| Europaius

Trumpai

Šis įsakymas patvirtina cheminių medžiagų ir preparatų toksiškumo bei kitų poveikių sveikatai tyrimo metodus, siekiant suvienodinti pavojingų medžiagų klasifikavimą, pakavimą ir ženklinimą. Jis nustato, kaip turi būti atliekami šie tyrimai, ypač atsižvelgiant į gyvūnų gerovę.
Ką jis reguliuoja

Cheminių medžiagų ir preparatų toksiškumo ir kitų poveikių sveikatai tyrimo metodų bendrąjį įvadą.
Konkrečius toksiškumo tyrimo metodus, tokius kaip ūmus toksiškumas per virškinamąjį traktą, įkvėpus, per odą, odos ir akių dirginimas, odos sensibilizacija ir kartotinių dozių toksiškumas.
Gyvūnų priežiūros ir humaniško elgesio su jais principus tyrimų metu.
Tyrimų rezultatų įvertinimo, interpretavimo ir taikymo principus.
Kam tai rūpi

Asmenims ir institucijoms, atliekantiems cheminių medžiagų ir preparatų toksiškumo tyrimus.
Gamintojams ir tiekėjams, kuriems reikia klasifikuoti ir ženklinti chemines medžiagas bei preparatus.
Pagrindiniai punktai

Tyrimai turi būti atliekami vadovaujantis Geros laboratorinės praktikos principais.
Taikant tyrimo metodus, kuriems naudojami gyvūnai, turi būti laikomasi humaniško elgesio principų, siekiant sumažinti gyvūnų skaičių ir kančias.
Kai tik patvirtinami alternatyvūs metodai, kurie naudoja mažiau gyvūnų arba jų visai nenaudoja, juos privaloma taikyti.
Prieš bet kokio toksikologinio tyrimo planavimą, būtina žinoti tiriamosios medžiagos sudėtį, fizikines ir chemines savybes.
📄 Įstatymo tekstas
LIETUVOS RESPUBLIKOS SVEIKATOS APSAUGOS MINISTRO
 Į S A K Y M A S
 DĖL CHEMINIŲ MEDŽIAGŲ IR PREPARATŲ TOKSIŠKUMO IR KITŲ POVEIKIŲ SVEIKATAI TYRIMO MEODŲ PATVIRTINIMO
m. balandžio 28 d. Nr. V-284
 Vilnius
 Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos cheminių medžiagų ir preparatų įstatymo (Žin., 2000, Nr. 36-987) 6 straipsnio 2 dalimi, Cheminių medžiagų ir preparatų, galinčių sukelti pavojų žmogaus sveikatai ir aplinkai, savybių tyrimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2000 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 762/556 „Dėl cheminių medžiagų ir preparatų, galinčių sukelti pavojų žmonių sveikatai ir aplinkai, savybių tyrimo tvarkos“ (Žin., 2001, Nr. 3-60) 11.1 punktu ir įgyvendindamas 1967 m. birželio 27 d. Tarybos direktyvos 67/548/EEB dėl šalių narių įstatymų, reglamentų ir administracinių nuostatų, susijusių su pavojingų medžiagų klasifikavimu, pakavimu ir ženklinimu, suvienodinimo, 1999 m. gegužės 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 1999/45/EB dėl šalių narių įstatymų, reglamentų ir administracinių nuostatų, susijusių su pavojingų preparatų klasifikavimu, pakavimu ir ženklinimu, suvienodinimo reikalavimus:
Tvirtinu pridedamus:
1. Cheminių medžiagų ir preparatų toksiškumo ir kitų poveikių sveikatai tyrimo metodų bendrąjį įvadą.
2. Cheminių medžiagų ir preparatų toksiškumo ir kitų poveikių sveikatai tyrimo metodus:
2.1. Ūmus toksiškumas per virškinamąjį traktą. Fiksuotų dozių metodas (B12);
2.2. Ūmus toksiškumas įkvėpus (B2);
2.3. Ūmus toksiškumas per odą (B3);
2.4. Ūmus odos dirginimas (B4);
2.5. Ūmus akių dirginimas (B5);
2.6. Odos sensibilizacija (B6);
2.7. Kartotinių dozių (28 dienų) toksiškumas per virškinamąjį traktą (B7);
2.8. Kartotinių dozių (28 dienų) toksiškumas įkvėpus (B8).
Pavedu ministerijos sekretoriui Eduardui Bartkevičiui kontroliuoti šio įsakymo vykdymą.
 SVEIKATOS APSAUGOS MINISTRAS                                                            JUOZAS OLEKAS
 Patvirtinta
 Lietuvos Respublikos
 sveikatos apsaugos ministro
m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. V-284
 Cheminių medžiagų ir preparatų TOKSIŠKUMO IR KITŲ POVEIKIŲ SVEIKATAI tyrimo METODų bendrasis įvadas
 Toksiškumo ir kitų poveikių sveikatai tyrimo metodai skirti užtikrinti 1967 m. liepos 27 d. Tarybos direktyvos 67/548/EB dėl įstatymų, reglamentų ir administracinių nuostatų, susijusių su pavojingų medžiagų klasifikavimu, pakavimu ir ženklinimu, suvienodinimo V priedo B dalies taikymą. Metodų numeracija atitinka minėtos direktyvos V priedo B dalies metodų numeraciją.
 I. Bendrosios nuostatos
Dauguma toksiškumo ir kitų poveikių sveikatai tyrimų metodų parengti pagal EBPO chemikalų tyrimo vadovą (OECD Guidelines for Testing of Chemicals). Siekiant užtikrinti kuo didesnį duomenų pripažinimą, tyrimai turi būti atliekami vadovaujantis Geros laboratorinės praktikos principais. Papildoma informacija ir pirminiai šaltiniai nurodyti EBPO chemikalų tyrimo vadove bei kitoje atitinkamoje literatūroje.
Taikant tyrimo metodus, kuriems naudojami gyvūnai, turi būti laikomasi humaniško elgesio principų; iš ekvivalentinių tyrimo metodų turi būti parenkami tie, kuriems naudojamas mažiausias eksperimentinių gyvūnų skaičius.
Vienas iš Europos Sąjungos mokslo siekių yra sukurti ir patvirtinti alternatyvius metodus, kurie teiktų panašią informaciją kaip ir įprasti gyvūnų tyrimai, tačiau naudotų mažiau gyvūnų, sukeltų jiems mažiau skausmo arba visiškai jų išvengtų. Kai tik tokie metodai patvirtinami, juos privaloma taikyti, kai reikia duomenų rizikai vertinti, klasifikuoti ir ženklinti tam tikrą medžiagą.
Cheminių medžiagų ir preparatų toksiškumo ir kitų poveikių sveikatai tyrimų metodų aprašymuose vartojamos pagrindinės sąvokos ir jų apibrėžimai
1. Absorbcija – procesas, kurio metu organizmas pasisavina medžiagą.
2. Aiškus toksiškumas – tiriamosios medžiagos sukelti smarkaus organizmo apnuodijimo požymiai, rodantys, kad padidinus dozę gali pasireikšti sunkūs toksiniai pažeidimai ir žūtis. Jo turėtų pakakti rizikai įvertinti.
3. Akies dirginimas – tiriamosios medžiagos akies pakitimų sukėlimas jos aplikacija. 
4. Didžiausia toleruojama dozė (DTD) – didžiausia nenužudanti dozė, sukelianti gyvūno apnuodijimo požymius.
5. Diskriminacinė dozė – didžiausia iš keturių fiksuotų dozių metodu nustatyta dozė, kuri nesukelia su medžiaga susijusios žūties (įskaitant žūtį dėl humaniškų principų taikymo).
6. Distribucija (pasiskirstymas) – procesas, kurio metu absorbuota medžiaga ir (arba) jos metabolitai pasiskirsto organizme.
7. Dozavimas – dozė, jos suleidimo dažnumas ir dozės suleidimo laikotarpis.
8. Dozė – gautas tiriamosios medžiagos kiekis. Dozė yra išreiškiama mase (gramais ar miligramais) arba tiriamosios medžiagos mase tiriamojo gyvūno masės vienetui (pvz., miligramas kilogramui kūno masės), arba kaip koncentracija pašare (md – milijoninė dalis arba miligramas pašaro kilogramui).
9. Ekskrecija (pašalinimas) – procesas, kurio metu medžiaga ir (arba) jos metabolitai pasišalina iš organizmo.
10. Kartotinių dozių (poūmis) toksiškumas – neigiami poveikiai eksperimentiniams gyvūnams, kuriuos sukelia medžiagos kasdienė pakartotinė dozė arba medžiagos veikimas trumpą gyvūno amžiaus laikotarpį.
11. LC50 (median lethal concentration – vidutinė mirtina koncentracija) – statistiškai apskaičiuota medžiagos koncentracija, kuri poveikio metu arba po tam tikro laiko gali sukelti 50 % tiriamųjų gyvūnų žūtį.
12. LD50 (median lethal dose – vidutinė mirtina dozė) – statistiškai apskaičiuota vienkartinė medžiagos dozė, kuri gali sukelti 50 % tiriamųjų gyvūnų žūtį.
13. Metabolizmas – procesas, kurio metu medžiaga dėl fermentinių arba nefermentinių reakcijų organizme struktūriškai pakinta.
14. NOAEL (no observed adverse effect level – nesukeliantis pastebimo neigiamo poveikio lygis, NPNPL) – didžiausia dozė ar poveikio lygis, kuris nesukelia su poveikiu susijusių matomų pakitimų.
15. Odos ardymas – negrįžtamas odos audinio pažeidimas, kurį sukelia tiriamosios medžiagos odos 3 min. – 4 val. aplikacija.
16. Odos dirginimas – tiriamosios medžiagos odos uždegiminių pakitimų sukėlimas jos aplikacija.
17. Odos sensibilizacija (alerginis kontaktinis dermatitas) – imuninės kilmės odos reakcija į medžiagą.
18. Toksikokinetika – tiriamosios medžiagos absorbcijos, pasiskirstymo, metabolizmo ir ekskrecijos nustatymas.
19. Ūmus toksiškumas – neigiamas medžiagos poveikis, pasireiškiantis per tam tikrą laikotarpį (paprastai per 14 dienų) po gautos vienkartinės medžiagos dozės.
 II. tiriamosios medžiagos apibūdinimas
Prieš bet kokio toksikologinio tyrimo planavimą reikia žinoti tiriamosios medžiagos sudėtį, įskaitant pagrindines priemaišas, jos svarbiausias fizikines ir chemines savybes, įskaitant stabilumą.
Tiriamosios medžiagos fizikinės ir cheminės savybės nulemia medžiagos panaudojimo būdo pasirinkimą, kai kurių tyrimo detalių planavimą, medžiagos naudojimą ir laikymą.
Tiriamosios medžiagos (jeigu įmanoma – ir pagrindinių priemaišų) dozuojamoje terpėje savybes, grynumą, tiriamosios medžiagos reakcijas reikia įtraukti į tyrimo ataskaitą.
 III. GYVŪNŲ PRIEŽIŪRA
Griežta aplinkos sąlygų kontrolė ir tinkama gyvūnų priežiūra yra būtini toksikologiniame tyrime.
Eksperimentinių gyvūnų patalpų ar aptvarų aplinkos sąlygos turi būti tinkamos tiriamosioms rūšims. Žiurkėms, pelėms ir jūrų kiaulytėms patalpos temperatūra turėtų būti 22 ± 3 °C, santykinis oro drėgnis 30 – 70%; triušiams atitinkamai 20 ± 3 °C ir 30 – 70 %.
Kai eksperimentinė įranga yra ypač jautri temperatūros poveikiui, tiriamajame metode reikėtų aprašyti jai tinkamas sąlygas. Visuose toksinio poveikio tyrimuose temperatūra ir drėgnis turi būti stebimi, registruojami ir įtraukiami į tyrimo baigiamąją ataskaitą.
Apšvietimas turi būti dirbtinis, šviesos režimas – 12 valandų šviesos ir 12 valandų tamsos. Apšvietimo duomenys turi būti registruojami ir įtraukiami į baigiamąją tyrimo ataskaitą.
Jei metode kitaip nenurodoma, gyvūnai gali būti laikomi po vieną arba tos pačios lyties grupėmis, tačiau viename narve neturėtų būti daugiau negu penki gyvūnai. Eksperimentų su gyvūnais ataskaitose svarbu nurodyti gyvūnų laikymo sąlygas bei jų skaičių viename narve eksperimento bei vėlesniu stebėjimo periodu.
Tyrimo metu gyvūnams duodami pašarai turi atitikti visus tos gyvūnų rūšies mitybos reikalavimus. Tais atvejais, kai tiriamoji medžiaga dedama į pašarus, jų galiojimo laikas turėtų būti sutrumpinamas dėl tiriamosios medžiagos sąveikos su pašaro sudedamosiomis dalimis. Į tokios sąveikos galimybę turėtų būti atsižvelgiama, interpretuojant tyrimų rezultatus. Standartiniai laboratorinių gyvūnų pašarai turėtų būti duodami neribojant geriamo vandens kiekio. Pasirenkant minėtą medžiagos suleidimo būdą, pašaro turėtų būti duodama tiek, kad tai užtikrintų reikalingą tiriamosios medžiagos gaunamą kiekį.
Toksiškų pašarų teršalų koncentracijos turėtų būti mažesnės už tas, kurios gali iškreipti tyrimo rezultatus.
 IV. Humaniško elgesio su gyvūnais principai
Nustatant ūmų toksiškumą per virškinimo traktą, turi būti naudojamas B12 arba B13 metodas. B12 metodo galutinis tikslas nėra gyvūno žūtis, be to, taikant šį metodą, palyginti su klasikiniu, naudojama mažiau gyvūnų. B13 metode naudojama vidutiniškai 70 % mažiau gyvūnų, negu klasikiniame. Abu šie alternatyvūs metodai sukelia gyvūnams mažiau skausmo ir kančių, negu klasikinis.
Naudojamų gyvūnų skaičius yra sumažinamas iki moksliškai priimtino minimumo: tiriant vieną dozės lygį B3 metodu, naudojami tik 5 tos pačios lyties gyvūnai; B.6 metode, nustatant odos sensibilizaciją, naudojama tik 10 gyvūnų (ir tik 5 neigiamoje kontrolės grupėje); teigiamos kontrolės gyvūnų skaičius, tiriant mutageniškumą in vivo (B11 ir B12 metodai) taip pat yra sumažintas.
Gyvūnų skausmas ir kančia tyrimų metu yra minimalūs: gyvūnai, patiriantys nepakeliamas ir užsitęsusias kančias bei skausmą, turėtų būti humaniškai numarinami. Jeigu dėl tiriamosios medžiagos ardomųjų ir dirginamųjų savybių yra žinoma, kad tas metodas sukels gyvūnams didelį skausmą ir kančią, jis neturėtų būti atliekamas (B1, B2 ir B3 metodai).
Prieš tiriant ūmų toksiškumą (B1, B2 ir B3 metodai) bei mutageniškumą in vivo turi būti parengti kokybiniai ir kiekybiniai analitiniai tiriamosios medžiagos biologinėje terpėje nustatymo metodai.
Leidžiama netirti dirginamųjų medžiagos savybių arba ištirti tik vieną gyvūną, jeigu pateikiamas pakankamas mokslinis įrodymas apie šias savybes. Toks mokslinis įrodymas gali remtis medžiagos fizikinėmis ir cheminėmis savybėmis, jau atliktų kitų tyrimų rezultatais arba patvirtintų in vitro tyrimų rezultatais. Pavyzdžiui, jeigu medžiagos ūmaus toksiškumo tyrime per odą, naudojant ribinio bandymo dozę (B3 metodas), nenustatytas odos dirginimas, tolesni odos dirginimo tyrimai (B4 metodas) nebūtini; medžiagos, kurioms B4 metodu nustatomos aiškios ardomosios ar nepakeliamos odos dirginamosios savybės, toliau yra netiriamos akies dirginimo metodu (B5 metodas).
 V. ĮVERTINIMAS IR INTERPRETACIJA
Vertinant ir interpretuojant gyvūnų ir in vitro tyrimų rezultatus, reikia atsižvelgti į jų tiesioginės ekstrapoliacijos žmogui ribotumą, todėl gavus įrodymą apie medžiagos neigiamą poveikį žmonėms, tai turėtų patvirtinti gyvūnų tyrimų rezultatus.
Tyrimų rezultatai gali būti naudojami klasifikuojant ir ženklinant naujas ir esamas chemines medžiagas pagal poveikį žmonių sveikatai, remiantis jų būdingomis savybėmis, nustatytomis ir įvertintomis šiais metodais. Cheminių medžiagų ir preparatų klasifikavimo ir ženklinimo reikalavimai taip pat susiję su šių tyrimo baigiamųjų ataskaitų išvadomis. Tyrimų rezultatai taip pat naudojami naujų ir esamų cheminių medžiagų rizikai vertinti.
 VI. METODŲ PARINKIMO IR TAIKYMO PRINCIPAI
Ūmus, kartotinių dozių (poūmis) ir lėtinis toksiškumas
1. Ūmūs medžiagos toksiniai poveikiai arba jos toksiškumas organui ar jų sistemai gali būti nustatyti, naudojant įvairius vienkartinės dozės tyrimus (B1-B5 metodai).
2. Atsižvelgiant į medžiagos toksiškumą, gali būti taikomas LD50 nustatymo ribinis metodas, tačiau jis netaikomas tyrimams per kvėpavimo takus, nes neįmanoma nustatyti vienkartinio poveikio per kvėpavimo takus ribinės vertės.
3. Antros gyvūnų rūšies tyrimus gali papildyti pradinių rūšių tyrimų išvados. Tokiais atvejais gali būti taikomi standartiniai tyrimo metodai arba šie metodai gali būti pritaikyti mažesniam gyvūnų skaičiui. Kartotinių dozių toksiškumo tyrimas (B7, B8 ir B9 metodai) įvertina toksinius poveikius, kai gyvūnas medžiagą gauna pakartotinai. Siekiant gauti kuo daugiau informacijos, būtini tikslūs gyvūnų klinikiniai stebėjimai. Šie tyrimai padeda nustatyti organus taikinius bei toksiškas ir netoksiškas dozes. Tolesnis ir gilesnis šių aspektų nagrinėjimas gali būti pratęstas ilgalaikiais tyrimais (B26-B30 ir B33 metodai).
Mutageniškumas ir genotoksiškumas
1. Mutageniškumas susijęs su ląstelių ar organizmų genetinės medžiagos kiekio ar struktūros negrįžtamais paveldimais pokyčiais. Šie pokyčiai arba mutacijos gali apimti vieną geną ar jo segmentą, kelis genus ar visą chromosomą. Poveikiai gali keisti visą chromosomų struktūrą ir/ar jų skaičių.
2. Medžiagos mutageninės savybės nustatomas bakterijų genų (taškinių) mutacijų (B13 ir B14 metodai) ir/ar žinduolių ląstelių chromosomų struktūrinių pokyčių, aberacijų (B10 metodas) in vitro bandymais.
3. Taip pat taikomos in vivo procedūros, pavyzdžiui, mikrobranduolių tyrimas (B12 metodas) arba kaulų čiulpų ląstelių metafazės tyrimas (B11 metodas). Nesant aiškaus poreikio taikyti in vivo, pirmenybė teikiama in vitro metodams.
4. Jeigu medžiaga gaminama dideliais kiekiais ir/ar reikia įvertinti riziką, keliamą žmonių sveikatai, tolesniam mutageniškumo tyrimui arba kancerogenų išankstinei atrankai gali būti reikalingi papildomi tyrimai. Jie skirti pagrindinių tyrimų rezultatams patvirtinti, dar netirtoms savybėms nustatyti bei pradėti ar tęsti in vivo tyrimus.
5. Metodai B15-B25 naudoja ir in vivo, ir in vitro eukariotines sistemas bei išplečia biologinių bandymo sistemų sritį. Šie tyrimai teikia informaciją apie taškines mutacijas bei kitus pokyčius, vykstančius daug sudėtingesniuose organizmuose negu bakterijos.
6. Tolesnė mutageniškumo tyrimų programa turi būti planuojama tokia, kad teiktų svarbios papildomos informacijos apie medžiagos mutagenines ir/ar kancerogenines savybes.
7. Kiekvienu konkrečiu atveju tyrimai priklauso nuo daugelio veiksnių, tarp jų nuo fizikinių ir cheminių medžiagos savybių, nuo bakterijų ir citogenetinių tyrimų pirminių rezultatų, nuo medžiagos metabolizmo ypatybių, kitų toksiškumo tyrimo rezultatų ir nuo medžiagos panaudojimo masto. Dėl daugybės veiksnių, į kuriuos būtina atsižvelgti, griežta tyrimų atrankos schema nenustatyta.
8. Teisės aktai, reglamentuojantys naujų cheminių medžiagų rizikos įvertinimą, nustato kai kuriuos bendruosius tyrimo strategijos principus; rizikos įvertinimo metodiniuose dokumentuose pateikiamos aiškios tyrimo strategijos, kurios yra lanksčios ir taikomos konkrečioms sąlygoms.
9. Genų (taškinių) mutacijų tyrimai atliekami B15, B17, B20 ir B24 metodais.
10. Chromosomų aberacijų tyrimai atliekami B22 ir B25 metodais. Jei nebuvo atlikti tyrimai B10 ir B11 metodais, juos reikia atlikti. Papildomai galima atlikti tyrimą B23 metodu.
11. Kadangi genotoksiškumas yra potencialiai žalingas poveikis genetinei medžiagai, nebūtinai susijęs su mutageniškumu, poveikio metu sukeliami DNR pažeidimai tiesiogiai neįrodo mutacijų buvimo. Tokie genotoksiniai poveikiai, poveikiai DNR nustatomi B16, B18 ir B19 metodais. 
12. Kancerogeninio poveikio alternatyvių tyrimų pagrindą sudaro tai, kad žinduolių ląstelės transformacijos tyrimai įvertina medžiagos sugebėjimą sukelti ląstelių kultūrų morfologinius ar funkcinius pakitimus, susijusius su nepageidautina transformacija in vivo (B21 metodas). Šiuose tyrimuose gali būti panaudoti skirtingi ląstelių tipai bei jų transformacijos vertinimo kriterijai. 
13. Paveldimų poveikių žinduoliams rizikos įvertinimui skirti tie tyrimai, kuriais galima nustatyti žinduolių paveldimus pakitimus, sukeliamus genų (taškinės) mutacijos, pavyzdžiui, pelių specifinio lokuso tyrimas, skirtas nustatyti pirmos generacijos gemalo ląstelės mutacijoms (neįtrauktas į šiuos tyrimo metodus), arba pelių paveldimos translokacijos tyrimas (B25 metodas), skirtas nustatyti chromosomų aberacijoms. Šie metodai taikomi tada, kai yra vertinama medžiagos savybė kelti genetinę riziką žmogui. Tačiau dėl šių tyrimų sudėtingumo ir dėl jiems būtino labai didelio gyvūnų skaičiaus, ypač specifiniam lokuso tyrimui, reikalingas labai aiškus šių tyrimų būtinumo pagrindimas.
Kancerogeniškumas
1. Pagal poveikio mechanizmą kancerogenai gali būti apibūdinami kaip genotoksiniai arba negenotoksiniai.
2. Pradinė informacija apie medžiagą kaip galimą genotoksinį kancerogeną gaunama iš mutageniškumo ir (arba) genotoksiškumo tyrimų. Papildoma informacija gaunama iš kartotinių dozių ir lėtinio toksiškumo tyrimų. B7 ir kiti ilgesnieji kartotinių dozių toksiškumo metodais atlikti tyrimai leidžia įvertinti rastus histopatologinius pakitimus, pavyzdžiui, kai kurių audinių hiperplaziją. Šie tyrimai bei toksikokinetinė informacija gali tik padėti nustatyti potencialius kancerogenus, todėl būtini išsamesni tyrimai B32 arba B33 metodais.
Toksiškumas reprodukcijai
1. Reprodukcinis toksiškumas gali būti nustatytas skirtingais būdais, pavyzdžiui, aptinkant patino ir patelės reprodukcinių funkcijų ir pajėgumo pažeidimą, apibūdinamą kaip „pakenkimas vaisingumui“, arba sukeliant nepaveldimus palikuonių sveikatos sutrikimus, apibūdinamus kaip „pakenkimas palikuonims“, kuris apima teratogeniškumą bei poveikius laktacijos periodu.
2. Teratogeniškumo tyrimai (B31 metodas), kaip pakenkimo palikuonims tyrimo dalis, visų pirma skirti medžiagos patekimui per virškinimo traktą. Pasirinktinai gali būti naudojami ir kiti medžiagos suleidimo būdai, atsižvelgiant į tiriamosios medžiagos fizikines savybes bei žmogui būdingus patekimo būdus. Tokiais atvejais metodas turi būti atitinkamai pakeistas pagal 28 dienų trukmės tyrimo metodo atitinkamas dalis.
3. Jeigu reikalingas trijų kartų reprodukcijos (vaisingumo) tyrimas, dviejų kartų reprodukcijos tyrimas (B35 metodas) gali būti pratęstas iki trijų kartų.
Neurotoksiškumas
 Neurotoksiškumas gali būti nustatytas įvairiais būdais, pavyzdžiui, nustatant centrinėje ir periferinėje nervų sistemoje funkcinius ir/ar struktūrinius ir biocheminius pakitimus. Pradinė informacija, kad medžiaga neurotoksiška, gali būti gauta ūmių toksiškumo tyrimų metu. B7 metodas įtraukia neurotoksiškumo požymių įvertinimą bei tikslius gyvūnų klinikinius stebėjimus, suteikiančius daug informacijos. Metodas turėtų padėti nustatyti potencialiai neurotoksinius chemikalus, tačiau vėliau reikalingi išsamesni tyrimai. Reikia atsižvelgti į tai, kad kai kurios medžiagos pasižymi specifiniu neurotoksiniu poveikiu, nenustatomu įprastais toksiškumo tyrimais. Pavyzdžiui, kai kurios fosfoorganinės medžiagos pasižymi uždelstu neurotoksiškumu, kuris gali būti įvertintas tik B37 ir B38 metodais.
Imunotoksiškumas
 Imunotoksiškumas gali būti nustatytas įvairiais būdais, pavyzdžiui, nustatant imunosupresiją ir/ar padidėjusį imuninės sistemos jautrumą, kilusį dėl įjautrinimo arba dėl sukeltos autoimunizacijos. B7 metodas leidžia įvertinti ir imunotoksinius poveikius. Metodas turėtų padėti nustatant potencialiai imunotoksinius chemikalus, tačiau vėliau reikalingi išsamesni tyrimai.
Toksikokinetika
1. Toksikokinetiniai tyrimai padeda interpretuoti ir įvertinti gautus toksiškumo duomenis. Šie tyrimai paaiškina ypatingus chemikalo toksiškumo aspektus, o gauti tyrimo rezultatai gali padėti planuojant tolesnius toksiškumo tyrimus. Manoma, kad kiekvienu atveju nebūtina nustatyti visų rodiklių. Tik retais atvejais būtini visi toksikokinetiniai tyrimai (absorbcijos, ekskrecijos, pasiskirstymo ir metabolizmo). Kai kurioms medžiagoms galimi šios sekos pakeitimai arba gali pakakti tik vienkartinės dozės tyrimo (B36 metodas).
2. Duomenys apie medžiagos cheminę struktūrą, fizikines ir chemines savybes bei medžiagos patekimo būdą taip pat gali suteikti duomenų apie jos absorbcijos ypatybes, metabolizmo ir pasiskirstymo audiniuose galimybes. Papildomos informacijos apie toksikokinetinius rodiklius galima gauti ir iš ankstesnių toksiškumo ir toksikokinetinių tyrimų.
 ______________
 Patvirtinta
 Lietuvos Respublikos
 sveikatos apsaugos ministro
 2004m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. V-284
 B12 metodas: ŪMUS TOKSIŠKUMAS PER VIRŠKINIMO TRAKTĄ. FIKSUOTŲ DOZIŲ METODAS
Bendrosios nuostatos
1. Įvadas
 Šio metodo įvadas pateiktas Cheminių medžiagų ir preparatų toksiškumo ir kitų poveikių sveikatai tyrimo metodų bendrajame įvade.
2. Apibrėžimai
 Šiame metode vartojamų sąvokų apibrėžimai pateikti Cheminių medžiagų ir preparatų toksiškumo ir kitų poveikių sveikatai tyrimo metodų bendrajame įvade.
3. Pamatinės medžiagos
 Nėra.
4. Bandymo metodo principas
4.1. Ūmaus toksiškumo per virškinimo traktą bandymas suteikia informaciją apie neigiamus poveikius, kurie, prarijus vieną tiriamos medžiagos dozę, gali atsirasti per trumpą laikotarpį.
4.2. Fiksuotų dozių metodas atliekamas dviem etapais.
4.2.1. Įvadiniame bandyme nuosekliai tiriamas skirtingų dozių, zondu suleistų į virškinimo traktą pavieniams vienos lyties gyvūnams, poveikis. Bandymo rezultatas yra informacija apie dozės ir toksiškumo tarpusavio ryšį, įskaitant ir minimalios letalinės dozės skaičiavimus. Paprastai įvadiniame bandyme naudojami ne daugiau kaip penki gyvūnai.
4.2.2. Pagrindiniam bandymui atrenkamos dvi gyvūnų grupės (penki patinai ir penkios patelės), ir kiekvienam gyvūnui zondu į virškinimo traktą įleidžiama viena iš nustatytų dozių (5, 50, 500 arba 2 000 mg/kg). Taikoma dozė parenkama pagal įvadinio bandymo rezultatus, tai yra dozė, kuri sukelia aiškų toksiškumą, bet ne žūtį.
4.3. Suleidus medžiagą, stebimas jos sukeliamas poveikis.
4.3.1. Jeigu pirma pasirinkta dozė sukelia aiškų toksiškumą, bet ne gyvūnų žūtį, tai tolesni bandymai nereikalingi. 
4.3.2. Jeigu pasirinkta dozė nesukelia aiškaus toksiškumo, medžiagą reikia pakartotinai ištirti naudojant paeiliui didesnę dozę. Jeigu gyvūnai žūva arba pasireiškia labai toksiška reakcija, dėl kurios tenka gyvūnus humaniškai numarinti, medžiaga turi būti pakartotinai ištirta naudojant paeiliui mažesnę dozę.
4.3.3. Ši procedūra sudaro galimybę nustatyti diskriminacinę dozę, t. y. didžiausią iš anksto nustatytą dozę, kuri nesukelia žūties (įskaitant būtinumą humaniškai numarinti).
4.4. Gyvūnus, kuriems akivaizdžiai pasireiškia stiprūs ir ilgai trunkantys išsekimo ir skausmo požymiai, gali tekti humaniškai numarinti. Jeigu žinoma, kad medžiagos dozės nustatymo bandymas gali būti didelio skausmo ir išsekimo priežastis dėl medžiagos ėsdinančių (ardančių) arba dirginančių savybių, tai toks bandymas neturėtų būti atliekamas. 
5. Kokybės kriterijai
 Nėra.
6. Bandymo metodo aprašymas1.6.1. Pasiruošimas
6.1.1. Eksperimentiniai gyvūnai
6.1.1.1. Jeigu nėra kontraindikacijų, pirmenybė teikiama žiurkėms. Dažniausia naudojamos įprastos laboratorinės veislės. Bandymo pradžioje kiekvienos naudojamų gyvūnų lyties kūno masės skirtumai neturėtų viršyti ± 20 % atitinkamos vidutinės vertės.
6.1.1.2. Gyvūnai laikomi eksperimentinėmis laikymo ir šėrimo sąlygomis ne trumpiau kaip penkias dienas iki bandymo. Prieš bandymą sveiki jauni suaugę gyvūnai įvadinio ir pagrindinio bandymo grupei atrenkami „aklos atrankos“ metodu. Praktiškai pagrindiniam bandymui gali būti reikalinga tik viena kiekvienos lyties grupė.
6.1.2. Dozių paruošimas ir suleidimas
6.1.2.1. Jeigu reikia, tiriamoji medžiaga yra ištirpinama arba išmaišoma tinkamame tirpiklyje. Rekomenduojama, jeigu įmanoma, pirma apsvarstyti galimybę suleisti vandeninį tirpalą, po to nagrinėjama aliejinio tirpalo galimybė, dar po to – tirpalo kituose tirpikliuose arba suspensijoje galimybė. Jeigu naudojami nevandeniniai tirpikliai, tai svarbios tirpiklio toksiškumo charakteristikos turėtų būti žinomos arba jos turėtų būti nustatomos prieš bandymą ar jo metu. Graužikams paprastai tirpalo kiekis neturėtų viršyti 10 ml/1 kg kūno masės, išskyrus vandeninius tirpalus, kai gali būti naudojama 20 ml/kg. Tiriamojo kiekio kitimas turėtų būti minimizuotas taikant tokią koncentraciją, kad būtų užtikrintas pastovus kiekis naudojant visas koncentracijas.
6.1.2.2. Prieš suleidžiant medžiagą gyvūnai neturi būti šeriami. Žiurkės nešeriamos iš vakaro, vandens kiekis neribojamas. Kitą dieną gyvūnai pasveriami ir vienetinė tiriamos medžiagos dozė suleidžiama zondu į virškinimo traktą. Jeigu vienetinės dozės neįmanoma suleisti, ta dozė gali būti duodama mažesnėmis dalimis per 24 valandas. Suleidus medžiagą, negalima šerti tris keturias valandas. Jeigu dozė suleidžiama dalimis per tam tikrą laikotarpį, gali prireikti gyvūnus šerti ir girdyti priklausomai nuo to laiko trukmės.
6.2. Darbo eiga
6.2.1. Įvadinis bandymas
6.2.1.1. Įvairių dozių poveikis tiriamas naudojant pavienius gyvūnus. Jeigu nėra informacijos, kad patinai yra jautresni, paprastai naudojamos patelės. Dozuojama nuosekliai, išlaikomas ne mažesnis kaip 24 valandų intervalas prieš suleidžiant dozę kitam gyvūnui. Visi gyvūnai atidžiai stebimi ne trumpiau kaip septynias dienas dėl toksiškumo požymių atsiradimo; jeigu per septynias dienas išlieka vidutiniško toksiškumo požymiai, gyvūnai turėtų būti stebimi papildomai dar septynias dienas. Pradinėmis dozėmis laikomos tokios dozės: 5, 50, 500 ir 2000 mg/kg. Jeigu pirmoji pasirinkta dozė nesukelia labai toksiško poveikio, o sekanti didesnė dozė sukelia žūtį, tai būtina ištirti vieną arba kelias tarpines dozes. Taip atsiranda galimybė surinkti informaciją apie dozę(-es), sukeliančią(-ias) tam tikrus toksiškumo požymius ir mažiausias dozes, sukeliančias žūtį.
6.2.1.2. Pasirenkant pirmąją dozę reikia stengtis naudoti informaciją apie įrodytas giminingų cheminių medžiagų savybes. Jeigu tokios informacijos nėra, pirmiausiai siūloma naudoti 500 mg/kg dozę. Jeigu pirmoji pasirinkta dozė nesukelia jokių toksiškumo požymių, tai tiriama didesnė eilės dozė. Jeigu suleidus 2000 mg/kg, nėra žūties atvejų, stebėjimo bandymas laikomas baigtu, ir pagrindinis bandymas turėtų būti atliekamas taikant šią dozę. Jeigu stiprūs poveikiai, dėl kurių reikia gyvūnus humaniškai numarinti, pasireiškia pirmosios pasirinktos dozės atveju (pvz., 500 mg/kg), kitam gyvūnui yra duodama mažesnė eilės dozė (pvz., 50 mg/kg). Jeigu šis gyvūnas lieka gyvas, kitiems gyvūnams gali būti suleidžiamos atitinkamos tarpinės dozės tarp fiksuotų dozių. Paprastai nelaukiama, kad šiame procese bus naudojama daugiau negu penki gyvūnai.
6.2.2. Pagrindinis bandymas
6.2.2.1. Kiekvienai tiriamai dozei turi būti naudojama ne mažiau kaip 10 gyvūnų (penki patinai ir penkios patelės). Patelės turi būti neturėjusios palikuonių ir neapvaisintos.
6.2.2.2. Fiksuotų dozių metodo principas tas, kad pagrindiniame bandyme naudojamos tik vidutiniško toksiškumo dozės. Turi būti vengiama naudoti letalines tiriamos medžiagos dozes.
6.2.2.3. Bandyme naudotina dozė turėtų būti parenkama iš keturių fiksuotų dozių eilės, t. y. 5, 50, 500 arba 2 000 mg/kg. Pasirinktoji pradinė dozė turėtų būti tokia, kad ji galėtų sukelti aiškų toksiškumą, bet ne eksperimentinių gyvūnų žūties atvejus (įskaitant humanišką numarinimą; atsitiktinės žūtys neįtraukiamos, bet turi būti įregistruotos). Jeigu dozė sukelia aiškų toksiškumą, bet ne eksperimentinių gyvūnų žūties atvejus, tolesnis tyrimas nebūtinas.
6.2.2.4. Jeigu aiškus toksiškumas nepasireiškia suleidus pasirinktą dozę, medžiaga turėtų būti dar kartą tiriama taikant didesnę eilės dozę. Tačiau gyvūnai turėtų būti toliau stebimi, kol pasibaigs stebėjimo laikotarpis. Jeigu dėl labai toksiško poveikio gyvūnai turi būti numarinti arba yra eksperimentinių gyvūnų žūties atvejų, medžiaga turėtų būti pakartotinai ištirta taikant mažesnę eilės dozę. Kita vertus, gyvūnai, kurių nereikia humaniškai numarinti, turėtų būti stebimi visą stebėjimo laiką.
6.2.2.5. Įleidus dozę, stebėjimai sistemingai užrašomi. Kiekvienam gyvūnui turi būti daromi individualūs įrašai.
6.2.2.6. Stebėjimo laikotarpis turi būti ne trumpesnis kaip 14 dienų. Tačiau stebėjimų trukmė neturėtų būti griežtai nustatoma. Ji turėtų būti nustatoma pagal toksines reakcijas, jų pasireiškimo dažnumą ir sveikimo trukmę; todėl ji gali būti pratęsiama, jeigu tai laikoma reikalinga. Svarbus yra laikas, kada toksiškumas pasireiškia ir išnyksta, taip pat žūties laikas, ypač jeigu yra toksiškumo požymių atsiradimo vėlavimo tendencija.
6.2.2.7. Kruopšti klinikinė apžiūra turi būti atliekama ne rečiau kaip du kartus dozės suleidimo dieną ir po to ne rečiau kaip vieną kartą kiekvieną sekančią dieną. Gyvūnai su akivaizdžiais skausmo ir išsekimo požymiais turėtų būti humaniškai numarinami. Papildomi stebėjimai kelias pirmąsias dienas, suleidus dozę, reikalingi, jeigu gyvūnams ir toliau pasireiškia toksiškumo požymiai. Bandymas gali būti nutraukiamas, jeigu tampa aišku, kad pasirinktoji dozė buvo per didelė. 
6.2.2.8. Stebėti reikia odos ir kailio, akių ir gleivinės pasikeitimus, taip pat kvėpavimo, kraujo, periferinės ir centrinės nervų sistemų ir somatomotorinės veiklos ir elgsenos pasikeitimus. Ypatingas dėmesys turi būti skiriamas tremorui, konvulsijoms, seilėtekiui, diarėjai, apatiškumui, miegui ir komai. 
6.2.2.9. Individuali gyvūnų masė turi būti nustatoma prieš pat tiriamos medžiagos suleidimą, kiekvieną dieną tris sekančias dienas ir po to dar vieną kartą per savaitę. Gyvuliukai, kurie žuvo bandymo metu ir kurie išliko gyvi iki bandymo pabaigos, sveriami ir skrodžiami. Visi dideli patologiniai pokyčiai turi būti registruojami. Jeigu reikia, turi būti paimami audiniai histopatologiniam tyrimui.
6.2.2.10. Gali reikėti atlikti tyrimą su antrąja eilės doze, o išimtiniais atvejais ir su trečiąja eilės doze – tai priklauso nuo rezultatų, gautų su mažesne eilės doze.
6.2.2.11. Tais atvejais, kai medžiaga sukelia žūtį suleidus 5 mg/kg dozę (arba jeigu įvadinis bandymas parodė, kad žūtis ištiko nuo šios dozės), gali tekti toliau tirti ūmų medžiagos toksiškumą.
Duomenys
1. Įvadinio ir pagrindinio bandymo duomenys turi būti apibendrinami lentelėse, kiekvienai tirtai dozei nurodant gyvūnų skaičių bandymo pradžioje; gyvūnų su toksiškumo požymiais skaičių; gyvūnų, žuvusių bandymo metu arba humaniškai numarintų, skaičių; apibūdinant toksinį poveikį pagrindiniame bandyme – ar buvo aiškus toksiškumas eksperimentinių gyvūnų grupėse; kiekvieno toksinio poveikio priklausomybė nuo laiko trukmės; skrodimo rezultatai. Turi būti apskaičiuotas ir įregistruotas gyvūno kūno masės pasikeitimas, jeigu jis išgyveno ilgiau negu vieną dieną.
2. Gyvūnai, kurie yra humaniškai numarinami dėl sukelto skausmo ir išsekimo, yra įregistruojami kaip žuvę eksperimentinių gyvūnų grupėse.
Ataskaitos pateikimas
1. Bandymo protokolas
 Bandymo protokole, jeigu įmanoma, turi būti pateikta tokia informacija tiek apie įvadinį, tiek apie pagrindinį bandymą:
1.1. rūšis, veislė, gyvūnų veislynas, aplinkos sąlygos, pašaras ir pan.,
1.2. bandymo sąlygos,
1.3. dozės (jei naudojamas – ir tirpiklio dozės, koncentracijos tirpiklyje),
1.4. išsamūs duomenys apie visas ištirtas dozes,
1.5. duomenų lentelė apie atsaką pagal lytį ir dozes (naudotų gyvūnų skaičius; kūno masės pasikeitimai, jeigu tokių buvo, gyvūnų, kurie žuvo arba buvo numarinti bandymo metu, skaičius; gyvūnų su toksiškumo požymiais skaičius; poveikių pobūdis, stiprumas ir trukmė),
1.6. toksiškumo požymių pasireiškimo kryptingumas ir ar jie buvo grįžtamo pobūdžio,
1.7. kada gyvūnai žuvo arba buvo numarinti, žūties laikas po dozės suleidimo, priežastys ir kriterijai, dėl kurių gyvūnai buvo humaniškai numarinti,
1.8. skrodimo duomenys,
1.9. visi histopatologiškai nustatyti pokyčiai,
1.10. rezultatų aptarimas,
1.11. rezultatų interpretacija atsižvelgiant į aiškaus toksiškumo požymius ir diskriminacinė dozė, nustatyta bandymo metu.
2. Duomenų įvertinimas ir interpretacija
2.1. Duomenys vertinami ir interpretuojami vadovaujantis šiais kriterijais:
 Dozė
 Rezultatai
 Interpretacija
mg/kg 
 Mažiau kaip 100 % liko gyvi
 Labai toksiškos cheminės medžiagos
% liko gyvi; bet nustatytas aiškus toksiškumas
 Toksiškos cheminės medžiagos
% liko gyvi; aiškaus toksiškumo nėra
 Interpretuojama pagal 50 mg/kg dozės rezultatus
mg/kg 
 Mažiau kaip 100 % liko gyvi
 Cheminės medžiagos, kurios gali būti labai toksiškos arba toksiškos. Interpretuojama pagal 5 mg/kg dozės rezultatus
% liko gyvi; bet nustatytas aiškus toksiškumas
 Kenksmingos cheminės medžiagos
% liko gyvi; aiškaus toksiškumo nėra
 Interpretuojama pagal 500 mg/kg dozės rezultatus
mg/kg 
 Mažiau kaip 100 % liko gyvi
 Cheminės medžiagos, kurios gali būti toksiškos arba kenksmingos. Interpretuojama pagal 50 mg/kg dozės rezultatus
% liko gyvi; bet nustatytas aiškus toksiškumas
 Cheminės medžiagos laikomos nepasižyminčiomis aiškiu ūmiu toksiškumu
% liko gyvi; aiškaus toksiškumo nėra
 Interpretuojama pagal 2000 mg/kg dozės rezultatus
mg/kg 
 Mažiau kaip 100 % liko gyvi
 Interpretuojama pagal 500 mg/kg dozės rezultatus
% liko gyvi; aiškus toksiškumas nustatytas arba nenustatytas
 Cheminės medžiagos, nepasižyminčios aiškiu ūmiu toksiškumu
2.2. Kiti duomenų vertinimo ir interpretacijos kriterijai pateikti Cheminių medžiagų ir preparatų toksiškumo ir kitų poveikių sveikatai tyrimo metodų bendrajame įvade.
Nuorodos
 Šio metodo nuorodos pateiktos Cheminių medžiagų ir preparatų toksiškumo ir kitų poveikių sveikatai tyrimo metodų bendrajame įvade.
 ______________
 Patvirtinta
 Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos
 ministro 2004 m. balandžio 28 d.
 įsakymu Nr. V-284
 B2 metodas: ŪMUS TOKSIŠKUMAS ĮKVĖPUS 
Bendrosios nuostatos
1. Įvadas
1.1. Naudinga turėti išankstinę informaciją apie medžiagos pasiskirstymą pagal dalelių dydį, garų slėgį, lydymosi temperatūrą, virimo temperatūrą, pliūpsnio temperatūrą ir sprogstamumą.
1.2. Šio metodo įvadas pateiktas Cheminių medžiagų ir preparatų toksiškumo ir kitų poveikių sveikatai tyrimo metodų bendrajame įvade.
2. Apibrėžimai
 Šiame metode vartojamų sąvokų apibrėžimai pateikti Cheminių medžiagų ir preparatų toksiškumo ir kitų poveikių sveikatai tyrimo metodų bendrajame įvade.
3. Pamatinės medžiagos
 Nėra.
4. Bandymo metodo principas
4.1. Kelios eksperimentinių gyvūnų grupės yra veikiamos tiriamąja medžiaga nustatytą laiko tarpą tam tikra tvarka suskirstytomis koncentracijomis, viena koncentracija naudojama vienai grupei. Po to atliekami poveikių ir žūties atvejų stebėjimai. Gyvūnams, kurie žūva bandymo metu, ir likusiems gyviems po bandymo gyvūnams atliekama autopsija.
4.2. Gyvūnus su stipraus ir ilgalaikio skausmo ir kančios požymiais gali tekti humaniškai numarinti. Nereikėtų atlikinėti bandymo su medžiagomis, kurios žinomos kaip sukeliančios didelį skausmą ir kančią dėl ėsdinančių (ardančių) arba stiprių dirginančių savybių.
5. Kokybės kriterijai
 Nėra.
6. Bandymo metodo aprašymas
6.1. Pasiruošimas
6.1.1. Gyvūnai laikomi eksperimentinėmis ir šėrimo sąlygomis ne trumpiau kaip penkias dienas iki bandymo. Prieš bandymą sveiki jauni gyvuliukai „aklos atrankos“ metodu suskirstomi į reikalingą skaičių grupių. Jiems nereikia taikyti dirbtinio poveikio, jeigu tai nerekomenduojama naudojamos rūšies poveikio aparatui.
6.1.2. Kietąsias tiriamas medžiagas gali tekti susmulkinti, kad būtų gautos atitinkamo dydžio dalelės.
6.1.3. Jeigu reikia, į tiriamąją medžiagą gali būti dedama atitinkamo tirpiklio, kad būtų gaunama atitinkama tiriamos medžiagos koncentracija atmosferoje, tada kontrolinė gyvūnų grupė turėtų gauti tirpiklį. Jeigu tirpiklis ar kiti priedai yra naudojami dozavimui palengvinti, turėtų būti žinoma, kad jie nesukels toksiškų poveikių. Atitinkamais atvejais gali būti naudojamasi anksčiau gautais duomenimis.
6.2. Bandymo sąlygos
6.2.1. Eksperimentiniai gyvūnai
 Jeigu nėra kontraindikacijų, pirmenybė teikiama žiurkėms. Dažniausia naudojamos įprastos laboratorinės veislės. Bandymo pradžioje kiekvienos naudojamų gyvūnų lyties kūno masės skirtumai neturėtų viršyti ± 20 % atitinkamos vidutinės vertės.
6.2.2. Gyvūnų skaičius ir lytis
6.2.2.1. Ne mažiau kaip dešimt graužikų (penki patinėliai ir penkios patelės) yra naudojami kiekvienai koncentracijai. Patelės turi būti neturėjusios palikuonių ir neapvaisintos.
6.2.2.2. Ūmaus toksiškumo bandymuose su aukštesnio negu graužikai poklasio gyvūnais turėtų būti apsvarstoma galimybė naudoti mažesnį gyvūnų skaičių. Dozės turi būti atidžiai parenkamos ir dedamos visos pastangos neviršyti vidutiniškai toksiškų dozių. Tokiuose bandymuose turi būti vengiama įvesti mirtinas tiriamosios medžiagos dozes.
6.2.3. Koncentracijos
 Koncentracijų turėtų būti ne mažiau kaip trys, ir jos taip paskirstytos, kad susidarytų bandymo grupės su tam tikru toksiškų poveikių diapazonu ir žuvimo procentu. Duomenų turi būti tiek, kad pakaktų sudaryti mirtį sukeliančių koncentracijų kreivę ir atitinkamais atvejais būtų galima tinkamai nustatyti LC50.
6.2.4. Ribinis bandymas 
 Jei penkios patelės ir penki patinėliai, kurie keturias valandas yra veikiami 20 mg/l dujomis arba 5 mg/l aerozoliu arba dalelėmis, nežūva per 14 dienų, taip pat ir tais atvejais tais atvejais, kai dėl medžiagos fizikinių arba cheminių, įskaitant sprogumą, savybių neįmanoma sudaryti maksimalios koncentracijos, tolesnis bandymas gali būti laikomas nebūtinu.
6.2.5. Poveikio trukmė 
 Poveikio trukmė keturios valandos.
6.2.6. Įrenginiai
 Gyvuliukai turėtų būti bandomi su inhaliaciniais įrenginiais, skirtais išlaikyti dinaminį oro srautą ne mažiau kaip 12 oro pasikeitimų per valandą, kad būtų užtikrintas pakankamas deguonies kiekis ir vienodai pasiskirstytų poveikio atmosfera. Jeigu naudojama kamera, ji turėtų būti taip sukonstruota, kad kaip galima labiau būtų sumažinamas gyvuliukų susigrūdimas ir kad jie įkvėptų kaip galima daugiau tiriamosios medžiagos. Paprastai, norint užtikrinti atmosferos pastovumą kameroje, visas bandomų gyvuliukų „tūris“ neturėtų viršyti 5 proc. bandymo kameros tūrio. Gali būti veikiamas tik snukis, tik galva arba visas kūnas; du pirmieji būdai padeda sumažinti tiriamos medžiagos patekimą kitais būdais.
6.2.7. Stebėjimo laikotarpis
 Stebėjimo laikotarpis turi būti ne trumpesnis kaip 14 dienų. Tačiau stebėjimo trukmė neturėtų būti griežtai nustatoma. Ji turėtų būti nustatoma pagal toksines reakcijas, jų pasireiškimo dažnumą ir sveikimo trukmę; todėl trukmė gali būti pratęsiama, jeigu tai laikoma reikalinga. Svarbus yra laikas, kada toksiškumas pasireiškia ir išnyksta, taip pat žūties laikas, ypač jeigu yra toksiškumo požymių atsiradimo vėlavimo tendencija.
6.3. Darbo eiga
6.3.1. Prieš pat poveikį gyvuliukai yra sveriami ir po to paveikiami atitinkama koncentracija tam skirtame aparate keturias valandas po to, kai kameroje nusistovi tiriamosios medžiagos koncentracijos pusiausvyra. Koncentracijos pusiausvyra turi būti pasiekiama per trumpą laikotarpį. Temperatūra, kurioje vykdomas bandymas, turėtų būti išlaikoma 22  3 0C. Geriausiai būtų, kad santykinis oro drėgnis būtų išlaikomas tarp 30 ir 70 %, bet tam tikrais atvejais (pvz., tam tikrų aerozolių tyrimuose) tai gali būti neįgyvendinama. Išlaikant nedidelį neigiamą slėgį kameros viduje (apie 5 mm vandens) išvengiama tiriamosios medžiagos patekimo į aplinką. Poveikio metu neduodama pašaro ir vandens. Turi būti naudojamos atitinkamos bandymo atmosferos generavimo ir monitoringo sistemos, užtikrinančios, kad kuo greičiau būtų pasiekiamos pastovios poveikio sąlygos. Kamera turi būti taip sukonstruota ir taip veikti, kad kameros viduje būtų palaikomas vienodas bandymo atmosferos pasiskirstymas.
6.3.2. Turi būti atliekami šie matavimai:
6.3.2.1. oro srauto greičio (visą laiką),
6.3.2.2. tikros tiriamosios medžiagos koncentracijos matuojamos kvėpavimo zonoje ne mažiau kaip tris kartus poveikio metu (esant tam tikrai atmosferai, pvz., didelės koncentracijos aerozolių, gali reikti matuoti dažniau). Poveikio metu koncentracija neturėtų keistis daugiau negu 15 proc. vidutinės vertės. Tačiau naudojant tam tikrus aerozolius, šio kontrolės lygio gali būti neįmanoma pasiekti, tuomet priimtinas didesnis kaitos intervalas. Aerozoliams dalelių dydžio analizė turi būti atliekama taip dažnai, kaip to reikia (ne rečiau kaip vieną kartą vienai bandomajai grupei),
6.3.2.3. temperatūros ir drėgnio (jeigu įmanoma, visą laiką).
6.3.3. Poveikio metu ir po jo stebėjimai sistemingai užrašomi. Kiekvienam gyvūnui turi būti daromi individualūs įrašai.
6.3.4. Pirmą dieną stebėjimai turėtų būti atliekami dažnai. Kruopštus klinikinis tyrimas turi būti atliekamas ne rečiau kaip vieną kartą kiekvieną darbo dieną, kiti stebėjimai turėtų būti atliekami kiekvieną dieną, imantis atitinkamų veiksmų, kad bandyme būtų sumažinamas prarandamų gyvūnų skaičius, pvz., rastų kritusių gyvūnų autopsija arba užšaldymas ir nusilpusių arba merdinčių gyvūnų izoliavimas arba humaniškas numarinimas. 
6.3.5. Stebėti reikia odos ir kailio, akių ir gleivinės pasikeitimus, taip pat kvėpavimo, kraujo, periferinės ir centrinės nervų sistemų ir somatomotorinės veiklos ir elgsenos pasikeitimus. Ypatingas dėmesys turi būti skiriamas tremorui, konvulsijoms, seilėtekiui, diarėjai, apatiškumui, miegui ir komai. Žūties laikas turi būti užrašomas kaip galima tiksliau. Kiekvieno gyvūno masė turi būti nustatoma kiekvieną savaitę po poveikio ir iškart po žūties.
6.3.6. Gyvūnams, kurie žūna bandymo metu, ir tiems, kurie išlieka gyvi, atliekama autopsija siekiant pirmiausiai nustatyti visus viršutinių ir apatinių kvėpavimo takų pokyčius. Turi būti užrašomi visi makroskopiniai patologiniai pokyčiai. Kai reikia, imami audiniai histopatologiniam tyrimui.
Duomenys
 Duomenys turėtų būti apibendrinami lentelėse, kiekvienai bandomai grupei nurodant gyvūnų skaičių bandymo pradžioje, kiekvieno gyvūno žūties laiką, gyvūnų su toksiškumo požymius skaičių, pateikiant toksiškų poveikių ir autopsijos duomenų aprašymą. Turi būti apskaičiuojami ir užrašomi gyvūno masės pasikeitimai, jeigu jis išgyvena ilgiau negu vieną dieną. Gyvūnai, kurie humaniškai numarinami dėl cheminio junginio sukeliamų kančių ir skausmo, registruojami kaip žuvę dėl cheminės medžiagos poveikio. LC50 apskaičiuojamas pripažintu metodu. Į duomenų vertinimą turi įeiti sąryšis, jeigu toks yra, tarp gyvuliukų poveikio tiriamąja medžiaga ir visų patologijos rodiklių dažnumo ir stiprumo, taip pat ir elgsenos ir klinikinių simptomų, makroskopinių audinių pakitimų, kūno masės pasikeitimų, žuvimo ir kt.
Ataskaitos pateikimas
1. Bandymo protokolas
 Bandymo protokole, jeigu įmanoma, pateikiama tokia informacija:
1.1. rūšis, linija, gyvūnų tiekėjas, aplinkos sąlygos, dietinis šėrimas ir pan.,
1.2. bandymo sąlygos: poveikio aparato apibūdinimas, įskaitant aparato konstrukciją, rūšį, matmenis, oro šaltinį, aerozolių generavimo sistemą, oro kondicionavimo metodą ir gyvūnų laikymo sąlygų bandymo kameroje užtikrinimo būdą. Apibūdinama temperatūros, drėgnio matavimo įranga, aerozolio koncentracijos ir dalelių pasiskirstymas pagal dydį.
1.3. Duomenys apie poveikį pateikiami lentelėse su vidutinėmis vertėmis ir kintamumo vienetais (pvz., standartinis nuokrypis), jei įmanoma, įtraukiant:
1.3. 1. oro srauto, tekančio per inhaliacijos įrenginį, greitį,
1.3. 2. oro temperatūrą ir drėgnį,
1.3.3. nominalias koncentracijas (visas tiriamos medžiagos kiekis, sudėtas į inhaliacijos įrenginį vienam oro tūriui),
1.3.4. tirpiklio rūšį (jeigu naudotas),
1.3.5. faktiškas koncentracijos kvėpavimo zonoje,
1.3.6. dalelių masės medianinis aerodinaminis skersmuo (MMAD) ir geometrinis standartinis nuokrypis (GSD),
1.3.7. pusiausvyros nusistovėjimo laiką,
1.3.8. poveikio periodą.
1.4. duomenų lentelė apie atsaką pagal lytį ir poveikį (pvz., gyvūnų, kurie žuvo arba buvo numarinti bandymo metu, skaičius; gyvūnų su toksiškumo požymiais skaičius; naudotų gyvūnų skaičius),
1.5. žūties laikas poveikio metu arba po jo, priežastys ir kriterijai, kuriais vadovautasi humaniškai numarinant gyvūnus,
1.6. visų stebėjimų duomenys,
1.7. LC50 vertė kiekvienai lyčiai, nustatyta stebėjimo laikotarpio pabaigoje (kartu su tiksliai nurodytu apskaičiavimo metodu),
1.8. LC50 95 % neapibrėžtis (jeigu įmanoma),
1.9. dozės ir žūčių kreivė (jeigu įmanoma pagal taikytą skaičiavimo metodą),
1.10. autopsijos duomenys,
1.11. visi histopatologiniai duomenys,
1.12. rezultatų aptarimas. Ypatingas dėmesys turi būti skiriamas tam, kokį poveikį humaniškas gyvūnų numarinimas bandymo metu galėtų turėti apskaičiuojamai LC50 vertei,
1.13. rezultatų aiškinimas.
2. Duomenų įvertinimas ir interpretacija
 Duomenų įvertinimas ir interpretacija pateikti Cheminių medžiagų ir preparatų toksiškumo ir kitų poveikių sveikatai tyrimo metodų bendrajame įvade.
Nuorodos
 Šio metodo nuorodos pateiktos Cheminių medžiagų ir preparatų toksiškumo ir kitų poveikių sveikatai tyrimo metodų bendrajame įvade.
 ______________
 PATVIRTINTA
 Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos
 ministro 2004 m. balandžio 28 d.
 įsakymu Nr. V-284
 B3 metodas: ŪMUS TOKSIŠKUMAS PER ODĄ
Bendrosios nuostatos
1. Įvadas
 Šio metodo įvadas pateiktas Cheminių medžiagų ir preparatų toksiškumo ir kitų poveikių sveikatai tyrimo metodų bendrajame įvade.
2. Apibrėžimai
 Šiame metode vartojamų sąvokų apibrėžimai pateikti Cheminių medžiagų ir preparatų toksiškumo ir kitų poveikių sveikatai tyrimo metodų bendrajame įvade.
3. Pamatinės medžiagos
 Nėra.
4. Bandymo metodo principas
4.1. Kelių eksperimentinių gyvūnų grupių oda yra veikiama tiriamąja medžiaga tam tikra tvarka suskirstytomis koncentracijomis, viena koncentracija naudojama vienai grupei. Po to atliekami poveikių ir žūties atvejų stebėjimai. Gyvūnams, kurie žūva bandymo metu, ir likusiems gyviems po bandymo gyvūnams atliekama autopsija.
4.2. Gyvūnus su stipraus ir ilgalaikio skausmo ir kančios požymiais gali tekti humaniškai numarinti. Nereikėtų atlikti bandymo su medžiagomis, kurios žinomos kaip sukeliančios didelį skausmą ir kančią dėl ėsdinančių (ardančių) arba stiprių dirginančių savybių.
5. Kokybės kriterijai
 Nėra.
6. Bandymo metodo aprašymas
6.1. Pasiruošimas
 Gyvūnai laikomi eksperimentinėmis ir šėrimo sąlygomis ne trumpiau kaip penkias dienas iki bandymo. Prieš bandymą sveiki jauni gyvūnai „aklos atrankos“ metodu suskirstomi į reikalingą skaičių grupių. Apie 24 valandas iki bandymo nuo gyvūno nugaros liemens srityje nukerpama arba nuskutama vilna, nepažeidžiant odos, kad nepasikeistų jos pralaidumas. Tiriamosios medžiagos aplikacijai nukerpama (nuskutama) ne mažiau kaip 10 % kūno paviršiaus. Bandant kietas medžiagas, kurios gali būti ir užpurškiamos ant odos, tiriamoji medžiaga turi būti sudrėkinta vandeniu arba tinkamu tirpikliu, kad būtų užtikrintas geras medžiagos sąlytis su oda. Naudojant tirpiklį būtina atsižvelgti į jo poveikį tiriamosios medžiagos prasiskverbimui per odą. Skystos tiriamosios medžiagos paprastai naudojamos neskiestos.
6.2. Bandymo sąlygos
6.2.1. Eksperimentiniai gyvūnai
 Galima naudoti subrendusias žiurkes arba triušius. Kitų rūšių naudojimą būtina pagrįsti. Dažniausiai naudojamos įprastos laboratorinės veislės. Bandymo pradžioje kiekvienos naudojamų gyvūnų lyties kūno masės skirtumai neturėtų viršyti ± 20 % atitinkamos vidutinės vertės.
6.2.2. Gyvūnų skaičius ir lytis
 Ne mažiau kaip penki gyvūnai yra naudojami kiekvienai koncentracijai. Visi gyvūnai turi būti tos pačios lyties. Jeigu naudojamos patelės, jos turi būti neturėjusios palikuonių ir neapvaisintos. Turint duomenų, kad jautrumas priklauso nuo lyties, reikia naudoti jautresnės lyties gyvūnus. Ūmaus toksiškumo bandymuose su aukštesnio negu graužikai poklasio gyvūnais turėtų būti apsvarstoma galimybė naudoti mažesnį gyvūnų skaičių. Dozės turi būti parenkamos atidžiai, stengiantis neviršyti vidutiniškai toksiškų dozių. Tokiuose bandymuose turi būti vengiama naudoti mirtinas tiriamosios medžiagos dozes.
6.2.3. Koncentracijos
 Koncentracijų turėtų būti ne mažiau kaip trys ir jos taip paskirstytos, kad susidarytų bandymo grupės su tam tikru toksiškų poveikių diapazonu ir žuvimo procentu. Parenkant koncentraciją būtina atsižvelgti į kiekvieną ėsdinantį ar dirginantį poveikį. Duomenų turi būti tiek, kad pakaktų sudaryti mirtį sukeliančių koncentracijų kreivę ir atitinkamais atvejais būtų galima tinkamai nustatyti LC50.
6.2.4. Ribinis bandymas 
 Ribinis bandymas atliekamas su penkiomis patelėmis ir penkiais patinais, naudojant 2000 mg/kg dozes. Jei gyvūnai žūva, būtina atlikti išsamų tyrimą. 
6.2.5. Stebėjimo laikotarpis
 Stebėjimo laikotarpis turi būti ne trumpesnis kaip 14 dienų, tačiau jo trukmė nėra griežtai nustatyta. Ji turėtų būti nustatoma pagal toksines reakcijas, jų pasireiškimo dažnumą ir sveikimo trukmę, todėl, jei reikia, gali būti pratęsiamas. Svarbus laikas, kada toksiškumas pasireiškia ir išnyksta, jo trukmė ir žūties laikas, ypač jeigu yra toksiškumo požymių atsiradimo vėlavimo tendencija.
6.3. Darbo eiga
6.3.1. Gyvūnai turi būti laikomi atskiruose narvuose. Tiriamoji medžiaga turi tolygiai dengti aplikacijos plotą, ne didesnį kaip 10 % viso kūno paviršiaus. Kai medžiaga labai toksiška, dengiamas paviršius gali būti mažesnis, bet visas plotas turi būti padengtas vienodu plonu sluoksniu. Tiriamosios medžiagos 24 valandų poveikio laiką užtikrina marlinis tvarstis, pritvirtintas nedirginančia lipnia juostele. Tiriamoji vieta turi būti tinkamai uždengta, kad gyvūnas negalėtų numesti marlinio tvarsčio ir praryti tiriamosios medžiagos. Galima iš dalies riboti gyvūno judesius, siekiant, kad gyvūnas neprarytų tiriamosios medžiagos, bet visiška imobilizacija nepatartina. 
6.3.2. Pasibaigus ekspozicijai, tiriamosios medžiagos likučiai nuo odos pašalinami vandeniu arba tinkamu odos valikliu.
6.3.3. Visi stebėjimai turi būti sistemingai įrašomi į individualias kiekvienam gyvūnui skirtas ataskaitas. Pirmą dieną stebėjimai atliekami dažnai. Kruopštus klinikinis tyrimas turi būti atliekamas ne rečiau kaip vieną kartą kiekvieną darbo dieną, kiti stebėjimai turėtų būti atliekami kiekvieną dieną, imantis atitinkamų veiksmų, kad bandyme sumažėtų prarandamų gyvūnų skaičius, pvz., rastų kritusių gyvūnų autopsija arba užšaldymas, nusilpusių ar merdinčių gyvūnų izoliavimas arba humaniškas numarinimas. 
6.3.4. Stebėti reikia odos ir kailio, akių ir gleivinės pasikeitimus, taip pat kvėpavimo, kraujo, periferinės ir centrinės nervų sistemų ir somatomotorinės veiklos bei elgsenos pasikeitimus. Ypatingas dėmesys turi būti skiriamas tremorui, konvulsijoms, seilėtekiui, diarėjai, apatiškumui, miegui ir komai. Žūties laikas turi būti užrašomas kaip galima tiksliau. Gyvūnams, kurie žuvo bandymo metu ir išliko gyvi iki bandymo pabaigos, yra atliekama autopsija. Registruojami kiekvieno gyvūno autopsijos metu nustatyti patologiniai pokyčiai. Jeigu reikia, turi būti paimami audiniai histopatologiniam tyrimui.
6.3.5. Baigus bandymą su vienos lyties gyvūnais, imama kitos lyties ne mažesnė kaip penkių gyvūnų grupė ir bandoma nustatyti jautrumo skirtumus atsižvelgiant į lytį. Mažesnio gyvūnų skaičiaus naudojimas turi būti pagrįstas. Turint duomenų, kad ištirtos lyties gyvūnai yra žymiai jautresni, tyrimo su kitos lyties gyvūnais galima neatlikti.
Duomenys
1. Duomenys turi būti apibendrinami lentelėse, kiekvienai bandomajai grupei nurodant gyvūnų skaičių bandymo pradžioje, kiekvieno gyvūno žūties laiką, gyvūnų su toksiškumo požymius skaičių, aprašant toksiškus poveikius ir autopsijos duomenis. Visi gyvūnai pasveriami prieš pat tiriamosios medžiagos aplikaciją, savaitę po aplikacijos ir žuvimo dieną, šie duomenys įrašomi į individualias ataskaitas; turi būti apskaičiuojami ir įrašomi masės pokyčiai, jeigu gyvūnas išgyvena ilgiau kaip vieną dieną. Gyvūnai, kurie humaniškai numarinami dėl kančių ir skausmo, registruojami kaip žuvę dėl cheminės medžiagos poveikio. LC50 apskaičiuojamas pripažintu metodu.
2. Turi būti įvertinamas sąryšis, jeigu toks yra, tarp gyvūnų poveikio tiriamąja medžiaga ir visų patologijos rodiklių dažnumo ir stiprumo, taip pat elgsenos ir klinikinių simptomų, makroskopinių audinių pakitimų, kūno masės pasikeitimų, žuvimo ir kitų. toksinių poveikių.
Ataskaitos pateikimas
1. Bandymo protokolas
1.1. Bandymo protokole, jeigu įmanoma, pateikiama tokia informacija:
1.1.1. rūšis, linija, gyvūnų tiekėjas, aplinkos sąlygos, pašaras ir pan.,
1.1.2. bandymo sąlygos (odos paruošimo aplikacijai metodas ir tvarstymo būdas: uždaras ar atviras),
1.1.3. dozės (jei naudojamas tirpiklis – ir koncentracijos),
1.1.4. bandomųjų gyvūnų lytis, 
1.1.5. atsako, atsižvelgiant į lytį ir koncentraciją, duomenų lentelės (gyvūnų, žuvusių bandymo metu arba humaniškai numarintų, skaičius; gyvūnų su toksiškumo požymiais skaičius; gyvūnų skaičius bandymo pradžioje), 
1.1.6. žūties laikas po aplikacijos, priežastys ir kriterijai humaniškam numarinimui atlikti, 
1.1.7. visi stebėjimai,
1.1.8. LC50 vertė gyvūnų atitinkamos lyties gyvūnams,
1.1.9. LC50 95 % patikimumo intervalas (jeigu gali būti pateiktas),
1.1.10. koncentracijos/žūties kreivė, jei įmanoma,
1.1.11. autopsijos rezultatai,
1.1.12. visi histopatologiniai duomenys,
1.1.13. kitos lyties visų bandymų duomenys,
1.1.14. duomenų aptarimas (ypatingas dėmesys skiriamas tam, kokį poveikį humaniškas gyvūnų numarinimas bandymo metu galėtų turėti LC50 vertei),
1.1.15. rezultatų aptarimas. 
2. Duomenų įvertinimas ir interpretacija
Nuorodos
 Šio metodo nuorodos pateiktos Cheminių medžiagų ir preparatų toksiškumo ir kitų poveikių sveikatai tyrimo metodų bendrajame įvade.
 ______________
 PATVIRTINTA
 Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos
 Ministro 2004 m. balandžio 28 d.
 įsakymu Nr. V-284
 B4 metodas: ŪMUS ODOS DIRGINImas
Bendrosios nuostatos
1. Įvadas
 Šio metodo įvadas pateiktas Cheminių medžiagų ir preparatų toksiškumo ir kitų poveikių sveikatai tyrimo metodų bendrajame įvade.
2. Apibrėžimai
 Šiame metode vartojamų sąvokų apibrėžimai pateikti Cheminių medžiagų ir preparatų toksiškumo ir kitų poveikių sveikatai tyrimo metodų bendrajame įvade.
3. Pamatinės medžiagos
 Nėra.
4. Bandymo metodo principas
4.1. Būtina išnagrinėti visą turimą informaciją apie tiriamąją medžiagą, kad ji būtų kiek įmanoma mažiau tiriama tokiomis sąlygomis, kurios galėtų sukelti stiprias gyvūnų reakcijas.
4.2. Sprendimas, ar atlikti visą bandymą, bandymą naudojant vieną gyvūną, ar bandymas neturi būti atliekamas, priimamas vadovaujantis šiais duomenimis:
4.2.1. fizikinės ir cheminės savybės bei cheminis reaktyvumas. Labai rūgščių arba šarminių medžiagų (pvz, pH 2 ir mažesnis, ar pH 11,5 ir didesnis) nereikia tirti, jeigu tikimasi, kad jos turės ardantį (ėsdinantį) poveikį. Sprendžiant reikia atsižvelgti į rezervinį šarmingumą ir rūgštingumą,
4.2.2. turima įtikinančių įrodymų apie in vitro bandymais nustatytą stiprius poveikį. Šiuo atveju nebūtina atlikti viso bandymo,
4.2.3. ūmaus toksiškumo bandymų rezultatai. Jeigu atliekant ūmaus toksiškumo per odą bandymą naudojant ribinę 2000 mg/kg dozę ir nebuvo pastebėtas odos dirginimas, toliau tirti odos dirginimą netikslinga. Jeigu nebuvo įrodyta, kad medžiaga labai toksiška, tirti jos poveikio per odą nereikia.
4.3. Tiriamoji medžiaga dedama viena doze ant odos keliems eksperimentiniams gyvūnams, kiekvienas gyvūnas yra taip pat ir kontrolinis. Praėjus tam tikram laikotarpiui užrašomi sudirginimo duomenys. Odos reakcijos vertinamos pagal odos reakcijos intensyvumo vertinimo skalę. Stebėjimų trukmė turi būti tokia, kad jos pakaktų išsamiai įvertinti stebėtų poveikių grįžtamumą.
4.4. Gyvūnus, kuriems pasireiškia sunkių ir ilgalaikių kančių bei skausmo požymiai, gali tekti humaniškai numarinti.
5. Kokybės kriterijai
 Nėra.
6. Bandymo metodo aprašymas
6.1. Pasiruošimas
6.1.1. Apie 24 valandas prieš bandymą nuo eksperimentinio gyvūno kūno juosmens srityje pašalinama vilna, ją nukerpant arba nuskutant. Nukerpant arba nuskutant vilną reikia nepažeisti odos. Naudojami tik gyvūnai su sveika nepažeista oda.
6.1.2. Kai kurios triušių veislės turi tankios vilnos saleles, kurios tam tikru metų laiku yra gerai matomos. Šiose vietose bandomoji medžiaga nededama.
6.1.3. Tiriant kietąsias medžiagas (kurios, jeigu reikia, gali būti susmulkinamos), bandomoji medžiaga gerai sudrėkinama vandeniu arba atitinkamu tirpikliu, užtikrinant gerą sąlytį su oda. Jeigu tirpiklis ne vanduo, turi būti atsižvelgiama į tirpiklio poveikį odos dirginimui. Skystos tiriamosios medžiagos naudojamos neskiestos.
6.2. Bandymo sąlygos
6.2.1. Eksperimentiniai gyvūnai
 Gali būti naudojamos kelios žinduolių rūšys. Pirmenybė teikiama triušiams albinosams.
6.2.2. Gyvūnų skaičius
6.2.2.1. Jeigu pagal in vitro bandymų arba kitus duomenis įtariama, kad medžiaga gali sukelti nekrozę, bandymas atliekamas su vienu gyvūnu. Jeigu šio bandymo duomenys nerodo nekrozinio poveikio, bandymas tęsiamas papildomai naudojant ne mažiau kaip du gyvūnus.
6.2.2.2. Visam bandymui naudojami ne mažiau kaip trys sveiki suaugę gyvūnai. Papildomi gyvūnai gali būti naudojami kai reikia išsamiai ištirti abejotinas odos reakcijas.
6.2.3. Dozės
 Jeigu nėra kontraindikacijų, bandomoje vietoje uždedama 0,5 ml skystos arba 0,5 g kietos arba pusiau kietos medžiagos. Kiekvieno gyvūno greta bandomosios vietos esanti nepaveikta oda naudojama bandymo kontrolei.
6.2.4. Stebėjimo laikotarpis
 Stebėjimo laikotarpio trukmė griežtai nenustatyta. Ji turi būti tokia, kad pakaktų išsamiai įvertinti stebėtų poveikių grįžtamumą arba negrįžtamumą, bet paprastai neturi viršyti 14 dienų nuo tiriamosios medžiagos aplikacijos.
6.3. Darbo eiga
6.3.1. Gyvūnai laikomi atskiruose narveliuose. Tiriamoji medžiaga uždedama ant mažo odos plotelio (apytikriai 6 cm2) uždengiant marlės gabalėliu, kuris pritvirtinamas nedirginančia lipnia juostele. Jeigu naudojami skysčiai arba tam tikros pastos, gali reikti tiriamąją medžiagą uždėti ant marlės gabalėlio ir po to jį dėti ant odos. Gabalėlis turi laisvai liestis su oda naudojant atitinkamą uždarą arba pusiau uždarą tvarstomąją medžiagą visą poveikio laikotarpį. Gyvūnai turi būti taip laikomi, kad nepasiektų marlės gabalėlio ir neprarytų arba neįkvėptų tiriamosios medžiagos.
6.3.2. Aplikacijos pabaigoje, jeigu įmanoma, tiriamosios medžiagos likučiai nuplaunami vandeniu arba atitinkamu tirpikliu, stengiantis nepaveikti odos reakcijos ir nepažeisti epidermio vientisumo.
6.3.3. Paprastai taikoma 4 valandų aplikacija. Jeigu įtariama, kad medžiaga gali sukelti nekrozę, poveikio trukmė sutrumpinama (pvz., iki vienos valandos arba trijų minučių). Tokiam bandymui pirmiausia naudojamas vienas gyvūnas. Jeigu tiriamoji nėra toksiška per odą, vienu metu tam gyvūnui gali būti uždedami trys marlės gabalėliai. Pirmasis marlės gabalėlis nuimamas po 3 minučių. Jeigu stiprios odos reakcijos nepastebėta, antrasis marlės gabalėlis nuimamas po vienos valandos. Jeigu paaiškėja, kad reikalingas 4 valandų poveikis ir kad jį galima humaniškai atlikti, trečiasis marlės gabalėlis nuimamas po 4 valandų ir įvertinamas reakcijos intensyvumas. Paaiškėjus, kad galima atlikti 4 valandų aplikaciją, bandymas tęsiamas naudojant ne mažiau kaip dar du papildomus gyvūnus, išskyrus tuos atvejus, kai pirmajam gyvūnui 4 valandų aplikacija sukėlė odos nekrozę.
6.3.4. Jeigu per 3 minutes arba vieną valandą stebima stipri odos reakcija (pvz., nekrozė), bandymas nedelsiant nutraukiamas.
6.3.5. Tam tikromis atvejais gali tekti naudoti ilgesnę ar kitokią aplikaciją, pvz., kai reikia ištirti medžiagos poveikį atsižvelgiant į numatomą žmonių naudojimą.
6.4. Stebėjimas ir reakcijos intensyvumo įvertinimas
6.4.1.  …
🔗 Į oficialų šaltinį
DI paaiškinimas pagal oficialų įstatymo tekstą. Orientacinis, nepakeičia teisinės konsultacijos.