1949 m. Rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencija dėl elgesio su karo belaisviais* Žemiau pasirašę, vyriausybių įgaliotieji atstovai Diplomatinėje konferencijoje, sušauktoje 1949 m. balandžio 21–rugpjūčio 12 dienomis Ženevoje 1929 m. liepos 27 d. Ženevos konvencijai dėl elgesio su karo belaisviais koreguoti, susitarė: I dalis BENDROSIOS NUOSTATOS 1 STRAIPSNIS Pagarba Konvencijai Aukštosios susitariančiosios šalys įsipareigoja laikytis šios Konvencijos ir užtikrinti jai pagarbą bet kokiomis aplinkybėmis. 2 STRAIPSNIS Konvencijos taikymas Be nuostatų, kurių privaloma laikytis taikos metu, ši Konvencija taikoma ir visais atvejais, kai skelbiamas karas arba kyla koks nors kitas dviejų arba kelių aukštųjų susitariančiųjų šalių ginkluotas konfliktas, net jei viena iš jų karo nepripažįsta. Konvencija taip pat taikoma visais atvejais, kai okupuojama visa aukštosios susitariančios šalies teritorija arba jos dalis, net jeigu okupacijai nesipriešinama ginklu. Jeigu viena iš konflikte dalyvaujančių valstybių nėra šios Konvencijos dalyvė, kitos valstybės dalyvės turi reguliuoti tarpusavio santykius laikydamosi Konvencijos reikalavimų. Be to, savo santykius su minėta valstybe jos turi grįsti Konvencija, jei ta valstybė pripažįsta ir taiko jos nuostatas. 3 STRAIPSNIS Netarptautiniai konfliktai Jeigu kyla netarptautinis ginkluotas konfliktas vienos iš aukštųjų susitariančiųjų šalių teritorijoje, kiekviena konflikto šalis privalo laikytis bent šių nuostatų: 1. Su asmenimis, aktyviai nedalyvaujančiais karo veiksmuose, įskaitant ir ginkluotųjų pajėgų narius, sudėjusius ginklus, taip pat tapusius hors de combat dėl ligos, sužeidimų, sulaikymo arba kokios nors kitos priežasties, visada elgiamasi humaniškai, nepaisant jų rasės, odos spalvos, religijos arba tikėjimo, lyties, kilmės arba turtinės padėties ar kitų panašių skirtybių. Todėl visada ir visur prieš išvardytus asmenis yra ir bus draudžiami šie veiksmai: a) kėsintis į gyvybę ir asmenį, ypač įvairiais būdais žudyti, luošinti, žiauriai elgtis bei kankinti; b) imti įkaitus; c) žeisti žmogaus orumą ypač niekinamu ir žeminančiu elgesiu; d) nuteisti ir vykdyti bausmes be prieš tai teisėto teismo paskelbto nuosprendžio, suteikiant visas teismines garantijas, kurias pripažįsta kaip būtinas visoms civilizuotoms tautoms. 2. Būtina surinkti visus sužeistuosius ir ligonius bei jais rūpintis. Nešališka humanitarinė organizacija, tokia kaip Tarptautinis Raudonojo Kryžiaus komitetas, gali pasiūlyti konflikto šalims savo paslaugas. Konflikto šalys savo ruožtu, sudarydamos specialius susitarimus, privalo stengtis įgyvendinti visas arba dalį toliau pateikiamų šios Konvencijos nuostatų. Minėtų nuostatų taikymas nedarys įtakos juridiniam konflikto šalių statusui. 4 STRAIPSNIS Karo belaisviai A. Remiantis šia Konvencija, karo belaisviai, patekę į priešo rankas, yra šių kategorijų asmenys: 1) konflikto šalies ginkluotųjų pajėgų, taip pat savigynos ir savanorių būrių, įeinančių į šių ginkluotųjų pajėgų sudėtį, nariai; 2) kitų savigynos ir savanorių būrių nariai, įskaitant įeinančius į organizuoto pasipriešinimo judėjimus, priklausančius konflikto šaliai ir veikiančius tiek savo teritorijoje, tiek ir už jos ribų, net kai ši teritorija okupuota, jeigu tokie savigynos arba savanorių būriai, įskaitant organizuoto pasipriešinimo judėjimus, atitinka šiuos reikalavimus: a) turi atsakingą už savo pavaldinius vadą; b) turi sutartinį skiriamąjį, gerai matomą iš toli ženklą; c) atvirai nešioja ginklus; d) vykdo savo operacijas laikydamiesi karo įstatymų ir papročių; 3) reguliariųjų ginkluotųjų pajėgų nariai, atvirai skelbiantys ištikimybę vyriausybei arba valdžiai, kurių nepripažįsta laikanti belaisvius valstybė; 4) asmenys, lydintys ginkluotąsias pajėgas, bet nesantys jų nariai, kaip antai: civiliai karinio oro laivyno lėktuvų įgulų nariai, karo korespondentai, tiekėjai, darbo arba aptarnaujančių tarnybų, atsakingų už ginkluotųjų pajėgų gerovę, nariai, jeigu jie turi ginkluotųjų pajėgų, kurias lydi, leidimą; tuo tikslu jos išduoda jiems pridedamo pavyzdžio asmens pažymėjimą; 5) prekybos laivyno laivų įgulų nariai, tarp jų kapitonai, locmanai ir jungos, bei konflikto šalių civilinės aviacijos lėktuvų įgulų nariai, kuriems, remiantis bet kuriomis kitomis tarptautinės teisės nuostatomis, netaikomos palankesnės sąlygos; 6) neokupuotos šalies gyventojai, kurie priešui artėjant stichiškai griebiasi ginklų, kad pasipriešintų įsiveržusioms pajėgoms, nespėję susijungti į reguliariuosius ginkluotuosius būrius, jeigu atvirai nešioja ginklus ir laikosi karo įstatymų ir papročių. B. Remiantis šia Konvencija, su toliau išvardytais asmenimis elgiamasi taip pat kaip su karo belaisviais: 1) su asmenimis, priklausančiais arba priklausiusiais okupuotos šalies ginkluotosioms pajėgoms, jeigu okupuojanti valstybė mano, kad dėl jų priklausomybės būtina juos internuoti, net jei iš pradžių juos išlaisvino, karo veiksmams vykstant už jos okupuotos teritorijos, ypač jei šie asmenys nesėkmingai mėgino prisijungti prie ginkluotųjų pajėgų, kurioms jie priklauso ir kurios dalyvauja karo veiksmuose, arba jeigu nepakluso šaukimui siekiant juos internuoti; 2) su asmenimis, priklausančiais vienai iš išvardytų šiame straipsnyje kategorijų, kuriuos priėmė savo teritorijoje neutralios arba nekariaujančios valstybės ir kuriuos šios valstybės, kaip to reikalauja tarptautinė teisė, privalo internuoti, jeigu tik šios valstybės nepanorės jiems taikyti palankesnio režimo; tačiau minėtiems asmenims netaikomos 8, 10, 15 straipsnių, taip pat 30 straipsnio penktos pastraipos ir 58–67, 92, 126 straipsnių nuostatos, tais atvejais, kai tarp konflikto šalių ir suinteresuotos neutralios arba nekariaujančios valstybės yra diplomatiniai santykiai, taip pat ir straipsnių, apimančių valstybes globėjas, nuostatos. Jei tokie diplomatiniai santykiai egzistuoja, konflikto šalims, kurioms tie asmenys priklauso, leidžiama atlikti valstybės globėjos funkcijas, numatytas šioje Konvencijoje, nepakenkiant šių šalių įprastai, remiantis diplomatine ir konsuline praktika bei sutartimis, vykdomai veiklai. C. Šis straipsnis jokiu būdu neapima medicinos personalo ir kapelionų statuso, numatyto šios Konvencijos 33 straipsnyje. 5 STRAIPSNIS Taikymo pradžia ir pabaiga Ši Konvencija taikoma 4 straipsnyje nurodytiems asmenims, kai tik jie atsiduria priešo valioje, ir galioja, kol šie asmenys galutinai išlaisvinami ir repatrijuojami. Jeigu kyla bet kokių abejonių, ar asmenys, dalyvavę karo veiksmuose ir patekę į priešo rankas, priklauso kuriai nors iš 4 straipsnyje išvardytų kategorijų, tokie asmenys šios Konvencijos saugomi tol, kol kompetentingas tribunolas nustatys jų statusą. 6 STRAIPSNIS Specialūs susitarimai Be 10, 23, 28, 33, 60, 65, 66, 67, 72, 73, 75, 109, 110, 118, 119, 122 ir 132 straipsniuose specialiai numatytų susitarimų, aukštosios susitariančiosios šalys gali sudaryti kitus specialius susitarimus visais klausimais, kuriais, jų manymu, reikia atskirų nuostatų. Nė vienas specialus susitarimas neturi pabloginti karo belaisvių padėties, nustatytos šios Konvencijos, nei riboti jos suteikiamų jiems teisių. Karo belaisviai naudojasi šių susitarimų teikiamais pranašumais, kol jiems taikoma ši Konvencija, išskyrus atvejus, kai į minėtus arba vėlesnius susitarimus specialiai įtraukiamos priešingos nuostatos arba kuri nors iš konflikto šalių ima taikyti jiems palankesnes sąlygas. 7 STRAIPSNIS Teisių neatsisakymas Karo belaisviai jokiu būdu negali atsisakyti dalies arba visų šios Konvencijos ir ankstesniame straipsnyje numatytų susitarimų, jei tokių būta, jiems suteikiamų teisių. 8 STRAIPSNIS Valstybės globėjos Ši Konvencija taikoma valstybėms globėjoms, įsipareigojusioms saugoti konflikto šalių interesus, padedant ir atidžiai stebint. Tam, be savo diplomatinio arba konsulinio korpuso darbuotojų, valstybės globėjos gali paskirti delegatus iš savo arba kitų neutralių valstybių piliečių. Šių delegatų paskyrimui turi pritarti valstybė, kurioje jie atliks savo pareigas. Konflikto šalys, kiek įmanoma, turi padėti valstybių globėjų paskirtiems atstovams arba delegatams vykdyti užduotį. Valstybių globėjų atstovai arba delegatai jokiu būdu neturi viršyti šios Konvencijos jiems suteiktų įgaliojimų. Jie ypač turi atsižvelgti į būtinus valstybės, kurioje jie atlieka savo pareigas, saugumo reikalavimus. 9 STRAIPSNIS Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto veikla Šios Konvencijos nuostatos nesudaro jokių kliūčių humanitarinei veiklai, kurios gali imtis Tarptautinis Raudonojo Kryžiaus komitetas arba kita nešališka humanitarinė organizacija, jei tai veiklai yra pritarusios konflikto šalys, kurioms tai tiesiogiai taikoma, kad apsaugotų karo belaisvius bei teiktų jiems pagalbą. 10 STRAIPSNIS Valstybės globėjos pareigų perdavimas Aukštosios susitariančiosios šalys bet kada gali susitarti, remdamasi šia Konvencija, patikėti valstybei globėjai pavestas pareigas tai organizacijai, kuri pateikia visas nešališkumo ir efektyvumo garantijas. Jeigu dėl kokių nors priežasčių karo belaisviai nejaučia valstybės globėjos arba pirmoje pastraipoje minimos organizacijos veiklos arba nustoja ją jautę, laikanti belaisvius valstybė kreipiasi į neutralią valstybę arba panašią organizaciją su prašymu imtis funkcijų, vykdomų remiantis šia Konvencija valstybės globėjos, paskirtos konflikto šalių. Nurodytu būdu nepavykus globos organizuoti, laikanti belaisvius valstybė prašo arba priima, remiantis šio straipsnio nuostatomis, kurios nors kitos humanitarinės organizacijos, tokios kaip Tarptautinis Raudonojo Kryžiaus komitetas, siūlymą imtis humanitarinių funkcijų, vykdomų valstybės globėjos vadovaujantis šia Konvencija. Kiekviena neutrali valstybė arba organizacija, pakviesta suinteresuotos valstybės arba pati tam tikslui pasisiūliusi, privalo veikti jausdama atsakomybę konflikto šaliai, kurios valioje yra šios Konvencijos saugomi asmenys, ir ji turi pateikti pakankamai garantijų, kad sugebės imtis atitinkamų funkcijų ir vykdys jas nešališkai. Minėtų nuostatų negalima pažeisti specialiais valstybių tarpusavio susitarimais, net jeigu kurios nors iš valstybių laisvė tartis su kita valstybe ar jos sąjungininkais laikinai apribota dėl karo veiksmų, ypač kai visa arba didesnė minėtos valstybės teritorijos dalis okupuota. Viskas, kas šioje Konvencijoje pasakyta apie valstybę globėją, taikoma ir ją pakeičiančioms, remiantis šiuo straipsniu, organizacijoms. 11 STRAIPSNIS Taikinimo procedūra Valstybės globėjos visada manydamos, kad jų paslaugos gali būti naudingos saugomiems asmenims, ypač kai kyla konflikto šalių nesutarimų dėl šios Konvencijos nuostatų taikymo arba interpretavimo, tokias geranoriškas savo paslaugas teikia siekdamos pašalinti minėtus nesutarimus. Tam tikslui kiekviena valstybė globėja gali kurios nors iš šalių prašymu arba savo iniciatyva pasiūlyti konflikto šalims surengti jų atstovų, ypač valdžios, atsakingos už karo belaisvius, susitarimą, pageidautina, tinkamai parinktoje neutralioje teritorijoje. Konflikto šalys privalo įgyvendinti joms šiuo klausimu pateiktus siūlymus. Prireikus valstybės globėjos gali siūlyti konflikto šalims pritarti asmens kandidatūrai iš neutralios valstybės arba deleguotam Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto, kviečiamo dalyvauti tokiame susitikime. II dalis BENDROJI KARO BELAISVIŲ APSAUGA 12 STRAIPSNIS Atsakomybė už elgesį su belaisviais Karo belaisviai yra priešiškos valstybės, o ne asmenų arba karinių dalinių, paėmusių juos į nelaisvę, valioje. Nepaisant galimos asmeninės atsakomybės, už elgesį su jais atsako laikanti belaisvius valstybė. Sulaikiusi valstybė gali perduoti karo belaisvius tik valstybei, kuri yra šios Konvencijos dalyvė, ir tik įsitikinusi, kad valstybė, kuriai perduodama, nori ir gali taikyti šią Konvenciją. Perdavus karo belaisvius tokiomis sąlygomis, už Konvencijos taikymą tampa atsakinga juos priimanti valstybė, kol jie yra jos globojami. Tačiau jeigu ši valstybė nesilaiko bet kurios šios Konvencijos svarbios nuostatos, karo belaisvius perdavusi valstybė, valstybės globėjos įspėta, privalo imtis efektyvių priemonių padėčiai ištaisyti arba turi pareikalauti grąžinti jai karo belaisvius. Šie reikalavimai vykdomi. 13 STRAIPSNIS Humaniškas elgesys su belaisviais Su karo belaisviais visada elgiamasi humaniškai. Laikančiai belaisvius valstybei draudžiami bet kokie neteisėti veiksmai arba aplaidumas, sukeliantys jos globojamo karo belaisvio mirtį arba didelį pavojų sveikatai, ir yra laikoma sunkiu šios Konvencijos pažeidimu. Nė vieno karo belaisvio negalima fiziškai luošinti arba atlikti su jais jokių medicininių arba mokslinių eksperimentų, jeigu to nereikia belaisvio gydymui vietoje, pas stomatologą ar ligoninėje ir nedaroma jo paties labui. Karo belaisviai taip pat visada saugomi, ypač nuo smurto arba bauginimų bei įžeidinėjimų, taip pat minios smalsumo. Represalijas karo belaisviams taikyti draudžiama. 14 STRAIPSNIS Pagarba belaisvių asmens orumui Visomis aplinkybėmis paisoma karo belaisvių asmens orumo ir garbės, su moterimis elgiamasi pagarbiai, kaip to reikalauja jų lytis, ir niekada nesielgiama blogiau negu su vyrais. Karo belaisviai visiškai išlaiko savo civilinį teisnumą, kurį turėjo patekdami į nelaisvę. Laikanti belaisvius valstybė gali apriboti jų civilinio teisnumo suteikiamas teises savo teritorijoje ir už jos ribų tik tiek, kiek to reikalauja buvimo nelaisvėje sąlygos. 15 STRAIPSNIS Belaisvių išlaikymas Laikanti nelaisvėje belaisvius valstybė privalo juos nemokamai išlaikyti ir pasirūpinti reikiama, atsižvelgiant į jų sveikatos būklę, medicinine priežiūra. 16 STRAIPSNIS Vienodas elgesys Atsižvelgiant į šios Konvencijos nuostatas dėl laipsnio ir lyties su visais laikomais karo belaisviais, valstybė privalo elgtis vienodai, nediskriminuodama jų dėl rasės, tautybės, tikybos arba politinių pažiūrų ar kitokių panašių skirtybių, išskyrus privilegijuoto režimo, kuris belaisviams gali būti paskirtas dėl jų sveikatos būklės, amžiaus arba profesinės kvalifikacijos, atvejus. III dalis NELAISVĖ I skyrius NELAISVĖS PRADŽIA 17 STRAIPSNIS Belaisvių apklausa Kiekvienas apklausiamas karo belaisvis turi pasakyti savo vardą, pavardę ir laipsnį, gimimo datą bei kariuomenės, pulko, asmens arba serijos numerį, o tokių nesant – pateikti lygiavertę informaciją. Sąmoningai pažeidus šią taisyklę, gali būti apribotos jo privilegijos, kurias jam suteikia jo laipsnis arba statusas. Kiekviena konflikto šalis privalo aprūpinti visus asmenis, priklausančius jos jurisdikcijai ir galinčius tapti karo belaisviais, asmens pažymėjimais, kuriuose nurodoma savininko pavardė, vardas (-ai), laipsnis, kariuomenės, pulko, asmens arba serijos numeris arba lygiavertė informacija, gimimo data. Be to, asmens pažymėjime gali būti savininko parašas arba pirštų atspaudai, arba ir viena, ir kita, taip pat bet kokia kita informacija, kurią konflikte dalyvaujanti šalis norėtų pridėti apie priklausančius jos ginkluotosioms pajėgoms asmenis. Jeigu įmanoma, pažymėjimo matmenys turi būti 6,5 cm x 10 cm ir padarytas jo dublikatas. Jeigu karo belaisvio prašoma, jis visada privalo parodyti asmens pažymėjimą, bet šio pažymėjimo iš jo atimti negalima. Karo belaisvių negalima fiziškai arba morališkai kankinti ir naudoti prievartą siekiant gauti iš jų kokią nors informaciją. Atsisakiusiems atsakyti į klausimus karo belaisviams negalima grasinti, jų įžeidinėti arba elgtis su jais nemaloniai ir nepalankiai. Karo belaisviai, nepajėgūs dėl savo fizinės arba psichinės būklės pateikti duomenų apie save, perduodami medicinos tarnybai. Šių belaisvių asmenybė nustatoma visomis galimomis priemonėmis, atsižvelgiant į ankstesnės pastraipos nuostatas. Karo belaisviai apklausiami jiems suprantama kalba. 18 STRAIPSNIS Belaisvių nuosavybė Karo belaisviams leidžiama pasilikti visus asmeninius daiktus ir reikmenis, išskyrus ginklus, arklius, karinę aprangą ir karinius dokumentus, taip pat metalinius šalmus, dujokaukes ir kitus asmens apsaugos daiktus. Jiems lieka daiktai ir reikmenys, naudojami aprangai ir maitinimuisi, net jeigu jie priklauso oficialiai karinei ekipiruotei. Karo belaisviai niekada neturi būti be asmens dokumentų. Laikanti belaisvius valstybė parūpina šiuos dokumentus jų neturintiems karo belaisviams. Iš karo belaisvių negalima atimti skiriamųjų laipsnio ir valstybės, kuriai jie priklausė ženklų, pasižymėjimo ženklų bei asmeniškai brangių daiktų. Pinigai iš karo belaisvių atimami tik karininko paliepimu, ir tik pinigų sumą bei jų savininko duomenis įrašius į specialų registrą ir išdavus kvitą, kuriame įskaitomai parašyta šį kvitą išdavusio asmens pavardė, laipsnis ir dalinys. Pinigų sumos, esančios laikančios belaisvius valstybės valiuta arba belaisvio prašymu iškeistos į tą valiutą, padedamos į belaisvio sąskaitą, kaip nurodyta 64 straipsnyje. Laikanti belaisvius valstybė gali paimti iš karo belaisvių vertingus daiktus tiktai saugumo sumetimais; paimant tokius daiktus laikomasi tokios pačios tvarkos kaip ir paimant pinigus. Tokius daiktus ir paimtas pinigų sumas kita ne laikančios belaisvius valstybės valiuta, kurių savininkas neprašęs pakeisti, saugo laikanti belaisvius valstybė ir grąžina karo belaisviams pirminiu pavidalu, jų nelaisvei pasibaigus. 19 STRAIPSNIS Belaisvių evakuacija Karo belaisviai, paimti į nelaisvę, kiek galima greičiau evakuojami į pakankamai toli nuo mūšio zonos įkurtas stovyklas, kad jiems negrėstų pavojus. Pavojingoje zonoje galima laikinai laikyti tik tuos karo belaisvius, kuriuos dėl žaizdų arba dėl ligų būtų rizikingiau evakuoti negu palikti vietoje. Be reikalo negalima palikti karo belaisvių pavojuje, kol jie laukia evakuacijos iš karo veiksmų zonos. 20 STRAIPSNIS Evakuacijos sąlygos Karo belaisvių evakuacija visada vykdoma humaniškai, panašiomis sąlygomis, kuriomis perkeliama laikančios belaisvius valstybės kariuomenė. Laikanti belaisvius valstybė privalo evakuojamus karo belaisvius aprūpinti reikiamu maisto ir geriamojo vandens kiekiu, taip pat drabužiais ir medicinos pagalba. Laikanti belaisvius valstybė imasi visų reikiamų priemonių jų saugumui evakuojant užtikrinti ir kuo skubiau sudaryti evakuojamų karo belaisvių sąrašą. Jeigu karo belaisvius reikia evakuoti per tranzito stovyklas, jie turi likti tose stovyklose kuo trumpiau. II SKYRIUS KARO BELAISVIŲ INTERNAVIMAS I skirsnis BENDROSIOS PASTABOS 21 STRAIPSNIS Judėjimo laisvės ribojimas Laikanti belaisvius valstybė gali karo belaisvius internuoti. Ji gali įsakyti jiems neišeiti už nustatytų stovyklos, kurioje jie internuoti, ribų arba, jeigu ši stovykla aptverta, už tvoros. Išskyrus atvejus, numatytus šios Konvencijos nuostatose dėl baudžiamųjų ir drausminių sankcijų taikymo, karo belaisvių negalima laikyti uždarytų, nebent kai tai būtina jų sveikatai apsaugoti, tačiau tik tiek laiko, kiek reikia atsižvelgiant į aplinkybes, dėl kurių jie buvo uždaryti. Karo belaisviams galima suteikti dalinę arba visišką laisvę remiantis garbės žodžiu arba pasižadėjimu, jei tai leidžia šalies, nuo kurios jie priklauso, įstatymai. Ši priemonė ypač taikytina tais atvejais, kai ji neabejotinai padėtų pataisyti jų sveikatą. Nė vienas karo belaisvis neturi būti verčiamas sutikti būti paleistas garbės žodžio arba pasižadėjimo pagrindu. Prasidėjus karo veiksmams, kiekviena konflikto šalis privalo pranešti priešiškai šaliai įstatymus ir taisykles, leidžiančius arba draudžiančius savo piliečiams sutikti būti paleistiems į laisvę garbės žodžio arba pasižadėjimo pagrindu. Karo belaisviai, remiantis praneštais įstatymais ir taisyklėmis, paleidžiami į laisvę garbės žodžio arba pasižadėjimo pagrindu, privalo, atsakydami savo garbe, tiksliai vykdyti duotus pasižadėjimus tiek valstybei, nuo kurios jie priklauso, tiek ir juos sulaikiusiai valstybei. Tokiais atvejais valstybė, nuo kurios jie priklauso, neturi iš jų reikalauti arba priimti paslaugų, nesuderinamų su jų duotu garbės žodžiu arba pasižadėjimu. 22 STRAIPSNIS Internavimo vietos ir sąlygos Internuoti karo belaisviai gali būti įkurdinami tik patalpose, esančiose sausumoje ir atitinkančiose higienos reikalavimus bei nekenksmingose sveikatai. Išskyrus ypatingus atvejus, pateisinamus pačių belaisvių saugumo interesais, jų laikyti kalėjimuose negalima. Jeigu karo belaisviai internuoti nesveikose vietovėse, kurių klimatas jiems kenksmingas, juos reikia, kiek įmanoma, greičiau perkelti į palankesnio klimato vietas. Laikanti belaisvius valstybė paskirsto karo belaisvius į stovyklas arba stovyklų sektorius atsižvelgdama į jų tautybę, kalbą ir papročius, esant sąlygai, kad tokie belaisviai nebus atskirti nuo karo belaisvių, priklausiusių ginkluotosioms pajėgoms, kuriose jie tarnavo iki, kol buvo paimti į nelaisvę, nebent jie patys sutiktų. 23 STRAIPSNIS Belaisvių saugumas Nė vieno karo belaisvio niekada negalima nei siųsti į rajonus, kur grėstų mūšio zonos ugnies pavojus, nei tuose rajonuose sulaikyti, nei naudoti jų tam tikriems punktams arba rajonams nuo karinių operacijų saugoti. Karo belaisviai gali naudotis slėptuvėmis nuo oro antskrydžių arba kitokių karo pavojų taip pat kaip ir vietos civiliai gyventojai. Išskyrus tuos, kurie lieka saugoti savo patalpų nuo minėtų pavojų, jie gali eiti į tokias slėptuves vos paskelbus pavojaus signalą. Bet kuri kita gyventojų apsaugos priemonė naudojama ir jų apsaugai. Laikanti belaisvius valstybė, tarpininkaujant valstybėms globėjoms, praneša kitoms suinteresuotoms valstybėms visą naudingą informaciją apie geografinę karo belaisvių stovyklos padėtį. Dieną, kai leidžia karo sąlygos, karo belaisvių stovyklos turi būti pažymėtos raidėmis PW arba PG, išdėstytomis taip, kad būtų gerai matomos iš oro. Tačiau suinteresuotos valstybės gali susitarti ir kitaip žymėti. Taip pažymėtos gali būti tik karo belaisvių stovyklos. 24 STRAIPSNIS Nuolatinės tranzito stovyklos Nuolatinės tranzito arba paskirstymo stovyklos įrengiamos laikantis tų pačių šiame skyriuje aprašytų sąlygų, ir jose belaisviams taikomas toks pat režimas kaip ir kitose stovyklose. II skirsnis KARO BELAISVIŲ PATALPOS, MAISTAS IR APRANGA 25 STRAIPSNIS Patalpos Karo belaisvių apgyvendinimo stovyklose sąlygos turi būti ne prastesnės už tas, kokiomis gyvena laikančios belaisvius valstybės kariuomenė, išdėstyta toje pačioje vietovėje. Šios sąlygos sudaromos atsižvelgiant į karo belaisvių įpročius ir papročius bei jokiu būdu negali būti kenksmingos jų sveikatai. Ankstesnės nuostatos taikomos karo belaisvių miegamiesiems tiek dėl bendrojo ploto ir minimalaus patalpos tūrio, tiek ir dėl bendro įrengimo, patalynės ir antklodžių. Bendrojo ir individualaus karo belaisvių naudojimo patalpos apsaugomos nuo drėgmės ir pakankamai šildomos bei apšviečiamos, ypač nuo prieblandos iki tol, kol išjungiama šviesa. Imamasi visų priešgaisrinės apsaugos priemonių. Tose stovyklose, kuriuose kartu su vyrais laikomos ir karo belaisvės moterys, įrengiami atskiri miegamieji. 26 STRAIPSNIS Maistas Pagrindinis maisto racionas kiekio, kokybės ir įvairovės požiūriu turi būti pakankamas gerai karo belaisvių sveikatai palaikyti ir svorio kritimui arba atsirandantiems dėl nepakankamos mitybos reiškiniams išvengti. Taip pat atsižvelgiama į belaisviams įprastą maitinimosi režimą. Laikanti belaisvius valstybė turi skirti papildomą racioną dirbantiems karo belaisviams atsižvelgdama į jų atliekamą darbą. Karo belaisviai turi gauti pakankamai geriamojo vandens. Leidžiama vartoti tabaką. Kiek įmanoma, karo belaisviai įtraukiami į maisto ruošimą; dėl to jie gali dirbti virtuvėje. Be to, jiems bus duodama priemonių maistui iš savo turimų papildomų produktų pasigaminti. Maitinimuisi skiriamos tinkamos patalpos. Draudžiama taikyti kolektyvines drausmės priemones, susijusias su maistu. 27 STRAIPSNIS Apranga Laikanti belaisvius valstybė privalo pakankamai aprūpinti karo belaisvius viršutiniais drabužiais, baltiniais ir avalyne, tinkamais vietos, kur laikomi belaisviai, klimato sąlygomis. Priešo ginkluotųjų pajėgų uniformas laikanti belaisvius valstybė naudoja belaisviams aprengti, jei jos tinkamos tomis klimato sąlygomis. Laikanti belaisvius valstybė užtikrina, kad minėti daiktai būtų reguliariai keičiami ir taisomi. Be to, dirbantys karo belaisviai aprūpinami atitinkama apranga, kai to reikia atsižvelgiant į darbo pobūdį. 28 STRAIPSNIS Kioskai Visose stovyklose įrengiami kioskai, kur karo belaisviai galėtų įsigyti maisto produktų, muilo ir tabako bei kasdienio vartojimo reikmenų. Jų pardavimo kainos neturi viršyti vietinės rinkos kainų. Stovyklos kioskų gaunamas pelnas naudojamas belaisvių labui; tuo tikslu sudaromas specialus fondas. Belaisvių atstovas turi turėti teisę dalyvauti valdant kioską ir šį fondą. Uždarius stovyklą, specialaus fondo kredito likutis perduodamas kokiai nors tarptautinei labdaros organizacijai karo belaisvių, kurie yra piliečiai tos pačios šalies kaip ir prisidėję prie šio fondo belaisviai, labui panaudoti. Visuotinės repatriacijos atveju šis pelnas lieka laikančiai belaisvius valstybei, jeigu suinteresuotos valstybės nesusitarė kitaip. III skirsnis HIGIENA IR MEDICINOS PAGALBA 29 STRAIPSNIS Higiena Laikanti belaisvius valstybė privalo imtis visų būtinų higienos priemonių, užtikrinančių švarą bei sveikatingumą stovyklose ir užkertančių kelią epidemijai kilti. Karo belaisviai turi turėti galimybę dieną ir naktį naudotis sanitariniais patogumais, ir jie turi atitikti higienos reikalavimus bei visada būti švarūs. Visose stovyklose karo belaisvėms moterims įrengiami atskiri sanitariniai patogumai. Be pirčių ir dušų, kurie įrengiami stovyklose, karo belaisviai turi gauti pakankamai vandens ir muilo praustis bei baltiniams skalbti; tam skiriama reikiamos patalpos, priemonės ir laikas. 30 STRAIPSNIS Medicinos pagalba Kiekvienoje stovykloje įrengiamas tinkamas medicinos punktas, kuriame prireikus karo belaisviai galėtų gauti reikiamą pagalbą ir atitinkamą dietą. Jei būtina, atskirai įrengiamas izoliatorius sergantiesiems infekcinėmis arba psichikos ligomis. Karo belaisvius, kenčiančius nuo sunkių ligų arba reikalingus specialaus gydymo, chirurginės operacijos arba ligoninės priežiūros, priima bet kuri galinti juos gydyti karinė arba civilinė medicinos įstaiga, net jeigu numatoma netrukus juos repatrijuoti. Invalidams, ypač akliesiems, būtina sudaryti specialias priežiūros ir reabilitacijos sąlygas, kol jie laukia repatriacijos. Pageidautina, kad pagalbą karo belaisviams teiktų tos valstybės, kuriai jie priklauso, ir, jei įmanoma, tos pačios tautybės medicinos personalas. Negalima trukdyti karo belaisviams kreiptis į medicinos vadovybę dėl apžiūros. Kai karo belaisvių vadovybės prašoma, ši kiekvienam gydytam belaisviui privalo išduoti oficialią pažymą, kurioje nurodoma jo ligos arba sužeidimo pobūdis, taip pat gydymo trukmė ir pobūdis. Šios pažymos kopija išsiunčiama Centrinei karo belaisvių agentūrai. Gydymo išlaidas, įskaitant išlaidas įsigyti reikiamų įtaisų, būtinų karo belaisvių sveikatai palaikyti, ypač dantų arba kitokiems protezams ir akiniams, apmoka laikanti belaisvius valstybė. 31 STRAIPSNIS Medicininė apžiūra Medicininė karo belaisvių apžiūra atliekama ne rečiau kaip kartą per mėnesį. Jų metu tikrinamas ir užrašomas kiekvieno karo belaisvio svoris. Tikrinimų tikslas – ypač tikrinti bendrą belaisvių sveikatos būklę, mitybą ir švarą bei nustatyti užkrečiamąsias ligas, ypač tuberkuliozę, maliariją ir venerines ligas. Tam naudojami veiksmingiausi prieinami metodai, pavyzdžiui, periodiškai visiems daromos rentgeno nuotraukos ankstyvajai tuberkuliozės stadijai nustatyti. 32 STRAIPSNIS Belaisviai, skiriami atlikti medicinines pareigas Laikanti belaisvius valstybė gali pareikalauti iš karo belaisvių gydytojų, chirurgų, stomatologų, medicinos seserų arba sanitarų, nors ir nepriklausiusių savo ginkluotųjų pajėgų medicinos tarnybai, atlikti medicinines pareigas karo belaisvių, priklausančių tai pačiai valstybei kaip ir jie, labui. Šiuo atveju jie ir toliau bus karo belaisviai, tačiau su jais bus elgiamasi kaip su sulaikytu medicinos personalu. Jie bus atleisti nuo bet kokio kito 49 straipsnyje numatyto darbo. IV skirsnis MEDICINOS PERSONALAS IR KAPELIONAI, SULAIKYTI PAGALBAI KARO BELAISVIAMS TEIKTI 33 STRAIPSNIS Sulaikyto personalo teisės ir privilegijos Medicinos personalo nariai ir kapelionai, sulaikyti laikančios belaisvius valstybės pagalbai karo belaisviams teikti, neturi būti laikomi karo belaisviais. Tačiau jie bent naudojasi šios Konvencijos teikiamomis privilegijomis ir apsauga, jiems taip pat sudaromos visos būtinos galimybės medicinos pagalbai ir dvasinei paramai karo belaisviams teikti. Jie toliau vykdo savo medicinines ir dvasines pareigas karo belaisvių, pirmiausia priklausančių toms pačioms ginkluotosioms pajėgoms kaip ir jie, labui, nepažeisdami laikančios karo belaisvius valstybės karo įstatymų ir taisyklių, kontroliuojami jos kompetentingų tarnybų ir laikydamiesi savo profesinės etikos. Atlikdami savo medicinines ir dvasines pareigas, jie taip pat naudojasi šiomis lengvatomis: a) jiems leidžiama periodiškai lankyti karo belaisvius darbo būriuose arba ligoninėse už stovyklos ribų. Tuo tikslu laikanti belaisvius valstybė aprūpina juos būtinomis transporto priemonėmis; b) kiekvienoje stovykloje vyriausiasis karo gydytojas yra atsakingas stovyklos karinei vadovybei už sulaikyto medicinos personalo veiklą. Tuo tikslu, prasidėjus karo veiksmams, konflikto šalys privalo susitarti dėl medicinos personalo, įskaitant draugijų, minimų 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencijos dėl sužeistųjų ir ligonių padėties veikiančiose armijose pagerinimo 26 straipsnyje, laipsnių atitikimo. Vyriausiasis karo gydytojas, kaip ir kapelionai, turi teisę visais profesinės veiklos klausimais kreiptis į kompetentingą stovyklos vadovybę. Ši vadovybė privalo sudaryti jiems visas reikiamas sąlygas susirašinėti šiais klausimais; c) nors šis personalas privalo paklusti stovyklos vidaus tvarkai, tačiau negalima jo versti dirbti jokio su medicininėmis arba religinėmis pareigomis nesusijusio darbo. Vykstant karo veiksmams, konflikto šalys susitaria dėl galimo sulaikyto personalo pakeitimo ir susitaria, kokios procedūros bus laikomasi. Nė viena prieš tai minėtų nuostatų neatleidžia laikančios belaisvius valstybės nuo įsipareigojimų, susijusių su karo belaisvių sveikata ir dvasiniais poreikiais. V skirsnis RELIGINĖ, INTELEKTINĖ IR FIZINĖ VEIKLA 34 STRAIPSNIS Religinės pareigos Karo belaisviams suteikiama visiška laisvė atlikti religines savo tikėjimo apeigas, įskaitant pamaldų lankymą, jeigu tik jie laikosi karinės vadovybės nustatytos tvarkos. Pamaldoms laikyti skiriamos tinkamos patalpos. 35 STRAIPSNIS Sulaikyti kapelionai Kapelionams, patekusiems į priešiškos valstybės rankas ir likusiems arba sulaikytiems padėti karo belaisviams, leidžiama jiems tarnauti ir laisvai teikti dvasinę paramą to paties tikėjimo karo belaisviams, vadovaujantis savo religine sąžine. Jie paskirstomi po įvairias stovyklas ir darbo būrius, kuriuose yra tų pačių ginkluotųjų pajėgų belaisvių, kalbančių ta pačia kalba arba praktikuojančių tą pačią religiją. Jiems sudaromos būtinos sąlygos, įskaitant transporto priemonių, apie kurias kalbama 33 straipsnyje, skyrimą karo belaisviams už jų stovyklos ribų lankyti. Nors laiškai ir cenzūruojami, jie gali laisvai susirašinėti su sulaikiusios šalies dvasininkijos hierarchais ir tarptautinėmis religinėmis organizacijomis visais su jų religinėmis pareigomis susijusiais klausimais. Laiškai ir atvirukai, kuriuos jie gali siųsti šiuo tikslu, į 71 straipsnyje numatytą kvotą neįeina. 36 STRAIPSNIS Belaisviai dvasininkai Karo belaisviai dvasininkai, tačiau kurie nebuvo savo kariuomenės kapelionai, kokios tikybos jie bebūtų, gali laisvai tarnauti savo bendruomenės nariams. Dėl to su jais elgiamasi kaip ir su sulaikytais kapelionais. Jų negalima versti dirbti jokio kito darbo. 37 STRAIPSNIS Belaisviai, neturintys savo tikėjimo dvasininko Kai karo belaisviai negauna sulaikyto kapeliono arba karo belaisvio jų tikėjimo dvasininko pagalbos, suinteresuotų belaisvių prašymu eiti šias pareigas paskiriamas jų ar artimos tikybos dvasininkas arba, tokio nesant, – išmanantis pasaulietis, jeigu tikėjimas tai leidžia. Su šiuo paskyrimu, jei pritaria laikanti belaisvius valstybė, turi sutikti suinteresuotų belaisvių bendruomenė ir, kur tai būtina, jam pritarti vietos tos pačios tikybos dvasininkų vadovybė. Tokiu būdu paskirtas asmuo laikosi visų laikančios belaisvius valstybės tvarkai palaikyti ir kariniam saugumui garantuoti nustatytų taisyklių. 38 STRAIPSNIS Laisvalaikis, mokymasis, sportas ir žaidimai Gerbdama individualius kiekvieno belaisvio polinkius, laikanti belaisvius valstybė skatina jų intelektinę, švietimosi veiklą ir laisvalaikio užsiėmimus, sportą bei žaidimus ir sudaro tam reikiamas sąlygas – tai veiklai skiria tinkamas patalpas ir įrengimus. Belaisviai gali mankštintis, taip pat sportuoti ir žaisti žaidimus bei būti lauke. Visose stovyklose tam skiriamos pakankamai didelės lauko aikštelės. VI skirsnis DRAUSMĖ 39 STRAIPSNIS Administracija. Sveikinimasis Kiekvienai karo belaisvių stovyklai tiesiogiai vadovauja atsakingas laikančios belaisvius valstybės reguliariųjų ginkluotųjų pajėgų įgaliotasis karininkas. Šis karininkas privalo turėti šios Konvencijos kopiją; jis pasirūpina, kad su jos nuostatomis susipažintų stovyklos personalas ir sargybiniai, ir yra atsakingas už jos taikymą kontroliuojant jo vyriausybei. Karo belaisviai, išskyrus karininkus, privalo sveikinti visus laikančios belaisvius valstybės karininkus atiduodami pagarbą, kaip to reikalauja jų pačių kariuomenės statutas. Karo belaisviai karininkai privalo atiduoti pagarbą tik aukštesniojo laipsnio laikančios belaisvius valstybės karininkams; tačiau jie visada privalo sveikinti stovyklos viršininką nepaisant, koks jo laipsnis yra. 40 STRAIPSNIS Skiriamieji ir pasižymėjimo ženklai Leidžiama nešioti skiriamuosius laipsnio ir valstybės, kuriai jie priklauso, ženklus, taip pat pasižymėjimo ženklus. 41 STRAIPSNIS Supažindinimas su Konvencija ir belaisviams taikomomis taisyklėmis ir įsakymais Šios Konvencijos ir jos priedų bei visų specialių susitarimų, numatytų 6 straipsnyje, tekstai, parašyti belaisvių kalba, turi būti iškabinti tokiose stovyklų vietose, kur juos visi galėtų perskaityti. Belaisvių, neturinčių galimybės perskaityti iškabintą tekstą, prašymu jiems turi būti parūpintos kopijos. Visi karo belaisviams taikomi įsakymai, taisyklės, skelbimai ir pranešimai turi būti skelbiami jiems suprantama kalba. Šios taisyklės, įsakymai ir pranešimai iškabinami, kaip nurodyta prieš tai, o kopijos įteikiamos belaisvių atstovui. Visus karo belaisviams skirtus įsakymus ir potvarkius taip pat privaloma skelbti jiems suprantama kalba. 42 STRAIPSNIS Ginklo naudojimas Naudoti ginklą prieš karo belaisvius, ypač bėgančius ar mėginančius pabėgti, galima tik blogiausiu atveju, visada prieš tai pagal aplinkybes įspėjus. VII skirsnis KARO BELAISVIŲ RANGAS 43 STRAIPSNIS Pranešimas apie rangus Prasidėjus karo veiksmams, konflikto šalys praneša viena kitai visų minimų šios Konvencijos 4 straipsnyje asmenų titulus ir laipsnius siekdamos garantuoti, kad su to paties rango karo belaisviais būtų vienodai elgiamasi. Apie vėliau suteiktus titulus ir laipsnius taip pat pranešama ta pačia tvarka. Laikanti belaisvius valstybė pripažins karo belaisviams suteiktus rango paaukštinimus, apie kuriuos jai deramai pranešė valstybė, kuriai šie belaisviai priklauso. 44 STRAIPSNIS Elgesys su karininkais Su karininkais ir tolygaus statuso belaisviais elgiamasi pagarbiai, atsižvelgiant į jų rangą ir amžių. Karininkų stovyklų aptarnavimui užtikrinti, atsižvelgiant į karininkų rangą ir tolygaus statuso belaisvius, skiriama pakankamai toms pačioms ginkluotosioms pajėgoms priklausančių, jei įmanoma, ta pačia kalba kalbančių kareivių. Jų negalima siųsti dirbti jokių kitų darbų. Visokeriopai skatintinas pačių karininkų rūpinimasis savo mityba. 45 STRAIPSNIS Elgesys su kitais belaisviais Su karo belaisviais ne karininkais arba tolygaus statuso asmenimis elgiamasi pagarbiai, atsižvelgiant į jų rangą ir amžių. Visokeriopai skatintinas pačių belaisvių rūpinimasis savo mityba. VIII skirsnis KARO BELAISVIŲ PERKĖLIMAS ATVYKUS Į STOVYKLĄ 46 STRAIPSNIS Sąlygos Spręsdama karo belaisvių perkėlimo klausimus, laikanti belaisvius valstybė privalo atsižvelgti į pačių belaisvių interesus, ypač kad neapsunkintų jų repatriacijos. Belaisviai visada perkeliami humaniškai ir ne blogesnėmis sąlygomis, kuriomis laikanti belaisvius valstybė perkelia savo kariuomenę. Visada atsižvelgtina į įprastas karo belaisviams klimato sąlygas ir perkėlimo sąlygos jokiu būdu neturi pakenkti jų sveikatai. Laikanti belaisvius valstybė perkeldama privalo pakankamai aprūpinti karo belaisvius maistu ir geriamuoju vandeniu gerai sveikatai palaikyti, taip pat būtina apranga, pastoge ir medicinos pagalba. Laikanti belaisvius valstybė privalo imtis reikiamų atsargumo priemonių jų saugumui perkeliant, ypač laivais arba lėktuvais, užtikrinti, ir prieš jiems išvykstant sudaryti visų perkeliamų belaisvių sąrašą. 47 STRAIPSNIS Kliudančios perkelti aplinkybės Sergančių arba sužeistų karo belaisvių negalima perkelti, kol kelionė kelia pavojų jų sveikimui, nebent kitaip neįmanoma garantuoti jų saugumo. Kai karo veiksmų zona priartėja prie stovyklos, karo belaisviai iš jos neperkeliami, nebent juos galima perkelti saugiai arba pasilikti vietoje jiems pavojingiau negu būti perkeliamiems. 48 STRAIPSNIS Perkėlimo procedūra Perkėlimo atveju karo belaisviams oficialiai pranešama apie jų išvykimą ir duodamas naujas jų pašto adresas. Tai būtina pranešti iš anksto, kad jie galėtų susidėti daiktus ir įspėti savo artimuosius. Belaisviams leidžiama pasiimti asmeninius daiktus, korespondenciją ir atsiųstus siuntinius. Atsižvelgiant į perkėlimo sąlygas, tokio bagažo svoris gali būti ribojamas iki tiek, kiek paprastai gali panešti vienas belaisvis, bet leistinas svoris jokiu būdu neturi viršyti 25 kg žmogui. Korespondencija ir siuntiniai, atėję į ankstesnę stovyklą, nedelsiant jiems persiunčiami. Stovyklos viršininkas, suderinęs su belaisvių atstovu, turi imtis visų priemonių bendrai belaisvių nuosavybei ir bagažui, kurio jie negali pasiimti dėl šio straipsnio 2 pastraipoje numatytų ribojimų, pervežti. Perkėlimo išlaidas apmoka laikanti belaisvius valstybė. III skyrius KARO BELAISVIŲ DARBAS 49 STRAIPSNIS Bendrosios pastabos Laikanti belaisvius valstybė gali panaudoti fiziškai sveikų karo belaisvių darbą, atsižvelgdama į jų amžių, lytį, rangą ir fizines galimybes, ypač siekdama palaikyti gerą jų fizinę formą ir psichinę sveikatą. Iš karo belaisvių puskarininkių galima reikalauti dirbti tik prižiūrimąjį darbą. Tie, kurių tam neprireikė, gali prašyti kito tinkamo darbo, ir jis, jei įmanoma, turi būti jiems surastas. Jei karininkai ir tolygaus statuso asmenys prašo tinkamo darbo, pagal galimybes jis turi būti jiems rastas, bet jokiu būdu jie negali būti verčiami dirbti. 50 STRAIPSNIS Leistini darbai Be stovyklos valdymo, įrengimo ir jos priežiūros darbų, karo belaisviai gali būti verčiami dirbti darbus tik šiose srityse: a) žemės ūkyje; b) gamybos arba naudingųjų iškasenų gavybos pramonės šakose, taip pat apdirbamojoje pramonėje, išskyrus metalurgijos, mašinų gamybos ir chemijos pramonę; ne karinio pobūdžio ir paskirties viešuosius bei statybos darbus; c) nekarinio pobūdžio ar paskirties transporto arba pakrovimo ir iškrovimo darbus; d) prekyboje ir meno bei amatų srityje; e) namų ūkio darbus; f) nekarinio pobūdžio ir paskirties komunalinių paslaugų sferoje. Pažeidus šias nuostatas, karo belaisviai, remdamiesi 78 straipsniu, gali pasinaudoti apskundimo teise. 51 STRAIPSNIS Darbo sąlygos Karo belaisviams sudaromos tinkamos darbo sąlygos, ypač tai pasakytina apie būstą, maistą, aprangą ir įrankius; šios sąlygos neturi būti blogesnės negu laikančios belaisvius valstybės piliečių, dirbančių panašų darbą; taip pat atsižvelgtina į klimato sąlygas. Laikanti belaisvius valstybė, naudodamasi karo belaisvių darbu, privalo užtikrinti, kad belaisvių darbo vietose būtų tiksliai laikomasi nacionalinių darbo saugos įstatymų ir ypač technikos saugumo taisyklių. Karo belaisviai mokomi ir aprūpinami tinkamomis teksiančiam dirbti darbui bei tokiomis pat kaip ir laikančios belaisvius valstybės piliečiai apsaugos priemonėmis. Laikantis 52 straipsnio nuostatų, belaisviai gali būti verčiami rizikuoti tiek, kiek ir civiliai darbininkai. Jokiu būdu negalima sunkinti darbo sąlygų taikant drausmines priemones. 52 STRAIPSNIS Pavojingas arba žeminantis darbas Nė vieno karo belaisvio negalima naudoti kenksmingiems sveikatai arba pavojingiems darbams, nebent jis būtų savanoris. Jokiam karo belaisviui negalima skirti darbo, kuris laikančios belaisvius valstybės kariškiui atrodytų žeminantis. Minų arba panašių įtaisų šalinimas laikomas pavojingu darbu. 53 STRAIPSNIS Darbo trukmė Karo belaisvių darbo dienos trukmė, įskaitant laiką nuvykti į darbą ir grįžti, neturi būti per ilga ir jokiu būdu negali viršyti leistinos to rajono civiliams darbininkams, laikančios belaisvius valstybės piliečiams, dirbantiems tą patį darbą. Darbo dienos viduryje karo belaisviams leidžiama pailsėti ne trumpiau kaip vieną valandą. Jeigu laikančios belaisvius valstybės darbininkų poilsis trunka ilgiau, tai ir belaisvių poilsio trukmė turi būti ilgesnė. Kiekvieną savaitę, pageidautina sekmadienį arba jų tėvynėje laikomą poilsio dieną, papildomai jiems leidžiama be pertraukos ilsėtis 24 valandas. Be to, kiekvienam belaisviui, išdirbusiam vienerius metus, priklauso nepertraukiamas aštuonių dienų mokamas poilsis. Kai darbo apmokėjimas vienetinis, darbo diena neturi būti pernelyg ilga. 54 STRAIPSNIS Darbo užmokestis. Nelaimingi atsitikimai darbe ir ligos Karo belaisvių darbo užmokestis nustatomas vadovaujantis šios Konvencijos 62 straipsnio nuostatomis. Karo belaisviams, nukentėjusiems darbe dėl nelaimingų atsitikimų arba susirgusiems bedirbant ar dėl darbo, suteikiama visa reikiama, atsižvelgiant į jų būklę, pagalba. Be to, tokiems karo belaisviams laikanti belaisvius valstybė privalo išduoti medicininę pažymą, kuria remdamiesi, jie galės pateikti ieškinį valstybei, nuo kurios jie priklauso, ir pažymos kopiją išsiųsti Centrinei karo belaisvių agentūrai, kaip nurodytai 123 straipsnyje. 55 STRAIPSNIS Medicininė priežiūra Karo belaisvių darbingumas reguliariai tikrinamas, atliekant ne rečiau kaip kartą per mėnesį medicinines apžiūras. Jų metu ypač atkreiptinas dėmesys į darbo, kurį belaisviai priversti dirbti, pobūdį. Jei kuris nors belaisvis mano esąs nedarbingas, jam leidžiama kreiptis į stovyklos medicinos vadovybę. Terapeutai ar chirurgai gali rekomenduoti atleisti nuo darbo belaisvius, kurie, jų manymu, yra nedarbingi. 56 STRAIPSNIS Darbo būriai Darbo būrių organizavimas ir jų administravimas turi būti panašūs į karo belaisvių stovyklų. Kiekvienas darbo būrys lieka karo belaisvių stovyklos kontroliuojamas ir yra jos administracinis padalinys. Karinė vadovybė ir minėtos stovyklos viršininkas, vadovaujami savo vyriausybės, yra atsakingi, kad darbo būriuose būtų laikomasi šios Konvencijos nuostatų. Stovyklos viršininkas turi tvarkyti kasdienę priklausančių jo stovyklai darbo būrių apskaitą ir ją pateikti apsilankantiems valstybės globėjos, Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto arba kitų agentūrų, teikiančių pagalbą karo belaisviams, atstovams. 57 STRAIPSNIS Belaisviai, dirbantys pas privačius darbdavius Su dirbančiais pas privačius asmenis karo belaisviais elgiamasi ne blogiau, kaip numato ši Konvencija, net tuo atveju, jei pastarieji yra atsakingi už jų apsaugą ir globą. Laikanti belaisvius valstybė, karinė vadovybė ir stovyklos, kuriai šie belaisviai priklauso, viršininkas yra tiesiogiai atsakingi už tokių karo belaisvių išlaikymą, rūpinimąsi jais, elgesį su jais ir darbo užmokesčio mokėjimą. Šie belaisviai turi teisę palaikyti ryšį su stovyklų, kurioms jie priklauso, belaisvių atstovais. IV SKYRIUS KARO BELAISVIŲ FINANSINIAI IŠTEKLIAI 58 STRAIPSNIS Grynieji pinigai Prasidėjus karo veiksmams ir belaukiant, kol tuo klausimu bus susitarta su valstybe globėja, laikanti belaisvius valstybė gali pati nustatyti maksimalią pinigų sumą grynaisiais ar kita panašia forma, kurią belaisviai gali pasilikti. Bet koks teisėtai jiems priklausantis jų turimas ir iš jų atimtas ar sulaikytas perteklius padedamas į jų asmeninę sąskaitą kartu su jų pačių įdėtais pinigais ir negali būti pakeistas į jokią kitą valiutą be jų sutikimo. Kai karo belaisviams leidžiama pirkti prekių mokant grynaisiais pinigais arba naudotis paslaugomis už stovyklos ribų, moka patys belaisviai arba stovyklos administracija, perkeldama tą sumą į suinteresuotų belaisvių sąskaitas. Laikanti belaisvius valstybė turi nustatyti šiuo klausimu būtinas taisykles. 59 STRAIPSNIS Iš belaisvių atimtos grynųjų pinigų sumos Grynieji pinigai laikančios belaisvius valstybės valiuta, remiantis 18 straipsniu atimti iš karo belaisvių imant juos į nelaisvę, padedami į jų asmenines sąskaitas, vadovaujantis šio skyriaus 64 straipsnio nuostatomis. Pinigų sumos laikančios belaisvius valstybės valiuta, gautos pakeitus atimtas kartu iš karo belaisvių pinigų sumas kita valiuta, taip pat įrašomos į jų asmenines sąskaitas. 60 STRAIPSNIS Atlyginimo avansas Laikanti belaisvius valstybė turi kas mėnesį mokėti visiems karo belaisviams atlyginimo avansą, kurio dydis, pakeitus į minėtos valstybės valiutą, lygus šioms nustatytoms sumoms: I kategorija: žemesnio negu seržanto laipsnio belaisviai – aštuoni Šveicarijos frankai; II kategorija: seržantai ir kiti puskarininkiai arba to paties rango belaisviai – dvylika Šveicarijos frankų; III kategorija: viršilos ir karininkai iki majoro laipsnio arba jiems prilystančio rango belaisviai – penkiasdešimt Šveicarijos frankų; IV kategorija: majorai, papulkininkiai, pulkininkai arba to paties rango belaisviai – šešiasdešimt Šveicarijos frankų; V kategorija: generolai arba to paties rango belaisviai – septyniasdešimt penki Šveicarijos frankai. Tačiau suinteresuotos konflikto šalys gali specialiais susitarimais pakeisti prieš tai išvardytų kategorijų belaisviams priklausančio atlyginimo avanso dydį. Be to, jeigu sumos, nurodytos pirmojoje pastraipoje, pasirodytų neproporcingai didelės, palyginti su laikančios belaisvius valstybės ginkluotųjų pajėgų atlyginimu, arba dėl kokios nors priežasties keltų rimtų sunkumų laikančiai belaisvius valstybei, laukdama, kol bus specialiai susitarta su valstybe, kuriai belaisviai priklauso, dėl nurodytų sumų pakeitimo laikanti belaisvius valstybė: a) ir toliau turi pervesti į asmenines belaisvių sąskaitas nurodytas pirmojoje pastraipoje sumas; b) gali laikinai riboti sumas, mokamas karo belaisviams iš atlyginimo avanso jų asmeniniams poreikiams, iki sumų, kurios yra pakankamos, bet pirmos kategorijos asmenims neturi būti mažesnės už tas, kurias laikanti belaisvius valstybė moka savo ginkluotųjų pajėgų nariams. Apie ribojimų priežastis nedelsiant pranešama valstybei globėjai. 61 STRAIPSNIS Papildomas atlyginimas Laikanti belaisvius valstybė priims kaip papildomą atlyginimą skirti pinigų sumas, kurias valstybė, kuriai belaisviai priklauso, jiems gali atsiųsti, tuo atveju, kai kiekvienam tos pačios kategorijos belaisviui bus skiriamos vienodo dydžio sumos, jos bus mokamos visiems tos kategorijos belaisviams, priklausantiems tai valstybei, ir remiantis 64 straipsnio nuostatomis padėtos į asmenines jų sąskaitas kiek galima greičiau. Šis papildomas atlyginimas neatleidžia laikančios belaisvius valstybės nuo kokių nors kitų šios Konvencijos numatytų įsipareigojimų. 62 STRAIPSNIS Darbo užmokestis Karo belaisviams teisingą darbo užmokestį turi tiesiogiai mokėti laikanti juos nelaisvėje valdžia. Jo dydį nustato minėta valdžia, tačiau jis niekada negali būti mažesnis už vieną ketvirtąją Šveicarijos franko už visą darbo dieną. Laikanti belaisvius valstybė turi pranešti karo belaisviams, taip pat per valstybę globėją – valstybei, kuriai jie priklauso, savo nustatytą darbo dienos užmokesčio dydį. Laikanti nelaisvėje valdžia taip pat turi mokėti darbo užmokestį karo belaisviams, kurie yra paskirti nuolatinėms pareigoms arba kvalifikuotam ar pusiau kvalifikuotam darbui, susijusiems su stovyklos valdymu, įrengimu ar priežiūra, taip pat belaisviams, kuriems paskirta vykdyti medicinines ar religines pareigas savo draugų labui. Darbo užmokestis belaisvių atstovui, jo patarėjams, jei jų yra, ir jo padėjėjams mokamas iš fondo, sudaryto iš kiosko pelno. Šio užmokesčio dydį nustato belaisvių atstovas ir tvirtina stovyklos viršininkas. Jeigu tokio fondo nėra, laikanti nelaisvėje valdžia šiems belaisviams turi mokėti teisingo dydžio darbo užmokestį. 63 STRAIPSNIS Lėšų pervedimas Karo belaisviams leidžiama gauti piniginių perlaidų, adresuotų jiems asmeniškai arba kolektyviai. Kiekvienas karo belaisvis gali pats tvarkyti savo sąskaitos kredito likutį, kaip nurodyta tolesniame straipsnyje, neperžengdamas laikančios belaisvius valstybės, kuri vykdys reikalaujamus mokėjimus, nustatytų ribų. Jei bus laikomasi būtinų, laikančios belaisvius valstybės požiūriu, finansinių ir valiutinių ribojimų, karo belaisviams taip pat bus leidžiama atlikti mokėjimus į užsienį. Tuo atveju mokėjimai, karo belaisvių adresuoti išlaikytiniams, vykdomi pirmiausia. Bet kokiu atveju valstybės, kuriai jie priklauso, sutikimu belaisviai galės atlikti mokėjimus savo šalyje tokia tvarka: laikanti belaisvius valstybė turi nusiųsti per valstybę globėją minėtai valstybei pranešimą su visa reikiama informacija apie karo belaisvio ir mokėjimo gavėją bei mokamos sumos dydį laikančios belaisvius valstybės valiuta. Minėtas pranešimas belaisvio pasirašomas ir stovyklos viršininko parašu patvirtinamas. Laikanti belaisvius valstybė įrašo šią sumą į belaisvio sąskaitos debetą; tokiu būdu įrašytas į debetą sumas ji turi įrašyti į valstybės, kuriai belaisviai priklauso, kreditą. Prieš tai išdėstytoms nuostatoms taikyti laikanti belaisvius valstybė gali pasinaudoti Tipinėmis taisyklėmis, pateikiamomis šios Konvencijos V priede. 64 STRAIPSNIS Belaisvių sąskaitos Laikanti belaisvius valstybė kiekvienam karo belaisviui atidaro asmeninę sąskaitą, kurioje nurodoma bent ši informacija: 1) sumos, priklausančios belaisviui ar jo gautos kaip atlyginimo avansas, darbo užmokestis ar atėjusios iš kokių nors kitų šaltinių; iš jo atimtos sumos laikančios belaisvius valstybės valiuta; iš jo atimtos ir jo prašymu pakeistos į minėtos valstybės valiutą sumos; 2) mokėjimai belaisviui grynaisiais pinigais arba kokia nors kita panašia forma; mokėjimai, atlikti jo vardu ir jo prašymu; sumos, pervestos vadovaujantis 63 straipsnio trečiąja pastraipa. 65 STRAIPSNIS Belaisvių sąskaitų tvarkymas Kiekvienas įrašas karo belaisvio sąskaitoje papildomai patvirtinamas jo arba jo vardu veikiančio belaisvių atstovo parašu arba inicialais. Karo belaisviams visada leidžiama pakankamai susipažinti su savo sąskaitomis ir gauti jų kopijas, ir jas taip pat gali patikrinti valstybių globėjų atstovai lankydamiesi stovykloje. Perkeliant karo belaisvius iš vienos stovyklos į kitą, jų asmeninės sąskaitos persiunčiamos, kur jie bus. Kai laikanti belaisvius valstybė perduoda juos kitai, jiems priklausantys kita negu laikančios belaisvius valstybės valiuta pinigai taip pat persiunčiami. Dėl bet kokių kitų jų sąskaitos kredite esančių pinigų sumų jiems išduodamos pažymos. Suinteresuotos konflikto šalys gali susitarti periodiškai viena kitą informuoti per valstybę globėją apie karo belaisvių sąskaitose esančias sumas. 66 STRAIPSNIS Sąskaitų uždarymas Nelaisvei dėl karo belaisvio paleidimo arba jo repatrijavimo pasibaigus, laikanti belaisvius valstybė privalo išduoti jam įgalioto tos valstybės karininko pasirašytą dokumentą, kuriame nurodomas tuo metu jam priklausantis kredito likutis. Be to, laikanti belaisvius valstybė turi per valstybę globėją pasiųsti valstybei, kuriai karo belaisviai priklauso, sąrašus su visa reikiama informacija apie visus karo belaisvius, kurių nelaisvė baigėsi repatrijavimu, išlaisvinimu, pabėgimu, mirtimi ar kaip nors kitaip, ir nurodyta jų kredito likučio suma. Kiekvienas tokio sąrašo lapas patvirtinamas laikančios belaisvius valstybės įgaliotojo atstovo. Bet kuri ankstesnė šio straipsnio nuostata gali būti pakeista konflikto šalių tarpusavio susitarimu. Valstybė, kuriai karo belaisvis priklauso, yra atsakinga už jam priklausančio, nelaisvei pasibaigus, iš laikančios belaisvius valstybės kredito likučio nustatymą. 67 STRAIPSNIS Sureguliavimas tarp konflikto šalių Atlyginimo avansai, mokami karo belaisviams remiantis 60 straipsniu, laikomi avansais, mokamais valstybės, kuriai jie priklauso, vardu. Šie atlyginimo avansai, kaip ir visi kiti mokėjimai, atlikti minėtos valstybės remiantis 63 straipsnio trečiąja pastraipa ir 68 straipsniu, taps suinteresuotų šalių susitarimų objektu karo veiksmams pasibaigus. 68 STRAIPSNIS Kompensacijų reikalavimai Bet koks karo belaisvio reikalavimas gauti kompensaciją dėl sužalojimo ar kito suluošinimo darbe pateikiamas valstybei, kuriai jis priklauso, per valstybę globėją. Remdamasi 54 straipsniu, laikanti belaisvius valstybė visais atvejais privalo suinteresuotam karo belaisviui išduoti dokumentą, kuriame nurodoma sužalojimo ar invalidumo pobūdis, kokiomis aplinkybėmis tai įvyko ir paskirto ambulatorinio ar gydymo stacionare duomenys. Šį dokumentą pasirašo laikančios belaisvius valstybės atsakingas karininkas, o medicininius duomenis patvirtina karo gydytojas. Bet koks karo belaisvio kompensacijos už savo asmeninius daiktus, pinigus ar vertybes, konfiskuotus laikančios belaisvius valstybės, remiantis 18 straipsniu, ir negrąžintus jį repatrijuojant, arba už nuostolius, įtariant, jog jie atsirado dėl laikančios belaisvius valstybės ar kurio nors jos tarnautojo kaltės, reikalavimas taip pat siunčiamas valstybei, kuriai belaisvis priklauso. Nepaisant to, visi tokie asmeniniai daiktai, reikalingi karo belaisviams būnant nelaisvėje, pakeičiami laikančios belaisvius valstybės sąskaita. Visais atvejais laikanti belaisvius valstybė privalo karo belaisviui išduoti atsakingo karininko pasirašytą dokumentą, kuriame nurodomos visos žinomos priežastys, dėl kurių jam nėra sugrąžinti jo daiktai, pinigai ar vertybės. Šio dokumento kopija turi būti nusiųsta valstybei, kuriai karo belaisvis priklauso, per Centrinę karo belaisvių agentūrą, nurodytai 123 straipsnyje. V SKYRIUS KARO BELAISVIŲ RYŠIAI SU IŠORINIU PASAULIU 69 STRAIPSNIS Pranešimas apie priemones, kurių imtasi Kai tik karo belaisviai atsiduria laikančios belaisvius valstybės valioje, pastaroji turi nedelsdama juos ir valstybę, kuriai jie priklauso, per valstybę globėją informuoti, kokių imtasi priemonių šio skyriaus nuostatoms vykdyti. Ji taip pat privalo pranešti suinteresuotoms šalims apie visus vėlesnius šių priemonių pakeitimus. 70 STRAIPSNIS Paėmimo į nelaisvę kortelė Kiekvienam belaisviui tuoj pat paėmus į nelaisvę arba ne vėliau kaip per savaitę nuo atvykimo į stovyklą, net jei tai tranzito stovykla, taip pat dėl ligos ar perkėlimo į ligoninę arba kitą stovyklą suteikiama galimybė parašyti tiesiogiai, viena vertus, savo šeimai ir, kita vertus, Centrinei karo belaisvių agentūrai, nurodytai 123 straipsnyje, atviruką, jei įmanoma, panašaus į pridedamo prie šios Konvencijos tipinio pavyzdžio su pranešimu apie savo paėmimą į nelaisvę, adresą ir sveikatos būklę. Šie atvirukai išsiunčiami kiek galima skubiau ir jų jokiu būdu negalima sulaikyti. 71 STRAIPSNIS Susirašinėjimas Karo belaisviams leidžiama siųsti ir gauti laiškų bei atvirukų. Laikanti belaisvius valstybė, ir, manydama esant reikalinga riboti kiekvieno karo belaisvio siunčiamų laiškų bei atvirukų skaičių, privalo leisti išsiųsti ne mažiau kaip du laiškus ir keturis atvirukus per mėnesį, išskyrus paėmimo į nelaisvę korteles, nurodytas 70 straipsnyje, parašytas, kiek įmanoma, pagal pridedamus prie šios Konvencijos tipinius pavyzdžius. Kitus ribojimus galima taikyti, tik jeigu valstybė globėja turi pagrindo manyti tai daranti suinteresuotų karo belaisvių labui dėl vertimo sunkumų, kilusių laikančiai belaisvius valstybei negalint rasti pakankamai kvalifikuotų lingvistų būtinai cenzūrai. Karo belaisviams adresuotą korespondenciją galima riboti tik valstybės, kuriai belaisviai priklauso, įsakymu, kartais – laikančios belaisvius valstybės prašymu. Šie laiškai ir atvirukai privalo būti išsiunčiami kuo greičiausiu laikančiai belaisvius valstybei prieinamu būdu; jų sulaikymo arba pristatymo sulaikymo negalima naudoti kaip drausminės priemonės. Karo belaisviams, ilgai negaunantiems žinių arba neturintiems galimybių gauti žinių iš savo artimųjų ar siųsti jiems žinių paprastu paštu, taip pat esantiems labai toli nuo savo namų, turi būti leista siųsti telegramas, pervedant išlaidas į asmenines karo belaisvių sąskaitas, kurias turi laikanti belaisvius valstybė, arba apmokant jų turimais pinigais. Ypatingos skubos atvejais belaisviams taip pat suteikiama tokia galimybė. Paprastai karo belaisviai turi susirašinėti gimtąja kalba. Konflikto šalys gali leisti susirašinėti ir kitomis kalbomis. Maišai su karo belaisvių paštu patikimai užantspauduojami bei užklijuotos kortelės su aiškiai nurodytu jų turiniu ir adresu jų paskirties pašto skyriui. 72 STRAIPSNIS Pagalbos siuntos I. Bendrieji principai Karo belaisviams leidžiama gauti paštu arba kitais būdais individualius siuntinius arba kolektyvines siuntas, ypač su maisto produktais, drabužiais, medikamentais ir daiktais jų dvasiniams poreikiams tenkinti, švietimui ar poilsiui, įskaitant knygas, kulto reikmenis, aparatūrą moksliniam darbui, egzaminų medžiagą, muzikos instrumentus, sporto inventorių ir priemones, leidžiančias karo belaisviams tęsti studijas ar savo kultūrinę veiklą. Šios siuntos jokiu būdu neatleidžia laikančios belaisvius valstybės nuo jai šios Konvencijos numatytų įpareigojimų. Tokių siuntų ribojimai galimi tik valstybės globėjos siūlymu pačių belaisvių labui ar Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto arba kurios nors kitos pagalbą belaisviams teikiančios organizacijos siūlymu tik dėl jų pačių siuntų esant dideliam transporto ar ryšių apkrovimui. Dėl individualių siuntinių ir kolektyvinės pagalbos siuntimo sąlygų suinteresuotos valstybės prireikus gali sudaryti specialius tarpusavio susitarimus, tačiau jie jokiu būdu negali trukdyti belaisviams gauti siunčiamą pagalbą. Knygų negalima siųsti kartu su maisto produktais ir drabužiais. Medikamentai paprastai siunčiami kolektyvinėse siuntose. 73 STRAIPSNIS II. Kolektyvinė pagalba Nesant specialių suinteresuotų valstybių tarpusavio susitarimų dėl kolektyvinių pagalbos siuntų gavimo ir paskirstymo tvarkos, taikomi prie šios Konvencijos pridedami taisyklės ir nuostatai dėl kolektyvinių siuntų. Minėti specialūs susitarimai jokiu būdu neturi riboti belaisvių atstovų teisės atsiimti karo belaisviams skirtų kolektyvinių pagalbos siuntų, jas paskirstyti arba tvarkyti atsižvelgiant į belaisvių interesus. Tokie susitarimais negali riboti nei valstybės globėjos, nei Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto ar kurios kitos karo belaisviams teikiančios pagalbą ir atsakingos už kolektyvinių siuntų perdavimą organizacijos atstovų teisės kontroliuoti tų siuntų paskirstymą gavėjams. 74 STRAIPSNIS Atleidimas nuo mokesčio už pašto ir transporto paslaugas Visos pagalbos siuntos karo belaisviams neapmokestinamos importo, muito ir kitais mokesčiais. Korespondencija, pagalbos siuntos ir leidžiamos piniginės perlaidos, adresuotos karo belaisviams arba jų siunčiamos paštu, tiesiogiai arba per Informacijos biurą, numatytą 122 straipsnyje, ar per Centrinę karo belaisvių agentūrą, numatytą 123 straipsnyje, atleidžiamos nuo bet kokių mokesčių už pašto paslaugas tiek šalyse siuntėjoje ir gavėjoje, tiek ir tarpinėse šalyse. Jeigu pagalbos karo belaisviams siuntų dėl svorio ar kokios nors kitos priežasties negalima siųsti paštu, jų gabenimo išlaidas privalo apmokėti laikanti belaisvius valstybė visose savo kontroliuojamose teritorijose. Kitos valstybės, Konvencijos dalyvės, pervežimo išlaidas apmoka savo teritorijose. Nesant spe …