais. Būtina parengti vieningą nelaimingų atsitikimų priežasčių klasifikaciją, įdiegti visuotinę sužalojimų registraciją. · Apskričių ir savivaldybių lygiu reikia siekti, kad kuo daugiau miestų ir gyvenviečių įsitrauktų į „Sveikų miestų“ bei kitus panašius judėjimus, skatinti pačių gyventojų iniciatyvą, įtraukti į šį darbą visuomenės organizacijas. Apie nelaimingus atsitikimus ir jų priežastis informuoti gyventojus visuomenės informavimo priemonėse. · Norint pagerinti traumų pasekmių rodiklius, būtina pertvarkyti būtinosios pagalbos teikimą nukentėjusiesiems, ypač kreipti dėmesį į pirmosios medicinos pagalbos etapą; sudaryti logišką ir adekvačią traumos sunkumui nukentėjusiųjų hospitalizavimo tvarką; parengti ir įgyvendinti nukentėjusiųjų medicininės, socialinės reabilitacijos priemones; nuolat analizuoti traumatizmo būklę ir teikti pasiūlymus kitoms žinyboms dėl jo profilaktikos. · Kartu su kitomis suinteresuotomis institucijomis sudaryti saugaus eismo, saugaus būsto, saugios darbo vietos programas, parengti joms techninius normatyvus ir norminius teisės aktus; sudaryti asmenims, patyrusiems traumas, medicininės ir socialinės reabilitacijos sąlygas; organizuoti ortopedijos ir kompensuojančiųjų priemonių gamybą. · Skatinti „Sveikų miestų“ judėjimą bei kitas regioninio lygio visuomenės iniciatyvas; įtraukti į traumatizmo profilaktiką įvairias visuomenės organizacijas. · Vykdyti mokslinius tyrimus traumatizmo profilaktikos ir traumų mechanogenezės srityje; sukurti ir siūlyti naujas saugias technologijas į gamybą, transportą ir buitį; rengti ir diegti naujas gydymo metodikas, padedančias nukentėjusiems nuo traumų išsaugoti gyvybę ir sveikatą. Monitoringas Invalidumo ir mirtingumo nuo traumų ir nelaimingų atsitikimų monitoringą vykdys asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos savo kompetencijai priklausiančią pagal įstatymų nustatytą monitoringo sistemą. 2.4. Psichikos ligos ir savižudybės Situacija Lietuvoje gyventojų ligotumas psichikos ligomis didėja. 1990 m. šalyje psichikos ligomis sirgo 145 688 asmenys arba 3928,8 iš 100 000 gyventojų. 1997 m. – 155 490 (4194 iš 100 000 gyventojų). Nauji psichikos ligų atvejai 1995 m. buvo 130/100 000 gyventojų, 1997 m. – 132/100 000 gyventojų (žr. 6 pav.). Daugėjo asmenų, sergančių alkoholinėmis psichozėmis: 1990 metais – 12,3 iš 100 000 gyventojų, 1995 m. – 36,2 iš 100 000 gyventojų, 1997 m. – 45,6 iš 100 000 gyventojų. 6 pav. Lietuvos gyventojų sergamumas psichikos ligomis (1) ir alkoholinės psichozės (2) 1990-1997 metais Savižudybių skaičius šalyje didėjo nuo 26,9 iš 100 000 gyventojų 1990 m. iki 46,8 iš 100 000 gyventojų 1995 m. Savižudybių gausėjimas buvo stebimas visose amžiaus grupėse nuo 15 metų. Palyginti pagal lytį, ypač daugėjo savižudybių tarp vyrų – nuo 47,9 iš 100 000 gyventojų 1990 m. iki 87,5 iš 100 000 gyventojų 1994 m. 1995-1997 m. savižudybių skaičius kiek sumažėjo – nuo 46,8 iš 100 000 gyventojų iki 44,8 iš 100 000 gyventojų. Savižudybių daugėjo tarp kaimo gyventojų: nuo 36 iš 100 000 gyventojų 1990 m. iki 64,5 iš 100 000 gyventojų 1994 metais. 1995-1996 m. savižudybių skaičius tarp kaimo gyventojų toliau augo – nuo 67/100 000 iki 74/100 000. Lietuva pagal savižudybių skaičių vis dar užima pirmąją vietą pasaulyje. Invalidumas dėl psichikos ligų išaugo nuo 18937 asmenų 1990 m. iki 23045 asmenų 1995 m. (49,6/100 000 gyventojų). 1996 m. šis rodiklis padidėjo iki 54,2/ 100 000. 1997 m. invalidais dėl psichikos ligų buvo 23386 asmenys. Tais pačiais metais invalidais dėl psichikos ligų tapo 2081 žmogus (56,1 iš 100 000 gyventojų). Vaikų invalidumas dėl psichikos ligų siekia 56 proc. vaikų invalidumo. Darbo vietų skaičius psichikos invalidams specializuotose įstaigose sumažėjo nuo 1577 (1990 m.) iki 600 (1995 m.). Susiformavo socialiai neadaptuotų gyventojų, turinčių psichikos ligų ir nesugebančių spręsti savo socialinių problemų, sluoksnis. Psichikos ligų epidemiologiniai tyrimai rodo, jog šalyje yra apie 500 000 asmenų, kuriems reikalinga psichologo, psichoterapeuto arba psichiatro pagalba. Tikslai 1. Iki 2005 m. stabilizuoti ligotumą psichikos ligomis. 2. Iki 2010 m. sumažinti savižudybių kiekį iki vidutinių Europos šalių rodiklių, t. y. iki 25 iš 100 000 gyventojų. 3. Iki 2010 m. sumažinti sergamumą alkoholinėmis psichozėmis iki 10 iš 100 000 gyventojų. Įgyvendinimas · Būtina iki 2005 metų įsteigti savivaldybėse psichikos sveikatos centrus, numatytus Psichinės sveikatos priežiūros įstatyme; papildomai parengti reikiamą skaičių gydytojų psichiatrų pirminei psichiatrijos pagalbai plėtoti; paruošti psichikos sveikatos centrams reikalingą socialinių darbuotojų, psichologų, slaugos specialistų skaičių. · Daugelio šalių patirtis rodo, kad psichikos sutrikimų dažnėjimą pavyksta sustabdyti ir sumažinti tik vykdant valstybines-kompleksines programas kryptingai pagal prioritetines veiklos sritis, iš kurių svarbiausios yra: ilgalaikių psichikos ligų, narkologinių ligų, pagalbos sergantiems silpnaprotyste, psichikos invalidų reabilitacijos bei reintegracijos, patikimos nuolatinės savižudybių ir mėginimų nusižudyti apskaitos sistemos ir kt. sritys. · Siekiant sumažinti alkoholio poveikį ir su juo susijusias neigiamas pasėkmes žmogaus psichikos sveikatai, būtina vykdyti Valstybinę alkoholio kontrolės programą. · Pagal Europos šalių standartus vystyti šalies psichikos ligų epidemiologiją ir monitoringą. · Įgyvendinant minėtas veiklos sritis būtina kartu plėtoti profilaktiką visomis kryptimis, t. y. keisti visuomenės sociokultūrines nuostatas; gerinti psichologinę darną; riboti ir mažinti alkoholio vartojimą; mokyti visuomenę įveikti krizes; nuolat rengti švietėjiškus leidinius visuomenei; sukurti krizių įveikimo pagalbos sistemą; organizuoti smurto, prievartos ir žalingų įpročių profilaktiką. · Koordinuotai bendradarbiauti įvairių sričių specialistams (ypač su bendrosios praktikos gydytojais) organizuojant savalaikę ir tinkamą pagalbą linkusiems į savižudybę (didelės rizikos) žmonėms. · Mokyti įvairių specialybių sveikatos priežiūros personalą įvertinti savižudybės riziką, psichikos sutrikimus bei mokyti juos savalaikės pagalbos suteikimo taktikos. · Gerinti ligų gydymą, diegti naujus gydymo ir diagnostikos metodus, atlikti mokslinius savižudybių tyrimus, plėsti psichokorekcijos ir psichoterapijos bei socialinę pagalbą. · Sukurti sergančiųjų afektiniais ir kitais psichikos sutrikimais reabilitacijos sistemą. · Įtraukti socialinius darbuotojus organizuoti pagalbą šeimoms, kuriose įvyko savižudybė. Monitoringas Pagal Psichinės sveikatos priežiūros įstatymą psichinių ligų profilaktikos monitoringą pagal savo kompetenciją vykdo visuomenės ir asmens sveikatos priežiūros įstaigos. 2.5. Užkrečiamosios ligos 2.5.1. Tuberkuliozė Situacija Tuberkuliozė (toliau – TB) – labiausiai išplitusi visame pasaulyje užkrečiamoji liga. Jos plitimui svarbiausios reikšmės turi medicininiai, socialiniai ir ekonominiai faktoriai. Kasmet pasaulyje apie 3 milijonus žmonių miršta, 1995 m. šia liga susirgo 8,8 mln. gyventojų. Paskutiniais metais sergamumas ir mirtingumas TB Lietuvoje padvigubėjo, ėmė vyrauti toli pažengusios ir išplitusios TB formos. Labai daugėja atsparių vaistams, bacilas skiriančių, ligonių. Svarbiausios TB plitimo priežastys Lietuvoje yra didėjantis skurdas, nedarbas, alkoholizmas, nepakankama prieštuberkuliozinė profilaktika, pavėluota diagnostika. Be to, vis didesnės įtakos turi didėjantis vaistams atsparių TB sukėlėjų skaičius ir tai sąlygoja nesėkmingą gydymą. Svarbu ir tai, jog sveikatos priežiūros sistema nepasiruošusi dirbti prieštuberkuliozinį darbą iš esmės pasikeitusiomis socialinėmis ir ekonominėmis sąlygomis. PSO ir Tarptautinės kovos su TB sąjungos ekspertai yra pateikę epidemiologinius rodiklius, pagal kuriuos TB, kaip masinį susirgimą, galima laikyti likviduotą. Tai sergamumas iki 10 iš 100 000 gyv. (Lietuvoje 1997 m. suaugusiųjų sergamumas – 95,0 iš 100 000 gyventojų, vaikų – 18,9 iš 100 000 vaikų, (žr. 7 pav.). Sergamumas TB Lietuvoje kasmet padidėja apie 10 procentų. Sparti neigiama epidemiologinių rodiklių dinamika kelia realų pavojų. Jeigu nepavyks stabilizuoti situacijos – Lietuvai gresia TB epidemija. 7 pav. Suaugusiųjų (1) ir vaikų (2) sergamumas TB 1990-1997 metais Tikslai 1. Iki 2005 m. stabilizuoti sergamumą TB, t. y. neleisti sergamumui šia liga pasiekti epidemijos slenksčio – 100 iš 100 000 gyventojų. 2. Iki 2010 sumažinti sergamumą TB 30 proc. 3. Išaiškinti 70 proc. naujai susirgusiųjų TB ir 85 proc. jų pagydyti. Įgyvendinimas · Vykdyti Valstybinę tuberkuliozės profilaktikos ir kontrolės programą. · Organizuoti efektyvią TB pirminę profilaktiką tarp gyventojų: 1) kasmet vakcinuoti BCG vakcina 95–100 proc. naujagimių ir kūdikių; 2) kasmet revakcinuoti BCG vakcina visus kūdikius, kuriems vakcinavimas buvo neefektyvus (11 mėn.) ir neinfekuotus 7 metų vaikus (apie 75 proc.); 3) kasmet patikrinti tuberkulino mėginiais rizikos grupės vaikus. · Kuo anksčiau diagnozuoti ir gydyti TB asmens sveikatos priežiūros įstaigose: 1) suaktyvinti TB išaiškinimą tarp šaukiamojo amžiaus jaunuolių, dekretuoto kontingento, visų užsikrėtusių ŽIV ir sergančių AIDS bei kitų gyventojų kontingentų; 2) reorganizuoti ir stiprinti bakteriologines laboratorijas kaip svarbiausią TB diagnostikos grandį; 3) aprūpinti TB sveikatos priežiūros įstaigas būtiniausia rentgenologine ir kita diagnostikos aparatūra bei gydymo priemonėmis, atitinkančiomis įstaigos lygį; 4) užtikrinti etapinį sergančiųjų TB gydymą; 5) užtikrinti, kad ambulatorinis gydymas būtinais prieštuberkulioziniais vaistais būtų nemokamas. · Siekiant geresnių diagnostikos ir gydymo rezultatų plėsti tuberkuliozinį budrumą tarp bendrosios praktikos gydytojų, pediatrų ir kt. specialistų tam, kad, įtarus TB, žmogus laiku būtų siunčiamas gydymui į specializuotas sveikatos priežiūros įstaigas. · Sergančiam asmeniui iki vienerių metų išsaugoti darbo vietą įstatymų numatyta tvarka. · Organizuoti efektyvias priešepidemines priemones epidemiologiškai pavojinguose židiniuose. · Informuoti gyventojus apie TB epidemiologinę situaciją šalyje ir vykdomas profilaktikos priemones. · Įtraukti socialinius darbuotojus organizuojant pagalbą šeimoms, kuriose yra asmenys sergantys TB. · Įvertinus sukauptą mokslinio darbo patirtį ir mokslininkų potencialą toliau tęsti mokslinį tiriamąjį ir metodinį darbą. · Rengti TB sergančių asmenų medicininės, profesinės ir socialinės reabilitacijos priemones. · Siekti glaudaus bendradarbiavimo su kitomis žinybomis sprendžiant su TB susijusius klausimus. Monitoringas Duomenims apie TB kaupti ir vertinti būtina baigti rengti Tuberkuliozės registrą ir pradėti jį taikyti. Monitoringo vykdyme dalyvauja asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros įstaigos įstatymų nustatyta tvarka. 2.5.2. Lytiniu keliu plintančios ligos Situacija Lytiniu keliu plintančios ligos (toliau – LPL) yra vienos iš labiausiai paplitusių užkrečiamųjų ligų pasaulyje. PSO duomenimis kasmet pasaulyje sifiliu užsikrečia apie 12 mln. žmonių, gonorėja – 62 mln. ir chlamidijomis – 89 mln. Lietuvoje sergamumas sifiliu nuo 1990 m. iki 1996 m. padidėjo beveik 52 kartus (1990 m. sirgo 72 asmenys arba 1,9 iš 100 000 gyventojų, 1996 m. – 101,4 iš 100 000 gyventojų, 1997 m. – 84,5 iš 100 000 gyventojų). 1996 m. gimė 12 vaikų, sergančių įgimtu sifiliu. Sergamumas gonorėja (ūmia forma) 1990 m. buvo 58,8 iš 100 000 gyventojų, 1996 m. – 70,4 iš 100 000 gyventojų, 1997 m. – 49,2 iš 100 000 gyventojų (žr. 8 pav.). 8 pav. Lietuvos gyventojų sergamumas sifiliu (1) ir gonorėja (2) (ūmia forma) 1990–1997 metais Plečiantis privačiai praktikai, paprastai pastebima lytiniu keliu plintančių ligų, ypač gonorėjos, netiksli registracija. Tai rodo tarptautinėje praktikoje patvirtinto sifilio ir gonorėjos santykio (sergamumas gonorėja viršija sergamumą sifiliu kelis kartus) neatitikimas pagal mūsų šalies statistiką. Specialistų nuomone, realus sergamumas sifiliu ir gonorėja šiuo metu gali būti daug didesnis. 1997 m. buvo įregistruoti 88 ŽIV užsikrėtę asmenys, 1996 m. – 42. Kitos LPL nėra privalomai registruojamos ir sergančiųjų jomis skaičius nežinomas. Lytiniu keliu plintančių ligų sergamumo padidėjimo priežastys sietinos su pablogėjusiomis socialinėmis ekonominėmis žmonių gyvenimo sąlygomis, nedarbu, alkoholizmu, palaidu lytiniu gyvenimu dėl dorovinio ir dvasinio nuosmukio, augančia prostitucija ir ypač nepakankamu visuomenės ir jaunimo lytiniu auklėjimu bei kitomis priežastimis. Kitas svarbus aspektas – ŽIV epidemijos plitimas kaimyninėse šalyse, tai kelia realų epidemiologinį pavojų Lietuvos gyventojams. Pagrindiniai ŽIV plitimo Lietuvoje keliai yra per lytinius santykius ir per švirkštus tarp intraveninių narkomanų. Iš pasaulinės (beje, ir kaimyninių šalių) patirties žinome, kad užsikrėtusių ŽIV narkotikų vartotojų skaičius auga labai sparčiai, nes būtent, pastarasis būdas yra mažiausiai valdomas. Pasikeitus socialinėms bei ekonominėms sąlygoms, pirminė ir antrinė LPL profilaktika šiems pokyčiams nebuvo adekvati. LPL profilaktika iki šiol nėra tapusi tarpžinybinio bendradarbiavimo problema. Tikslai 1. Iki 2010 m. realų sergamumą sifiliu sumažinti iki 25 iš 100 000 gyventojų. 2. Iki 2010 m. realų sergamumą gonorėja sumažinti iki 40 iš 100 000 gyventojų. 3. Iki 2010 m. sustabdyti AIDS plitimą. Likti mažo ŽIV/AIDS paplitimo šalimi. Įgyvendinimas · Vykdyti Valstybines LPL ir AIDS profilaktikos programas. · Mažinti LPL užsikrėtusių skaičių propaguojant dorovės normas, saugų lytinį elgesį, šviečiant visuomenę, ypač jaunimą. · Sutrumpinti laiką, per kurį asmuo, užsikrėtęs LPL, gali platinti infekciją, t. y. operatyviai diagnozuoti ligą ir ją gydyti. Šiam uždaviniui įgyvendinti būtina ugdyti sveikatos priežiūros specialistų, ypač bendrosios praktikos gydytojų, ginekologų, dermatovenerologų ir kt. budrumą LPL profilaktikos, diagnostikos ir gydymo srityse. · Siekti, kad asmens sveikatos priežiūros įstaigose teikiamos paslaugos LPL sergantiems asmenims būtų prieinamos ir priimtinos ir kad šie galėtų kuo ankščiau kreiptis į gydytojus kvalifikuotos pagalbos. · Užtikrinti nemokamą ankstyvą LPL diagnostiką ir efektyvų gydymą. · Pavesti Respublikiniam AIDS centrui kartu su kitomis atsakingomis institucijomis dirbti su rizikos grupėmis (prostitutėmis, narkomanais, jūreiviais, kaliniais ir kt.) organizuojant, koordinuojant ir vertinant atrankinius, sociologinius, signalinius tyrimus, profilaktikos bei kitas priemones. · Prevencijos priemonėmis mažinti asocialių asmenų, prostitučių ir kitų tikslinių grupių sergamumą sifiliu ir kitomis LPL. · Užkirsti kelią ŽIV infekcijai plisti lytiniu keliu, per kraują bei sveikatos priežiūros įstaigose. · Ugdyti sveikatos priežiūros specialistų atsakingą požiūrį į savo bei kolegų darbą ir sveikatą, skatinti tinkamai naudoti apsaugos priemones kai atliekamos įvairios invazinės ir kitos medicinines procedūros siekiant išvengti hospitalinės infekcijos. · Plėtoti LPL diagnostiką įskaitant šiuolaikinius virusologinius ir molekulinius tyrimus. · Tobulinti LPL ir AIDS epidemiologinę priežiūrą organizuojant tikslinius sociologinius tyrimus lytinės higienos ir elgesio klausimais. · Organizuoti specialistų, teikiančių konsultacijas LPL klausimais, tobulinimą LPL profilaktikos, diagnostikos ir gydymo klausimais. Koreguoti (papildyti) specialistų ruošimo programas. · Plėsti ŽIV užsikrėtusiems asmenims ilgalaikės socialinės reabilitacijos įstaigų tinklą. · Skatinti visuomenės, ypač moksleivių, švietimą LPL profilaktikos klausimais. · Remti visuomeninių organizacijų, prisidedančių prie LPL profilaktikos, veiklą. · Parengti ir vykdyti LPL registrą ŽIV/AIDS, sifilio, gonorėjos ir chlamidijozės perdavimo keliams, diagnostikos ir gydymo savalaikiškumui bei efektyvumui įvertinti. · Tirti visus kraujo ir organų donorus dėl ŽIV ir kitų per kraują plintančių infekcijų šiuolaikinėmis PSO rekomenduotomis diagnostinėmis sistemomis. Tobulinti socialinę donorų atranką. · Plėtoti (inicijuoti, organizuoti, koordinuoti ir t. t.) tarpžinybinį, mokslinį, tarptautinį bendradarbiavimą AIDS ir LPL profilaktikos priemonių, diagnostikos bei gydymo efektyvumui gerinti. Monitoringas Pirmaisiais Lietuvos sveikatos programos įgyvendinimo metais turėtų būti kiekybiškai įvertinti pagrindiniai LPL profilaktikos indikatoriai. Vėliau LPL profilaktikos indikatorių kiekybinis įvertinimas turėtų būti atliekamas kas penkeri metai. Prireikus kai kurios LPL ir AIDS programos įgyvendinimo strategijos kryptys gali būti tikslinamos ar keičiamos. 2.5.3. Kitos užkrečiamosios ligos Situacija Lietuvoje užkrečiamosiomis ligomis kasmet serga apie 0,5 milijono žmonių. Užkrečiamųjų ligų struktūroje vidutiniškai 75 proc. visų užregistruotų užkrečiamųjų ligų sudaro gripas ir ūminės viršutinių kvėpavimo takų infekcijos, apie 2 proc. ūmios žarnyno infekcijos, net 11 proc. parazitozės, aktualia problema lieka hospitalinės infekcijos. Pastarųjų 10 metų Lietuvos gyventojų sergamumo ūmiomis žarnyno užkrečiamomis ligomis (bakterine dizenterija, salmonelioze) rodikliai 100000 gyventojų turi didėjimo tendenciją. Dėl šių susirgimų kasmet medicininės pagalbos kreipiasi apie 20 000 asmenų. Tarp sergančių žarnyno infekcinėmis ligomis asmenų 30–40 proc. nustatoma bakterinė dizenterija, 15–20 proc. – salmoneliozė. Didelį sergamumą ūmiomis žarnyno užkrečiamomis ligomis lemia nepakankama maisto produktų kokybė, prastas pienas, vištienos, skerdienos ir jos gaminių kokybė. Vidutiniškai kasmet 6 proc. ištirtų maisto produktų bandinių iš maisto pramonės įmonių yra padidintos mikrobinės taršos, o realizavimo tinkle tokių netinkamų vartoti maisto produktų randama 2 kartus daugiau. Lietuvoje beveik netiriamos ir nediagnozuojamos kampiliobakteriozė, virusinės kilmės žarnyno infekcijos, plintančios per maistą. Kasmet apie 5000 asmenų serga hepatitu A, kurio priežastis – bloga maisto ir vandens kokybė, nepakankami higienos įgūdžiai kolektyvuose bei šeimose. Hospitalinių infekcijų profilaktika – didžiulė visuomenės sveikatos problema visame pasaulyje. Lietuvoje kasmet vidutiniškai įregistruojama 500 hospitalinės infekcijos atvejų arba 0,07 proc. hospitalizuojamų ligonių. Daugelis dokumentų, reglamentuojančių hospitalinės infekcijos sekimo, profilaktikos, kontrolės elementus, yra nevykdomi, administracinio poveikio priemonės neveiksmingos, teisinių pagrindų nėra, nėra suformuotos griežtos antibiotikų naudojimo tvarkos, – tai sąlygoja hospitalinės infekcijos sukėlėjų polirezistentiškumą. Nepakankamos medicinos darbuotojų žinios šiuo klausimu. Lietuvoje kasmet vidutiniškai užregistruojama apie 60000 žmonių, sergančių parazitinėmis ligomis, tarp jų viena iš labiausiai išplitusių – enterobiozė, kuria per pastaruosius 5 metus sirgo 12,9-17,6 proc. tirtų asmenų. Daugiausia enterobioze yra užsikrėtę I- IV klasių mokiniai (20,4–22,0 proc.) bei ikimokyklinio amžiaus vaikai, lankantys lopšelius ir darželius (15,8–15,2 proc.). Beveik netiriamos ir nediagnozuojamos kampilobakteriozė, virusinės kilmės žarnyno ligos, keliančios didžiausią per maistą plintančių ligų problemą. Didėja hepatito C, kuriuo žmonės užkrečiami gydymo įstaigose teikiant asmens sveikatos priežiūros paslaugas, atvejų skaičius. 50-70 proc. persirgusiųjų virusiniu hepatitu C lieka chroniškais ligoniais. Per pastaruosius 3 metus 10 kartų padaugėjo sergančiųjų Laimo liga ir erkiniu encefalitu skaičius, kasmet vis daugiau į Lietuvą įvežama maliarijos. Tikslai 1. Iki 2005 m. sumažinti sergamumą užkrečiamosiomis žarnyno ligomis 50 proc., o iki 2010 m. – iki sporadinių atvejų. Mažinti sergamumą kitomis užkrečiamosiomis ligomis. 2. Įdiegti naujus užkrečiamųjų ligų diagnostikos metodus. Įgyvendinimas · Artimiausiu metu būtina sukurti užkrečiamųjų ligų ir užkratų registrą bei vykdyti jų monitoringą. · Įdiegti kompiuterinę epidemiologinės priežiūros sistemą. · Parengti ir įgyvendinti teisės aktus iš kurių svarbiausi yra: darbo ir veiklos sričių, kuriuose leidžiama dirbti darbuotojams, tik iš anksto pasitikrinusiems ir vėliau reguliariai besitikrinantiems sveikatą dėl užkrečiamųjų ligų, sąrašus, šių tikrinimų tvarką; privalomojo profilaktinio nukenksminimo tvarka; privalomojo aplinkos nukenksminimo pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų židiniuose tvarka; informacijos apie privalomojo epidemiologinio registravimo objektus perdavimo tvarka; sąrašas pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų, kuriomis sergantys ar įtariami sergantys asmenys, turėję kontaktą asmenys, šių ligų sukėlėjų nešiotojai turi būti hospitalizuojami, izoliuojami bei tiriami ir (ar) gydomi privalomai. · Įgyvendinti ekonominių sankcijų už visuomenės sveikatos priežiūros teisės aktų pažeidimus įstatymą. · Organizuoti antimikrobiniams preparatams atsparių mikrobų greitą identifikavimą ir jų epidemiologinę priežiūrą. · Sukurti efektyvią hospitalinių infekcijų sekimo sistemą siekiant gerinti hospitalinių infekcijų profilaktiką asmens sveikatos priežiūros įstaigose. · Pertvarkyti pagal atitinkamus sveikatos priežiūros lygius mikrobiologijos laboratorijas. · Kartu su kitomis suinteresuotomis valstybinėmis bei visuomeninėmis organizacijomis ugdyti gyventojų higienos įgūdžius siekiant stiprinti ir apsaugoti gyventojų sveikatą nuo ligų, kurių galima išvengti. · Mokslo srityje nagrinėti ir plėtoti aktualiausias temas siekiant integruoti jas į atitinkamas Europos ir pasaulio mokslines temas (PSO, UNESCO ir kt.). Monitoringas Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės monitoringą vykdo pagal savo kompetenciją asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros įstaigos. 2.5.4. Imunoprofilaktika Situacija Pastaraisiais metais Lietuvoje buvo registruojami susirgimai tymais, epideminiu parotitu, raudonuke, difterija (žr. 2 lentelę). Išlieka šių ligų įvežimo iš kaimyninių šalių galimybė. Šalyje, pradėjus įgyvendinti nacionalinę imunoprofilaktikos programą, pradėjo didėti profilaktinių skiepijimų mastai. 1995 m. regint difterijos epidemijos grėsmę, šalyje paskelbta suaugusiųjų skiepijimų nuo difterijos kampanija, per kurią paskiepyta apie 1,5 mln. asmenų, ir 1997 m. kovo-gruodžio mėn. šalyje neužregistruota nė vieno šios ligos atvejo. Intensyvesnės imunizacijos praktikos būtinos skiepijant ir nuo kitų ligų, nes kiekvienais metais išlikusi nepaskiepytų vaikų dalis po keleto metų gali sąlygoti epideminį pakilimą. 2 lentelė. Sergamumas ligomis, nuo kurių vakcinuojama, 1991–1997 metais Abs. sk./sergamumas iš 100 000 gyv. 1991 1992 1993 1994 1995 1996 1997 Difterija 1/0,03 9/0,24 8/0,21 38/1,0 43/1,15 11/0,29 2/0,05 Kokliušas 350/4,3 301/8,0 254/6,8 232/6,2 104/2,8 57/1,5 150/4,0 Stabligė 1/0,03 3/0,08 4/0,11 2/0,05 -- 2/0,05 3/0,08 Naujagimių stabligė -- -- -- -- -- -- -- Poliomielitas -- -- -- -- -- -- -- Tymai 143/3,8 200/5,3 249/6,7 286/7,7 191/5,1 35/0,9 30/0,8 Epideminis parotitas 420/11,2 642/17,1 572/15,3 516/13,9 379/10,2 397/10,7 632/17,05 Raudonukė 1188/23,9 831/22,2 1128/22,2 9740/261,9 22 243/598,4 1321/35,5 981/26,5 Hepatitas A 2052/54,8 2553/68,2 3627/97,2 5146/138,4 5491/147,7 3704/99,6 2925/78,9 Hepatitas B 677/18,1 621/16,6 470/12,6 517/ 13,9 435/11,7 518/13,9 432/11,7 Kiti hepatitai n. av. 57/ 1,5 43/ 1,2 45/ 1,2 60/1,6 101/2,7 119/3,2 Gripas 120575/ 3217,2 119789/ 3201,7 119222/ 3196,1 130601/ 3512,9 96711/ 2601,8 41241/ 1109,5 190106/ 5130,3 PSO nuo 1997 m. rekomendavo į Nacionalinius skiepijimų kalendorius įtraukti skiepijimus nuo hepatito B. Skiepijimai nuo šios ligos ypač svarbūs, nes oficialus užregistruotas sergamumas šia liga sąlygoja tik 8–25 proc. oficialioje statistikoje užregistruotų virusinių hepatitų atvejų, 70 proc. infekcija pasireiškia besimptome forma, 0,5 proc. asmenų serga žaibine ligos forma, 35 proc. atvejų išsivysto lėtinis hepatitas, kurio apie 20 proc. pereina į kepenų vėžį ir kepenų cirozę. Lietuvoje vidutinis HBsAg paplitimas tarp gyventojų sudaro 2,5 proc. Šalyje yra apie 80–90 000 HB viruso nešiotojų. Pastaruoju metu didžiausi sergamumo hepatito B rodikliai yra 15–29 metų amžiaus grupėje, nes vienas pagrindinių HB viruso infekcijos plitimo kelių yra lytinis. Specifinė imunoprofilaktika prieinamomis ir kokybiškomis vakcinoms turėtų padėti spręsti šią problemą. Lietuvoje 1998 m. patvirtintas skiepų kalendorius, į kurį įtraukti naujagimių skiepijimai nuo hepatito B bei haemofilus influenzae B, tačiau šiai vakcinai įsigyti kol kas pritrūko lėšų. Nuo hepatito B skiepijami visi naujagimiai. Nemažiau svarbu yra įdiegti praktikoje naujų polivalentinių vakcinų naudojimą, įgyvendinti PSO rekomendacijas dėl „saugių“ injekcijų. Imunoprofilaktikos dėka galima sumažinti sergamumą, mirtingumą ir invalidumą nuo užkrečiamųjų ligų. Pagrindinė imunizavimo programos nuostata yra paskiepyti kuo anksčiau ir kuo daugiau vaikų. Dėl to, kad kaimyninėse šalyse nestabili epidemiologinė situacija, imunizavimas nuo užkrečiamųjų ligų, įtraukiant į skiepų kalendorių ir naujas vakcinas, įgyja ypatingą reikšmę (3 lentelė). Socialinės imunizavimo prieinamumo garantijos Lietuvos gyventojams yra ypač svarbus faktorius perspėjant infekcines ligas. 3 lentelė: Vaikų skiepijimų mastai Lietuvoje 1991-1997 metais MASTAI 1991 1992 1993 1994 1995 1996 1997 BCG(NAUJAG.) 87,4 93,9 97,6 95,9 96,6 98,4 98,4 DIFTERIJA/ STABLIGĖ 3 ir 1 metai 74,9 86,3 86,8 87,2 90,4 92,1 92,0 KOKLIUŠAS 3 ir 1 metai 73,2 77,6 83,1 83,4 89,0 91,2 90,0 POLIOMIELITAS (IPV2 ar OPV3) 1 metai 79,7 88,3 86,3 87,9 89,3 92,6 94,8 TYMAI 1 ir 2 metai 85,7 89,0 91,8 92,7 93,7 96,3 95,9 EPIDEMINIS PAROTITAS 1 ir 2 metai 74,9 75,9 54,3 79,4 76,9 93,4 94,9 RAUDONUKĖ 1 ir 2 metai - 79,0 43,7 74,8 88,9 94,7 94,4 Pastaba: BCG – tuberkuliozės vakcina; IPV – inaktyvuota poliomielito vakcina; OPV- oralinė poliomielito vakcina. Tikslai 1. Iki 2010 metų pasiekti, kad nebūtų mirties atvejų nuo užkrečiamųjų ligų, valdomų specifinės profilaktikos priemonėmis. 2. Iki 2010 metų likviduoti vietinės kilmės poliomielitą, difteriją, sumažinti sergamumą tymais iki 1 atvejo 100 000 gyventojų, išvengti įgimto raudonukės sindromo ir epideminio parotito atvejų. 3. Iki 2010 m. didinti imunizavimo mastus prieš užkrečiamąsias ligas pagal Lietuvos skiepų kalendorių (iki 97–98 proc.). Įgyvendinimas · Be reguliaraus suaugusiųjų imunizavimo, reglamentuoto skiepų kalendoriaus, Lietuvos gyventojai turi būti skiepijami ir kitų rūšių vakcinomis. · Rekomenduojama skiepyti šiuos asmenis: 1) vykstančius į epidemiologiniu požiūriu nepalankias šalis; 2) dirbančius kenksmingomis sąlygomis, taip pat perspėjant kai kurioms amžiaus grupėms pavojingas ligas – nuo juodligės (dirbant kai kuriose lengvosios pramonės įmonėse), erkinio encefalito (dirbant endeminėse vietovėse), gripo (senyvo amžiaus, sergant lėtinėmis širdies ir kraujagyslių, kvėpavimo sistemos ligomis), perspėjant pneumokokines, meningokokines, hemofilus influenzae B, diarėjines infekcines ligas (cholera, vidurių šiltinė ir kt.); 3) susižeidusius – nuo stabligės, apkandžiotus – nuo stabligės ir pasiutligės; 4) ypatingais atvejais pagal Sveikatos apsaugos ministerijos priešepideminių priemonių planus (išplitus ypatingai pavojingoms ligoms) – nuo maro, choleros, tuliaremijos, juodligės). · Vykdyti Nacionalinę imunoprofilaktikos programą. Monitoringas Atliekama tuberkuliozės, difterijos, kokliušo, stabligės, tymų, raudonukės, epideminio parotito, poliomielito ir kitų ligų sergamumo epidemiologinė priežiūra, kurią organizuoja Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės centras, vykdo pirminio ir antrinio lygio asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros įstaigos bei teritoriniai visuomenės sveikatos centrai. Epidemiologinė priežiūra vykdoma: 1) atliekant užkrečiamųjų ligų diagnostiką; 2) registruojant visus susirgimus pagal kreipimosi dėl medicinos pagalbos vietą; 3) reguliariai analizuojant sergamumą (statistines formas); 4) epidemiologiškai tiriant kiekvieną užkrečiamųjų ligų židinį ir skubiai teikiant medžiagą Sveikatos apsaugos ministerijai nustatyta tvarka; 5) vertinant sergamumo tendencijas ir priežastis retrospektyvios analizės metodu; 6) laiku imantis priešepideminių priemonių; 7) tiriant užkrečiamųjų ligų sukėlėjų cirkuliavimą tarp gyventojų ir aplinkoje; 8) laboratoriškai vertinant gyventojų kolektyvinį imunitetą užkrečiamoms ligoms, nuo kurių skiepijama. 2.6. Burnos sveikata Situacija Burnos sveikatos išsaugojimas yra vienas svarbiausių stomatologinės priežiūros uždavinių. Sėkmingas jų vykdymas duotų nemažą ekonominį efektą. Lietuvoje dantų ėduonies ir periodonto ligos plačiai paplitusios. 68 proc. 3 metų vaikų turi ėduonies pažeistus dantis, tarp 6 metų vaikų ėduonis paplitęs iki 94 proc., paplitimas tarp 12 metų svyruoja nuo 69 proc. iki 98 proc., o tarp 15 metų 84-100 proc. Suaugusių žmonių – 99,5–100 proc. Nagrinėjant KPI (K – kariesas-ėduonis, P-plomba, I-išrauta) indekso sudėtį, nustatyta, kad plombuoti dantys sudaro tik …