EUROPOS ŠALIŲ SUSITARIMAS DĖL KELIŲ TRANSPORTO PRIEMONIŲ EKIPAŽŲ, VAŽINĖJANČIŲ TARPTAUTINIAIS MARŠRUTAIS, DARBO (AETR)

EUROPOS ŠALIŲ SUSITARIMAS DĖL KELIŲ TRANSPORTO PRIEMONIŲ EKIPAŽŲ, VAŽINĖJANČIŲ TARPTAUTINIAIS MARŠRUTAIS, DARBO (AETR) EUROPOS ŠALIŲ SUSITARIMAS DĖL KELIŲ TRANSPORTO PRIEMONIŲ EKIPAŽŲ, VAŽINĖJANČIŲ TARPTAUTINIAIS MARŠRUTAIS, DARBO (AETR) Susitariančiosios Šalys, norėdamos skatinti ir gerinti keleivių bei krovinių tarptautinį vežimą kelių transporto priemonėmis, būdamos įsitikinusios, kad būtina pagerinti kelių eismo saugą, vadovaujantis Tarptautinės darbo organizacijos principais reglamentuoti kai kurias darbo sąlygas tarptautinio kelių transporto įmonėse ir bendradarbiauti taikant tam tikras priemones, užtikrinančias tokį reglamentavimą, s u s i t a r ė: 1 straipsnis SĄVOKOS Šiame Susitarime: a) „transporto priemonė“ – bet kokia motorinė transporto priemonė arba priekaba; šis terminas taikomas bet kokiam transporto priemonių junginiui; b) „motorinė transporto priemonė“ – bet kokia savaeigė kelių transporto priemonė, paprastai naudojama žmonėms ar kroviniams vežti keliais arba vilkti keliais transporto priemones, skirtas žmonėms ar kroviniams vežti; šis terminas netaikomas žemės ūkio traktoriams; c) „priekaba“ – bet kokia transporto priemonė, pritaikyta vilkti motorine transporto priemone; šis terminas taikomas ir puspriekabėms; d) „puspriekabė“ – bet kokia priekaba, pritaikyta sukabinti su motorine transporto priemone taip, kad jos dalis remtųsi ant motorinės transporto priemonės ir šiai tektų laikyti didelę puspriekabės ir jos krovinio svorio dalį; e) „transporto priemonių junginys“ – sukabintos kelios kelių transporto priemonės, kurios keliu važiuoja kaip viena transporto priemonė; f) „didžiausia leidžiamoji masė“ – didžiausia pakrautos transporto priemonės masė, leidžiama valstybės, kurioje transporto priemonė registruota, kompetentingos institucijos; g) „vežimas keliais“ – bet koks pakrautos ar nepakrautos transporto priemonės reisas, kai keleiviai ar kroviniai per visą kelionę ar jos dalį vežami visuomeniniam naudojimui skirtais keliais; h) „tarptautinis vežimas keliais“ – bet koks vežimas keliais, kai kertama bent viena siena; i) „reguliarūs reisai“ – reisai, kuriais keleiviai vežami nustatytu dažnumu ir maršrutu, kelionės metu juos paimant ir išleidžiant iš anksto tam tikslui numatytose sustojimo vietose. Reisų priežiūros taisyklėse ar jas pakeičiančiuose Susitariančiųjų Šalių kompetentingų institucijų patvirtintuose ir vežėjo iki jiems įsigaliojant paskelbtuose dokumentuose turi būti nustatytos vežimo sąlygos, tarp jų ir reisų dažnis, tvarkaraštis, tarifų lentelė bei įsipareigojimas vežti keleivius, jei šios sąlygos nėra nustatytos įstatymuose ar taisyklėse. Neatsižvelgiant į tai, kas organizuoja vežimą, reguliarūs reisai yra ir tokie, kai vežami tik tam tikrų nustatytų kategorijų keleiviai ir nevežami kiti keleiviai, jeigu vežama šios apibrėžties pirmoje pastraipoje nurodytomis sąlygomis. Tokie reisai, kaip darbininkų vežimas į darbovietes ir iš jų arba mokinių vežimas į mokyklas ir iš jų toliau vadinami „specialiais reguliariais reisais“; j) „vairuotojas“ – asmuo, vairuojantis transporto priemonę net ir trumpą laiko tarpą arba vežamas transporto priemonėje, kai jo pareiga – prireikus ją vairuoti; k) „ekipažo narys“ – vairuotojas ar kuris nors iš toliau nurodytų asmenų neatsižvelgiant į tai, ar jie samdomi, ar ne: i) lydintysis asmuo, t. y. bet koks asmuo, lydintis vairuotoją, kad padėtų jam manevruoti, ir šiaip aktyviai dalyvaujantis transporto operacijose, nors ir nėra vairuotojas, apibūdintas šio straipsnio j punkte; ii) konduktorius, t. y. bet koks asmuo, lydintis keleivius vežančios transporto priemonės vairuotoją tam, kad išduotų bei tikrintų bilietus ar kitus dokumentus, suteikiančius keleiviams teisę važiuoti šia transporto priemone; l) „savaitė“ – laikotarpis nuo pirmadienio 00.00 val. iki sekmadienio 24.00 val.; m) „poilsis“ – bet koks nepertraukiamas laikotarpis, kai vairuotojas gali laisvai disponuoti savo laiku; n) „pertrauka“ – bet koks laikotarpis, per kurį vairuotojas nevairuoja transporto priemonės ar nedirba kitų darbų ir kuris skirtas tik jėgoms atgauti; o) „kasdienio poilsio laikotarpis“ – tai kasdienis laiko tarpas, per kurį vairuotojas gali laisvai disponuoti savo laiku, apimantis „normalų kasdienio poilsio laikotarpį“ arba „sutrumpintą kasdienio poilsio laikotarpį“: i) „normalus kasdienio poilsio laikotarpis“ – mažiausiai 11 valandų poilsiui skirtas laiko tarpas. Kaip alternatyva, šis normalus kasdienio poilsio laikotarpis gali būti suskirstytas į du laikotarpius, kai pirmasis yra mažiausiai 3 valandų nepertraukiamas laikotarpis, o antrasis – mažiausiai 9 valandų nepertraukiamas laikotarpis; ii) „sutrumpintas kasdienio poilsio laikotarpis“ – mažiausiai 9 valandų, bet trumpesnis nei 11 valandų poilsiui skirtas laiko tarpas; p) „kassavaitinio poilsio laikotarpis“ – kassavaitinis laiko tarpas, per kurį vairuotojas gali laisvai disponuoti savo laiku, apimantis „normalų kassavaitinio poilsio laikotarpį“ ir „sutrumpintą kassavaitinio poilsio laikotarpį“: i) „normalus kassavaitinio poilsio laikotarpis“ – mažiausiai 45 valandų poilsiui skirtas laiko tarpas; ii) „sutrumpintas kassavaitinio poilsio laikotarpis“ – trumpesnis nei 45 valandų poilsiui skirtas laiko tarpas, kuris, laikantis šio Susitarimo 8 straipsnio 6 dalyje nustatytų sąlygų, gali būti sutrumpintas ne daugiau kaip iki 24 valandų iš eilės; q) „kitas darbas“ – bet kokia darbinė veikla, įskaitant bet kokį darbą tam pačiam arba kitam darbdaviui transporto arba kitame sektoriuje, išskyrus vairavimą. Į šią sąvoką neįtrauktas laukimo ir kitas laikas, kuris nėra skirtas vairavimui, ar laikas, praleistas judančioje transporto priemonėje, kelte arba traukinyje; r) „vairavimo trukmė“ – tai vairavimo veiksmų trukmė, užregistruota automatiškai arba pusiau automatiškai arba rankiniu būdu pagal šio Susitarimo sąlygas; s) „kasdienio vairavimo trukmė“ – tai visa vairavimo trukmė nuo vieno kasdienio poilsio laikotarpio pabaigos iki kito kasdienio poilsio laikotarpio pradžios arba tarp kasdienio poilsio laikotarpio ir kassavaitinio poilsio laikotarpio; t) „kassavaitinė vairavimo trukmė“ – tai visa vairavimo trukmė per savaitę; u) „vairavimo laikotarpis“ – tai suminė vairavimo trukmė nuo tada, kai vairuotojas pradeda vairuoti po poilsio laikotarpio ar pertraukos iki kito poilsio laikotarpio ar pertraukos. Vairavimo laikotarpis gali būti nepertraukiamas arba pertraukiamas; v) „darbas su porininkais“ – tai padėtis, kai kiekvieną vairavimo laikotarpį tarp dviejų kasdienio poilsio laikotarpių paeiliui arba tarp kasdienio poilsio laikotarpio ir kassavaitinio poilsio laikotarpio transporto priemonėje yra bent du ją vairuoti turintys vairuotojai. Pirmą darbo su porininkais valandą kitam vairuotojui ar vairuotojams būti nebūtina, tačiau likusį laikotarpį jų buvimas privalomas; w) „transporto ūkio subjektas“ – tai bet koks fizinis ar juridinis asmuo, juridinio asmens statuso neturinti pelno arba ne pelno organizacija ar asmenų grupė, arba oficiali institucija, turinti savarankišką juridinio asmens statusą arba priklausanti nuo šį statusą turinčios institucijos, kurie užsiima vežimu keliais samdos pagrindais ar už atlygį arba savo sąskaita. 2 straipsnis TAIKYMO SRITIS 1. Šis Susitarimas taikomas kiekvienos Susitariančiosios Šalies teritorijoje visam tarptautiniam vežimui keliais, kai važiuojama bet kokia transporto priemone, registruota tos Susitariančiosios Šalies teritorijoje arba bet kokios kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje. 2. Tačiau jei Susitariančiosios Šalys, kurių teritorijose vykdomas vežimas, nesusitaria kitaip, šis Susitarimas netaikomas tarptautiniam vežimui keliais, jei jis vykdomas: a) kroviniams vežti naudojamomis transporto priemonėmis, kurių didžiausia leidžiamoji masė kartu su priekaba ar puspriekabe neviršija 3,5 tonos; b) keleiviams vežti naudojamomis transporto priemonėmis, kurios pagal savo konstrukciją ir įrangą yra skirtos vežti ne daugiau kaip devynis asmenis, įskaitant vairuotoją, ir yra skirtos šiam tikslui; c) transporto priemonėmis, vežančiomis keleivius reguliariais, ne ilgesniais nei 50 kilometrų, reisais; d) transporto priemonėmis, kurių didžiausias leistinas greitis neviršija 40 kilometrų per valandą; e) transporto priemonėmis, kurios priklauso arba kurias be vairuotojo nuomojasi ginkluotosios pajėgos, civilinės gynybos tarnybos, ugniagesiai ir už viešosios tvarkos palaikymą atsakingos tarnybos, kai vežama vykdant šioms tarnyboms paskirtas užduotis ir vežimas yra jų kontroliuojamas; f) transporto priemonėmis, naudojamomis susidarius kritinei padėčiai ar vykdant gelbėjimo darbus, įskaitant transporto priemones nekomerciniam humanitarinės pagalbos vežimui; g) specialiomis medicinos tikslams skirtomis transporto priemonėmis; h) specialiomis avarinėmis transporto priemonėmis, naudojamomis ne daugiau kaip 100 km spinduliu nuo nuolatinės jų laikymo vietos; i) transporto priemonėmis, kurios išbandomos keliuose siekiant jas techniškai patobulinti, remontuoti ar techniškai prižiūrėti, taip pat naujomis ar perdirbtomis, bet nepradėtomis eksploatuoti transporto priemonėmis; j) transporto priemonėmis, kurių didžiausia leidžiamoji masė neviršija 7,5 tonos ir kurios naudojamos kroviniams vežti ne komerciniais tikslais; k) komercinėmis transporto priemonėmis, kurios pagal Susitariančiosios Šalies, kurioje jomis važiuojama, įstatymus turi istorinį statusą ir yra naudojamos nekomerciniam keleivių ar krovinių vežimui. 3 straipsnis KAI KURIŲ SUSITARIMO NUOSTATŲ TAIKYMAS Vežimui keliais, KAI TRANSPORTO PRIEMONĖS YRA REGISTRUOTOS PRIE ŠIO SUSITARIMO NEPRISIJUNGUSIOSE VALSTYBĖSE 1. Kiekviena Susitariančioji Šalis bet kokioms transporto priemonėms, vykdančioms tarptautinį vežimą keliais ir registruotoms valstybėse, kurios nėra prisijungusios prie šio Susitarimo, savo teritorijoje taiko ne mažiau griežtas nuostatas, negu nustatytos šio Susitarimo 5, 6, 7, 8, 9 ir 10 straipsniuose. 2. a) Tačiau jei transporto priemonė registruota valstybėje, kuri nėra prisijungusi prie šio Susitarimo, kiekviena Susitariančioji Šalis gali reikalauti, kad vietoj kontrolės prietaiso, atitinkančio šio Susitarimo priede išdėstytus reikalavimus, būtų naudojami kasdieniai registracijos lapai, kuriuos už laiką nuo įvažiavimo į pirmosios Susitariančiosios Šalies teritoriją momento kiekvienas ekipažo narys užpildo ranka. b) Šiuo tikslu kiekvienas ekipažo narys, naudodamasis šio Susitarimo priedo 12 straipsnyje nurodytais grafiniais ženklais, savo registracijos lape privalo užrašyti informaciją apie savo veiklos ir poilsio laikotarpius. 4 straipsnis BENDRIEJI PRINCIPAI Kiekviena Susitariančioji Šalis gali taikyti didesnius minimalius ar mažesnius maksimalius reikalavimus nei nurodytieji 5–8 straipsniuose. Tačiau šio Susitarimo nuostatos turi būti taikomos vairuotojams, vykdantiems tarptautinį vežimą keliais transporto priemonėmis, registruotomis kitoje Susitariančiojoje Šalyje arba valstybėje, kuri nėra prisijungusi prie šio Susitarimo. 5 straipsnis EKIPAŽAI 1. Krovinius vežantis vairuotojas turi būti ne jaunesnis negu: a) jei vairuoja transporto priemonę, kurios didžiausia leidžiamoji masė kartu su priekaba ar puspriekabe neviršija 7,5 tonos – 18 metų; b) jei vairuojamos kitos transporto priemonės: – 21 metų arba – 18 metų, jei šis asmuo turi vienos iš Susitariančiųjų Šalių pripažintą profesinės kompetencijos pažymėjimą, patvirtinantį, kad jis yra baigęs transporto priemonių, kuriomis keliais vežami kroviniai, vairuotojų rengimo kursus. Susitariančiosios Šalys informuoja viena kitą apie savo valstybėje nustatytą minimalų profesinio parengimo lygį ir kitas svarbias sąlygas, keliamas vairuotojams, kurie vykdo tarptautinį krovinių vežimą pagal šį Susitarimą. 2. Keleivius vežantis vairuotojas turi būti ne jaunesnis negu 21 metų. Vairuotojas, vežantis keleivius maršrutais, ilgesniais kaip 50 kilometrų nuo transporto priemonės nuolatinės laikymo vietos, dar turi atitikti vieną iš šių sąlygų: a) vairuotojas turi būti ne mažiau kaip vienus metus vežiojęs krovinius transporto priemone, kurios didžiausia leistina masė didesnė kaip 3,5 tonos; b) vairuotojas turi būti ne mažiau kaip vienus metus vežiojęs keleivius maršrutais, ne ilgesniais kaip 50 kilometrų nuo transporto priemonės nuolatinės laikymo vietos, arba vežiojęs keleivius maršrutais, kuriems netaikomos šio Susitarimo nuostatos, jei kompetentinga institucija pripažįsta, kad vykdydamas tokį vežimą jis įgijo būtiną profesinę patirtį; c) turi turėti vienos iš Susitariančiųjų Šalių pripažintą profesinės kompetencijos pažymėjimą, patvirtinantį, kad jis yra baigęs transporto priemonių, kuriomis keliais vežami žmonės, vairuotojų rengimo kursus. 6 straipsnis VAIRAVIMO TRUKMĖ 1. Kasdienio vairavimo trukmė, apibrėžta šio Susitarimo 1 straipsnio s punkte, negali viršyti 9 valandų. Ne dažniau kaip du kartus per savaitę kasdienio vairavimo trukmė gali būti pailginta daugiausia iki 10 valandų. 2. Kassavaitinio vairavimo trukmė, apibrėžta šio Susitarimo 1 straipsnio t punkte, negali viršyti 56 valandų. 3. Bendra vairavimo trukmė per dvi savaites paeiliui negali viršyti 90 valandų. 4. Kasdienio ir kassavaitinio vairavimo trukmė apima visą vairavimo trukmę vairuojant Susitariančiosios Šalies ar valstybės, kuri nėra prisijungusi prie šio Susitarimo, teritorijoje. 5. 1 straipsnio q punkte apibrėžtos veiklos trukmę, taip pat transporto priemonės, naudojamos operacijoms, kurioms netaikomas šis Susitarimas, vairavimo trukmę vairuotojas registruoja kaip „kitus darbus“, taip pat jis registruoja visus „buvimo darbe“ laikotarpius, apibrėžtus šio Susitarimo priedo 12 straipsnio 3 dalies c punkte. Šie įrašai atliekami ranka registracijos lape ar spaudinyje arba naudojant įrašymo įrangos rankinio duomenų įrašymo mechanizmą. 7 straipsnis PERTRAUKOS 1. Po keturių su puse valandų vairavimo vairuotojas, jeigu jis nepradeda naudoti poilsio laikotarpio, turi daryti ne trumpesnę kaip 45 minučių pertrauką. 2. Ši pertrauka, apibrėžta šio Susitarimo 1 straipsnio n punkte, gali būti pakeičiama ne trumpesne kaip 15 minučių pertrauka, po kurios eitų ne trumpesnė kaip 30 minučių pertrauka ir šios pertraukos per laiko tarpą būtų paskirstytos taip, kad būtų laikomasi 1 dalies reikalavimų. 3. Vykdant šio straipsnio reikalavimus laukimo laikas ir laikas, neskirtas transporto priemonės vairavimui, bet praleistas judančioje transporto priemonėje, kelte ar traukinyje, nelaikomas „kitu darbu“, apibrėžtu šio Susitarimo 1 straipsnio q punkte, ir turi būti laikomas „pertrauka“. 4. Šiuo straipsniu reglamentuojamos pertraukos nelaikomos kasdienio poilsio laikotarpiais. 8 straipsnis Poilsio LAIKOTARPIAI 1. Vairuotojas privalo pasinaudoti kasdienio ir kassavaitinio poilsio laikotarpiais, apibrėžtais šio Susitarimo 1 straipsnio o ir p punktuose. 2. Per 24 valandas nuo panaudoto kasdienio poilsio laikotarpio arba kassavaitinio poilsio laikotarpio pabaigos vairuotojas turi būti pasinaudojęs kitu kasdienio poilsio laikotarpiu. Jei į tą 24 valandų laiko tarpą patenkantis kasdienio poilsio laikotarpis trunka ne trumpiau kaip 9 valandas, bet yra trumpesnis nei 11 valandų, šis kasdienio poilsio laikotarpis laikomas sutrumpintu kasdienio poilsio laikotarpiu. 3. Nukrypstant nuo 2 dalies nuostatų, per 30 valandų nuo kasdienio arba kassavaitinio poilsio laikotarpio pabaigos, vairuotojas, dirbantis su porininkais, turi būti pasinaudojęs kitu mažiausiai 9 valandų kasdienio poilsio laikotarpiu. 4. Kasdienio poilsio laikotarpis gali būti pratęsiamas, kad sudarytų normalų arba sutrumpintą kassavaitinio poilsio laikotarpį. 5. Tarp bet kurių dviejų kassavaitinio poilsio laikotarpių vairuotojas gali pasinaudoti daugiausia trimis sutrumpintais kasdienio poilsio laikotarpiais. 6. a) Per bet kurias dvi savaites iš eilės vairuotojas turi pasinaudoti bent: i) dviem normaliais kassavaitinio poilsio laikotarpiais arba ii) vienu normaliu kassavaitinio poilsio laikotarpiu ir vienu sutrumpintu mažiausiai 24 valandų kassavaitinio poilsio laikotarpiu. Tačiau sutrumpinimas turi būti kompensuojamas lygiaverčiu poilsiui skirtu laiko tarpu, kuriuo visu iš karto pasinaudojama iki tol, kol po atitinkamos savaitės praeis trys savaitės. Kassavaitinio poilsio laikotarpis prasideda ne vėliau kaip po šešių 24 valandų trukmės laiko tarpų nuo panaudoto kassavaitinio poilsio laikotarpio pabaigos. b) Nukrypstant nuo 6 dalies a punkto nuostatų, vairuotojas, teikiantis tarptautines vienkartines keleivių vežimo paslaugas, išskyrus reguliarius reisus, gali atidėti kassavaitinio poilsio laikotarpį ne ilgiau kaip dvylikai 24 valandų trukmės laikotarpių paeiliui po ankstesnio normalaus kassavaitinio poilsio laikotarpio, jeigu: i) reisas trunka mažiausiai 24 valandas iš eilės Susitariančiosios Šalies arba trečiosios šalies, kuri nėra ta šalis, kurioje reisas buvo pradėtas, teritorijoje ir ii) pagal šią nukrypti leidžiančią nuostatą, vairuotojas pasinaudoja: a) dviem normaliais kassavaitinio poilsio laikotarpiais arba b) vienu normaliu kassavaitinio poilsio laikotarpiu ir vienu sutrumpintu mažiausiai 24 valandų kassavaitinio poilsio laikotarpiu. Tačiau sutrumpinimas turi būti kompensuojamas lygiaverčiu poilsiui skirtu laiko tarpu, kuriuo visu iš karto pasinaudojama prieš pasibaigiant trečiai savaitei po to, kai pasinaudota nukrypti leidžiančia nuostata, ir iii) praėjus ketveriems metams nuo tada, kai šalis, kurioje registruota transporto priemonė, įdiegė skaitmeninį tachografą, transporto priemonėje yra įrengtas skaitmeninis tachografas pagal Priedo 1 B priedėlio reikalavimus, ir iv) nuo 2014 m. sausio 1 d., kai vairuojama nuo 22.00 val. iki 06.00 val., transporto priemonėje yra daugiau nei vienas vairuotojas arba 7 straipsnyje nurodytas vairavimo laikotarpis sutrumpinamas iki trijų valandų. c) Nukrypstant nuo šio straipsnio 6 dalies a punkto nuostatų, su porininkais dirbantys vairuotojai kiekvieną savaitę privalo pasinaudoti ne trumpesniu kaip 45 valandų normaliu kassavaitinio poilsio laikotarpiu. Šis laikas gali būti trumpinamas iki ne mažiau kaip 24 valandų (sutrumpintas kassavaitinio poilsio laikotarpis). Tačiau sutrumpinimas turi būti kompensuojamas lygiaverčiu poilsiui skirtu laiko tarpu, kuriuo visu iš karto pasinaudojama iki tol, kol po atitinkamos savaitės praeis trys savaitės. Kassavaitinio poilsio laikotarpis prasideda ne vėliau kaip po šešių 24 valandų trukmės laiko tarpų nuo panaudoto kassavaitinio poilsio laikotarpio pabaigos. 7. Poilsis, kuriuo naudojamasi kaip kompensacija už sutrumpintą kassavaitinio poilsio laikotarpį, turi būti pridėtas prie kito ne trumpesnio kaip 9 valandų poilsio laikotarpio. 8. Vairuotojui nusprendus kasdienio poilsio ir sutrumpinto kassavaitinio poilsio laikotarpiais galima pasinaudoti transporto priemonėje ne nuolatinėje jos laikymo vietoje, jei joje kiekvienam vairuotojui yra specialiai įrengtos miegojimo vietos, o transporto priemonė stovi vietoje. 9. Kassavaitinio poilsio laikotarpis, kuris prasideda vieną savaitę ir baigiasi kitą, gali būti priskirtas vienai ar kitai iš tų savaičių, bet ne abiem. 8 bis straipsnis NUO 8 STRAIPSNIO LEIDŽIANČIOS NUKRYPTI NUOSTATOS 1. Nukrypstant nuo 8 straipsnio nuostatų, kai vairuotojas lydi keltu ar traukiniu vežamą transporto priemonę ir naudojasi normaliu kasdienio poilsio laikotarpiu, šis laikotarpis gali būti pertrauktas ne daugiau negu du kartus kitai veiklai vykdyti, tačiau tik tuomet, jei laikomasi šių reikalavimų: a) kasdienio poilsio laikotarpio dalimi, praleidžiama sausumoje ir ne traukinyje, vairuotojas gali pasinaudoti prieš kasdienio poilsio laikotarpio dalį, kai jis ilsisi kelte arba traukinyje, arba po jos; b) laikotarpis tarp dviejų kasdienio poilsio laikotarpio dalių turi būti kuo trumpesnis ir jokiu būdu neviršyti vienos valandos prieš pakrovimą (į keltą arba traukinį) ar po iškrovimo, įskaitant muitinės formalumus pakraunant ar iškraunant. Per visas kasdienio poilsio laikotarpio dalis vairuotojas privalo turėti galimybę pasinaudoti gultu ar atlenkiama lova. 2. Laikas, praleistas vykstant į vietą, iš kur paimama transporto priemonė, kuriai taikomas šis Susitarimas, ar grįžtant iš tos vietos, jei transporto priemonė nelaikoma prie vairuotojo namų ar darbdavio veiklos vietoje, kurioje vairuotojas paprastai dirba, nelaikomas poilsiu ar pertrauka, išskyrus atvejus, kai vairuotojas yra kelte arba traukinyje ir turi galimybę pasinaudoti gultu ar lova. 3. Laikas, kurį vairuotojas praleidžia vairuodamas transporto priemonę, kuriai šis Susitarimas netaikomas, kad nuvažiuotų iki transporto priemonės, kuriai šis Susitarimas taikomas, arba grįžtų ją palikęs, jei ji yra ne prie vairuotojo namų ar darbdavio veiklos vietoje, kurioje vairuotojas paprastai dirba, laikomas „kitais darbais“. 9 straipsnis IŠIMTYS Tais atvejais, kai saugiam eismui keliuose nekeliamas pavojus, ir siekiant sudaryti galimybes transporto priemonei pasiekti stovėjimui tinkamą vietą, vairuotojas gali nukrypti nuo šio Susitarimo nuostatų, kad užtikrintų asmenų, pačios transporto priemonės ar ja vežamo krovinio saugumą. Atvykęs į stovėti tinkamą vietą, vairuotojas nedelsdamas įrašymo įrangos registracijos lape ar spaudinyje arba darbo grafike ranka įrašo šio nukrypimo pobūdį ir priežastį. 10 straipsnis KONTROLĖS PRIETAISAS 1. Susitariančiosios Šalys nustato, kad kontrolės prietaisas jų teritorijoje registruotose transporto priemonėse įrengiamas ir naudojamas pagal šio Susitarimo ir jo priedo bei priedėlių reikalavimus. 2. Šiame Susitarime reglamentuojamo kontrolės prietaiso sandara, įrengimas, naudojimas ir tikrinimas turi atitikti šio Susitarimo ir jo priedo bei priedėlių reikalavimus. 3. Kontrolės prietaisas, atitinkantis 1985 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamente (EEB) Nr. 3821/85 nustatytus konstrukcijos, įrengimo, naudojimo ir bandymo reikalavimus, laikomas atitinkančiu šio Susitarimo ir jo priedo bei priedėlių reikalavimus. 11 straipsnis TRANSPORTO ŪKIO SUBJEKTO VYKDOMA KONTROLĖ 1. Transporto ūkio subjektas turi taip organizuoti vežimą keliais ir tinkamai parengti ekipažo narius, kad jie galėtų laikytis šio Susitarimo nuostatų. 2. Transporto ūkio subjektas, pasinaudodamas visais turimais dokumentais, tokiais kaip individualios kontrolės knygelės, privalo nuolat tikrinti vairavimo, kito darbo ir poilsio trukmę. Nustatęs šio Susitarimo pažeidimo atvejus, jis privalo nedelsdamas juos pašalinti ir imtis priemonių, kad ateityje jie nepasikartotų, pavyzdžiui, pakeisti darbo grafikus ir maršrutus. 3. Transporto ūkio subjektas nemoka samdomiems vairuotojams jokių išmokų, netgi premijų ar priedų prie atlyginimo už nuvažiuotą atstumą ir (arba) vežamų krovinių kiekį, jei šių mokėjimų pobūdis kelia grėsmę saugiam eismui keliuose ir (arba) skatina pažeisti šį Susitarimą. 4. Transporto ūkio subjektas atsako už jo vairuotojų padarytus pažeidimus, net jei jie buvo padaryti kitos Susitariančiosios Šalies arba valstybės, kuri nėra prisijungusi prie šio Susitarimo, teritorijoje. Nepažeidžiant Susitariančiųjų Šalių teisės taikyti transporto ūkio subjektams visišką atsakomybę, Susitariančiosios Šalys gali laikyti šiuos ūkio subjektus atsakingais atsižvelgiant į tai, ar jie pažeidė 1 ir 2 dalių nuostatas. Susitariančiosios Šalys gali svarstyti bet kokius įrodymus, kad transporto ūkio subjektas negali būti pagrįstai laikomas atsakingu už padarytą pažeidimą. 5. Ūkio subjektai, krovinių siuntėjai, ekspeditoriai, kelionių organizatoriai, pirminiai rangovai, subrangovai ir vairuotojų įdarbinimo agentūros užtikrina, kad sutartimi sulygtas vežimo laiko grafikas atitiktų šio Susitarimo reikalavimus. 12 straipsnis PRIEMONĖS, KURIOMIS UŽTIKRINAMAS SUSITARIMO ĮGYVENDINIMAS 1. Kiekviena Susitariančioji Šalis turi imtis visų reikiamų priemonių, kuriomis užtikrinama šio Susitarimo nuostatų laikymasis, visų pirma atliekant atitinkamus patikrinimus keliuose ir transporto ūkio subjektuose taip, kad per metus būtų patikrinta didelė atrankinė ir tipinė dalis vairuotojų, transporto ūkio subjektų ir visų kategorijų transporto priemonių, kurioms taikomas šis Susitarimas. a) Susitariančiųjų Šalių kompetentingos institucijos patikrinimus organizuoja taip, kad: i) kiekvienais kalendoriniais metais būtų patikrinta ne mažiau kaip 1 proc. darbo dienų, kurias dirbo transporto priemonių, kurioms taikomas šis Susitarimas, vairuotojai. Nuo 2010 m. sausio 1 d. turi būti patikrinta ne mažiau kaip 2 proc., o nuo 2012 m. sausio 1 d. – ne mažiau kaip 3 proc. darbo dienų; ii) ne mažiau kaip 15 proc. visų patikrintų darbo dienų būtų patikrinta keliuose ir ne mažiau kaip 25 proc. – transporto ūkio subjektuose. Nuo 2010 m. sausio 1 d. ne mažiau kaip 30 proc. visų patikrintų darbo dienų turi būti patikrinta keliuose ir ne mažiau kaip 50 proc. – transporto ūkio subjektuose. b) Atliekant patikras keliuose, tikrinama: i) kasdienio ir kassavaitinio vairavimo trukmė, pertraukos ir kasdienio bei kassavaitinio poilsio laikotarpiai; ii) ankstesnių dienų registracijos lapai, kurie privalo būti transporto priemonėje, ir (arba) to paties laikotarpio duomenys, saugomi vairuotojo kortelėje ir (arba) kontrolės prietaiso atmintyje ir (arba) spaudiniuose; iii) tinkamas kontrolės prietaiso veikimas. Šie patikrinimai turi būti atliekami neišskiriant kokių nors konkrečių transporto priemonių, transporto ūkio subjektų ir vairuotojų dėl jų priklausymo vienai ar kitai šaliai bei nepaisant išvykimo ar atvykimo vietos ar tachografo tipo. c) Atliekant patikrinimus transporto ūkio subjektuose, be tų dalykų, kurie tikrinami per patikrinimus keliuose bei laikantis Priedo 11 straipsnio 2 dalies nuostatų, tikrinama: i) kassavaitinio poilsio laikotarpiai ir vairavimo trukmė tarp šių laikotarpių; ii) vairavimo trukmės ribojimo dviem savaitėmis laikymasis; iii) kassavaitinio poilsio laikotarpių, sutrumpintų pagal 8 straipsnio 6 dalį, kompensavimas; iv) registracijos lapų naudojimas ir (arba) transporto priemonės ir vairuotojo kortelės duomenys bei spaudiniai ir (arba) vairuotojo daromi įrašai apie vairuotojo darbo laiko organizavimą. 2. Teikdamos abipusę pagalbą Susitariančiųjų Šalių kompetentingos institucijos reguliariai siunčia viena kitai visą turimą informaciją apie: i) šio Susitarimo pažeidimus, įvykdytus kitos šalies vežėjų, ir visas už šiuos pažeidimus taikytas sankcijas; ii) sankcijas, kurias Susitariančioji Šalis taikė savo vežėjams už pažeidimus, padarytus kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje. Jei padaromi rimti pažeidimai, turi būti pateikta informacija ir apie taikytas sankcijas. 3. Jeigu kelyje tikrinant transporto priemonės, registruotos kitoje Susitariančiojoje Šalyje, vairuotoją esama pagrindo spėti, kad buvo padaryti pažeidimai, kurių tikrinimo metu negalima nustatyti dėl būtinų duomenų stokos, suinteresuotos Susitariančiosios Šalies kompetentingos institucijos turi padėti viena kitai išsiaiškinti padėtį. Tais atvejais, kai Susitariančiosios Šalies kompetentinga institucija šiuo tikslu patikrina transporto ūkio subjektą, apie tokio patikrinimo rezultatus turi būti pranešta kitai suinteresuotai Susitariančiajai Šaliai. 4. Susitariančiosios Šalys bendradarbiauja tarpusavyje organizuodamos suderintus patikrinimus keliuose. 5. Jungtinių Tautų Europos ekonomikos komisija kas dvejus metus skelbia pranešimą apie tai, kaip Susitariančiosios Šalys taiko šio straipsnio 1 dalį. 6. a) Susitariančioji Šalis įgalioja savo kompetentingas institucijas taikyti sankcijas vairuotojui už jos teritorijoje nustatytą šio Susitarimo pažeidimą, už kurį sankcija dar nebuvo taikyta, net ir tuo atveju, jei šis pažeidimas padarytas kitos Susitariančiosios Šalies ar valstybės, kuri nėra prisijungusi prie šio Susitarimo, teritorijoje; b) Susitariančioji Šalis įgalioja savo kompetentingas institucijas taikyti sankcijas transporto ūkio subjektui už jos teritorijoje nustatytą šio Susitarimo pažeidimą, už kurį sankcija dar nebuvo taikyta, net ir tuo atveju, jei šis pažeidimas padarytas kitos Susitariančiosios Šalies ar valstybės, kuri nėra prisijungusi prie šio Susitarimo, teritorijoje. Išimties tvarka, kai nustatomas pažeidimas, kurį padarė kitoje Susitariančiojoje Šalyje arba valstybėje, kuri nėra prisijungusi prie šio Susitarimo, įsteigtas transporto ūkio subjektas, sankcija taikoma dvišaliame tų Šalių susitarime dėl kelių transporto nustatyta tvarka. Nuo 2011 m. Susitariančiosios Šalys svarsto galimybę panaikinti 6 dalies b punkte nustatytą išimtį, atsižvelgdamos į visų Susitariančiųjų Šalių pasirengimą tokiam panaikinimui. 7. Kiekvienu atveju, kai Susitariančioji Šalis pradeda procesinius veiksmus arba taiko sankciją už konkretų pažeidimą, ji raštu pateikia vairuotojui tinkamus to įrodymus. 8. Susitariančiosios Šalys užtikrina, kad proporcingų sankcijų sistema, kuri gali apimti ir finansines sankcijas, galiotų šio Susitarimo nuostatas pažeidžiantiems transporto ūkio subjektams, susijusiems siuntėjams, ekspeditoriams, kelionių organizatoriams, pagrindiniams rangovams, subrangovams ir vairuotojų įdarbinimo agentūroms. 12 bis straipsnis PAVYZDINĖS TIPINĖS FORMOS 1. Siekiant palengvinti tarptautinius patikrinimus keliuose, į šio Susitarimo priedą, kuris bus papildytas nauju 3 priedėliu, bus įtrauktos ir prireikus naudojamos pavyzdinės tipinės formos. Šios formos bus įtrauktos arba iš dalies keičiamos 22 ter straipsnyje nustatyta tvarka. 2. Pavyzdinės formos, pateiktos 3 priedėlyje, neprivalomos. Tačiau jei jos vis dėlto būtų naudojamos, jose turi būti laikomasi nustatyto turinio, ypač numeracijos, eiliškumo ir punktų pavadinimų. 3. Susitariančiosios Šalys gali šiuos duomenis papildyti kita informacija pagal nacionalinius ar regioninius reikalavimus. Šios papildomos informacijos jokiomis aplinkybėmis negali būti reikalaujama pateikti, kai vežimą organizuoja kita Susitariančioji Šalis arba trečioji šalis. Ji turi būti pateikiama visiškai atskirai nuo duomenų, pateikiamų tarptautinio vežimo atveju. 4. Šios formos pripažįstamos atliekant bet kokį patikrinimą keliuose šio Susitarimo Susitariančiųjų Šalių teritorijoje. 13 straipsnis Pereinamosios nuostatos 1. Visos naujos šio Susitarimo, įskaitant jo priedą ir 1 B bei 2 priedėlius, nuostatos, susijusios su skaitmeninio kontrolės prietaiso įdiegimu, tampa privalomos šalims, kurios yra šio Susitarimo Susitariančiosios Šalys, ne vėliau kaip praėjus ketveriems metams nuo atitinkamų pataisų, priimtų 21 straipsnyje nustatyta tvarka, įsigaliojimo dienos. Tai reiškia, kad visose transporto priemonėse, kurioms taikomas šis Susitarimas ir kurios pradėtos naudoti šiam laikui pasibaigus, turi būti įrengtas šiuos naujus reikalavimus atitinkantis kontrolės prietaisas. Šį ketverių metų laikotarpį tos Susitariančiosios Šalys, kurios dar neįgyvendino šių pataisų savo šalyse, priima savo teritorijoje kitoje šio Susitarimo Susitariančiojoje Šalyje registruotas transporto priemones, kuriose jau įrengtas toks skaitmeninis kontrolės prietaisas, ir vykdo jų kontrolę. 2. a) Susitariančiosios Šalys imasi būtinų priemonių, kad ne vėliau kaip likus trims mėnesiams iki 1 dalyje nustatyto ketverių metų laikotarpio pabaigos likus trims mėnesiams galėtų išduoti šio Susitarimo priede su visomis jo pataisomis nurodytas vairuotojo korteles. Šio mažiausio trijų mėnesių laikotarpio turi būti laikomasi ir tuo atveju, kai Susitariančioji Šalis, dar nesibaigus ketverių metų laikotarpiui, įgyvendina nuostatas, susijusias su skaitmeniniu kontrolės prietaisu, atitinkančiu šio priedo 1 B priedėlio reikalavimus. Tokios Susitariančiosios Šalys nuolat informuoja Europos ekonomikos komisijos Kelių transporto darbo grupės sekretoriatą apie pažangą savo teritorijoje diegiant šio priedo 1 B priedėlio reikalavimus atitinkantį skaitmeninį kontrolės prietaisą. b) Kol Susitariančiosios Šalys dar nėra pradėjusios išduoti a dalyje minimų vairuotojo kortelių, šio Susitarimo priedo 14 straipsnio nuostatos taikomos vairuotojams, kurių reikalaujama vairuoti transporto priemones su įrengtu šio priedo 1 B priedėlio reikalavimus atitinkančiu skaitmeniniu kontrolės prietaisu. 3. Visi ratifikavimo ar prisijungimo dokumentai, kuriuos valstybė perduoda saugoti tuomet, kai įsigalioja 1 dalyje nurodytos pataisos, laikomi taikomais šiam Susitarimui su visomis jo pataisomis, įskaitant 1 dalyje nurodytą įgyvendinimo laikotarpį. Jei valstybė prie šio Susitarimo prisijungia iki 1 dalyje nurodyto laikotarpio pabaigos likus mažiau negu dvejiems metams, ji, perduodama saugoti ratifikavimo ar prisijungimo dokumentą, depozitarui nurodo, kada skaitmeninis kontrolės prietaisas bus įdiegtas ir pradėtas naudoti jos teritorijoje. Tokia valstybė gali pasinaudoti ne ilgesniu nei dveji metai nuo šio Susitarimo įsigaliojimo tai valstybei pereinamuoju laikotarpiu. Depozitaras apie tai informuoja visas Susitariančiąsias Šalis. Šios dalies nuostatos taikomos ir tuo atveju, kai valstybė prie šio Susitarimo prisijungia pasibaigus 1 dalyje nurodytam ketverių metų įgyvendinimo laikotarpiui. 13 bis straipsnis PEREINAMOSIOS NUOSTATOS Šio Susitarimo priedo 12 straipsnio 7 dalies a ir b punktų pabaigoje minimos nuostatos pradedamos taikyti praėjus trims mėnesiams nuo šios pataisos įsigaliojimo. 14 straipsnis BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS 1. Šį Susitarimą bus galima pasirašyti iki 1971 m. kovo 31 d., o vėliau prie jo galės prisijungti Europos ekonomikos komisijos valstybės narės bei valstybės, kurioms pagal šios komisijos veiklos sąlygų 8 punkto nuostatas leista dalyvauti komisijoje kaip konsultantėms. 2. Šis Susitarimas turi būti ratifikuotas. 3. Ratifikavimo ar prisijungimo dokumentai perduodami saugoti Jungtinių Tautų Generaliniam Sekretoriui. 4. Šis Susitarimas įsigalioja šimtas aštuoniasdešimtą dieną po to, kai įteikiamas saugoti aštuntasis ratifikavimo ar prisijungimo dokumentas. 5. Kiekvienoje valstybėje, kuri ratifikuoja šį Susitarimą ar prisijungia prie jo po to, kai aštuntasis ratifikavimo ar prisijungimo dokumentas, minimas šio straipsnio 4 dalyje, perduodamas saugoti, šis Susitarimas įsigalioja praėjus šimtui aštuoniasdešimčiai dienų po to, kai ši valstybė įteikia saugoti savo ratifikavimo ar prisijungimo dokumentą. 15 straipsnis 1. Kiekviena Susitariančioji Šalis gali denonsuoti šį Susitarimą, nusiųsdama pranešimą apie tai Jungtinių Tautų Generaliniam Sekretoriui. 2. Denonsavimas įsigalioja praėjus šešiems mėnesiams nuo tos dienos, kai Generalinis Sekretorius gauna tokį pranešimą. 16 straipsnis Šis Susitarimas netenka galios, jei jam įsigaliojus kurį nors dvylikos mėnesių laikotarpį Susitariančiųjų Šalių būna mažiau nei trys. 17 straipsnis 1. Kiekviena valstybė, pasirašydama šį Susitarimą, atiduodama saugoti savo ratifikavimo ar prisijungimo dokumentą arba kada nors vėliau Jungtinių Tautų Generaliniam Sekretoriui skirtame pranešime, gali paskelbti, kad šis Susitarimas galioja visoje jos teritorijoje arba toje teritorijos dalyje, kurioje ji yra atsakinga už tarptautinius ryšius. Šis Susitarimas pranešime nurodytoje teritorijoje ar teritorijose bus taikomas praėjus šimtui aštuoniasdešimčiai dienų po to, kai Generalinis Sekretorius gaus minėtąjį pranešimą, arba, jei tą dieną šis Susitarimas dar nebus įsigaliojęs, nuo jo įsigaliojimo dienos. 2. Kiekviena valstybė, pagal šio straipsnio 1 dalį paskelbusi, kad šis Susitarimas taikomas teritorijoje, kurioje ji yra atsakinga už tarptautinius ryšius, pagal šio Susitarimo 15 straipsnį gali denonsuoti šį Susitarimą atskirai tai teritorijai. 18 straipsnis 1. Bet koks ginčas, kilęs tarp dviejų ar daugiau Susitariančiųjų Šalių joms aiškinant ar taikant šį Susitarimą, pagal galimybes turi būti sprendžiamas besiginčijančių šalių derybomis. 2. Bet koks ginčas, kurio nepavyksta išspręsti derybomis, vienos iš Susitariančiųjų Šalių, tarp kurių kilo ginčas, prašymu turi būti perduodamas arbitražui ir atitinkamai – vienam arbitrui ar keliems arbitrams, parinktiems bendru abiejų besiginčijančių šalių susitarimu. Jeigu per tris mėnesius nuo prašymo įteikimo arbitražui dienos besiginčijančios šalys nesusitaria dėl arbitro ar arbitrų parinkimo, bet kuri iš šių šalių gali kreiptis į Jungtinių Tautų Generalinį Sekretorių su prašymu paskirti vieną arbitrą, kuriam būtų perduotas spręsti ginčas. 3. Arbitro ar arbitrų, paskirtų pagal šio straipsnio 2 dalį, sprendimas besiginčijančioms šalims yra privalomas. 19 straipsnis 1. Kiekviena valstybė, pasirašydama, ratifikuodama šį Susitarimą arba prisijungdama prie jo, gali pareikšti, kad ji neįsipareigoja laikytis šio Susitarimo 18 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatų. Kitos Susitariančiosios Šalys taip pat neprivalo laikytis šių dalių nuostatų jokios Susitariančiosios Šalies, padariusios tokią išlygą, atžvilgiu. 2. Jeigu pateikdama saugoti savo ratifikavimo ar prisijungimo dokumentą kuri nors valstybė padaro kitokią išlygą, negu numatytoji šio straipsnio 1 dalyje, Jungtinių Tautų Generalinis Sekretorius turi pranešti apie šią išlygą valstybėms, kurios jau yra pateikusios saugoti savo ratifikavimo ar prisijungimo dokumentus ir dar nėra denonsavusios šio Susitarimo. Išlyga turi būti laikoma pripažinta, jei per šešis mėnesius nuo tokio pranešimo dienos nė viena iš minėtųjų valstybių tam nepaprieštarauja. Priešingu atveju išlyga nepripažįstama, ir jei išlygą pateikusi valstybė jos neatsiima, šios valstybės ratifikavimo ar prisijungimo dokumentas netenka galios. Taikant šią straipsnio dalį nekreipiama dėmesio į prieštaravimus tų valstybių, kurių prisijungimas ar ratifikavimas pagal šią dalį negalioja dėl jų pateiktų išlygų. 3. Kiekviena Susitariančioji Šalis, kurios išlyga buvo priimta šio Susitarimo pasirašymo protokole arba kuri padarė išlygą pagal šio straipsnio 1 dalį arba kuri padarė išlygą, pripažintą pagal šio straipsnio 2 dalį, gali bet kada savo išlygą atšaukti, nusiųsdama pranešimą apie tai Generaliniam Sekretoriui. 20 straipsnis 1. Kai šis Susitarimas galioja trejus metus, bet kuri Susitariančioji Šalis, nusiuntusi pranešimą Jungtinių Tautų Generaliniam Sekretoriui, gali prašyti sušaukti konferenciją, kad šis Susitarimas būtų peržiūrėtas. Generalinis Sekretorius praneša apie šį prašymą visoms Susitariančiosioms Šalims ir, jei per keturis mėnesius nuo jo pranešimo paskelbimo dienos ne mažiau kaip vienas trečdalis Susitariančiųjų Šalių jam pareiškia sutinkančios, kad tokia konferencija įvyktų, sušaukia konferenciją Susitarimui peržiūrėti. 2. Jei pagal šio straipsnio 1 dalį šaukiama konferencija, Generalinis Sekretorius informuoja apie tai visas Susitariančiąsias Šalis ir prašo jų per tris mėnesius pateikti jam savo pasiūlymus, kuriuos jos pageidauja apsvarstyti konferencijoje. Likus ne mažiau kaip trims mėnesiams iki konferencijos pradžios Generalinis Sekretorius išsiunčia visoms Susitariančiosioms Šalims išankstinę konferencijos darbotvarkę, taip pat šių pasiūlymų tekstus. 3. Generalinis Sekretorius į kiekvieną pagal šį straipsnį šaukiamą konferenciją kviečia visas valstybes, minimas šio Susitarimo 14 straipsnio 1 dalyje. 21 straipsnis 1. Kiekviena Susitariančioji Šalis gali pasiūlyti vieną ar keletą šio Susitarimo pataisų. Kiekvienos siūlomos pataisos tekstas siunčiamas Jungtinių Tautų Generaliniam Sekretoriui, kuris persiunčia jį visoms Susitariančiosioms Šalims, taip pat informuoja apie jį visas kitas valstybes, minimas šio Susitarimo 14 straipsnio 1 dalyje. 2. Per šešis mėnesius nuo tos dienos, kai Generalinis Sekretorius persiunčia pasiūlytą pataisą, kiekviena Susitariančioji Šalis gali Generaliniam Sekretoriui pranešti: a) kad ji prieštarauja pasiūlytai pataisai arba b) kad, nors ji ir ketina pritarti pataisai, jos šalyje dar nėra reikiamų sąlygų jai priimti. 3. Kol Susitariančioji Šalis, persiuntusi šio straipsnio 2 dalies b punkte numatytą pranešimą, Generaliniam Sekretoriui nepraneša, kad ji pritarė pasiūlytai pataisai, ji gali per devynis mėnesius, kai pasibaigia pranešimui pateikti skirtas šešių mėnesių laikotarpis, pateikti prieštaravimą pasiūlytai pataisai. 4. Jeigu pasiūlytai pataisai šio straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytomis sąlygomis buvo prieštarauta, pataisa laikoma nepriimta ir neturi galios. 5. Jeigu pasiūlytai pataisai šio straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytomis sąlygomis nebuvo prieštarauta, pataisa laikoma priimta nuo toliau nurodyto momento: a) jei nė viena Susitariančioji Šalis Generaliniam Sekretoriui nenusiunčia pranešimo pagal šio straipsnio 2 dalies b punktą – pasibaigus šešių mėnesių laikotarpiui, nurodytam šio straipsnio 2 dalyje; b) jei bent viena iš Susitariančiųjų Šalių Generaliniam Sekretoriui nusiunčia pranešimą pagal šio straipsnio 2 dalies b punktą – nuo artimiausios iš šių dviejų datų: – datos, iki kurios visos Susitariančiosios Šalys, nusiuntusios tokį pranešimą, kuriuo informavo Generalinį Sekretorių, kad pritaria pasiūlymui, tačiau tik jei visi pritarimo pranešimai buvo nusiųsti iki 6 mėnesių laikotarpio, numatyto šio straipsnio 2 dalyje, pabaigos, ši data bus laikoma minėto šešių mėnesių laikotarpio pabaigos data; – datos, kada pasibaigia devynių mėnesių laikotarpis, nurodytas šio straipsnio 3 dalyje. 5 bis. Kai šalis šio Susitarimo Susitariančiąja Šalimi tampa po to, kai buvo pranešta apie pataisos projektą, bet iki tada, kai pataisa laikoma priimta, Europos ekonomikos komisijos Kelių transporto darbo grupės sekretoriatas kuo greičiau praneša šiai naujai valstybei, šio Susitarimo Šaliai, apie šį pataisos projektą. Iki šešių mėnesių laikotarpio nuo pirminio šios pataisos projekto persiuntimo visoms Susitariančiosioms Šalims pabaigos ši nauja valstybė, šio Susitarimo Šalis, gali pranešti Generaliniam Sekretoriui, kad prieštarauja šiai pataisai. 6. Kiekviena priimta pataisa įsigalioja praėjus trims mėnesiams nuo pritarimo jai dienos. 7. Generalinis Sekretorius kuo greičiau visoms Susitariančiosioms Šalims praneša, ar buvo pateikta prieštaravimų pasiūlytai pataisai pagal šio straipsnio 2 dalies a punktą ir ar jis yra gavęs vienos ar kelių Susitariančiųjų Šalių pranešimus pagal šio straipsnio 2 dalies b punktą. Gavęs tokius vienos ar kelių Susitariančiųjų Šalių pranešimus, Generalinis Sekretorius informuoja visas Susitariančiąsias Šalis, ar Susitariančioji Šalis arba šalys, kurios atsiuntė tokį pranešimą, prieštaravo pasiūlytai pataisai, ar jai pritarė. 8. Neatsižvelgiant į šio straipsnio 1–6 dalyse nustatytą pataisų priėmimo procedūrą, šio Susitarimo priedas gali būti pakeistas visų Susitariančiųjų Šalių kompetentingų institucijų susitarimu; jei vienos iš Susitariančiųjų Šalių kompetentinga institucija pareiškia, kad pagal jos nacionalinius įstatymus sutikimui gauti reikia specialaus leidimo arba įstatymų leidžiamosios institucijos pritarimo, šios Susitariančiosios Šalies kompetentingos institucijos sutikimas pakeisti priedą bus laikomas duotu tik tada, kai ši kompetentinga institucija Generaliniam Sekretoriui bus pranešusi, kad reikalingas leidimas ar pritarimas yra gautas. Kompetentingų institucijų susitarime nurodoma priedo pakeitimo įsigaliojimo diena ir gali būti numatyta, kad pereinamuoju laikotarpiu senasis priedas visas ar iš dalies galioja kartu su naujuoju priedu. 22 straipsnis 1. Šio Susitarimo priedo 1 ir 2 priedėliai gali būti keičiami šiame straipsnyje nustatyta tvarka. 2. Susitariančiosios Šalies prašymu bet kokias pataisas, siūlomas šio Susitarimo priedo 1 ir 2 priedėliams, svarsto Europos ekonomikos komisijos Kelių transporto pagrindinė darbo grupė. 3. Jeigu pataisa priimama dalyvaujančių ir balsuojančių narių balsų dauguma ir jeigu ši dauguma apima dalyvaujančių ir balsuojančių Susitariančiųjų Šalių daugumą, Generalinis Sekretorius persiunčia pataisą visų Susitariančiųjų Šalių kompetentingoms institucijoms priimti. 4. Pataisa priimama, jeigu per šešis mėnesius nuo pranešimo paskelbimo dienos mažiau kaip trečdalis Susitariančiųjų Šalių kompetentingų institucijų praneša Generaliniam Sekretoriui, kad jos prieštarauja pataisai. 4 bis. Kai šalis šio Susitarimo Šalimi tampa pranešus apie pataisos projektą, bet iki to, kai pataisa laikoma priimta, Europos ekonomikos komisijos Kelių transporto darbo grupės sekretoriatas kuo greičiau praneša šiai naujai valstybei, šio Susitarimo Šaliai, apie šį pataisos projektą. Iki šešių mėnesių laikotarpio nuo pirminio šios pataisos projekto persiuntimo visoms Susitariančiosioms Šalims pabaigos ši nauja valstybė, šio Susitarimo Šalis, gali pranešti Generaliniam Sekretoriui, kad prieštarauja šiai pataisai. 5. Generalinis Sekretorius apie visas priimtas pataisas praneša visoms Susitariančiosioms Šalims, ir jos įsigalioja praėjus trims mėnesiams nuo šio pranešimo. 22 bis straipsnis 1 B PRIEDĖLIO KEITIMO TVARKA 1. Šio Susitarimo priedo 1 B priedėlis keičiamas toliau šiame straipsnyje nustatyta tvarka. 2. Visas siūlomas 1 B priedėlio įvadinių straipsnių pataisas priima Europos ekonomikos komisijos Kelių transporto darbo grupė dalyvavusių ir balsavusių Susitariančiųjų Šalių dauguma. Visas šia tvarka priimtas pataisas Darbo grupės sekretoriatas persiunčia Generaliniam Sekretoriui, kad šis praneštų apie tai visoms Susitariančiosioms Šalims. Pataisa įsigalioja praėjus trims mėnesiams nuo pranešimo Susitariančiosioms Šalims dienos. 3. Kadangi 1 B priedėlis, paimtas iš šio Susitarimo 10 straipsnyje minimo Reglamento (EEB) 3821/85 I B priedo ir pritaikytas šiam Susitarimui, tiesiogiai priklauso nuo minėto priedo pakeitimų, kuriuos priima Europos Sąjunga, kiekviena minėto priedo pataisa taikoma 1 B priedėliui, laikantis šių sąlygų: – Europos ekonomikos komisijos Kelių transporto darbo grupės sekretoriatas oficialiai informuoja visų šio Susitarimo Susitariančiųjų Šalių kompetentingas institucijas apie visas Bendrijos Reglamento I B priedo pataisas, paskelbtas Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje, ir tuo pat metu perduoda šią informaciją Generaliniam Sekretoriui, kartu persiųsdamas ir atitinkamų tekstų kopiją; – šios pataisos tiesiogiai įsigalioja 1 B priedėliui praėjus trims mėnesiams nuo informacijos perdavimo Susitariančiosioms Šalims dienos. 4. Kai siūlymas keisti šio Susitarimo priedą reiškia, kad keičiamas ir 1 B priedėlis, priedėlio pataisos negali įsigalioti anksčiau negu priedo pataisos. Kai 1 B priedėlio pataisos pateikiamos tuo pat metu kaip priedo pataisos, jų įsigaliojimo diena nustatoma pagal dieną, nustatytą taikant 21 straipsnyje nustatytą tvarką. 22 ter straipsnis 3 PRIEDĖLIO KEITIMO TVARKA 1. Šio Susitarimo priedo 3 priedėlis keičiamas toliau nustatyta tvarka. 2. Pasiūlymas į 3 priedėlį įtraukti pavyzdines formas pagal šio Susitarimo 12 bis straipsnį arba keisti esamas formas pateikiamas Europos ekonomikos komisijos Kelių transporto darbo grupei priimti. Pasiūlymas laikomas priimtu, jei jam pritaria dalyvavusių ir balsavusių Susitariančiųjų Šalių dauguma. Europos ekonomikos komisijos sekretoriatas oficialiai informuoja visų šio Susitarimo Susitariančiųjų Šalių kompetentingas institucijas apie visas šia tvarka priimtas pataisas ir tuo pat metu perduoda šią informaciją Generaliniam Sekretoriui, kartu persiųsdamas ir atitinkamo teksto kopiją. 3. Bet kuri 3 priedėlio pavyzdinė forma, priimta vadovaujantis šia tvarka, gali būti pradėta naudoti praėjus trims mėnesiams nuo informacijos perdavimo šio Susitarimo Susitariančiosioms Šalims dienos. 23 straipsnis Be pranešimų, minimų šio Susitarimo 20 ir 21 straipsniuose, Jungtinių Tautų Generalinis Sekretorius valstybėms, minimoms šio Susitarimo 14 straipsnio 1 dalyje, praneša: a) apie ratifikavimus ir prisijungimus pagal šio Susitarimo 14 straipsnį; b) apie šio Susitarimo įsigaliojimo datas pagal šio Susitarimo 14 straipsnį; c) apie denonsavimus pagal šio Susitarimo 15 straipsnį; d) apie šio Susitarimo nutraukimą pagal jo 16 straipsnį; e) apie pranešimus, gautus pagal šio Susitarimo 17 straipsnį; f) apie pareiškimus ir pranešimus, gautus pagal šio Susitarimo 19 straipsnį; g) apie kiekvienos pataisos įsigaliojimą pagal šio Susitarimo 21 straipsnį. 24 straipsnis Šio Susitarimo pasirašymo protokolo galia, teisėtumas ir veikimo terminas yra tokie pat kaip ir paties Susitarimo, ir jis yra jo sudedamoji dalis. 25 straipsnis Po 1971 m. kovo 31 d. šio Susitarimo originalas turi būti perduotas saugoti Jungtinių Tautų Generaliniam Sekretoriui, kuris patvirtintas jo kopijas perduoda kiekvienai valstybei, nurodytai šio Susitarimo 14 straipsnio 1 dalyje. _________________ PRIEDAS KONTROLĖS PRIETAISAS BENDROSIOS NUOSTATOS I skyrius. Tipo patvirtinimas 1 straipsnis Šiame skyriuje sąvoka „kontrolės prietaisas“ reiškia „kontrolės prietaisą arba jo sudedamąsias dalis“. Gamintojas arba jo atstovas vienai iš Susitariančiųjų Šalių pateikia prašymą patvirtinti kontrolės prietaiso tipą arba registracijos lapo ar atminties kortelės pavyzdį kartu pateikdamas atitinkamus techninių sąlygų aprašus. Negalima pateikti prašymų dėl vieno modelio kontrolės prietaiso arba vieno pavyzdžio registracijos lapo ar atminties kortelės tipo patvirtinimo daugiau negu vienai Susitariančiajai Šaliai. 2 straipsnis Susitariančioji Šalis patvirtina kiekvieno kontrolės prietaiso ar kiekvieno registracijos lapo ar atminties kortelės tipą, jei jie atitinka reikalavimus, nurodytus šio priedo 1 arba 1 B priedėlyje ir jei Susitariančioji Šalis turi galimybę patikrinti, ar gaminių pavyzdžiai atitinka patvirtintą prototipą. 1 B priedėlyje nurodytam kontrolės įtaisui tipo patvirtinimas nesuteikiamas tol, kol nebus įrodyta, kad visa sistema (pats kontrolės prietaisas, vairuotojo kortelė bei elektrinės pavarų dėžės jungtys) yra apsaugota nuo mėginimų suklastoti arba pakeisti vairavimo trukmės duomenis. Tam reikalingus bandymus atlieka su naujausiais klastojimo būdais susipažinę specialistai. Pakeisti ar patobulinti patvirtinto tipo prietaisą galima tik gavus papildomą tipo patvirtinimą iš Susitariančiosios Šalies, išdavusios pirminį tipo patvirtinimą. 3 straipsnis Susitariančiosios Šalys prašymo pateikėjui išduoda patvirtinimo žymenį pagal 2 priedėlyje nurodytą pavyzdį kiekvienam kontrolės prietaiso tipui ar registracijos lapo ar atminties kortelės pavyzdžiui, kurie tvirtinami vadovaujantis 2 straipsnio nuostatomis. 4 straipsnis Susitariančiosios Šalies kompetentingos institucijos, kurioms buvo pateiktas prašymas patvirtinti tipą, per vieną mėnesį nusiunčia kitų Susitariančiųjų Šalių institucijoms kiekvieno patvirtinto kontrolės prietaiso tipo ar registracijos lapo ar atminties kortelės pavyzdžio patvirtinimo sertifikato kopiją kartu su atitinkamų techninių sąlygų aprašų kopijomis, o tuo atveju, kai atsisakoma juos patvirtinti, šias institucijas informuoja, kad patvirtinimas nebuvo išduotas; jeigu patvirtinimas neišduodamas, turi būti nurodomos tokio sprendimo priežastys. 5 straipsnis 1. Jeigu pagal 2 straipsnio nuostatas tipo patvirtinimą išdavusi Susitariančioji Šalis nustato, jog tam tikras kontrolės prietaisas ar registracijos lapas ar atminties kortelė, turintys jos išduotą tipo patvirtinimo žymenį, neatitinka patvirtinto prototipo, ji turi imtis būtinų priemonių ir užtikrinti, kad gaminiai atitiktų patvirtintą prototipą. Jeigu būtina, tipo patvirtinimas gali būti atšaukiamas. 2. Tipą patvirtinusi Susitariančioji Šalis atšaukia tokį patvirtinimą, jeigu patvirtintas kontrolės prietaisas arba registracijos lapas ar atminties kortelė neatitinka šio priedo ar jo priedėlių nuostatų arba jeigu juos naudojant atsiranda bendro pobūdžio trūkumų, dėl kurių jie negali būti naudojami pagal paskirtį. 3. Jeigu tipą patvirtinusiai Susitariančiajai Šaliai kita Susitariančioji Šalis praneša apie vieną iš 1 ir 2 dalyse nurodytų atvejų, ji, pasikonsultavusi su šia Susitariančiąja Šalimi, taip pat turi taikyti šiose dalyse nurodytas priemones, laikydamasi 5 dalies nuostatų. 4. Susitariančioji Šalis, nustačiusi vieną iš 2 dalyje nurodytų atvejų, gali iki kito įspėjimo uždrausti tiekti rinkai ar naudoti tuos kontrolės prietaisus ar registracijos lapus ar atminties kortelę. Tos pačios nuostatos 1 dalyje minėtais atvejais taikomos kontrolės prietaisams ar registracijos lapams ar atminties kortelėms, kurių pirminis patikrinimas nebuvo atliktas, jeigu gamintojas ir įspėtas gamina įtaisą, neatitinkantį patvirtinto tipo arba šio priedo reikalavimų. Visais atvejais Susitariančiųjų Šalių kompetentingos institucijos per vieną mėnesį turi informuoti viena kitą apie visus tipo patvirtinimo atšaukimo atvejus arba kitas priemones, taikytas pagal 1, 2 ir 3 dalis, ir nurodyti tokių veiksmų priežastis. 5. Jeigu tipą patvirtinusi Susitariančioji Šalis nesutinka dėl 1 arba 2 dalyse nurodyto atvejo, Susitariančiosios Šalys turi stengtis pačios išspręsti ginčą. 6 straipsnis 1. Prašyme patvirtinti registracijos lapų pavyzdžio tipą prašymo pateikėjas turi nurodyti kontrolės prietaiso tipą ar tipus, kuriam (-iems) tie lapai bus naudojami, ir pateikti tokio pat tipo ar tipų įtaisą (-us) registracijos lapo bandomajam tikrinimui. 2. Kiekvienos Susitariančiosios Šalies kompetentingos institucijos registracijos lapo pavyzdžio tipo patvirtinimo sertifikate turi nurodyti kontrolės prietaiso tipą arba tipus, kuriam (-iems) toks lapo pavyzdys gali būti naudojamas. 7 straipsnis Nė viena Susitariančioji Šalis negali atsisakyti užregistruoti transporto priemonės, kurioje įrengtas kontrolės prietaisas, arba uždrausti tokią transporto priemonę naudoti dėl kokios nors priežasties, susijusios su tuo, kad transporto priemonėje yra įrengtas toks prietaisas, jeigu kontrolės prietaisas turi patvirtinimo žymenį, nurodytą 3 straipsnyje, ir instaliavimo duomenų plokštelę, nurodytą 9 straipsnyje. 8 straipsnis Pagal šį priedą nusprendus nepatvirtinti kokio nors kontrolės prietaiso tipo arba registracijos lapo ar atminties kortelės pavyzdžio, taip pat atšaukus patvirtinimą, turi būti išsamiai nurodomos visų tokių sprendimų priežastys. Apie tai pranešama suinteresuotai šaliai, kuri kartu turi būti informuojama apie teisinės gynybos priemones, kurias galima taikyti pagal Susitariančiosios Šalies įstatymus, ir apie nustatytą terminą, iki kurio galima šias priemones taikyti. II skyrius. Įrengimas ir tikrinimas 9 straipsnis 1. Kontrolės prietaisus gali įrengti ar remontuoti tik mechanikai ar remonto dirbtuvės, kurias šiam tikslui patvirtina Susitariančiųjų Šalių kompetentingos institucijos, išklausiusios suinteresuotų gamintojų nuomonę, jei jie to pageidauja. Patvirtintų remonto dirbtuvių ir mechanikų kortelių administracinio galiojimo laikas negali būti ilgesnis kaip vieni metai. Jei baigiasi patvirtintai remonto dirbtuvei ar mechanikui išduotos kortelės galiojimo laikas, jeigu ji sugadinama, blogai veikia, yra pamesta ar pavogta, institucija, gavusi išsamų prašymą išduoti naują kortelę, per penkias darbo dienas išduoda kitą kortelę. Jeigu nauja kortelė išduodama vietoj senosios, jai suteikiamas tas pat „dirbtuvės“ informacinis numeris, tačiau prie indekso pridedamas vienetas. Kortelę išduodanti institucija sudaro ir tvarko pamestų, pavogtų arba sugadintų kortelių registrą. Susitariančiosios Šalys imasi visų būtinų priemonių, kad užkirstų kelią patvirtintiems mechanikams ir remonto dirbtuvėms išduodamų kortelių klastojimui. 2. Patvirtintas mechanikas ar remonto dirbtuvės ant jų dedamų plombų įspaudžia specialų žymenį ir į kontrolės prietaisą, atitinkantį 1 B priedėlio reikalavimus, papildomai įveda elektroninius saugumo duomenis, pagal kuriuos gali būti atliekamas autentiškumo patikrinimas. Kiekvienos Susitariančiosios Šalies kompetentingos institucijos sudaro ir tvarko naudojamų žymenų ir elektroninių saugumo duomenų bei patvirtintoms remonto dirbtuvėms ir mechanikams išduotų kortelių registrą. 3. Susitariančiųjų Šalių kompetentingos institucijos perduoda viena kitai patvirtintų mechanikų ir dirbtuvių bei jiems išduotų kortelių sąrašus, taip pat naudojamų žymenų bei būtinos informacijos, susijusios su naudojamais elektroniniais saugumo duomenimis, kopijas. 4. Patvirtinimui, kad kontrolės prietaisas buvo įrengtas pagal šio priedo reikalavimus, naudojama instaliavimo duomenų plokštelė, kuri pritvirtinama pagal 1 arba 1 B priedėlių reikalavimus. 5. Plombas gali nuimti kompetentingų institucijų patvirtinti mechanikai arba remonto dirbtuvės šio straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka arba šio priedo 1 arba 1 B priedėliuose aprašytomis aplinkybėmis. III skyrius. Įrenginio naudojimas 10 straipsnis Darbdavys ir vairuotojai užtikrina kontrolės prietaiso ir vairuotojo kortelės tinkamą veikimą ir naudojimą, kai vairuotojas vairuoja transporto priemonę, kurioje yra įrengtas 1 B priedėlio reikalavimus atitinkantis kontrolės prietaisas. 11 straipsnis 1. Darbdavys transporto priemonių, kuriose įrengti 1 B priedėlio reikalavimus atitinkantys kontrolės prietaisai, vairuotojams išduoda pakankamą skaičių registracijos lapų, atsižvelgdamas į tai, kad šie lapai yra asmeniniai, taip pat į numatomą vežimo laikotarpį bei į tai, kad gali tekti pakeisti sugadintus ar kontrolę atliekančio pareigūno paimtus registracijos lapus. Darbdavys vairuotojams išduoda tik tokius patvirtinto tipo registracijos lapus, kurie tinka naudoti transporto priemonėje įrengtame kontrolės prietaise. Jeigu transporto priemonėje yra įrengtas 1 B priedėlio reikalavimus atitinkantis kontrolės prietaisas, darbdavys ir vairuotojas užtikrina, kad, atsižvelgiant į numatomą vežimo trukmę, atliekant patikrą bei tikrinančiajam pareigūnui pareikalavus, būtų galima be klaidų išspausdinti duomenis, kaip nurodyta 1 B priedėlyje. 2. a) Transporto ūkio subjektas chronologine tvarka ir įskaitoma forma saugo registracijos lapus ir spaudinius, kurie buvo užpildyti laikantis 12 straipsnio reikalavimų, ne mažiau kaip metus nuo jų panaudojimo ir, suinteresuotam vairuotojui paprašius, išduoda jų kopijas. Suinteresuotam vairuotojui paprašius, transporto ūkio subjektas taip pat išduoda iš šio vairuotojo kortelės perkeltų duomenų kopijas bei šių kopijų spausdintus lapus. Įgaliotam tikrinančiajam pareigūnui paprašius, registracijos lapai, spaudiniai ir perkelti duomenys jam parodomi arba perduodami. b) Transporto ūkio subjektas, naudojantis transporto priemones, kuriose  įrengtas šio priedo 1 B priedėlio reikalavimus atitinkantis kontrolės prietaisas ir kurios patenka į šio Susitarimo taikymo sritį: i) užtikrina, kad visi duomenys iš transporto priemonės kontrolės prietaiso ir vairuotojo kortelės būtų perkeliami Susitariančiosios Šalies nustatytu dažnumu ir kad tam tikri duomenys būtų perkeliami dažniau, siekiant užtikrinti, kad visi duomenys apie transporto ūkio subjekto ar jo vardu vykdytą veiklą būtų perkelti; ii) užtikrina, kad visi iš transporto priemonės kontrolės prietaiso ir vairuotojo kortelės perkelti duomenys būtų saugomi transporto ūkio subjekto patalpose ne mažiau kaip 12 mėnesių nuo jų įrašymo ir tikrinančiojo pareigūno prašymu būtų jam pateikiami arba persiunčiami. Šiame straipsnyje vartojama sąvoka „duomenų perkėlimas“ suprantama taip, kaip ji yra apibrėžta 1 B priedėlio I skyriaus s punkte. 3. 1 B priede apibrėžtą vairuotojo kortelę vairuotojo prašymu išduoda Susitariančiosios Šalies, kurioje vairuotojas nuolat gyvena, kompetentinga institucija. Susitariančioji Šalis gali pareikalauti, kad kiekvienas vairuotojas, kuriam taikomos šio Susitarimo nuostatos ir kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra jos teritorijoje, turėtų vairuotojo kortelę. a) Šiame Susitarime vartojama sąvoka „nuolatinė gyvenamoji vieta“ – tai vieta, kurioje asmuo dėl savo asmeninių ar profesinių ryšių arba, jei asmuo neturi profesinių ryšių, dėl savo asmeninių ryšių, įrodančių šio asmens ir vietos, kurioje jis gyvena, glaudžius saitus, kiekvienais kalendoriniais metais paprastai gyvena bent 185 dienas. Vis dėlto asmens, kuris profesinius ryšius užmezga kitoje, ne savo asmeninių ryšių, vietoje ir kuris dėl to gyvena vis skirtingose vietose, esančiose dviejose arba keliose Susitariančiosiose Šalyse, nuolatine gyvenamąja vieta laikoma ta vieta, kurioje šis asmuo užmezga asmeninius ryšius, jeigu į tokią vietą jis reguliariai sugrįžta. Šios sąlygos laikytis nebūtina, jei asmuo gyvena Susitariančiojoje Šalyje, kad atliktų nustatytos trukmės užduotį. b) Vairuotojai savo nuolatinės gyvenamosios vietos įrodymus pateikia bet kuriuo tinkamu būdu, pavyzdžiui, pristatydami savo asmens pažymėjimą arba kokį nors kitą galiojantį dokumentą. c) Jeigu Susitariančiosios Šalies kompetentingoms institucijoms, išduodančioms vairuotojo kortelę, kyla abejonių dėl to, …