Byla Nr. 44/01 LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS N U T A R I M A S DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS AUKŠČIAUSIOSIOS TARYBOS 1990 M. RUGSĖJO 27 D. NUTARIMO NR. I-619 „DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS GYVENTOJŲ PAJAMŲ GARANTIJŲ ĮSTATYMO TAIKYMO“ 1 PUNKTO, TAIP PAT DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 1996 M. LIEPOS 5 D. NUTARIMU NR. 808 „DĖL SOCIALINĖS PAŠALPOS SKYRIMO IR MOKĖJIMO NUOSTATŲ PATVIRTINIMO“ PATVIRTINTŲ SOCIALINĖS PAŠALPOS SKYRIMO IR MOKĖJIMO NUOSTATŲ 6.1.1 PUNKTO (1996 M. LAPKRIČIO 6 D. REDAKCIJA), 6.1.4 PUNKTO (1996 M. LAPKRIČIO 6 D. REDAKCIJA), 6.1.5 PUNKTO (1996 M. LAPKRIČIO 6 D. REDAKCIJA), 7 PUNKTO (1996 M. LAPKRIČIO 6 D. REDAKCIJA), 9 PUNKTO IR LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2000 M. BALANDŽIO 17 D. NUTARIMU NR. 441 „DĖL SOCIALINĖS PAŠALPOS SKYRIMO IR MOKĖJIMO NUOSTATŲ PATVIRTINIMO“ PATVIRTINTŲ SOCIALINĖS PAŠALPOS SKYRIMO IR MOKĖJIMO NUOSTATŲ 5.1.1 PUNKTO, 5.1.7 PUNKTO (2000 M. BALANDŽIO 17 D. IR 2000 M. LIEPOS 14 D. REDAKCIJOS), 5.1.8 PUNKTO (2000 M. BALANDŽIO 17 D. IR 2000 M. LIEPOS 14 D. REDAKCIJOS), 5.4, 5.5.2, 9 PUNKTŲ ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI IR LIETUVOS RESPUBLIKOS GYVENTOJŲ PAJAMŲ GARANTIJŲ ĮSTATYMO 10 STRAIPSNIO (1994 M. LAPKRIČIO 3 D. REDAKCIJA) 1 DALIAI 2004 m. kovo 5 d. Nr. Vilnius Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Augustino Normanto, Jono Prapiesčio, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko, sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei, dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovėms Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Paramos šeimai skyriaus vedėjai Aldonai Karčiauskienei ir šios ministerijos Teisės ir personalo skyriaus viršininkei Vidai Marijai Zabarauskienei, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 ir 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2003 m. vasario 24 d. išnagrinėjo bylą Nr. 44/01 pagal pareiškėjo – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą ištirti: 1) ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. liepos 5 d. nutarimu Nr. 808 „Dėl Socialinės pašalpos skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Socialinės pašalpos skyrimo ir mokėjimo nuostatų 6.1.1 punktas (1996 m. lapkričio 6 d. redakcija), 6.1.4 punktas (1996 m. lapkričio 6 d. redakcija), 6. 1.5 punktas (1996 m. lapkričio 6 d. redakcija), 7 punktas (1996 m. lapkričio 6 d. redakcija), 9 punktas ta apimtimi, kuria nustatytos socialinės pašalpos gavimo papildomos sąlygos ir apribojimai, palyginti su Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų garantijų įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsniui bei 94 straipsnio 2 punktui ir Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų garantijų įstatymo 10 straipsnio 1 daliai; 2) ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. liepos 5 d. nutarimu Nr. 808 „Dėl Socialinės pašalpos skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Socialinės pašalpos skyrimo ir mokėjimo nuostatų 7 punktas (1996 m. lapkričio 6 d. redakcija) ta apimtimi, kuria atskiroms šeimoms, auginančioms namuose vaikus, nustatyti socialinės pašalpos gavimo apribojimai, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 2 daliai ir 39 straipsnio 1 daliai; 3) ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. balandžio 17 d. nutarimu Nr. 441 „Dėl Socialinės pašalpos skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Socialinės pašalpos skyrimo ir mokėjimo nuostatų 5.1.1, 5.1.7, 5.1.8, 5.4, 5.5.2 ir 9 punktai ta apimtimi, kuria nustatytos socialinės pašalpos gavimo papildomos sąlygos ir apribojimai, palyginti su Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų garantijų įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsniui bei 94 straipsnio 2 punktui ir Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų garantijų įstatymo 10 straipsnio 1 daliai; 4) ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. balandžio 17 d. nutarimu Nr. 441 „Dėl Socialinės pašalpos skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Socialinės pašalpos skyrimo ir mokėjimo nuostatų 5.4 ir 5.5.2 punktai ta apimtimi, kuria atskiroms šeimoms, auginančioms namuose vaikus, nustatyti socialinės pašalpos gavimo apribojimai, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 2 daliai ir 39 straipsnio 1 daliai. Konstitucinis Teismas nustatė: I Pareiškėjas – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti: 1) ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. liepos 5 d. nutarimu Nr. 808 „Dėl Socialinės pašalpos skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo“ (Žin., 1996, Nr. 66-1583) patvirtintų Socialinės pašalpos skyrimo ir mokėjimo nuostatų 6.1.1 punktas (1996 m. lapkričio 6 d. redakcija), 6.1.4 punktas (1996 m. lapkričio 6 d. redakcija), 6.1.5 punktas (1996 m. lapkričio 6 d. redakcija), 7 punktas (1996 m. lapkričio 6 d. redakcija) ir 9 punktas – visi punktai ta apimtimi, kuria nustatytos socialinės pašalpos gavimo papildomos sąlygos ir apribojimai, palyginti su Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų garantijų įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi, – neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsniui ir 94 straipsnio 2 punktui ir Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų garantijų įstatymo 10 straipsnio 1 daliai; 2) ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. liepos 5 d. nutarimu Nr. 808 „Dėl Socialinės pašalpos skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Socialinės pašalpos skyrimo ir mokėjimo nuostatų 7 punktas (1996 m. lapkričio 6 d. redakcija) ta apimtimi, kuria atskiroms šeimoms, auginančioms namuose vaikus, nustatyti socialinės pašalpos gavimo apribojimai, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 2 daliai ir 39 straipsnio 1 daliai; 3) ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. balandžio 17 d. nutarimu Nr. 441 „Dėl Socialinės pašalpos skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo“ (Žin., 2000, Nr. 33-936) patvirtintų Socialinės pašalpos skyrimo ir mokėjimo nuostatų 5.1.1, 5.1.7, 5.1.8, 5.4, 5.5.2 ir 9 punktai – visi punktai ta apimtimi, kuria nustatytos socialinės pašalpos gavimo papildomos sąlygos ir apribojimai, palyginti su Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų garantijų įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi, – neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsniui bei 94 straipsnio 2 punktui ir Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų garantijų įstatymo 10 straipsnio 1 daliai; 4) ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. balandžio 17 d. nutarimu Nr. 441 „Dėl Socialinės pašalpos skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Socialinės pašalpos skyrimo ir mokėjimo nuostatų 5.4 ir 5.5.2 punktai – abu punktai ta apimtimi, kuria atskiroms šeimoms, auginančioms namuose vaikus, nustatyti socialinės pašalpos gavimo apribojimai, – neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 2 daliai ir 39 straipsnio 1 daliai. II Pareiškėjas prašymą grindžia šiais argumentais. 1. Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų garantijų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 10 straipsnio (1994 m. lapkričio 3 d. redakcija) 1 dalyje nustatyta, kad šeimai, kurios pajamos mažesnės už valstybės remiamas, mokama socialinė pašalpa. Minėtas straipsnis yra šio įstatymo III skyriuje „Socialinė pašalpa“. Pareiškėjo nuomone, Gyventojų pajamų garantijų įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje numatytas pagrindinis ir vienintelis kriterijus socialinei pašalpai gauti – šeimos pajamų dydis; Įstatymas nenumato jokių apribojimų ar papildomų sąlygų, dėl kurių šeimai, kurios pajamos yra mažesnės už valstybės remiamas, būtų galima nemokėti socialinės pašalpos. 2. Pareiškėjo manymu, Vyriausybės 1996 m. liepos 5 d. nutarimu Nr. 808 „Dėl Socialinės pašalpos skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Socialinės pašalpos skyrimo ir mokėjimo nuostatų 6.1.1 punkte (1996 m. lapkričio 6 d. redakcija), 6.1.4 punkte (1996 m. lapkričio 6 d. redakcija), 6.1.5 punkte (1996 m. lapkričio 6 d. redakcija), 7 punkte (1996 m. lapkričio 6 d. redakcija) ir 9 punkte, taip pat Vyriausybės 2000 m. balandžio 17 d. nutarimu Nr. 441 „Dėl Socialinės pašalpos skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Socialinės pašalpos skyrimo ir mokėjimo nuostatų 5.1.1, 5.1.7, 5.1.8, 5.4, 5.5.2 ir 9 punktuose nustatytos papildomos sąlygos ir apribojimai, nenumatyti Gyventojų pajamų garantijų įstatyme: pašalpa skiriama ir mokama šeimoms (vienišiems asmenims), jeigu sutuoktiniai, vienas iš sutuoktinių (vieniši asmenys) inter alia dirba pagal darbo sutartis, yra įsiregistravę darbo biržoje, yra nustatyti darbo terminai, pašalpos mokėjimo terminai, reikalavimai darbo užmokesčiui, nustatyti apribojimai gauti pašalpą atskiroms šeimoms, turinčioms vaikų, taip pat šeimoms, kurių nariai yra individualių įmonių savininkai. Todėl pareiškėjui kilo abejonių, ar Vyriausybės 1996 m. liepos 5 d. nutarimu Nr. 808 „Dėl Socialinės pašalpos skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Socialinės pašalpos skyrimo ir mokėjimo nuostatų 6.1.1 punktas (1996 m. lapkričio 6 d. redakcija), 6.1.4 punktas (1996 m. lapkričio 6 d. redakcija), 6.1.5 punktas (1996 m. lapkričio 6 d. redakcija), 7 punktas (1996 m. lapkričio 6 d. redakcija) ir 9 punktas – visi punktai ta apimtimi, kuria nustatytos socialinės pašalpos gavimo papildomos sąlygos ir apribojimai, palyginti su Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų garantijų įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi, – ir Vyriausybės 2000 m. balandžio 17 d. nutarimu Nr. 441 „Dėl Socialinės pašalpos skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Socialinės pašalpos skyrimo ir mokėjimo nuostatų 5.1.1, 5.1.7, 5.1.8, 5.4, 5.5.2 ir 9 punktai – visi punktai ta apimtimi, kuria nustatytos socialinės pašalpos gavimo papildomos sąlygos ir apribojimai, palyginti su Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų garantijų įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi, – neprieštarauja (neprieštaravo) Gyventojų pajamų garantijų įstatymo 10 straipsnio 1 daliai. 3. Pareiškėjas pažymėjo, kad pagal Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktą Vyriausybė turi vykdyti įstatymus ir Seimo nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo, kad Konstitucijos 5 straipsnyje yra įtvirtintas valdžių padalijimo principas. Pareiškėjas suabejojo, ar Vyriausybė, nustatydama socialinės pašalpos gavimo papildomas sąlygas ir apribojimus, palyginti su Gyventojų pajamų garantijų įstatymo 10 straipsnio (1994 m. lapkričio 3 d. redakcija) 1 dalimi, neviršijo savo konstitucinių įgaliojimų ir ar dėl to Vyriausybės 1996 m. liepos 5 d. nutarimu Nr. 808 „Dėl Socialinės pašalpos skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Socialinės pašalpos skyrimo ir mokėjimo nuostatų 6.1.1 punkto (1996 m. lapkričio 6 d. redakcija), 6.1.4 punkto (1996 m. lapkričio 6 d. redakcija), 6.1.5 punkto (1996 m. lapkričio 6 d. redakcija), 7 punkto (1996 m. lapkričio 6 d. redakcija), 9 punkto ir Vyriausybės 2000 m. balandžio 17 d. nutarimu Nr. 441 „Dėl Socialinės pašalpos skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Socialinės pašalpos skyrimo ir mokėjimo nuostatų 5.1.1, 5.1.7, 5.1.8, 5.4, 5.5.2 ir 9 punktų nuostatos neprieštarauja (neprieštaravo) Konstitucijos 5 straipsniui ir 94 straipsnio 2 punktui. 4. Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę, o 39 straipsnio 1 dalyje inter alia nustatyta, kad valstybė globoja šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose, įstatymo nustatyta tvarka teikia joms paramą. Pareiškėjo teigimu, Vyriausybės 1996 m. liepos 5 d. nutarimu Nr. 808 „Dėl Socialinės pašalpos skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Socialinės pašalpos skyrimo ir mokėjimo nuostatų 7 punkte (1996 m. lapkričio 6 d. redakcija) ir Vyriausybės 2000 m. balandžio 17 d. nutarimu Nr. 441 „Dėl Socialinės pašalpos skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Socialinės pašalpos skyrimo ir mokėjimo nuostatų 5.4 ir 5.5.2 punktuose atskiroms šeimoms, auginančioms namuose vaikus, yra nustatyti socialinės pašalpos gavimo apribojimai. Todėl pareiškėjas suabejojo, ar Vyriausybės 1996 m. liepos 5 d. nutarimu Nr. 808 „Dėl Socialinės pašalpos skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Socialinės pašalpos skyrimo ir mokėjimo nuostatų 7 punktas (1996 m. lapkričio 6 d. redakcija) ir Vyriausybės 2000 m. balandžio 17 d. nutarimu Nr. 441 „Dėl Socialinės pašalpos skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Socialinės pašalpos skyrimo ir mokėjimo nuostatų 5.4 ir 5.5.2 punktai neprieštarauja Konstitucijos 38 straipsnio 2 daliai ir 39 straipsnio 1 daliai. III Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo viceministrės R. Melnikienės rašytiniai paaiškinimai, parengti suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovių A. Karčiauskienės ir V. M. Zabarauskienės. 1. Viceministrė atkreipė dėmesį į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. rugsėjo 27 d. nutarimo Nr. I-619 „Dėl Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų garantijų įstatymo taikymo“ (Žin., 1990, Nr. 30-712) 1 punktą Įstatymo III skyriuje numatyta socialinė pašalpa pradedama mokėti įgyvendinus pajamų deklaravimą; atskiroms gyventojų kategorijoms socialinė pašalpa gali būti pradedama mokėti ir anksčiau atskiru Vyriausybės nutarimu. Nurodyto Aukščiausiosios Tarybos nutarimo 3 punktu Socialinės apsaugos ministerijai pavesta parengti inter alia socialinės pašalpos apskaičiavimo bei išmokėjimo taisykles. Viceministrė pažymėjo, kad socialinės apsaugos ministras 1992 m. sausio 15 d. įsakymu Nr. 8 (oficialiai neskelbtas) patvirtino Socialinės pašalpos skyrimo ir mokėjimo nuostatus, kuriais inter alia apibrėžė socialinės pašalpos skyrimo ir gavimo kriterijus. Socialinė pašalpa šeimai sudaro 90 procentų skirtumo tarp valstybės remiamų pajamų šeimai dydžio ir vidutinių mėnesinių šeimos pajamų. Kadangi iki šiol neįgyvendinta nuostata dėl pajamų deklaravimo, Įstatymo 10 straipsnyje numatyta socialinė pašalpa skiriama ir mokama remiantis poįstatyminiais teisės aktais – Vyriausybės nutarimais. Viceministrės nuomone, neįgyvendinus visuotinio gyventojų pajamų ir turto deklaravimo, teisiškai nėra galimybės nustatyti realių šeimos pajamų, o skaičiuojamos tik šeimos gaunamos darbo pajamos bei kitos išmokos (pensijos, pašalpos, kompensacijos), pagal kurias neįmanoma nustatyti asmens tikrųjų pajamų, reikalingų socialinei pašalpai skirti. Todėl, pasak viceministrės, Vyriausybė, vykdydama gyventojų pajamų bei turto deklaravimą reglamentuojančius teisės aktus, taip pat minėtą Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. rugsėjo 27 d. nutarimą Nr. I-619, 1996 m. liepos 5 d. priėmė nutarimą Nr. 808 „Dėl Socialinės pašalpos skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo“. Socialinės pašalpos skyrimo ir mokėjimo nuostatų 6.1.1, 6.1.4, 6.1.5, 7 ir 9 punktuose apibrėžiama, kokioms sąlygoms esant galima nustatyti gaunamas šeimos pajamas. Taip detalizuojama Gyventojų pajamų garantijų įstatymo 1 straipsnio nuostata, kurioje apibrėžiama pajamų sąvoka. Viceministrė pripažino, kad Socialinės pašalpos skyrimo ir mokėjimo nuostatų 6.1.1, 6.1.4, 6.1.5, 7 ir 9 punktuose kriterijai, kuriais vadovaujantis sprendžiamas socialinės pašalpos skyrimo klausimas, yra suformuluoti teisiškai nekorektiškai, tačiau, viceministrės manymu, vien tai nėra pakankamas pagrindas pripažinti nurodytus Socialinės pašalpos skyrimo ir mokėjimo nuostatų punktus prieštaraujančiais Gyventojų pajamų garantijų įstatymo 10 straipsnio 1 daliai, Konstitucijos 5 straipsniui ir 94 straipsnio 2 punktui. Viceministrė taip pat teigė, kad Gyventojų pajamų garantijų įstatymo 10 straipsnio 1 daliai, Konstitucijos 5 straipsniui ir 94 straipsnio 2 punktui neprieštarauja ir Vyriausybės 2000 m. balandžio 17 d. nutarimu Nr. 441 „Dėl Socialinės pašalpos skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Socialinės pašalpos skyrimo ir mokėjimo nuostatų 5.1.1, 5.1.7, 5.1.8, 5.4, 5.5.2 ir 9 punktai. 2. Viceministrė teigė, kad Lietuvoje socialinės paramos šeimai sistemą sudaro pašalpos, kompensacijos, mokesčių lengvatos, darbo garantijos tėvams, parama įsigyjant būstą, moksleivių nemokamas maitinimas bendrojo lavinimo mokyklose ir pan. Pašalpos mokamos vadovaujantis dviem principais: 1) remiant vaikus auginančias šeimas nepriklausomai nuo jų pajamų; 2) remiant tas šeimas, kurių pajamos nesiekia nustatytų valstybės remiamų pajamų dydžio (pajamų įvertinimo principas). Piniginė socialinė parama nepriklausomai nuo šeimos pajamų teikiama šeimoms, auginančioms vaikus, taip pat vaikams, likusiems be tėvų globos. Jiems mokamos įvairių rūšių pašalpos pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pašalpų šeimoms, auginančioms vaikus, įstatymą. Piniginė socialinė parama taikant pajamų įvertinimo principą teikiama toms šeimoms, kurios dėl objektyvių priežasčių neturi pakankamai lėšų minimaliems gyvenimo poreikiams tenkinti. Tokioms šeimoms mokama socialinė pašalpa, numatyta Vyriausybės 1996 m. liepos 5 d. nutarimu Nr. 808 „Dėl Socialinės pašalpos skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Socialinės pašalpos skyrimo ir mokėjimo nuostatų 7 punkte ir Vyriausybės 2000 m. balandžio 17 d. nutarimu Nr. 441 „Dėl Socialinės pašalpos skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Socialinės pašalpos skyrimo ir mokėjimo nuostatų 5.4 ir 5.5.2 punktuose. Viceministrės nuomone, Vyriausybės 1996 m. liepos 5 d. nutarimu Nr. 808 „Dėl Socialinės pašalpos skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Socialinės pašalpos skyrimo ir mokėjimo nuostatų 7 punktas ir Vyriausybės 2000 m. balandžio 17 d. nutarimu Nr. 441 „Dėl Socialinės pašalpos skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Socialinės pašalpos skyrimo ir mokėjimo nuostatų 5.4 ir 5.5.2 punktai neprieštarauja Konstitucijos 38 straipsnio 2 daliai ir 39 straipsnio 1 daliai. IV Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui taip pat buvo gauti suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovės A. Karčiauskienės papildomi rašytiniai paaiškinimai – atsakymai į suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovėms pateiktus papildomus klausimus. 1. A. Karčiauskienė papildomai paaiškino, kad Lietuvos Respublikos pagrindiniai įsipareigojimai socialinės paramos srityje ir socialinės paramos organizavimo principai yra įtvirtinti Konstitucijos 52 straipsnyje, taip pat Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio aprūpinimo sistemos pagrindų įstatyme, Gyventojų pajamų garantijų įstatyme, Vyriausybės nutarimuose. Pasak suinteresuoto asmens atstovės, socialinė parama yra socialinės, ekonominės, teisinės ir organizacinės priemonės, kuriomis siekiama sudaryti būtiniausias gyvenimo sąlygas asmenims (šeimoms), kurių darbo, socialinio draudimo ir kitokios pajamos dėl objektyvių, nuo jų nepriklausančių priežasčių yra nepakankamos, kad jie (jos) galėtų pasirūpinti savimi; socialinė parama negali užtikrinti ilgalaikio ekonominio ir socialinio augimo – ji tik padeda žmogui išgyventi ekstremaliomis sąlygomis. Teikiant socialinę paramą, laikomasi socialinio solidarumo principo, pagal kurį valstybė įsipareigoja rūpintis kiekvienu žmogumi, kuris dėl objektyvių priežasčių negali savimi pasirūpinti. A. Karčiauskienė taip pat pažymėjo, kad poreikis gauti socialinę paramą, socialinės paramos mastai priklauso nuo valstybės demografinės bei ekonomikos būklės, nuo to, kokiu mastu aplinka tinkama gyventi negalios ištiktiems žmonėms, nuo visuomenės ekonominio pajėgumo ir vyraujančios socialinio teisingumo sampratos, lemiančios pajamų perskirstymą, taip pat nuo techninių galimybių perskirstyti šias pajamas. 2. Pasak suinteresuoto asmens atstovės, 1990 m., pagrindu paėmus minimalaus vartojimo krepšelį ir taikant statistinį normatyvinį metodą, buvo nustatytas taikomasis minimalus gyvenimo lygis (MGL). Sudarytas minimalus vartojimo rinkinys, apimantis pagrindines asmeninių poreikių grupes. Minėto minimalaus vartojimo krepšelio vertė sudarė 55,4 procento tuometinio faktinio šalies vidutinio vartojimo lygio. Padidėjus kainoms, 1991 m. taikomasis MGL buvo indeksuotas 4 kartus; tai visiškai atitiko infliacijos tempą (kainoms padidėjus 4,8 karto, taikomasis MGL padidėjo 5 kartus). Tačiau 1992 m. kainoms padidėjus 12,6 karto, taikomasis MGL padidėjo tik 3,2 karto. Jo reali vertė 1992 m. sumažėjo 75 procentais. A. Karčiauskienė teigė, kad pasikeitus faktiniam vartojimo lygiui ankstesnis minimalus normatyvinis vartojimo rinkinys 1992 m. prarado savo prasmę; taikomasis MGL tapo rodikliu, su kuriuo siejami socialinių išmokų (nėštumo pašalpos besimokančioms moterims; vienkartinės pašalpos gimus kūdikiui; šeimos pašalpos; pašalpos šeimoms, auginančioms 3 ir daugiau vaikų; pašalpos tikrosios krašto apsaugos tarnybos karių vaikams; vaiko globos pašalpos; našlaičio stipendijos; pašalpos našlaičiams ir likusiems be tėvų globos vaikams įsikurti; laidojimo pašalpos) dydžiai. 3. A. Karčiauskienė taip pat paaiškino, kad nuo 1993 m. pradėta naudoti skaičiuojamąjį MGL. Jis, kaip ir taikomasis MGL, grindžiamas minimalių vartojimo poreikių tenkinimu, tačiau anksčiau taikytas statistinis normatyvinis metodas skaičiuojamojo MGL atžvilgiu buvo gerokai pakoreguotas: skaičiuojamojo MGL pagrindas yra minimalaus maisto produktų rinkinio vertė (šio rinkinio maisto produktų kiekis ir sudėtis nustatyta atsižvelgiant į suaugusiųjų maisto produktų vartojimo normų ir vaikų racionalių mitybos normų duomenis, pateiktus namų ūkių biudžetų tyrimuose). Suinteresuoto asmens atstovės teigimu, skaičiuojamasis MGL nėra oficialiai tvirtinamas Vyriausybės – jį kiekvieną ketvirtį nustato Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos specialistai, remdamiesi Statistikos departamento namų ūkių biudžetų tyrimų rezultatais. Skaičiuojamojo MGL maisto produktų verte yra remiamasi nustatant absoliučią skurdo ribą, taip pat nustatant valstybės remiamų pajamų dydį, kuris siejamas su minimalių maisto produktų poreikio tenkinimu. 4. A. Karčiauskienė pažymėjo, kad socialinės pašalpos dydis turi būti derinamas su minimaliu darbo užmokesčio dydžiu ir minimaliais vartojimo poreikiais. Suinteresuoto asmens atstovės nuomone, jeigu socialinės pašalpos dydis viršytų minimalaus darbo užmokesčio dydį, nebeliktų stimulo dirbti. Tačiau socialinės pašalpos dydis kartu su remiamų gyventojų pajamomis negali būti mažesnis už išlaidas, garantuojančias minimalių maisto produktų poreikių tenkinimą. Suinteresuoto asmens atstovės teigimu, socialinė pašalpa, garantuojanti minimalias pajamas, būtinas maitinimuisi, yra paskutinė parama, kuri teikiama gyventojams, dėl objektyvių priežasčių negalintiems gauti lėšų savo pastangomis (darbingi šeimos nariai aktyviai ieško darbo per valstybines teritorines darbo biržas), taip pat negaunantiems ar gaunantiems nepakankamą paramą iš kitų šaltinių, ypač iš socialinės apsaugos sistemos. A. Karčiauskienės nuomone, jeigu parama būtų skiriama visiems gyventojams, kurių pajamos yra mažesnės už nustatytą valstybės remiamų pajamų dydį, gyventojai nebebūtų suinteresuoti pirmiausia patys ieškoti pragyvenimo šaltinių, o paplitus nelegaliam užimtumui, kai negalima nustatyti gyventojų pajamų, parama būtų piktnaudžiaujama. Kita vertus, po to, kai patikrintos gyvenimo sąlygos ir surašytas buities tyrimo aktas, savivaldybės turi teisę, savo sprendimu skirti socialines pašalpas ir kitiems gyventojams, kuriems jos reikalingos. 5. Suinteresuoto asmens atstovė pažymėjo, kad pagal Konstitucijos 52 straipsnį įstatymu turi būti nustatytos jame nurodytos socialinės paramos rūšys (nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo atvejais), taip pat įstatymu turi būti nustatytos kitos (Konstitucijos 52 straipsnyje nenurodytos) socialinės paramos rūšys. Tačiau teisinio reguliavimo būdus ir turinį lemia socialinio gyvenimo įvairovė. A. Karčiauskienė atkreipė dėmesį į tai, kad Gyventojų pajamų garantijų įstatymas buvo priimtas dar 1990 m., todėl svarbu atsižvelgti į jo priėmimo metu buvusią teisinę aplinką, socialines, politines, ekonomines aplinkybes, turėjusias įtakos socialinės paramos, skiriamos asmenims, teisiniam reglamentavimui; tas laikotarpis yra susijęs su didžiulėmis permainomis pertvarkant įvairias visuomenės gyvenimo sritis, pirmiausia ūkio sistemą, kur iki tol dominavo valstybės interesai. Tokiomis sąlygomis įstatymų leidėjas turėjo nustatyti iš esmės naują teisinį reglamentavimą, įvesti naujas teisines sąvokas. Kaip tik dėl to Aukščiausioji Taryba 1990 m. rugsėjo 27 d. nutarimo Nr. I-619 „Dėl Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų garantijų įstatymo taikymo“ 1 punkte nustatė, kad Įstatymo III skyriuje numatyta socialinė pašalpa pradedama mokėti įgyvendinus pajamų deklaravimą; atskiroms gyventojų kategorijoms socialinė pašalpa gali būti pradedama mokėti ir anksčiau atskiru Vyriausybės nutarimu. A. Karčiauskienės teigimu, dėl to, kad visuotinis pajamų deklaravimas nebuvo visiškai įgyvendintas, Vyriausybė, vykdydama minėtą Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. rugsėjo 27 d. nutarimą, 1996 m. liepos 5 d. priėmė nutarimą Nr. 808 „Dėl Socialinės pašalpos skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo“. Šiuo Vyriausybės nutarimu patvirtintų Socialinės pašalpos skyrimo ir mokėjimo nuostatų 6.1.1, 6.1.4, 6.1.5, 7 ir 9 punktuose detalizuojama Gyventojų pajamų garantijų įstatymo 1 straipsnio nuostata, kurioje apibrėžiama pajamų sąvoka, ir nustatomos sąlygos, kurioms esant galima nustatyti gaunamas šeimos pajamas. Suinteresuotos asmens nuomone, minėtų Socialinės pašalpos skyrimo ir mokėjimo nuostatų 6.1.1, 6.1.4, 6.1.5, 7 ir 9 punktuose kriterijai, kuriais remiantis sprendžiamas socialinės pašalpos skyrimo klausimas, yra suformuluoti teisiškai nekorektiškai, tačiau vien tai nėra pakankamas pagrindas pripažinti nurodytus Socialinės pašalpos skyrimo ir mokėjimo nuostatų punktus prieštaraujančiais Gyventojų pajamų garantijų įstatymo 10 straipsnio 1 daliai, Konstitucijos 5 straipsniui ir 94 straipsnio 2 punktui. V Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gauti specialistų (institucijų) – Lietuvos teisės universiteto Socialinio darbo fakulteto Socialinės politikos katedros lektorės V. Česnuitytės, Socialinių tyrimų instituto vyr. mokslo darbuotojo dr. R. Lazutkos, Lietuvos laisvosios rinkos instituto rašytiniai paaiškinimai. VI 1. Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovės A. Karčiauskienė ir V. M. Zabarauskienė iš esmės pakartojo socialinės apsaugos ir darbo viceministrės R. Melnikienės rašytiniuose paaiškinimuose ir A. Karčiauskienės papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus. 2. Konstitucinio Teismo posėdyje taip pat kalbėjo specialistai V. Česnuitytė, dr. R. Lazutka, Socialinių tyrimų instituto vyr. mokslo darbuotoja dr. L. Žalimienė. Konstitucinis Teismas konstatuoja: I 1. Pagal Konstituciją Lietuvos valstybė yra socialiai orientuota. Valstybės socialinė orientacija atsispindi įvairiose Konstitucijos nuostatose, įtvirtinančiose žmogaus ekonomines, socialines ir kultūrines teises, taip pat pilietines ir politines teises, visuomenės ir valstybės santykius, socialinės paramos ir socialinės apsaugos pagrindus, Tautos ūkio organizavimo ir reguliavimo principus, valstybės institucijų organizavimo ir veiklos pagrindus ir kt. 2. Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucijos 52 straipsnyje nustatyta: „Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais.“ Aiškindamas Konstitucijos 52 straipsnio nuostatas, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją kiekvienas pilietis turi teisę į socialinę apsaugą. Konstitucijos 52 straipsnyje nurodytos pensijos ir socialinė parama – tai vienos iš socialinės apsaugos formų (Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad Konstitucijos 52 straipsnio nuostatomis išreiškiamas valstybės socialinis pobūdis, o socialiniam aprūpinimui, t. y. visuomenės prisidėjimui prie išlaikymo tų savo narių, kurie negali dėl įstatymuose numatytų priežasčių apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba yra nepakankamai aprūpinti, pripažįstamas konstitucinės vertybės statusas. Socialinės apsaugos priemonės išreiškia visuomenės solidarumo idėją; jos padeda asmeniui apsisaugoti nuo galimų socialinių rizikų. Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos, laiduojančios teisę į socialinį aprūpinimą, kartu įpareigoja valstybę nustatyti pakankamas tos teisės įgyvendinimo ir teisinio gynimo priemones (Konstitucinio Teismo 1997 m. kovo 12 d., 1997 m. gruodžio 3 d., 1997 m. gruodžio 3 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimai). Kita vertus, pilietinėje visuomenėje solidarumo principas nepaneigia asmeninės atsakomybės už savo likimą. Todėl socialinės apsaugos teisinis reguliavimas turi būti toks, kad būtų sudarytos prielaidos kiekvienam visuomenės nariui pačiam pasirūpinti savo gerove, o ne vien pasikliauti valstybės socialine apsauga (Konstitucinio Teismo 1997 m. kovo 12 d., 2002 m. lapkričio 11 d., 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimai). Asmens teisė į socialinę paramą ir apskritai į socialinę apsaugą interpretuotina atsižvelgiant į Konstitucijoje įtvirtintus socialinės darnos ir teisingumo imperatyvus, konstitucinius asmenų lygiateisiškumo ir proporcingumo principus. Asmeniui teikiama socialinė parama neturi virsti privilegija, ji neturi sudaryti prielaidų asmeniui pačiam nesiekti didesnių pajamų, savo pastangomis ieškoti galimybių užtikrinti sau ir savo šeimai žmogaus orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas. Tad Konstitucija nedraudžia įstatymų leidėjui įstatymu nustatyti tokių socialinės paramos teikimo pagrindų ir sąlygų, socialinės paramos dydžių, kad būtų skatinamos kiekvieno asmens pastangos pagal išgales pirmiausia pačiam pasirūpinti savo ir savo šeimos gerove ir prisidėti prie visos visuomenės gerovės. Įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją diferencijuoti socialinę paramą. Tačiau atitinkamas teisinis reguliavimas turi būti nustatomas tik įstatymu, tai turi būti daroma laikantis Konstitucijos. Socialinės paramos santykių įstatyminis reguliavimas yra viena svarbiausių konstitucinės teisės į socialinę paramą garantijų. Konstitucijos 52 straipsnio formuluotė „valstybė laiduoja“ inter alia reiškia, kad įvairios socialinės paramos rūšys garantuojamos tiems asmenims ir tokiais pagrindais, kurie nustatyti įstatymais (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d. nutarimas). Atskiros socialinės paramos rūšys, asmenys, kuriems skiriama socialinė parama, socialinės paramos skyrimo ir mokėjimo pagrindai, sąlygos, dydžiai pagal Konstituciją gali būti nustatyti tik įstatymu (Konstitucinio Teismo 1998 m. gegužės 6 d., 2000 m. vasario 10 d., 2000 m. spalio 30 d., 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimai). Poįstatyminiais aktais, taigi ir Vyriausybės nutarimais, galima nustatyti tik įstatymų, reguliuojančių socialinės paramos santykius, įgyvendinimo tvarką (procedūras). Konstitucinis Teismas 1997 m. gruodžio 3 d., 1998 m. gegužės 6 d., 2001 m. spalio 30 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad Konstitucijos 52 straipsniuose nurodytų santykių poįstatyminiu reguliavimu negalima nustatyti asmens teisės į socialinę paramą atsiradimo sąlygų, taip pat riboti šios teisės apimties. 3. Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę.“ Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Valstybė globoja šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose, įstatymo nustatyta tvarka teikia joms paramą.“ Sistemiškai aiškinant Konstitucijos 38 straipsnio 1 dalies ir 39 straipsnio 1 dalies nuostatas pažymėtina, kad jos sietinos su Konstitucijos 38 straipsnio 1 dalimi, kurioje įtvirtinta, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Konstitucijos 38 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos išreiškia valstybės įsipareigojimą įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų, kad šeima, taip pat motinystė, tėvystė ir vaikystė, kaip konstitucinės vertybės, būtų visokeriopai puoselėjamos ir saugomos (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d. nutarimas). Konstitucijos 38 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinti bendriausio pobūdžio konstituciniai principai. Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalies nuostata, kad valstybė globoja šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose, įstatymo nustatyta tvarka teikia jiems paramą, suponuoja tai, kad šeima, motinystė, tėvystė ir vaikystė yra puoselėjamos ir saugomos konstitucinės vertybės. Šiame kontekste paminėtina, kad pagal Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalį tėvai turi teisę ir pareigą iki pilnametystės išlaikyti savo vaikus. Konstitucijoje nėra expressis verbis nustatyti kokie nors paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, teikimo pagrindai, sąlygos, terminai, dydžiai. Tai, laikydamasis Konstitucijos normų ir principų, turi nustatyti įstatymų leidėjas. Pabrėžtina, kad įstatymais reguliuojant paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, santykius būtina paisyti visuomenės ir valstybės išgalių. Šioje srityje įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją. Tačiau neleistina, kad valstybės paramos šeimai teikimas būtų susietas su tokiomis aplinkybėmis (sąlygomis), kurios dirbtinai apsunkintų šios paramos gavimą. II 1. Gyventojų rėmimo principai yra įtvirtinti ir tarptautiniuose (Europos) teisės aktuose. 2. Europos socialinės chartijos (pataisytos) 13 straipsnio 1 dalyje inter alia nustatyta: „Siekdamos užtikrinti, kad būtų veiksmingai įgyvendinta teisė į socialinę paramą ir medicinos pagalbą, Šalys įsipareigoja: 1. Užtikrinti, kad kiekvienas asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų pragyvenimui ir kuris negali gauti tokių lėšų savo pastangomis ar iš kitų šaltinių, ypač iš socialinės apsaugos sistemos, gautų reikiamą paramą, o susirgęs – priežiūrą, būtiną pagal jo sveikatos būklę. 2. Užtikrinti, kad asmenims, kurie gauna tokią pagalbą, dėl šios priežasties nebūtų ribojamos politinės ir socialinės teisės. 3. Imtis priemonių, kad kiekvienas žmogus galėtų gauti iš atitinkamų valstybinių ar privačių tarnybų tokią konsultaciją ir asmeninę pagalbą, kokios gali prireikti, kad būtų galima išvengti jo paties ar šeimos nepritekliaus, pašalinti jį ar palengvinti. <...>“ Europos socialinės chartijos (pataisytos) 16 straipsnyje nustatyta, kad, siekdamos užtikrinti būtinas sąlygas visapusiškam šeimos, kaip pagrindinės visuomenės ląstelės, vystymuisi, šalys įsipareigoja prisidėti prie šeimos gyvenimo ekonominės, teisinės ir socialinės apsaugos inter alia socialinėmis ir šeimos pašalpomis. Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2000 m. sausio 19 d. rekomendacijoje Nr. R (2000) 3 „Dėl asmenų, patekusių į ypač sunkią padėtį, svarbiausių materialinių poreikių tenkinimo“ valstybėms narėms rekomenduojama valstybių narių vyriausybėms savo teisėje ir praktikoje įgyvendinti inter alia šiuos principus: „Valstybės narės savo teisėje ir praktikoje turėtų pripažinti bet kurio asmens, patekusio į ypač sunkią padėtį, teisę tenkinti svarbiausius žmogaus materialinius poreikius“ (1 principas); „Teisė tenkinti svarbiausius žmogaus materialinius poreikius privalo būti bent jau teisė į maistą, drabužius, pastogę ir pagrindinę medicinos pagalbą“ (2 principas); „Teisė tenkinti svarbiausius žmogaus materialinius poreikius turi būti įgyvendinama taip, kad kiekvienas asmuo, patekęs į ypač sunkią padėtį, galėtų ja tiesiogiai naudotis valdžios institucijų atžvilgiu ir prireikus teisme“ (3 principas). 3. Europos (Bendrijų) Tarybos 1992 m. birželio 24 d. rekomendacijoje 92/441/EEB „Dėl pakankamų pajamų ir socialinės paramos socialinės apsaugos sistemose bendrų kriterijų“ inter alia nurodoma, kad „būtina skatinti solidarumą mažiausiai privilegijuotų ir labiausiai pažeidžiamų asmenų atžvilgiu“, kad „nepakankamas, nereguliarias ir negarantuotas pajamas turintys žmonės negali vaidinti adekvataus vaidmens visuomenės, kurioje jie gyvena, ekonominiame ir socialiniame gyvenime ir negali būti sėkmingai integruoti ekonominiu ir socialiniu požiūriu“. Valstybėms narėms inter alia rekomenduojama „pripažinti, kad pagrindinė asmens teisė gauti pakankami pajamų ir pakankamą socialinę paramą, nemenkinančią žmogaus orumo, yra dalis bendros ir nuoseklios kovos su socialine atskirtimi“, ir pripažinti šią teisę laikantis inter alia šių principų: tai turi būti tokia teisė, kuri grindžiama pagarba žmogaus orumui; kiekvienam asmeniui, kurio asmeninės arba namų ūkio, kuriame jis ar ji gyvena, nario pajamos nėra pakankamos, ši teisė turi būti suteikta atsižvelgiant į tai, ar asmenys, kurių amžius, sveikata ir šeimos padėtis leidžia, yra pasirengę aktyviam darbui arba profesiniam mokymuisi, kad įsidarbintų, arba kai kada kitų asmenų atveju – atsižvelgiant į ekonominės ir socialinės integracijos priemones; drauge būtina stengtis vargingiausiai gyvenančius asmenis integruoti į bendrųjų teisių sistemas. Valstybėms narėms taip pat inter alia rekomenduojama nustatyti pajamų dydį, kuris būtų laikomas pakankamu skirtingų tipų ir dydžių namų ūkių esminiams poreikiams tenkinti, atsižvelgiant į pagarbą žmogaus orumui, gyvenimo ir kainų lygius atitinkamoje valstybėje narėje; atitinkamai koreguoti ar padidinti dydžius, kad būtų patenkinti konkretūs poreikiai; nustatyti reguliaraus šių dydžių persvarstymo tvarką remiantis šiais rodikliais, kad poreikiai būtų toliau tenkinami. III 1. Aukščiausioji Taryba 1990 m. rugsėjo 27 d. priėmė Gyventojų pajamų garantijų įstatymą, kurio 10 straipsnyje buvo nustatyta: „Šeimai, kurios pajamos vienam jos nariui mažesnės už valstybės remiamas pajamas (RP), mokama socialinė pašalpa (SP). Ji apskaičiuojama pagal atvirkštinį pajamų mokesčiui principą, t. y. mažesnės už remiamas pajamos neapmokestinamos, o prie jų pridedama socialinė pašalpa. Apskaičiuojant socialinę pašalpą, į faktines pajamas įskaitomos ir išmokėtos kompensacijos.“ 2. Seimas 1994 m. lapkričio 3 d. priėmė Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų įstatymo pakeitimo“, kuriuo inter alia Gyventojų pajamų garantijų įstatymo 10 straipsnį (1990 m. rugsėjo 27 d. redakcija) pakeitė ir išdėstė taip: „Šeimai, kurios pajamos mažesnės už valstybės remiamas, mokama socialinė pašalpa. Socialinė pašalpa šeimai sudaro 90 procentų skirtumo tarp valstybės remiamų pajamų šeimai dydžio ir vidutinių mėnesinių šeimos pajamų. Lietuvos Respublikos Vyriausybė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teikimu tvirtina valstybės remiamų pajamų dydį.“ Įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų garantijų įstatymo pakeitimo“ „Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas 1994 m. lapkričio 17 d. ir tą pačią dieną įsigaliojo. Seimas 1994 m. gruodžio 15 d. priėmė Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų įstatymo pakeitimo“ papildymo“, kuriuo 1994 m. lapkričio 3 d. priimtą įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų įstatymo pakeitimo“ papildė 4 straipsniu ir nustatė, kad minėtas įstatymas įsigalioja nuo 1995 m. sausio 1 d. 3. Pareiškėjas nenurodo, kurios redakcijos Gyventojų pajamų garantijų įstatymo 10 straipsnio 1 daliai, jo manymu, prieštarauja (ta apimtimi, kuria, pareiškėjo manymu, nustatytos socialinės pašalpos gavimo papildomos sąlygos ir apribojimai, palyginti su Gyventojų pajamų garantijų įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi) Vyriausybės 1996 m. liepos 5 d. nutarimu Nr. 808 „Dėl Socialinės pašalpos skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Socialinės pašalpos skyrimo ir mokėjimo nuostatų 6.1.1 punktas (1996 m. lapkričio 6 d. redakcija), 6.1.4 punktas (1996 m. lapkričio 6 d. redakcija), 6.1.5 punktas (1996 m. lapkričio 6 d. redakcija), 7 punktas (1996 m. lapkričio 6 d. redakcija), 9 punktas ir Vyriausybės 2000 m. balandžio 17 d. nutarimu Nr. 441 „Dėl Socialinės pašalpos skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Socialinės pašalpos skyrimo ir mokėjimo nuostatų 5.1.1, 5.1.7, 5.1.8, 5.4, 5.5.2 ir 9 punktai. Iš prašymo turinio matyti, kad pareiškėjas abejoja jo nurodytų šiais Vyriausybės nutarimais patvirtintų Socialinės pašalpos skyrimo ir mokėjimo nuostatų punktų atitiktimi (pareiškėjo nurodyta apimtimi) Gyventojų pajamų garantijų įstatymo 10 straipsnio (1994 m. lapkričio 3 d. redakcija) 1 daliai. 4. Seimas 2003 m. liepos 1 d. priėmė Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos mažas pajamas gaunančioms šeimoms (vieniems gyvenantiems asmenims) įstatymą, pagal kurio 27 straipsnio 1 punktą įsigaliojus šiam įstatymui netenka galios inter alia Gyventojų pajamų garantijų įstatymo 10 straipsnio (1994 m. lapkričio 3 d. redakcija) 1 ir 2 dalys. Pagal Piniginės socialinės paramos mažas pajamas gaunančioms šeimoms (vieniems gyvenantiems asmenims) įstatymo 28 straipsnį šis įstatymas (išskyrus 26 straipsnį) turėjo įsigalioti nuo 2004 m. sausio 1 d. Seimas 2003 m. gruodžio 11 d. priėmė Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos mažas pajamas gaunančioms šeimoms (vieniems gyvenantiems asmenims) įstatymo 26 ir 28 straipsnių pakeitimo įstatymą, kurio 2 straipsniu buvo pakeistas Piniginės socialinės paramos mažas pajamas gaunančioms šeimoms (vieniems gyvenantiems asmenims) įstatymo 28 straipsnis ir nustatyta, kad nurodytas įstatymas įsigalioja nuo 2004 m. balandžio 1 d. Taigi nors Gyventojų pajamų garantijų įstatymo 10 straipsnio (1994 m. lapkričio 3 d. redakcija) 1 ir 2 dalys yra pripažintos neteksiančiomis galios nuo 2004 m. balandžio 1 d., šios bylos nagrinėjimo metu jos dar galioja. 5. Minėta, kad Gyventojų pajamų garantijų įstatymo (1990 m. rugsėjo 27 d. redakcija) 10 straipsnyje inter alia buvo nustatyta, jog šeimai, kurios pajamos vienam jos nariui mažesnės už valstybės remiamas pajamas, mokama socialinė pašalpa, o Įstatymo 10 straipsnio (1994 m. lapkričio 3 d. redakcija) 1 dalyje nustatyta, kad šeimai, kurios pajamos mažesnės už valstybės remiamas, mokama socialinė pašalpa. Įstatymo 10 straipsnio (1994 m. lapkričio 3 d. redakcija) 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas aiškintinas kitų Įstatymo nuostatų kontekste. 5.1. Įstatymo 10 straipsnio (1990 m. rugsėjo 27 d. ir 1994 m. lapkričio 3 d. redakcijos) 1 dalyje (ir kituose Įstatymo straipsniuose (jų dalyse)) vartojamos sąvokos „pajamos“ ir „remiamos pajamos“ yra apibrėžtos Įstatymo 1 straipsnyje; nors 1994 m. lapkričio 3 d. priimtu įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų įstatymo pakeitimo“ Įstatymo 1 straipsnis (1990 m. rugsėjo 27 d. redakcija) buvo keičiamas, sąvokų „pajamos“ ir „remiamos pajamos“ apibrėžimai nebuvo pakeisti. 5.1.1. Įstatymo 1 straipsnio (1990 m. rugsėjo 27 d. ir 1994 m. lapkričio 3 d. redakcijos) 4 pastraipoje sąvoka „pajamos“ apibrėžta taip: „pajamos – visos šeimos nominaliosios pajamos (darbo apmokėjimas kartu su premijomis, honorarai, pensijos, stipendijos, pašalpos, pajamos iš asmeninio pagalbinio ūkio bei individualios veiklos, pajamos iš asmeninio turto, palūkanos, dividendai ir kt.), taip pat natūrinių pajamų, gaunamų darbovietėje nemokamai arba lengvatinėmis sąlygomis, piniginis įvertinimas galiojančiomis mažmeninėmis kainomis“. 5.1.2. Įstatymo 1 straipsnio (1990 m. rugsėjo 27 d. ir 1994 m. lapkričio 3 d. redakcijos) 5 pastraipoje sąvoka „remiamos pajamos“ apibrėžta taip: „remiamos pajamos – apskaičiuojamos vienam šeimos nariui, atskaitant iš pajamų privalomus mokėjimus ir neįskaitant pagal šį įstatymą išmokėtos socialinės pašalpos, kompensacinių išmokų (išskyrus šio įstatymo numatytus atvejus), taip pat visų rūšių draudimo pajamų, išskyrus laikino nedarbingumo pašalpas“. 5.2. Įstatymo 10 straipsnio (1994 m. lapkričio 3 d. redakcija) 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas vertintinas ir atsižvelgiant į Įstatymo paskirtį, nurodytą jo preambulėje. Joje inter alia nustatyta: „Šis įstatymas nustato gyventojų pajamų rėmimo principus atsižvelgiant į minimalų gyvenimo lygį ir kainų dinamiką. <...>“ Taigi Įstatymo 10 straipsnyje nurodytos socialinės pašalpos paskirtis yra šeimų (gyventojų), neturinčių pakankamai pajamų, pajamas priartinti prie valstybės remiamų pajamų, kurios yra nustatomos atsižvelgiant į minimalų gyvenimo lygį. Šios socialinės pašalpos skyrimas ir mokėjimas siejamas su šeimos (gyventojo) pajamomis – jos yra mažesnės už valstybės remiamas pajamas, kurios yra nustatomos atsižvelgiant į minimalų gyvenimo lygį. 5.3. Sąvoka „minimalus gyvenimo lygis“ apibrėžta Įstatymo 1 straipsnio (1990 m. rugsėjo 27 d. ir 1994 m. lapkričio 3 d. redakcijos) 3 pastraipoje: „minimalus gyvenimo lygis (MGL) – tai šeimos mėnesinių pajamų suma, tenkanti vienam žmogui per mėnesį ir garantuojanti visiems minimalų socialiai priimtiną poreikių patenkinimo lygį, atitinkantį organizmo maisto poreikius pagal fiziologines normas, taip pat minimalius drabužių, avalynės, baldų, ūkinių, sanitarijos ir higienos reikmenų, buto, komunalinių, buitinių, transporto, ryšių, kultūros ir švietimo paslaugų poreikius“. Įstatymo II skyriuje „Minimalus gyvenimo lygis ir pajamų indeksavimas“ inter alia nustatyta, kad minimalų gyvenimo lygį tvirtina Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba Vyriausybės teikimu ne rečiau kaip kas penkeri metai (2 straipsnio 1 dalis); kad indeksavimo pagrindas – suvestinis vartojimo kainų indeksas, kurį skaičiuoja ir ne rečiau kaip kas ketvirtį skelbia Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (3 straipsnis); kad minimalus gyvenimo lygis indeksuojamas paprastai tuo pačiu dažnumu, kuriuo Statistikos departamentas skaičiuoja ir skelbia vartojimo kainų indeksą, bet ne rečiau kaip kartą per metus, ir kad minimalų gyvenimo lygį indeksuoja Socialinės apsaugos ministerija (4 straipsnis). Pažymėtina, kad Įstatymo II skyriaus straipsniai (jų dalys) nebuvo keičiami. 5.4. Įstatymo 10 straipsnyje (1990 m. rugsėjo 27 d. redakcija) nurodytos socialinės pašalpos dydžio apskaičiavimo pagrindai buvo nustatyti šio įstatymo 11 ir 12 straipsniuose (1990 m. rugsėjo 27 d. redakcija). Šios pašalpos dydžio apskaičiavimas buvo siejamas su valstybės remiamomis pajamomis, kurios yra nustatomos atsižvelgiant į minimalų gyvenimo lygį. 1994 m. lapkričio 3 d. priimtu įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų įstatymo pakeitimo“ Gyventojų pajamų garantijų įstatymo inter alia 11 ir 12 straipsniai (1990 m. rugsėjo 27 d. redakcija) buvo pripažinti netekusiais galios. Pažymėtina, kad pripažinus netekusiais galios Gyventojų pajamų garantijų įstatymo 11 ir 12 straipsnius (1990 m. rugsėjo 27 d. redakcija), kuriuose buvo nustatyti Įstatymo 10 straipsnyje (1990 m. rugsėjo 27 d. redakcija) nurodytos socialinės pašalpos dydžio apskaičiavimo pagrindai, tačiau nepakoregavus Įstatymo 1 straipsnyje apibrėžto sąvokų „pajamos“, „remiamos pajamos“ bei „minimalus gyvenimo lygis“ turinio ir Įstatymo preambulėje nurodytos jo paskirties, Įstatymo 10 straipsnyje nurodytos socialinės pašalpos ir minimalaus gyvenimo lygio principinė sąsaja išliko: šios socialinės pašalpos paskirtis ir toliau yra šeimų (gyventojų), neturinčių pakankamai pajamų, pajamas priartinti prie valstybės remiamų pajamų, kurios yra nustatomos atsižvelgiant į minimalų gyvenimo lygį. 6. Įstatymo 10 straipsnio (1994 m. lapkričio 3 d. redakcija) 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas aiškintinas ir Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio aprūpinimo sistemos pagrindų įstatyme nustatyto teisinio reguliavimo kontekste. Šį įstatymą Aukščiausioji Taryba priėmė 1990 m. spalio 23 d.; jis buvo papildytas 1991 m. gegužės 21 d. priimtu Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio aprūpinimo sistemos pagrindų įstatymo 10 straipsnio papildymo“. Pagal Valstybinio socialinio aprūpinimo sistemos pagrindų įstatymo 1 straipsnį valstybinis socialinis aprūpinimas – valstybės nustatytų socialinių ekonominių priemonių sistema, teikianti gyvenimui reikalingų lėšų ir paslaugų Respublikos gyventojams, kurie negali dėl įstatymų numatytų priežasčių apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba yra nepakankamai aprūpinti. Nurodyto įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kad valstybinio socialinio aprūpinimo sistemą sudaro: a) privalomas (valstybinis) socialinis draudimas; b) socialinis aprūpinimas ir socialinė šalpa (parama) iš valstybės lėšų, o 7 straipsnio 1 dalyje – kad socialinis aprūpinimas ir socialinė šalpa (parama) iš valstybės lėšų taikomi, kai vykdant demografinę, gynybinę, ekologinę ir kitokią politiką būtina garantuoti arba pagerinti kai kurių gyventojų grupių aprūpinimą. Pagal šio įstatymo 8 straipsnį valstybės nustatytas socialinio aprūpinimo lygis negali būti žemesnis už minimalų gyvenimo lygį, jeigu įstatymas nenumato ko kita. Valstybinio socialinio aprūpinimo sistemos pagrindų įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad socialinį aprūpinimą ir socialinę šalpą (paramą) reguliuoja inter alia Gyventojų pajamų garantijų įstatymas. Paminėtina, kad pašalpos ir išmokos, kuriomis remiamos gyventojų pajamos, yra (buvo) numatytos ir kituose įstatymuose. Vienos iš šių pašalpų ir išmokų yra siejamos su gyventojų, kurių pajamos remiamos, pajamomis, kitos nėra tiesiogiai siejamos su šių gyventojų pajamomis. IV 1. Aukščiausioji Taryba 1990 m. rugsėjo 27 d. priėmė nutarimą Nr. I-619 „Dėl Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų garantijų įstatymo taikymo“. Nurodyto Aukščiausiosios Tarybos nutarimo 1 punkte inter alia nustatyta: „<...> Įstatymo III skyriuje numatyta socialinė pašalpa pradedama mokėti, įgyvendinus pajamų deklaravimą. Atskiroms gyventojų kategorijoms socialinė pašalpa gali būti pradedama mokėti ir anksčiau atskiru Vyriausybės nutarimu.<...>“ Nurodyto Aukščiausiosios Tarybos nutarimo 3 punktu Socialinės apsaugos ministerijai pavesta iki 1990 m. gruodžio 31 d. parengti prarasto pajamų dydžio kompensacijų, o iki 1991 m. rugsėjo 1 d. – socialinės pašalpos apskaičiavimo bei išmokėjimo taisykles. 2. Iki Vyriausybei 1996 m. liepos 5 d. nutarimu Nr. 808 „Dėl Socialinės pašalpos skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo“ patvirtinant Socialinės pašalpos skyrimo ir mokėjimo nuostatus, kurių 6.1.1 punktas (1996 m. lapkričio 6 d. redakcija), 6.1.4 punktas (1996 m. lapkričio 6 d. redakcija), 6.1.5 punktas (1996 m. lapkričio 6 d. redakcija), 7 punktas (1996 m. lapkričio 6 d. redakcija) ir 9 punktas yra ginčijami šioje byloje, socialinių pašalpų skyrimo ir mokėjimo atskiroms gyventojų kategorijoms santykiai buvo reguliuojami Vyriausybės nutarimais ir ministerijų lygmens poįstatyminiais teisės aktais. Šiais poįstatyminiais aktais buvo nustatomi socialinių pašalpų skyrimo ir mokėjimo pagrindai, sąlygos, socialinių pašalpų dydžiai, taip pat šių pašalpų skyrimo ir mokėjimo tvarka (procedūros). 3. Vyriausybės įgaliojimai atskirais nutarimais nustatyti, kad atskiroms gyventojų kategorijoms Gyventojų pajamų garantijų įstatymo III skyriuje numatyta socialinė pašalpa pradedama mokėti anksčiau, t. y. nelaukiant, kol bus įgyvendintas pajamų deklaravimas, kilo iš Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. rugsėjo 27 d. nutarimo Nr. I-619 „Dėl Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų garantijų įstatymo taikymo“ (1 punktas). Tai, kad Vyriausybė savo įgaliojimus atskirais nutarimais nustatyti, jog atskiroms gyventojų kategorijoms Gyventojų pajamų garantijų įstatymo III skyriuje numatyta socialinė pašalpa pradedama mokėti anksčiau, t. y. nelaukiant, kol bus įgyvendintas pajamų deklaravimas, kildina iš Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. rugsėjo 27 d. nutarimo Nr. I-619 „Dėl Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų garantijų įstatymo taikymo“, patvirtina ir šioje byloje Konstituciniam Teismui pateikti suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovės A. Karčiauskienės paaiškinimai, taip pat Socialinės apsaugos ir darbo viceministrės R. Melnikienės paaiškinimai. 4. Pažymėtina, kad iš minėto Aukščiausiosios Tarybos nutarimo 1 punkto formuluotės „įgyvendinus pajamų deklaravimą“ neaišku, ar turimas omeny visuotinis reguliaraus pajamų deklaravimo įvedimas (kai visi gyventojai turi reguliariai deklaruoti pajamas), ar kokio nors dalinio pajamų deklaravimo įvedimas (kai reguliariai deklaruoti pajamas turi tik atskirų kategorijų gyventojai arba kai nustatomi atskiri atvejai, kuriais pajamas turi deklaruoti visi gyventojai). Tačiau akivaizdu, kad įstatymų leidėjas minėtame nutarime šeimų (gyventojų) teisę į Įstatymo III skyriuje numatytą socialinę pašalpą susiejo su gyventojų pajamų deklaravimu, kitaip tariant, Gyventojų pajamų garantijų įstatymo 10 straipsnio (1990 m. rugsėjo 27 d. redakcija) nuostatos įgyvendinimą apribojo savo poįstatyminiu aktu – Aukščiausiosios Tarybos nutarimu. 5. Šiame kontekste pažymėtina, kad įstatymais palaipsniui buvo įvedamas dalinis pajamų deklaravimas, nustatant, kokių atskirų kategorijų gyventojai turi reguliariai deklaruoti pajamas arba kokiais atskirais atvejais pajamas turi deklaruoti visi gyventojai. Visuotinis reguliarus pajamų deklaravimas ligi šiol nėra įvestas. Atsižvelgiant į tai, kad ligi šiol įstatymais nėra įvesta visuotinio reguliaraus pajamų deklaravimo, į tai, kad vienintelis kriterijus, pagal kurį nustatoma, kuriems gyventojams mokama Gyventojų pajamų garantijų įstatymo 10 straipsnyje (1994 m. lapkričio 3 d. redakcija) nurodyta socialinė pašalpa, yra tas, kad šeimos pajamos yra mažesnės už valstybės remiamas, taip pat į tai, kad nėra panaikintas ar pakeistas Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. rugsėjo 27 d. nutarimo Nr. I-619 „Dėl Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų garantijų įstatymo taikymo“ 1 punkte nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį Įstatymo III skyriuje numatyta socialinė pašalpa pradedama mokėti įgyvendinus pajamų deklaravimą, tačiau atskiroms gyventojų kategorijoms socialinė pašalpa gali būti pradedama mokėti ir anksčiau atskiru Vyriausybės nutarimu, konstatuotina, kad: 1) įstatymų leidėjas gyventojų teisę į Įstatymo III skyriuje numatytą socialinę pašalpą ir toliau tebesieja su jų pajamų deklaravimu, taigi Įstatymo 10 straipsnio (1994 m. lapkričio 3 d. redakcija) 1 dalies nuostatos įgyvendinimas yra ribojamas įstatymų leidėjo poįstatyminiu aktu – Aukščiausiosios Tarybos nutarimu; 2) Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. rugsėjo 27 d. nutarimu Vyriausybei suteikti įgaliojimai atskirais nutarimais nustatyti atvejus, kuriais atskiroms gyventojų kategorijoms yra mokama Įstatymo III skyriuje numatyta socialinė pašalpa, ligi šiol nėra panaikinti. 6. Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. rugsėjo 27 d. nutarimas Nr. I-619 „Dėl Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų garantijų įstatymo taikymo“, kuriuo Vyriausybė grindžia savo įgaliojimus atskirais nutarimais nustatyti, jog atskiroms gyventojų kategorijoms Gyventojų pajamų garantijų įstatymo III skyriuje numatyta socialinė pašalpa pradedama mokėti anksčiau, t. y. nelaukiant, kol bus įgyvendintas pajamų deklaravimas, – ir konkrečiai Vyriausybės 1996 m. liepos 5 d. nutarimu Nr. 808 „Dėl Socialinės pašalpos skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo“, kuriuo buvo patvirtinti Socialinės pašalpos skyrimo ir mokėjimo nuostatai, bei jį pakeitusiu Vyriausybės 2000 m. balandžio 17 d. nutarimu Nr. 441 „Dėl Socialinės pašalpos skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo“, kuriuo patvirtinti Socialinės pašalpos skyrimo ir mokėjimo nuostatai, – buvo priimtas iki Konstitucijos įsigaliojimo. Sprendžiant, ar pareiškėjo nurodyti Vyriausybės nutarimais patvirtintų Socialinės pašalpos skyrimo ir mokėjimo nuostatų punktai neprieštarauja Konstitucijai ir Gyventojų pajamų garantijų įstatymo 10 straipsnio (1994 m. lapkričio 3 d. redakcija) 1 daliai, svarbu išsiaiškinti minėto po Konstitucijos įsigaliojimo tebegaliojančio Aukščiausiosios Tarybos nutarimo santykį su Konstitucija. 7. Pamatinis demokratinės teisinės valstybės reikalavimas – Konstitucijos viršenybės principas, įtvirtintas Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai; šis principas taip pat yra įvairiais aspektais įtvirtintas Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalyje, kurioje nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija, 6 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas, 6 straipsnio 2 dalyje, kurioje nustatyta, kad kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija, 30 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą, 102 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams, 110 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, ir kt. Visos Konstitucijos nuostatos aiškintinos atsižvelgiant į Konstitucijos viršenybės principą. Konstitucinis Teismas 2002 m. gruodžio 24 d. nutarime konstatavo, kad „Konstitucijos viršenybės principas reiškia, kad Konstitucija teisės aktų hierarchijoje užima išskirtinę – aukščiausią – vietą, kad joks teisės aktas negali prieštarauti Konstitucijai, kad niekam neleidžiama pažeisti Konstitucijos, kad konstitucinė tvarka turi būti ginama, kad pati Konstitucija įtvirtina mechanizmą, įgalinantį nustatyti, ar teisės aktai (jų dalys) neprieštarauja Konstitucijai. Šiuo atžvilgiu Konstitucijoje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas yra neatsiejamai susijęs su konstituciniu teisinės valstybės principu – universaliu konstituciniu principu, kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija. Konstitucijos viršenybės principo pažeidimas reikštų, kad yra pažeidžiamas ir konstitucinis teisinės valstybės principas.“ 8. Konstitucijos 5 straipsnyje nustatyta: „Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas. Valdžios galias riboja Konstitucija. Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms.“ Konstitucijos 5 straipsnyje, kituose Konstitucijos straipsniuose (jų dalyse) yra įtvirtintas valdžių padalijimo principas. Aiškindamas konstitucinį valdžių padalijimo principą Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra ne kartą konstatavęs, jog valdžių padalijimas reiškia, kad įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios turi būti atskirtos, pakankamai savarankiškos, bet kartu tarp jų turi būti pusiausvyra; kad kiekvienai valdžios institucijai yra nustatyta jos paskirtį atitinkanti kompetencija; institucijos kompetencijos konkretus turinys priklauso nuo tos valdžios vietos bendroje valdžių sistemoje ir jos santykio su kitomis valdžiomis, nuo tos institucijos vietos tarp kitų valdžios institucijų ir jos įgaliojimų santykio su kitų institucijų įgaliojimais; kad, Konstitucijoje tiesiogiai nustačius konkrečios valstybinės valdžios institucijos įgaliojimus, viena valstybės valdžios institucija negali iš kitos perimti tokių įgaliojimų, jų perduoti ar atsisakyti ir kad tokie įgaliojimai negali būti pakeisti ar apriboti įstatymu. Konstitucinis valdžių padalijimo principas lemia, kad Lietuvoje nėra deleguotosios įstatymų leidybos (Konstitucinio Teismo 1995 m. spalio 26 d., 1996 m. gruodžio 19 d., 1999 m. birželio 3 d. nutarimai). Taigi Seimas pagal Konstituciją neturi teisės pavesti inter alia Vyriausybei realizuoti jo konstitucinės kompetencijos, o Vyriausybė negali tokio pavedimo priimti ir vykdyti. 9. Pagal Konstitucijos 67 straipsnio 2 punktą Seimas leidžia įstatymus. Seimas – Tautos atstovybė. Jis įgyvendina įstatymų leidžiamąją valdžią valstybėje. Seimas, laikydamasis Konstitucijoje ir Seimo statute nustatytos tvarkos, gali priimti bet kokį įstatymą (Konstitucinio Teismo 1994 m. liepos 22 d. nutarimas). Leisdamas įstatymus, Seimas yra saistomas Konstitucijos. Seimo išleistas įstatymas – tai Konstitucijos ir Seimo statuto nustatyta tvarka išleistas pirminis teisės aktas (Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d., 1995 m. spalio 26 d., 1997 m. gegužės 29 d. nutarimai). Įstatymas gali būti pakeistas arba jo galiojimas gali būti panaikintas ne kitaip, kaip išleidus kitą įstatymą arba Konstituciniam Teismui pripažinus jį prieštaraujančiu Konstitucijai. Įstatymai turi neprieštarauti Konstitucijai ir konstituciniams įstatymams. Visi kiti teisės aktai yra poįstatyminiai. Jie yra įstatymų taikymo aktai ir negali pakeisti įstatymų, negali prieštarauti įstatymams, keisti įstatymų normų turinio, jais negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris …