LIETUVOS RESPUBLIKOS SVEIKATOS APSAUGOS MINISTRAS Į S A K Y M A S DĖL LIGŲ DIAGNOSTIKOS BEI AMBULATORINIO GYDYMO, KOMPENSUOJAMO IŠ PRIVALOMOJO SVEIKATOS DRAUDIMO FONDO BIUDŽETO, METODIKŲ PATVIRTINIMO 2002 m. rugpjūčio 14 d. nr. 422 Vilnius Vykdydamas lietuvos respublikos vyriausybės 2001 m. Gruodžio 22 d. Nutarimą nr. 1595 „Dėl lietuvos respublikos vyriausybės 2000 m. Sausio 24 d. Nutarimo nr. 84 „dėl ambulatoriniam gydymui skirtų vaistų, kompensuojamų iš privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų, bazinių kainų apskaičiavimo tvarkos patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ (žin., 2001, nr. 108-3957): 1. Tvirtinu pridedamas ligų diagnostikos bei ambulatorinio gydymo, kompensuojamo iš privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšų, metodikas: 1.1. Cukrinio diabeto (tlk-10 kodai e10-e14). 1.2. Dializuojamų pacientų ir ligonių po inkstų persodinimo (tlk-10 kodai z49, z94.0). 1.3. Epilepsijos (tlk-10 kodas g40). 1.4. Glaukomos (tlk-10 kodai h40-h42, q15.0). 1.5. Hipertenzinės ligos ir hipertenzinės nefropatijos (tlk-10 kodai i10-i13, i15). 1.6. Krūties piktybinių navikų (tlk-10 kodas c50). 1.7. Plaučių piktybinių navikų (tlk-10 kodas c34). 1.8. Prostatos piktybinių navikų (tlk-10 kodas c61). 1.9. Širdies veiklos nepakankamumo (tlk-10 kodas i50). 1.10. Šizofrenijos (tlk-10 kodai f20-f29) ir afektinių sutrikimų (tlk kodai f30.2, f31.2-f31.5, f32.1-f32.3, f33.1-f33.3). 2. Pavedu įsakymo vykdymą kontroliuoti ministerijos valstybės sekretoriui v. Žilinskui. 3. Nustatau, kad išrašant kompensuojamuosius vaistus šiomis metodikomis vadovautis nuo 2002 m. Spalio 1 d. SVEIKATOS APSAUGOS MINISTRAS                                                  KONSTANTINAS ROMUALDAS DOBROVOLSKIS PATVIRTINTA Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos Ministro 2002 m. rugpjūčio 14 d. įsakymu Nr. 422 Cukrinio diabeto Diagnostikos kriterijų bei ambulatorinio gydymo, kompensuojamo iš privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, metodika CUKRINIO DIABETO DIAGNOSTIKA Cukrinio diabeto (CD) diagnozė nekelia abejonių tik tada, kai yra specifiniai CD simptomai ir išreikšta hiperglikemija. Jei CD būdingų simptomų nėra, tai vienas glikemijos tyrimas negali būti kriterijumi diagnozei nustatyti. Tokiu atveju diagnozė patvirtinama pagal kelis, tačiau ne tą pačią dieną atliktus tyrimus, rodančius patologinę glikemiją, ir/arba atlikus gliukozės tolerancijos mėginį (GTM). 1 lentelė. Cukrinio diabeto, gliukozės toleravimo sutrikimų ir sutrikusios glikemijos nevalgius diagnostiniai kriterijai Diagnozė Glikemija (mmol/l) ir jos nustatymo Kraujyje Kraujo plazmoje sąlygos Veniniame Kapiliariniame Veninėje Kapiliarinėje Cukrinis diabetas nevalgius arba praėjus 2 val. po 75 g gliukozės krūvio arba abu ³ 6,1 ³ 10,0 ³ 6,1 ³ 11,1 ³ 7,0 ³ 11,1 ³ 7,0 ³ 12,2 Gliukozės toleravimo sutrikimas nevalgius (jei tirta) ir praėjus 2 val. po 75 g gliukozės krūvio < 6,1 ³ 6,7 ir < 10,0 < 6,1 ³ 7,8 ir < 11,1 < 7,0 ³ 7,8 ir < 11,1 < 7,0 ³ 8,9 ir 12,2 Sutrikusi glikemija nevalgius praėjus 2 val. po 75 g gliukozės krūvio (jei tirta) ³ 5,6 ir < 6,1 < 6,7 ³ 5,6 ir < 6,1 < 7,8 ³ 6,1 ir < 7,0 < 7,8 ³ 6,1 ir < 7,0 < 8,9 Idealiausias CD nustatymo būdas – GTM. Pirmo tipo diabeto eiga dažniausiai audringa: poliurija, polifagija, polidipsija, svorio kritimas, regėjimo sutrikimai. Tiriant randama hiperglikemija. Antro tipo diabetas dažnai nustatomas pavėluotai, nes 20–50 proc. tokių pacientų jau randamos komplikacijos. Todėl labai svarbi yra savalaikė šio diabeto tipo diagnostika. Simptomai ir požymiai: troškulys, poliurija, nikturija, pagyvenusių žmonių šlapimo nelaikymas, nuovargis, mieguistumas, nuotaikos pokyčiai (irzlumas), kūno masės mažėjimas, regos sutrikimai, pienligės infekcija genitalijose, recidyvuojanti infekcija (furunkulai, blogai gyjančios žaizdos), niežulys, skausmas ir tirpimai kojų, pėdų ir rankų srityse, kartais – sunkiai paaiškinami simptomai. Norint išvengti diabeto hiperdiagnostikos, negalima diabeto diagnozės nustatyti remiantis gliukozurija ar kapiliariniame kraujyje gliukozės kiekiu. Diabetas turi būti patvirtintas laboratorijoje tiriant glikemiją veninio kraujo plazmoje. Galima nustatyti Hb A1C. Hb A1C padidėjimas rodytų ilgai trunkančią hiperglikemiją. Gestacinis (nėščiųjų) diabetas ir kiti specifiniai diabeto tipai nustatomi pagal tuo pačius diagnostinius kriterijus kaip ir pirmo bei antro tipo diabetas (1 lentelė). 2 lentelė. Aktyviai cukrinio diabeto reikia ieškoti vyresniems nei 45 m. amžiaus asmenims, turintiems bent vieną iš šių rizikos veiksnių:  nutukimas (KMI ³27 kg/m2)  pirmos eilės giminės, sergantys diabetu (tėvai, broliai, seserys, vaikai)  moterys, gimdžiusios >4 kg naujagimius ir turėjusios gestacinį cukrinį diabetą (GCD)  padidėjęs AKS (³140/90 mmHg)  Didelio tankio lipoproteidų (DTL) £0,9 mmol/l ir/ar trigliceridų (Tg) ³2,2 mmol/l  buvę gliukozės toleravimo sutrikimai (GTS) ar sutrikusi glikemija nevalgius (SGN)  kardiovaskulinės ligos  diabetui būdingi simptomai. Lėtinių komplikacijų rizikos veiksnių nustatymas Rizikos veiksnius diabeto komplikacijoms išaiškinti padės:  paciento šeimyninė, gretutinių ligų ir rūkymo anamnezė surinkta nustatant diagnozę;  arterinio kraujo spaudimo, kūno masės, glikemijos svyravimų įvertinimas kiekvieno vizito metu;  HbA1C nustatymas kas 6 mėnesiai;  Kasmet (esant pakitimams – ir dažniau): - Cholesterolio, DTL, trigliceridų nustatymas - albumino nustatymas šlapime; jei šis tyrimas negatyvus – ieškoti mikroalbuminurijos - bendrų širdies-kraujagyslių ligų rizikos veiksnių įvertinimas. Lėtinių komplikacijų nustatymas Vieną kartą per metus būtina įvertinti paciento būklę diabetinių komplikacijų požiūriu:  joms būdingų požymių išaiškinimas;  paciento apžiūra;  pėdų apžiūra ir rizikos žaizdoms nustatymas „monofilamento“ ir kitų tyrimų pagalba;  EKG;  mikroalbuminurijos (rytinio šlapimo porcijoje), baltymo paros šlapime nustatymas, albumino/kreatinino santykis;  kreatinino serume nustatymas;  atsiradus pastoviai proteinurijai ir (arba) sutrikus inkstų funkcijai (padidėjus ureai ar kreatininui), siųsti nefrologo konsultacijai. Jei kreatininas yra lygus/didesnis nei 180-200 mcmol/l, ligonis turi būti pastoviai monitoruojamas ir nefrologo;  akių dugno tyrimas;  cholesterolio ir kitų lipidų nustatymas. Prieš skiriant gydymą 2 tipo diabeto atveju svarbu:  apskaičiuoti kūno masės indeksą (KMI) tuo tikslu nustatyti kūno masę ir ūgį;  išmatuoti arterinį kraujo spaudimą;  ištirti akis;  ištirti kojas ir pėdas (kalusas, neuropatija ir kt.);  nustatyti periferinį pulsą kojose;  įvertinti širdies veiklą. CUKRINIO DIABETO GYDYMAS Vaistai. Šiuo metu diabeto gydymui Lietuvoje iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšų kompensuojamos šios vaistų grupės: 1. vaistai įtakojantys gliukozės produkciją ir/arba gliukozės utilizaciją (didinantys jautrumą insulinui): Biguanidai. 2. vaistai, skatinantys insulino sekreciją: Sulfanilkarbamido dariniai (trumpo ir prolonguoto veikimo). 3. Insulino preparatai. Insulino preparatai grupuojami pagal kilmę, veikimo trukmę ir vartojimo būdą. Pagal kilmę insulino preparatai skirstomi į: 1. Gyvulinės kilmės insuliną. 2. Pusiau sintetinį žmogaus insuliną. 3. Biosintetinį žmogaus insuliną. Pagal veikimo trukmę insulino preparatai skirstomi į: 1. Rapid (greito) veikimo insuliną. 2. Trumpo veikimo insuliną. 3. Vidutinės veikimo trukmės insuliną. 4. Ilgos veikimo trukmės insuliną. Pusiau sintetiniai ir biosintetiniai vidutinės veikimo trukmės žmogaus insulino preparatai pagal veikimo ypatumus gali būti monofaziniai ir bifaziniai (mišrūs). Pagal vartojimo būdą insulino preparatai skirstomi į išleidžiamus buteliukuose (flakonuose) ir spec. pakuotėse. Gydymo tikslas – metabolinių sutrikimų kontrolė (3 lentelė). 3 lentelė. Cukrinio diabeto kontrolės kriterijai Gera Patenkinama Bloga Gliukozė krauj. Nevalgius 4,4-6,7 £ 7,8 >7,8 Po valgio* 4,4-8,9 £ 10,0 >10,0 HbA1 <8,5% 8,5-9,5% >9,5% HbA1C <6,5% 6,5-7,5% >7,5% Gliukozurija 01 £ 5% >5% Bendras cholesterolis mmol/l <5,2 <6,5 >6,5 Trigliceridai mmol/l <1,7 <2,2 ³2,2 Kūno masės indeksas kg/m2 <25 27 >27 AKS mmHg £130/80 £140/90 >140/90 Paaiškinimai: HbA1C – glikuotas hemoglobinas; * 1,5-2 val. po valgio; Hb A1C tirtinas kas 3 mėn. Nustačius 1 tipo cukrinį diabetą gydymas insulinu skiriamas iš karto ir insulinoterapija taikoma visą paciento gyvenimą. Insulino preparatai skiriami įvairiomis dozėmis kombinuojant prolonguoto veikimo su Rapid (greito) arba trumpo veikimo insulino preparatais. 2 tipo diabeto atveju tam tikrą laiką pacientas gali būti gydomas tik dieta arba dieta ir peroraliniais hipoglikemizuojančiais vaistais. Išsekus kasos funkcijai (HbA1C >7,5 proc.) pacientai turi būti gydomi insulino preparatais. Gydymas vykdomas 4 etapais (1 pav.). Gydymo etapiškumas atskiriems ligoniams yra labai individualus. Glikemijos korekcija gali būti pradėta nuo bet kurio gydymo etapo, įvertinus ligonio amžių, diabetines komplikacijas, gretutinius susirgimus, diabeto požymių išreikštumą. Pacientas, sergantis 2 tipo cd Paaiškinimai: CD – cukrinis diabetas; N – jei glikemijos kontrolė nėra pakankama, – pereiti į kitą gydymo etapą 1 pav. Bendroji gydymo strategija Nemedikamentinis gydymas Dieta ir fizinis aktyvumas turi būti taikoma pastoviai, nuo pat gydymo pradžios (2 pav.). Visi naujai susirgusieji cukriniu diabetu turi būti nukreipti slaugytojai-diabetologei arba dietologo konsultacijai. Sumažinto kaloringumo dieta reikalinga ligoniams, turintiems antsvorį. Didėjant kūno masei, būtina peržiūrėti ir mitybą, ir medikamentinį gydymą. Pagrindinis dietinio gydymo principas – subalansuoti pagrindinių maisto medžiagų santykį ir mažinti riebalų kiekį maiste. Fiziniai pratimai turėtų būti gydymo sudėtine dalimi. Pacientui reikia išaiškinti jų įtaką glikemijai, hipoglikemijų pavojų. Paaiškinimai: CD – cukrinis diabetas; N – jei glikemijos kontrolė nėra pakankama, – pereiti į kitą gydymo etapą; T – tęsti įsisavintą gyvenimo būdą. 2 pav. Gyvenimo būdo optimizavimas Gydymas peroraliniais hipoglikemizuojančiais vaistais Pacientai, kuriems gyvenimo būdo optimizavimas per 4-12 savaičių nedavė reikiamo efekto, turi būti gydomi medikamentais (3 ir 4 pav.). Paaiškinimai: PGN – plazmos gliukozė nevalgius; PGPV- plazmos gliukozė po valgio; MET – metforminas; SK – sulfonilkarbamido preparatai; MonoTPO – monoterapija peroraliniais vaistais; N – jei glikemijos kontrolė nėra pakankama, – pereiti į kitą gydymo būdą. 3 pav. Monoterapija peroraliniais vaistais (Mono TPO) Paaiškinimai: MET – metforminas; SK – sulfonilkarbamido preparatai; Komb TPO – kombinuota terapija peroraliniais vaistais; N – jei glikemijos kontrolė nėra pakankama, – pereiti į kitą gydymo būdą. 4 pav. Kombinuota terapija peroraliniais vaistais (Komb TPO) Skiriant peroralinius hipoglikemizuojančius vaistus, reikėtų prisilaikyti tam tikrų principų:  Pasirenkant vaistą, pradžioje reikia atsižvelgti į: a) glikemijos nevalgius ir/arba b) glikemijos po valgio lygius, c) kūno masės indeksą ir d) esančias diabeto komplikacijas.  Jei paciento kūno masės indeksas ³ 25 kg/m2 pirmo pasirinkimo vaistai – biguanidai.  Jei paciento kūno masės indeksas < 25 kg/m2, skiriami sulfanilkarbamido grupės vaistai arba insulinas. Pradžioje gydyti reikėtų vienu vaistu. Daugumai ligonių monoterapija peroraliniais vaistais gerą diabeto kontrolę užtikrina 5-7 metams. Vėliau reikia taikyti kombinuotą peroralinį gydymą arba insulino terapiją (4 pav.). Kombinuoto gydymo atveju dažniausiai derinami biguanidai su sulfanilkarbamido dariniais. Pradėjus gydymą peroraliniais vaistais visi pacientai turėtų būti iškart supažindinami ir su insulino terapija, kurios gali prireikti vėlesnėse cukrinio diabeto stadijose (5 lentelė). 5 lentelė. Indikacijos insulino terapijai 2 tipo cukrinio diabeto atveju:  Sutrikusi glikemijos kontrolė skiriant maksimalias vaistų dozes, kai taikoma kombinuota peroralinė terapija. Atsiradus diabetinėms komplikacijoms – gydoma biosintetiniais žmogaus insulino preparatais. Sergantieji 1 tipo cukriniu diabetu bei nėščios moterys sergančios diabetu, taip pat moterys, sergančios gestaciniu (nėščiųjų) diabetu, gydomos tik biosintetiniais žmogaus insulino preparatais.  Diabeto dekompensacija esant interkurentinei infekcijai  Priešoperacinis ligonio paruošimas  Nėštumas ir laktacija  Gyvybinių organų pakenkimas  Alergija ar kitos reakcijos į peroralinius priešdiabetinius preparatus  Ryški hiperglikemija nuo pat diabeto nustatymo pradžios  Ūmus miokardo infarktas Kombinuotas gydymas insulinu ir peroraliniais hipoglikemizuojančiais vaistais Šis kombinuotas gydymas taikomas a) kai vien peroralinis gydymas neduoda reikiamo efekto ir b)kai nutukę ligoniai jau buvo gydomi insulinu. Jei kombinuotas peroralinis gydymas nedavė efekto (bloga diabeto kontrolė), skiriamas gydymas insulinu. Tikslingiau yra kartu su insulinu skirti metforminą, nes tada mažesnis pavojus didėti kūno masei. Gali būti skiriami insulino ir sulfanilkarbamido darinių deriniai, bet tada būtina stebėti kūno masės dinamiką. Nutukusiems ligoniams rekomenduotinas gydymas viena vidutinio veikimo insulino (monofazinio ar bifazinio) injekcija ir metforminu. Pradinė insulino dozė turėtų būti 0,1-0,2 vv/kg ir didinama palaipsniui iki efektyvios. Tokiems ligoniams būtina savikontrolė. Jei šis gydymas neefektyvus (bloga diabeto kontrolė), gali būti taikomos įvairios insulino švirkštimo schemos. Ligoniams, sergantiems 2 tipo cukriniu diabetu ir neturintiems antsvorio, insulinas gali būti skiriamas kaip monoterapija. Permanentiniam gydymui insulino skiriama 0,7-0,8 vv/kg kūno masės, kartais – ir didesnės dozės. Insulinas ir insulino analogas Pradedant paciento gydymą insulinu, būtinas tamprus pirminio ir antrinio sveikatos priežiūros lygių medikų bendradarbiavimas, vienodas cukrinio diabeto kontrolės kriterijų ir jų korekcijos suvokimas ir interpretavimas. 2 tipo cukrinio diabeto atveju insulinas gali būti skiriamas iš karto tik diagnozavus ligą, kai yra išreikšta glikemija (>16 mmol/l). Vėliau gydymo strategija peržiūrima įvertinant paciento amžių, kūno masę bei metabolinių sutrikimų laipsnį. Insulinas skiriamas įvairiomis schemomis:  Viena arba dvi (ryte ir vakare) monofazinio vidutinės trukmės insulino injekcijos.  Viena arba dvi bifazinio vidutinės trukmės insulino injekcijos.  Trumpo veikimo insulino injekcijos prieš pagrindinius valgymus + vidutinės veikimo trukmės insulinas vakare. Ligoniams, kuriems šios paprastos schemos neefektyvios, kombinuojamas gydymas vidutinės trukmės ir Rapid (greito) arba trumpo veikimo insulino preparatais keliomis injekcijomis. Vyresnio amžiaus pacientams insuliną reikia skirti atsargiai, įvertinant lėtines komplikacijas ir gretutines ligas. Insuliną reikėtų rinktis tada, kai yra išreikšti hiperglikemijos požymiai. Gydymo keitimo kriterijai Antro tipo diabeto kontrolę vykdo bendrosios praktikos gydytojai, o pirmo tipo diabeto kontrolę vykdo gydytojai endokrinologai (antrinio lygio specialistai). Jeigu HbA1C randama daugiau kaip 7,5 proc., gliukozės kiekis plazmoje po valgio pastoviai būna didesnis nei 9 mmol/l, o nevalgius – pastoviai daugiau kaip 7,0 mmol/l, reikėtų peržiūrėti gydymą ir atitinkamai jį koreguoti. Nesisekant tai padaryti per 3 mėn. – pacientas turi būti siunčiamas specialisto – gydytojo-endokrinologo konsultacijai. Paskyrus naują gydymą, jo efektyvumą reikėtų vertinti po 1-3 mėnesių. Indikacijos antrinio lygio specialisto (endokrinologo) konsultacijai: - Labili diabeto eiga - 3 mėn. ir daugiau nekontroliuojamas diabetas - Pirmosios cukrinio diabeto komplikacijos - Diabetinių komplikacijų progresavimas. Indikacijos tretinio lygio specialisto (endokrinologo) konsultacijai: - 6 mėn. ir ilgiau nekontroliuojamas cukrinis diabetas (HbA1C>9 proc.) - Poliendokrinopatija - Alergija insulinui - Diabetinės nefropatijos 3-5 stadijos - Prieš ir po inkstų transplantacijos - Neurologinės komplikacijos: · diabetinė amiotrofija, · neuroišeminės opos, · autonominė neuropatija, kai pažeistas organas arba sutrikusi jo funkcija, · diabetinė artropatija. - Pirmą kartą nustatytas cukrinis diabetas, esant neaiškiam diabeto tipui - Specialus cukrinio diabeto ištyrimas (Z13.1) - Cukrinis diabetas ir nėštumas; Nėščiųjų cukrinis diabetas: · priežiūra visą nėštumo laikotarpį (ne rečiau kaip 3 kartus per nėštumą) · aktyvus diabetinių komplikacijų dinamikos stebėjimas ir korekcija · sergančiųjų cukriniu diabetu kontrolė planuojant nėštumą. Antro tipo cukrinio diabeto etapinio gydymo schemos Pirmas etapas Gydymas dieta + padidintu fiziniu aktyvumu. Etapo trukmė nuo kelių mėn. iki kelių metų. Antras etapas a) Gydymas esant padidintai kūno masei Dieta + padidintas fizinis aktyvumas + biguanidai. Biguanidų leistina paros dozė 3,0 g. Etapo trukmė iki kelių ar keliolikos metų. b) Gydymas esant normaliai kūno masei Dieta + padidintas fizinis aktyvumas + prolonguoto veikimo gliklazidas. Galimas gydymas ir paprastu gliklazidu arba glimepiridu. Pirmenybė turi būti teikiama prolonguoto veikimo preparatams. Gliklazidas ypač skirtinas vyresniems, nes pasižymi ir antiagregaciniu-angioprotekciniu poveikiu. Prolonguoto gliklazido leistina paros dozė 120 mg, trumpo veikimo – 320 mg. Glimepirido leistina paros dozė 6 mg. Etapo trukmė iki kelių ar keliolikos metų. Trečias etapas (kombinuotas gydymas peroraliniais vaistais) Gydymas dieta + padidintas fizinis aktyvumas + sulfanilkarbamido preparatai + biguanidai. Etapo trukmė iki kelerių metų. Skirtinas gliklazidas arba glimepiridas + biguanidas. Ketvirtas etapas Gydymas dieta + padidintas fizinis aktyvumas + glibenklamidas arba glikvidonas (vystantis kasoje b ląstelių atrofiniams pokyčiams, reikia siekti stipresnio stimuliuojančio poveikio). Skirti šiuos vaistus praėjus ne mažiau 3-5 metams nuo diabeto diagnozavimo (keičiant gliklazidą arba glimepiridą). Glikvidonas indikuotinas inkstų pakenkimo atveju. Leistina glibenklamido paros (mikronizuoto) dozė – 10,5 mg, paprasto 15 mg. Leistina glikvidono paros dozė 180 mg per dieną. Etapo trukmė iki kelerių ar keliolikos metų. Penktas etapas (kombinuotas gydymas peroraliniais vaistais + insulinas) Gydymas dieta + padidintas fizinis aktyvumas + sulfanilkarbamido preparatai arba biguanidai + insulinas. Etapo trukmė iki kelerių metų. Galimi deriniai: Gliklazidas + vidutinės veikimo trukmės bifazinis arba monofazinis insulinas 1-2 kartus per dieną Glimepiridas + vidutinės veikimo trukmės bifazinis arba monofazinis insulinas1-2 kartus per dieną Glibenklamidas + vidutinės veikimo trukmės bifazinis arba monofazinis insulinas 1-2 kartus per dieną Biguanidai + vidutinės veikimo trukmės monofazinis ar bifazinis insulinas 1-2 kartus per dieną. Biguanidai + sulfanilkarbamido preparatai + vidutinės veikimo trukmės monofazinis ar bifazinis insulinas 1-2 kartus per dieną. Visais šiais atvejais galima ir Rapid (greito) arba trumpo veikimo insulino injekcija prieš pietus. Šeštas etapas Gydymas dieta + padidintas fizinis aktyvumas + insulinas Etapo trukmė – nuolatinė. Galimi deriniai: - Vidutinės veikimo trukmės bifazinis insulinas 2xd + trumpo arba Rapid (greito) veikimo insulinas 1xd. - Vidutinės veikimo trukmės monofazinis insulinas 2xd + Rapid (greito) arba trumpo veikimo insulinas 1-3xd. - Vidutinės veikimo trukmės monofazinis insulinas 1xd + trumpo veikimo insulinas 3xd. Galimos ir kitos gydymo antidiabetiniais vaistais schemos. vaikų cukrinio diabeto gydymas Vaikų cukrinio diabeto priežastimi yra Langerhans’o salelių β ląstelių autoimuninis insulitas. Insuliną gaminančių ląstelių blokavimas antikūnais ar jų suardymas sukelia absoliutų insulino trūkumą organizme, kurį tenka kompensuoti nuolatiniu egzogeninio insulino švirkštimu. Cukriniu diabetu sergantiems vaikams pakaitiniam gydymui naudojami fiziologiškiausiai veikiantys biosintetiniai žmogaus insulino preparatai, kurie skirstomi pagal veikimo trukmę: Rapid (greito) veikimo. Trumpo veikimo. Vidutinės veikimo trukmės. Ilgo veikimo trukmės. Rapid (greito) veikimo insulinas fiziologiškiausiai imituoja kasos insulino sekreciją po valgio, todėl geriau apsaugo nuo pagrindinius valgymus lydinčios hiperglikemijos. O tai ir yra pagrindinis diabeto gydymo tikslas. Dažniausiai vartojamos pakaitinio gydymo insulinu schemos: Ryte ir vakare – vidutinės veikimo trukmės insulinas; Pagrindinių valgymų metu – Rapid (greito) veikimo insulinas. Ryte ir vakare – vidutinės veikimo trukmės insulinas; Pagrindinių valgymų metu – trumpo veikimo insulinas. Vidutinė statistinė insulino paros dozė vaikams apskaičiuojama: 0 – 9 metų amžiaus vaikams 0,5 – 1v. v./kg 10 – 15 metų amžiaus vaikams 1 – 1,5v. v./kg. ______________ PATVIRTINTA Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. rugpjūčio 14 d. įsakymu Nr. 422 DIALIZUOJAMŲ PACIENTŲ IR LIGONIŲ PO INKSTŲ PERSODINIMO (TLK-10 KODAI Z49, Z94.0) DIAGNOSTIKOS BEI AMBULATORINIO GYDYMO KOMPENSUOJAMŲ IŠ PRIVALOMOJO SVEIKATOS DRAUDIMO FONDO BIUDŽETO LĖŠŲ METODIKA I. GYDYMO alfa ir beta EPoETINais (EPO) PREDIALIZINIAMS LIGONIAMS IR ligoniams po inkstų transplantacijos mETODIKA Gydymo tikslas – palaikyti vidutinišką Hb koncentraciją 115 g/l. Gydymas pradedamas, kai Hb <110 g/l ir Ht<33%, nustačius Fe atsargas. Jei serumo feritinas< 100mcg/ml arba Fe serume < 14,3 mcmol/l, papildyti Fe. Gydymas alfa ir beta (EPO) epoetinais pradedamas tik pasiekus minėtas Fe arba feritino normas. EPO pradinė dozė IU /kg /sav. į paodį: jei Hb100-110 g/l-50, jei 90-100 g/l-100, jei 80-90`g/l-150, jei < 80 g/l-daugiau kaip 150. Tirti Hb 1 k/mėn. Hb turi didėti 10-20 g/l/mėn. Jei didėja Hb<7 g/l/mėn., Ht<2%, EPO dozę didinti 50%/ mėn. Jei didėja Hb>25 g/l/mėn., Ht>8%, EPO dozę mažinti 25- 50%/ mėn. Gydymo tikslas- Hb-110-120 g/l, Ht-33-36 %. Pasiekus norimą lygį, Hb ir Ht tirti 1k/mėn., Fe- kas 3 mėn. Palaikomoji EPO dozė- 50-100 IU/kg/sav. Jei Hb pakilo daugiau kaip 120 g/l, 1 mėn. palaikomosios dozės nekeisti. Jei Hb laikosi didesnis kaip 120 g/l-mažinti EPO dozę. Jei Hb neviršija 120 g/l-palikti t. p. dozę. Jei Hb sumažėjo mažiau kaip 110 g/l, 1 mėn. dozės nekeisti. Jei Hb laikosi mažesnis kaip 110 g/l-didinti EPO dozę. Jei Hb pakilo virš 110 g/l–palikti t. p. dozę. Jei Hb pakyla daugiau kaip 130 g/l ir naudojant minimalias EPO dozes toliau laikosi 1 mėn. didesnis kaip 120 g/l-gydymą EPO laikinai nutraukti (1 schema). ______________ 1 schema GYDYMO alfa ir beta EPoETINais (EPO) PREDIALIZINIAMS LIGONIAMS IR ligoniams po inkstų transplantacijos mETODIKA II. DIALIZUOJAMŲ LIGONIŲ GYDYMO alfa ir beta EPoETINais (EPO) METODIKA Gydymo tikslas- palaikyti vidutinišką Hb koncentraciją 100 g/l. Pradedame gydymą, kai Hb <100 g/l ir Ht<28%, nustačius Fe atsargas: jei serumo feritinas < 100mcg/ml arba Fe serume < 14,3 mcmol/l, papildyti Fe. Gydymas epoetinais alfa ir beta (EPO) pradedamas tik pasiekus minėtas Fe normas. EPO pradinė dozė IU /kg /sav. į paodį: jei Hb 90-100g/l-50, jei 80-90 g/l- 100, jei 70-80g/l-150, jei < 70 g/l-daugiau kaip 150. Tirti Hb 1 k/mėn. Hb turi didėti 10-20 g/l/mėn. Jei didėja Hb<7 g/l/mėn., Ht<2%, EPO dozę didinti 50%/ mėn. Jei didėja Hb>25 g/l/mėn., Ht>8%, EPO dozę mažinti 25- 50%/ mėn. Gydymo tikslas- Hb- 100-105 g/l, Ht-28-31 %. Pasiekus norimą lygį, Hb ir Ht tirti 1k/mėn., Fe-kas 3 mėn. Palaikomoji EPO dozė-50-75 IU/kg/sav. Jei Hb pakilo daugiau kaip 105 g/l, 1 mėn. palaikomosios dozės nekeisti. Jei Hb laikosi daugiau kaip 105 g/l-mažinti EPO dozę. Jei Hb neviršija 105 g/l- palikti t. p. dozę. Jei Hb sumažėjo mažiau 100 g/l, 1 mėn. dozės nekeisti. Jei Hb laikosi mažesnis 100 g/l,-didinti EPO dozę. Jei Hb pakilo daugiau kaip 100 g/l–palikti t. p. dozę. Jei Hb pakyla daugiau kaip 115 g/l ir naudojant minimalias EPO dozes toliau laikosi 1 mėn. didesnis kaip 100 g/l-gydymą EPO laikinai nutraukti (2 schema). ______________ 2 schema DIALIZUOJAMŲ LIGONIŲ GYDYMO alfa ir beta EPoETINais (EPO) METODIKA III. Alfakalcidolio skyrimo indikacijos ESANT antriniAM hiperparatireoidizmUI Sergant lėtiniu inkstų funkcijos nepakankamumu vystosi antrinis hiperparatireoidizmas, t. y. mažėja kalcio ir didėja parathormono (PTH) kiekis kraujo serume. Kad būtų užblokuota paraskydinių liaukų hiperfunkcija ir pagerėtų kalcio rezorbcija žarnyne, skiriamas alfacalcidolis (aktyvusis D3 vitaminas). Jis indikuotinas, kai: 1. PTH norma (18,2 – 74 pg/ml, o kalcio kiekis < 2,2 mmol/l – alfakalcidolio skiriama 0,25-0,5 mkg/d. 2. PTH > 2-5 kartus už normą, o kalcio kiekis – norma (2,2 – 2,7 mmol/l) arba < 2,2 mmol/l, alfakalcidolio skiriama 0,5 – 1,0 mkg/d. 3. PTH > 5-10 kartų už normą, o kalcio kiekis – norma arba < 2,2 mmol/l, alfakalcidolio skiriama 2,0 mkg/d. 4. PTH > 10 kartų už normą, o kalcio kiekis – norma arba < 2,2 mmol/l, alfakalcidolio skiriama maksimali dozė – 4 mkg/d arba „puls“ terapija; 4-8 mg/3 kartus per savaitę. Pastaba: alfacalcidolis neskiriamas, kai fosforo kiekis viršija 2,0 mmol/l, nepaisant padidėjusio PTH ar sumažėjusio kalcio kiekio kraujo serume. IV. Imunosupresijos po inkstų transplantacijos schemos Rizikos laipsnis Recipientai Bazinė imunosupresija Įprastas 1)    recipientas nesensitizuotas, inkstas kadaverinis, HLA dermė- ≥ 3bendri Ag iš 6 . 2) recipientas nesensitizuotas, inkstas gyvo donoro, HLA dermė -1-6 bendri Ag iš 6 3) limfocitotoksinų iki 50 proc., inkstas gyvo donoro su HLA dermė-6bendri Ag iš 6 Methylprednizolonas, Azatioprinas, Ciklosporinas (CsA) Methylprednizolonas, Azatioprinas, Ciklosporinas Methylprednizolonas, Azatioprinas, Ciklosporinas Vidutinis 1) inkstų nepakankamumas išsivystė dėl autoimuninių ligų 2) po pakartotinės transplantacijos 3) asmenys iki 18 metų ir audinių dermė -< 3 bendri Ag iš 6 Methylprednizolonas, Mikofenolato mofetilis, Ciklosporinas Didelis 1) recipientas sensitizuotas >50 %, inkstas kadaverinis, HLA dermė -<3 bendri Ag iš 6 2) recipientas sensitizuotas >50%, pakartotinis persodinimas, kadaverinis ar gyvo donoro inkstas, HLA dermė- 0-6 bendri Ag iš 6 3) recipientas sensitizuotas >50%, pakartotinė transplantacija, praeityje transplantatas atmestas per pirmuosius metus dėl imuninės priežasties 4) recipientas sensitizuotas >50%, asmenys iki 18 m., inkstas kadaverinis ar gyvo donoro, HLA dermė -0-6bendri Ag iš 6 5) kai yra steroidams atsparios atmetimo reakcijos. Ciklosporinas, Methylprednizolonas, Mikofenolato mofetilis V. Hiperkalemijos gydymo taktika Kalio kiekiui organizme padidėjus iki 7,5 mmol/l, kyla asistolijos grėsmė. Kai ligonio organizmas, nepaisant hemodializės, kaupia kalį ir tarp hemodializių vystosi hiperkalemija (kalio kiekis kraujo serume > 6 mmol/l), būtina: 1) Dieta, ribojant kalio kiekį: vengti maisto produktų, kuriuose daug kalio, pavyzdžiui, vaisiai ir daržovės, ypač džiovinti vaisiai, riešutai, arbata, kava, konservuoti ir rauginti produktai ir kt; specialiai ruošti maistą, pvz., bulves prieš gaminant 2-3 val. mirkyti vandenyje jį nuolat keičiant, taip pat rekomenduojamas troškintas arba garuose virtas maistas. 2) Jeigu dieta neefektyvi, esant uždegimui, audinių griuvimui, anurijai, reikia skirti sorbisteritą. Jis skiriamas, kai kalio kiekis kraujo serume ≥ 6,0 mmol/l. Pradinė dozė, atsižvelgiant į kūno svorį, 20-40 g/d per os. Maksimali dozė – 60 g/d. Kai kalio koncentracija kraujo serume sumažėja iki 5,0 mmol/l, šio medikamento dozė sumažinama iki minimalios – 20 g/d arba nutraukiama. 3) Sorbisteritas skiriamas ir tais atvejais, kai dėl kokių nors priežasčių: kraujavimo, žaizdos hematomos operacijos atlikti negalima, o kalio kiekis ligonio kraujo serume didėja. Pastaba: kontraindikacijos nurodytos aprašyme. VI. IMUNOSUPRESIJA PO INKSTŲ TRANSPLANTACIJOS (ambulatorinė) Ligoniams po inksto transplantacijos imunosupresantus (methylprednizoloną, azatiopriną, ciklosporiną, mikofenolato mofetilį) skiria gydytojai nefrologai ir vaikų nefrologai, o bendrosios praktikos gydytojai bei pediatrai – 3 mėn. po nefrologo konsultacijos. Mėnesiai Ciklosporinas (pagal koncentraciją kraujo serume) Azatioprinas Methylpred-nizolonas Mikofenolato mofetilis 1 mėn. po Tx 2 mėn. po Tx 3 mėn. po Tx ir vėliau 250 – 350 ng/ml 150 – 200 ng/ml 100 – 150 ng/ml 2 mg/kg 12 mg 10 mg 8 mg 2,0 –3,0 g/d* 2,0 –3,0 g/d 2,0 –3,0 g/d * Pastaba: apmokama iš Žmogaus organų ir audinių transplantacijos programos lėšų. Ciklosporino koncentracijos kontrolė 1. Sandimuno koncentracija nustatoma EMIT tyrimo metodu. 2. Matuojama mažiausia koncentracija kraujyje. 3. Jeigu dozė keičiama, ciklosporino koncentracija matuojama po 3 vaisto skilimo pusperiodžių, t. y. po 72 val. 4. Gydant tam tikrais vaistais (pvz., CYP 3A4 inhibitoriais), ciklosporino koncentracija ypatingai didėja, todėl kocentracija turi būti nustatoma dažniau. VII. INDIKACIJOS IR DOZAVIMAS Vaisto pavadinimas Indikacijos Dozavimas Gancikloviras Kai inksto donoras turi teigiamų CMV antikūnių, o recipientas neturi (D+/R-), 3 mėn. po transplantacijos skiriamas profilaktinis gydymas po 1 g 3 kartus per dieną. Po persirgtos ūmios CMV infekcijos ir viremijos (PP 65 teigiamas, t. y. >0 teigiamų leukocitų iš peržiūrėtų, nustatomas APAAP metodu) toliau tęsiamas ambulatorinis peroralinis gydymo kursas iki 4 mėn. Jei buvo gydyta ūmi CMV infekcija, bet PP 65 neigiamas, gancikloviras skiriamas tik gydytojų konsiliumo sprendimu. 1 g 3 kartus per dieną Fluconazolis Grybelinei infekcijai po inksto transplantacijos: burnos, virškinamojo trakto, šlapimo takų, odos, t. p. išaugus grybeliui iš skreplių, pasėlyje iš genitalijų, skiriamas Fluconazolis. Burnos ir ryklės kandidozė gydoma skiriant 100 mg (prireikus po 200 mg) per parą 7-14 dienų; stemplės ir žarnyno kandidozė – tokia pačia doze 14-30 dienų, genitalijų kandidozė – 150–200 mg per savaitę iki pusės metų; odos kandidozė – 50-100 mg per dieną (ilgiausiai 6 sav.); sisteminei kandidozei – 200-400 mg per parą iki 6-8 sav. ______________ PATVIRTINTA Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. rugpjūčio 14 d. įsakymu Nr. 422 EPILEPSIJOS DIAGNOSTIKOS BEI AMBULATORINIO GYDYMO, KOMPENSUOJAMO IŠ PSDF BIUDŽETO, METODIKA I. EPILEPSIJOS DIAGNOZĖS NUSTATYMAS 1. Epilepsija diagnozuojama ir ilgalaikis medikamentinis gydymas skiriamas įvykus 2 ir daugiau epilepsijos priepuolių. 2. Epilepsija diagnozuojama: 2.1. įvertinus anamnezę: 2.1.1. klinikinius priepuolių požymius, trukmę ir aplinkybes, 2.1.2. prenatalinio ir perinatalinio periodo komplikacijas, 2.1.3. nervų sistemos raidą ir būklę iki priepuolių pradžios, 2.1.4. neuroinfekcijas, traumas, insultus, intoksikacijas praeityje, 2.1.5. febrilinius ar kitus traukulius, 2.1.6. šeiminę anamnezę epilepsijos ar kitų nervų sistemos ligų požiūriu, 2.1.7. priklausomybę nuo alkoholio ar toksinių medžiagų; 2.2. atlikus elektroencefalogramą (EEG), kurios tikslas: 2.2.1. patvirtinti epilepsijos diagnozę, 2.2.2. nustatyti epileptogeninio židinio vietą, 2.2.3. klasifikuoti epilepsijos formą, 2.2.4. atmesti neepilepsinės kilmės priepuolius, 2.2.5. įvertinti gydymo efektyvumą, 2.2.6. spręsti dėl gydymo vaistais nuo epilepsijos (toliau – VNE) baigimo. 3. Miego EEG ir ilgalaikė EEG stebėsena atliekama, kai būdravimo EEG nepakanka epilepsijos diagnozei patvirtinti, jos formai nustatyti ar tiksliai epileptogeninio židinio vietai surasti spendžiant dėl operacinio gydymo. 4. Magnetinio rezonanso tomografija (MRT) indikuotina: 4.1. įtarus židininę epilepsiją, 4.2. esant neklasifikuotų ar generalizuotų priepuolių, prasidėjusių ikimokyklinio amžiaus vaikams, 4.3. nustačius pastovių ar progresuojančių židininių neurologinių požymių klinikinio ar neuropsichologinio tyrimo metu, 4.4. esant priepuolių, nors taikomas gydymas. 5. Kompiuterinė tomografija (KT) atliekama, kai nėra galimybės atlikti MRT arba reikia skubaus vaizdo tyrimo. 6. MRT ir KT rezultatai interpretuojami atsižvelgiant į klinikinius požymius. 7. Klinikiniai kraujo bei kepenų fermentų tyrimai atliekami įtarus nepageidaujamą VNE poveikį ar padidėjus jų atsiradimo rizikai bei valproatus vartojant jaunesniems nei 2 metų amžiaus vaikams. 8. VNE koncentracijos plazmoje tyrimai atliekami, kai: 8.1. priepuoliai kartojasi skyrus gydymą, 8.2. reikia koreguoti vaisto dozę, 8.3. vaistai blogai toleruojami, 8.4. įtariamas nuo dozės priklausantis nepageidaujamas vaistų poveikis, 8.5. įtariama nepageidaujama vaistų sąveika, 8.6. įtariamas gydymo režimo pažeidimas, 8.7. nenumatytai kinta VNE koncentracija (pvz., dėl nėštumo, hipoalbuminemijos, kepenų nepakankamumo, uremijos, virškinimo sutrikimų, interkurentinių ligų). 9. Psichologo konsultacija padeda patikslinti diagnozę, įvertinti ligos eigą bei psichoemocinius sutrikimus. Ji atliekama, įtarus pažinimo funkcijų, emocijų ar elgesio pakitimų, taip pat priešoperacinio tyrimo metu. II. EPILEPSIJOS GYDYMAS 10. Ištikus dviem, ar daugiau kliniškai patvirtintų epilepsijos priepuolių, pradedamas ilgalaikis gydymas VNE. Tokiu atveju EEG pakitimų nebuvimas nepaneigia epilepsijos diagnozės. 11. Epilepsija gali būti diagnozuojama ir gydymas skiriamas po vieno epilepsijos priepuolio ar pasikartojančių išprovokuotų priepuolių (didelė rizika), kai: 11.1. yra struktūrinio nervų sistemos pažeidimo požymių, 11.2. ryškūs pakitimai EEG, 11.3. pirmasis priepuolis tęsėsi 15 min. ar ilgiau. 12. Po dviejų priepuolių galima neskirti gydymo (maža rizika), kai: 12.1. nepakanka klinikinių ir EEG duomenų apie epilepsinę priepuolių kilmę, 12.2. pirmąjį ir antrąjį priepuolius skiria ne trumpesnis nei vienerių metų laikotarpis. 13. Gydymo indikacijos nustatomos individualiai, įvertinus priepuolių riziką bei paciento gyvenimo būdo ypatumus. Vertinant gydymo efektą, atsižvelgiama į galimus gydymo režimo pažeidimus. 14. VNE skiria ir koreguoja gydytojas neurologas (vaikų neurologas). Gydymą paskirtais VNE gali tęsti bendrosios praktikos gydytojas (terapeutas arba pediatras) pagal galiojančius teisės aktus. III. EPILEPSIJOS GYDYMO PROTOKOLAS 15. Diagnozavus epilepsiją, skiriami vieni vaistai (monoterapija) ir taikomas terapinis mokymas. 16. Vaisto dozė didinama iki maksimalios toleruojamos (kliniškai ar stebint plazmos koncentraciją) arba kol priepuoliai nebesikartoja. 17. Jei priepuoliai nesikartoja, gydymas tęsiamas 2-5 m. nuo paskutiniojo priepuolio, dėl gydymo nutraukimo sprendžiama individualiai. 18. Jei gydymo režimas nepažeidžiamas, bet priepuoliai kartojasi, gydymas pirmaisiais vaistais palaipsniui keičiamas kitais (monoterapija). 19. Jeigu dvi monoterapijos neduoda efekto (priepuoliai tokie kaip ir iki gydymo) arba tik iš dalies efektyvios (priepuoliai retesni ir lengvesni), pradedama politerapija. 20. Jei vartojant dvejus vaistus priepuoliai žymiai palengvėja, nėra nepageidaujamos reakcijos į vaistus, tęsiama politerapija. 21. Jei priepuoliai nesikartoja, svarstoma dėl gydymo pirmaisiais vaistais užbaigimo, tęsiant gydymą antraisiais. 22. Jei priepuoliai nepasikeitė, antrieji vaistai keičiami kitais. 23. Priepuoliams kartojantis, skiriami kiti vaistų deriniai. 24. Apie VNE keitimą, papildymą kitais arba gydymo nutraukimą kiekvienu atveju sprendžiama pasiekus terapinę vaisto dozę ir/ar terapinę vaisto koncentraciją kraujo plazmoje ir praėjus ne trumpesniam kaip dviem tarppriepuoliniams periodams laikotarpiui. 25. Įprastos VNE dozės: Vaistas Įprasta palaikomoji paros dozė Vaikams (mg/kg) Suaugusiesiems (mg) Valproatas 20 – 30 (60) 1000-2500 Karbamazepinas 10 – 20 (30) 400-1800 Okskarbazepinas 30 (40) 600-2400 Sultiamas 5 (10) Etosukcimidas 20 – 40 500-2000 Lamotriginas 2-15 100-400 Topiramatas 3 – 9 200-600 Nitrazepamas 0,5 Klonazepamas 0,1 – 0,2 2-6 Diazepamas (vienkartinė dozė) 0,5 – 1 10-20 Gabapentinas 25-35 (60) 900-3600 Vigabatrinas 40-80 (100) 1000-3000 Fenitoinas 4 – 8 200-300 Fenobarbitalis 2 – 5 60-180 Primidonas 5 – 20 750-1000 26. Priepuoliams kartojantis, visų VNE dozės didinamos iki didžiausios toleruojamos ar veiksmingos. 27. Taikant politerapiją, įvertinama vaistų sąveikos ir nepageidaujamo poveikio tikimybė. Politerapijai taikant fenitoiną, būtina stebėti jo koncentraciją plazmoje. 28. Vaistai atskiroms epilepsijos formoms gydyti: Epilepsijos forma ir kodas pagal TLK- 10 Pirmojo pasirinkimo vaistai Antrojo pasirinkimo vaistai Židininė idopatinė epilepsija (Rolando) G40.0 Valproatas Sultiamas Karbamazepinas Okskarbazepinas Klonazepamas Nitrazepamas Fenitoinas Gabapentinas* Simptominė ir kriptogeninė (paprastieji ar sudėtingieji židininiai priepuoliai su antrine generalizacija ar be jos) G40.1, G40.2 Karbamazepinas Okskarbazepinas Valproatas Fenitoinas Lamotriginas* Topiramatas* Gabapentinas* Fenobarbitalis Primidonas Nitrazepamas Klonazepamas Sultiamas Generalizuota idiopatinė epilepsija G40.3  Absansai Valproatas Etosukcimidas Lamotriginas* Topiramatas* Nitrazepamas Klonazepamas Fenobarbitalis  Mioklonijos Valproatas Klonazepamas Lamotriginas* Topiramatas* Etosukcimidas  Generalizuoti toniniai –kloniniai traukuliai Valproatas Lamotriginas* Topiramatas* Fenobarbitalis Karbamazepinas Okskarbazepinas Fenitoinas Primidonas Specialieji sindromai G40.4  West Valproatai Klonazepamas Nitrazepamas Lamotriginas* Topiramatas*  Lennox-Gastaut ir miokloninė-astatinė epilepsija Valproatai Lamotriginas* Topiramatas* Klonazepamas Nitrazepamas Etosukcimidas Karbamazepinas Okskarbazepinas Fenobarbitalis              Sindromai su bioelektrine epilepsine būkle miego metu (ESES) G40.8 Etosukcimidas Valproatas Sultiamas Klonazepamas Nitrazepamas Topiramatas* Lamotriginas* Karbamazepinas Okskarbazepinas Gabapentinas*              Komplikuoti febriliniai traukuliai G40.8 Valproatas Fenobarbitalis Klonazepamas Nitrazepamas Topiramatas* Etosukcimidas Lamotriginas* * – Vaistai skiriami neurologų konsiliumo tretinio lygio paslaugas teikiančiose sveikatos priežiūros įstaigose, dalyvaujant padalinio vadovui, nustačius gydymui atsparios epilepsijos formą arba esant kontraindikacijų, skirti kitus VNE. Konsiliumo sprendimas galioja 1 metus ir juo vadovaudamasis vėliau šiuos vaistus skiria ir gydymą koreguoja gydantis neurologas (vaikų neurologas). 29. Atspari gydymui epilepsija nustatoma, jei po dviejų mėnesių gydymo dviem VNE, epilepsijos priepuoliai kartojasi. 30. Jei priepuoliai vartojant vaistus kartojasi, 2 metų laikotarpiu turi būti išbandyti visi prieinami VNE ar jų deriniai ir svarstoma dėl chirurginio gydymo. IV. EPILEPSIJOS GYDYMO UŽBAIGIMAS 31. Epilepsija gydoma 2–5 metus nuo paskutiniojo priepuolio. Tai priklauso nuo ligos formos, eigos ir sunkumo. 32. Idiopatinių vaikystės epilepsijų gydymą galima užbaigti po 2 m. nuo paskutiniojo priepuolio, jei EEG pakitimų nelieka (išskyrus jaunuolių miokloninę epilepsiją, kuomet gydoma visą jaunystės laikotarpį ar visą gyvenimą). 33. Ilgiau (iki 5 m. nuo paskutiniojo priepuolio) gydomos simptominės bei kriptogeninės epilepsijos, taip pat vyresniame amžiuje prasidėjusios ligos formos ir kai priepuoliai ilgai kartojosi gydymo pradžioje. ______________ PATVIRTINTA Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. rugpjūčio 14 d. įsakymu Nr. 422 GLAUKOMOS (H 40-42) GYDYMO METODIKA I. PROBLEMA 1. Glaukoma – neurodegeneracinė liga, kuriai būdingas tinklainės ganglinių ląstelių ir jų aksonų žuvimas, regos nervo disko audinio remodeliavimas bei vidinių tinklainės sluoksnių pokyčiai. Dažniausiai šios ligos eiga yra lėtinė, besimptomė (išskyrus priepuolinės glaukomos atvejus), todėl pacientai retai kada kreipiasi į gydytojus pradinėse ligos stadijose, kuomet dar galima sustabdyti ligos progresavimą ir išsaugoti geras regėjimo funkcijas. Glaukoma yra viena dažniausių negrįžtamo aklumo priežasčių pasaulyje. 2. Glaukoma klasifikuojama pagal TLK-10. 3. Akispūdžio vertinimas: 3.1. kompensuotas akispūdis (a) < 21 mm Hg; 3.2. nekompensuotas akispūdis (b) > 21 mm Hg. 4. Glaukomos stadijos pagal A. Nesterovą – A. Buniną arba pagal J. J. Kanski. 5. Glaukomos rizikos veiksniai Kontroliuojami Nekontroliuojami Akispūdis Kraujagyslinė disreguliacija Amžius Lytis Šeiminė anamnezė Rasė Refrakcija II. DIAGNOSTIKA 6. Pagrindiniai diagnostikos kriterijai: 6.1. padidėjęs akispūdis, nustatomas tonometrijos būdu; 6.2. patologinė regos nervo disko ekskavacija, nustatoma oftalmoskopijos būdu; 6.3. tipiniai akipločio defektai, nustatomi perimetrijos būdu. 7. Papildomi diagnostiniai kriterijai: 7.1. šeiminė anamnezė; 7.2. amžius; 7.3. regėjimo aštrumas; 7.4. priekinės kameros kampo įvertinimas gonioskopuojant; 7.5. priekinio akies segmento pakitimai biomikroskopuojant; 7.6. sisteminės kraujotakos sutrikimai. III. TYRIMAI 8. Tonometrija. 9. Tonografija. 10. Oftalmoskopija. 11. Perimetrija. 12. Gonioskopija. IV. GLAUKOMOS PROFILAKTIKA 13. Profilaktikos priemonių, padedančių užkirsti kelią lėtinei glaukomai, nėra. Kuo anksčiau ši liga diagnozuojama (t. Y. pradinėje stadijoje), tuo geresnė ligos prognozė ir mažesnė apakimo tikimybė. 14. Uždaro kampo glaukomos priepuolio profilaktikai yra taikoma lazerinė periferinė iridektomija. V. VIETINIS GLAUKOMOS GYDYMAS 15. Patvirtinus diagnozę, gydymas pradedamas monoterapija b adrenoblokatorių lašais. 16. Jei akispūdis sumažėja iki siektino, stabilūs regos nervo ir akipločio pakitimai, nėra pašalinių reiškinių, tęsiama ilgalaikė monoterapija b adrenoblokatorių lašais. 17. Jei gydymas neefektyvus (t. y. akispūdis nesumažėja, nepavyksta sustabdyti tinklainės ganglinių ląstelių žuvimo), yra kontraindikacijų b adrenoblokatoriams, gydymas keičiamas kita monoterapija –viena iš šių grupių: 17.1. vietiniais karboanhidrazės inhibitoriais; 17.2. prostaglandinų analogais; 17.3. α adrenomimetikais* arba cholinomimetikais. Pastaba. *Neskiriami esant uždaro kampo glaukomai. 18. Jei gydymas b adrenoblokatorių lašais yra efektyvus, bet nepakankamai, t. y.: nepavyksta akispūdžio sumažinti iki siektino lygio; nepavyksta stabilizuoti regos nervo disko pakitimų progresavimo; nepavyksta stabilizuoti akipločio pakitimų progresavimo, gydymas tęsiamas papildomais antiglaukominiais medikamentais, taikant įvairias vaistų kombinacijas, medikamentų mišinius bei derinius (skirtingų grupių): 18.1. b adrenoblokatorius ir vietinius karboanhidrazės inhibitorius; 18.2. b adrenoblokatorius ir prostaglandinų analogus; 18.3. vietinius karboanhidrazės inhibitorius ir prostaglandinų analogus; 18.4. b adrenoblokatorius ir cholinomimetikus (uždaro kampo glaukomai gydyti); 18.5. α adrenomimetikus ir karboanhidrazės inhibitorius; 18.6. α adrenomimetikus ir prostaglandinų analogus. 19. Jei kombinuotas gydymas dviem medikamentais neefektyvus, skiriamas trečias medikamentas: 19.1. b adrenoblokatoriai, vietiniai karboanhidrazės inhibitoriai ir prostaglandinų analogai; 19.2. b adrenoblokatoriai, vietiniai karboanhidrazės inhibitoriai ir cholinomimetikai; 19.3 b adrenoblokatoriai, vietinių karboanhidrazės inhibitoriai ir a adrenomimetikai. Pastaba. Neskiriami keli tos pačios farmakologinės grupės medikamentai. VI. UŽDARO KAMPO GLAUKOMOS PRIEPUOLIO KOMPLEKSINIS GYDYMAS 20. Per os arba i/v osmosiniais preparatais arba sisteminiais karboanhidrazės inhibitoriais. 21. Miotikų lašais (Sol. Pilocarpini 1-2%). 22. b adrenoblokatoriais (Sol. Timololi maleatis 0.5%). 23. Jei skausmas nepraeina, skiriami sisteminiai analgetikai. Jei nenustoja pykinti – sisteminiai antiemetikai. 24. Vidutinis lašų skaičius 1 ml ir vaistų poreikis Eil. Nr. Vaistai Vartojimo dažnis (kartai per dieną) Lašo dydis (µl.) Lašų skaičius 1 ml reikalingas gydyti abi akis vieną dieną 1. Timololio maleatas 2 ~30 31,4 4 2. Timoptic XE 1 ~42 22,4 2 3. Trusopt 3 ~30 31,4 6 4. Azopt 2 ~32 29,6 4 5. Betoptic 2 ~32 29,6 4 6. Betoptic S 2 ~47 20 4 7. Xalatan 1 ~30 31 2 8. Cosopt 2 ~34 27,8 4 Pastaba. Atidarius buteliuką, vaistus galima vartoti ne ilgiau kaip 28 dienas. VII. MEDIKAMENTINIO GYDYMO EFEKTYVUMO VERTINIMAS 25. Pirminis monoterapijos poveikis vertinamas praėjus ne mažiau kaip 1 savaitei nuo vaisto skyrimo. 26. Jei poveikis teigiamas, gydymas tęsiamas. 27. Jei poveikis neigiamas, vaistas keičiamas kitu ir poveikis vertinamas po 3 savaičių. 28. Jei poveikis neaiškus, papildomai skiriamas kitos grupės vaistas ir derinio efektyvumas vertinamas ne anksčiau kaip po 1 savaitės. VIII. GYDYMO EFEKTYVUMO VERTINIMO KRITERIJAI 29. Gyvenimo kokybė. 30. Stabilus akiplotis. 31. Stabilūs regos nervo disko pakitimai. 32. Stabilus „tikslinis“ akispūdis. IX. BPG IR OFTALMOLOGŲ DARBO ALGORITMAI 33. BPG tikrina visų besikreipiančių 19–40 metų asmenų akispūdį ir akių dugną 1 kartą per 2 metus, vyresnių kaip 40 metų amžiaus pacientų akispūdį ir akių dugną – 1 kartą per metus. 33.1. Esant glaukomos anamnezei šeimoje, akispūdis ir akių dugnas tiriami pirmojo apsilankymo metu nepriklausomai nuo amžiaus. 33.2. Įtarus patologinį akispūdį ir/ar pakitimų regos nervo diske, pacientas siunčiamas pas gydytoją oftalmologą. 34. Diagnozę nustato ir medikamentinį gydymą skiria bei stebi jo eigą iki proceso kompensacijos gydytojas oftalmologas. 35. Paciento stebėjimas iki glaukominio proceso kompensacijos Tonometrija Stebėjimas Pradėjus gydymą Ne mažiau kaip po 1 sav. Ne dažniau kaip kas 2 savaitės iki kompensacijos Keičiant monoterapiją Po 3 sav. Ne dažniau kaip kas 2 savaitės iki kompensacijos Skiriant papildomą vaistą Po 2 sav. Ne dažniau kaip kas 2 savaitės iki kompensacijos 36. Paciento tolesnis stebėjimas Glaukomos progresavimo rizika ** Tonometrija Oftalmoskopija Perimetrija Žema Kas 3 mėn. Kas 3 mėn. Kas 6 mėn. Vidutinė Kas 2 mėn. Kas 2 mėn. Kas 4 mėn. Didelė Kas 1 mėn. Kas 1 mėn. Kas 3 mėn. **Glaukomos progresavimo rizika tuo didesnė, kuo: aukštesnis pradinis akispūdis; pirminės apžiūros metu labiau pažeistas regos nervas; pirminės apžiūros metu nustatoma didesnių pakitimų akiplotyje; didesnė gyvenimo trukmės tikimybė. Jei ligos eiga stabili, vaistus išrašo BPG, jei ne – konsultuoja gydytojas oftalmologas. 37. Nesustabdžius ligos progresavimo vaistais, rekomenduojamas lazerinis arba chirurginis gydymas. ______________ PATVIRTINTA Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. rugpjūčio 14 d. įsakymu Nr. 422 HIPERTENZINĖS LIGOS IR HIPERTENZINĖS NEFROPATIJOS (TLK KODAI I 10 – I 13, I 15) DIAGNOSTIKOS IR AMBULATORINIO GYDYMO, KOMPENSUOJAMO IŠ PRIVALOMOJO SVEIKATOS IMO FONDO BIUDŽETO LĖŠŲ, METODIKA I. DIAGNOSTIKOS KRITERIJAI 1. Arterinės hipertenzijos diagnozė – tai ne vien arterinio kraujospūdžio padidėjimas, bet sindromas, susidedantis iš: 1.1. Padidėjusio arterinio kraujo spaudimo (AKS); 1.2. Hipertenzinės kardiopatijos; 1.3. Hipertenzinės nefropatijos; 1.4. Hipertenzinio arterijų pažeidimo; 1.5. Hipertenzinės encefalopatijos; 1.6. Hipertenzinio – metabolinio sindromo ar paskirų kardiovaskulinių rizikos veiksnių. Pastaba: formuluojant arterinės hipertenzijos diagnozę, joje privalo atsispindėti AKS padidėjimo laipsnis ir visos nustatytos arterinės hipertenzijos sindromo sudedamos dalys. II. ARTERINĖS HIPERTENZIJOS TLK -10 KODAI 2. I 10 Pirminė hipertenzija Koduojama nesant širdies pažeidimo. 3. I 11 Hipertenzinė širdies liga Hipertenzinės kardiopatijos diagnozė nustatoma radus vieną ar kelis iš šių požymių: 3.1. I 11.9 Hipertenzinė kardiopatija be širdies nepakankamumo; Kairiojo skilvelio hipertrofija (paprastai koncentrinė): masės indeksas vyrams > 116 g/m2, moterims > 104 g/m2; echokardiografiniai ar elektrokardiografiniai kairiojo skilvelio hipertrofijos požymiai; - besimptomė sistolinė (išstūmimo frakcija < 40), diastolinė (E/A <1) ar mišri kairiojo skilvelio disfunkcija; - angiospastinė, mikrovaskulinė krūtinės angina ar išeminis krūtinės skausmas (kodas I.20.1, I20.8, I20.9); - Širdies ritmo ir laidumo sutrikimai (I44-I49). 3.2. I 11.0 Hipertenzinė kardiopatija su širdies nepakankamumu – kairiojo skilvelio hipertrofija; – kairiojo skilvelio dilatacija; – mitralinio vožtuvo nesandarumas; – sistolinis, diastolinis ar mišrus širdies nepakankamumas. 4. I 12 Hipertenzinė inkstų liga Nefropatijos diagnozė nustatoma radus bent keturis požymius (pirmi trys – būtini): 4.1. I 12.9 - Hipertenzinė nefropatija be inkstų nepakankamumo: mikroalbuminurija 30-300 mg per 24 val.; proteinurija > 300 mg per 24 val. (paprastai < 1,5 g per 24 val.), atsirandanti vėliau nei hipertenzija; kreatininas v < 115 μmol/l, m < 88 μmol/l ir/ar urea < 8,3 mmol/l; nėra kitų inkstų ligų; ilgai trunkanti hipertenzija; hipertenzinės kardiopatijos ar retinopatijos požymiai; glomerulų filtracija > 80 ml/min.; 4.2. I 12.0  - Hipertenzinė nefropatija su inkstų nepakankamumu: mikroalbuminurija 30-300 mg per 24 val.; proteinurija > 300 mg per 24 val. (paprastai < 1,5 g per 24 val.), atsirandanti vėliau nei hipertenzija; kreatininas v > 115 μmol/l, m > 88 μmol/l ir/ar urea > 8,3 mmol/l; nėra kitų inkstų ligų; ilgai trunkanti hipertenzija; hipertenzinės kardiopatijos ar retinopatijos požymiai; glomerulų filtracija < 80 ml/min. Pastaba: nesant podagros, inkstų pažeidimui būdinga hiperurikemija v > 520 μmol/l, m > 410 μmol/l. 5. I 13 Hipertenzinė širdies ir inkstų liga Koduojama esant dviejų organų – širdies ir inkstų pažeidimui. 5.1. I 13.0 Kardiopatija ir nefropatija su staziniu širdies nepakankamumu 5.2. I 13.1 Kardiopatija ir nefropatija su inkstų nepakankamumu 5.3. I 13.2 Kardiopatija ir nefropatija su širdies ir inkstų nepakankamumu 5.4. I 13.9 Kardiopatija ir nefropatija, nepatikslinta 6. I 15 Antrinė hipertenzija 6.1. I 15.0, I 15.1, I 15.2, I 15.8 koduojama atitinkamų sričių specialistams nustačius pagrindinę diagnozę. 6.2. I 15.9 Antrinės hipertenzijos, nepatikslintos. 7. Reikšmingos arterinės hipertenzijos komplikacijos, kurių tiesiogiai neatspindi kodai I 10 – I 13, I 15: 7.1. Hipertenzinis arterijų pažeidimas (atitikmuo I 70, I 71, I 67) 7.2. Hipertenzinė encefalopatija (I 67.4) 7.3. Hipertenzinis – metabolinis sindromas (E90, E12, E.66.9, E 78) III. PADIDĖJĘS ARTERINIS KRAUJO SPAUDIMAS 8. Arterinės hipertenzijos diagnozė nustatoma, kai AKS stabiliai būna >140/90 mmHg matuojant AKS tris kartus ir daugiau (rekomenduojami intervalai tarp matavimų iki vieno mėnesio). Izoliuota sistolinė hipertenzija diagnozuojama, kai sistolinis AKS būna >140 mmHg, o diastolinis AKS < 90 mmHg. Pulsinis kraujospūdis daugiau 50 mmHg laikomas patologiniu. 9. AKS padidėjimas vertinamas laipsniais pagal kraujospūdžio dydį (1 lentelė). 1 lentelė. Arterinio kraujospūdžio lygių klasifikacija (1999 m. PSO/THD) Kategorija Sistolinis AKS (mm Hg) Diastolinis AKS (mm Hg) Optimalus <120 <80 Normalus <130 <85 Aukštas normalus 130-139 85-89 I laipsnio hipertenzija (nedidelė) 140-159 90-99 II laipsnio hipertenzija (vidutinė) 160-179 100-109 III laipsnio hipertenzija (didelė) ³180 ³110 Izoliuota sistolinė hipertenzija ³140 <90 10. Paaiškinimai: 10.1. AKS klasifikuojamas prieš paskiriant gydymą; 10.2. kai ligonio sistolinis ir diastolinis kraujospūdis patenka į skirtingas kategorijas, taikyti aukštesniąją; 10.3. hipertenzijos laipsnis dinamikoje diagnozėje gali būti keičiamas: a) jei AKS padidėjimas progresuoja, ekskliudavus laikiną ligos paūmėjimą, hipertenzijos laipsnis keičiamas iš mažesnio į didesnį, b) jei skiriant vaistus AKS sumažėja, laipsnis nekeičiamas. IV. ARTERINĖS HIPERTENZIJOS RIZIKOS VEIKSNIAI 11. Antro tipo cukrinis diabetas, gliukozės tolerancijos sutrikimas arba rezistencija insulinui 12. Dislipidemija: MTL-cholesterolis >3 mmol/l, ir/arba trigliceridai >1,7 mmol/l, ir/arba DTL-cholesterolis <1 mmol/l 13. Pilvinio (visceralinio) tipo nutukimas 14. Mikroalbuminurija 15. Rūkymas 16. Nepakankamas fizinis aktyvumas 17. Teigiama širdies ir kraujagyslių ligos ar ankstyvos mirties šeimos anamnezė. Paaiškinimas: šiuo metu didžiulis dėmesys kreipiamas hipertenziniam-metaboliniam sindromui, jungiančiam iškart kelis (Nr. 1-4) rizikos veiksnius ir keliskart padidinančiam kardiovaskulinę riziką. 18. Hipertenzijos komplikacijos („organų –taikinių“ pažeidimas): 18.1. Širdyje: kairiojo skilvelio hipertrofija, kairiojo skilvelio sistolės ar diastolės disfunkcija, greičiau progresuojanti koronarinė širdies liga, širdies nepakankamumas, kairiojo prieširdžio didėjimas, širdies ritmo sutrikimai. 18.2. Inkstuose: kamuolėlių sklerozė, aterominė inkstų arterijų liga, lėtinis inkstų nepakankamumas. 18.3. Arterijose: endotelio disfunkcija, arterijų remodeliavimas, sienelių standumo padidėjimas, intimos-medijos sustorėjimas, plokštelių radimas, stenozės, aortos aneurizma, disekuojanti aortos aneurizma. 18.4. Akyse: hipertenzinė retinopatija, arterijų ir venų trombozės hemoragijos. 18.5. Smegenyse: smegenų hemoragijos, cerebrovaskulinė aterominė liga, (infarktas, praeinantys išemijos priepuoliai, demencija), kraujotakos autoreguliacijos pokyčiai. 19. Hipertenziją lydinčios klinikinės būklės, apsunkinančios jos eigą ir gydymą: 19.1. širdies ir kraujagyslių: koronarinė širdies liga, sklerodegeneraciniai vožtuvų pakenkimai, smegenų arterijų aterosklerozė, periferinių arterijų liga; 19.2. cukrinis diabetas; 19.3. kitos (ne hipertenzinė nefropatija) inkstų ligos, lydimos inkstų funkcijos nepakankamumo; 19.4. plaučių ligos, lydimos bronchų obstrukcijos; 19.5. sąnarių ligos, kuomet taikomi nesteroidiniai priešuždegiminiai medikamentai. Paaiškinimas: lydinčios plaučių ir sąnarių ligos apsunkina AH gydymą. V. HIPERTENZIJA SERGANČIOJO RIZIKOS NUSTATYMAS PRIEŠ PASIRENKANT GYDYMĄ 20. Mažos rizikos grupė: pirmo laipsnio AKS padidėjimas ir < 2 nestipriai išreikšti rizikos veiksniai (išskyrus rezistenciją insulinui ir/ar diabetą). Nepalanki prognozė – tikimybė susirgti insultu ar miokardo infarktu per 10 metų – < 15 proc. 21. Vidutinės rizikos grupė: antro ar trečio laipsnio AKS padidėjimas be rizikos veiksnių ir/ar 2–3 nestipriai išreikšti rizikos veiksniai (išskyrus rezistenciją insulinui ir/ar diabetą). Nepalanki prognozė – tikimybė susirgti insultu ar miokardo infarktu per 10 metų – 15–20 proc. 22. Didelės ir labai didelės rizikos grupė: 22.1. vien trečio laipsnio AKS padidėjimas arba 22.2. pirmo, antro ar trečio laipsnio AKS padidėjimas ir > 3 rizikos veiksniai (užtenka vien rezistencijos insulinui ir/arba diabeto); 22.3. arterinės hipertenzijos komplikacijos („organų – taikinių“ pažeidimas); 22.4. lydinčios klinikinės būklės, sunkinančios AH eigą ar komplikuojančios AH gydymą. Nepalanki prognozė – tikimybė susirgti insultu ar miokardo infarktu per 10 metų, esant didelei rizikai – 20–30 proc., labai didelei – >30 proc.. VI. HIPERTENZIJOS GYDYMAS 23. Įvertinus rizikos dydį, nusprendžiama, kada pradėti medikamentinį arterinės hipertenzijos gydymą, iki kiek mažinti kraujo spaudimą, kaip greitai numatytas tikslinis kraujospūdis turėtų būti pasiekiamas. Esant vidutinei rizikai, prieš skiriant vaistus, ligonius galima 2–3 savaites stebėti, bet esant reikalui, vaistai skiriami iš karto, nustačius diagnozę. Esant mažai rizikai ligonius, galima 6–12 mėnesių stebėti ir koreguoti rizikos veiksnius. Didelės ir labai didelės rizikos ligoniams taip pat koreguojami rizikos veiksniai ir vaistai skiriami iš karto, nustačius diagnozę. 24. Tikslinis kraujospūdis, gydant arterinę hipertenziją: 24.1. esant mažai ir vidutinei rizikai, tikslinis kraujospūdis <140/90 mm Hg; 24.2. esant didelei ir labai didelei rizikai (diabetas ar rezistencija insulinui, nefropatija ar inkstų nepakankamumas su proteinurija > 1g/ 24 val., prieširdžių virpėjimams), tikslinis kraujospūdis 130/85 – 125/75 mm Hg. 25. Bendrieji arterinės hipertenzijos gydymo principai: 25.1. Pradiniame etape AH gali būti gydoma vienu vaistu (1 schema), pasirenkant kurią nors iš išvardytų priešhipertenzinių vaistų klasių. 25.2. Esant didelei ir labai didelei rizikai, gydymą rekomenduojama pradėti iškart nuo dviejų priešhipertenzinių vaistų mažesnių dozių derinio (1 schema). 25.3. Pradedant gydymą, bet kurį priešhipertenzinį vaistą skirti nedidelėmis dozėmis, stengiantis išvengti vaistų šalutinio poveikio. 25.4. Nepasiekus tikslinio kraujospūdžio pradiniame gydymo etape, vaistų dozės didinamos iki vidutinių terapinių dozių (3 lentelė). Atsparios hipertenzijos gydymui gali būti skiriamos maksimalios vaistų dozės. 25.5. Monoterapija, nesant reikiamo efekto, neturi trukti ilgai (orientacinis terminas – 3 mėn.). 25.6. Gydymas dviejų ar trijų priešhipertenzinių vaistų deriniais taikomas apie 70 proc. sergančiųjų arterine hipertenzija. Vaistų deriniai parenkami individualiai. Prireikus daugiau nei trijų vaistų nuo hipertenzijos, bendrosios praktikos ar vidaus ligų gydytojas siunčia gydytojo specialisto konsultacijai (kardiologo, nefrologo ar kt.), po kurios jis gali išrašyti tris ar daugiau vaistus nuo hipertenzijos ne ilgiau 1 metų. Toliau siunčiama pakartotinai gydytojo specialisto konsultacijai. 2 lentelė. Priešhipertenzinių vaistų skyrimo indikacijos ir kontraindikacijos (remiantis PSO / THD 1999 m.) Vaistų klasė Indikacijos* Galimos indikacijos Kontraindikacijos Galimos kontraindikacijos Diuretikai Širdies nepakankamumas Vyresnio amžiaus ligoniai Sistolinė hipertenzija Cukrinis diabetas Podagra Dislipidemija Seksualiai aktyvūs vyrai Beta adrenoreceptorių blokatoriai Krūtinės angina Po miokardo infarkto Tachiaritmijos Širdies nepakankamumas Nėštumas Cukrinis diabetas Astma ar lėtinės obstrukcinės plaučių ligos II-III° atrioventrikulinė blokada Dislipidemija Sportininkai ir fiziškai aktyvūs ligoniai Periferinių kraujagyslių ligos AKF inhibitoriai Širdies nepakankamumas Kairiojo skilvelio disfunkcija Po miokardo infarkto Diabetinė nefropatija Hipertenzinė nefropatija Nėštumas Hiperkalemija Abiejų inkstų arterijų susiaurėjimas Kalcio kanalų blokatoriai Krūtinės angina Vyresnio amžiaus ligoniai Sistolinė hipertenzija Periferinių arterijų ligos II-III° atrioventrikulinė blokada (nedihidropiridininiai KKB) Širdies nepakankamumas (verapamilis ar diltiazemas) Alfa adrenoblokatoriai Prostatos hipertrofija Gliukozės netoleravimas Dislipidemija Ortostatinė hipotenzija * Ligos ir būklės, kurioms esant gali būti rekomenduojami kaip pirmo pasirinkimo vaistai 1 schema. Pakopinis arterinės hipertenzijos gydymo algoritmas 26. Paaiškinimai: 26.1. Kūno svoris laikomas normaliu, kai kūno masės indeksas [svoris(kg): ūgis (m)2] būna kiek mažesnis arba lygus 25. 26.2. Suvartoti per dieną ne daugiau kaip 6 g druskos (2,4 g arba 100 mmol natrio). 26.3. Kalio kiekį dietoje padidinti iki 90 mmol/d. 26.4. iki 20–30 g etanolio ar jo ekvivalentų (300 ml vyno ar 700 ml alaus) per dieną (moterims ar mažo svorio vyrams – ne daugiau 15 ml etanolio ar jo ekvivalentų). 26.5. Nepertraukiama fizinė veikla, trunkanti 30–45 min. kasdien. 26.6. Bendro cholesterolio < 5,2 mmol/l, mažo tankio lipoproteidų <3,3 mmol/l, trigliceridų < 2,3 mmol/l. 3 lentelė. Įprastinės priešhipertenzinių vaistų paros dozės Eil. Nr. VAISTAS PAROS DOZĖS (mg) 1. Amlodipinas 2,5 –10 2. Atenololis 12,5 – 150 3. Betaksololis 5 –20 4. Diltiazemas 90 – 360 5. Doksazosinas 1,0 – 8 6. Enalaprilis 2,5 – 40 7. Fosinoprilis 10 – 40 8. Hidrochlorotiazidas 12,5 – 25 9. Indapamidas 1,25 – 2,5 10. Kaptoprilis 12,5 – 150 11. Klonidinas 0,3 – 0,6 12. Labetololis 200 – 1200 13. Lacidipinas 2 – 6 14. Metoprololis 50 – 200 15. Metyldopa 500 – 2000 16. Moksonidinas 0,2 – 0,4 17. Nifedipinas-SR 40 – 60 18. Nitrendipinas 10 – 40 19. Prazosinas 1,0 – 20 20. Ramiprilis 1,25 – 10 21. Verapamilis 80 –240 Pastaba: atsparios gydymui hipertenzijos atvejais gali būti skiriamos maksimalios dozės. 27. Vadovaujantis šiuo metu kompensuojamų iš PSDF medikamentų sąrašu, priešhipertenziniai vaistai suskirstyti į pirmo ir antro pasirinkimo sąrašus: 27.1. Pirmo pasirinkimo vaistų sąrašas – remtasi pasaulyje atliktais farmakoekonominiais skaičiavimais ir bendrosiomis privalomosiomis indikacijomis ir kontraindikacijomis: (PSO/IHD 1999). 27.1.1. Ka …