Lietuvos nacionalinė sveikatos koncepcija ir Sveikatos sistemos įstatymas apibrėžė, jog pereinamojo į rinkos santykius periodo ekonominių sunkumų laikotarpiu išlaidos sveikatos priežiūrai neturi būti mažinamos, o visuomeninis finansavimas turėtų sudaryti ne mažiau kaip 5 proc. bendrojo vidinio produkto (BVP). Statistiniai 1992–1995 m. duomenys rodo, jog ekonominio nuosmukio Lietuvoje sąlygomis 1992-1993 m. realus sveikatos sistemos finansavimas pastebimai sumažėjo, o 1994–1995 m. pradėjo didėti, nors 5 proc. BVP norma ir nebuvo pasiekta.
\n4 lentelė. Lietuvos Respublikos nacionalinio ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto lėšos Metai 1992 1993 1994 1995 1996 Mastas kintamosiomis kainomis (mln. Lt) 128 426 751 1073 1325 Mastas pastoviosiomis kainomis 1992 m. (mln. Lt) 128 83.9 90.3 95.1 94.1 Mastas vienam gyventojui pagal perkamosios galios paritetą (JAV doleriais) 267 175 194 204 202 BVP dalis sveikatos priežiūrai (proc.) 3.8 3.8 4.4 4.8 4.3 Ekonomikos lygio kilimas Lietuvoje (1 proc. 1994 m., 4 proc. 1995 m., 4,7 proc. 1996 m., 5,7 proc. 1997 m.) pagal Ekonomikos ministerijos ir tarptautinių organizacijų (Pasaulio banko, Tarptautinio valiutos fondo) turėtų tęstis, 1998–2005 m. gamyba didės 3-5 proc. per metus. Jei valstybė siektų, kad 2000 m. sveikatos priežiūrai būtų užtikrinti 5 proc. BVP, realus (skaičiuojamas pastoviomis kainomis) sveikatos priežiūros finansavimas turėtų 1997–2000 m. didėti maždaug 8 proc. per metus, o vėliau finansavimo augimas turėtų sutapti su BVP augimu.
\nGreta visuomeninio finansavimo (susideda iš valstybinio ir socialinio draudimo fondo finansavimo), sveikatos sektorius yra finansuojamas ir gyventojams mokant tiesiogiai. Namų ūkių tyrimai rodo, kad privatus finansavimas sudaro apie 20 proc. bendrojo finansavimo masto, arba 1997 m. jis sudarė apie 530 mln. litų. Bendras sveikatos priežiūros finansavimo mastas (visuomeninio ir privataus) dabartiniu metu sudaro apie 6 proc. BVP bei atitinka Rytų ir Centrinės Europos šalių standartus. Europos Sąjungos šalių praktiką ateityje atitiktų bendrųjų išlaidų svyravimas 6–8 proc. BVP ribose.
\nApibendrinant išdėstytas mintis, galima padaryti išvadą, jog iki 2005 metų išlaidų sveikatos priežiūrai lyginamojo svorio didėjimas lems realaus finansavimo šiems tikslams padidėjimą maždaug 17 proc. (pastaroji galimybė atsižvelgiant į santykinai žemą sveikatos priežiūros prioritetą laikytina optimistine), o ekonomikos augimas apie 30 proc. Bendras tikėtinas pagal optimistinį sveikatos priežiūros plėtros scenarijų lėšų, skirtų sveikatos priežiūrai, padidėjimas 1996-2005 m. sudarytų apie 50 proc.
\nIšlaidų struktūra Ankstesniame skyrelyje prognozuotas lėšų padidėjimas nereiškia, jog galima atitinkamai padidinti natūrinių išteklių, naudojamų sveikatos sektoriuje, mastus. 1996 m. kovo mėn. duomenimis sveikatos priežiūros darbuotojų darbo užmokestis siekia 72 proc. šalies vidurkio. 1997 m. medicinos darbuotojų atlyginimai buvo padidinti 30 proc. Gerėjant ekonominei situacijai ir sutvarkius valstybės bei savivaldybių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo sistemą, medikų algos turi pasiekti šalies vidurkį.
\nKita vertus, iki 2005 m. vidutinės sveikatos priežiūros paslaugų kainos Lietuvoje, nors ir litas susietas su doleriu, išaugs palyginti su išsivysčiusiomis pasaulio šalimis, maždaug dvigubai. Atitinkamai padidės indeksuojamo sveikatos biudžeto pajėgumas mokėti už importuojamą aparatūrą bei vaistus. Tai reiškia, kad ateityje natūrinis vartojamų vaistų, aparatūros ir orgtechninės įrangos kiekis, greičiausiai padidės daugiau nei 50 proc. Tikėtina, jog itin padidės lėšų poreikis atnaujinant veikiančias sveikatos priežiūros įstaigas bei norint išlaikyti pastatus. Šis padidėjimas nesuteiks galimybių statyti naujų gydymo įstaigų.
\nFinansavimo prioritetų nustatymas Įgyvendinant sveikatos draudimą, tolesnį išteklių pasiskirstymo strategiją lemia du principai:
\nTolygus gyventojų finansavimas turi būti užtikrintas privalomojo sveikatos draudimo lėšas skirstant teritorinėms ligonių kasoms pagal jų aptarnaujamą gyventojų skaičių.
\nPrivalomojo sveikatos draudimo diegimas Privalomasis sveikatos draudimas Lietuvoje pradėtas diegti 1991 m. Valstybinio socialinio draudimo įstatymas buvo priimtas 1991 m. gegužės 21 d. o šio įstatymo III skyrius reglamentuoja išmokas, susijusias su išlaidų medikamentams bei sanatoriniam gydymui kompensavimu. Sveikatos draudimo (valstybinio socialinio draudimo rėmuose) vaidmens visuomeniniame sveikatos paslaugų finansavime kitimas yra parodytas 5 lentelėje.
\n5 lentelė. Visuomeninio sveikatos priežiūros finansavimo šaltiniai (procentais) 1990 1991 1994 1995 1996 Biudžetas 100* 95 85 83 81 Valstybinis socialinis draudimas 0 5 15 17 19 *Sveikatos priežiūros finansavimas valstybės įmonių lėšomis yra prilygintas biudžetiniam finansavimui Pagrindinė socialinio draudimo išlaidų dalies didėjimo priežastis yra esminiai pokyčiai farmacijos sektoriuje. Gyventojai bei medikai pastaraisiais metais persiorientuoja nuo santykinai pigių vaistų, pagamintų buvusioje Sovietų Sąjungos šalyje, į brangių, pagamintų išsivysčiusiose šalyse, vartojimą.
\n1997 m. liepos 1 d. pradeda funkcionuoti privalomojo sveikatos draudimo sistema, apimanti daugumos sveikatos priežiūros paslaugų finansavimą, pradeda naują sveikatos priežiūros finansavimo reformos etapą. Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetas atskiriamas nuo valstybės biudžeto ir formuojamas iš 3 proc. darbo užmokesčio įmokų už asmenis, gaunančius atlyginimą už darbą, ne mažiau 30 proc. fizinių asmenų pajamų mokesčio sumos įmokos už asmenis, gaunančius pajamas, susijusias su darbo santykiais, bei kitų Sveikatos draudimo įstatyme numatytų įmokų.
\nSukurta ligonių kasų sistema (Valstybinė ligonių kasa ir 10 teritorinių ligonių kasų) perėmė išlaidų medikamentams bei sanatorinio gydymo išlaidų kompensavimą iš SODROS. Be to, ligonių kasos turi užtikrinti ambulatorinės ir stacionarinės sveikatos priežiūros paprastųjų išlaidų finansavimą sutarčių tarp teritorinių ligonių kasų ir sveikatos priežiūros įstaigų pagrindu pagal pastarųjų teikiamų paslaugų mastą. Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšos teritorinėms ligonių kasoms turi būti paskirstomos proporcingai atitinkamoje apskrityje esančiam gyventojų skaičiui. Privalomasis sveikatos draudimas turi užtikrinti 70–80 proc. sveikatos priežiūros finansavimo, likusioji dalis (visuomenės sveikatos priežiūra, investicijos, valstybinės ir savivaldybių programos) turi būti finansuojama iš valstybės ir savivaldybių biudžetų. Sveikatos draudimo įstatymas numato privalomojo draudimo lėšas naudoti ne tik valstybinių, bet ir privačių sveikatos priežiūros įstaigų paslaugoms apmokėti (sudaryti prielaidas plėtoti privačią praktiką).
\nVII. Lietuvos sveikatos programos monitoringas Lietuvos sveikatos programos monitoringo tikslai yra:
\nLietuvos sveikatos programos monitoringą reikia vykdyti keliais lygiais: tarptautiniu – įgyvendinant Europos regioninio biuro „Sveikata visiems XXI amžiuje“ strategiją; nacionaliniu, apskričių bei savivaldybių lygiu. Norint sėkmingai vertinti sveikatos programą, būtina gera informacijos bazė.
\nSituacija Gyventojų sveikatos būklę charakterizuoja sergamumas, laikinas nedarbingumas, invalidumas ir mirtingumas. Informacija apie mirtingumą yra patikimiausia, tačiau, esant pakankamai ilgai vidutinei gyvenimo trukmei, ji negali būti daugelio sveikatos būklių specifiniu rodikliu. Šiuo atveju alternatyva būtų informacija apie gyventojų sergamumą. Sukaupti gyventojų (populiacinio) sergamumo duomenys informatyvūs tik iš dalies, nes gyventojų sergamumo pagal kreipimąsi registravimas labiau rodo sveikatos priežiūros įstaigų darbo mastus, nei visuomenės sveikatos būklę. Stacionare registruotas sergamumas daugiau charakterizuoja asmens sveikatos priežiūros įstaigų veiklą nei sveikatos priežiūros poreikius, kadangi stebima teigiama koreliacija tarp hospitalizuotų ligonių ir lovų skaičiaus. Daug vertingos informacijos apie gyventojų sveikatos būklę teikia rizikos faktorių paplitimas tarp gyventojų (populiacijoje), tačiau turime atminti, jog bendrą gyventojų sveikatos būklės vaizdą galima gauti tik apibendrinus duomenis iš labai įvairių šaltinių, atsižvelgiant į duomenų rinkimo metodą, pradinius duomenų šaltinius, tiriamas gyventojų grupes.
\nLietuvos sveikatos programoje daug dėmesio skiriama ugdyti sveikatai, įgyvendinti lygiateisiškumo bei prieinamumo principams, žinybų bendradarbiavimui sveikatos politikos srityje. Šiems tikslams pasiekti būtini tokie sveikatos informacijos aspektai, kaip skirtumus tarp gyventojų grupių, elgsenos pakyčiai, ryšys su aplinkos faktoriais. Daugelis šių tyrimų priklauso mokslinių tyrimų sričiai. Jų reguliarumas yra būtina sąlyga Lietuvos gyventojų sveikatos būklės pokyčiams prognozuoti formuluojant tikslus bei ieškant įgyvendinimo sprendimų.
\nĮgyvendinimas Sveikatos priežiūros institucijos atsako už įprastiniu būdu renkamą sveikatos statistiką. Vien atsakomybės duomenų pasiskirstymo įvertinimui ir monitoringui nepakanka, tam reikia skirti resursų, užtikrinti atitinkamą specialistų kvalifikaciją. Viena pagrindinių sąlygų – vyriausiųjų specialistų, atsakingų už tam tikras sveikatos priežiūros sritis, tiesioginis dalyvavimas analizuojant situaciją epidemiologiniu aspektu.
\nKadangi daugelis vertinimų priklauso mokslinių tyrimų sričiai, tad mokslininkų užduotis yra nuodugni gyventojų sveikatos būklės analizė, ypač tiriant gyventojų (populiacinį) sergamumą; sveikatos priežiūros kokybės, prieinamumo, priežastinių ryšių tarp sveikatos būklės ir ją lemiančių faktorių tyrimai.
\nBendradarbiaujant žinyboms svarbu užtikrinti esamų ar naujai kuriamų duomenų bazių tarpusavio ryšį. Sveikatos politikams bei strategams daug vertingos informacijos teiktų vėžio, hospitalinio ir kitų registrų ryšys su gyventojų registru.
\nNaujų informavimo technologijų diegimas yra viena iš būtinų sąlygų laiku sukaupti informaciją bei išanalizuoti duomenis.
\nLietuvos sveikatos informacijos centre sukurta kompiuterizuota duomenų teikimo ir analizės bazė – sveikatos politikos monitoringo pagrindas.
\nTarpinis Lietuvos sveikatos programos įgyvendinimo vertinimas bus atliktas 2005 metais. ______________