Commission Regulation

Commission Regulation Autentiškas vertimas Europos komitetas prie LR Vyriausybės Vertimo, dokumentacijos ir informacijos centras Europos bendrijos ir Naujosios Zelandijos SUSITARIMAS dėl sanitarinių priemonių, taikomų prekybai gyvais gyvūnais ir gyvūninės kilmės produktais EUROPOS BENDRIJA ir NAUJOJI ZELANDIJA, toliau - Šalys, KADANGI Šalys pripažįsta, kad jų sanitarinių priemonių sistemos yra skirtos suteikti panašias sveikatos garantijas; DAR KARTĄ PATVIRTINDAMOS savo įsipareigojimą vadovautis teisėmis ir prievolėmis, nustatytomis laikantis PPO susitarimo dėl sanitarinių ir fitosanitarinių priemonių taikymo (toliau – SFP susitarimas); NORĖDAMOS palengvinti Europos bendrijos (toliau - Bendrija) ir Naujosios Zelandijos prekybą gyvais gyvūnais ir gyvūninės kilmės produktais tuo pačiu metu saugodamos visuomenės ir gyvūnų sveikatą ir taip tenkindamos vartotojų lūkesčius dėl maisto produktų sveikumo; NORĖDAMOS išspręsti kitus veterinarijos klausimus, taikomus Bendrijos ir Naujosios Zelandijos prekybai gyvais gyvūnais ir gyvūninės kilmės produktais; PASIRYŽUSIOS visokeriopai atsižvelgti į gyvūnų infekcijų ir ligų plitimo riziką ir priemones, kurių buvo imtasi siekiant kontroliuoti ir išnaikinti šias infekcijas ir ligas, ypač išvengti prekybos sutrikimų, s u s i t a r ė: 1 straipsnis Tikslas Šio susitarimo tikslas – palengvinti Bendrijos ir Naujosios Zelandijos prekybą gyvais gyvūnais ir gyvūninės kilmės produktais sukuriant abiejų Šalių taikomų sanitarinių priemonių, atitinkančių visuomenės ir gyvūnų sveikatos apsaugos tikslus, lygiavertiškumo pripažinimo mechanizmą, ir pagerinti keitimąsi informacija bei bendradarbiavimą sanitarinių priemonių srityje. 2 straipsnis Bendrosios nuostatos Šiame Susitarime išdėstytos nuostatos taikomos Bendrijos ir Naujosios Zelandijos prekybai gyvais gyvūnais ir gyvūninės kilmės produktais. Šalių bendrai nustatyta šio Susitarimo taikymo tvarka išdėstyta prieduose. 3 straipsnis Daugiašaliai įsipareigojimai Niekas šiame Susitarime ar prieduose neriboja Šalių teisių ar įsipareigojimų, nustatytų Sutartyje, įsteigiančioje Pasaulio prekybos organizaciją, ir jos prieduose, ypač SFP susitarime. 4 straipsnis Taikymo sritis 1. Šio Susitarimo taikymo sritis iš pradžių apima tik sanitarines priemones, kurias kuri nors iš Šalių taiko gyviems gyvūnams ir gyvūninės kilmės produktams, išvardytiems I priede, išskyrus tai, kas numatyta 2 ir 3 dalyje. 2. Jeigu pagal šio Susitarimo prieduose išdėstytas nuostatas nenumatyta kitaip ir nepažeidžiant 11 straipsnio, šis Susitarimas netaikomas sanitarinėms priemonėms, susijusioms su maisto priedais (visais maisto priedais ir dažikliais), sanitarinėmis žymomis; pagalbinėmis perdirbimo medžiagomis, kvapiosiomis medžiagomis, apšvitinimu (jonizacija), užkratais (įskaitant mikrobiologinius standartus), transportavimu, chemikalais, atsirandančiais dėl medžiagų patekimo iš pakavimo medžiagų, maisto produktų ženklinimu etiketėmis, maistingumo ženklinimu, vaistiniais pašarais ir premiksais. 3. Šalys taip pat gali susitarti taikyti šio Susitarimo principus spręsdamos veterinarijos klausimus, kurie nėra susiję su sanitarinėmis priemonėmis, taikomomis prekybai gyvais gyvūnais ir gyvūninės kilmės produktais. 4. Šalys gali susitarti ateityje pakeisti šį Susitarimą, išplėsti jo taikymo sritį, kad jis būtų taikomas ir kitoms sanitarinėms ir fitosanitarinėms priemonėms, turinčioms įtakos Šalių prekybai. 5 straipsnis Sąvokų apibrėžimai Šiame Susitarime vartojamos šios sąvokos:

1. a)gyvi gyvūnai ir gyvūninės kilmės produktai – tai gyvi gyvūnai ir gyvūninės kilmės produktai, kuriems taikomos I priede išvardytos nuostatos;
2. b)sanitarinės priemonės – tai SFP susitarimo A priedo 1 punkte apibrėžtos sanitarinės priemonės, patenkančios į šio Susitarimo taikymo sritį;
3. c)tinkamas sanitarinės apsaugos lygis – apsaugos lygis, apibrėžtas SFP susitarimo A priedo 5 punkte;
4. d)regionas – tai „zonos“ ir „regionai“, apibrėžti Tarptautinio epizootijų biuro gyvūnų sveikatos kodekse;
5. e)atsakingosios institucijos:
6. i)Naujojoje Zelandijoje – II priedo A dalyje apibūdintos institucijos;
7. ii)Europos bendrijoje – II priedo B dalyje apibūdintos institucijos. 6 straipsnis Pritaikymas regioninėms sąlygoms 1. Šalys tarpusavio prekybos tikslais pripažįsta, kad regione nėra sergama III priede nurodytomis gyvūnų ligomis. 2. Viena iš Šalių, nusprendusi, kad dėl konkrečios ligos turi ypatingą statusą, gali prašyti šio statuso pripažinimo. Ši Šalis taip pat gali prašyti sutartą statusą atitinkančių papildomų garantijų importuojant gyvus gyvūnus ir gyvūninės kilmės produktus. Garantijos dėl konkrečių ligų nurodomos V priede. 3. Nepažeisdama 2 dalies nuostatų, importuojančioji Šalis pripažįsta regionavimo sprendimus, priimtus vadovaujantis IV priede apibūdintais kriterijais, kaip pagrindą prekybai iš Šalies, kurios kuriame nors rajone yra sergama viena ar daugiau III priede išvardytų ligų. 7 straipsnis Lygiavertiškumas 1. Pripažįstant lygiavertiškumą reikia įvertinti ir pripažinti: - teisės aktus, standartus ir procedūras bei esamas programas, parengtas, kad būtų galima vykdyti kontrolę ir užtikrinti, kad būtų vykdomi vidaus ir importuojančiųjų šalių reikalavimai, - dokumentuose išdėstytą atitinkamos (-ų) atsakingos (-ų) institucijos (-ų) struktūrą, jų įgaliojimus, vadovavimo struktūrą, jų modus operandi ir turimus išteklius, - atitinkamos atsakingos institucijos darbą vykdant kontrolės programą ir teikiant garantijas. Atlikdamos šį vertinimą, Šalys atsižvelgia į jau įgytą patirtį. 2. Lygiavertiškumas taikomas sanitarinėms priemonėms, skirtoms gyvų gyvūnų ir gyvūninės kilmės produktų sektoriams arba sektorių dalims, teisės aktams, tikrinimo ir kontrolės sistemoms, sistemų dalims arba konkretiems teisės aktų, tikrinimo ir (arba) higienos reikalavimams. 8 straipsnis Lygiavertiškumo nustatymas 1. Nustatydamos, ar eksportuojančios Šalies taikoma sanitarinė priemonė atitinka importuojančios Šalies tinkamą sanitarinės apsaugos lygį, Šalys laikosi tvarkos, susidedančios iš šių etapų:
8. i)nustatoma (-
9. os)sanitarinė (-ės) priemonė (-ės), kurios (-ių) lygiavertiškumą siekiama pripažinti;
10. ii)importuojanti Šalis paaiškina, koks yra jos sanitarinės (-ių) priemonės (-ių) tikslas, įskaitant, pagal aplinkybes, įvertinimą, į kokią riziką ar pavojus yra numatyta atsižvelgti taikant šią priemonę, bei nurodomas importuojančios Šalies tinkamas sanitarinės apsaugos lygis; iii) eksportuojanti Šalis įrodo, kad jos sanitarinė (-ės) priemonė (-ės) atitinka importuojančios Šalies tinkamą sanitarinės apsaugos lygį;
11. iv)importuojanti Šalis nustato, ar eksportuojančios Šalies sanitarinė (-ės) priemonė (-ės) atitinka jos tinkamą sanitarinės apsaugos lygį;
12. v)importuojanti Šalis pripažįsta eksportuojančios Šalies sanitarinę (-
13. es)priemonę (-
14. es)lygiaverte (-ėmis), jei eksportuojanti Šalis objektyviai įrodo, kad jos priemonė (-ės) atitinka importuojančios Šalies tinkamą apsaugos lygį. 2. Jei lygiavertiškumas nepripažintas, prekyba gali vykti tomis sąlygomis, kurių reikalauja importuojanti Šalis, kad pasiektų savo tinkamą apsaugos lygį, numatytą V priede. Eksportuojanti Šalis gali sutikti tenkinti importuojančios Šalies sąlygas nepakenkdama 1 dalyje numatyto proceso rezultatams. 9 straipsnis Sanitarinių priemonių pripažinimas 1. V priede išvardyti tie sektoriai ar sektorių dalys, kurių atitinkamos sanitarinės priemonės šio Susitarimo įsigaliojimo dieną prekybos tikslais yra pripažįstamos lygiavertėmis. Šalys imasi visų reikiamų įstatyminių ir administracinių priemonių lygiavertiškumo pripažinimui įgyvendinti, kad juo remiantis per tris mėnesius būtų galima pradėti prekiauti. 2. V priede taip pat išvardyti tie sektoriai ar sektorių dalys, kurioms Šalys taiko skirtingas sanitarines priemones ir nėra atlikusios 7 straipsnyje numatyto vertinimo. Remiantis 7 ir 8 straipsnyje aprašytu procesu, V priede numatytų priemonių imamasi, kad vertinimą būtų galima užbaigti iki ten nurodytų preliminarių datų. Šalys imasi reikiamų įstatyminių ir administracinių priemonių lygiavertiškumo pripažinimui įgyvendinti per tris mėnesius nuo pripažinimo datos. Laukiant pripažinimo, prekiaujama laikantis V priede išdėstytų sąlygų. 3. Prie kiekvienos importuojamos gyvų gyvūnų arba gyvūninės kilmės produktų, kurių lygiavertiškumas pripažintas, siuntos bus pridėtas oficialus veterinarijos sertifikatas, nebent jo nereikėtų, kurio pavyzdinis patvirtinimas nustatytas VII priede. Šalys gali drauge nustatyti sertifikavimo principus arba gaires. Visi šie principai įtraukiami į VII priedą. 10 straipsnis Tikrinimas 1. Siekiant išsaugoti pasitikėjimą veiksmingu šio Susitarimo nuostatų įgyvendinimu, kiekviena Šalis turi teisę atlikti eksportuojančios Šalies audito arba patikrinimo procedūras, kurios gali apimti:
15. a)atsakingų institucijų visos bendrosios kontrolės programos arba jos dalies patikrinimą, įskaitant, jei reikia, patikrinimų ir audito programų peržiūrą,
16. b)patikrinimus vietoje. Šios procedūros atliekamos laikantis VI priedo nuostatų. 2. Kiekviena Šalis taip pat turi teisę rengti importuojamų siuntų pasienio patikrinimus, kurių rezultatai yra tikrinimo proceso dalis. 3. Bendrijoje: - Bendrija atlieka 1 dalyje numatytas audito ir tikrinimo procedūras, - valstybės narės atlieka 2 dalyje numatytus pasienio patikrinimus. 4. Naujojoje Zelandijoje 1 ir 2 dalyje numatytas audito ir tikrinimo procedūras bei pasienio patikrinimus atlieka Naujosios Zelandijos institucijos. 5. Šalių bendru sutarimu, bet kuri Šalis gali:
17. a)pasidalinti savo audito ir tikrinimo procedūrų bei pasienio patikrinimų rezultatais ir išvadomis su kitomis šalimis, kurios nėra šio Susitarimo Šalys, arba
18. b)pasinaudoti šalių, kurios nėra šio Susitarimo Šalys, audito ir tikrinimo procedūrų bei pasienio patikrinimų rezultatais ir išvadomis. 11 straipsnis Pasienio patikrinimai ir tikrinimo mokesčiai 1. 10 straipsnio 2 dalyje minėti importuojamų gyvų gyvūnų ir gyvūninės kilmės produktų pasienio patikrinimai rengiami VIII priedo A dalyje numatytu dažnumu. Jei reikia, Šalys gali keisti dažnumą, už kurį yra atsakingos, kai, vadovaujantis V priedu ir IX priedu, yra pasiekta pažanga arba atlikus kitus veiksmus ar surengus konsultacijas, numatytas šiame Susitarime. 2. Fiziniai patikrinimai atliekami atsižvelgiant į su šiuo importu susijusią riziką. 3. Jei patikrinimai parodo, kad nesilaikoma atitinkamų standartų ir (arba) reikalavimų, priemonės, kurių imasi importuojanti Šalis, turi būti grindžiamos su tuo susijusios rizikos vertinimu. Kai įmanoma, importuotojui arba jo atstovui turi būti leista susipažinti su siunta ir turi būti suteikta galimybė pateikti visą svarbią informaciją, kuri padėtų importuojančiai Šaliai priimti galutinį sprendimą. 4. Pasienio patikrinimo išlaidoms padengti gali būti renkami tikrinimo mokesčiai. Nuostatos dėl tikrinimo mokesčių išdėstytos VIII priedo B dalyje. 12 straipsnis Pranešimai 1. Šalys viena kitai praneša: - per 24 valandas apie svarbius sveikatos statuso pasikeitimus, pavyzdžiui, apie nustatytas III priede išvardytas ligas ir jų raidą, - nedelsdamos apie epidemiologinės svarbos išvadas apie ligas, kurios nėra nurodytos III priede, arba naujas ligas, - bet kurias papildomas priemones, viršijančias jų atitinkamų sanitarinių priemonių bazinius reikalavimus, kurių ėmėsi siekdamos kontroliuoti arba išnaikinti gyvūnų ligą ar apsaugoti visuomenės sveikatą, ir apie visus prevencijos politikos, įskaitant skiepijimo politiką, pasikeitimus. 2. 1 dalyje nurodyti pranešimai raštu perduodami kontaktiniams punktams, paskirtiems vadovaujantis 15 straipsnio 4 dalimi. 3. Kilus rimtam ir betarpiškam susirūpinimui dėl visuomenės arba gyvūnų sveikatos, kontaktiniams punktams, paskirtiems vadovaujantis 15 straipsnio 4 dalimi, pranešama žodžiu, o per 24 valandas turėtų būti pateikiamas patvirtinimas raštu. 4. Kai kuri nors iš Šalių yra rimtai susirūpinusi dėl pavojaus gyvūnų ar visuomenės sveikatai, jai paprašius kuo greičiau, ir bet kuriuo atveju ne vėliau kaip per 14 dienų, surengiamos konsultacijos. Susiklosčius šioms situacijoms, kiekviena Šalis stengiasi pateikti visą informaciją, būtiną siekiant išvengti prekybos sutrikimų ir priimti abiem Šalims priimtiną sprendimą. 13 straipsnis Apsaugos sąlyga Nepažeidžiant 12 straipsnio, ypač 4 dalies, bet kuri Šalis rimtais visuomenės arba gyvūnų sveikatos sumetimais gali imtis laikinų priemonių, būtinų visuomenės ar gyvūnų sveikatai apsaugoti. Apie šias priemones per 24 valandas pranešama kitai Šaliai, o paprašius per 14 dienų surengiamos konsultacijos dėl šios situacijos. Šalys deramai atsižvelgia į visą šių konsultacijų metu pateiktą informaciją. 14 straipsnis Šio Susitarimo principai taikomi ir siekiant išspręsti į jo taikymo sritį patenkančius neišspręstus klausimus, turinčius įtakos Šalių prekybai gyvais gyvūnais ir gyvūninės kilmės produktais, išvardytais IX priede. Siekiant atsižvelgti į padarytą pažangą ir naujus nustatytus klausimus šis ir, jei reikia, kiti priedai keičiami. 15 straipsnis Keitimasis informacija ir mokslinių tyrimų ir duomenų pateikimas 1. Šalys vienodai ir sistemingai keičiasi informacija, kuri yra svarbi šio Susitarimo įgyvendinimui, siekdamos suteikti garantijų, užtikrinti tarpusavio pasitikėjimą ir parodyti kontroliuojamų programų veiksmingumą. Jei reikia, siekti šių tikslų gali padėti pareigūnų mainai. 2. Keitimasis informacija apie atitinkamų sanitarinių priemonių pakeitimus ir kita svarbia informacija apima: - galimybę svarstyti reglamentuojančiųjų standartų arba reikalavimų, galinčių turėti įtakos šiam Susitarimui, pakeitimų pasiūlymus prieš juos galutinai patvirtinant. Pasiūlymai gali būti svarstomi vadovaujantis 16 straipsnio 3 dalimi, kai kuri nors Šalis mano tai esant būtina, - glaustą informaciją apie aktualijas, turinčias įtakos prekybai gyvais gyvūnais ir gyvūninės kilmės produktais, - informaciją apie 10 straipsnyje numatytų tikrinimo procedūrų rezultatus. 3. Šalys numato, kad jų nuomonei arba teiginiams pagrįsti reikiamiems moksliniams forumams būtų teikiami moksliniai dokumentai arba duomenys. Šiuos įrodymus reikiamu laiku įvertina atitinkami moksliniai forumai, o šių vertinimų rezultatai pateikiami abiem Šalims. 4. Šio keitimosi informacija kontaktiniai punktai nurodyti X priede. 16 straipsnis Jungtinis vadybos komitetas 1. Įsteigiamas iš Šalių atstovų susidedantis jungtinis vadybos komitetas (toliau – Komitetas), kuris svarsto visus su Susitarimu susijusius klausimus ir nagrinėja visas problemas, kurių gali atsirasti jį įgyvendinant. Komitetas susirenka praėjus ne daugiau kaip vieneriems metams nuo šios Susitarimo įsigaliojimo, o vėliau – ne rečiau kaip kartą per metus. Komitetas gali spręsti klausimus ir ne sesijų metu susirašinėdamas. 2. Komitetas ne rečiau kaip kartą per metus peržiūri šio Susitarimo priedus, ypač atsižvelgdamas į šiame Susitarime numatytų konsultacijų metu padarytą pažangą. Dėl priedų pakeitimų bus sprendžiama bendrai. 3. Šalys gali susitarti steigti technines darbo grupes, susidedančias iš Šalių ekspertų lygio atstovų, kurios nustato ir sprendžia su šiuo Susitarimu susijusius techninius ir mokslinius klausimus. Kai prireikia papildomų specialiųjų žinių, Šalys gali steigti ir ad hoc technines arba mokslines darbo grupes, kurios neturi susidėti vien iš Šalių atstovų. 17 straipsnis Taikymas teritorijoms Šis Susitarimas teritorijoms taikomas taip:
19. a)Bendrijoje: teritorijoms, kurioms taikoma Europos bendrijos steigimo sutartis toje Sutartyje išdėstytomis sąlygomis;
20. b)Naujojoje Zelandijoje: visoms Naujosios Zelandijos teritorijoms. Tačiau šis Susitarimas netaikomas Tokelau. 18 straipsnis Baigiamosios nuostatos 1. Šalys patvirtina šį Susitarimą vadovaudamosi savo atitinkamomis procedūromis. Šis Susitarimas įsigalioja pirmąją mėnesio dieną po tos dienos, kai Šalys viena kitai raštu praneša, kad atliktos pirmesnėje pastraipoje minėtos procedūros. 2. Kiekviena Šalis šiame Susitarime numatytus įsipareigojimus ir prievoles vykdo vadovaudamosi savo vidaus procedūromis. 3. Bet kuri Šalis gali bet kuriuo metu siūlyti šio Susitarimo pakeitimus. Visi sutarti pakeitimai įsigalioja pirmąją mėnesio dieną po tos dienos, kai Šalys viena kitai raštu praneša, kad atliktos jų atitinkamos pakeitimų patvirtinimo vidaus procedūros. 4. Bet kuri Šalis gali denonsuoti šį Susitarimą ne mažiau kaip prieš šešis mėnesius pranešusi apie tai raštu. Šiuo atveju Susitarimas nustoja galioti pasibaigus pranešimo terminui. 5. Šis Susitarimas sudarytas dviem egzemplioriais anglų kalba. Visi tekstai yra autentiški. Pasirašytas Briuselyje tūkstantis devyni šimtai devyniasdešimt šeštųjų metų gruodžio septynioliktą dieną. Europos Bendrijos vardu Naujosios Zelandijos vardu PRIEDŲ SĄRAŠAS Puslapis I priedas Gyvi gyvūnai ir produktai ………………………………………………… 11 II priedas Atsakingos institucijos ……………………………………………………. 12 III priedas Ligos, dėl kurių gali būti priimti regionavimo sprendimai …..…………… 13 IV priedas Regionavimas ir zonų nustatymas…. …………………………………….. 14 V priedas Sanitarinių priemonių pripažinimas …………………………………….… 16 VI priedas Audito atlikimo procedūrų gairės ……………………………………… ... 52 VII priedas Sertifikavimas ……………………………………………………………. 55 VIII priedas Pasienio patikrinimai ir tikrinimo mokesčiai …………………………….. 56 IX priedas Neišspręsti klausimai ……………………………………………………... 58 X priedas Kontaktiniai punktai..…...…………………………………………………. 59 I PRIEDAS GYVI GYVŪNAI IR GYVŪNINĖS KILMĖS PRODUKTAI Gyvi gyvūnai ir gyvūninės kilmės produktai Apibrėžta 1. Gyvi galvijai ir kiaulės 1964 m. birželio 26 d. Tarybos direktyva 64/432/EEB 2. Galvijų sperma 1988 m. birželio 14 d. Tarybos direktyva 88/407/EEB 3. Galvijų embrionai 1989 m. rugsėjo 25 d. Tarybos direktyva 89/556/EEB 4. Gyvi arkliai 1990 m. birželio 26 d. Tarybos direktyva 90/426/EEB 5. Kuilių sperma 1990 m. birželio 26 d. Tarybos direktyva 90/429/EEB 6. Naminiai paukščiai ir perinti skirti kiaušiniai 1990 m. spalio 15 d. Tarybos direktyva 90/539/EEB 7. Gyvi akvakultūros gyvūnai ir akvakultūros produktai 1991 m. sausio 28 d. Tarybos direktyva 91/67/EEB 8. Gyvos avys ir ožkos 1991 m. sausio 28 d. Tarybos direktyva 91/68/EEB 9. Kiti gyvi gyvūnai ir gyvūnų rūšių, nenurodytų 1 – 8 punktuose, sperma, kiaušialąstės ir embrionai 1992 m. liepos 13 d. Tarybos direktyva 92/65/EEB 10. Šviežia mėsa 1964 m. birželio 26 d. Tarybos direktyva 64/433/EEB 11. Šviežia paukštiena 1971 m. vasario 15 d. Tarybos direktyva 71/118/EEB 12. Mėsos produktai 1976 m. gruodžio 21 d. Tarybos direktyva 77/99/EEB 13. Smulkinta mėsa ir mėsos pusgaminiai 1994 m. gruodžio 14 d. Tarybos direktyva 94/65/EB 14. Kiaušinių produktai 1989 m. birželio 20 d. Tarybos direktyva 89/437/EEB 15. Gyvi dvigeldžiai moliuskai 1991 m. liepos 15 d. Tarybos direktyva 91/492/EEB 16. Žuvininkystės produktai 1991 m. liepos 22 d. Tarybos direktyva 91/493/EEB 17. Ūkiuose auginamų medžiojamųjų gyvūnų mėsa 1991 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyva 91/495/EEB 18. Laukinių medžiojamųjų gyvūnų mėsa 1992 m. birželio 16 d. Tarybos direktyva 92/45/EEB 19. Pienas ir pieno produktai 1992 m. birželio 16 d. Tarybos direktyva 92/46/EEB 20. Gyvūninės atliekos 1990 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyva 90/667/EEB 21. Gyvūninės kilmės produktai, nenurodyti 10 – 20 punktuose 1992 m. gruodžio 17 d. Tarybos direktyva 92/118/EEB Pastaba: Naujosios Zelandijos teisės aktuose (Biologinės saugos įstatymas (1993 m.) ir 1967 m. Gyvūnų įstatymo „išsaugotos nuostatos“) nustatytas į Naująją Zelandiją draudžiamų įvežti organizmų sąrašas. II PRIEDAS ATSAKINGOSIOS INSTITUCIJOS A DALIS Naujoji Zelandija Sanitarijos klausimų ir veterinarijos reikalų kontrolę vykdo Žemės ūkio ministerija ir Sveikatos ministerija. Šiuo atžvilgiu galioja tokia tvarka: - eksportuojant į Bendriją, Žemės ūkio ministerija yra atsakinga už veterinarijos sertifikatų, patvirtinančių sutartus veterinarijos standartus ir reikalavimus, išdavimą, - importuojant Žemės ūkio ministerija yra atsakinga už gyvūnų sveikatos karantino klausimus, o Sveikatos ministerija atsakinga už maisto saugos standartus ir reikalavimus. Vykdant šį Susitarimą Žemės ūkio ministerija veikia Sveikatos ministerijos vardu. B DALIS Europos bendrija Kontrolę vykdo atskirų valstybių narių nacionalinės tarnybos ir Europos Komisija. Šiuo atžvilgiu galioja tokia tvarka: - eksportuojant į Naująją Zelandiją, valstybės narės yra atsakingos už gamybos sąlygų ir reikalavimų kontrolę, įskaitant privalomus patikrinimus ir sertifikatų, patvirtinančių sutartus standartus ir reikalavimus, išdavimą, - Europos Komisija yra atsakinga už bendrąjį koordinavimą, tikrinimo sistemų patikrinimus ir auditą bei būtinas teisines priemones, kad būtų užtikrintas vienodas standartų ir reikalavimų taikymas vienoje bendroje Europos rinkoje. III PRIEDAS LIGOS, DĖL KURIŲ GALI BŪTI PRIIMTI REGIONAVIMO SPRENDIMAI TEISINIS PAGRINDAS Liga EB NZ Snukio ir nagų liga 85/511, 64/432 Biologinės saugos įstatymas, IV, V, VI, VII ir VIII dalys Kiaulių vezikulinė liga 92/119, 64/432 Biologinės saugos įstatymas, IV, V, VI, VII ir VIII dalys Vezikulinis stomatitas 92/119 Biologinės saugos įstatymas, IV, V, VI, VII ir VIII dalys Afrikinė arklių liga 90/426, 92/35 Biologinės saugos įstatymas, IV, V, VI, VII ir VIII dalys Afrikinis kiaulių maras 64/432 Biologinės saugos įstatymas, IV, V, VI, VII ir VIII dalys Mėlynojo liežuvio liga 92/119 Biologinės saugos įstatymas, IV, V, VI, VII ir VIII dalys Stiprios patogeninės formos paukščių gripas 92/40, 90/539 Biologinės saugos įstatymas, IV, V, VI, VII ir VIII dalys Niukaslio liga 92/66, 90/539 Biologinės saugos įstatymas, IV, V, VI, VII ir VIII dalys Smulkių atrajotojų maras 92/119 Biologinės saugos įstatymas, IV, V, VI, VII ir VIII dalys Galvijų maras 92/119, 64/432 Biologinės saugos įstatymas, IV, V, VI, VII ir VIII dalys Klasikinis kiaulių maras 80/217, 64/432 Biologinės saugos įstatymas, IV, V, VI, VII ir VIII dalys Kontaginė galvijų pleuropneumonija 64/432 Biologinės saugos įstatymas, IV, V, VI, VII ir VIII dalys Avių raupai 92/119 Biologinės saugos įstatymas, IV, V, VI, VII ir VIII dalys Rifto slėnio karštinė 92/119 Biologinės saugos įstatymas, IV, V, VI, VII ir VIII dalys Žvynelinė liga 92/119 Biologinės saugos įstatymas, IV, V, VI, VII ir VIII dalys Infekcinė hematopoetinė nekrozė (IHN) (*) 91/67 Biologinės saugos įstatymas, IV, V, VI, VII ir VIII dalys Karpių pavasarinė viremija (PKV) (*) 91/67 Biologinės saugos įstatymas, IV, V, VI, VII ir VIII dalys Virusinė hemoraginė septicemija (VHS) (*) 91/67 Biologinės saugos įstatymas, IV, V, VI, VII ir VIII dalys (*) Naujajai Zelandijai kelia susirūpinimą gebėjimas regionuoti šias ligas, ne vėliau kaip iki 1997 m. gruodžio mėn. ji įvertins informaciją bei atliks pripažinimo techninio pagrindo rizikos vertinimą. Naujoji Zelandija panaikino žvaigždutes prie KVL, NL, PG, KKM, bet laikinai dėl šių ligų gali būti toliau taikomos ypatingos prekybos sąlygos – konkrečios informacijos žr. V priedą. IV PRIEDAS REGIONAVIMAS IR ZONŲ NUSTATYMAS Šalys drauge nusprendė, kad toliau išdėstytos nuostatos yra dėl III priede išvardytų ligų priimtų regionavimo sprendimų pagrindas. Kiekviena Šalis pripažins sprendimus dėl regionavimo, priimtus vadovaujantis šiame priede pateiktu standartu. Vertinant konkretaus siūlomo gyvūnų ar gyvūninės kilmės produktų importo riziką, galima nagrinėti tris veiksnių grupes. 1. Kilmės vietos rizikos veiksniai 2. Prekių rizikos veiksniai 3. Paskirties vietos rizikos veiksniai Kilmės vietos rizikos veiksniai Pagrindinis ligos įvežimo riziką lemiantis veiksnys yra kilmės šalies statusas konkrečios ligos atžvilgiu. Tačiau pareiškimai apie tai, kad liga neužregistruota, turi būti paremti veiksmingomis stebėjimo programomis. Todėl šiame kontekste svarbiausias veiksnys yra veterinarinės infrastruktūros kokybė. Jokie kiti veiksniai negali būti vertinami, jei nėra visiškai pasitikima veterinarijos administracija. Konkrečiai – esminis dalykas yra jos gebėjimas nustatyti ir kontroliuoti ligos protrūkį ir užtikrinti prasmingą sertifikavimą. Gebėjimas nustatyti ligos buvimą priklauso nuo atliekamos priežiūros. Ši priežiūra gali būti aktyvi, pasyvi arba ir vienokia, ir kitokia. Aktyvi priežiūra apima konkrečias priemones, skirtas nustatyti ligos buvimo faktą, pavyzdžiui, sisteminius klinikinius patikrinimus, ante-mortem ir post-mortem tyrimus, serologinius tyrimus ūkyje arba skerdykloje, patologinių medžiagų siuntimą laboratorinei diagnostikai, kontrolinius gyvūnus. Pasyvi priežiūra reiškia, kad turi būti privaloma pranešti apie ligą ir kad turi būti užtikrintas pakankamai aukštas gyvūnų priežiūros lygis, kad liga būtų greitai pastebėta ir būtų pranešta apie įtariamą ligos atvejį. Taip pat turi būti numatytas tyrimo ir patvirtinimo mechanizmas, o ūkininkai ir veterinarijos gydytojai turi būti gerai informuoti apie ligą ir jos simptomus. Epidemiologinę priežiūrą galima papildyti savanoriškomis ir privalomomis bandų sveikatos programomis, ypač tomis, kurios užtikrina nuolatinį veterinarijos specialisto buvimą ūkyje. Kiti nagrinėtini veiksniai: - ligos istorija, - vakcinavimo istorija, - atvežimo į zoną, išvežimo iš zonos ir judėjimo zonoje kontrolė, - gyvūnų identifikavimas ir registravimas, - nustatytos ligos gretimose teritorijose, - fiziniai barjerai tarp skirtingo statuso zonų, - meteorologinės sąlygos, - buferinių zonų naudojimas (su vakcinavimu ar be jo), - užkrato pernešėjų ir (arba) rezervuarų buvimas, - aktyvios kontrolės ir likvidavimo programos (kai tikslinga), - ante-mortem ir post-mortem apžiūros sistema. Remiantis šiais veiksniais gali būti nustatoma zona. Institucija, atsakinga už skirstymo zonomis politikos įgyvendinimą, gali geriausiai nustatyti ir išlaikyti zoną. Kai ta institucija labai pasitikima, jos priimtais sprendimais gali būti remiamasi prekiaujant. Taip nustatytoms zonoms gali būti priskirta rizikos kategorija. Galimos kategorijos: - nedidelė (nereikšminga) rizika, - vidutinė rizika, - didelė rizika, - nežinoma rizika. Skirstant į kategorijas gali padėti rizikos laipsnio, pavyzdžiui, gyviems gyvūnams, skaičiavimai. Tada galima nustatyti importo sąlygas atsižvelgiant į kiekvieną kategoriją, ligą ar prekę atskirai arba grupėmis. Nedidelė (nereikšminga) rizika reiškia, kad importuoti galima vien remiantis paprasta kilmės garantija. Vidutinė rizika reiškia, kad prieš importuojant ar importavus gali reikėti tam tikro sertifikavimo ir (arba) garantijų. Didelė rizika reiškia, kad importuoti galima tik tomis sąlygomis, kurios smarkiai sumažina riziką, pavyzdžiui, pateikiant papildomas garantijas, atliekant tyrimus arba gydant. Nežinoma rizika reiškia, kad importuoti galima tik tuo atveju, jei pati prekė, pavyzdžiui, odos, vilna, yra labai nedidelės rizikos, arba „didelei rizikai“ taikomomis sąlygomis, jei tai pateisina prekės veiksniai. Prekės rizikos veiksniai Jiems priskiriama: - ar liga gali būti perduodama per prekę? - ar prekėje gali būti ligos sukėlėjas, jei ji gauta iš sveiko ir (arba) kliniškai sergančio gyvūno? - ar, pavyzdžiui, vakcinuojant, galima sumažinti lemiantį veiksnį? - kokia tikimybė, kad prekė turėjo sąlytį su infekcija? - ar prekė gauta tokiu būdu, kuriuo siekiama sumažinti riziką, pavyzdžiui, iškaulinėjant? - ar prekė buvo apdorota taip, kad ligos sukėlėjas būtų inaktyvuotas? Riziką sumažins tinkami tyrimai ir karantinavimas. Paskirties vietos rizikos veiksniai: - jautrių gyvūnų buvimas, - užkrato pernešėjų buvimas, - galimas laikotarpis, kai nėra užkrato pernešėjų, - prevencinės priemonės, pavyzdžiui, šėrimas maisto atliekomis ir gyvūninės kilmės atliekų perdirbimo taisyklės, - produkto naudojimo paskirtis, pavyzdžiui, skirtas naminių gyvūnų ėdalui, tik žmonėms. Šie veiksniai egzistuoja importuojančioje šalyje arba yra jos kontroliuojami, todėl kai kuriuos jų galima keisti siekiant palengvinti prekybą. Pavyzdžiui, galima nustatyti patekimą ribojančias sąlygas, pavyzdžiui, gyvūnus laikyti tam tikrame regione, kuriame nėra užkrato pernešėjų, kol pasibaigs inkubacinis laikotarpis, arba taikyti nukreipimo sistemas. Tačiau užkrėsta šalis taip pat atsižvelgia į paskirties vietos rizikos veiksnius nagrinėdama riziką, kurią lemia judėjimas iš jos teritorijos užkrėstos dalies į neužkrėstą dalį. V PRIEDAS SANITARINIŲ PRIEMONIŲ PRIPAŽINIMAS Žodynėlis Taip