1965 M

1965 M 1965 m. Konvencijos dėl tarptautinės jūrų laivybos sąlygų lengvinimo (FAL konvencijos)* konsoliduotas tekstas su pakeitimais, padarytais iki 2005 m. KONSOLIDUOTAS FAL KONVENCIJOS TEKSTAS SU 2005 m. PAKEITIMAIS (REZOLIUCIJA FAL.8 (32) FAL konvencija 1965 m. Konvencija dėl tarptautinės jūrų laivybos sąlygų lengvinimo su pakeitimais Tekstas su pakeitimais, padarytais iki 2005 m. (Rezoliucija FAL.8(32). KONVENCIJA DĖL TARPTAUTINĖS JŪRŲ LAIVYBOS SĄLYGŲ LENGVINIMO Susitariančiosios Vyriausybės: siekdamos palengvinti tarptautinės jūrų laivybos sąlygas supaprastinant ir kuo labiau sumažinant formalumus, dokumentų reikalavimus ir procedūras, taikomus atplaukiant, stovint ir išplaukiant tarptautiniais reisais plaukiojantiems laivams, susitaria: 1 straipsnis Susitariančiosios Vyriausybės, remdamosi šios Konvencijos ir jos priedo nuostatomis, įsipareigoja imtis visų deramų priemonių, kad būtų palengvintos ir supaprastintos tarptautinės jūrų laivybos sąlygos ir kad būtų išvengta nereikalingo laivų ir juose esančių asmenų gaišinimo ir gaišaties dėl laive esančios nuosavybės. 2 straipsnis 1. Susitariančiosios Vyriausybės, remdamosi šios Konvencijos nuostatomis, įsipareigoja bendradarbiauti kuriant ir taikant priemones laivų atplaukimo, stovėjimo ir išplaukimo sąlygoms palengvinti. Tokios priemonės bus, kiek įmanoma praktiškai, ne mažiau palankios už tas, kurios taikomos kitoms tarptautinio transporto rūšims; tačiau šios priemonės gali skirtis atsižvelgiant į konkrečius reikalavimus. 2. Šioje Konvencijoje ir jos priede nustatytos priemonės tarptautinės jūrų laivybos sąlygoms lengvinti vienodai taikomos tiek pakrantės, tiek priėjimo prie jūros neturinčių Valstybių, kurių Vyriausybės yra šios Konvencijos Šalys, laivams. 3. Šios Konvencijos nuostatos netaikomos karo laivams ir pramoginėms jachtoms. 3 straipsnis Susitariančiosios Vyriausybės įsipareigoja bendradarbiauti siekdamos kuo labiau suvienodinti formalumus, dokumentų reikalavimus ir procedūras visais atvejais, kai toks vienodumas gali palengvinti ir pagerinti tarptautinės jūrų laivybos sąlygas, ir kuo labiau sumažinti bet kokius siekiant patenkinti specialius kiekvienos šalies poreikius būtinus formalumų, dokumentų reikalavimų ir procedūrų pakeitimus. 4 straipsnis Siekdamos pirmiau šios Konvencijos straipsniuose išdėstytų tikslų, Susitariančiosios Vyriausybės įsipareigoja bendradarbiauti viena su kita arba per Tarpvyriausybinę jūrų konsultacinę organizaciją[1] (toliau – Organizacija) visada, kai tai susiję su formalumais, dokumentų reikalavimais ir procedūromis, taip pat su jų taikymu tarptautinei jūrų laivybai. 5 straipsnis 1. Niekas šioje Konvencijoje ar jos priede neturi būti suprantama kaip kliūtis taikyti bet kokias didesnes lengvatas, kurias Susitariančioji Vyriausybė teikia arba gali teikti ateityje tarptautinei jūrų laivybai pagal savo nacionalinius įstatymus arba bet kokio kito tarptautinio susitarimo sąlygas. 2. Niekas šioje Konvencijoje ar jos priede nebus suprantama kaip draudimas Susitariančiajai Vyriausybei imtis laikinų priemonių, kurias toji Vyriausybė laiko būtinomis saugant viešąją moralę, tvarką ir saugumą arba vengiant galinčių padaryti žalą žmonių sveikatai, gyvūnams ar augalams ligų arba kenkėjų prasiskverbimo ar plitimo. 3. Visais atvejais, kurie nėra aiškiai nustatyti šioje Konvencijoje, taikomi Susitariančiųjų Vyriausybių teisės aktai. 6 straipsnis Šioje Konvencijoje ir jos priede: a) Normos – tokios priemonės, kurias vienodai taikyti, vadovaujantis šia Konvencija, Susitariančiosioms Vyriausybėms yra būtina ir įmanoma, siekiant palengvinti tarptautinės jūrų laivybos sąlygas; b) Rekomenduojama praktika – tokios priemonės, kurias, pageidautina, turi taikyti Susitariančiosios Vyriausybės, siekiant palengvinti tarptautinės jūrų laivybos sąlygas. 7 straipsnis 1. Susitariančiosios Vyriausybės gali daryti pataisas šios Konvencijos priede arba vienos iš jų siūlymu arba per tuo tikslu sukviestą Konferenciją. 2. Bet kuri Susitariančioji Vyriausybė gali siūlyti Konvencijos priedo pataisą, nusiųsdama pataisos projektą Organizacijos generaliniam sekretoriui (toliau – Generalinis sekretorius): a) Organizacijos sąlygų lengvinimo komitetas svarsto bet kokią remiantis šiuo punktu pasiūlytą pataisą, jei ji išsiuntinėjama bent prieš tris mėnesius iki šio Komiteto posėdžio. Jei pataisai pritaria du trečdaliai per balsavimą Komitete buvusių ir balsavusių Susitariančiųjų Vyriausybių, Generalinis sekretorius išsiuntinėja pataisą visoms Susitariančiosioms Vyriausybėms. b) Bet kokia pagal šį punktą priimta Konvencijos priedo pataisa įsigalioja praėjus 15 mėnesių nuo to, kai Generalinis sekretorius išsiunčia pasiūlymą visoms Susitariančiosioms Vyriausybėms, nebent per 12 mėnesių nuo išsiuntimo bent trečdalis Susitariančiųjų Vyriausybių raštu praneša Generaliniam sekretoriui, kad jos pasiūlymo nepriima. c) Generalinis sekretorius informuoja visas Susitariančiąsias Vyriausybes apie bet kokį, pagal b papunktį gautą pranešimą ir apie [pataisos] įsigaliojimo datą. d) Toji pataisa neprivaloma Susitariančiosioms Vyriausybėms, kurios pataisos nepriima, tačiau jos privalo laikytis šios Konvencijos 8 straipsnyje išdėstytos procedūros. 3. Generalinis sekretorius sušaukia Susitariančiųjų Vyriausybių konferenciją priedo pataisoms svarstyti, kai to prašo bent trečdalis šių Vyriausybių. Visos tokios konferencijos dviejų trečdalių per balsavimą buvusių ir balsavusių Susitariančiųjų Vyriausybių balsų dauguma priimtos pataisos įsigalioja praėjus šešiems mėnesiams nuo tos dienos, kai Generalinis sekretorius praneša Susitariančiosioms Vyriausybėms apie pataisos priėmimą. 4. Generalinis sekretorius nedelsdamas informuoja visas Vyriausybes signatares apie bet kokių pataisų remiantis šiuo straipsniu priėmimą ir įsigaliojimą. 8 straipsnis 1. Susitariančioji Vyriausybė, kuri mano, jog neįmanoma vykdyti kurią nors normą, visiškai suderinant ją su savo pačios formalumais, dokumentų reikalavimais ir procedūromis, arba kuri dėl ypatingų priežasčių laiko, jog būtina priimti tos normos neatitinkančius formalumus, dokumentų reikalavimus ir procedūras, informuoja apie tai Generalinį sekretorių ir praneša jam apie jos pačios praktikos ir tos normos skirtumus. Tokį pranešimą ta Vyriausybė turi padaryti kuo greičiau, kai tik ši Konvencija įsigalioja arba priėmusi tuos skirtingus formalumus, dokumentų reikalavimus ir procedūras. 2. Apie visus tokius įvedus normos pataisą arba priėmus naują normą atsiradusius skirtumus Susitariančioji Vyriausybė praneša Generaliniam sekretoriui kuo greičiau tokiai pataisytai ar naujai priimtai normai įsigaliojus arba priėmus tuos skirtingus formalumus, dokumentų reikalavimus ir procedūras, ir tame pranešime gali būti nurodyta, kokių veiksmų ji siūlo imtis, kad tie formalumai, dokumentų reikalavimai ir procedūros visiškai atitiktų pataisytą arba naujai priimtą normą. 3. Susitariančiosios Vyriausybės raginamos savo formalumus, dokumentų reikalavimus ir procedūras kiek galima derinti su rekomenduojama praktika. Bet kuri iš Susitariančiųjų Vyriausybių, suderinusi savo formalumus, dokumentų reikalavimus ir procedūras su kuria nors Rekomenduojama praktika, praneša apie tai Generaliniam sekretoriui. 4. Generalinis sekretorius informuoja Susitariančiąsias Vyriausybes apie bet kokį jam remiantis ankstesniais šio straipsnio punktais atsiųstą pranešimą. 9 straipsnis Generalinis sekretorius šaukia Susitariančiųjų Vyriausybių konferenciją šiai Konvencijai patikslinti arba keisti, jei to prašo bent trečdalis Susitariančiųjų Vyriausybių. Bet koks patikslinimas arba pataisos įteisinami dviejų trečdalių Konferencijos balsų dauguma, o vėliau Generalinis sekretorius juos patvirtina ir išsiuntinėja visoms Susitariančiosioms Vyriausybėms priimti. Praėjus vieniems metams nuo to, kai du trečdaliai Susitariančiųjų Vyriausybių priėmė patikslinimus arba pataisas, kiekvienas patikslinimas arba pataisa įsigalioja visoms Susitariančiosioms Vyriausybėms, išskyrus tas, kurios iki joms įsigaliojant pareiškė, kad nepriima tų patikslinimo arba pataisos. Priėmimo metu Konferencija gali dviejų trečdalių balsų dauguma nuspręsti, kad kuris nors patikslinimas arba pataisa yra tokio pobūdžio, jog bet kuri Susitariančioji Vyriausybė, padariusi tokį pareiškimą ir per vienus metus nuo patikslinimo arba pataisos įsigaliojimo nepriėmusi tų patikslinimo arba pataisos, šiam laikotarpiui pasibaigus liaujasi buvusi Konvencijos Šalimi. 10 straipsnis 1. Šią Konvenciją galima pasirašyti per šešis mėnesius nuo šios datos ir nuo tada prie jos bus galima prisijungti. 2. Valstybių, kurios yra vienos iš Jungtinių Tautų specializuotųjų agentūrų ar Tarptautinės atominės energijos agentūros narės ar Tarptautinio Teisingumo Teismo statuto šalys, Vyriausybės gali tapti šios Konvencijos Šalimis: a) pasirašydamos be išlygų dėl priėmimo; b) pasirašydamos su išlygomis dėl priėmimo ir vėliau jas priimdamos; arba c) prisijungdamos. Priimama arba prisijungiama deponuojant Generaliniam sekretoriui atitinkamą dokumentą. 3. Bet kurios, teisės tapti Konvencijos Šalimi pagal šio straipsnio 2 punktą neturinčios, Valstybės Vyriausybė, siekdama tapti Šalimi, gali dėl to kreiptis per Generalinį sekretorių ir bus priimta kaip Šalis vadovaujantis 2 punktu, jei jos paraiškai pritars du trečdaliai Organizacijos narių, neįskaitant asocijuotų narių. 11 straipsnis Ši Konvencija įsigalios po 60 dienų nuo tos dienos, kai bent 10-ties Valstybių Vyriausybės bus arba pasirašiusios ją be išlygų dėl priėmimo, arba deponavusios priėmimo ar prisijungimo dokumentus. Vyriausybei, kuri šią Konvenciją priims arba prisijungs prie jos vėliau, ji įsigalios po 60 dienų nuo priėmimo ar prisijungimo dokumento deponavimo. 12 straipsnis Praėjus trejiems metams nuo šios Konvencijos įsigaliojimo Susitariančiajai Vyriausybei, ta Vyriausybė gali ją denonsuoti, pranešdama apie tai raštu Generaliniam sekretoriui, kuris informuoja visas Susitariančiąsias Vyriausybes apie tokio pranešimo turinį ir gavimo datą. Toks denonsavimas įsigalioja per vienus metus arba per ilgesnį, skaičiuojant nuo tos dienos, kai Generalinis sekretorius gauna pranešimą, laikotarpį, kuris gali būti nurodytas pranešime. 13 straipsnis 1. a) Jungtinės Tautos, kai jos administruoja globojamąją teritoriją, arba bet kuri už teritorijos tarptautinius santykius atsakinga Susitariančioji Vyriausybė kuo skubiau tariasi su tokios teritorijos institucijomis, siekdamos išplėsti šios Konvencijos taikymą tai teritorijai ir gali bet kuriuo metu paskelbti, įteikdamos Generaliniam sekretoriui rašytinį pranešimą, kad Konvencija imta taikyti tai teritorijai. b) Ši Konvencija taikoma minimai teritorijai nuo to pranešimo gavimo dienos arba nuo tos dienos, kuri gali būti nurodyta pranešime. c) Šios Konvencijos 13 straipsnio nuostatos galioja bet kokiai teritorijai, kuriai remiantis šiuo straipsniu imta taikyti Konvenciją; šiuo tikslu formuluotė „pačios nustatyti formalumai, dokumentų reikalavimai ir procedūros“ apima ir toje teritorijoje galiojančias nuostatas. d) Ši Konvencija nustoja galioti bet kokiai teritorijai praėjus vieniems metams nuo tada, kai Generalinis sekretorius gauna atitinkamą pranešimą, arba nuo vėlesnės datos, kuri gali būti jame nurodyta. 2. Generalinis sekretorius informuoja visas Susitariančiąsias Vyriausybes apie šios Konvencijos taikymo išplėtimą bet kuriai teritorijai pagal šio straipsnio 1 punktą, kiekvienu atveju nurodydamas datą, nuo kurios Konvencijos taikymas yra taip išplėstas. 14 straipsnis Generalinis sekretorius informuoja visas Vyriausybes signatares, visas Susitariančiąsias Vyriausybes ir visus Organizacijos narius apie: a) parašus, pridėtus prie šios Konvencijos, ir atitinkamas datas; b) priėmimo ir prisijungimo dokumentų deponavimą kartu su jų deponavimo datomis; c) šios Konvencijos įsigaliojimo pagal 11 straipsnį datą; d) bet kokį pagal 12 ir 13 straipsnius gautą pranešimą ir atitinkamą datą; e) bet kokios konferencijos sušaukimą pagal 7 arba 9 straipsnį. 15 straipsnis Ši Konvencija ir jos priedas deponuojama Generaliniam sekretoriui, kuris nusiunčia patvirtintus nuorašus Vyriausybėms signatarėms ir prisijungiančioms Vyriausybėms. Šiai Konvencijai įsigaliojus, Generalinis sekretorius vadovaudamasis Jungtinių Tautų Chartijos 102 straipsniu ją įregistruoja. 16 straipsnis Ši Konvencija ir jos priedas surašyti anglų ir prancūzų kalbomis, abu tekstai yra autentiški. Oficialūs vertimai parengiami rusų ir ispanų kalbomis ir deponuojami kartu su pasirašytais originalais. Tai patvirtindami, toliau nurodyti atitinkamų Vyriausybių tinkamai įgalioti atstovai pasirašė šią Konvenciją.[2] Priimta Londone 1965 metų balandžio mėnesio devintąją dieną. _________________ Priedas 1 skyrius Apibrėžtys ir bendrosios nuostatos A. Apibrėžtys Šio priedo nuostatose vartojamiems terminams priskiriamos tokios reikšmės: Keleivis, bandomas vežti be bilieto – laive ar krovinyje, kuris vėliau pakraunamas į laivą, be laivo savininko ar kapitono ar kurio kito atsakingo asmens sutikimo paslėptas asmuo, kuris aptinkamas laive iki laivui išplaukiant iš uosto. Krovinys – bet kokie laivu vežami dirbiniai, gaminiai, prekės ir visų rūšių daiktai, išskyrus paštą, laivo atsargas, laivo atsargines dalis, laivo įrangą, įgulos asmeninius daiktus ir keleivių bagažą. Įgulos asmeniniai daiktai – drabužiai, kasdienio naudojimo reikmenys ir kiti daiktai, tarp kurių gali būti įgulai priklausanti ir vežama laivu valiuta. Įgulos narys – bet koks asmuo, pasamdytas atlikti su laivo eksploatavimu ar priežiūra susijusias pareigas reiso metu ir įtrauktas į įgulos sąrašą. Kruizinis laivas – tarptautinį reisą atliekantis laivas, kuris veža grupinėje programoje dalyvaujančius ir gyvenančius laive keleivius, atlieka iš anksto numatytus laikinus turistinius vizitus į vieną arba daugiau skirtingų uostų ir reiso metu paprastai: a) neįlaipina ir neišlaipina jokių kitų keleivių; b) neįkrauna ir neiškrauna jokio krovinio. Muitinis įforminimas – muitinės formalumų, būtinų siekiant leisti įvežti prekes vidaus vartojimui ar jas išvežti ar taikyti joms kitą muitinės procedūrą, atlikimas. Muitinės leidimas – muitinės procedūra, siekiant, kad prekės, kurioms taikomas muitinis įforminimas, būtų perduotos disponuoti atitinkamiems asmenims. Dokumentas – informacija, kurioje duomenys pateikiami elektroninėmis arba neelektroninėmis priemonėmis. Numatomas atvykimo laikas (ETA – Estimated Time of Arrival) – numatomas laivo atvykimo į uostui paslaugas teikiančią locmanų stotį laikas ar numatomas laivo įplaukimo į konkrečią uosto teritorijos vietą, kurioje galioja uosto taisyklės, laikas. Deklaracija – dokumentas, kuriame glaustai pateikiami įvairūs duomenys iš konosamentų ir kitų prekėms vežti laivuose išduotų transporto dokumentų. Tranzitinis keleivis – keleivis, kuris atvyksta laivu iš užsienio šalies ketindamas tęsti kelionę laivu arba kitokia transporto priemone į užsienio šalį. Keleivių bagažas – nuosavybė (galinti apimti ir valiutą), kuri vežama tuo pačiu laivu kaip ir keleivis, tiek turima su savimi, tiek ne, jei ji vežama ne pagal vežimo sutartį ar kitą panašų susitarimą. Uostas – bet koks uostas, pakrantės terminalas, laivas ir remonto įmonė ar reidas, kuriuose paprastai pakraunami, iškraunami, remontuojami ir inkaruojami laivai ar bet kuri kita vieta, į kurią laivai gali įplaukti. Pašto siuntos – korespondencija ir kiti objektai, kurie pašto administracijoms patikėti vežti laivu ir kuriuos reikia pristatyti pašto administracijoms laivo įplaukimo uostuose. Valdžios institucijos – valstybės įstaigos ar pareigūnai, atsakingi už tos Valstybės įstatymų ir taisyklių, susijusių su bet kuriuo šiame priede išdėstytų normų ir rekomenduojamos praktikos aspektu, taikymą ir įgyvendinimą. Saugumo priemonės – vadovaujantis tarptautiniais susitarimais parengtos ir įgyvendintos priemonės saugumui laivuose ir uostų teritorijose, įrenginiuose (terminaluose) ir tarptautine tiekimo grandine judančių prekių saugumui padidinti, siekiant išvengti neleistinų veiksmų prieš laivų keleivius ir įgulas.[3] Laivo savininkas – subjektas, kuriam priklauso laivas arba kuris jį eksploatuoja – tiek fizinis asmuo, tiek korporacija ar kitas juridinis asmuo, tiek bet koks savininko ar naudotojo vardu veikiantis asmuo. Laivo dokumentai – pažymėjimai ir kiti dokumentai, kuriuos privalo pateikti laivo kapitonas prireikus įrodyti, kad laivas atitinka tarptautinių ar nacionalinių taisyklių reikalavimus. Laivo įranga – kiti nei laivo atsarginės dalys laive esantys vėlesniam naudojimui skirti daiktai, kurie yra kilnojamojo, bet ne vartojamojo pobūdžio, įskaitant tokius reikmenis kaip gelbėjimo valtys, gelbėjimo įranga, baldai, laivo aparelės (rampos) ir panašūs daiktai. Laivo atsarginės dalys – laivo, kuris jas veža, remontui arba atsargai skirtos detalės. Laivo atsargos – prekės, kurios naudojamos laive, įskaitant vartojimo reikmenis, keleiviams ir įgulai parduodamas prekes, kurą ir tepalus, bet išskyrus laivo įrenginius ir laivo atsargines dalis. Išleidimas į krantą – leidimas įgulos nariui būti krante laivui stovint uoste, kai tokio buvimo geografinius ir laiko apribojimus, jei tokių yra, gali nustatyti valdžios institucijos. Keleivis be bilieto – laive ar krovinyje, kuris vėliau pakraunamas į laivą, be laivo savininko ar kapitono ar kurio kito atsakingo asmens sutikimo paslėptas asmuo, kuris aptinkamas laive laivui išplaukus iš uosto ar krovinyje jį iškraunant atplaukimo uoste ir apie kurį kapitonas praneša atitinkamoms institucijoms kaip apie keleivį be bilieto. Laikinas priėmimas – muitinės procedūra, kuria remiantis tam tikros prekės gali būti įvežtos į muitinės teritoriją, visiškai ar iš dalies sąlyginai netaikant joms importo mokesčių ir muitų, taip pat ekonominio pobūdžio importo draudimų ar apribojimų, tokios prekės turi būti įvežamos konkrečiu tikslu ir skirtos reeksportui per tam tikrą laiką ir niekaip nepakitę, išskyrus įprastą su jų naudojimu susijusį nusidėvėjimą. Atvykimo laikas – laikas, kai laivas pirmą kartą sustoja uoste arba išmesdamas inkarą, arba prisišvartuodamas uosto doke. Vežimo dokumentas – vežimo sutartį tarp laivo savininko ir krovinio siuntėjo patvirtinantis dokumentas, pavyzdžiui, jūrų važtaraštis, konosamentas ar dalinio įvairiarūšio vežimo dokumentas. B. Bendrosios nuostatos Remiantis Konvencijos V straipsnio 2 punktu, šio priedo nuostatos netrukdo valdžios institucijoms imtis tokių deramų priemonių (įskaitant papildomos informacijos reikalavimą), kurios gali būti būtinos įtariant apgaulę arba susidūrus su ypatingomis, didelį pavojų viešajai tvarkai (ordre public), žmonių saugumui ar sveikatai keliančiomis problemomis, kaip, pavyzdžiui, neleistini prieš jūreivystės saugumą nukreipti veiksmai ir neteisėtas narkotinių bei psichotropinių medžiagų vežimas, arba siekiant, kad neprasiskverbtų ir neplistų žalą gyvūnams arba augalams darančios ligos ar kenkėjai. 1.1. Norma. Valdžios institucijos visada stengiasi reikalauti teikti tik esminę informaciją ir kuo labiau sumažinti informacijos vienetų skaičių. 1.1.1. Rekomenduojama praktika. Valdžios institucijos turėtų atsižvelgti į įdiegus elektroninių informacijos mainų sistemas galinčius atsirasti padarinius dėl lengvinimo ir turėtų apsvarstyti juos kartu su laivų savininkais ir visomis kitomis suinteresuotomis šalimis. Reikėtų supaprastinti galiojančius informacijos reikalavimus bei kontrolės procedūras ir atkreipti dėmesį į tai, kad pageidautina siekti suderinamumo su kitomis atitinkamomis informacijos sistemomis. 1.2. Rekomenduojama praktika. Neatsižvelgiant į tai, kad tam tikriems tikslams skirti dokumentai gali būti atskirai nustatyti ir būtini šiame priede, valdžios institucijos, atsižvelgdamos į tų, kurie privalo pildyti dokumentus, interesus, taip pat į dokumentų naudojimo tikslus, turėtų pasirūpinti, kad bet kurie du ar daugiau dokumentų būtų jungiami į vieną visada, kai tai įmanoma ir kai tai duoda apčiuopiamą palengvinimą. 1.3. Rekomenduojama praktika. Susitariančiųjų Šalių taikomos saugumo ar narkotikų kontrolės sumetimais priemonės ir procedūros turėtų būti veiksmingos ir, jei įmanoma, pagrįstos informacinių technologijų taikymu. Tokias priemones ir procedūras (pavyzdžiui, rizikos valdymą ir kryžminį informacijos patikrinimą) reikėtų įgyvendinti taip, kad kiltų kuo mažiau trukdžių ir būtų išvengta nereikalingos laivų ir asmenų ar su vežama nuosavybe susijusios gaišaties. C. Elektroninių informacijos mainų sistemos 1.4. Norma. Susitariančiosios Vyriausybės, diegdamos elektroninių informacijos mainų sistemas, kurias valdžios institucijos reikalauja taikyti laivų atplaukimo, stovėjimo ir išplaukimo, asmenų ir krovinių įforminimo procedūroms supaprastinti, turėtų skatinti valdžios institucijas ir kitas suinteresuotas šalis (laivų savininkus, vežimo bendroves, jūrų uostus ir (arba) krovinių vežimo agentus ir t. t.) keistis duomenimis elektroniniu būdu, laikantis atitinkamų JT standartų, įskaitant JT valdymo, prekybos ir transporto dokumentų elektroninės perdavimo sistemos (JT / EDIFACT) standartus. 1.5. Norma. Valdžios institucijos pripažįsta bet kokius popierinius įforminimo procedūroms reikalingus dokumentus, kurie pateikiami paprastame popieriuje naudojant duomenų apdorojimo technines priemones, jei jie yra įskaitomi, atitinka FAL konvencijos dokumentų išdėstymą ir jei juose yra būtina informacija. 1.6. Norma. Valdžios institucijos, diegdamos įforminimo procedūrose elektroninių informacijos mainų sistemas, iš laivų savininkų ir kitų suinteresuotų šalių reikalauja tik tokios informacijos, kuri būtina pagal FAL konvenciją. 1.7. Rekomenduojama praktika. Valdžios institucijos, planuodamos, diegdamos ir keisdamos įforminimo procedūrose naudojamas elektroninių informacijos mainų sistemas, turėtų stengtis: a) nuo pat pradžių suteikti visoms suinteresuotoms šalims galimybę konsultuotis; b) įvertinti esamas procedūras ir panaikinti tas, kurios nebūtinos; c) nustatyti, kurias procedūras reikia kompiuterizuoti; d) kuo labiau laikytis Jungtinių Tautų (JT) rekomendacijų ir atitinkamų ISO standartų; e) pritaikyti šias sistemas daugiarūšėms paraiškoms; ir f) imtis deramų veiksmų, kad šių sistemų įdiegimo kaina naudotojams ir kitoms privačioms šalims būtų kuo mažesnė. 1.7.1 Rekomenduojama praktika. Susitariančiosios Vyriausybės turėtų skatinti valdžios institucijas ir kitas suinteresuotas šalis bendradarbiauti ar tiesiogiai dalyvauti plėtojant elektronines sistemas pagal tarptautiniu mastu suderintus standartus, siekiant suaktyvinti su laivų atplaukimu, stovėjimu ir išplaukimu, asmenimis ir kroviniais susijusios informacijos mainus ir užtikrinti valdžios institucijų ir kitų suinteresuotų šalių sistemų tarpusavio sąveiką. 1.8. Norma. Valdžios institucijos, diegdamos elektroninių informacijos mainų sistemas, siekiant supaprastinti įforminimo procedūras, skatina laivybos veiklos vykdytojus ir kitas suinteresuotas šalis jas taikyti, tačiau nesumažina teikiamų paslaugų operatoriams, kurie tokių sistemų nenaudoja. 1.8.1. Rekomenduojama praktika. Susitariančiosios Vyriausybės skatina valdžios institucijas diegti priemones, kurios leistų prekybos ir transporto bendrovėms, įskaitant laivus, pateikti vengiant dubliavimosi visą valdžios institucijoms būtiną, su laivų atplaukimu, stovėjimu ir išplaukimu, asmenimis ir kroviniais susijusią informaciją vienam įplaukimo uostui. D. Neteisėta narkotikų prekyba 1.9. Rekomenduojama praktika. Valdžios institucijos turėtų siekti sudaryti bendradarbiavimo susitarimus su laivų savininkais ir kitomis suinteresuotomis šalimis, norėdamos pagerinti savo gebėjimą kovoti su neteisėtu narkotiku vežimu ir kartu labiau lengvindamos laivybos sąlygas. Tokie susitarimai galėtų būti grindžiami Muitinių bendradarbiavimo tarnybos[4] susitarimo memorandumais ir susijusiomis gairėmis. 1.10. Norma. Kai valdžios institucijoms, laivų savininkams ir kitoms suinteresuotoms šalims suteikiama galimybė susipažinti su neskelbtina komercine ir kita informacija (kai tai yra nustatyta bendradarbiavimo susitarimuose), su šia informacija turi būti elgiamasi kaip su slapta. E. Techninės kontrolės priemonės 1.11. Norma. Valdžios institucijos turi užtikrinti rizikos valdymą siekdamos pagerinti savo pasienio kontrolės procedūras, susijusias su: • krovinių išleidimu / įforminimu; • saugumo reikalavimais ir • gebėjimu kovoti su kontrabanda, taip sudarant sąlygas teisėtai asmenų ir prekių apyvartai. 2 skyrius Laivo atplaukimas, stovėjimas ir išplaukimas Šiame skyriuje pateikiamos nuostatos dėl formalumų, kurių valdžios institucijos reikalauja iš laivų savininkų laivui atplaukiant, stovint ir išplaukiant. Šios nuostatos neturi būti suprantamos kaip kliūtis atitinkamoms valdžios institucijoms reikalauti, kad pažymėjimai ir kiti laive turimi, su jo registracija, matmenimis, saugumu, įgulos komplektavimu ir kitais atitinkamais dalykais susiję dokumentai būtų pateikti patikrinti.[5] A. Bendrosios nuostatos 2.1. Norma. atplaukiant arba išplaukiant laivams, kuriems taikoma ši Konvencija, valdžios institucijos neturi reikalauti pateikti tam, kad pasilikti sau, jokių dokumentų, išskyrus tuos, kurie minimi šiame skyriuje. Tie dokumentai yra tokie: • Bendroji deklaracija; • Krovinio deklaracija; • Laivo atsargų deklaracija; • Įgulos daiktų deklaracija; • Įgulos sąrašas; • Keleivių sąrašas; • Pavojingo krovinio deklaracija; • Dokumentas, būtinas paštui pagal Pasaulinę pašto konvenciją; • Jūrinė sveikatos deklaracija. Pastaba. Parengtos tokios 1 priede pateiktos FAL formos: - Bendroji deklaracija – FAL forma Nr. 1; - Krovinio deklaracija – FAL forma Nr. 2; - Laivo atsargų deklaracija – FAL forma Nr. 3; - Įgulos daiktų deklaracija – FAL forma Nr. 4; - Įgulos sąrašas – FAL forma Nr. 5; - Keleivių sąrašas – FAL forma Nr. 6; - Pavojingo krovinio deklaracija – FAL forma Nr. 7. 2.1.1. Norma. Susitariančiosios Vyriausybės neturi reikalauti jokių, su laivų įforminimo dokumentais susijusių konsulinių formalumų, rinkliavų ar mokesčių. 2.1.2. Rekomenduojama praktika. Valdžios institucijos turėtų parengti procedūras, kaip panaudoti išankstinę atplaukimo ir išplaukimo informaciją, siekdamos palengvinti informacijos, kurios reikalauja valdžios institucijos dėl vėlesnio pagreitinto krovinių ar asmenų išleidimo / įforminimo, apdorojimą. 2.1.3. Rekomenduojama praktika. Nacionalinės teisės aktuose turėtų būti nustatytos išankstinės atplaukimo ir išplaukimo informacijos teikimo sąlygos. Atsižvelgiant į išankstinės atplaukimo informacijos perdavimo laiką, paprastai jis neturėtų būti nustatomas daug anksčiau iki to momento, kai laivas paliko išplaukimo šalį. Tačiau be pagrindinės taisyklės, nacionalinės teisės aktuose galėtų būti nustatytos išimtys, jei kelionei būtinas laikas trumpesnis už nustatytą pagrindinėje taisyklėje. 2.1.4. Rekomenduojama praktika. Valdžios institucijos neturėtų reikalauti pateikti atskirai Bendrosios deklaracijos, Krovinio deklaracijos, Įgulos sąrašo ir Keleivių sąrašo, jei išankstinė atplaukimo informacija apima šiuose dokumentuose pateikiamus duomenų elementus. 2.1.5. Rekomenduojama praktika. Valdžios institucijos turėtų: a) parengti išankstinei atplaukimo ir išplaukimo informacijai pateikti skirtas elektroninio duomenų perdavimo sistemas ir b) apsvarstyti išankstinės atplaukimo ir išplaukimo informacijos pakartotinį ar tolesnį panaudojimą vėlesnėse procedūrose, kaip visos asmenims ir kroviniams išleisti / įforminti būtinos informacijos dalį. B. Dokumentų turinys ir tikslas 2.2. Norma. Bendroji deklaracija yra pagrindinis laivui atplaukiant ir išplaukiant būtinas dokumentas, kuriame pateikiama su laivu susijusi valdžios institucijoms būtina informacija. 2.2.1. Rekomenduojama praktika. Ta pati Bendrosios deklaracijos forma turėtų būti pripažįstama tiek laivui atplaukiant, tiek išplaukiant. 2.2.2. Rekomenduojama praktika. Valdžios institucijos neturėtų reikalauti, kad Bendrojoje deklaracijoje būtų pateikiama kita nei ši informacija: • laivo pavadinimas, tipas ir TJO numeris, • šaukinys, • laivo vėliavos valstybė, • žinios apie registraciją, • žinios apie tonažą, • kapitono vardas ir pavardė, • laivo agento vardas ir pavardė bei kontaktinė informacija, • trumpas krovinio apibūdinimas, • įgulos narių skaičius, • keleivių skaičius, • trumpos žinios apie reisą, • atplaukimo data ir laikas arba išplaukimo data, • atplaukimo arba išplaukimo uostas, • laivo stovėjimo uoste vieta, • su atliekų ir likučių priėmimo įrenginiais susiję laivo reikalavimai, • paskutinis / kitas įplaukimo uostas. 2.2.3. Norma. Valdžios institucijos pripažįsta Bendrąją deklaraciją, kai ji yra datuota ir pasirašyta kapitono, laivo agento ar kurio kito kapitono tinkamai įgalioto asmens arba patvirtinta atitinkamoms valdžios institucijoms priimtinu būdu. 2.3. Norma. Krovinio deklaracija yra pagrindinis atplaukimo ir išplaukimo dokumentas, kuriame pateikiama valdžios institucijoms būtina, su kroviniu susijusi informacija. Tačiau taip pat gali būti būtina atskirai pateikti informaciją apie bet kokį pavojingą krovinį. 2.3.1. Rekomenduojama praktika. Valdžios institucijos neturėtų reikalauti, kad Krovinio deklaracijoje būtų pateikiama kita nei ši informacija: a) atplaukimo • laivo pavadinimas ir TJO numeris, • laivo vėliavos valstybė, • kapitono vardas ir pavardė, • šaukinys, • krovinio pakrovimo uostas, • uostas, kuriame surašomas aktas, • konteinerio identifikacija, jei reikia, žymos ir numeriai, pakuočių skaičius ir rūšis, prekių kiekis ir aprašymas arba, jei yra, SS kodas[6], • krovinio, kuris turi būti iškrautas atitinkamame uoste, vežimo dokumento numeriai, • uostai, kuriuose bus iškrautas laive liekantis krovinys, • pradiniai uostai, iš kurių pagal daugiarūšio vežimo dokumentus arba konosamentą vežamos prekės. b) išplaukimo • laivo pavadinimas ir TJO numeris, • laivo vėliavos valstybė, • kapitono vardas ir pavardė, • šaukinys, • iškrovimo uostas, • kai tai susiję su atitinkamame uoste pakrautomis prekėmis: konteinerio identifikavimu, kai reikia, žymos ir numeriai, pakuočių skaičius ir rūšis, prekių kiekis ir aprašymas, • atitinkamame uoste pakrauto krovinio vežimo dokumento numeris. Pastaba. Siekiant Krovinio deklaracijoje tinkamai apibūdinti pakuočių numerį ir rūšį, laivų savininkai ir kitos suinteresuotos šalys turėtų užtikrinti, kad būtų naudojama prekių išorinė pakuotė. Jei prekės sudėtos ant padėklų, ant padėklo (-ų) turėtų būti nurodyta pakuočių numeris ir rūšis. Jei ant padėklo esančios prekės nesupakuotos, turėtų būti remiamasi ant padėklo esančių prekių kiekiu ir aprašymu. Pastaba. Siekiant palengvinti valdžios institucijoms reikalingos informacijos apdorojimą, visos susijusios šalys turėtų taikyti atitinkamą prekių apibūdinimą ir susilaikyti nuo bendrų sąvokų, tokių kaip „bendras krovinys“, „dalys“ ir pan., vartojimo. 2.3.2. Norma. Apie laive liekantį krovinį valdžios institucijos turi reikalauti pateikti tik būtiniausius esminius informacijos, kurią privalu pateikti, elementus. 2.3.3. Norma. Valdžios institucijos pripažįsta Krovinio deklaraciją, kai ji yra datuota ir pasirašyta kapitono, laivo agento ar kokio kito kapitono tinkamai įgalioto asmens arba patvirtinta atitinkamoms valdžios institucijoms priimtinu būdu. 2.3.4. Norma. Be Krovinio deklaracijos, valdžios institucijos pripažįsta ir laivo manifesto nuorašą, jei jame yra bent ta informacija, kuri būtina pagal 2.3.1 rekomenduojamą praktiką ir 2.3.2 normą, ir jei jis pasirašytas ar patvirtintas ir datuotas kaip nurodyta 2.3.3 normoje. 2.3.4.1. Rekomenduojama praktika. Kaip alternatyvą 2.3.4 normai, valdžios institucijos galėtų pripažinti vežimo dokumento kopiją, pasirašytą arba patvirtintą pagal 2.3.3 normą, arba patvirtintą kaip autentišką kopiją, jei tai įmanoma dėl krovinio pobūdžio ir kiekio ir jei bet kokia informacija, kuri būtina ir nustatoma pagal 2.3.1 rekomenduojamą praktiką ir 2.3.2 normą ir kurios nėra tokiuose dokumentuose, pateikiama kitur ir yra deramai patvirtinta. 2.3.5. Norma. Valdžios institucijos leidžia neįtraukti į Krovinio deklaraciją kapitono su savimi turimų nedeklaruotų paketų, jei informacija apie šiuos paketus pateikiama atskirai. Pastaba. Informacija apie nedeklaruotus paketus turėtų būti pateikiama atskiroje formoje ir apimti atitinkamus, paprastai Krovinio deklaracijoje pateikiamus informacijos elementus. Galėtų būti naudojama TJO krovinio deklaracijos forma pakeitus jos pavadinimą, pavyzdžiui, taip: „Nedeklaruotų paketų sąrašas“. 2.4. Norma. Laivo atsargų deklaracija yra pagrindinis atplaukimo ir išplaukimo dokumentas, kuriame pateikiama su laivo atsargomis susijusi valdžios institucijoms būtina informacija. 2.4.1. Norma. Valdžios institucijos pripažįsta Laivo atsargų deklaraciją, kai ji yra datuota ir pasirašyta kapitono, laivo agento ar kokio kito kapitono tinkamai įgalioto ir turinčio asmeninės informacijos apie su laivo atsargomis susijusius faktus asmens ar patvirtinta atitinkamoms valdžios institucijoms priimtinu būdu. 2.5. Norma. Įgulos daiktų deklaracija yra pagrindinis, teikiantis valdžios institucijoms reikalingą informaciją apie įgulos daiktus, dokumentas. Jos nereikalaujama išvykstant. 2.5.1. Norma. Valdžios institucijos pripažįsta Įgulos daiktų deklaraciją, kai ji yra datuota ir pasirašyta kapitono, laivo agento ar kokio kito kapitono tinkamai įgalioto asmens arba patvirtinta atitinkamoms valdžios institucijoms priimtinu būdu. Be to, valdžios institucijos gali reikalauti, kad kiekvienas įgulos narys pasirašytų arba, jei negali to padaryti, padėtų savo ženklą toje deklaracijos vietoje, kurioje išvardyti jo asmeniniai daiktai. 2.5.2. Rekomenduojama praktika. Valdžios institucijos paprastai turėtų reikalauti informacijos tik apie tuos įgulos daiktus, kuriems netaikomi atleidimai nuo muitų ir mokesčių ar kuriems taikomi draudimai ar apribojimai. 2.6. Norma. Įgulos sąrašas yra pagrindinis dokumentas, suteikiantis valdžios institucijoms reikalingą informaciją apie įgulos narių skaičių ir sudėtį laivui atplaukiant ir išplaukiant. 2.6.1. Norma. Valdžios institucijos neturėtų reikalauti, kad Įgulos sąraše būtų pateikiama daugiau nei tokia informacija: • laivo pavadinimas ir TJO numeris, • laivo vėliavos valstybė, • šaukinys, • pavardė, • vardai, • pilietybė, • rangas arba laipsnis, • gimimo vieta ir data, • tapatybės patvirtinimo dokumento rūšis ir numeris, • atplaukimo data ir uostas, • paskutinis įplaukimo uostas. 2.6.2. Norma. Valdžios institucijos pripažįsta Įgulos sąrašą, kai jis yra datuotas ir pasirašytas kapitono, laivo agento ar kokio kito kapitono tinkamai įgalioto asmens arba patvirtintas atitinkamoms valdžios institucijoms priimtinu būdu. 2.6.3. Norma. Valdžios institucijos paprastai nereikalauja kiekvieną kartą pateikti Įgulos sąrašo tais atvejais, kai pagal iš anksto numatytą programą plaukiojantis laivas atplaukia į tą patį uostą bent vieną kartą per 14 dienų ir kai įgulos sudėtis nėra pasikeitusi. Tokiu atveju atitinkamoms valdžios institucijoms priimtinu būdu perduodamas pareiškimas, kad „Pokyčių nėra“. 2.6.4. Rekomenduojama praktika. 2.6.3 normoje nurodytomis aplinkybėmis, tačiau, kai įgulos sudėtis yra mažai pasikeitusi, valdžios institucijos paprastai neturėtų reikalauti pateikti naują išsamų Įgulos sąrašą, o turėtų pripažinti esamą Įgulos sąrašą su nurodytais pokyčiais. 2.7. Norma. Keleivių sąrašas yra pagrindinis valdžios institucijoms būtinas dokumentas, kuriame pateikiama su keleiviais susijusi informaciją laivui atplaukiant ir išplaukiant. 2.7.1. Rekomenduojama praktika. Valdžios institucijos neturėtų reikalauti Keleivių sąrašo per trumpus jūrų reisus arba mišrius laivų / geležinkelio reisus tarp kaimyninių šalių. 2.7.2. Rekomenduojama praktika. Valdžios institucijos neturėtų reikalauti, kad prie Keleivių sąrašo būtų pridėta keleivių, kurių pavardės yra tame sąraše, įsėdimo arba išlipimo kortelės. Tačiau tais atvejais, kai valdžios institucijos susiduria su ypatingomis, didelį pavojų visuomenės sveikatai keliančiomis problemomis, iš į tarptautinę kelionę vykstančio asmens gali būti pareikalauta, kad atvykęs jis raštu nurodytų adresą, kuriuo vyksta. 2.7.3. Rekomenduojama praktika. Valdžios institucijos neturėtų reikalauti, kad Keleivių sąraše būtų pateikiama kita nei ši informacija: • laivo pavadinimas ir TJO numeris, • šaukinys, • laivo vėliavos valstybė, • pavardė, • vardai, • pilietybė, • gimimo data, •gimimo vieta, • keleivio pateikto tapatybės patvirtinimo dokumento rūšis, • tapatybės patvirtinimo dokumento serijos numeris, • įlipimo uostas, • išlipimo uostas, • laivo atplaukimo data ir uostas, • ar keleivis vyksta tranzitu ar ne. 2.7.4. Rekomenduojama praktika. Laivybos bendrovių savo reikmėms sudarytas sąrašas turėtų būtų pripažįstamas vietoj Keleivių sąrašo, jei jame yra bent ta informacija, kuri būtina vadovaujantis 2.7.3 rekomenduojama praktika, ir jei jis yra datuotas ir pasirašytas arba patvirtintas vadovaujantis 2.7.5 norma. 2.7.5. Norma. Valdžios institucijos pripažįsta Keleivių sąrašą, kai jis yra datuotas ir pasirašytas kapitono, laivo agento ar kokio kito kapitono tinkamai įgalioto asmens arba patvirtintas atitinkamai valdžios institucijai priimtinu būdu. 2.8. Norma. Pavojingo krovinio deklaracija yra pagrindinis, suteikiantis valdžios institucijoms būtiną informaciją apie pavojingus krovinius dokumentas. 2.8.1. Norma. Valdžios institucijos neturėtų reikalauti, kad Pavojingo krovinio deklaracijoje būtų pateikiama kita nei ši informacija: • laivo pavadinimas, • šaukinys, • TJO numeris, • laivo vėliavos valstybė, • kapitono vardas ir pavardė, • reiso dokumentas, • krovinio pakrovimo uostas, • iškrovimo uostas, • ekspeditorius, • registravimo / identifikavimo numeris, • žymos ir skaičiai, - konteinerio identifikavimo numeris (-iai), - transporto priemonės registravimo numeris (-iai), • pakuočių skaičius ir rūšis, • tikslus vežamo krovinio pavadinimas, • klasė, • JT numeris, • pakuotės grupė, • papildoma rizika, • pliūpsnio temperatūra (°C, c. c.), • jūrų teršalas, • masė (kg) – bendroji / grynoji, • EmS numeris, • sukrovimo laive vieta. 2.9. Norma. Laivui atplaukiant arba išplaukiant valdžios institucijos nereikalauja jokios kitos rašytinės deklaracijos pašto siuntoms, išskyrus nustatytą Pasaulinės pašto konvencijoje, jei pastaroji iš tikrųjų pateikiama. Nesant tokio dokumento, pašto objektai (skaičius ir svoris) turi būti nurodomi Krovinio deklaracijoje. 2.10. Norma. Jūrinė sveikatos deklaracija yra pagrindinis dokumentas, kuriame pateikiama uosto sveikatos apsaugos institucijoms būtina, su sveikatos apsaugos būkle laivui plaukiant maršrutu ir atplaukiant į uostą susijusi informacija. C. Atplaukiant reikalingi dokumentai 2.11. Norma. Laivui atplaukiant į uostą, valdžios institucijos nereikalauja daugiau nei: • 5 Bendrosios deklaracijos kopijų, • 4 Krovinio deklaracijos kopijų, • 4 Laivo atsargų deklaracijos kopijų, • 2 Įgulos asmeninių daiktų deklaracijos kopijų, • 4 Įgulos sąrašo kopijų, • 4 Keleivių sąrašo kopijų, • 1 Pavojingo krovinio deklaracijos kopijos, • 1 Jūrinės sveikatos deklaracijos kopijos. D. Reikalingi išplaukimo dokumentai 2.12. Norma. Laivui išplaukiant iš uosto, valdžios institucijos nereikalauja daugiau nei: • 5 Bendrosios deklaracijos kopijų, • 4 Krovinio deklaracijos kopijų, • 3 Laivo atsargų deklaracijos kopijų, • 2 Įgulos sąrašo kopijų, • 2 Keleivių sąrašo kopijų, • 1 Pavojingo krovinio deklaracijos kopijos. 2.12.1. Norma. Išplaukiant iš uosto, naujos Krovinio deklaracijos nereikalaujama tam kroviniui, kuris buvo deklaracijos objektas atplaukiant į tą uostą ir kuris liko laive. 2.12.2. Rekomenduojama praktika. Išplaukiant atskiros Laivo atsargų deklaracijos nereikalaujama toms laivo atsargoms, kurios buvo deklaracijos objektas atplaukiant, taip pat toms atsargoms, kurios buvo pakrautos uoste ir kurios nurodytos kitame, tame uoste pateiktame muitinės dokumente. 2.12.3. Norma. Kai valdžios institucijoms reikia informacijos apie laivo įgulą jam išplaukiant iš uosto, pripažįstama Įgulos sąrašo kopija, kuri buvo pateikta atplaukiant į uostą, jei ją dar kartą pasirašo kapitonas ar jo tinkamai įgaliotas asmuo ir joje parašu patvirtinti bet kokie įgulos narių skaičiaus ar sudėties pokyčiai laivo išplaukimo momentu arba tai, kad laivui stovint uoste tokių pokyčių neįvyko. 2.13[7] E. Atplaukimas į du ar daugiau iš eilės tos pačios Valstybės uostų 2.14. Rekomenduojama praktika. Atsižvelgiant į laivui atplaukus į pirmąjį įplaukimo uostą Valstybės teritorijoje atliktas procedūras, bet kuriame vėlesniame tos šalies įplaukimo uoste, jei laivas į jį atvyko neužplaukęs į jokį kitos šalies uostą, valdžios institucijos turėtų reikalauti kuo mažiau formalumų ir dokumentų. F. Dokumentų pildymas 2.15. Rekomenduojama praktika. Valdžios institucijos turėtų, jei tik gali, pripažinti dokumentus, kurie nustatyti šiame priede, išskyrus su 3.7 norma susijusius dokumentus, neatsižvelgiant į kalbą, kuria pateikiama reikiama informacija, jei jos gali pareikalauti vertimo raštu arba žodžiu į vieną iš oficialių jų šalies arba Organizacijos kalbų, jei, jų manymu, tai būtina. 2.16. Norma. Valdžios institucijos pripažįsta dokumentus, pateiktus bet kokiu įskaitomu ir suprantamu būdu, įskaitant ranka rašalu ar neištrinamu pieštuku rašytus dokumentus ar dokumentus, parengtus naudojant informacines technologijas. 2.16.1. Norma. Valdžios institucijos pripažįsta parašą, kai toks reikalingas, pasirašytą ranka, jo faksimilę, perforuotą, atspaustą, parašytą simboliais ar padarytą bet kokiomis kitomis mechaninėmis arba elektroninėmis priemonėmis, jei tai neprieštarauja nacionaliniams įstatymams. Informacija, kuri perduodama ne popierine forma, patvirtinama atitinkamoms valdžios institucijoms priimtinu būdu. 2.17. Norma. Šalies, kurioje yra numatomas bet kuris atplaukimo, iškrovimo ar tranzito uostas, valdžios institucijos nereikalauja, kad kokie nors jos atstovai užsienyje įteisintų, tvirtintų, autentifikuotų ar iš anksto prašytų pateikti kokį nors šiame skyriuje minimą, su laivu, jo kroviniu, atsargomis, keleiviais ar įgula susijusį dokumentą. Tačiau tai nelaikoma kliūtimi reikalaujant, kad vizos išdavimo ar panašiu tikslu būtų pateiktas keleivio arba įgulos nario pasas ar kitas tapatybės patvirtinimo dokumentas. G. Klaidos dokumentuose ir nuobaudos už jas 2.18. Norma. Valdžios institucijos, negaišindamos laivo, leidžia ištaisyti klaidas šiame priede nustatytuose dokumentuose, kurios, jų manymu, nėra tyčinės, rimtos, atsiradusios dėl pakartotinio nerūpestingumo ir padarytos siekiant pažeisti įstatymus ar kitus teisės aktus, jei tos klaidos randamos tada, kai dokumentas dar nėra visiškai patikrintas ir pataisas galima padaryti nedelsiant. 2.19. Norma. Jei šiame priede nustatytuose, laivo savininko ar kapitono arba jų vardu pasirašytuose arba kitaip patvirtintuose dokumentuose randama klaidų, valdžios institucijos neskiria jokių nuobaudų, prieš tai nesuteikusios galimybės įrodyti, kad tos klaidos nebuvo tyčinės, rimtos, atsiradusios dėl pakartotinio nerūpestingumo ir padarytos siekiant pažeisti įstatymus ar kitus teisės aktus. H. Specialios sąlygų sudarymo priemonės laivams, įplaukiantiems į uostus siekiant iškelti į krantą sergančius ar sužeistus įgulos narius, keleivius arba kitus asmenis, kuriems reikalinga skubi medicinos pagalba 2.20. Norma. Valdžios institucijos bendradarbiauja su laivo savininku siekdamos užtikrinti, kad laivui ketinant įplaukti į uostą vien tik tam, kad iškeltų į krantą sergančius ar sužeistus įgulos narius, keleivius ar kitus asmenis, kuriems reikalinga skubi medicinos pagalba, kapitonas kuo anksčiau informuotų valdžios institucijas apie tokį savo ketinimą ir suteiktų kuo išsamesnę informaciją apie ligą ar sužeidimą ir tų asmenų tapatybę. 2.21. Norma. Iki laivui atplaukiant, valdžios institucijos per radiją, kai įmanoma, arba kitais greičiausiais turimais kanalais informuoja kapitoną apie dokumentus ir procedūras, būtinus norint skubiai iškelti į krantą sergančius ar sužeistus asmenis ir be gaišaties atlikti laivo kontrolę. 2.22. Norma. Laivams, atplaukiantiems į uostą tokiu reikalu ir ketinantiems tuojau pat iš jo išplaukti, valdžios institucijos suteikia pirmenybę švartuojantis, jei sergančio asmens būklė arba jūros sąlygos neleidžia saugiai išsilaipinti plaukiant arba uosto prieigose. 2.23. Norma. Iš laivų, atplaukiančių į uostą tokiu reikalu ir ketinančių tuojau pat iš jo išplaukti, valdžios institucijos paprastai nereikalauja 2.1 normoje išvardytų dokumentų, išskyrus Jūrinę sveikatos deklaraciją ir Bendrąją deklaraciją, jei be pastarosios neįmanoma apsieiti. 2.24. Norma. Tais atvejais, kai valdžios institucijos reikalauja Bendrosios deklaracijos, šiame dokumente pateikiama ne daugiau informacijos, nei nurodyta 2.2.2 rekomenduojamoje praktikoje, o kai įmanoma – mažiau. 2.25. Norma. Tais atvejais, kai su laivo atplaukimu susijusias kontrolės priemones valdžios institucijos vykdo prieš sergančių ar sužeistų asmenų iškėlimą į krantą, skubiai medicinos pagalbai ir sveikatos apsaugos priemonėms teikiama pirmenybė prieš šias kontrolės priemones. 2.26. Norma. Tais atvejais, kai būtinos garantijos arba įsipareigojimai dėl tų asmenų gydymo arba vėlesnio išsiuntimo ar jų grįžimo į tėvynę išlaidų, skubi medicinos pagalba suteikiama nelaukiant, kol tos garantijos arba įsipareigojimai bus gauti. 2.27. Norma. Skubiai medicinos pagalbai ir sveikatos apsaugos priemonėms teikiama pirmenybė prieš bet kokias kontrolės priemones, kurių valdžios institucijos gali imtis į krantą keliamų sergančių ar sužeistų asmenų atžvilgiu. 3 skyrius Asmenų atvykimas ir išvykimas Šiame skyriuje pateikiamos nuostatos dėl formalumų, kurių laivui atplaukiant ir išplaukiant valdžios institucijos reikalauja iš įgulos ir keleivių. A. Atvykimo ir išvykimo reikalavimai ir procedūros 3.1. Norma. Galiojantis pasas yra pagrindinis dokumentas, kuriame pateikiama valdžios institucijoms reikalinga informacija apie pavienį keleivį, laivui atplaukiant ir išplaukiant. 3.1.1. Rekomenduojama praktika. Susitariančiosios Vyriausybės turėtų dėti pastangas, siekdamos susitarti pripažinti pasą atstojančius oficialius tapatybės patvirtinimo dokumentus, sudarydamos dvišalius arba daugiašalius susitarimus. 3.2. Norma. Valdžios institucijos pasirūpina, kad laivo keleivių pasai arba juos atstojantys oficialūs tapatybės patvirtinimo dokumentai būtų imigracijos tarnybų tikrinami tik vieną kartą atvykstant ir vieną kartą išvykstant. Be to, gali būti reikalaujama pateikti tuos pasus arba oficialius tapatybės patvirtinimo dokumentus patikrinti arba tapatybei nustatyti atliekant muitinės ar kitą tikrinimą laivo atplaukimo ir išplaukimo metu. 3.3. Norma. Kiekvienam asmeniui pateikus pasus ar vietoj jų pripažįstamus oficialius tapatybės patvirtinimo dokumentus, valdžios institucijos patikrinusios nedelsdamos juos grąžina, užuot pasilikusios juos papildomai kontrolei, nebent kiltų kokių nors kliūčių keleivį įleidžiant į teritoriją. 3.3.1. Norma. Kiekviena Susitariančioji Vyriausybė užtikrina, kad valdžios institucijos konfiskuotų apgaulingus, padirbtus arba suklastotus neįleistinų asmenų kelionės dokumentus. Tokie dokumentai išimami iš apyvartos ir, kai įmanoma, gražinami atitinkamoms institucijoms. Išsiunčiančioji Valstybė vietoj konfiskuoto dokumento išduoda lydraštį[8], prie kurio, jei įmanoma, pridedama atimtų kelionės dokumentų fotokopija ir bet kokia svarbi informacija. Lydraštis ir jo priedai atiduodami už neįleistino asmens išsiuntimą atsakingam pareigūnui, kuris suteiks informaciją valdžios institucijoms tranzito ir (arba) pradiniame įlipimo uoste. Pastaba. Ši Norma neturi būti suprantama kaip panaikinanti Susitariančiųjų Vyriausybių valdžios institucijų teisę spręsti, ar kiekvienu konkrečiu atveju apgaulingų dokumentų turėjimas pats savaime yra pagrindas atsisakyti įleisti ir nedelsiant išsiųsti asmenį iš atitinkamos Valstybės teritorijos. Jokia šios Normos nuostata neturi būti suprantama kaip prieštaraujanti 1951 m. liepos 28 d. Jungtinių Tautų konvencijos dėl pabėgėlių statuso ir 1967 m. sausio 31 d. Jungtinių Tautų protokolo dėl pabėgėlių statuso nuostatoms, kurios susijusios su draudimu išsiųsti arba grąžinti pabėgėlį. 3.3.2. Norma. Susitariančiosios Vyriausybės priima patikrinti asmenį, kuris grąžinamas iš išlipimo vietos pripažinus jį neįleistinu, jei tas asmuo įlipo į laivą jų teritorijoje. Susitariančiosios Vyriausybės negrąžina tokio asmens į šalį, kurioje jis anksčiau pripažintas neįleistinu. 1 pastaba. Ši nuostata netrukdo valdžios institucijoms atlikti tolesnį grąžinto neįleistino asmens tikrinimą, siekiant nustatyti galimybę įleisti jį į Valstybę ar rengiantis jį perkelti, išsiųsti arba deportuoti į tą Valstybę, kurios pilietis jis yra arba kuri sutinka jį priimti. Jei pripažintas neįleistinu asmuo yra pametęs arba sunaikinęs savo kelionės dokumentą, Susitariančioji Vyriausybė vietoj jo priima tos Susitariančiosios Vyriausybės, kuri asmenį pripažino neįleistinu, valdžios institucijų išduotą, įlipimo ir atvykimo aplinkybes patvirtinantį dokumentą. 2 pastaba. Jokia šios Normos nuostata ar 1 pastaba neturi būti suprantamos kaip prieštaraujančios 1951 m. liepos 28 d. Jungtinių Tautų konvencijos dėl pabėgėlių statuso ir 1967 m. sausio 31 d. Jungtinių Tautų protokolo dėl pabėgėlių statuso nuostatoms, kurios susijusios su draudimu išsiųsti arba grąžinti pabėgėlį. 3.3.3. Norma. Prieš priimant keleivius ir įgulą patikrinti, ar juos galima įleisti į Valstybę, laivo savininkas lieka atsakingas už jų globą ir priežiūrą. 3.3.4. Rekomenduojama praktika. Priėmus keleivius ir įgulą patikrinti, nesvarbu, ar šis patikrinimas sąlyginis ar nesąlyginis, ir jei atitinkamus asmenis fiziškai kontroliuoja valdžios institucijos, valdžios institucijos turėtų atsakyti už jų globą ir priežiūrą, kol jie bus pripažinti įleistinais ar bus nustatyta, kad jie neįleistini. 3.3.5. Norma. Laivo savininko prievolė išvežti bet kurį asmenį iš Valstybės teritorijos nustoja galioti nuo to momento, kai toks asmuo neabejotinai įleidžiamas į tą Valstybę. 3.3.6. Norma. Kai nustatoma, kad asmuo neįleistinas, valdžios institucijos be pagrindo nedelsdamos praneša apie tai laivo savininkui ir tariasi su laivo savininku dėl jo išsiuntimo veiksmų. Laivo savininkas atsako už neįleistino asmens išsiuntimo išlaidas ir, kai asmuo grąžinamas laivo savininko globai, laivo savininkas atsako už skubų jo (jos) išsiuntimą į: • įlipimo į laivą šalį ar • bet kurią kitą vietą, į kurią asmuo gali būti priimtas. 3.3.7. Norma. Susitariančiosios Vyriausybės ir laivų savininkai bendradarbiauja, kai įmanoma, siekdami nustatyti pasų ir vizų galiojimą bei autentiškumą. 3.4. Rekomenduojama praktika. Valdžios institucijos neturėtų reikalauti iš įlipančių ar išlipančių keleivių ar iš jų vardu veikiančių laivų savininkų kokios nors kitos nei šiame priede nurodytiems dokumentams užpildyti būtina raštiškos informacijos, kuri papildytų ar atkartotų jau pateiktą jų pasuose ar oficialiuose tapatybės patvirtinimo dokumentuose informaciją. 3.5. Rekomenduojama praktika. Valdžios institucijos, kurios reikalauja iš įlipančių ar išlipančių keleivių kitos raštiškos papildomos informacijos, nei šiame priede nurodytiems dokumentams užpildyti būtina informacija, turėtų apriboti tolesnio keleivių tapatybės nustatymo reikalavimus 3.6 rekomenduojamoje praktikoje (įlipimo / išlipimo kortelės) nustatytais reikalavimais. Valdžios institucijos turėtų priimti įlipimo / išlipimo kortelę, kai ją užpildo keleivis, ir neturėtų reikalauti, kad ją užpildytų ar patikrintų laivo savininkas. Kortelėje leidžiamas įskaitomas ranka rašytas tekstas, išskyrus tuos atvejus, kai formoje prašoma rašyti didžiosiomis raidėmis. Kiekvienas keleivis turėtų pateikti tik vieną įlipimo / išlipimo kortelės egzempliorių, prie kurio gali būti pridėtos viena ar daugiau tuo pat metu per kalkinį popierių padarytų kopijų. 3.6. Rekomenduojama praktika. Valdžios institucijos neturėtų reikalauti, kad įlipimo / išlipimo kortelėje būtų pateikiama kita nei ši informacija: • pavardė, • vardai, • pilietybė, • paso ar kito oficialaus tapatybės patvirtinimo dokumento numeris, • gimimo data, • gimimo vieta, • profesija, • įlipimo / išlipimo uostas, • lytis, • kelionės tikslo adresas, • parašas. 3.7. Norma. Tais atvejais, kai iš laive esančių asmenų reikalaujama įrodymų, jog jie apsisaugoję nuo geltonojo drugio, valdžios institucijos pripažįsta Tarptautinį skiepijimo arba pakartotinio skiepijimo pažymėjimą Tarptautinėse sveikatos apsaugos taisyklėse nustatyta forma. 3.8. Rekomenduojama praktika. Atliekant laive esančių ar išlipančių asmenų sveikatos patikrinimą paprastai turėtų būti apsiribojama tais asmenimis, kurie atvyksta iš ligomis, kurių atveju skirtinas karantinas ir kurių inkubacinis laikotarpis dar nesibaigęs (pagal Tarptautines sveikatos apsaugos taisykles) užkrėstos vietovės. Tačiau, vadovaujantis Tarptautinėmis sveikatos apsaugos taisyklėmis, gali prireikti papildomo sveikatos patikrinimo. 3.9. Rekomenduojama praktika. Atvykstančių keleivių bagažo muitinės tikrinimą valdžios institucijos paprastai turėtų atlikti pagal atranką arba pasirinktinai. Kiek įmanoma, reikėtų apsieiti be rašytinių keleivių bagažo deklaracijų. 3.9.1. Rekomenduojama praktika. Valdžios institucijos turėtų, kai įmanoma, atsisakyti išvykstančių keleivių bagažo tikrinimo, deramai įvertinusios galimą būtinybę imtis atitinkamų saugumo priemonių. 3.9.2. Rekomenduojama praktika. Tais atvejais, kai išvykstančių keleivių bagažo tikrinimo visiškai atsisakyti negalima, toks tikrinimas turėtų būti atliekamas pagal atranką arba pasirinktinai. 3.10. Norma. Galiojantis jūrininko tapatybės patvirtinimo dokumentas arba pasas yra pagrindinis dokumentas, kuriame pateikiama valdžios institucijoms būtina informacija apie pavienį keleivį, laivui atplaukiant ir išplaukiant. 3.10.1. Norma. Valdžios institucijos nereikalauja, kad galiojančiame jūrininko tapatybės patvirtinimo dokumente būtų pateikiama kita nei ši informacija: • pavardė, • vardai, • gimimo vieta ir data, • pilietybė, • fiziniai bruožai, • nuotrauka (patvirtinta), • parašas, • galiojimo data (jei yra), • dokumentą išdavusi valdžios institucija. 3.10.2. Norma. Kai jūrininkui reikia atvykti į šalį arba išvykti iš jos kaip keleiviui bet kokia transporto priemone, turint tikslą: a) grįžti į savo laivą arba persikelti į kitą laivą, b) važiuoti tranzitu norint grįžti į savo laivą kitoje šalyje arba grįžti į tėvynę, arba turint kokį kitą, tos šalies institucijų patvirtintą tikslą, valdžios institucijos, be asmens paso, pripažįsta ir galiojantį jūrininko tapatybės patvirtinimo dokumentą, jei šis dokumentas garantuoja, kad jo pateikėjas bus įleistas į dokumentą išdavusią šalį. 3.10.3. Rekomenduojama praktika. Valdžios institucijos paprastai neturėtų reikalauti, kad įgulos nariai pateiktų individualius tapatybės patvirtinimo dokumentus arba suteiktų jūrininko tapatybės patvirtinimo dokumentą papildančią informaciją, išskyrus nurodytą Įgulos sąraše. B. Krovinio, keleivių, įgulos ir bagažo dokumentų įforminimo supaprastinimo priemonės 3.11. Rekomenduojama praktika. Valdžios institucijos, bendradarbiaudamos su laivo savininkais ir uosto pareigūnais, turėtų imtis atitinkamų priemonių uosto transporto srautams patenkinamai sutvarkyti, kad keleivių, įgulos ir bagažo kontrolė būtų atliekama greitai, ir pasirūpinti atitinkamu personalu ir atitinkama įranga, ypatingą dėmesį kreipdamos į bagažo pakrovimą, iškrovimą ir atvežimą (įskaitant mechanizuotų sistemų panaudojimą) į vietas, kuriose dažniausiai gaišinami keleiviai. Tarp laivo ir tos vietos, kur vykdoma keleivių ir įgulos kontrolė, prireikus turėtų būti įrengtas dengtas koridorius. Tokios priemonės ir įrenginiai turėtų būti lankstūs ir lengvai padidinami, kad padidėjusio pavojaus aplinkybėmis atitiktų sustiprintas saugumo priemones. 3.11.1. Rekomenduojama praktika. Valdžios institucijos turėtų: a) bendradarbiaudamos su laivų savininkais ir uosto pareigūnais, įdiegti tokias priemones: i) individualų ir nenutrūkstamą keleivių tikrinimo ir bagažo tvarkymo metodą; ii) sistemą, kuri padėtų keleiviams lengvai atpažinti ir atsiimti registruotą bagažą, kai tik jis atsiranda atsiėmimo zonoje; iii) užtikrinti senyvų ir neįgalių keleivių poreikius atitinkančius įrangą ir paslaugas; b) užtikrinti, kad uosto pareigūnai imtųsi visų būtinų priemonių, siekdami: i) užtikrinti, kad keleiviai ir jų bagažas lengvai ir greitai pasiektų vietos transportą ir atvirkščiai; ii) jei įgula valdžios institucijų nurodymu privalo prisistatyti į patalpas, tos patalpos turi būti lengvai pasiekiamos ir kuo arčiau viena kitos. 3.11.2. Rekomenduojama praktika. Valdžios institucijos turėtų pagalvoti apie tokios pagreitinimo priemonės kaip dvisrautė sistema[9] įdiegimą, siekdamos įforminti keleivių, jų bagažo ir privačių transporto priemonių dokumentus. 3.12. Norma. Valdžios institucijos reikalauja, kad laivų savininkai užtikrintų, jog laivo personalas imsis visų reikiamų priemonių keleivių ir įgulos atvykimo procedūroms pagreitinti. Šios priemonės gali būti tokios: a) pateikti išankstinį pranešimą valdžios institucijoms apie tiksliausią tikėtiną atplaukimo laiką, vėliau pateikiant informaciją apie bet kokį to laiko pasikeitimą ir nurodant kelionės maršrutą, jei tai gali turėti įtakos patikrinimo reikalavimams; b) parengti laivo dokumentus greitai peržiūrai; c) pasirūpinti, kad trapas ir kitos įlipimo priemonės būtų parengtos iš anksto, laivui artėjant prie stovėjimo vietos ir d) pasirūpinti, kad laive esantys asmenys greitai ir tvarkingai, turėdami reikiamus dokumentus, susirinktų patikrinimui ir imtis priemonių, kad įgulos nariai tam būtų atleisti nuo pareigų mašinų skyriuje ar kitur. 3.13. Rekomenduojama praktika. Įgulos ir keleivių dokumentuose pirma turėtų būti rašoma asmens pavardė arba pavardės. Tais atvejais, kai rašoma ir tėvo, ir motinos pavardė, pirmą reikėtų rašyti tėvo pavardę. Kai ištekėjusi moteris turi ir vyro, ir tėvo pavardę, pirmą reikėtų rašyti vyro pavardę. 3.14. Norma. Valdžios institucijos be priežasties nedelsdamos priima tikrinti laive esančius asmenis dėl galimybės juos priimti į Valstybę. 3.15. Norma. Tais atvejais, kai kurį nors keleivio pateiktą kontrolei dokumentą valdžios institucijos pripažįsta netinkamu arba jei dėl tos priežasties keleivis pripažįstamas neįleistinu į Valstybę, valdžios institucijos neskiria laivų savininkams jokių nuobaudų. 3.15.1. Norma. Valdžios institucijos ragina laivų savininkus imtis atsargos priemonių, kad keleiviai turėtų visus priimančiųjų ar tranzito Valstybių nustatytus patikrinimo dokumentus. 3.15.2. Norma. Kai nustatoma, kad asmuo neįleistinas ir išsiunčiamas iš Valstybės teritorijos, laivo savininkui neturi būti trukdoma susigrąžinti iš tokio asmens bet kokias, dėl jo neleistinumo atsiradusias išlaidas. 3.15.3. Rekomenduojama praktika. Valdžios institucijos, siekdamos palengvinti ir paspartinti tarptautinę jūrų laivybą, turėtų naudoti arba, kai tai nepriklauso jų jurisdikcijai, rekomenduoti savo šalies atsakingoms institucijoms naudoti jūrų terminaluose ir laivuose standartizuotus tarptautinius ženklus bei simbolius, kuriuos, bendradarbiaudama su kitomis atitinkamomis tarptautinėmis organizacijomis, yra parengusi arba priėmusi Organizacija ir kurie, kiek įmanoma, yra bendri visoms transporto rūšims. C. Specialios priemonės, taikomos vežant jūra senyvo amžiaus ir neįgaliuosius asmenis 3.16. Rekomenduojama praktika. Reikėtų imtis priemonių, kad visa būtina informacija apie transportą ir saugumą būtų lengvai prieinama keleiviams su sutrikusia klausa arba regėjimu. 3.17. Rekomenduojama praktika. Terminale kuo arčiau pagrindinio įėjimo esančios vietos turėtų būti rezervuotos senyvo amžiaus ir neįgaliesiems asmenims atvežti ir pasitikti. Jas būtina aiškiai paženklinti atitinkamais ženklais. Pakeliui į jas neturi būti jokių kliūčių. 3.18. Rekomenduojama praktika. Ten, kur galimybė naudotis viešosiomis paslaugomis yra ribota, būtina pasirūpinti lengvai prieinamomis ir nebrangiomis viešojo transporto paslaugomis, pritaikant esamas ir planuo …