VIEŠOSIOS ĮSTAIGOS LIETUVOS RESPUBLIKOS

VIEŠOSIOS ĮSTAIGOS LIETUVOS RESPUBLIKOS VIEŠOSIOS ĮSTAIGOS LIETUVOS RESPUBLIKOS APSKAITOS INSTITUTO DIREKTORIUS Į S A K Y M A S DĖL 36-OJO VERSLO APSKAITOS STANDARTO „NERIBOTOS CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS JURIDINIŲ ASMENŲ BUHALTERINĖ APSKAITA IR FINANSINĖ ATSKAITOMYBĖ“ TVIRTINIMO 2005 m. gruodžio 22 d. Nr. VAS-9 Vilnius Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (Žin., 2001, Nr. 99-3515; 2003, Nr. 123-5586) 3 straipsnio 4 dalimi ir įgyvendindama Lietuvos Respublikos apskaitos instituto standartų tarybos 2005 m. gruodžio 21 d. nutarimą Nr. 3-33.1, tvirtinu 36-ąjį verslo apskaitos standartą „Neribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų buhalterinė apskaita ir finansinė atskaitomybė“ (pridedama). DIREKTORĖ                                                                                       LAIMUTĖ KAZLAUSKIENĖ ______________ PATVIRTINTA Lietuvos Respublikos apskaitos instituto direktoriaus 2005 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. VAS-9 36-ASIS VERSLO APSKAITOS STANDARTAS „NERIBOTOS CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS JURIDINIŲ ASMENŲ BUHALTERINĖ APSKAITA IR FINANSINĖ ATSKAITOMYBĖ“ I. BENDROSIOS NUOSTATOS 1. Šio standarto tikslas – nustatyti neribotos civilinės atsakomybės juridiniams asmenims, t. y. individualioms įmonėms ir ūkinėms bendrijoms (toliau – įmonėms), buhalterinės apskaitos tvarkymo, ūkinių operacijų bei ūkinių įvykių registravimo ir finansinės atskaitomybės sudarymo tvarką. 2. Standartas taikomas įmonėms, kurios teisės aktų nustatyta tvarka privalo arba savo nuožiūra nusprendžia sudaryti finansinę atskaitomybę. 3. Pradėjus taikyti Verslo apskaitos standartus, įmonės turi teisę pasirinkti, ar tvarkant apskaitą ir sudarant finansinę atskaitomybę vadovautis: 3.1. tik šio standarto nuostatomis; 3.2. jei įmonės finansinė atskaitomybė, parengta taikant šio standarto nuostatas, teisingai neparodytų jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų, pajamų ir sąnaudų, visais kitais Verslo apskaitos standartais (išskyrus 1-ojo verslo apskaitos standarto „Finansinė atskaitomybė“ 12 ir 47 punktus, 4-ąjį verslo apskaitos standartą „Nuosavo kapitalo pokyčių ataskaita“ ir 8-ąjį verslo apskaitos standartą „Nuosavas kapitalas“) ir šio standarto VI bei XIII skyrių nuostatomis. 4. Ūkinės bendrijos, kurių visi tikrieji nariai yra akcinės ar uždarosios akcinės bendrovės, tvarkydamos apskaitą ir sudarydamos finansinę atskaitomybę turi vadovautis 3.2. punkte nurodytais Verslo apskaitos standartais. 5. Visų ataskaitinių laikotarpių įmonės finansinė atskaitomybė turi būti parengta vadovaujantis tais pačiais Verslo apskaitos standartais tam, kad ją būtų galima palyginti. Finansinės atskaitomybės parengimo principai gali būti keičiami tik tada, kai paaiškėja, kad jie neleidžia teisingai parodyti įmonės veiklos rezultatų ir finansinės būklės. Aiškinamajame rašte turi būti nurodyta, kuriais Verslo apskaitos standartais vadovaujantis parengta įmonės finansinė atskaitomybė. II. ŠIAME STANDARTE VARTOJAMOS SĄVOKOS Aiškinamasis raštas – metinės finansinės atskaitomybės dalis, kurioje paaiškinamos balanse, pelno (nuostolių) ir nuosavo kapitalo pokyčių ataskaitose nurodytos sumos, taip pat atskleidžiama papildoma reikšminga informacija, kuri nepateikta finansinės atskaitomybės ataskaitose. Amortizacija – nematerialiojo turto įsigijimo savikainos priskyrimas sąnaudoms (ar kito turto savikainai) ir paskirstymas per visą planuojamą nematerialiojo turto naudingo tarnavimo laiką, atsižvelgiant į realų jo ekonominės vertės kitimą. Apskaitos politika – apskaitos principai, apskaitos metodai ir taisyklės, skirti įmonės apskaitai tvarkyti ir finansinei atskaitomybei sudaryti. Apskaitos politikos pakeitimas – principų, metodų ir taisyklių, pagal kuriuos tvarkoma įmonės apskaita, keitimas. Apskaitinis įvertinimas – įmonės turimo turto vertės pasikeitimo, nusidėvėjimo ar esamų įsipareigojimų įvertinimas. Apskaitinio įvertinimo pakeitimas – įvertinimo keitimas, gavus patikslintos informacijos. Ataskaitinis laikotarpis – laikotarpis, kurio finansinė atskaitomybė yra rengiama. Atsargos – trumpalaikis turtas, kurį įmonė sunaudoja pajamoms uždirbti per vienerius metus arba per vieną įmonės veiklos ciklą. Balansas – finansinė ataskaita, kurioje parodomas visas įmonės turtas, nuosavas kapitalas ir įsipareigojimai paskutinę ataskaitinio laikotarpio dieną. Balansinė vertė – suma, kuria turtas, nuosavas kapitalas ir įsipareigojimai parodyti balanse. Balanso data – paskutinė ataskaitinio laikotarpio diena. Dotacija – valstybės ir savivaldybės institucijų, tarptautinių organizacijų ir fondų bei kitų trečiųjų asmenų finansinė ir materialinė parama konkrečiai veiklai. Dotacijoms taip pat priskiriamas ir nemokamai gautas turtas. Ekonominio tarnavimo laikas – laikotarpis, per kurį vienas ar keli turto naudotojai gaus ekonominės naudos iš turto naudojimo, arba maksimalus produkcijos vienetų, kuriuos galima pagaminti, ar paslaugų, kurias galima suteikti naudojant šį turtą, skaičius. Finansiniai metai – laikotarpis, kurio metinė finansinė atskaitomybė rengiama. Finansinės atskaitomybės valiuta – valiuta, naudojama sudarant įmonės finansinę atskaitomybę. Finansinis turtas – turtas, kurį sudaro pinigai, sutartinė teisė gauti pinigus ar kitą finansinį turtą iš kitos šalies. Ilgalaikis materialusis turtas – materialusis turtas, kuris teikia įmonei ekonominės naudos naudojamas ilgiau nei vienerius metus ir kurio įsigijimo (pasigaminimo) savikaina yra ne mažesnė už įmonės nusistatytą minimalią ilgalaikio materialiojo turto vertę. Ilgalaikis turtas – turtas, kuris naudojamas įmonės ekonominei naudai gauti ilgiau nei vienerius metus. Įmonės vadovas – fizinis asmuo, kuriam individualios įmonės savininko arba ūkinės bendrijos tikrųjų narių sprendimu suteikta teisė vadovauti įmonei. Įprastinė veikla – pasikartojančios ūkinės operacijos, susijusios su įmonės veikla. Įsigijimo (pasigaminimo) savikaina – sumokėta (mokėtina) pinigų suma ar kito mainais atiduoto ar sunaudoto turto, kuris naudojamas įsigyjant ar gaminant turtą, vertė. Įsipareigojimas – prievolė, atsirandanti dėl atliktų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, kuri turės būti įvykdyta ir kurios dydį galima objektyviai nustatyti. Išlaidos – turto ar paslaugų sunaudojimas bei turto vertės sumažėjimas per ataskaitinį laikotarpį. Išmokos – bet koks pinigų išleidimas. Klaida – netikslumas, kuris atsiranda dėl neteisingo skaičiavimo, netikslaus apskaitos metodo taikymo, neteisingo ūkinės operacijos ar įvykio registravimo, dėl apgaulės ar apsirikimo. Likutinė vertė – suma, gauta iš nematerialiojo turto įsigijimo savikainos ar ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo (pasigaminimo) savikainos atėmus amortizacijos ar nusidėvėjimo sumą, sukauptą iki balanso datos. Likvidacinė vertė – suma, kurią įmonė tikisi gauti už turtą jo naudingo tarnavimo laiko pabaigoje, įvertinus būsimas likvidavimo ir perleidimo išlaidas. Lizingas – nuomos rūšis, kai perduodama didžioji dalis rizikos ir naudos, susijusios su turtine nuosavybe. Nuosavybės teisė į turtą vėliau gali būti perduodama arba neperduodama. Metinė finansinė atskaitomybė – finansinė atskaitomybė, parengta apibendrinus įmonės finansinių metų duomenis. Naudingo tarnavimo laikas – laikotarpis, kuriuo įmonė tikisi naudoti riboto naudojimo laiko turtą, arba gaminių ar produkcijos vienetų, kuriuos įmonė tikisi pagaminti (gauti) naudodama šį turtą, skaičius. Nematerialusis turtas – identifikuojamas nepiniginis turtas, neturintis materialios formos, kuriuo įmonė disponuoja ir kurį naudodama tikisi gauti tiesioginės ir netiesioginės ekonominės naudos. Nepaskirstytasis pelnas – įmonės sukauptas ir dar nepaskirstytas pelnas. Nepaskirstytieji nuostoliai – įmonės sukaupti ir dar nepadengti nuostoliai. Netipinė veikla – ūkinės operacijos, kurios negali būti laikomos tipinės veiklos operacijomis, tačiau yra susijusios su įprastine veikla. Nudėvimoji vertė – suma, gauta iš riboto naudojimo laiko ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo (pasigaminimo) savikainos atėmus numatytą likvidacinę vertę. Nuoma – nuomotojo už mokestį suteikta teisė nuomininkui sutartą laiką valdyti ir naudoti turtą. Nuosavas kapitalas – įmonės turto dalis, likusi iš viso turto atėmus įsipareigojimus. Nuosavo kapitalo pokyčių ataskaita – finansinė ataskaita, kurioje pateikiama informacija apie nuosavo kapitalo pasikeitimus per ataskaitinį laikotarpį. Nusidėvėjimas – riboto naudojimo laiko turto nudėvimosios vertės priskyrimas sąnaudoms ir paskirstymas per visą planuojamą naudingo tarnavimo laiką, atsižvelgiant į realų to turto ekonominės vertės kitimą. Pajamos – ekonominės naudos padidėjimas, pasireiškiantis turto padidėjimu per ataskaitinį laikotarpį arba įsipareigojimų sumažėjimu, dėl kurio padidėja nuosavas kapitalas, išskyrus papildomus savininkų įnašus. Panauda – panaudos davėjo perduota teisė panaudos gavėjui sutartą laiką neatlygintinai valdyti ir naudoti turtą. Pardavimo pajamos – ekonominės naudos padidėjimas dėl prekių pardavimo ir paslaugų teikimo per ataskaitinį laikotarpį, pasireiškiantis įmonės turto padidėjimu arba įsipareigojimų sumažėjimu, kai dėl to padidėja nuosavas kapitalas, išskyrus papildomus savininkų įnašus. Pardavimo savikaina – per ataskaitinį ir ankstesnius laikotarpius patirtos išlaidos, tenkančios per ataskaitinį laikotarpį suteiktoms paslaugoms ir parduotoms prekėms. Paslaugos – įmonės vykdoma veikla, susijusi su darbų atlikimu pirkėjui (klientui), uždirbanti pajamas. Pelno (nuostolių) ataskaita – finansinė ataskaita, kurioje nurodomos visos per ataskaitinį laikotarpį įmonės uždirbtos pajamos, patirtos sąnaudos ir gauti veiklos rezultatai. Pinigai – pinigai įmonės kasoje ir bankų sąskaitose. Pobalansiniai įvykiai – ūkiniai įvykiai, kurie įvyksta per laikotarpį nuo balanso datos iki datos, kai finansinė atskaitomybė parengta pateikti tvirtinimui ir pasirašyta įmonės vadovo. Prekės – turtas, pirktas perparduoti, ir įmonės pagaminta produkcija, skirta parduoti. Rizika – galimybė patirti nuostolių dėl turto technologinio senėjimo, prastovų, besikeičiančių ekonominių sąlygų, turto praradimo ar sugedimo. Sąnaudos – ekonominės naudos sumažėjimas dėl turto sunaudojimo, pardavimo arba netekimo ar įsipareigojimų prisiėmimo per ataskaitinį laikotarpį, kai dėl to sumažėja nuosavas kapitalas, išskyrus tiesioginį jo mažinimą. Sandoris užsienio valiuta – sandoris, kurį sudarant mokėtinos ir gautinos sumos išreiškiamos ne finansinės atskaitomybės valiuta. Savininkai – individualios įmonės steigėjas (savininkas) ar bendrijos steigėjai (tikrosios ūkinės bendrijos tikrieji nariai, komanditinės ūkinės bendrijos tikrieji nariai ir komanditoriai). Savininkų įnašai – įmonės nuosavybėn perduoto įmonės savininkui (-ams) nuosavybės teise priklausiusio turto vertė. Subsidija – valstybės ar savivaldybės institucijų bei kitų trečiųjų asmenų parama, skirta plataus vartojimo prekių (paslaugų) kainoms išlaikyti ar sumažinti arba šių prekių gamybos (paslaugų teikimo) mastui išlaikyti. Tikroji vertė – suma, už kurią gali būti apsikeista turtu ar paslaugomis arba kuria gali būti užskaitytas tarpusavio įsipareigojimas tarp nesusijusių šalių, kurios ketina pirkti / parduoti turtą arba užskaityti tarpusavio įsipareigojimą. Tipinė veikla – ūkinės operacijos, susijusios su veikla, iš kurios įmonė keletą ataskaitinių laikotarpių gauna daugiausia pajamų ir kurią įmonė laiko pagrindine. Trumpalaikis turtas – turtas, kurį įmonė sunaudoja ekonominei naudai gauti per vienerius metus arba per vieną įmonės veiklos ciklą. Turtas – materialiosios, nematerialiosios ir finansinės vertybės, kurias valdo ir naudoja ir (arba) kuriomis disponuoja įmonė, ir kurias naudojant tikimasi gauti ekonominės naudos. Valiutiniai straipsniai – pinigai bei kitas finansinis turtas užsienio valiuta ir finansiniai įsipareigojimai, pagal kuriuos bus gauta ar sumokėta fiksuota arba aiškiai nustatoma užsienio valiutos suma. Veiklos ciklas – laikotarpis nuo veiklos procese naudojamų atsargų įsigijimo iki jų realizavimo už pinigus arba už lengvai pinigais paverčiamą priemonę. Veiklos sąnaudos – patirtos per ataskaitinį laikotarpį išlaidos, susijusios su įprastine įmonės veikla, vykdoma neatsižvelgiant į pardavimų apimtį, išskyrus kitą veiklą. Užsienio valiuta – kita nei įmonės finansinės atskaitomybės valiuta. III. FINANSINĖS ATSKAITOMYBĖS SUDARYMAS 6. Metinė finansinė atskaitomybė sudaroma teisės aktų nustatyta tvarka ir / arba jei įmonės finansinės atskaitomybės sudarymas nustatytas individualios įmonės nuostatuose arba bendrijos jungtinės veiklos sutartyje. 7. Finansinės atskaitomybės tikslas – patenkinti informacijos vartotojų poreikius gauti teisingą informaciją apie įmonės finansinę būklę ir veiklos rezultatus. 8. Finansinėje atskaitomybėje pateikiama ši informacija: 8.1. turtas; 8.2. nuosavas kapitalas; 8.3. įsipareigojimai; 8.4. pajamos ir sąnaudos. 9. Finansinę atskaitomybę sudaro: 9.1. balansas; 9.2. pelno (nuostolių) ataskaita; 9.3. nuosavo kapitalo pokyčių ataskaita; 9.4. aiškinamasis raštas. 10. Balanse parodomas įmonės turtas, nuosavas kapitalas ir įsipareigojimai balanso datą. 11. Pelno (nuostolių) ataskaitoje parodomos visos per ataskaitinį laikotarpį uždirbtos pajamos ir sąnaudos, patirtos uždirbant šias pajamas, ir grynasis veiklos rezultatas – pelnas arba nuostoliai. 12. Nuosavo kapitalo pokyčių ataskaitoje parodomi visi nuosavo kapitalo pasikeitimai per ataskaitinį laikotarpį. 13. Aiškinamajame rašte pateikiamas finansinių ataskaitų (balanso, pelno (nuostolių) ir nuosavo kapitalo pokyčių ataskaitos) reikšmingų straipsnių detalizavimas, taip pat papildoma informacija ir paaiškinimai, susiję su įmonės veikla per ataskaitinį laikotarpį. 14. Finansinės atskaitomybės ataskaitose pateikiama informacija turi būti tarpusavyje susieta, neutrali ir patikima. 15. Metinėje finansinėje atskaitomybėje duomenys turi būti pateikti aiškiai ir suprantamai, kad informacijos vartotojai galėtų priimti tinkamus sprendimus. Duomenys turi būti sutvarkyti laikantis pasirinktos apskaitos politikos ir bendrųjų apskaitos principų. 16. Įmonė turi pasirinkti ir taikyti tokią apskaitos politiką, kad finansinė atskaitomybė teisingai parodytų įmonės finansinę būklę ir veiklos rezultatus. 17. Nepriklausomai nuo to, ar šiame standarte kokios nors ūkinės operacijos ar įvykio registravimo ir pateikimo tvarka yra arba nėra nurodyta, įmonė turi vadovautis apskaitos politika, kuri užtikrintų, kad finansinėje atskaitomybėje pateikta informacija: 17.1. būtų naudinga jos vartotojams, nešališka, neutrali ir visais reikšmingais atžvilgiais išsami; 17.2. teisingai parodytų įmonės finansinę būklę ir veiklos rezultatus; 17.3. atspindėtų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių turinį ir ekonominę prasmę, o ne tik formalius pateikimo reikalavimus; 17.4. būtų parengta vadovaujantis bendraisiais apskaitos principais. 18. Įmonės, tvarkydamos apskaitą ir sudarydamos finansinę atskaitomybę, turi vadovautis šiais bendraisiais apskaitos principais: įmonės, veiklos tęstinumo, periodiškumo, pastovumo, piniginio mato, kaupimo, palyginimo, atsargumo, neutralumo ir turinio svarbos. 19. Įmonės principas reiškia, kad kiekviena finansinę atskaitomybę sudaranti įmonė laikoma atskiru apskaitos vienetu ir į finansinę atskaitomybę turi būti įtraukiamas tik tos įmonės turtas, nuosavas kapitalas, įsipareigojimai, pajamos ir sąnaudos. 20. Veiklos tęstinumo principas reiškia, kad rengiant finansinę atskaitomybę daroma prielaida, jog įmonės veiklos laikotarpis neribotas ir jos nenumatoma likviduoti. Finansinė atskaitomybė turi būti rengiama vadovaujantis veiklos tęstinumo principu, nebent įmonės savininkai nuspręstų arba privalėtų likviduoti įmonę ar sustabdyti jos veiklą. Jei, rengiant finansinę atskaitomybę, žinomi faktai, kurie gali kelti abejonių dėl įmonės gebėjimo tęsti veiklą, tai turi būti atskleista aiškinamajame rašte. Priimant sprendimą, ar galima taikyti veiklos tęstinumo principą, turi būti atsižvelgiama į visą turimą informaciją. Jei finansinė atskaitomybė rengiama nesilaikant veiklos tęstinumo principo, tai turi būti atskleista aiškinamajame rašte, nurodant priežastį, kodėl įmonė nesilaiko šio principo. 21. Periodiškumo principas reiškia, kad finansinė atskaitomybė turi būti sudaroma pagal paskutinės finansinių metų dienos duomenis. Vėliau įvykusios ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai įtraukiami į apskaitą ir parodomi kito ataskaitinio laikotarpio finansinėje atskaitomybėje. Todėl įmonės savininkų sprendimai dėl pelno paskirstymo ir kitais klausimais, priimti tvirtinant praėjusių finansinių metų atskaitomybę, priskiriami to ataskaitinio laikotarpio, kurio metu buvo priimti sprendimai, ūkinėms operacijoms ir pateikiami to laikotarpio atskaitomybėje. 22. Pastovumo principas reiškia, kad įmonė pasirinktą apskaitos metodą turi taikyti nuolat arba pakankamai ilgą laiką, nebent reikšmingi įvykiai ar aplinkybės nulemtų būtinybę pakeisti apskaitos politiką. Finansinės atskaitomybės straipsnių klasifikavimas ar informacijos pateikimo būdas gali būti keičiamas tik tada, kai paaiškėja, kad taikomi apskaitos metodai neleidžia teisingai parodyti įmonės veiklos rezultatų ir finansinės būklės. 23. Piniginio mato principas reiškia, kad visas įmonės turtas, nuosavas kapitalas ir įsipareigojimai finansinėje atskaitomybėje išreiškiami pinigais. 24. Kaupimo principas reiškia, kad ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai apskaitoje registruojami tada, kai jie įvyksta, ir pateikiami tų ataskaitinių laikotarpių finansinėje atskaitomybėje, neatsižvelgiant į pinigų gavimą ar išmokėjimą. Pagal kaupimo principą pajamos registruojamos tada, kai jos uždirbamos, o sąnaudos tada, kai jos patiriamos uždirbant tas pajamas. Todėl įmonės, kurios tvarko apskaitą taikydamos pinigų principą, tačiau teisės aktų nustatyta tvarka privalo arba savo nuožiūra nusprendžia sudaryti finansinę atskaitomybę, duomenis joje turi pateikti taikydamos kaupimo principą. 25. Palyginimo principas reiškia, kad finansinėje atskaitomybėje turi būti pateikiama ataskaitinių ir praėjusių mažiausiai vienerių finansinių metų informacija. Jei buvo pakeistas finansinės atskaitomybės straipsnių pateikimas ar klasifikavimas, praėjusių finansinių metų sumos, kurias norima palyginti su ataskaitinių metų sumomis, turi būti pateikiamos VIII skyriaus „Apskaitos politikos, apskaitinių įvertinimų keitimas ir klaidų taisymas“ nustatyta tvarka. Finansinės ataskaitos turi būti parengtos taip, kad finansinės informacijos vartotojai galėtų palyginti jas su kitų ataskaitinių laikotarpių ir kitų įmonių pateikiama informacija bei teisingai įvertinti įmonės finansinės būklės pokyčius. Todėl įmonės turi pasirinkti tokią apskaitos politiką, kuri leistų taikyti naujus apskaitos metodus, nepažeidžiant finansinės atskaitomybės palyginimo principo. 26. Atsargumo principas reiškia, kad įmonė pasirenka tokius apskaitos metodus, kuriais vadovaujantis turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų, pajamų ir sąnaudų vertė negali būti nepagrįstai padidinta arba sumažinta. 27. Neutralumo principas reiškia, kad finansinėje atskaitomybėje pateikta informacija turi būti objektyvi ir nešališka. Jos pateikimas neturi priklausyti nuo siekio priversti apskaitos informacijos vartotojus priimti įmonei palankius sprendimus. 28. Turinio svarbos principas reiškia, kad registruojant ūkines operacijas ir įvykius didžiausias dėmesys kreipiamas į jų turinį ir ekonominę prasmę, o ne tik į formalius pateikimo reikalavimus. 29. Įmonės, tvarkydamos apskaitą ir sudarydamos finansinę atskaitomybę, turi atsižvelgti į informacijos reikšmingumą. Informacija yra reikšminga, jei jos nepateikimas ar neatskleidimas gali turėti įtakos finansinės atskaitomybės informacijos vartotojų priimamiems sprendimams. Nustatant reikšmingumą, vertinamas straipsnio dydis ir / arba jo pobūdis. Kiekvienas reikšmingas straipsnis finansinėje atskaitomybėje pateikiamas atskirai. Nereikšmingos sumos gali būti sujungiamos su panašaus pobūdžio ar paskirties sumomis ir atskirai nepateikiamos. 30. Turtas ir įsipareigojimai finansinėje atskaitomybėje negali būti tarpusavyje užskaitomi, išskyrus atvejus, kai: 30.1. turtas ir įsipareigojimai yra susiję su tuo pačiu asmeniu ir 30.2. turtą ir įsipareigojimus leidžiama užskaityti arba kitaip eliminuoti sutartyje ar teisės aktų nustatyta tvarka (pvz., avansu sumokėtas pelno mokestis ir / ar pelno mokesčio permoka užskaitoma su mokėtino pelno mokesčio įsipareigojimu). 31. Pajamos ir sąnaudos finansinėje atskaitomybėje turi būti pateikiamos atskirai, tačiau kituose šio standarto punktuose nustatytais atvejais pajamų ir sąnaudų straipsniai gali būti tarpusavyje užskaityti pateikiant tik grynąjį rezultatą, pavyzdžiui, perleidus ilgalaikį turtą, gavus kompensaciją už patirtus nuostolius arba parodant užsienio valiutos kurso pasikeitimo įtaką. 32. Atsižvelgiant į pobalansinių įvykių svarbą, finansinė atskaitomybė turi būti koreguojama arba ne. Finansinė atskaitomybė turi būti koreguojama, jei pobalansiniai įvykiai turi tiesioginę įtaką dar nepatvirtintos finansinės atskaitomybės duomenims, pavyzdžiui, teismo sprendimas rodo, kad balanse neparodytą įsipareigojimą iki balanso datos įmonė turės padengti, gauta papildomos informacijos, kad balanse parodyta turto vertė balanso datą turėjo būti nustatyta kitokia, po balanso datos nustatyta, kad sudarant finansinę atskaitomybę buvo padaryta klaidų, numatoma arba paaiškėja, kad po balanso datos įmonė negalės taikyti veiklos tęstinumo principo ir pan. 33. Finansinė atskaitomybė sudaroma naudojant Lietuvos Respublikos piniginį vienetą. Finansinė atskaitomybė sudaroma lietuvių kalba, o prireikus – ir užsienio kalba. 34. Įmonės steigimo dienos, sprendimo reorganizuoti įmonę priėmimo dienos ir likvidatoriaus paskyrimo dienos duomenimis sudaromas balansas. Jeigu įmonė įsteigiama antroje finansinių metų pusėje, steigimo metų metinės finansinės atskaitomybės sudaryti neprivaloma. Įmonės steigimo metų ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai įtraukiami į kitų finansinių metų finansinę atskaitomybę. Finansiniai metai gali būti trumpesni arba ilgesni negu 12 mėnesių, bet ne ilgesni kaip 18 mėnesių. Tokiu atveju aiškinamajame rašte turi būti nurodytos finansinės atskaitomybės laikotarpio sutrumpinimo, prailginimo ar pakeitimo priežastys ir pateikta pastaba, kad pelno (nuostolių) ir nuosavo kapitalo pokyčių ataskaitų duomenys negali būti lyginami su praėjusio ataskaitinio laikotarpio finansinės atskaitomybės duomenimis. 35. Įmonės gali pačios spausdinti finansinės atskaitomybės finansines ataskaitas, įrašydamos visus šio standarto 1-3 prieduose nurodytus straipsnius arba praleisdamos tuos, kurių sumos ataskaitinio laikotarpio pradžioje ir pabaigoje lygios nuliui, arba į šias ataskaitas įterpti papildomas eilutes, jeigu to reikia siekiant teisingai parodyti įmonės finansinę būklę ir veiklos rezultatus. Straipsniai, nurodyti šio standarto 42 ir 57 punktuose, yra privalomi, t. y. jie turi būti pateikiami ir tais atvejais, kai jų sumos lygios nuliui. 36. Pateikiant finansinę atskaitomybę, kiekvienoje finansinės atskaitomybės ataskaitoje turi būti nurodyta: 36.1. atskaitomybę pateikiančios įmonės pavadinimas, adresas ir kodas; 36.2. finansinės atskaitomybės laikotarpis, paskutinės finansinių metų dienos data ir patvirtinimo data; 36.3. finansinės atskaitomybės valiuta; 36.4. finansinės atskaitomybės duomenų tikslumo lygis. Finansinės atskaitomybės informacija gali būti pateikiama finansinės atskaitomybės valiutos vienetais ar tūkstančiais vienetų. Tūkstančiais vienetų informacija gali būti pateikiama tik tuo atveju, jei dėl to nebus prarandama svarbios informacijos. 37. Metinę finansinę atskaitomybę, kurią sudaro šio standarto 9 punkte nurodytos finansinės ataskaitos, pasirašo įmonės vadovas. Jeigu įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka įmonės finansinė atskaitomybė tvirtinama įmonės savininkų (individualios įmonės savininko, išskyrus atvejus, kai savininkas vykdo individualios įmonės vadovo kompetencijai priskirtas funkcijas, arba bendrijos tikrųjų narių sprendimu), finansinėse ataskaitose turi būti nurodyta data. IV. BALANSAS 38. Balanse pateikta informacija turi išsamiai ir teisingai parodyti įmonės turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų būklę. 39. Balanse turtas ir įsipareigojimai skirstoma į ilgalaikius ir trumpalaikius. 40. Ilgalaikiam turtui priskiriamas nematerialusis, materialusis, finansinis bei kitas turtas, kuris atitinka ilgalaikio turto sąvoką. Trumpalaikiam turtui priskiriamos atsargos, nebaigtos vykdyti sutartys, trumpalaikis finansinis turtas, per vienerius metus gautinos sumos, pinigai, kurių naudojimo laikotarpis nėra ribotas, bei kitas turtas, kuris atitinka trumpalaikio turto sąvoką. 41. Ilgalaikiai įsipareigojimai apima įmonės įsiskolinimus bei įsipareigojimus prekybos partneriams, kredito įstaigoms, valstybės institucijoms ir kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims. Ilgalaikiams įsipareigojimams taip pat priskiriamos trumpalaikės paskolos, jei jų grąžinimo terminas pratęstas arba yra sudaryta pakartotinio finansavimo sutartis ilgesniam nei 12 mėnesių laikotarpiui. Trumpalaikiai įsipareigojimai apima įmonės įsiskolinimus bei įsipareigojimus prekybos partneriams, kredito įstaigoms, valstybės institucijoms ir kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims. Trumpalaikiams įsipareigojimams taip pat priskiriama ilgalaikių įsiskolinimų ir įsipareigojimų dalis, kuri turės būti apmokėta (įvykdyta) per vienerius metus nuo balanso datos. 42. Balanse informacija išdėstoma tokia tvarka: A. Ilgalaikis turtas; I. Nematerialusis turtas; II. Materialusis turtas; III. Finansinis turtas; IV. Kitas ilgalaikis turtas; B. Trumpalaikis turtas; I. Atsargos, išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys; II. Per vienerius metus gautinos sumos; III. Kitas trumpalaikis turtas; IV. Pinigai; C. Nuosavas kapitalas; I. Savininkų įnašai; II. Nepaskirstytasis pelnas (nuostoliai); D. Dotacijos, subsidijos; E. Įsipareigojimai; I. Ilgalaikiai įsipareigojimai; II. Trumpalaikiai įsipareigojimai. 43. Ilgalaikio turto straipsnyje parodomas nematerialusis, materialusis, finansinis ir kitas turtas, kuris atitinka ilgalaikio turto sąvoką. 44. Balanse nematerialusis turtas rodomas verte, nustatyta pagal šio standarto 92 punktą. 45. Ilgalaikio materialiojo turto grupių straipsniuose parodoma jo balansinė vertė, nustatyta pagal šio standarto 116 punktą, įskaitant už šį turtą sumokėtus avansus, lizingo (finansinės nuomos) būdu įgytą turtą, laikinai nenaudojamą bei dar nebaigtą komplektuoti turtą. 46. Finansinio turto straipsnyje pateikiama informacija apie ilgalaikį finansinį turtą, įskaitant už šį turtą sumokėtus avansus. 47. Kito ilgalaikio turto straipsnyje parodomas kitas ilgalaikis turtas, kuris nebuvo parodytas kituose ilgalaikio turto straipsniuose. 48. Trumpalaikio turto straipsnyje parodomos atsargos, išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys, per vienerius metus gautinos sumos, kitas trumpalaikis turtas ir pinigai. 49. Atsargos balanse parodomos įsigijimo (pasigaminimo) savikaina. Išankstinių apmokėjimų straipsnyje parodomi įmonės sumokėti avansai už trumpalaikį turtą ir paslaugas bei būsimųjų laikotarpių sąnaudos. 50. Per vienerius metus gautinos sumos parodomos įsigijimo savikaina, atėmus abejotinų skolų sumą. Gautinų sumų straipsniuose gali būti parodomos ir sukauptos pajamos. 51. Kito trumpalaikio turto straipsnyje parodomas trumpalaikis finansinis turtas bei kitas trumpalaikis turtas, kuris nebuvo parodytas kituose turto straipsniuose. 52. Pinigų straipsnyje parodomi banke ir kasoje esantys pinigai. 53. Nuosavo kapitalo straipsnyje parodoma savininkų įnašai ir per ataskaitinį, ir ankstesnius ataskaitinius laikotarpius uždirbtas, bet dar nepaskirstytas, pelnas arba nepadengti nuostoliai. 54. Dotacijų ir subsidijų straipsnyje rodomos gautos, bet dar nepanaudotos dotacijos ir subsidijos ar jų dalis. 55. Įsipareigojimų straipsnyje parodomi ilgalaikiai ir trumpalaikiai įsipareigojimai. Sukauptos sąnaudos ir būsimųjų laikotarpių pajamos parodomos kitų įsipareigojimų straipsnyje. Jeigu sukauptų sąnaudų ir būsimųjų laikotarpių pajamų sumos yra reikšmingos, jos gali būti parodytos atskirose eilutėse ir paaiškinamos aiškinamajame rašte. V. PELNO (NUOSTOLIŲ) ATASKAITA 56. Duomenys apie įmonės veiklą per ataskaitinį laikotarpį pelno (nuostolių) ataskaitoje grupuojami į tipinės ir kitos (netipinės) veiklos straipsnius. 57. Pelno (nuostolių) ataskaitoje informacija turi būti pateikiama pagal tokius straipsnius: I. Pardavimo pajamos; II. Pardavimo savikaina; III. Bendrasis pelnas (nuostoliai); IV. Veiklos sąnaudos; V. Tipinės veiklos pelnas (nuostoliai); VI. Kita veikla; VII. Pelnas (nuostoliai) prieš apmokestinimą; VIII. Pelno mokestis; IX. Valstybinio socialinio draudimo įmokos papildomai pensijos daliai; X. Grynasis pelnas (nuostoliai). 58. Pardavimo pajamų ir pardavimo savikainos straipsniuose turi būti pateikiamos su tipine įmonės veikla susijusios pardavimo pajamos, atėmus suteiktas nuolaidas ir grąžinimus, ir pardavimo savikaina, kurią sudaro visos su pardavimo pajamomis susijusios sąnaudos, atėmus gautas nuolaidas. 59. Veiklos sąnaudos apima pardavimo bei bendrąsias ir administracines sąnaudas. 60. Kitos veiklos straipsnyje parodomos pajamos ir susijusios sąnaudos arba pelnas (nuostoliai) iš įprastinės, bet netipinės veiklos. 61. Kitos veiklos pajamoms priskiriama: netipinės veiklos produkcijos, parduoti skirtų prekių bei paslaugų teikimo pajamos, pajamos iš įmonės ilgalaikio turto naudojimo, honorarai, ilgalaikio turto perleidimo pelnas, palūkanos už tretiesiems asmenims suteiktas paskolas, palūkanos už banke laikomus pinigus, pelnas dėl valiutos kurso pasikeitimo, pripažintos baudos ir delspinigiai už pavėluotus atsiskaitymus ir kt. 62. Kitos veiklos sąnaudoms priskiriama: parduotos netipinės veiklos produkcijos, skirtų parduoti prekių ar paslaugų savikaina, ilgalaikio turto perleidimo nuostoliai, nuostoliai dėl valiutos kurso pasikeitimo, mokėtinos baudos ir delspinigiai už pavėluotus atsiskaitymus, palūkanos lizingo (finansinės nuomos) būdu įsigyjant turtą, su paskolomis susijusios palūkanų sąnaudos ir kt. 63. Pelno (nuostolių) ataskaitoje turi būti pateikti ataskaitinio laikotarpio tipinės, įprastinės ir galutiniai įmonės veiklos rezultatai. Tam naudojamas bendrasis ir tipinės veiklos pelnas (nuostoliai), pelnas (nuostoliai) prieš apmokestinimą ir grynasis pelnas (nuostoliai). 64. Bendrasis pelnas (nuostoliai) apskaičiuojamas iš pardavimo pajamų atimant pardavimo savikainą. 65. Tipinės veiklos pelnas (nuostoliai) apskaičiuojamas iš bendrojo pelno atimant veiklos sąnaudas. 66. Pelnas (nuostoliai) prieš apmokestinimą parodo įmonės įprastinės (tipinės ir netipinės) veiklos rezultatą per ataskaitinį laikotarpį. Jis apskaičiuojamas prie tipinės veiklos pelno (nuostolių) pridedant kitos veiklos rezultatus. 67. Grynasis pelnas (nuostoliai) parodo galutinį įmonės veiklos rezultatą, t. y. įmonės per ataskaitinį laikotarpį uždirbtą pelną, kuris gali būti paskirstytas, arba patirtus nuostolius. Grynasis pelnas apskaičiuojamas iš pelno (nuostolių) prieš apmokestinimą atimant pelno mokesčio ir valstybinio socialinio draudimo įmokų papildomai pensijos daliai sąnaudas, kurias sudaro individualios įmonės savininko ar ūkinės bendrijos tikrųjų narių, privalomai draudžiamų papildomai pensijos daliai, apskaičiuotų įmokų suma. VI. NUOSAVO KAPITALO POKYČIŲ ATASKAITA 68. Nuosavo kapitalo pokyčių ataskaitoje parodomi visi nuosavo kapitalo pokyčiai. Nuosavo kapitalo pokyčių ataskaitoje turi būti nurodyta: 68.1. nuosavo kapitalo straipsniai ataskaitinio ir praėjusio ataskaitinio laikotarpių pradžioje ir pabaigoje; 68.2. ataskaitinio ir praėjusio ataskaitinio laikotarpių grynasis pelnas (nuostoliai); 68.3. savininkų įnašų didinimas (mažinimas) bei likutis ataskaitinio ir praėjusio ataskaitinio laikotarpių pradžioje ir pabaigoje; 68.4. su pelno paskirstymu susijusios išmokos savininkams per ataskaitinį ir praėjusį ataskaitinį laikotarpius. VII. AIŠKINAMASIS RAŠTAS 69. Aiškinamasis raštas yra privaloma sudedamoji finansinės atskaitomybės dalis. Aiškinamąjį raštą sudaro bendroji dalis ir aiškinamojo rašto pastabos. 70. Aiškinamojo rašto bendrojoje dalyje pateikiama bendra informacija apie įmonę ir jos veiklą: įmonės įregistravimo data, trumpas jos veiklos apibūdinimas, reikšminga įmonės veikla tyrimų ir plėtros srityje, savininkų įnašų padidėjimas (sumažėjimas), jeigu toks buvo, ir jo priežastys, vidutinis įmonės sąraše esančių darbuotojų skaičius per ataskaitinius ir praėjusius finansinius metus arba darbuotojų skaičius ataskaitinių ir praėjusių finansinių metų pabaigoje. Aiškinamajame rašte turi būti pateikta informacija apie teisės aktus, kuriais vadovaujantis parengta finansinė atskaitomybė. Jei finansinė atskaitomybė yra parengta vadovaujantis šiuo standartu, aiškinamajame rašte įmonės apskaitos politikos pateikti neprivaloma, išskyrus šio standarto 74 punkte nustatytą informaciją. 71. Aiškinamojo rašto pastabos – reikšmingus finansinės atskaitomybės straipsnius paaiškinančios lentelės (pažymos) ir (arba) informacija tekstu. 72. Aiškinamojo rašto pastabose turi būti pateikiamas tik reikšmingų atskaitomybės sumų detalizavimas. Aiškinamojo rašto pastabos numeruojamos eilės tvarka. Aiškinamojo rašto pastabos numeris turi būti nurodomas prie finansinės ataskaitos straipsnio, kurį ji paaiškina. Jeigu atskaitomybėje nurodytos sumos yra nereikšmingos įmonės finansinės būklės įvertinimui, aiškinamojo rašto pastabose jų atskleisti nebūtina. 73. Aiškinamojo rašto pastabose pateikiama niekur kitur finansinėje atskaitomybėje nepateikta informacija, kuri būtina norint tiksliau parodyti aplinkybes, galinčias turėti įtakos įmonės veiklai, finansinei būklei ir veiklos rezultatams, arba kurios reikalauja šis standartas. 74. Aiškinamojo rašto pastabose turi būti pateikta tokia informacija: 74.1. įmonės nusistatyta minimali ilgalaikio materialiojo turto vertė, taikomi ilgalaikio materialiojo turto nusidėvėjimo skaičiavimo metodai ir naudingo tarnavimo laikas pagal ilgalaikio materialiojo turto grupes; 74.2. išnuomoto ir / arba išsinuomoto turto (pagal panaudos sutartį perduoto ir / arba gauto) turto vertė, nuomos trukmė (panaudos laikotarpis) ir galimybė ją pratęsti; 74.3. sunaudotų ar parduotų atsargų savikainos nustatymo būdai; 74.4. įmonės prievolėms užtikrinti įkeisto turto balansinė vertė ir kiti nuosavybės teisių apribojimai; 74.5. gautų, panaudotų ir grąžintų dotacijų ir subsidijų paskirtis ir sumos, trumpas kitokių paramos formų apibūdinimas bei poveikis įmonės veiklai; 74.6. reikšmingų pobalansinių įvykių, kurių neatskleidimas gali turėti reikšmingą įtaką įmonės finansinės atskaitomybės vartotojų priimamiems sprendimams, trumpas aprašymas; 74.7. kita reikšminga informacija. VIII. APSKAITOS POLITIKOS, APSKAITINIŲ ĮVERTINIMŲ KEITIMAS IR KLAIDŲ TAISYMAS 75. Vadovaudamosi bendraisiais apskaitos principais, teisės aktais, reglamentuojančiais jų veiklą, bei kitais teisės aktais, susijusiais su apskaitos tvarkymu, ir šio standarto nuostatomis, įmonės pasirenka apskaitos politiką. Apskaitos politika tvirtinama įmonės vadovo įsakymu. Visais ataskaitiniais laikotarpiais turi būti laikomasi tos pačios apskaitos politikos, kad būtų galima palyginti skirtingų laikotarpių įmonės finansinę atskaitomybę. 76. Apskaitos politika gali būti keičiama dėl įstatymų ar kitų teisės aktų pasikeitimo, dėl Verslo apskaitos standartų reikalavimų arba dėl to, kad atlikus pakeitimą bus teisingiau atskleista įmonės finansinė būklė ir veiklos rezultatai. Apskaitinių įvertinimų tikslinimas atliekamas remiantis naujausia turima informacija (pavyzdžiui, gali būti keičiamas ilgalaikio turto naudingo tarnavimo laikas, abejotinų skolų pripažinimas ir kt.). 77. Nauja apskaitos politika taikoma nuo sprendimo ją taikyti priėmimo dienos ir būsimaisiais ataskaitiniais laikotarpiais. Naujos apskaitos politikos taikymas ūkinėms operacijoms ir įvykiams, kurių turinys iš esmės skiriasi nuo ankstesnių įvykių ar ūkinių operacijų arba kurių įmonė iki to laiko nevykdė, apskaitos politikos pakeitimu nelaikoma. 78. Jeigu įmonė keičia apskaitos politiką arba apskaitinį įvertinimą, praėjusio ataskaitinio laikotarpio finansinės atskaitomybės informacijos koreguoti nereikia, o pakeitimo faktas nurodomas aiškinamajame rašte. Apskaitinio įvertinimo pakeitimo poveikis turi būti priskiriamas ataskaitiniam laikotarpiui, kada buvo atliktas pakeitimas, arba ne tik tam ataskaitiniam laikotarpiui, bet ir vėlesniems ataskaitiniams laikotarpiams, jei pakeitimas turės įtakos ir jiems. 79. Klaidos gali atsirasti dėl netikslių matematinių skaičiavimų, neteisingo apskaitos politikos taikymo ar faktų interpretavimo, apgaulės ar apsirikimo. Surastos klaidos turi būti taisomos jų suradimo laikotarpio finansinėje atskaitomybėje toje pačioje finansinės ataskaitos eilutėje, kurioje jos buvo padarytos. Poveikis, kurį daro klaidos taisymo rezultatai ataskaitinio laikotarpio rezultatams, aprašomas aiškinamajame rašte nurodant, kokio dydžio ir kurį ataskaitinį laikotarpį buvo padaryta klaida. IX. NEMATERIALIOJO TURTO APSKAITA 80. Nematerialiajam turtui priskiriamas įsigytas neturintis materialios formos identifikuojamas nepiniginis turtas, kuriuo įmonė disponuoja ir kurį naudodama tikisi gauti tiesioginės ir / arba netiesioginės ekonominės naudos ilgiau nei vienerius metus. 81. Turtas pripažįstamas nematerialiuoju, jei jis atitinka nematerialiojo turto sąvoką ir visus šiuos požymius: 81.1. pagrįstai tikėtina, kad įmonė ateityje iš turto gaus ekonominės naudos; 81.2. turto įsigijimo savikaina gali būti patikimai įvertinta ir atskirta nuo kito turto vertės; 81.3. įmonė gali tuo turtu disponuoti, jį kontroliuoti arba apriboti kitų teisę juo naudotis. 82. Vadovaujantis patikima informacija, turima nematerialiojo turto pirminio pripažinimo metu, ir laikantis turinio svarbos principo, vertinama tikimybė gauti ekonominės naudos, kurią gali sudaryti gaminių ir paslaugų pardavimo pajamos, išlaidų sumažėjimas ar kita nauda, gaunama iš įmonės naudojamo nematerialiojo turto. Įmonės galimybė kontroliuoti nematerialųjį turtą ir jo teikiamą ekonominę naudą gali būti išreikšta juridinėmis teisėmis. Tai gali būti autorių ir panašios teisės. 83. Nematerialiojo turto pavyzdžiai gali būti: 83.1. iš kitos šalies įsigyti užregistruoti prekių ženklai; 83.2. patentai ir licencijos; 83.3. autorių ir gretutinės teisės; 83.4. teisė demonstruoti kino filmus; 83.5. kompiuterių programos. 84. Tam tikrais atvejais nematerialusis turtas gali būti susietas su materialia forma. Toks turtas gali būti kompaktiniame diske (kompiuterių programos), popierinėse laikmenose (licencijos ar patentai), kino juostoje ar pan. Tais atvejais, kai turtas turi materialiojo ir nematerialiojo turto požymių, nustatant, kuriam turtui jį priskirti, įvertinama, kuris požymis vyrauja. Jei kompiuterių programa ar kitas nematerialusis turtas yra neatskiriama materialiojo turto dalis, jis priskiriamas materialiajam turtui (pavyzdžiui, kompiuterio operacinė sistema, be kurios kompiuteris negali veikti, priskiriama materialiajam turtui (kompiuteriui), jei kompiuterio programa nėra sudedamoji įrangos dalis, ji priskiriama nematerialiajam turtui). 85. Įmonės veiklos pradžios (pavyzdžiui, įmonės steigimo išlaidos, tokios kaip išlaidos teisinėms, konsultavimo paslaugoms apmokėti, registravimo rinkliavos, išlaidos naujam verslui ar veiklai pradėti, tokios kaip išlaidos iki atidarymo, veiklos ar gamybos pradžios), darbuotojų kvalifikacijos kėlimo, reklamos ir reprezentacinės, įmonės (ar jos dalies) perkėlimo ar reorganizavimo, pirkėjų sąrašų ir panašių objektų paruošimo, prekių ženklų, straipsnių antraščių sukūrimo pačios įmonės jėgomis ir panašaus pobūdžio išlaidos neturi būti pripažįstamos nematerialiuoju turtu. Tokios išlaidos pripažįstamos sąnaudomis jų susidarymo metu. 86. Planingai veiklai vykdyti siekiant naujų mokslo ar technikos žinių, kuriant naujus ar iš esmės pagerintus produktus (medžiagas, gaminius ar paslaugas) iki jų komercinės gamybos ar naudojimo pradžios patirtos išlaidos pripažįstamos veiklos sąnaudomis tą laikotarpį, kurį jos susidaro. 87. Nematerialusis turtas apskaitoje registruojamas įsigijimo savikaina. Nematerialiojo turto įsigijimo savikainą sudaro įsigyjant šį turtą sumokėta ar mokėtina pinigų suma ar kitokio sunaudoto turto vertė, įskaitant muitus ir kitus negrąžinamus mokesčius. Turto įsigijimo savikainai gali būti priskiriamos ir kitos turto įsigijimo ir paruošimo numatomam naudojimui tiesioginės išlaidos (pavyzdžiui, atlyginimai už teisines paslaugas). 88. Nematerialiajam turtui įsigyti pasiskolintų sumų palūkanos į nematerialiojo turto įsigijimo savikainą neįskaičiuojamos. Jos pripažįstamos atitinkamų ataskaitinių laikotarpių palūkanų sąnaudomis. 89. Į nematerialiojo turto įsigijimo savikainą neįskaičiuojamas pridėtinės vertės mokestis, išskyrus atvejus, kai pridėtinės vertės mokestis yra negrąžinamas (neatskaitomas). Negrąžinamą (neatskaitomą) pridėtinės vertės mokestį įmonė gali įskaityti į turto įsigijimo savikainą arba iš karto pripažinti veiklos sąnaudomis. 90. Jeigu įmonė nematerialųjį turtą gauna kaip savininkų įnašus, turto įsigijimo savikainą sudaro savininkų sprendimu patvirtinta turto vertė, kuri negali būti didesnė už jo tikrąją vertę. Šio turto paruošimo naudoti išlaidos iš karto pripažįstamos veiklos sąnaudomis. 91. Nematerialusis turtas gali būti įsigytas mainais į kitą turtą. Mainų sandoris laikomas pardavimu, t. y. mainų sutarties atveju abi mainų sutarties šalys laikomos ir perduodamo turto pardavėju, ir gaunamo turto pirkėju. Mainais gauto nematerialiojo turto įsigijimo savikaina nustatoma prie mainų sutartyje numatytos vertės, pridedant tiesiogines, su turto mainais susijusias išlaidas, patirtas iki jo naudojimo pradžios. Jei sudarant mainų sutartį turto vertė nenurodoma, mainais gauto turto įsigijimo savikaina bus lygi jo tikrajai vertei. Visos įmonei tenkančios, su turto mainais susijusios išlaidos, patirtos iki jo naudojimo pradžios, iš karto pripažįstamos veiklos sąnaudomis. 92. Finansinėje atskaitomybėje nematerialusis turtas parodomas balansine verte, kurią sudaro suma, gauta iš turto įsigijimo savikainos atėmus amortizacijos sumą, sukauptą iki balanso datos. 93. Nematerialiajam turtui skaičiuojama amortizacija. Amortizuojama nematerialiojo turto vertė turi būti nuosekliai paskirstyta per visą jo naudingo tarnavimo laiką. Nematerialiojo turto amortizacijos suma pripažįstama sąnaudomis kiekvieną ataskaitinį laikotarpį, išskyrus atvejus, kai amortizacijos sąnaudos įtraukiamos į kito turto pasigaminimo savikainą. Pradėjus naudoti nematerialųjį turtą, jo amortizacija pradedama skaičiuoti nuo kito mėnesio pirmos dienos. Pardavus ar nurašius nematerialųjį turtą, ji nebeskaičiuojama nuo kito mėnesio pirmos dienos arba kai visa naudojamo turto vertė perkeliama į sąnaudas arba į prekių ar paslaugų savikainą. 94. Nematerialiojo turto amortizacija skaičiuojama, remiantis metine amortizacijos norma, kurią nusistato įmonė, atsižvelgdama į planuojamą turto naudingo tarnavimo laiką, informaciją apie panašaus ir panašiai naudojamo turto naudingo tarnavimo laiką, techninį, technologinį ir kitokį senėjimą, turto kontrolės laikotarpį ir teisinius bei kitokius veiksnius, ribojančius naudojimo laiką, turto naudingo tarnavimo laiko priklausomybę nuo kito įmonės turto naudingo tarnavimo laiko. 95. Nematerialiojo turto naudingo tarnavimo laikas gali būti ilgas, bet visada ribotas. Jis neturi viršyti ribotam laikui jį kontroliuoti suteiktų teisių galiojimo laiko, išskyrus atvejus, kai teisės gali būti atnaujintos ir jų atnaujinimas yra pagrįstas. Nematerialiojo turto likvidacinė vertė turi būti laikoma nuliu. 96. Nematerialiojo turto amortizacija skaičiuojama taikant tiesiogiai proporcingą (tiesinį) metodą, kuriuo metinė amortizacijos suma apskaičiuojama pagal formulę: , kur N – metinė amortizacijos suma; V – nematerialiojo turto įsigijimo savikaina; T – naudingo tarnavimo laikas metais. 97. Nematerialiojo turto naudingo tarnavimo laikas turi būti peržiūrimas periodiškai. Jei tikėtinas turto naudingo tarnavimo laikas reikšmingai skiriasi nuo ankstesnių įvertinimų, amortizacijos laikotarpis turi būti patikslintas. 98. Nematerialiojo turto eksploatavimo išlaidos priskiriamos to ataskaitinio laikotarpio, kuriuo jos buvo patirtos, sąnaudoms. Patirtos nematerialiojo turto atnaujinimo ar tobulinimo išlaidos turi būti pripažįstamos to ataskaitinio laikotarpio sąnaudomis. 99. Jei apskaitoje užregistruotas nematerialusis turtas nebeatitinka turto priskyrimo nematerialiajam turtui požymių, jis nurašomas. 100. Perleidus nematerialųjį turtą, pelno (nuostolių) ataskaitos kitos (netipinės) įmonės veiklos straipsniuose parodomas jo perleidimo rezultatas. Pelnas arba nuostoliai, susidarę perleidus nematerialųjį turtą, apskaičiuojami iš gautų arba gautinų pajamų atimant perleisto turto likutinę vertę ir visas su perleidimu susijusias išlaidas. 101. Praradus ar nurašius nevisiškai amortizuotą nematerialųjį turtą, pripažįstami nuostoliai, kurie parodomi pelno (nuostolių) ataskaitoje kaip veiklos sąnaudos. 102. Nematerialusis turtas, kuris nenaudojamas įmonės veikloje ir laikomas perleidimo tikslu, perkeliamas į atsargų sąskaitą. Atsargų sąskaitoje jis registruojamas likutine verte, buvusia perkėlimo dieną. Ši suma laikoma atsargų įsigijimo savikaina. Atsargų apskaitos reikalavimus nustato šio standarto XI skyrius „Atsargų apskaita“. X. ILGALAIKIO MATERIALIOJO TURTO APSKAITA 103. Ilgalaikiam materialiajam turtui priskiriamas turtas, kuris įmonei teikia ekonominės naudos naudojamas ilgiau nei vienerius metus ir kurio įsigijimo (pasigaminimo) savikaina yra ne mažesnė už įmonės nusistatytą minimalią ilgalaikio materialiojo turto vertę. 104. Materialusis turtas turi būti priskiriamas ilgalaikiam turtui, jei jis atitinka visus šiuos požymius: 104.1. įmonė ketina jį naudoti ilgiau nei vienerius metus; 104.2. įmonė pagrįstai tikisi gauti iš turto ekonominės naudos būsimaisiais laikotarpiais; 104.3. įmonė gali patikimai nustatyti turto įsigijimo (pasigaminimo) savikainą; 104.4. turto įsigijimo (pasigaminimo) savikaina yra ne mažesnė už kiekvienai turto grupei įmonės nusistatytą minimalią ilgalaikio materialiojo turto vertę; 104.5. įmonei perduota rizika, susijusi su materialiuoju turtu. 105. Rizikos perdavimu laikomas momentas, kai įmonė įgyja teisę materialųjį turtą valdyti, naudoti ir juo disponuoti, tampa už jį atsakinga, ir jai priklauso materialiojo turto teikiama nauda. Rizikos perdavimo momentas paprastai aptariamas sutartyje. 106. Materialusis turtas, sudarantis prielaidas įmonei veikti būsimaisiais laikotarpiais, nors ir neduodantis tiesioginės ekonominės naudos, pripažįstamas ilgalaikiu turtu (pavyzdžiui, turtas, įsigytas darbo saugos, gamtosaugos, valdymo tikslams). 107. Jei įmonė ketina įsigyti materialųjį turtą, kuris teiks įmonei ekonominės naudos naudojamas ilgiau nei vienerius metus, išankstiniai ir kiti panašaus pobūdžio mokėjimai už tokį turtą turi būti priskiriami ilgalaikiam turtui, kuris apskaitoje registruojamas atskirose sąskaitose. Ilgalaikiam materialiajam turtui taip pat priskiriamas gautas, bet dar nepradėtas naudoti arba nebaigtas komplektuoti ilgalaikis materialusis turtas. Nurodytas turtas apskaitoje registruojamas atskirose sąskaitose, o balanse parodomas atitinkamuose ilgalaikio materialiojo turto straipsniuose. 108. Ilgalaikis materialusis turtas apskaitoje registruojamas įsigijimo (pasigaminimo) savikaina. Jo įsigijimo (pasigaminimo) savikainą sudaro įsigyjant šį turtą sumokėta ar mokėtina pinigų suma (ar kitokio sunaudoto turto vertė), įskaitant muitus ir negrąžinamus mokesčius, susijusius su šio turto įsigijimu, atsivežimo, paruošimo naudoti, projektavimo darbų, sumontavimo, instaliavimo, išbandymo, derinimo, remonto darbų, infrastruktūros ir turto registravimo, žemės sklypo ir statybos aikštelės paruošimo bei kitas, tiesiogiai susijusias su turto įsigijimu išlaidas, patirtas iki jo naudojimo pradžios. 109. Ilgalaikiam turtui įsigyti arba sukurti pasiskolintų sumų palūkanos į ilgalaikio turto įsigijimo (pasigaminimo) savikainą neįskaičiuojamos. Jos pripažįstamos atitinkamų ataskaitinių laikotarpių palūkanų sąnaudomis. Į ilgalaikio turto įsigijimo savikainą neįskaičiuojamas pridėtinės vertės mokestis, išskyrus atvejus, kai jis yra negrąžinamas. Negrąžinamą pridėtinės vertės mokestį įmonė gali įskaityti į turto įsigijimo savikainą arba iš karto pripažinti veiklos sąnaudomis. 110. Ilgalaikio materialiojo turto pasigaminimo savikaina apskaičiuojama prie pagrindinių žaliavų, medžiagų, komplektuojamųjų gaminių, sunaudotų gaminant (statant) ilgalaikį turtą, įsigijimo savikainos pridedant tiesiogines darbo ir netiesiogines (pridėtines) gamybos (statybos) išlaidas, patirtas gaminant (statant) šį turtą iki jo naudojimo pradžios. Savo reikmėms gaminamo (statomo) turto savikaina nustatoma pagal tuos pačius principus, kaip ir įsigyjant turtą. Papildomos (viršnormatyvinės) medžiagų ar darbo jėgos sąnaudos, patirtos savo reikmėms gaminant (statant) turtą, turi būti pripažįstamos ataskaitinio laikotarpio veiklos sąnaudomis. 111. Ilgalaikiam materialiajam turtui yra priskiriami įsigyti arba pačios įmonės statomi nebaigti statyti objektai, kurie bus naudojami įmonės veikloje, montuojami įrengimai ir jų montavimo (instaliavimo) darbai, atliekami rangovų arba pačios įmonės, bet ataskaitinio laikotarpio pabaigoje dar nebaigti. 111.1. Įsigytų nebaigtų statyti objektų vertė nustatoma prie nebaigto statyti objekto pardavėjui sumokėtos arba mokėtinos sumos pridėjus jo įsigijimo įforminimo išlaidas ir iki ataskaitinio laikotarpio pabaigos jame atliktų darbų vertę. Jeigu statybos darbus atlieka rangovai, nebaigtų statyti darbų vertė gali būti nustatoma remiantis rangovų atliktų darbų aktais, mokėjimo arba kitais dokumentais. Už statybos darbus sumokėtas avansas balanse priskiriamas nebaigtai statybai. Jeigu objektą stato pati įmonė, nebaigto statyti objekto vertę sudaro sunaudotų medžiagų, komplektuojamųjų gaminių įsigijimo ir atliktų projektavimo darbų vertė, tiesioginės darbo, netiesioginės gamybos ir kitos su šio objekto statyba susijusios išlaidos. Nebaigtų statyti objektų nusidėvėjimas neskaičiuojamas. 111.2. Įsigytų montuojamų įrengimų vertė nustatoma prie turto pardavėjui sumokėtos arba mokėtinos sumos pridėjus turto įsigijimo išlaidas ir iki ataskaitinio laikotarpio pabaigos atliktų montavimo darbų vertę. Jeigu montavimo darbus atlieka rangovai, montavimo darbų vertė gali būti nustatoma remiantis rangovų atliktų darbų aktais, mokėjimo arba kitais dokumentais. Jeigu turtą montuoja pati įmonė, nebaigto montuoti turto vertę sudaro sunaudotų medžiagų, komplektuojamųjų gaminių įsigijimo ir atliktų montavimo darbų vertė, tiesioginės darbo ir kitos su šio turto paruošimu naudoti susijusios išlaidos. Nebaigto montuoti turto nusidėvėjimas neskaičiuojamas. 112. Jeigu įmonė ilgalaikį materialųjį turtą gauna kaip savininkų įnašus, turto įsigijimo savikainą sudaro savininkų sprendimu patvirtinta turto vertė, kuri negali būti didesnė už jo tikrąją vertę. Šio turto paruošimo naudoti išlaidos iš karto pripažįstamos veiklos sąnaudomis. 113. Neatlygintinai gauto (dovanoto) ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo savikainą sudaro dovanojimo sutartyje ar kitame dokumente patvirtinta to turto vertė, kuri negali būti didesnė už tikrąją vertę, bei su jo gavimu ir paruošimu naudoti susijusios išlaidos. Kai turto vertė nenurodyta, gauto ilgalaikio materialiojo turto vertę, kuri ir bus laikoma įsigijimo savikaina, nustato įmonė, atsižvelgdama į to turto tikrąją vertę. 114. Lizingo (finansinės nuomos) būdu (toliau – lizingo) įsigyjamo ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo savikainą sudaro lizingo sutartyje nurodyta turto vertės dengimo suma, t. y. turto vertė, neįskaitant palūkanų, paslaugų, mokesčių ar kitų sutartyje numatytų išlaidų. Su lizingo sutarties sudarymu ir turto paruošimu naudoti susijusios ir iki turto naudojimo pradžios patirtos išlaidos priskiriamos pagal lizingo sutartį gauto turto įsigijimo savikainai. Šioms išlaidoms nepriskiriamos palūkanų sąnaudos. 115. Ilgalaikis materialusis turtas gali būti įsigyjamas mainais į kitą turtą. Mainų sandoris laikomas pardavimu, t. y. mainų sutarties atveju abi mainų sutarties šalys laikomos ir perduodamo turto pardavėju, ir gaunamo turto pirkėju. Mainais gauto turto įsigijimo savikaina nustatoma prie mainų sutartyje numatytos vertės, pridedant tiesiogines, su turto mainais susijusias išlaidas, patirtas iki jo naudojimo pradžios. Jei sudarant mainų sutartį turto vertė nenurodoma, mainais gauto turto įsigijimo savikaina bus lygi jo tikrajai vertei, pridėjus visas įmonei tenkančias su turto mainais susijusias išlaidas, patirtas iki jo naudojimo pradžios. 116. Ilgalaikis materialusis turtas, jį įsigijus ar pasigaminus, apskaitoje registruojamas įsigijimo (pasigaminimo) savikaina, o finansinėje atskaitomybėje parodomas balansine verte, kurią sudaro suma, gauta iš turto įsigijimo (pasigaminimo) savikainos atėmus nusidėvėjimo sumą, sukauptą iki balanso datos. 117. Ilgalaikis turtas apskaitoje skirstomas į grupes pagal jo pobūdį ir paskirtį. Turto grupių skaičių ir rūšis įmonės nustato savo nuožiūra. Kiekvienai turto grupei įmonė gali nusistatyti skirtingas ilgalaikio turto minimalias vertes. Ilgalaikio materialiojo turto grupių pavyzdžiai: 117.1. žemė; 117.2. pastatai ir statiniai; 117.3. mašinos ir įrengimai; 117.4. transporto priemonės; 117.5. įranga, prietaisai ir įrenginiai. 118. Ilgalaikis materialusis turtas gali būti riboto (pastatai, statiniai, mašinos, įrengimai, įranga ir pan.) ir neriboto (žemė) naudojimo laiko. Skaičiuojamas tik riboto naudojimo laiko turto nusidėvėjimas. 119. Ilgalaikio materialiojo turto nusidėvėjimas skaičiuojamas remiantis metine nusidėvėjimo norma, kurią įmonė nusistato atsižvelgdama į: 119.1. planuojamą naudingo tarnavimo laiką; 119.2. planuojamą ilgalaikio materialiojo turto naudojimo intensyvumą, turto naudojimo aplinką, naudingųjų turto savybių kitimą per visą jo naudingo tarnavimo laiką; 119.3. technologijų bei ekonominę pažangą, morališkai sendinančią turtą; 119.4. teisinius ir kitokius veiksnius, ribojančius ilgalaikio materialiojo turto naudingo tarnavimo laiką. 120. Bibliotekų fondų, meno kūrinių, muziejų eksponatų, į kultūros vertybių registrą įtraukto ilgalaikio materialiojo turto, išskyrus pastatų ir statinių, kurie buvo remontuoti arba rekonstruoti, nusidėvėjimas neskaičiuojamas. Jei į kultūros vertybių registrą įtraukti pastatai ir statiniai buvo rekonstruoti arba remontuoti ir dėl to buvo padidinta jų vertė, nusidėvėjimas skaičiuojamas tik nuo rekonstravimo arba remonto darbų vertės, kuria buvo padidinta pastatų įsigijimo savikaina. Taip pat neskaičiuojamas pagal lizingo sutartį perduoto ilgalaikio materialiojo turto nusidėvėjimas. 121. Pagal nuomos sutartį, atitinkančią lizingo sutarties požymius, naudojamo ilgalaikio materialiojo turto nusidėvėjimą apskaičiuoja ir finansinėje atskaitomybėje parodo lizingo gavėjas, t. y. asmuo, kuris pagal sutartį savo veikloje naudoja turtą, priklausantį kitam asmeniui. Nuomos sutartis apskaitoje registruojama kaip lizingas, jei sutartyje yra bent vienas iš šių požymių: 121.1. sutarties laikotarpio pabaigoje nuosavybės teisė į turtą pereina turto gavėjui; 121.2. jei turto gavėjas turi teisę sutarties laikotarpio pabaigoje įsigyti turtą už kainą kur kas mažesnę nei jo tikroji vertė, ir laikotarpio pradžioje labai tikėtina, kad šia teise bus pasinaudota; 121.3. sutarties laikotarpis trunka didesniąją turto ekonominio tarnavimo laiko dalį, net jei nuosavybės teisė ir neperduodama. Šis laikotarpis turėtų būti ne trumpesnis kaip 75 procentai turto ekonominio tarnavimo laiko; 121.4. sutarties laikotarpio pradžioje dabartinė minimalių įmokų vertė yra lygi turto tikrajai vertei arba sudaro ne mažiau kaip 90 procentų turto tikrosios vertės; 121.5. turtas yra specifinės paskirties ir, neatlikus didesnių pakeitimų, jį naudoti gali tik šis turto gavėjas. 122. Pagal lizingo sutartį naudojamo ilgalaikio materialiojo turto nusidėvėjimas skaičiuojamas taikant tą pačią apskaitos politiką, kaip ir nuosavo turto nusidėvėjimo apskaitai. Jei sutartyje nenumatyta, kad nuosavybės teisė į turtą lizingo laikotarpio pabaigoje pereina lizingo gavėjui arba jei lizingo gavėjas neketina jo įsigyti pasibaigus lizingo laikotarpiui, turtas turi būti nudėvimas per sutartyje nustatytą lizingo laikotarpį, kurį lizingo gavėjas įsipareigoja nuomotis turtą. 123. Išsinuomoto ar pagal panaudos sutartį gauto turto nusidėvėjimą skaičiuoja ir pripažįsta sąnaudomis turto savininkas (nuomotojas, panaudos davėjas). Išnuomoto ar pagal panaudos sutartį perduoto turto nusidėvėjimas skaičiuojamas taikant tą pačią apskaitos politiką, kaip ir kitam įmonės naudojamam tos pačios grupės turtui. 124. Nenaudojamo ilgalaikio materialiojo turto nusidėvėjimas neskaičiuojamas. Šis turtas apskaitoje registruojamas atskiroje sąskaitoje ir finansinėje atskaitomybėje parodomas toje pačioje turto grupėje, kuriai jis buvo priskirtas, kol buvo naudojamas. Jei turtas laikinai nėra naudojamas dėl remonto, jis nepriskiriamas nenaudojamam turtui. 125. Pradėjus naudoti ilgalaikį materialųjį turtą, jo nusidėvėjimas pradedamas skaičiuoti nuo kito mėnesio pirmos dienos. Nurašius, perleidus ar kitaip perdavus ilgalaikį materialųjį turtą, kai jis nustoja būti naudojamas, nusidėvėjimas nebeskaičiuojamas nuo kito mėnesio pirmos dienos arba kai visa naudojamo ilgalaikio turto vertė (atėmus likvidacinę vertę) perkeliama į sąnaudas arba prekių ar paslaugų savikainą. 126. Nusistatytas ilgalaikio materialiojo turto naudingo tarnavimo laikas ir likvidacinė vertė gali būti tikslinami gavus papildomos informacijos. Ilgalaikio materialiojo turto likutinė vertė pradedant laikotarpiu, kai buvo patikslintas naudingo tarnavimo laikas arba likvidacinė vertė, turi būti nudėvėta per likusį (patikslintą) turto naudingo tarnavimo laiką. 127. Jeigu atlikto rekonstravimo ar remonto išlaidomis didinama ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo savikaina, nusidėvėjimas skaičiuojamas nuo padidėjusios vertės. Šio turto likutinė vertė pradedant laikotarpiu, kai ji buvo patikslinta, turi būti nudėvėta per likusį arba patikslintą turto naudingo tarnavimo laiką. 128. Patikslintas ilgalaikio materialiojo turto nusidėvėjimas pradedamas skaičiuoti nuo kito mėnesio pirmos dienos. 129. Taikomi šie ilgalaikio materialiojo turto nusidėvėjimo skaičiavimo metodai: 129.1. tiesiogiai proporcingas (tiesinis); 129.2. produkcijos. 130. Taikant tiesiogiai proporcingą (tiesinį) metodą, metinė nusidėvėjimo suma apskaičiuojama pagal formulę: , kur N – metinė nusidėvėjimo suma; V1 – ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo (pasigaminimo) savikaina; V2 – ilgalaikio materialiojo turto likvidacinė vertė; T – naudingo tarnavimo laikas metais. 131. Produkcijos metodu apskaičiuota nusidėvėjimo suma priklauso nuo tam tikru ilgalaikio materialiojo turto objektu pagamintos produkcijos (atliktų paslaugų) kiekio. Taikant šį metodą, nusidėvėjimo suma apskaičiuojama pagal formulę: , kur N – nusidėvėjimo suma, tenkanti pagamintai produkcijai (atliktoms paslaugoms); V1 – ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo (pasigaminimo) savikaina; V2 – ilgalaikio materialiojo turto likvidacinė vertė; P – per ataskaitinį laikotarpį pagamintos produkcijos (atliktų paslaugų) kiekis; Pmax – maksimalus ilgalaikio turto objektu pagamintos produkcijos (atliktų paslaugų) kiekis, numatomas pagaminti (atlikti) per visą jo naudingo tarnavimo laiką. 132. Ilgalaikio materialiojo turto objektus, kurių nusidėvėjimas skaičiuojamas, įmonės gali nusistatyti pačios. Tai gali būti grupė identiškų vienarūšių turto vienetų, atskiras turto vienetas arba turto vieneto sudėtinė dalis, jeigu jos naudingo tarnavimo laikotarpis skiriasi nuo to turto, kurio sudėtinė dalis ji yra, naudingo tarnavimo laiko ir jeigu įmanoma įvertinti šios dalies įsigijimo (pasigaminimo) savikainą. Jeigu tokių dalių įsigijimo (pasigaminimo) savikainą galima …