Byla Nr

Byla Nr Byla Nr. 04/08-11/08 LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO N U T A R I M A S DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ADMINISTRACINIŲ BYLŲ TEISENOS ĮSTATYMO 16 STRAIPSNIO 2 DALIES (2007 m. GRUODŽIO 18 d. REDAKCIJA) ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI, LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTO 2007 m. GEGUŽĖS 29 d. DEKRETO Nr. 1K-988 „DĖL VALSTYBINĖS LOŠIMŲ PRIEŽIŪROS KOMISIJOS NARIO ATLEIDIMO“ ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI, LIETUVOS RESPUBLIKOS AZARTINIŲ LOŠIMŲ ĮSTATYMO 26 STRAIPSNIO (2003 m. LIEPOS 4 d. REDAKCIJA) 4 DALIAI 2010 m. gegužės 13 d. Vilnius Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Tomos Birmontienės, Prano Kuconio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Ramutės Ruškytės, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Romualdo Kęstučio Urbaičio, sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei, dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovui Seimo nariui Juliui Sabatauskui (atstovaujančiam suinteresuotam asmeniui – Lietuvos Respublikos Seimui bylos dalyje pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą Nr. 1B-04/2008 ir pagal pareiškėjo – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą Nr. 1B-13/2008), suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Prezidento atstovei Respublikos Prezidento patarėjai Rasai Svetikaitei (atstovaujančiai suinteresuotam asmeniui – Lietuvos Respublikos Prezidentui bylos dalyje pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą Nr. 1B-04/2008), remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2010 m. balandžio 23 d. išnagrinėjo bylą Nr. 04/08-11/08 pagal: 1) pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalis (2007 m. gruodžio 18 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento veiklos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 109 straipsniui, Lietuvos Respublikos Prezidento 2007 m. gegužės 29 d. dekretas Nr. 1K-988 „Dėl Valstybinės lošimų priežiūros komisijos nario atleidimo“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 straipsnio 10 punktui, Lietuvos Respublikos azartinių lošimų įstatymo 26 straipsnio 4 daliai (prašymas Nr. 1B-04/2008); 2) pareiškėjo – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalis (2007 m. gruodžio 18 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Lietuvos Respublikos Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos) veiklos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai (prašymas Nr. 1B-13/2008). Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 6 d. sprendimu „Dėl prašymų sujungimo į vieną bylą“ pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas Nr. 1B-04/2008 (byla Nr. 04/08) ir pareiškėjo – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymas Nr. 1B-13/2008 (byla Nr. 11/08) buvo sujungti į vieną bylą ir jai suteiktas numeris 04/08-11/08. Konstitucinis Teismas n u s t a t ė: I 1. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar: – Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalis (2007 m. gruodžio 18 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento veiklos, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 109 straipsniui; – Respublikos Prezidento 2007 m. gegužės 29 d. dekretas Nr. 1K-988 „Dėl Valstybinės lošimų priežiūros komisijos nario atleidimo“ (toliau – ir Respublikos Prezidento 2007 m. gegužės 29 d. dekretas Nr. 1K-988) neprieštarauja Konstitucijos 84 straipsnio 10 punktui, Azartinių lošimų įstatymo 26 straipsnio 4 daliai. 2. Pareiškėjas – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalis (2007 m. gruodžio 18 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos) veiklos, neprieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai. II 1. Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas grindžiamas šiais argumentais. Pareiškėjas nurodo, kad ginčas yra kilęs dėl tarnybinių santykių (pareigūno atleidimo iš tarnybos), taip pat dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjo manymu, pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 ir 5 punktus administracinis teismas turėtų teisę nagrinėti tokią bylą, tačiau to paties įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį administracinio teismo kompetencijai nepriskirta tirti bylų dėl Respublikos Prezidento veiksmų, taip pat ir veiksmų išleidžiant vienkartinio taikymo teisės aktą (dekretą), suponuoja tokią situaciją, kad piliečiai, siekdami apginti savo teises ir teisėtus interesus, negali skųsti administraciniam teismui dėl jų priimtų Respublikos Prezidento individualių vienkartinio taikymo teisės aktų (dekretų), kuriais jiems yra sukuriamos tam tikros teisės ir pareigos. Pareiškėjas, remdamasis oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, kuriose atskleidžiama konstitucinė teisingumo samprata ir aiškinamas konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas, teigia, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies nuostata, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento veiklos, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam asmenų lygybės principui, Konstitucijos 109 straipsniui (inter alia jo 1 daliai). Pareiškėjui kilo abejonių, ar Respublikos Prezidento 2007 m. gegužės 29 d. dekretas Nr. 1K-988, kuriuo Petras Navikas, atsižvelgus į Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2006 m. balandžio 13 d. sprendimą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 24 d. nutartį, buvo atleistas iš Valstybinės lošimų priežiūros komisijos nario pareigų, neprieštarauja Konstitucijos 84 straipsnio 10 punktui, kuriame nustatyta, kad Respublikos Prezidentas nustatyta tvarka atleidžia įstatymų numatytus valstybės pareigūnus, ir Azartinių lošimų įstatymo 26 straipsnio 4 dalies nuostatoms, kuriose nustatyti Valstybinės lošimų priežiūros komisijos nario atleidimo prieš terminą pagrindai. Pareiškėjas pažymi, kad tarp Azartinių lošimų įstatymo 26 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų Valstybinės lošimų priežiūros komisijos nario atleidimo iš pareigų prieš terminą pagrindų nėra tokio, kuriuo remdamasis Respublikos Prezidentas, atsižvelgęs į Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimą ir tokį sprendimą palikusį galioti teismo sprendimą, galėtų atleisti savo paskirtą pareigūną, Valstybinės lošimų priežiūros komisijos narį. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovė – Respublikos Prezidento kanceliarija atsiliepime nenurodo konkrečių įstatymo normų, kurios buvo taikomos priimant Respublikos Prezidento dekretą. 2. Pareiškėjo – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymas grindžiamas šiais argumentais. Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies nuostata, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos) veiklos, yra skirta administracinių teismų kompetencijai apriboti. Pareiškėjo manymu, Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies nuostata, kad administraciniai teismai netiria Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos) veiklos, gali būti aiškinama kaip draudžianti administraciniams teismams tirti ne tik šios institucijos priimamų teisės aktų teisėtumą, bet ir kitus jos veiksmus ar neveikimą („veiklą“) vykdant Konstitucijoje ir įstatymuose pavestas funkcijas. Pasak pareiškėjo, šitaip aiškinant Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą gali būti suponuota tokia situacija, kad asmenys neturės galimybės ginti savo teisių ir teisėtų interesų, kurie bus pažeisti Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos) veiksmais ar neveikimu. Ginčai, kylantys iš Vyriausybės veiklos įgyvendinant įstatymus, ypač priimant individualius sprendimus ar jų nepriimant, iš esmės yra administracinio pobūdžio ir todėl pagal savo teisinę prigimtį galėtų būti nagrinėjami administraciniuose teismuose. III 1. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovo Seimo nario J. Sabatausko rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijama Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos) veiklos, neprieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovo pozicija grindžiama šiais argumentais. 1.1. Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies negalima interpretuoti ją atribojus nuo Konstitucijos 5, 6, 29, 31, 102, 105, 106, 107, 109, 110, 111 straipsnių, kuriuose yra įtvirtinta valstybės valdžią vykdančių institucijų sistema, teisingumo vykdymo samprata, asmenų lygiateisiškumas, teisė į teisingą ir nešališką teismą, teisėjų ir teismų nepriklausomumas vykdant teisingumą, teisėjo pareiga sustabdyti bylos nagrinėjimą tada, kai kreipiamasi į Konstitucinį Teismą. Minėti Konstitucijos straipsniai yra susiję ir tarpusavyje, ir su kitomis Konstitucijos normomis bei principais. Visos konstitucinės nuostatos aiškintinos ir konstitucinio teisinės valstybės principo, kuris yra universalus principas ir kuriuo yra grindžiama visa Lietuvos teisės sistema bei pati Konstitucija, kontekste. 1.2. Teismui pagal Konstitucijos 109 straipsnį, teisinės valstybės ir teisingumo principus atsiranda pareiga išnaudoti visas galimybes, kad byloje būtų nustatyta objektyvi tiesa ir priimtas teisingas sprendimas. Teisingo sprendimo priimti neįmanoma neišnagrinėjus bylos, o tam būtina surinkti byloje visus įrodymus, ištirti visas faktines aplinkybes ir jas įvertinti. Teismai, neatsižvelgiant į Konstitucijos 111 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintą jų vietą instancinėje teismų sistemoje, vykdydami savo konstitucinę priedermę – teisingumą, turi pareigą nagrinėjamose bylose surinkti ir užfiksuoti įrodymus. Šią pareigą teismai (teisėjai) turi ne tik tais atvejais, kai teismui (teisėjui) nekyla abejonių dėl valstybės valdžios (įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios) subjektų priimtų ir konkrečioje byloje taikytinų teisės aktų (ar jų dalių) atitikties Konstitucijai, bet ir tais, kai teismui (teisėjui) kyla tokių abejonių ir jis inicijuoja konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme. Teismo (teisėjo) nagrinėjamoje byloje surinkti įrodymai leidžia teismui (teisėjui) priimti teisingą sprendimą, o inicijuojant konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme – pagrįsti savo abejones ir išdėstyti savo poziciją dėl byloje taikytino valstybės valdžios (įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios) subjekto priimto teisės akto (ar jo dalies), kurio konstitucingumo patikrą atlikti patikėta Konstituciniam Teismui, atitikties Konstitucijai ar įstatymui. Šioje konstitucinės justicijos byloje Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies nuostata „Administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti <...> Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos) <...> veiklos“ negali būti aiškinama kaip šios bendrosios taisyklės, įpareigojančios teismą (teisėją) surinkti įrodymus byloje, nustatyti šioje byloje taikytiną valstybės valdžios (įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios) subjekto priimtą teisės aktą ir, iškilus abejonei dėl jo atitikties Konstitucijai ar įstatymui, Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje nustatytu pagrindu inicijuoti bylą Konstituciniame Teisme, išimtis. 1.3. Įrodymų rinkimas teismo inicijuojamoje konstitucinės justicijos byloje Konstituciniame Teisme negali būti traktuojamas kaip įsiterpimas į išimtinę Konstitucinio Teismo kompetenciją nagrinėti Konstitucijos 105 straipsnio 1, 2 dalyse nurodytus aktus ir priimti galutinį ir neskundžiamą sprendimą. Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies nuostata „Administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti <...> Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos) veiklos“ negali būti aiškinama kaip vien Konstituciniam Teismui (ir tik jam) nustatanti pareigą surinkti įrodymus jo nagrinėjamoje konstitucinės justicijos byloje, kurioje pareiškėjas yra teismas. Minėta nuostata, pasak suinteresuoto asmens – Seimo atstovo, nedraudžia administraciniams teismams rinkti byloje įrodymų ir tais atvejais, kai teismas inicijuoja konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme. 1.4. Konstitucijoje įtvirtintos normos ir principai suponuoja tokį teismo, kaip teisingumą vykdančios institucijos, modelį, kad teismas negali būti suprantamas kaip pasyvus bylų proceso stebėtojas. Teismas, siekdamas objektyviai, išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą, taip pat ir inicijuodamas konstitucinės justicijos bylas Konstituciniame Teisme, turi būti aktyvus ir turi įgaliojimus pats atlikti proceso veiksmus (surinkti įrodymus). 2. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Respublikos Prezidento atstovės Respublikos Prezidento patarėjos R. Svetikaitės rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad Respublikos Prezidento 2007 m. gegužės 29 d. dekretas Nr. 1K-988 neprieštarauja Konstitucijos 84 straipsnio 10 punktui, Azartinių lošimų įstatymo 26 straipsnio (2003 m. liepos 4 d. redakcija) 4 daliai. Suinteresuoto asmens – Respublikos Prezidento atstovės pozicija grindžiama šiais argumentais. 2.1. Azartinių lošimų įstatymo 26 straipsnio 4 dalyje nustatytų Valstybinės lošimų priežiūros komisijos nario atleidimo iš pareigų pagrindų sąrašas nėra baigtinis. Tokia išvada darytina remiantis Azartinių lošimų įstatymo 26 straipsnio 7 dalies nuostata, kad Valstybinės lošimų priežiūros komisijos nariai atsako Darbo kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Ši nuostata inter alia reiškia, kad Valstybinės lošimų priežiūros komisijos narių atleidimo prieš terminą pagrindai gali būti nustatyti ir kituose įstatymuose. Vienas iš tokių teisės aktų – Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymas, kurio nuostatų pažeidimą konstatavusi Vyriausioji tarnybinės etikos komisija pagal šio įstatymo 23 straipsnio 6 dalies 4 punktą gali kreiptis į Respublikos Prezidentą dėl jo skiriamų pareigūnų atleidimo arba siūlyti inicijuoti tyrimą, jeigu yra gauta pagrįsta informacija, kad Respublikos Prezidento skiriami pareigūnai nevykdo šio įstatymo reikalavimų. 2.2. Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymas taikomas ne tik valstybės tarnautojams, patenkantiems į Valstybės tarnybos įstatymo reguliavimo sritį, bet ir Valstybinės lošimų priežiūros komisijos nariams. Atsižvelgdama į Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatas Respublikos Prezidento atstovė daro išvadą, kad Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimas, kuriuo konstatuotas Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo pažeidimas, yra savarankiškas įstatyme nustatytas pagrindas atleisti Respublikos Prezidento skiriamus pareigūnus, taigi ir Respublikos Prezidento skiriamus Valstybinės lošimų priežiūros komisijos narius. IV 1. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Lietuvos Respublikos teisingumo viceministro Tomo Vaitkevičiaus, Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos generalinio direktoriaus pavaduotojos Rūtos Mackevičienės rašytiniai paaiškinimai. 2. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui kartu su tuometinio Valstybinės lošimų priežiūros komisijos pirmininko Česlovo Kazimiero Blažio raštu buvo gauta medžiaga, susijusi su P. Naviko atleidimu iš Valstybinės lošimų priežiūros komisijos nario pareigų. V 1. Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Seimo atstovas J. Sabatauskas iš esmės pakartojo savo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus, taip pat atsakė į teisėjų klausimus ir pateikė paaiškinimus dėl Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies ta apimtimi, kuria nustatyta, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento veiklos. 2. Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Respublikos Prezidento atstovė R. Svetikaitė iš esmės pakartojo savo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus, taip pat atsakė į teisėjų klausimus. Konstitucinis Teismas k o n s t a t u o j a: I 1. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar: – Respublikos Prezidento 2007 m. gegužės 29 d. dekretas Nr. 1K-988 „Dėl Valstybinės lošimų priežiūros komisijos nario atleidimo“ neprieštarauja Konstitucijos 84 straipsnio 10 punktui, Azartinių lošimų įstatymo 26 straipsnio 4 daliai; – Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalis (2007 m. gruodžio 18 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento veiklos, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 109 straipsniui. Pareiškėjas nenurodo, kokios redakcijos Azartinių lošimų įstatymo 26 straipsnio 4 daliai ginčijamo Respublikos Prezidento dekreto atitiktį prašoma ištirti, tačiau iš prašymo argumentų matyti, kad pareiškėjas prašo ištirti, ar Respublikos Prezidento dekretas Nr. 1K-988 neprieštarauja Azartinių lošimų įstatymo 26 straipsnio 4 daliai, išdėstytai 2003 m. liepos 4 d. redakcija. Nors pareiškėjas prašo ištirti Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies (2007 m. gruodžio 18 d. redakcija) atitiktį (atitinkama apimtimi) inter alia visam Konstitucijos 109 straipsniui, tačiau iš prašymo argumentų matyti, kad pareiškėjas prašo ištirti, ar Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalis (2007 m. gruodžio 18 d. redakcija) (atitinkama apimtimi) neprieštarauja inter alia Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai. 2. Pareiškėjas – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas prašo ištirti, ar Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalis (2007 m. gruodžio 18 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos) veiklos, neprieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai. 3. Atsižvelgdamas į minėtuose prašymuose pateiktus argumentus, Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje tirs, ar: – Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies (2007 m. gruodžio 18 d. redakcija) nuostata „Administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento <...>, Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos) <...> veiklos <...>“ neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai; – Respublikos Prezidento 2007 m. gegužės 29 d. dekretas Nr. 1K-988 „Dėl Valstybinės lošimų priežiūros komisijos nario atleidimo“ neprieštarauja Konstitucijos 84 straipsnio 10 punktui, Azartinių lošimų įstatymo 26 straipsnio (2003 m. liepos 4 d. redakcija) 4 daliai. II 1. Seimas 1999 m. sausio 14 d. priėmė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymą, kuris įsigaliojo 1999 m. gegužės 1 d. Šio įstatymo 5 straipsnyje „Administracinių teismų nespręstinos bylos“ (1999 m. sausio 14 d. redakcija) buvo inter alia nustatyta: „1. Administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Konstitucinio Teismo kompetencijai, taip pat bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams. 2. Administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos), Seimo kontrolierių veiklos, Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, taip pat kitų teismų teisėjų, prokurorų, tardytojų ir kvotėjų procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu. <...>.“ 2. Seimas 2000 m. rugsėjo 19 d. priėmė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu pakeitė Administracinių bylų teisenos įstatymą (1999 m. sausio 14 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) ir jį išdėstė nauja redakcija. Naujos redakcijos Administracinių bylų teisenos įstatymas įsigaliojo 2001 m. sausio 1 d. Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnyje „Bylos, nepriskirtos administracinių teismų kompetencijai“ (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) buvo inter alia nustatyta: „1. Administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Konstitucinio Teismo kompetencijai, taip pat bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams. 2. Administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos), Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, tardytojų, kvotėjų ir teismo antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu. <...>.“ 3. Seimas 2003 m. balandžio 3 d. priėmė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 16 ir 109 straipsnių pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį 2003 m. gegužės 1 d., kurio 1 straipsniu pakeitė Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) ir ją išdėstė taip: „Administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos), Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu.“ 4. Seimas 2007 m. gruodžio 18 d. priėmė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 16, 110 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą, įsigaliojusį 2007 m. gruodžio 29 d., kurio 1 straipsniu papildė Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalį (2003 m. balandžio 3 d. redakcija). Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje (2007 m. gruodžio 18 d. redakcija), kurios nuostata ginčijama šioje konstitucinės justicijos byloje, yra nustatyta: „Administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos), Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus sprendimų (rekomendacijų).“ 5. Apibendrinant aptartąjį Administracinių bylų teisenos įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą šios konstitucinės justicijos bylos kontekste konstatuotina, jog pareiškėjų ginčijama Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies nuostata „Administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento <...>, Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos) <...> veiklos <...>“ nuo Administracinių bylų teisenos įstatymo įsigaliojimo 1999 m. gegužės 1 d. išliko nepakitusi. III Dėl Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies (2007 m. gruodžio 18 d. redakcija) nuostatos „Administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento <...>, Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos) <...> veiklos <...>“ atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai. 1. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinio Teismo prašoma ištirti inter alia Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies (2007 m. gruodžio 18 d. redakcija) nuostatos „Administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento <...>, Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos) <...> veiklos <...>“ atitiktį Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai. 2. Sprendžiant, ar ginčijama minėto įstatymo nuostata neprieštarauja Konstitucijos nuostatoms, pirmiausiai būtina atskleisti Respublikos Prezidento ir Vyriausybės konstitucinio statuso ypatumus. 3. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad valstybė savo funkcijas vykdo per atitinkamų institucijų sistemą, apimančią visų pirma valstybės institucijas; valstybės institucijų sistema apima labai įvairias institucijas; šių institucijų įvairovę, teisinį statusą ir įgaliojimus lemia valstybės vykdomų funkcijų įvairovė; tam tikros valstybės institucijos Konstitucijoje yra traktuojamos kaip valstybės valdžią vykdančios institucijos. Tokios institucijos yra nurodytos Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). 4. Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas. Ši Konstitucijos nuostata yra valstybės valdžių padalijimo ir pusiausvyros pagrindas (Konstitucinio Teismo 1999 m. balandžio 20 d. nutarimas). 4.1. Seimas – tai valstybės valdžios institucija, vykdanti įstatymų leidžiamąją valdžią (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutarimas). Seimo, kaip Tautos atstovybės, konstitucinė prigimtis lemia ypatingą jo vietą valstybės valdžios institucijų sistemoje, jo funkcijas bei įgaliojimus, būtinus funkcijoms vykdyti (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d., 2004 m. liepos 1 d., 2006 m. balandžio 4 d. nutarimai, 2009 m. sausio 15 d. sprendimas). Konstitucijos 67 straipsnyje įtvirtintų Seimo konstitucinių įgaliojimų sąrašas nėra baigtinis; Seimas, kaip Tautos atstovybė, turi teisę įstatymais nustatyti ir tokius savo įgaliojimus, kurie nėra expressis verbis nurodyti Konstitucijoje, tačiau yra skirti Seimo konstitucinėms funkcijoms įgyvendinti (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutarimas). Iš Konstitucijos nuostatų, kuriose nustatyti Seimo įgaliojimai, matyti, kad Seimas, įgyvendindamas savo konstitucinius įgaliojimus, vykdo klasikines demokratinės teisinės valstybės parlamento funkcijas: leidžia įstatymus (įstatymų leidybos funkcija), vykdo vykdomosios valdžios ir kitų valstybės institucijų (išskyrus teismus) parlamentinę kontrolę (kontrolės funkcija), steigia valstybės institucijas, skiria ir atleidžia jų vadovus bei kitus valstybės pareigūnus (steigiamoji funkcija), tvirtina valstybės biudžetą ir prižiūri, kaip jis vykdomas (biudžetinė funkcija), ir kt. (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d., 2004 m. liepos 1 d., 2006 m. balandžio 4 d. nutarimai, 2009 m. sausio 15 d. sprendimas). Minėtos Seimo, kaip demokratinės teisinės valstybės Tautos atstovybės, funkcijos yra konstitucinės vertybės. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, kiti teisėkūros subjektai negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigiamos minėtos Seimo konstitucinės funkcijos arba būtų suvaržomos galimybės jas vykdyti, nes taip būtų kliudoma Seimui – Tautos atstovybei efektyviai veikti Tautos ir Lietuvos valstybės interesais (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d., 2006 m. balandžio 4 d. nutarimai). 4.2. Lietuvos valstybės konstitucinei santvarkai yra būdingas dualistinės (sudvejintos) vykdomosios valdžios modelis: vykdomąją valdžią Lietuvoje vykdo Respublikos Prezidentas – valstybės vadovas bei Vyriausybė (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). 4.2.1. Respublikos Prezidentas – vykdomosios valdžios dalis (Konstitucinio Teismo 1998 m. sausio 10 d., 2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Valstybės vadovo statusą Konstitucijoje nustatytam laikui įgyja tik vienas asmuo, t. y. Respublikos Prezidentas, kurį išrenka Lietuvos Respublikos piliečiai. Respublikos Prezidento, kaip valstybės vadovo, teisinis statusas yra individualus, jis skiriasi nuo visų kitų piliečių teisinio statuso (Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d., 2002 m. birželio 19 d., 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimai, 2004 m. kovo 31 d. išvada, 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas); Respublikos Prezidento, kaip valstybės vadovo, teisinis statusas skiriasi ir nuo visų kitų valstybės pareigūnų teisinio statuso (Konstitucinio Teismo 2002 m. birželio 19 d., 2003 m. gegužės 30 d., 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimai, 2004 m. kovo 31 d. išvada, 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas). Respublikos Prezidento, kaip valstybės vadovo, individualų, išskirtinį teisinį statusą atskleidžia įvairios Konstitucijos nuostatos (Konstitucinio Teismo 2002 m. birželio 19 d., 2003 m. gegužės 30 d., 2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m. gegužės 25 d. nutarimai). Paminėtina, kad dalis Respublikos Prezidento – valstybės vadovo konstitucinių įgaliojimų yra susiję su galimybe formuoti kitas valstybės valdžią įgyvendinančias institucijas ir (arba) daryti poveikį jų veiklai, priimamiems sprendimams, teisėkūros procesui (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas). Antai, turėdamas konstitucinius įgaliojimus pasirašyti ir oficialiai paskelbti įstatymus, Respublikos Prezidentas dalyvauja įstatymų leidybos procese (Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d., 2002 m. birželio 19 d., 2008 m. vasario 22 d. nutarimai); Respublikos Prezidentas kartu su Seimu formuoja Vyriausybę; šiame procese Respublikos Prezidento veiklos svarbiausias uždavinys – laiduoti valdžios institucijų sąveiką, veikti taip, kad būtų sudaryta veiksminga, t. y. turinti Seimo pasitikėjimą, Vyriausybė (Konstitucinio Teismo 1998 m. sausio 10 d. nutarimas); Konstitucijoje įtvirtinti Respublikos Prezidento įgaliojimai formuojant teisminę valdžią – reikšmingas valstybės vadovo konstitucinio statuso elementas; įgaliojimų šioje srityje pakeitimas ar apribojimas, taip pat toks įgyvendinimo tvarkos nustatymas, kad Respublikos Prezidento veiksmai būtų saistomi Konstitucijoje nenumatytų institucijų ar pareigūnų sprendimų, reikštų Respublikos Prezidento konstitucinės kompetencijos pasikeitimą (Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d., 2006 m. gegužės 9 d. nutarimai, 2009 m. gegužės 15 d. sprendimas). Taigi Respublikos Prezidentas turi ir tokius konstitucinius įgaliojimus, kuriuos įgyvendindamas jis gali daryti didelę įtaką kitoms valstybės valdžią vykdančioms institucijoms – Seimui, vykdančiam įstatymų leidžiamąją valdžią, taip pat Vyriausybei – vykdomosios valdžios institucijai; Respublikos Prezidentas – valstybės vadovas taip pat turi reikšmingus konstitucinius įgaliojimus formuojant teisminę valdžią. Nuo to, kaip Respublikos Prezidentas – valstybės vadovas įgyvendina jam Konstitucijoje numatytus įgaliojimus, nemažai priklauso ir kitų valstybės valdžios institucijų funkcionavimas (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas). Įstatymuose gali būti suformuluoti papildomi Respublikos Prezidento įgaliojimai, tačiau tokių naujų funkcijų pobūdis neturi disonuoti ar konkuruoti su konstituciniais Respublikos Prezidento įgaliojimais, prieštarauti konstituciniam Lietuvos valstybės vadovo statusui (Konstitucinio Teismo 1999 m. kovo 4 d. nutarimas). Respublikos Prezidentui, kaip valstybės vadovui, pagal Konstituciją kyla pareiga įgyvendinant jam Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytus įgaliojimus veikti taip, kad būtų palaikoma darni sąveika tarp valstybės valdžią vykdančių institucijų, kad Lietuvos Respublikos piliečiai – valstybinė bendruomenė galėtų pasitikėti Respublikos Prezidento – valstybės vadovo institucija, kad Lietuvos valstybei būtų tinkamai atstovaujama santykiuose su kitomis valstybėmis, su tarptautinėmis organizacijomis, kad Lietuvos valstybė galėtų deramai atlikti savo tarptautinius įsipareigojimus ir būtų užtikrinta, kad kiti tarptautinių santykių subjektai (užsienio valstybės, tarptautinės organizacijos ir kt.) galės deramai atlikti savo įsipareigojimus Lietuvos valstybei. Deramas šios Respublikos Prezidento – valstybės vadovo konstitucinės pareigos vykdymas yra būtina piliečių pasitikėjimo pačia Lietuvos valstybe, kaip bendru visos visuomenės gėriu, ir jos institutais sąlyga, kartu ir kitų tarptautinių santykių subjektų pasitikėjimo Lietuvos valstybe sąlyga (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas). Respublikos Prezidentas, įgyvendindamas jam nustatytus įgaliojimus, negali veikti turėdamas tokių tikslų ir interesų, kurie nesuderinami su Konstitucija ir įstatymais, su viešaisiais interesais (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas, 2004 m. kovo 31 d. išvada, 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas). 4.2.2. Lietuvos vykdomosios valdžios institucijų sistemoje Vyriausybė, įgyvendinanti valstybinį valdymą, užima išskirtinę vietą; Vyriausybė – kolegiali bendros kompetencijos institucija (Konstitucinio Teismo 1998 m. sausio 10 d. nutarimas). Ją sudaro Ministras Pirmininkas ir ministrai (Konstitucijos 91 straipsnis). Konstitucijoje yra įtvirtinti tik svarbiausi Vyriausybės įgaliojimai ir nustatyta, kad Vyriausybė vykdo ne tik Konstitucijoje, bet ir kituose įstatymuose nurodytas pareigas (Konstitucijos 94 straipsnio 7 punktas). Tokį konstitucinį Vyriausybės įgaliojimų reguliavimą lemia tai, kad valstybės valdymo sritys ir valdymo funkcijos yra labai įvairios, jos gali kisti. Vyriausybės veikla yra ne tik vykdomojo, bet ir tvarkomojo pobūdžio. Vykdydama įstatymus ir Seimo nutarimus, Vyriausybė pati leidžia norminius ir individualius teisės aktus, užtikrina jų vykdymą (Konstitucinio Teismo 1999 m. lapkričio 23 d. nutarimas). Visa tai, ką Vyriausybė daro įgyvendindama Konstitucijoje bei įstatymuose jai nustatytą kompetenciją, yra valstybės valdymo reikalų sprendimas (Konstitucinio Teismo 2001 m. lapkričio 29 d., 2003 m. gegužės 30 d., 2010 m. vasario 26 d. nutarimai). Pagal Konstitucijos 95 straipsnio 1 dalį Vyriausybė valstybės valdymo reikalus sprendžia posėdžiuose visų Vyriausybės narių balsų dauguma priimdama nutarimus. Valstybės valdymo reikalai, Konstitucijoje ir įstatymuose priskirti Vyriausybės kompetencijai, negali būti sprendžiami Vyriausybei priimant kitos rūšies aktą (Konstitucinio Teismo 2001 m. lapkričio 29 d., 2003 m. gegužės 30 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimai). Oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos, kad Vyriausybė, spręsdama valstybės valdymo reikalus, visada turi priimti nutarimus ir kad Vyriausybės teisės aktai turi būti oficialiai paskelbti, nepaisant to, ar jie yra norminiai, ar individualūs, taip pat nepaisant to, kokiam subjektui ar subjektų ratui jie skirti, netaikytinos Vyriausybės rezoliucijoms ir sprendimams, kurie priimami pagal Lietuvos Respublikos konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 4 dalį (Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 27 d. nutarimas). Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad valstybės valdymo reikalų sprendimas Vyriausybės posėdyje priimant atitinkamus aktus ar jų nepriimant yra ypatingas: spręsdama tokius reikalus Vyriausybė veikia kaip viena iš Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų valstybės valdžią vykdančių institucijų. 4.3. Teismai – viena iš Konstitucijoje įtvirtintų valstybės valdžios institucijų rūšių (Konstitucinio Teismo 2006 m. birželio 6 d. nutarimas). Teismų – jurisdikcinių institucijų – vykdoma teisminė valdžia, kaip ir įstatymų leidžiamoji bei vykdomoji valdžios, yra visavertė valstybės valdžia, viena iš Konstitucijoje įtvirtintų valstybės valdžių (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. lapkričio 27 d. nutarimai). Šiuo metu pagal Konstituciją ir įstatymus yra trys teismų sistemos: 1) Konstitucinis Teismas vykdo konstitucinę teisminę kontrolę; 2) Konstitucijos 111 straipsnio 1 dalyje nurodyti Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai sudaro bendrosios kompetencijos teismų sistemą; 3) pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį yra įsteigta ir veikia viena specializuotų teismų, būtent administracinių, sistema, kurią sudaro Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir apygardų administraciniai teismai (Konstitucinio Teismo inter alia 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d., 2006 m. lapkričio 27 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai). Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas – teisminės valdžios sistemos dalis (Konstitucinio Teismo 2006 m. birželio 6 d. nutarimas). Pagal Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalį Konstitucinis Teismas turi išimtinę konstitucinę kompetenciją tirti ir spręsti, ar bet kuris Seimo, Respublikos Prezidento arba Vyriausybės aktas, taip pat bet kuris referendumu priimtas aktas (jo dalis) neprieštarauja bet kuriam aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimai, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas, 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas tiria, ar aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, neprieštarauja būtent teisės aktai, o ne valstybės institucijų (Seimo, Respublikos Prezidento, Vyriausybės) teisėkūros sprendimų nepriėmimas – vengimas, delsimas priimti tokius sprendimus, taip pat kokių nors kitų motyvų nulemtas neveikimas (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas). 5. Seimo, Respublikos Prezidento, Vyriausybės vykdoma politika – tai visų šių valdžios institucijų veikla pagal Konstitucijoje ir įstatymuose apibrėžtą jų kompetenciją. Šių valdžios institucijų kompetentingi sprendimai ir veiksmai yra jų vykdomos politikos sudedamoji dalis (Konstitucinio Teismo 1998 m. kovo 10 d. nutarimas). 6. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 5 straipsnyje (taip pat kituose Konstitucijos straipsniuose, nustatančiuose valstybės valdžią vykdančių valstybės institucijų įgaliojimus) yra įtvirtintas valdžių padalijimo principas. Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs ir tai, jog konstitucinis valdžių padalijimo principas reiškia, kad įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios yra atskirtos, pakankamai savarankiškos; tarp jų turi būti pusiausvyra; kiekviena valdžios institucija turi jos paskirtį atitinkančią kompetenciją, kurios konkretus turinys priklauso nuo to, kokiai valstybės valdžiai ši institucija priklauso, nuo jos vietos tarp kitų valstybės valdžios institucijų bei įgaliojimų santykio su kitų valstybės valdžios institucijų įgaliojimais; Konstitucijoje tiesiogiai nustačius tam tikros valstybės valdžios institucijos įgaliojimus, viena valstybės valdžios institucija negali iš kitos perimti tokių įgaliojimų, jų perduoti kitai valstybės valdžios institucijai ar atsisakyti; tokie įgaliojimai negali būti pakeisti ar apriboti įstatymu (Konstitucinio Teismo inter alia 2002 m. sausio 14 d., 2002 m. kovo 5 d., 2002 m. balandžio 23 d., 2002 m. liepos 11 d., 2002 m. gruodžio 24 d., 2004 m. gegužės 13 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. birželio 6 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimai). Pabrėžtina, kad valstybės valdžių sąveika negali būti traktuojama kaip jų priešprieša ar konkurencija, vadinasi, ir stabdžiai bei atsvaros, kuriuos teisminė valdžia (jos institucijos) ir kitos valstybės valdžios (jų institucijos) turi viena kitos atžvilgiu, negali būti traktuojami kaip valdžių priešpriešos mechanizmai. Konstitucijoje įtvirtintą valstybės valdžių sąveikos modelį apibūdina ir valstybės valdžių (jų institucijų) tarpusavio kontrolė bei atsvara, neleidžianti vienai valstybės valdžiai dominuoti kitos (kitų) atžvilgiu, ir jų bendradarbiavimas, žinoma, neperžengiant Konstitucijos nustatytų ribų – neįsiterpiant į kitos valstybės valdžios įgaliojimų vykdymą (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimas). 7. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Seimo, Respublikos Prezidento, Vyriausybės, Teismo konstitucinio statuso ypatumai, susiję su valstybės valdžios vykdymu ir valstybės valdžių padalijimu, inter alia suponuoja tai, jog šios institucijos negali perimti viena kitos konstitucinių įgaliojimų, taigi ir teismai, į kuriuos suinteresuoti asmenys kreipiasi su prašymais išnagrinėti Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės aktus arba kitaip pasireiškiančią šių institucijų veiklą, negali perimti Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės konstitucinių įgaliojimų, t. y. už šias valdžios institucijas priimti atitinkamų sprendimų arba įpareigoti minėtų valdžios institucijų išleisti aktus, susijusius su valstybės valdžios vykdymu. Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucijoje yra įtvirtinti Konstitucinio Teismo įgaliojimai tirti ir spręsti, ar Seimo aktai, Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai (jų dalys) neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai. Kiekvienas Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleistas teisės aktas (jo dalis), pripažintas prieštaraujančiu kuriam nors aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, yra visam laikui pašalinamas iš Lietuvos teisės sistemos, jis niekada nebegalės būti taikomas (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimai, 2008 m. liepos 4 d. sprendimas). Šiuo atžvilgiu tokio teisės akto teisinė galia yra panaikinama (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. vasario 1 d. sprendimai). Vadinasi, toks aktas yra nulifikuojamas. Pažymėtina ir tai, kad priimdamos naujus, keisdamos, papildydamos jau priimtus įstatymus ir kitus teisės aktus juos leidžiančios valstybės institucijos – Seimas, Respublikos Prezidentas, Vyriausybė – yra saistomos Konstitucinio Teismo nutarimo motyvuojamojoje dalyje išdėstytos Konstitucijos nuostatų sampratos, kitų teisinių argumentų (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas). 8. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinio Teismo prašoma ištirti, ar Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies (2007 m. gruodžio 18 d. redakcija) nuostata „Administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento <...>, Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos) <...> veiklos <...>“ neprieštarauja inter alia Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai. 9. Konstitucijos 30 straipsnyje nustatyta: asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą (1 dalis); asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas (2 dalis). 9.1. Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos principas. Šis principas yra universalus; teisę į teisminę pažeistų konstitucinių teisių ir laisvių gynybą turi kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės pažeistos; asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso; asmenų pažeistos teisės ir teisėti interesai teisme turi būti ginami nepriklausomai nuo to, ar jie yra tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje, ar ne; teisė kreiptis į teismą yra absoliuti; šios teisės negalima apriboti ar paneigti; asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržoma, taip pat negali būti nepagrįstai pasunkinama ją įgyvendinti; jeigu būtų neužtikrinta asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą, būtų nepaisoma ir visuotinai pripažinto bendrojo teisės principo ubi ius, ibi remedium – jeigu yra kokia nors teisė (laisvė), turi būti ir jos gynimo priemonė; tokia teisinė situacija, kai kuri nors asmens teisė ar laisvė negali būti ginama, taip pat ir teismine tvarka, nors pats tas asmuo mano, kad ši teisė ar laisvė yra pažeista, pagal Konstituciją yra neįmanoma, Konstitucija jos netoleruoja (Konstitucinio Teismo inter alia 1996 m. balandžio 18 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas). Pažymėtina, kad teisinis reguliavimas, įtvirtinantis asmens teisės į savo teisių ir laisvių teisminę gynybą įgyvendinimo tvarką, turi atitikti konstitucinį teisinio aiškumo reikalavimą; įstatymų leidėjas privalo įstatymuose aiškiai nustatyti, kaip ir į kokį teismą asmuo gali kreiptis, kad iš tikrųjų galėtų įgyvendinti savo teisę kreiptis į teismą dėl savo teisių ir laisvių pažeidimo (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. lapkričio 27 d., 2007 m. gegužės 15 d. nutarimai). 9.2. Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis aiškintina kartu su šio straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2009 m. kovo 27 d., 2010 m. vasario 3 d. nutarimai). Konstitucija imperatyviai reikalauja įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2009 m. kovo 27 d., 2010 m. vasario 3 d. nutarimai). Iš Konstitucijos neišplaukia, kad įstatymais galima nustatyti kokias nors išimtis, pagal kurias asmeniui padaryta materialinė ir (arba) moralinė žala neatlyginama, pavyzdžiui, todėl, kad ją neteisėtais veiksmais padarė pačios valstybės institucijos, pareigūnai. Jeigu įstatymu, juo labiau kitu teisės aktu, būtų nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad valstybė visiškai arba iš dalies išvengtų pareigos teisingai atlyginti materialinę ir (arba) moralinę žalą, padarytą neteisėtais pačios valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, tai ne tik reikštų, kad yra nepaisoma konstitucinės žalos atlyginimo sampratos, ir būtų nesuderinama su Konstitucija (inter alia su jos 30 straipsnio 2 dalimi), bet ir pakirstų pačios valstybės, kaip bendro visos visuomenės gėrio, raison d’?tre (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas). 10. Pažymėtina, kad Konstitucijos 30 straipsnio nuostatos aiškintinos neatsiejamai nuo kitų Konstitucijos nuostatų, inter alia 109 straipsnio 1 dalies, nustatančios, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai, ir 29 straipsnio 1 dalies, nustatančios, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. 10.1. Aiškindamas Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies turinį Konstitucinis Teismas ne kartą yra inter alia konstatavęs, kad vykdyti teisingumą – teisminės valdžios paskirtis ir konstitucinė kompetencija (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. lapkričio 27 d. nutarimai); teismas, vykdydamas teisingumą, privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves (Konstitucinio Teismo inter alia 1999 m. gruodžio 21 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d., 2006 m. lapkričio 27 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. kovo 15 d., 2008 m. rugsėjo 17 d., 2009 m. balandžio 10 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 22 d. sprendimas); be to, vykdydamas teisingumą, teismas turi vadovautis tik Konstitucijai neprieštaraujančiais įstatymais ir kitais teisės aktais, jis negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. birželio 27 d., 2009 m. kovo 2 d., 2009 m. birželio 22 d. nutarimai). 10.2. Aiškindamas Konstitucijos 29 straipsnio turinį Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad formalios visų asmenų lygybės principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant, ir vykdant teisingumą; šis principas įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pačius faktus savavališkai vertinti skirtingai; minėtas principas būtų pažeidžiamas, jei tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisintinas (Konstitucinio Teismo inter alia 1996 m. lapkričio 20 d., 2003 m. lapkričio 17 d., 2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). 11. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina: „<...> tai, kad Konstitucijoje nurodyti subjektai negali Konstituciniame Teisme ginčyti tokio teisėkūros subjekto neveikimo, kai šis nėra išleidęs teisės akto (aktų), kuriuo (kuriais) vietoje teisės akto (jo dalių), Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinto prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktui, inter alia Konstitucijai, būtų nustatytas naujas (kitoks) teisinis reguliavimas, kuris būtų suderintas su tais aukštesnės galios teisės aktais, inter alia Konstitucija, o Konstitucinis Teismas neturi įgaliojimų tirti tokių teisėkūros sprendimų nepriėmimo, anaiptol nereiškia, kad tokie asmenys apskritai negali ginti (taip pat ir teisme) savo teisių ir laisvių, kurios yra pažeidžiamos dėl to, kad minėti teisėkūros sprendimai nėra priimti. Bendrasis teisės principas ubi ius, ibi remedium, Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalies nuostata, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas, konstitucinis atsakingo valdymo principas, Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nuostata, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, Konstitucijos 18 straipsnio nuostata, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės, taip pat Konstitucijoje įtvirtinta asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisė kreiptis į teismą suponuoja ne tik tai, kad tokiais atvejais asmens teisės, laisvės, teisėti interesai bei teisėti lūkesčiai turi ir gali būti apginti aiškinant Konstituciją ir tiesiogiai taikant jos nuostatas, bet ir tai, kad tokią gynybą turi užtikrinti teismai“ (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas). Minėtos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime suformuluotos konstitucinės doktrinos nuostatos mutatis mutandis taikytinos ir toms teisinėms situacijoms, kai asmens teisės ir laisvės yra pažeidžiamos dėl to, kad Respublikos Prezidento ar Vyriausybės aktas nėra priimtas, nors jį priimti reikalauja kuris nors aukštesnės galios teisės aktas, inter alia Konstitucija. 12. Pareiškėjų ginčijama Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies (2007 m. gruodžio 18 d. redakcija) nuostata „Administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento <...>, Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos) <...> veiklos <...>“ aiškintina atsižvelgiant į kituose Administracinių bylų teisenos įstatymo straipsniuose įtvirtintas nuostatas. 12.1. Administracinių bylų teisenos įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) nustatyta, kad šis įstatymas nustato administracinių bylų dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, nagrinėjimo tvarką. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio (2007 m. birželio 7 d. redakcija) 16 dalį administraciniai teisiniai santykiai yra įstatymais ir kitais norminiais teisės aktais reglamentuoti visuomeniniai santykiai, atsirandantys atliekant viešąjį administravimą. Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio (2007 m. birželio 7 d. redakcija) 1 dalyje  viešasis administravimas apibrėžiamas kaip įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems norminiams teisės aktams įgyvendinti priimant administracinius sprendimus, teikiant įstatymų nustatytas administracines  paslaugas, administruojant viešųjų paslaugų teikimą ir atliekant viešojo administravimo subjekto vidaus administravimą. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio (2007 m. birželio 7 d. redakcija) 17 dalį administraciniai ginčai yra asmenų konfliktai su viešojo administravimo subjektais arba konfliktai tarp nepavaldžių vienas kitam viešojo administravimo subjektų. Prie administracinių ginčų priskiriami ir tarnautojų ginčai su administracija, taip pat rinkimų ginčai. Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio (2007 m. birželio 7 d. redakcija) 4 dalyje nustatyta, kad viešojo administravimo subjektas yra institucija, įstaiga, pareigūnas, valstybės tarnautojas, kitas fizinis ar juridinis asmuo, kuriuos įstatymai įgalioja atlikti viešąjį administravimą. Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnyje „Ginčai dėl teisės“ (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija su 2007 m. birželio 7 d. pakeitimu) nustatyta: „1. Administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. 2. Teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.“ Taigi administraciniai teismai sprendžia administracines bylas dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, kurie atsiranda inter alia valstybės institucijoms atliekant viešąjį administravimą. Administracinių bylų teisenos įstatyme nėra nuostatų, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl ginčų, kylančių iš kitokių, ne administracinių, teisinių santykių. 12.2. Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) yra nustatyta: „Administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Konstitucinio Teismo kompetencijai, taip pat bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams.“ Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) yra nustatyta: „Jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Gavęs Konstitucinio Teismo nutarimą, teismas atnaujina bylos nagrinėjimą. Minėtos taisyklės taikomos ir tais atvejais, kai teismas suabejoja, ar Respublikos Prezidento aktas arba Vyriausybės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, neprieštarauja įstatymams ar Konstitucijai.“ Taigi administraciniai teismai nesprendžia tų bylų, kurios yra priskirtos Konstitucinio Teismo kompetencijai. Šie teismai turi sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis su prašymu į Konstitucinį Teismą, jeigu yra pagrindas manyti, kad Respublikos Prezidento ar Vyriausybės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja įstatymams ar Konstitucijai. Vadinasi, Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) vartojama formuluotė „nesprendžia bylų“ aiškintina kaip inter alia reiškianti, kad administraciniai teismai negali spręsti, ar inter alia Respublikos Prezidento ar Vyriausybės aktas atitinka Konstituciją ir įstatymus. Minėta formuluotė negali būti aiškinama kaip reiškianti, kad administraciniai teismai negali tirti Respublikos Prezidento ir Vyriausybės veiklos tiek, kiek toks tyrimas yra būtinas šių teismų abejonei dėl Respublikos Prezidento ir Vyriausybės akto atitikties Konstitucijai ir įstatymams pagrįsti. 13. Sprendžiant, ar pareiškėjų ginčijama Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies (2007 m. gruodžio 18 d. redakcija) nuostata „Administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento <...>, Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos) <...> veiklos <...>“ neprieštarauja Konstitucijos nuostatoms, būtina išsiaiškinti šios nuostatos formuluotės „Respublikos Prezidento, Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos) veikla“ sampratą. 13.1. Kaip minėta, pagal Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalį Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė yra valstybės valdžią vykdančios institucijos. Minėta ir tai, kad Seimo, Respublikos Prezidento, Vyriausybės, Teismo konstitucinio statuso ypatumai, susiję su valstybės valdžios vykdymu ir valstybės valdžių padalijimu, inter alia suponuoja, jog šios institucijos negali perimti viena kitos konstitucinių įgaliojimų, taigi ir teismai, į kuriuos suinteresuoti asmenys kreipiasi su prašymais išnagrinėti Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės aktus arba kitaip pasireiškiančią šių institucijų veiklą, negali perimti Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės konstitucinių įgaliojimų, t. y. už šias valdžios institucijas priimti atitinkamus sprendimus arba įpareigoti minėtas valdžios institucijas išleisti aktus, susijusius su valstybės valdžios vykdymu. Taigi Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies (2007 m. gruodžio 18 d. redakcija) formuluotė „Respublikos Prezidento, Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos) veikla“ reiškia tokią veiklą, kuria įgyvendinama valstybės valdžia. Ši veikla negali būti tapatinama su tokia veikla, kurią apima Administracinių bylų teisenos įstatyme vartojama sąvoka „viešasis administravimas“. 13.2. Šiame kontekste Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies (2007 m. gruodžio 18 d. redakcija) nuostata „Administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento <...>, Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos) <...> veiklos <...>“, kuri ginčijama šioje konstitucinės justicijos byloje, aiškintina kaip inter alia reiškianti, kad administraciniame teisme sprendžiamo administracinio ginčo dalyku negali būti tokia Respublikos Prezidento ar Vyriausybės veikla, kuria įgyvendinama valstybės valdžia. 14. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad ir valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų veikloje, be joms pavestų valstybės funkcijų vykdymo, esama ir kitokios veiklos, inter alia susijusios su vidinio administravimo funkcijų vykdymu. Paminėtina ir tai, kad dėl Respublikos Prezidento ar Vyriausybės veiklos gali atsirasti ir asmens teisių ar laisvių pažeidimas, inter alia žala. Šiame kontekste pažymėtina, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio „Bylos, priskirtos administracinių teismų kompetencijai“ 1 dalyje inter alia nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus (1 punktas (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis) (3 punktas (2007 m. birželio 7 d. redakcija), tarnybinių ginčų, kai viena ginčo šalis yra valstybės ar savivaldybės tarnautojas, turintis viešojo administravimo įgaliojimus (įskaitant pareigūnus ir įstaigų vadovus) (5 punktas (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija). Šios nuostatos suponuoja, kad administraciniai teismai gali nagrinėti inter alia bylas dėl Respublikos Prezidento ar Vyriausybės veiklos (neveikimo), kuria buvo (galėjo būti) pažeistos asmens teisės ar laisvės, rezultato ar jo padarinio, inter alia žalos atlyginimo. 15. Konstatuotina, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies (2007 m. gru …