Lietuvos Respublikos Vyriausybė NUTARIMAS DĖL NAUJOS REDAKCIJOS LIETUVOS RESPUBLIKOS TERITORIJŲ PLANAVIMO ĮSTATYMO KONCEPCIJOS 2010 m. kovo 31 d. Nr. 422 Vilnius Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria: Patvirtinti Naujos redakcijos Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo koncepciją (pridedama). MINISTRAS PIRMININKAS                                                              ANDRIUS KUBILIUS APLINKOS MINISTRAS                                                        GEDIMINAS KAZLAUSKAS _________________ Patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. kovo 31 d. nutarimu Nr. 422 NAUJOS REDAKCIJOS LIETUVOS RESPUBLIKOS TERITORIJŲ PLANAVIMO ĮSTATYMO KONCEPCIJA I. TEISINIS KONCEPCIJOS RENGIMO PAGRINDAS 1. Naujos redakcijos Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo koncepcija (toliau – Koncepcija) parengta vykdant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008– 2012 metų programos įgyvendinimo priemonių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. vasario 25 d. nutarimu Nr. 189 (Žin., 2009, Nr. 33-1268), 3 lentelės „Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008– 2012 metų veiklos strategijos nuostatų įgyvendinimo priemonės“ 1 023 priemonę. Koncepcijoje siekiama įgyvendinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės programoje, kuriai pritarė Lietuvos Respublikos Seimas 2008 m. gruodžio 9 d. nutarimu Nr. XI-52 (Žin., 2008, Nr. 146-5870), numatytas nuostatas: diegti dereguliavimo, reguliavimo peržiūros iniciatyvas teritorijų planavimo ir kituose sektoriuose, kuriuose išplitusi korumpuota praktika, įgyvendinti darnaus vystymosi principus teritorijų planavimo ir urbanistikos srityje, mažinti miestų ir kitų gyvenamųjų vietovių plėtros netolygumus, didinti planavimo sistemos veiksmingumą, mažinti teritorijų planavimo dokumentų rengimo laiko ir išteklių sąnaudas. II. BENDRas ĮSTATYMO REGULIAVIMO DALYKO IR TIKSLŲ apibūdinimas 2. Koncepcijos pagrindu rengiamas naujos redakcijos Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymas (toliau – Įstatymas) turės užtikrinti sisteminių planavimo problemų sprendimą, visų teritorijų planavimo dokumentų sprendinių sistemiškumą, skirtingų planavimo lygmenų dokumentų suderinamumą ir abipusį poveikį, apibrėžti visuomenės interesą teritorijų planavimo srityje, numatyti jo užtikrinimui būtinas priemones, užtikrinti tvarų gamtinės ir antropogeninės aplinkos, visuomenės ir jos gyvenimo bei veiklos sąlygų vystymąsi išsaugant gyvąją gamtą ir vertingą kraštovaizdį. 3. Koncepcijos tikslas yra, atsižvelgiant į teisinio reguliavimo ir susiklosčiusios praktikos problemas, nustatyti gaires Įstatymui, leidžiančiam iš esmės pagerinti teritorijų planavimo procesą, – padaryti jį vientisesnį ir aiškesnį, operatyviau reaguojantį į vykstančius pokyčius ir mažinti finansines, žmogiškųjų išteklių ir laiko sąnaudas. Šiam esamą teritorijų planavimo teisinį reguliavimą keičiančiam Koncepcijos tikslui pasiekti numatyti uždaviniai: 3.1. struktūrinis – apibendrinant užsienio šalių patirtį teritorijų planavimo srityje, pagal planuojamos teritorijos dydį ir sprendinių detalizavimo laipsnį aiškiai apibrėžti teritorijų planavimo ir sprendimų priėmimo lygmenis, teritorijų planavimo dokumentų rūšis, planavimo proceso organizatorius ir iš esmės sumažinti fiziniams ir juridiniams asmenims šiuo metu privalomų teritorijų planavimo dokumentų skaičių, aiškiai nurodyti atvejus, kada privaloma rengti teritorijų planavimo dokumentus; 3.2. kompetencinis – atskirti valstybės ir savivaldybių kompetenciją rengiant ir tvirtinant teritorijų planavimo dokumentus, numatant, kad svarbių valstybinės reikšmės objektų planavimą organizuos Vyriausybės įgaliotos institucijos, nustatyti numatomų teritorijų planavimo dokumentų teisinę galią, įtvirtinant kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų sprendinių didesnę teisinę galią nei specialiojo teritorijų planavimo dokumentų sprendinių; 3.3. integracinis – susisteminti teritorijų socialinio ir ekonominio vystymo, žemėnaudos ir kraštovaizdžio planavimą, panaikinti prielaidas prieštaravimams tarp skirtingų įstatymų, reglamentuojančių teritorijų planavimo, strateginio ir specialiojo planavimo procesus; 3.4. metodinis – optimizuoti planavimo dokumentų turinį: įtvirtinti daugiafunkcio žemės naudojimo principą zonuojant planuojamą teritoriją pagal jos naudojimo ir apsaugos prioritetus, atskirti urbanizuotų ir neurbanizuotų teritorijų planavimo procedūras, supaprastinti ūkinės veiklos reglamentavimą (ypač neurbanizuojamose teritorijose) ir užtikrinti urbanizuotų ir naujai urbanizuojamų teritorijų plėtros kompleksiškumą, atskirti teritorijų planavimą nuo žemėvaldų ar kito specializuoto projektavimo, nustatyti aiškesnį visų lygių teritorijų planavimo dokumentų sprendinių tarpusavio santykį ir galiojančių teritorijų planavimo dokumentų sprendinių keitimo principus bei procedūras vietoj praktikoje įsigaliojusio principo, kad „rengiami planai turi neprieštarauti esamiems patvirtintiems planams“; 3.5. organizacinis – spartinti teritorijų planavimo dokumentų rengimo procesą: optimizuoti šiuo metu viena kitą dubliuojančias strateginio pasekmių aplinkai vertinimo (toliau – SPAV), sprendinių poveikio vertinimo, poveikio visuomenės sveikatai vertinimo procedūras – integruoti jas į kompleksinį (socialiniu, ekonominiu, ekologiniu ir kitais aspektais) teritorijų planavimo dokumentų sprendinių poveikio vertinimą; atsižvelgiant į esmines teises – teisę gauti informaciją, teisę dalyvauti procese ir naudotis teisėtomis priemonėmis diferencijuoti teritorijų planavimo viešumą užtikrinančias procedūras pagal planavimo lygmenis ir planų rūšis, patikslinti pasiūlymų teikimo ir sprendinių apskundimo tvarką, taip pat nustatyti išankstinių planavimo sąlygų atsisakymo tikslingumą; 3.6. politinis – apibrėžti visuomenės intereso teritorijų planavimo srityje turinį ir įgyvendinimą ir, siekiant panaikinti prielaidas korupcijai, sudaryti sąlygas perkelti planavimo procesą į elektroninę erdvę, užtikrinti demokratinio planavimo principų (planavimo viešumo, bendradarbiavimo, viešojo ir privataus sektorių partnerystės, subsidiarumo, tvarios raidos) taikymą; 3.7. ekonominis – sudaryti sąlygas didinti šalies investicinį patrauklumą ir konkurencingumą, užtikrinti, kad nekilnojamojo turto savininkų, valdytojų ir naudotojų teisės vykdyti veiklą nebūtų nepagrįstai ribojamos. III. KITŲ TEISĖS AKTŲ, REGULIUOJANČIŲ TĄ PAČIĄ VISUOMENINIŲ SANTYKIŲ SRITĮ, apibūdinimas 4. Galiojančiame Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatyme (Žin., 1995, Nr. 107-2391; 2004, Nr. 21-617) ir kituose įstatymuose esama nuostatų, tiesiogiai ar iš dalies reguliuojančių visuomeninius teisinius santykius, susijusius su teritorijų planavimu: 4.1. Lietuvos Respublikos žemės įstatyme (Žin., 1994, Nr. 34-620; 2004, Nr. 28-868) nustatytos pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirtys, būdai ir pobūdžiai nesudaro veiklos pasirinkimo galimybių, reikalauja nurodyti vieną teritorijoje galimą veiklos rūšį vietoj pasaulinėje praktikoje taikomo įvairių veiklos rūšių ir apimčių reglamentavimo. Sąvoka „kita paskirtis“ neidentifikuoja šalies ekonominei ir socialinei raidai esminių urbanizuotų teritorijų – būtina numatyti urbanizuotų ir urbanizuojamų teritorijų pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį. Natūralioms gamtinėms teritorijoms, kuriose negalima jokia ūkinė veikla, numatyta konservacinė pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis pagal kitus teisės aktus (Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas) taikoma ir urbanizuotai ar žemės ūkio teritorijai. Nenumatytas visuomenės interesą naujai urbanizuojamose teritorijose užtikrinantis teritorijų žemėvaldos pertvarkymo (žemės sklypų konsolidavimo) mechanizmas. 4.2. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (Žin., 1996, Nr. 32-788; 2001, Nr. 101-3597) nuostatomis rengiami statybos projektai ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo nuostatomis rengiami detalieji planai (procesas ir sprendiniai) dažnai dubliuoja vienas kitą, teritorijų planavimu siekiant nustatyti konkrečius inžinerinius, statybinius ir technologinius sprendimus. 4.3. Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymas (Žin., 1993, Nr. 63-1188; 2001, Nr. 108-3902) sudarė prielaidas rengti daug įvairių specialiųjų planų, dažnai didesnės galios nei savivaldybių tarybų patvirtinti bendrieji planai. Taip atskirais atvejais buvo sugriauta aiški teritorijų planavimo dokumentų hierarchija, susiformavo atskiras specialiojo teritorijų planavimo procesas, nors reglamentuoti bendrus teritorijų planavimo procesus yra Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo užduotis. 4.4. Lietuvos Respublikos želdynų įstatyme (Žin., 2007, Nr. 80-3215) numatytas želdynų žemės naudojimo reglamentavimas ir įgyvendinimas nesusietas su Lietuvos Respublikos žemės įstatymu ir Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymu. 4.5. Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymas (Žin., 1996, Nr. 82-1965; 2005, Nr. 84-3105) kartu su strateginį pasekmių aplinkai vertinimą ir poveikio visuomenės sveikatai vertinimą reglamentuojančiais teisės aktais sudaro prielaidas dubliuoti teritorijų planavimo metu atliekamo sprendinių poveikio vertinimo procedūras. 4.6. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas (Žin., 1995, Nr. 3-37; 2004, Nr. 153-5571) sudaro prielaidas rengti perteklinius specialiuosius planus, nors kartu yra rengiami savivaldybių bendrieji planai ir per jų reglamentus galima išspręsti kultūros paveldo apsaugos uždavinius. 4.7. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatyme (Žin., 1994, Nr. 55-1049; 2008, Nr. 113-4290) savivaldybėms nenumatomos funkcijos, leidžiančios tapti darnaus vystymosi planuotojomis ir įgyvendinimo organizatorėmis, atsakingomis už viešosios infrastruktūros statybą, ir vadovauti tam visuomenės interesui reikalingų sklypų konsolidavimo procesui. 4.8. Lietuvos Respublikos regioninės plėtros įstatyme (Žin., 2000, Nr. 66-1987; 2002, Nr. 123-5558) numatoma nauja planų rūšis – regioniniai strateginiai planavimo dokumentai. Neaiškus teritorijų planavimo ir strateginio planavimo dokumentų tarpusavio santykis, įgyvendinimo veiksmų ir išteklių koordinavimas. 4.9. Atskirų institucijų parengti normatyviniai dokumentai – statybos techniniai reglamentai, higienos normos ir kita – vieni su kitais nesuderinti, nesisteminiai ir neužtikrina aplinkos kokybės ir racionalaus visuomenės išteklių naudojimo. IV. KEIČIAMŲ AR NAIKINAMŲ TEISĖS NORMŲ NEveiksmingUMO ANALIZĖ 5. Dabartinis teritorijų planavimo reglamentavimas daugiau apima planavimo proceso ir procedūrų aprašymą ir neužtikrina teritorijų planavimo dokumentų kokybės, neeliminuoja korumpuotų sprendimų, klaidų, sudaro sąlygas neracionaliai naudoti išteklius: 5.1. Galiojantis teritorijų planavimo teisinis reglamentavimas sukūrė painią ir neveiksmingą įvairių nacionaliniu ir savivaldos lygmenimis rengiamų teritorijų planavimo dokumentų ir strateginių bei specialiųjų planų sistemą. Šių planų sprendiniai dažnai nesuderinami (ypač bendrųjų ir specialiųjų planų), nekoordinuojami veiksmai ir neracionaliai naudojami ištekliai juos įgyvendinant. 5.2. Galiojantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymas sudaro prielaidas rengti pernelyg daug teritorijų planavimo dokumentų. Jų hierarchija yra neaiški, jie visi turi tiesioginių teisinių pasekmių statybinei, ūkinei veiklai, todėl susiformavo neskaidri, biurokratinė ir prielaidas korupcijai sudaranti veiklos reglamentavimo aplinka. 5.3. Neapibrėžtas esminis teritorijų planavimo uždavinys – teritorijose nurodyti visuomenės intereso elementus – viešąją infrastruktūrą, gamtos ir kultūros paveldo, taip pat ir UNESCO paveldo sąraše esančius objektus, gamtos išteklius, užtikrinti esminius gyvenimo kokybės reikalavimus. Vietoj to teritorijų planavimas (ypač detalusis) dažnai tampa privačios ūkinės veiklos įteisinimo įrankiu. 5.4. Nenumatyti teritorijų planavimo dokumentų kokybės užtikrinimo ir veiksmingo ginčų sprendimo (net ir tarp institucijų) mechanizmai, nesuteikus privalomų sprendimų priėmimo galimybės neefektyviai veikia ikiteisminė ginčų institucija. 5.5. Planavimo sąlygos panaikina optimalių sprendimų paieškos galimybes: kai kurios inžinerinę infrastruktūrą eksploatuojančios pelno siekiančios įmonės savo verslo plėtros klausimus stengiasi išspręsti per vystytojus; institucijų rengiamose planavimo sąlygose arba pateikiamas teisės aktų sąrašas, arba formuluojami dažnai nepagrįsti reikalavimai, įtvirtinantys sektorinių interesų dominavimą. 5.6. Teritorijų planavimo dokumentų sprendiniai nesudaro pakankamai prielaidų racionaliam žemės naudojimui užtikrinti išlaikant racionalų urbanizuojamų ir neurbanizuojamų teritorijų balansą, nesukurtas veiksmingas pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties keitimo reguliavimo mechanizmas. 5.7. Teritorijų planavimo dokumentų sprendinių poveikio vertinimo, SPAV, poveikio visuomenės sveikatai vertinimo, poveikio aplinkai vertinimo (toliau – PAV) turinys ir procedūros yra formalios, viena kitą dubliuoja, todėl teritorijų planavimo dokumentai neužtikrina palankių aplinkai sprendimų, o jų rengimas neprognozuojamai užtrunka ir reikalauja papildomų išteklių. 6. Neefektyviai sutvarkyta hierarchinė teritorijų planavimo sistema: 6.1. Neaiškiai atskirti valstybės ir regionų bei savivaldos uždaviniai ir atsakomybė už planavimo priežiūrą ir kontrolę, rengiamų teritorijų planavimo dokumentų turinį ir jų įgyvendinimą. 6.2. Egzistuoja dvi teritorijų planavimo lygmenų (teisinio statuso, galios ir privalomumo) hierarchijos: organizacinė (pagal tvirtinančią instituciją) ir struktūrinė (pagal planuojamos teritorijos dydį ir sprendinių konkretizavimo lygį). Toje pačioje teritorijoje vienu metu galiojant keletui skirtingų lygmenų ir rūšių teritorijų planavimo dokumentų, sudaromos galimybės interpretuoti ir spekuliuoti dėl teritorijų planavimo dokumentų viršenybės ir turinio. Taip sukuriama nepalanki aplinka investicijoms, Europos Sąjungos (toliau – ES) paramai viešajai ir ekonominei infrastruktūrai plėtoti. 6.3. Pagal teritorijų planavimo lygmenis, organizatoriaus kompetenciją ir subsidiarumo principus nesuskirstyti teritorijų planavimo dokumentų rengimo tikslai, uždaviniai ir turinys. 6.4. Neįtvirtinta kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų (dabartinių bendrųjų ir detaliųjų planų) aukštesnė galia, palyginti su specialiaisiais planais. Šiuo metu kai kurie specialieji planai, reglamentuojantys sektorines veiklos rūšis, yra viršesni už kompleksinių tikslų siekiančius bendruosius ar detaliuosius planus, nes juos tvirtina aukštesnio lygmens institucija. 6.5. Planavimo politika ir jos įgyvendinimo kryptys reikiamai nesuderintos su kraštovaizdžio politika, dažnai jau patvirtinti bendrieji ir detalieji planai prieštarauja kraštovaizdžio apsaugos kryptims, gamtinio karkaso apsaugos reikalavimams. Nepakankamai reglamentuojant ar net ignoruojant teritorinės aplinkosaugos principus bendruosiuose ar specialiuose planuose, naujų teritorijų urbanizacijos procesas įgauna stichišką pobūdį, pažeidžia kraštovaizdžio ekologinę pusiausvyrą. 7. Teritorijų planavimas (ypač detalusis) supainiotas su kitomis veiklos rūšimis – žemės sklypų formavimu (Lietuvos Respublikos žemės įstatymo reglamentavimo sritis) ir statinio projektavimu (Lietuvos Respublikos statybos įstatymo reglamentavimo sritis), teritorijų planavimo kompetencijai priskiriami jam nebūdingi uždaviniai, su konkrečiu objektu ar technologija siejami sprendimai – žemės sklypų ribų, servitutų nustatymas, konkrečios pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties ir žemės naudojimo būdo ir net pobūdžio nustatymas, konkrečių inžinerinių ir technologinių sprendimų nurodymas teritorijų planavimo dokumentų sprendiniuose, konkrečių nuo objekto technologijos priklausančių sanitarinių apsaugos zonų nustatymas ir kita. 8. Galiojantis teisinis reglamentavimas neužtikrina nuoseklaus ir tvaraus teritorijų vystymo mechanizmo: 8.1. Trūksta priemonių, kurios leistų valdyti gyvenamųjų vietovių plėtros procesus ir įgyvendinti teritorijų planavimo dokumentų (ypač savivaldybių bendrųjų planų) sprendinius kuriant darnią funkcinę erdvinę sistemą. 8.2. Dėl nepakankamai aiškios valstybės urbanistinės politikos, didelės žemės ūkio paskirties teritorijos suplanuojamos naujoms statyboms, nors tai nepagrįsta nei socialiniu, nei ekonominiu, nei aplinkosaugos požiūriu, daugėja chaotiško, išdrikusio užstatymo priemiestinėse zonose – plinta urbanistinio sprogimo reiškiniai. 8.3. Šiuo metu taikomas monofunkcis žemės naudojimo reglamentavimas prieštarauja šiuolaikiniams daugiafunkciams žemės naudojimo principams, nesukuria veiklos pasirinkimo alternatyvų ir neleidžia laiku reaguoti į kintančias ekonomines, ekologines ir demografines tendencijas. 8.4. Teritorijų planavimo dokumentų planavimo organizatoriai ir tvirtinančios institucijos neprisiima įsipareigojimų dėl šių dokumentų sprendinių įgyvendinimo. 9. Neapibrėžtas visuomenės intereso turinys teritorijų planavimo procese. 10. Teritorijų planavimo dokumentų svarstymo su visuomene tvarka nėra tinkamai diferencijuota pagal planavimo lygmenis ir dokumentų rūšis, todėl neužtikrina kokybiško visuomenės informavimo, laiku nesudaro sąlygų konstruktyviam atskirų interesų grupių bendradarbiavimui rengiant teritorijų planavimo dokumentus, priimant sprendimus dėl jų tvirtinimo ir partnerystės juos įgyvendinant. 11. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymas neaiškiai nustato planavime dalyvaujančių subjektų teisinį statusą, kvalifikacinius reikalavimus, teises ir pareigas bei atsakomybę, nenumato veiksmingo teritorijų planavimo dokumentų rengimo kontrolės mechanizmo. V. UŽSIENIO VALSTYBIŲ TEISĖKŪROS APŽVALGA 12. Apžvalgoje pateikiamose ES valstybių narių – Vokietijos, Švedijos, Danijos ir Suomijos – erdvinio planavimo teisinėse sistemose, sukurtose rinkos ir demokratijos sąlygomis, sukaupta ilgalaikė, taip pat ir geroji praktika, siekiama visuotinai pripažintų darnaus vystymosi tikslų. Atsižvelgiama į tai, kad planavimo sistemos turi derėti prie esamos politinės, administracinės sistemos, gamtinės, ekonominės bei demografinės aplinkos, kultūros bei tradicijų. Skirtingų valstybių teisėkūros apžvalga atlikta pagal bendrą sistemą (1. Aktuali teisinė bazė; 2. Planai ir kompetencijos; 3. Praktika). 13. Apžvalgoje pateikiami tie ES valstybių narių principai ir teisinės priemonės, kurie gali padėti išspręsti esmines teisės aktų ir susiklosčiusios praktikos problemas, nurodytas IV skyriuje: aiškiai nustatyti valstybės, regionų ir savivaldybių kompetenciją teritorijų planavimo srityje ir privalomų teritorijų planavimo dokumentų rūšis, apibrėžti jų turinį ir teisines pasekmes fiziniams ir juridiniams asmenims; suderinti valstybės, regionų, savivaldybių ir vietovės lygmens planus; kompleksiškai nagrinėti aplinkos, socialines, ekonomines darnaus vystymosi dimensijas ir suderinti įvairių lygių erdvinius, specialiuosius ir strateginius planus, koordinuoti fizinių ir juridinių asmenų veiksmus ir racionalų išteklių panaudojimą; išsiaiškinti visuomenės interesą ir aiškiai reglamentuoti viešo planavimo procesą bei jo dalyvių teises ir pareigas; planavimo priemonėmis sudaryti prielaidas darniam vystymuisi ir stabdyti neigiamus urbanistinio sprogimo reiškinius ir kita. 14. Vokietijos Federacinės Respublikos statybos įstatymas (Baugesetzbuch, BauGB, 1960 m.) yra pagrindinis įstatymas, pagal kurį planuojamos gyvenamosios vietovės, kontroliuojama plėtra, visuomenės reikmėms paimama žemė ir kita. Teritorijų planavimui svarbus Federalinis gamtos apsaugos įstatymas (Bundesnaturschutzgesetz), skirtas gamtos apsaugai ir kraštovaizdžio planavimui (Landschaftsplannung) reglamentuoti. Šio įstatymo nuostatos perkeltos į Kraštovaizdžio vystymo strategiją (Landschaftsentwicklung): 14.1. Yra aiškios ribos tarp valstybei, žemėms, regionams ir savivaldybėms priskirtos planavimo kompetencijos. Kiekvienas planavimo lygmuo turi specifinius planavimo uždavinius: federalinis lygmuo, atsižvelgdamas į kitas valstybės politikos rūšis ir specialiuosius planus, nustato erdvinės politikos gaires (ROG, BauGB, Raumordnungspolitischer Orientierungsrahmen ir Raumordnungpolitischer Handlungsrahme) ir Federaliniam parlamentui rengia išsamią ataskaitą (Raumordnungsbericht) erdvinio planavimo klausimais. Pagal konstituciją žemės atsako už valstybės erdvinės plėtros politikos įgyvendinimą. Tam tikslui Vokietijos Federaciją sudarančios žemės rengia žemių erdvinio vystymo programas (Landesraumordnungsprogramm) ir jas sudarančių regionų planus (Regionpläne), taip pat erdvinio planavimo proceso reguliavimo gaires (Raumordnungsverfahren), projektavimo gaires bei statybos ir planavimo normas (Raumordnung). Federalinės žemės erdvinio vystymo programa ir regiono planai įtvirtina įvairius valstybės ir regioninės svarbos tikslus. Erdvinės plėtros planai įtvirtina valstybės svarbos tikslus, koordinuoja sektorinės politikos, turinčios ir erdvinį poveikį, įgyvendinimą. Gali būti rengiami įvairūs rekreacijos, atliekų šalinimo, transporto, gamtos apsaugos, kraštovaizdžio, kitų sričių specialieji planai, tačiau jie turi atitikti valstybės erdvinės politikos gaires. Savivaldybės privalo rengti žemės naudojimo planus (Flächennutzungsplan) ir teisiškai privalomus žemės naudojimo ir užstatymo planus (Bebaungsplan). Šie planai nustato žemės naudojimo funkcines zonas, užstatymo intensyvumą ir erdvinę, planinę plėtros apimtį ir turi atitikti aukštesnio lygmens planų nuostatas. Įstatymas reguliuoja šių planų turinį ir procedūras. Savivaldybės pagal poreikį gali rengti planus, kurie nesukelia jokių teisinių pasekmių, jie dažniausiai rengiami siekiant pagrįsti formalių planų poreikį ir turinį, pavyzdžiui, raidos planas (Entwicklungsplan), urbanistinės plėtros principai (städtebaulicher Rahmenplan) ir kita. 14.2. Vokietijoje kraštovaizdžio planavimas nustato kraštovaizdžio ir ekosistemų naudojimo ir apsaugos galimybes, taikant daugiafunkciškumo principus. Jis sudaro pagrindą sektoriniam (specialiajam) gamtosaugos, žemėnaudos ir kompleksiniam erdviniam (teritoriniam) planavimui ir yra griežtai subordinuotas pastarojo lygmenims (kraštovaizdžio programos, regioniniai kraštovaizdžio planai, savivaldybių kraštovaizdžio planai, konkrečių atvirų erdvių kraštovaizdžio planai). 14.3. Planavimo sistemos sėkmę užtikrina: a) suderinamumo (Gegenstromprincip), b) abipusės įtakos ir c) subsidiarumo principai. Suderinamumo principas – kiekvienas planavimo lygmuo turi atsižvelgti į aukštesnio lygmens planus, o žemesniam lygmeniui turi būti suteikta galimybė dalyvauti rengiant aukštesnio lygmens planus. Abipusės įtakos principas – rengiant nacionalinio ir regioninio lygmens planus, atsižvelgiama į vietinius planus ir strategijas. Subsidiarumo principas – sprendimus priima žemiausio lygmens institucija, tai, ką galima suplanuoti žemiausio lygmens dokumentuose, neplanuojama aukštesnio lygmens dokumentuose. 14.4. Po Vokietijos susijungimo erdvinio planavimo sistema tapo daugiau orientuota į konkrečių problemų sprendimą. Tai paskatino neformalių procesų taikymą, leidžiantį pasiekti didesnį sutarimą tarp skirtingų planavimo proceso dalyvių. ES integracijos procesai sukūrė naują planavimo lygmenį, transeuropinių infrastruktūros koridorių planavimą. 15. Danijos Karalystės planavimo įstatymą (The Planning Act) paskatino atsirasti savivaldos reforma. Šis įstatymas pakeitė nuo 1970 metų galiojusį teisinį reguliavimą ir erdvines strategijas iš „vienodų ir suderintų“ į „įvairiapusiškas ir pliuralistines“. Tai suteikė gyventojams galimybę gauti viešąsias paslaugas, bet labai sugriežtino aplinkosaugos kontrolę. Gamtinės aplinkos apsaugą ir išteklių naudojimą kontroliuoja Gamtos apsaugos įstatymas (Nature Protection Act), Aplinkos apsaugos įstatymas (Environmental Protection Act) ir Natūralių iškasenų įstatymas (Raw Material Act). Šiuo metu galioja naujausia 2007 metais patvirtinta Planavimo įstatymo versija, parengta po to, kai valstybėje buvo visiškai baigta savivaldos reforma: 15.1. Erdvinis planavimas ir fiskaliniai įsipareigojimai yra aiškiai paskirstyti tarp nacionalinio, regioninio ir vietos valdžios lygmenų pagal subsidiarumo principą. Įstatymas nustato, kad teritorijų planavimas skirtas gyvenamųjų ir kaimo vietovių aplinkos kokybei sukurti ir išlaikyti. Regionams, ir ypač vietos savivaldybėms, suteiktos didelės teisės ir atsakomybė. Nacionalinė valdžia yra atsakinga už nacionalinę erdvinio planavimo strategiją ir privalomų planų turinio reikalavimus. Regionų tarybos privalo rengti, tvirtinti ir kas 4 metai revizuoti strateginius regionų planus (plėtros vizijas). Regionų planus sudaro dvi dalys: žemės naudojimo gairės ir ataskaita, kurioje pagrindžiami sprendiniai. Šie planai nustato bendrąsias plėtros ir kontrolės gaires, ypač kaimo vietovėse, suderina sektorinius interesus ir nustato bendrus prioritetus. Aplinkos ministrui ir regiono tarybai suteikta veto teisė: jie gali vetuoti savivaldybių planus, jeigu jie neatitinka nacionalinio ir regiono interesų. Savivaldybės yra įgaliotos sukurti planavimo ir valdymo struktūras, parengti savivaldybių bendruosius ir detaliuosius planus, užtikrinti žemės naudojimo ir plėtros kontrolę. Šie planai turi būti persvarstomi po kiekvienų savivaldos rinkimų. Savivaldybių planai turi teisinių pasekmių žemės ir kito nekilnojamojo turto savininkams. 15.2. Sėkmingiausi Danijos planavimo sistemos bruožai: sistema yra labai aiški, detaliai aprašomas regionų ir savivaldybių planų turinys (valstybės lygmeniu planai nerengiami). Kiekvienas administracinis regionas turi turėti regiono erdvinės raidos planą, patvirtintą taryboje. Jame nubrėžiama regiono plėtros vizija dėl gamtinės aplinkos, rekreacijos, verslo, taip pat turizmo, darbo vietų ir švietimo. Regiono erdvinės raidos planas turi turėti erdvinę projekciją – žemėlapius, kurie iliustruotų viziją. Kiekviena savivaldybė turi turėti visos teritorijos bendrąjį planą (kommune planer) ir vietovės detalųjį planą (lokalplaner) ir labai aiškiai apibrėžti jų turinį. Danijos Karalystės planavimo įstatymas savivaldybėms suteikia teisę sudaryti sutartį dėl infrastruktūros plėtros teritorijose, kurios pagal bendrąjį planą yra numatytos urbanizuoti ar numatyta keisti jų naudojimo paskirtį; taip pat kai siekiama geresnės aplinkos ir statybos kokybės ir kai savininkas savo lėšomis plėtoja infrastruktūrą, nes savivaldybė negali. Visi susitarimai turi būti skelbiami viešai ir nurodomas valstybės ar savivaldybės dalyvavimas kuriant viešąją infrastruktūrą, sudarant infrastruktūros plėtros sutartį ar kitu visoms šalims priimtinu teisėtu būdu. Planavimo sistema decentralizuota, taikomas subsidiarumo principas. Sistema suderinta, vienodas dėmesys skiriamas erdvinei, fizinei plėtrai ir natūralios aplinkos išsaugojimui; sistema veikia dialogo pagrindu. Planavimo priemonės padėjo suvaldyti gyvenamųjų vietovių struktūrų pakrikimą (urbanistinio sprogimo reiškinys), kuris daugiausia susijęs su „antrųjų namų“ statyba, ir apsaugojo gamtą, ypač jūros pakrantes, leido sumažinti automobilių eismą, transporto kamščius ir socialinę bei erdvinę atskirtį. Danijoje žemės naudojimo paskirties keitimas iš užstatyti skirtos žemės į žemės ūkio paskirties žemę (iš „urban“ į „rural“) atliekamas formaliai ir greitai registruojamas, o iš „rural“ į „urban“ reikia ilgo proceso, nes derlinga žemės ūkio paskirties žemė yra nacionalinis interesas. Ne toks veiksmingas planavimas buvo puoselėjant funkcionalius ir gyvybingus miestus ir miestelius, nors tam buvo skirta urbanistinio atnaujinimo programa, paremta visuomenės dalyvavimu. 16. Švedijos Karalystės planavimo ir statybos įstatymas (1987 metai), Nacionalinis išteklių įstatymas ir Aplinkos kodeksas yra pagrindiniai teisės aktai, kurie nustato erdvinės plėtros planavimo tikslus ir procesą, skatina tvarų, ilgalaikį žemės ir vandens naudojimą ekologiniu, socialiniu ir ekonominiu aspektais, atsižvelgiant į visuomenės interesus ir individo laisves. Paveldo apsaugos ir nekilnojamojo turto paėmimo visuomenės reikmėms teisė papildo planavimo uždavinius: 16.1. Valstybė formuoja erdvinę politiką, rengia nacionalines planavimo gaires, kurios perkeliamos į valstybės institucijų specialiuosius planus, valstybės intereso (riksinteressen) atvejais išduoda leidimus planuoti. Centrinės valdžios teisės planuoti savivaldybių žemės naudojimą yra ribotos, bet centrinė valdžia gali atšaukti planus, jeigu jie neatitinka valstybės intereso. Nacionalinė būsto statybos ir planavimo valdyba (Boverket) visoje valstybėje stebi plėtros rezultatus planavimo ir statybos normų, statybos leidimų bei būsto plėtros požiūriu. Apskričių tarybos yra atsakingos už regionų planavimą ir savivaldybių veiksmų koordinavimą. Rengdamos regionų planus, savivaldybės bendradarbiauja. Savivaldybės yra atsakingos už joms pavestus planavimo uždavinius. Kai kuriais atvejais apskričių tarybos padeda savivaldybėms planuoti skirdamos specialistus. Savivaldybės rengia visos teritorijos struktūrinius planus (bendruosius planus), specialiuosius teritorijų planus bei detaliuosius planus, kurie nustato žemės naudojimo ir plėtros perspektyvą. Bendrieji planai yra strateginio lygmens teritorijų planavimo dokumentai, jie neturi teisinės galios fiziniams ir juridiniams asmenims. Teisinę galią turi tik detalieji planai. Savivaldybės yra atsakingos už žemės naudojimo keitimo sprendimus, už žemės ir pastatų panaudojimą plėtrai ir pastatų nugriovimą. Savivaldybėms suteikta didelė autonomija pagal planavimo įstatymą kurti vietos reglamentus, taip pat nustatyti teisės statyti galiojimo terminus. Taip patvirtinama, jog teisė statyti nesutapatinama su nuosavybės teise į turtą, bet suteikiama per savivaldybės planavimo teisę. 16.2. Švedijos planavimo sistema pirmiausia skirta nacionalinių aplinkosaugos tikslų įgyvendinimui ir darniam vystymuisi, ji orientuota į rezultatą. Siekiant didesnio planavimo proceso skaidrumo, skatinamas visuomenės dalyvavimas. Planavime plačiai taikomos priemonės, peržengiančios tradicinius planavimo ir kontrolės uždavinius, skirtos energetinio efektyvumo, atsinaujinančios energijos, kitiems aktualiems klimato kaitos klausimams. Daugiau veiksmingumo tikimasi iš atskirų sektorių tarpusavio veiksmų koordinavimo. 17. Suomijos Respublikos žemės naudojimo ir statybos įstatymas (2000 metai) apima žemės naudojimo, gamtos apsaugos, transporto ir miestų planavimo klausimus, nustato visuomenės dalyvavimo teisinius principus. Reikšmingi gamtos ir kultūros paveldo apsaugos, poveikio aplinkai teisės aktai. 1994 metais įsigaliojo Regioninės plėtros įstatymas, skirtas regionų socialiniams ir ekonominiams veiksmams skatinti ir valstybės ekonomikai subalansuoti: 17.1. Suomijos Respublikos aplinkos ministerija yra atsakinga už planavimo teisėkūrą, nacionalinės žemės naudojimo gaires ir ES politikos integravimo klausimus, aplinkos apsaugą ir kraštotvarką, tam būtinus tyrimus; specialistų kvalifikacijos tobulinimą, visuomenės švietimą, leidybą ir kitas informavimo priemones. Suomijos Respublikos vidaus reikalų ministerija yra atsakinga už regioninį planavimą. Savivaldybėms pavesta planuoti vietos žemės naudojimą ir kontroliuoti plėtrą. Suomijos Respublikos aplinkos ministerija yra parengusi Nacionalinio erdvinio planavimo strateginius principus. Jie neturi teisinės galios, bet yra daugiau valstybės erdvinės struktūros ir žemės naudojimo vizija, kurioje numatomi skirtingi plėtros scenarijai. Urbanistinio tinklo perspektyvos nagrinėjamos Nacionalinėje urbanistinėje strategijoje (iš dalies todėl Suomijos miestų planavimas laikomas pavyzdiniu). 2005 metais parengta Nacionalinė aplinkos politikos programa skirta aplinkosauginėms žemės naudojimo priemonėms. Specialusis planavimas reguliuojamas atitinkamuose įstatymuose, pabrėžiant, kad jis turi ir teritorinį, erdvinį poveikį. Sektorinė politika perkeliama į regioninius planus, kuriuos rengia regionų tarybos. Paprastai sektoriniai uždaviniai koordinuojami per regiono planus. Tokį planą sudaro dvi integralios dalys: strateginis planas ir žemės naudojimo planas. Integruoto regiono plano įgyvendinimo programa turi vadovautis visos sprendimus priimančios šalys, o regioninių planų sprendiniai perkeliami į savivaldybių bendruosius ir detaliuosius planus kaip specifiniai reikalavimai ar pasiūlymai. Planavimo ir statybos teisinė bazė numato minimalius statybos leidimo išdavimo reikalavimus. Statytojai privalo laikytis reikalavimų, nustatytų savivaldybių bendruosiuose ir detaliuosiuose planuose. Detalieji planai turi teisinę galią fiziniams ir juridiniams asmenims. Tradiciškai savivaldybės bendradarbiauja spręsdamos bendrus uždavinius. 17.2. Dėl mažo gyventojų tankumo Suomijoje ilgą laiką galiojo principas, kad kiekvienas gali statyti savo reikmėms ten, kur nori. Toks požiūris nepasikeitė iki šiol, jis atsispindi šiuolaikinėje teisėkūroje ir išduodant leidimus statyti kaime. Šiandien tokia urbanizacija yra politiškai jautrus klausimas, nes lėmė esamų gyvenamųjų vietovių struktūrų padrikumą ir sudarė gyventojams nevienodas galimybes pasinaudoti viešosiomis paslaugomis ir infrastruktūra. Manoma, kad regioninis planavimas turi būti efektyvesnis koordinuojant sektorinius veiksmus ir užtikrinti darnią teritorinę, erdvinę raidą. Visuomenė planavime dalyvauja aktyviau, tačiau manoma, kad tai perdėtai vilkina planavimo procesą, skatina ginčų nagrinėjimą teismuose. Siekiama tokią praktiką tobulinti. 18. Apibendrinant atliktą erdvinio planavimo teisinių sistemų tyrimą, galima pažymėti: 18.1. Skirtingų valstybių erdvinio planavimo teisinės bazės turi savo specifiką, tačiau jos yra suderintos su bendromis teisinėmis tradicijomis, modeliuotos (kodifikuotos) atsižvelgiant į ES politikos principus, direktyvas, remiasi subsidiarumo, suderinamumo ir abipusės įtakos principais. 18.2. Planavimo lygmenys, privalomi dokumentai, jų teisinės pasekmės fiziniams ir juridiniams asmenims bei valstybės, regionų ir savivaldybių kompetencija yra aiškiai atskirta (1 lentelė). Galima išskirti du planavimo lygmenis: valstybės (taip pat ir regionų) ir savivaldybių. Kiekvienas lygmuo turi specifinius planavimo uždavinius. 18.3. Valstybės institucijos dažniausiai rengia įstatymus ir įgyvendinamuosius teisės aktus, nacionalinę erdvinę politiką ir stebi, kaip tai įgyvendinama (rengia reguliarias ataskaitas). Valstybės paskirtos regioninės institucijos atsako už nacionalinės erdvinės politikos įgyvendinimą regione ir sektorinės politikos integravimą bei regionų socialinę, ekonominę ir kultūrinę plėtrą. Regiono lygmeniu siekiama integruoti strateginius specialiuosius ir erdvinius planus. 18.4. Taikant subsidiarumo principą „planavimo monopolis“, tikrasis žemės naudojimo planavimas perduotas savivaldybėms. Jos atsako už kompleksinių planų parengimą visai teritorijai ir atskiroms vietovėms, žemės naudojimo planavimą ir šių planų įgyvendinimo kontrolę. Pagal suderinamumo principą savivaldybių planai turi užtikrinti aukštesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentuose nustatytus valstybės, taip pat ir regionų, interesus. Taikant abipusės įtakos principus, savivaldybės dalyvauja rengiant aukštesnio lygmens planus, kartu jos turi atsižvelgti į nacionalinio lygmens planus. Jeigu tai neužtikrinama, valstybės institucijos gali rekomenduoti neįteisinti savivaldybių planų ar atšaukti jų tvirtinimą. 1 lentelė. Planavimo lygmenys, dokumentai ir teisinės pasekmės fiziniams ir juridiniams asmenims Lietuvoje ir kitose ES valstybėse narėse Planavimo lygmenys VOKIETIJA 82,4 mln. gyventojų, 357 kv. kilometrai ŠVEDIJA 9 mln. gyventojų, 449,9 kv. kilometro DANIJA 5,5 mln. gyventojų, 43,09 kv. kilometro SUOMIJA 5,2 mln. gyventojų, 338,1 kv. kilometro LIETUVA 3,5 mln. gyventojų, 65,2 kv. kilometro Nacionalinis nacionalinės erdvinės raidos politikos gairės; erdvinio planavimo įgyvendinimo principai nacionalinio planavimo gairės nacionalinės planavimo direktyvos; nacionalinė planavimo ataskaita nacionalinė urbanistinė strategija; erdvinio planavimo strateginiai principai; erdvinės struktūros ir žemės naudojimo vizija Lietuvos Respublikos teritorijos bendrasis planas M 1:400 000– 1:100 000 Regioninis (subnacionalinis) federalinės žemės erdvinio vystymo programa (tekstas, diagramos, žemėlapiai M 1:200 000– 500 000); žemės regiono planas (Regionpläne) M 1:50 000– 1:100 000. Per du planavimo lygmenis integruojami įvairūs valstybės ir regioninės svarbos tikslai; specialieji planai, pavyzdžiui, rekreacijos, atliekų šalinimo, transporto, gamtos apsaugos, kraštovaizdžio ir kiti regiono planas (regionplan) regiono planas (žemės naudojimo gairės ir ataskaita, kurioje pagrindžiami sprendiniai) M 1:100 000– 1:200 000 integruotas regiono planas: strateginis planas (seutusuunnitelma); regiono žemės naudojimo planas (seutokaava) M 1:100 000– 1:200 000 apskrities bendrasis planas, strateginis regiono plėtros planas M 1:50 000– 1:400 000 Savivaldos teritorijos naudojimo planas (zonavimo planas) (Flächennutzungsplan) M 1:5 000– 1:25 000 kompleksinis planas (översiktsplan) savivaldybės bendrasis planas (kommuneplaner) M 1:10 000– 1:50 000) bendrasis planas (yleiskaavat) bendrasis planas M 1:50 000– 1: 10 000– 1:2 000 Vietovės užstatymo planas (Bebauungsplan). Galimi teisinių pasekmių neturintys dokumentai: raidos planas (Entwicklungsplan), urbanistinės raidos planas (städtebaulicher Rahmenplan), urbanistiniai projektiniai pasiūlymai (städtebaulicher Entwurf) detalusis planas (detalj planer) detalusis planas (lokalplaner) detalusis planas (detaljikaavat) detalusis planas M 1:2 000– 1:500 Dokumentai, turintys tiesioginių teisinių pasekmių fiziniams ir juridiniams asmenims. Dokumentai, turintys netiesioginių teisinių pasekmių (per vietovės lygmens planą) fiziniams ir juridiniams asmenims. 18.5. Visi planavimo lygmenys turi paskirti planavimo administraciją. Savivaldybės turi skirti atsakingas tarnybas ir turėti bent vieną politinį komitetą, atsakingą už teritorijų planavimą ir statybą. Kai savivaldybėms reikia metodinės paramos (o tokios paramos rengiant planus daugiausia reikia nedidelėms kaimiškų rajonų savivaldybėms), regioninio lygmens institucijos yra įgaliotos padėti, skirti specialistų. Spręsdamos aktualius uždavinius, savivaldybės bendradarbiauja, prireikus rengia bendrus planus. 18.6. Teritorijų planavimą reglamentuojantys įstatymai pabrėžia, kad teisė statyti tiesiogiai nesiejama su nuosavybės į turtą teise, ji suteikiama per savivaldybės lygmens žemės naudojimo planavimą ir gavus leidimą statyti. Statybos leidimas siejamas su detaliaisiais planais. Jei nėra parengta detaliųjų planų, savivaldybės taip pat gali išduoti leidimą, bet skųstis galima tik tada, jei teisė statyti buvo suteikta anksčiau. Planavimo įstatymas savivaldybėms suteikia teisę sudaryti sutartį dėl infrastruktūros plėtros teritorijose, kurios pagal kompleksinį planą yra numatytos urbanizuoti ar numatyta keisti jų naudojimo paskirtį; taip pat kai siekiama geresnės aplinkos ir statybos kokybės ir kai savininkas savo lėšomis plėtoja infrastruktūrą, nes savivaldybė to daryti negali. Visi susitarimai skelbiami viešai ir nurodomas valstybės ar savivaldybės dalyvavimas kuriant viešąją infrastruktūrą, sudarant infrastruktūros plėtros sutartį ar kitu visoms šalims priimtinu teisėtu būdu. Žemės sklypų parengimas statyboms ir infrastruktūros plėtrai nagrinėjamas vietovės detaliuosiuose planuose. 18.7. Nurodoma, kad aplinkos, socialinės ir ekonominės darnaus vystymosi dimensijos turi būti nagrinėjamos kompleksiškai. Taip pabrėžiama visų valstybėje rengiamų erdvinių planų ir specialiųjų bei strateginių planų vienovė. 18.8. Visi valstybės, taip pat ir regionų, bei savivaldos lygmens planai yra viešai svarstomi, bet skiriasi svarstymo procedūros. Daugiausia dėmesio skiriama savivaldos lygmens planų svarstymui. Valstybinės priežiūros institucijoms suteikta teisė atšaukti savivaldybių planų tvirtinimą, jeigu jie parengti nesilaikant nustatyto planavimo proceso. Visuomenei užtikrinama prieiga prie informacijos, suteikiama teisė gauti konsultacijas ir teisė dalyvauti parengto plano svarstyme. Visuomenės dalyvavimo procedūros suderintos su planavimo etapais, ir nustatomas parengto plano svarstymo terminas, pavyzdžiui, Danijoje tam skiriamos 8 savaitės. 18.9. Švedijos, Vokietijos aplinkos įstatymai aiškiai nustato aplinkos kokybės standartus, kurių privalu laikytis visoms valdžios ir savivaldos institucijoms, siekiant užtikrinti žemės, vandens ir miškų naudojimą atsižvelgiant į viešąjį interesą. Švedijos nacionalinės reikšmės aplinkos kokybės standartai pavadinti Aplinkos kodeksu (Environment Code). 18.10. Visų privalomų planų turinys aiškiai apibrėžtas, pavyzdžiui, Danijos Karalystės planavimo įstatyme. 18.11. Sąvoka „planavimo sąlygos“ nevartojama, tačiau galima teigti, kad pats planavimas yra suvokiamas kaip pagrindas nustatyti technines statybos sąlygas. Sąlygas planams rengti atstoja norminiai aktai ir galiojantys planai. 18.12. Iš įstatymų pavadinimų ir turinio matyti, kad teritorijų planavimas, statyba, žemės naudojimas yra technologiškai susiję, todėl siekiama juos sujungti ir taip išvengti procesų dubliavimo. Tai rodo tokie pavyzdžiai kaip Švedijos Karalystės planavimo ir statybos įstatymas, Vokietijos Federacinės Respublikos statybos įstatymas, Danijos Karalystės planavimo įstatymas, Suomijos Respublikos žemės naudojimo ir statybos įstatymas. VI. TARPTAUTINĖS TEISĖS, ES TEISĖS NORMŲ IR PRINCIPŲ ANALIZĖ 19. ES ir kitos šalys vadovaujasi istoriškai susiformavusiomis ir individualiai susiklosčiusiomis teritorijų planavimo tradicijomis ir skirtingais žemės tvarkymo reglamentavimo principais. 20. ES direktyvomis nenustatyti tiesioginiai planavimo principai, reglamentavimas ir ES reikalavimai, visi šie klausimai yra palikti nacionalinei teisei. Tačiau kai kurios ES direktyvos ir reglamentai, perkelti į nacionalinę teisę, daro tiesioginę įtaką teritorijų planavimo dokumentų rengimo procesui ir procedūroms, visuomenės dalyvavimo nuostatoms ir dokumentų turiniui. 21. Įvairiose chartijose, teminėse strategijose ir rekomendacijose yra išdėstyti šie ES valstybių narių bendrieji urbanistinės politikos tikslai: vykdyti tvarią plėtrą, saugoti ir puoselėti aplinką, istorijos ir kultūros paveldą. Pabrėžiamas energijos išteklių taupymas visose srityse, taip pat ir miestų planavimo, todėl ypač siūloma stabdyti miestų iškrikimą. Skatinama panaudoti miestų vidaus teritorijas, keičiant apleistus pramoninius plotus. Vadovaujantis tarptautinės teisės aktais, kurie reglamentuoja teritorijų planavimo vykdymą, turi būti užtikrinamas proceso viešumas ir visuomenės dalyvavimas. VII. PAGRINDINĖS VISUOMENINIŲ TEISINIŲ SANTYKIŲ REGULIAVIMO NUOSTATOS Teritorijų planavimo lygmenys, kompetencija ir iniciatyvos teisė 22. Įstatymas atskirs valstybės ir savivaldybių institucijų kompetenciją teritorijų planavimo srityje. Bus nustatyti teritorijų planavimo lygmenys ir atitinkama kompetencija: 22.1. valstybės ir regionų (valstybės kompetencija) – planuojama visa valstybės teritorija arba valstybės teritorijos dalys, išsiskiriančios administraciniu (apskritys, regionai) ar principiniu (vyraujančiu) funkciniu bendrumu (rengiamos visos valstybės ar jos dalies erdvinės raidos schemos ir specialieji planai M 1:100 000– M 1:400 000); 22.2. savivaldybių (savivaldybių kompetencija ir Įstatyme nurodytais atvejais, kai planuojami valstybinės reikšmės objektai, valstybės kompetencija) – planuojamos teritorijos, išsiskiriančios administraciniu (savivaldybės) ar konkrečiu funkciniu bendrumu (rengiami kompleksiniai ir specialieji planai M 1:2 000– M 1:50 000); 22.3. vietovės (savivaldybių ir Įstatyme nurodytais atvejais valstybės kompetencija) – planuojamos miestų dalys, miesteliai, jų dalys ir kaimo vietovės (rengiami užstatymo planai ir specialieji planai M 1:500– M 1:2 000). 23. Įstatymas nustatys teritorijų planavimo iniciatyvos teisę: 23.1. visais planavimo lygmenimis – įstatymų nustatytais atvejais valstybės institucijos turės teisę organizuoti ir tvirtinti teritorijų planavimo dokumentus; 23.2. vietovės planavimo lygmeniu – privatūs subjektai, sudarę sutartis su savivaldybėmis dėl planavimo dokumentų sprendinių įgyvendinimo pritraukiant privačias lėšas viešajai infrastruktūrai plėtoti (viešojo ir privataus sektorių partnerystės principu), turės teisę inicijuoti teritorijų planavimo dokumentų rengimą. Siekiant užtikrinti korupcijos prevenciją, šios sutartys privalomai viešinamos. 24. Valstybės institucijos, organizuodamos savivaldybių kompleksinių ir vietovės lygmenų teritorijų planavimo dokumentų rengimą, privalės prieš tvirtindamos juos aprobuoti savivaldybių, kuriose jie rengiami, tarybose ir pagal abipusį principą atsižvelgti į savivaldybių kompetencijai priskirtus galiojančius teritorijų planavimo dokumentus, prireikus daryti jų pakeitimus. Savivaldybės, norėdamos naujai rengiamame to paties ar aukštesnio lygmens teritorijų planavimo dokumente keisti valstybės kompetencijai priskirto teritorijų planavimo dokumento sprendinius, privalės suderinti tai su jį tvirtinusia institucija ar jos teisių perėmėju. Šiuo atveju valstybės institucija privalo savo sprendimu panaikinti patvirtinto dokumento sprendinius ar dalį sprendinių. Teritorijų planavimo dokumentų rūšys, rengimo privalomumas ir teisinė galia 25. Bus nustatytos teritorijų planavimo dokumentų rūšys (1 priedas): 25.1. kompleksinio teritorijų planavimo dokumentai: valstybės ar regionų teritorijos erdvinės raidos schemos (atitikmuo pagal rūšį – Lietuvos Respublikos ir apskričių bendrieji planai); savivaldybių ar jų dalių (tarp jų – valstybinių parkų) kompleksiniai planai (atitikmuo pagal rūšį – savivaldybių bendrieji planai); užstatymo planai (atitikmuo pagal rūšį – detalieji planai); 25.2. specialiojo teritorijų planavimo dokumentai – specialieji planai (atitikmuo pagal rūšį – specialieji planai). 26. Teritorijų planavimas bus vykdomas užtikrinant darnaus vystymosi principus, reikalaujančius kompleksiškai nagrinėti ir vertinti aplinkosaugos, socialinę ir ekonominę raidą. Bus siekiama visų valstybėje rengiamų planų sąryšio. Teritorijų planavimo dokumentų tarpusavio organizacinė struktūra ir teisinė galia bus nustatyta pagal suderinamumo, abipusės įtakos ir subsidiarumo principus. Suderinamumo principas – kiekvienas teritorijų planavimo lygmuo turi atsižvelgti į aukštesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentus, patikslinti jų sprendinius. Abipusės įtakos principas – rengiant valstybės ir regionų lygmens planus, įvertinami, analizuojami ir apibendrinami esami savivaldybių lygmens planai ir strategijos. Subsidiarumo principas – sprendimai priimami žemiausio lygmens institucijose. 27. Bus diferencijuotas teritorijų planavimo dokumentų rengimo ir atnaujinimo privalomumas – nurodoma, kada būtina rengti teritorijų planavimo dokumentus ir kaip rengiami ūkinės veiklos (statybos, žemėtvarkos, miškotvarkos ir kiti) projektai, kai teritorijų planavimo dokumentai nėra parengti: 27.1. Valstybės ir regionų teritorijos erdvinės raidos schemos ir savivaldybių teritorijų kompleksiniai planai bus privalomai rengiami ir periodiškai atnaujinami pagal Įstatymo nustatytus laikotarpius. 27.2. Užstatymo planai bus rengiami tik kompleksiniuose planuose nustatytoms urbanizuotoms ir urbanizuojamoms teritorijoms ir galios, kol bus parengti ir patvirtinti jų sprendinius keičiantys to paties lygmens teritorijų planavimo dokumentai. Rengti šiuos planus bus privaloma tik planuojant naujos plėtros teritoriją ar iš esmės keičiant teritorijos raidos strategiją, numatant esminius teritorijos naudojimo ar užstatymo pokyčius. 27.3. Urbanizuotoje teritorijoje motyvuotu savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimu užstatymo planai galės būti nerengiami, jei statybai numatyto sklypo naudojimo ir užstatymo reglamentai galės būti nustatyti pagal kompleksinio plano reglamentus, atsižvelgiant į aplinkiniam užstatymui būdingus užstatymo principus bei parametrus ir planavimo, statybos, higienos, insoliacijos, gaisrinės ir kitas visuomenės saugos normas. 27.4. Pagal savivaldybės ar jos dalies kompleksinį planą nenumatytoje urbanizuoti teritorijoje užstatymo planai nebus rengiami. Vadovaujantis kompleksiniais planais, joje bus rengiami žemėtvarkos, miškotvarkos ir kiti projektai. Juose bus nustatytos viešųjų ir privačių subjektų ūkinės veiklos galimybės. 27.5. Specialieji planai bus rengiami tais atvejais, kai to reikalaus sektorines veiklos rūšis reglamentuojantys įstatymai. 27.6. Turės būti vykdoma nuolatinė galiojančių teritorijų planavimo dokumentų sprendinių įgyvendinimo stebėsena. Atsižvelgiant į jos rezultatus, operatyviai turės būti priimami sprendimai keisti visą dokumentą ar tik jo dalį. 28. Kiti teritorijų erdvinės raidos klausimus nagrinėjantys dokumentai (raidos programos, mokslinės ar galimybių studijos, tyrimai, projektiniai pasiūlymai, išreiškiantys veiklos plėtojimo ar tam tikros veiklos apribojimų konkrečioje teritorijoje pasiūlymus ir jų pagrindimą arba detalizuojantys ar pagrindžiantys teritorijų planavimo dokumentų sprendinius) bus rekomendaciniai, neturės teritorijų planavimo dokumentų statuso ir teisinių pasekmių fiziniams ir juridiniams asmenims. 29. Bus diferencijuota teritorijų planavimo dokumentų teisinė galia ir jų taikymas atskiriems subjektams: 29.1. valstybės ir regionų erdvinės raidos schemos – valstybės ir savivaldybių institucijoms privalomi teisės aktai, kurie įgalios veikti juos patvirtinusią instituciją planuojant investicijas ir dalyvaujant kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų rengime; 29.2. kompleksiniai planai – savivaldybėms privalomi teisės aktai, kurie įgalios veikti savivaldybių tarybas ir administracijas planuojant investicijas ir rengiant užstatymo planus, nurodys naujai plėtrai numatomas teritorijas, kurioms būtina parengti užstatymo planus. Neurbanizuotose teritorijose ir urbanizuotų teritorijų dalyse, kurioms nebus parengti užstatymo planai, kompleksinių planų sprendiniai bus privalomi ir fiziniams, ir juridiniams asmenims; 29.3. užstatymo planai – fizinių ir juridinių asmenų planuojamai veiklai privalomi teisės aktai, kurie reglamentuos viešųjų ir privačių subjektų veiklą užstatytoje ar numatomoje užstatyti teritorijoje; 29.4. specialieji planai turės rekomendacinę teisinę galią fiziniams ir juridiniams asmenims, žemės sklypų savininkams, valdytojams ir naudotojams. Specialieji planai įgalios veikti juos patvirtinusias institucijas planuojant investicijas ir deklaruojant interesus (pateikiant įtraukti specialiųjų planų sprendinius) rengiant kompleksinius teritorijų planavimo dokumentus; 29.5. žemės sklypų formavimo projektai, žemėvaldų (kadastriniai) planai ir statybos techniniai projektai rengiami už teritorijų planavimo įstatymo kompetencijos ribų, vadovaujantis teritorijų planavimo dokumentų sprendiniais. 30. Teritorijų planavimo dokumentų sprendiniai bus: 30.1. privalomieji (pavyzdžiui, visuomenės interesą užtikrinantys sprendiniai); 30.2. privalomieji alternatyvūs (pavyzdžiui, daugiafunkcio žemės naudojimo galimybes užtikrinantys sprendiniai, kai konkretų žemės naudojimo būdą, pobūdį pagal užstatymo plane nustatytas alternatyvas turės teisę pasirinkti žemės sklypo naudotojas); 30.3. rekomendaciniai (pavyzdžiui, specialiųjų planų sprendiniai, kurie turi būti integruoti į kompleksinius teritorijų planavimo dokumentus). 31. Nepagrindiniai užstatymo plano reglamentai (pavyzdžiui, statybos zona, linija, užstatymo tipas) nepažeidžiant galiojančių normų ir kompleksinių planų sprendinių galės būti keičiami be planavimo procedūrų, savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimu, suderinus su suinteresuotomis institucijomis. Teritorijų planavimo dokumentų rengimo procesas 32. Teritorijų planavimo dokumentų planavimo organizatoriai: 32.1. Kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų planavimo organizatoriumi galės būti tik viešojo administravimo subjektas – valstybės ar savivaldybės institucija. Valstybės ar savivaldybės institucija, organizuojanti kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų rengimą, derins atskirų planavime dalyvaujančių subjektų interesus ir užtikrins visuomenės interesą. 32.2. Specialiųjų planų organizatoriai bus nurodyti Įstatymo projekte. 33. Teritorijų planavimo dokumentai bus rengiami Įstatyme numatytais etapais, taikant numatytas procedūras, viešai svarstant su visuomene. Numatomi teritorijų planavimo proceso etapai: parengiamasis etapas (nustatomi rengimo tikslai, uždaviniai ir programa); rengimo etapas (esamos būklės analizė, koncepcija, sprendinių konkretizavimas); baigiamasis etapas (teritorijų planavimo dokumento derinimas, tikrinimas ir tvirtinimas). 34. Bus siekiama koordinuotai rengti ir įgyvendinti strateginio planavimo dokumentus ir erdvinės raidos schemas bei kompleksinius planus, sutelkti jiems rengti ir įgyvendinti reikalingus išteklius. 35. Bus atsisakyta planavimo sąlygų, jas pakeis planavime dalyvaujančių institucijų pateikiami specialieji planai, specialieji teisės aktai ir sektorinės strategijos. Konsultacijų ir projektų derinimo metu jos bus integruotos į kompleksinio teritorijų planavimo dokumentus. Infrastruktūros plėtros techninės sąlygos bus keičiamos visų infrastruktūros rūšių plėtojimo sąlygas nustatančiomis sutartimis tarp inžinerinės, susisiekimo ir socialinės infrastruktūros savininkų ar valdytojų ir statybinę veiklą numatančių subjektų. 36. Kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų rengimo metu pagal lygmenis bus integruojami specialieji, strateginiai planai, raidos strategijos, programos, veiklas saugomose teritorijose reglamentuojantys dokumentai, atsižvelgiant ir perkeliant ar motyvuotai atmetant jų sprendinius. Ši procedūra užtikrins visuomenės intereso nustatymą ir įgyvendinimą teritorijų planavimo dokumentuose. 37. Įstatymas nustatys, kad, vadovaujantis fiziniams ir juridiniams asmenims privalomų užstatymo planų sprendiniais, bus vykdomas naujam užstatymui ir esminiams pokyčiams numatomų teritorijų žemėvaldų privalomas pertvarkymas, konsolidavimas Lietuvos Respublikos žemės įstatymo nustatyta tvarka pagal asmenų lygybės prieš įstatymą, teisingo atlyginimo už visuomenės poreikiams numatomą paimti privačią žemę principus. 38. Specialieji planai bus rengiami pagal paprastesnę nei kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų rengimo tvarką, numatančią paprastesnes ir trumpesnes svarstymo su visuomene, derinimo ir tvirtinimo procedūras. 39. Specialiuosius planus patvirtinęs subjektas privalės kreiptis į kompleksinio teritorijų planavimo dokumento organizatorių dėl patvirtinto specialiojo plano ar atskirų jo sprendinių integravimo į atitinkamo lygmens kompleksinio teritorijų planavimo dokumentus. Kompleksinio teritorijų planavimo organizatoriui motyvuotai atsisakius integruoti specialiojo plano sprendinius ar dėl kitų priežasčių neintegravus specialiojo plano sprendinių į galiojantį atitinkamo lygmens kompleksinio teritorijų planavimo dokumentą, specialiojo plano sprendiniai bus laikomi rekomendaciniais. Ginčus dėl specialiųjų planų sprendinių perkėlimo tarp suinteresuotų subjektų spręs Teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą atliekanti institucija. Jos sprendimas bus privalomas, o su juo nesutinkantis asmuo galės šį sprendimą skųsti teismui. 40. Įstatyme ir įgyvendinamuosiuose teisės aktuose bus suteikta pirmenybė daugiafunkciam žemės naudojimui, veiklos (pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties, būdo ir pobūdžio) pasirinkimo įvairovei pagal lygmenis: kompleksinio teritorijų planavimo metu nustatant teritorijos naudojimo funkcinius prioritetus bei alternatyvas, galimas veiklos rūšis ir jų apimtį; vietovės lygmeniu pagal teritorijų planavimo normas nustatant teritorijos naudojimo tipą – galimą pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, galimą žemės naudojimo būdą ir (ar) pobūdį, maksimalius užstatymo intensyvumo ir užstatymo tankumo rodiklius ir galimų statyti statinių paskirtį (2 priedas). Teritorijų planavimo dokumentai galės numatyti apribojimus keisti pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį ar žemės naudojimo būdą. 41. Informavimas apie teritorijų planavimo dokumentų rengimą bus perkeltas į elektroninę erdvę. Fiziniai ir juridiniai asmenys turės galimybę gauti informaciją apie teritorijų planavimo proceso eigą (planavimo tikslus, terminus, procedūras, etapus, svarstomus rengiamų dokumentų projektus ir patvirtintus dokumentus) per Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo dokumentų rengimo ir teritorijų planavimo proceso valstybinės priežiūros informacinės sistemos išorinę svetainę. Teritorijų planavimo dokumentų turinys 42. Bus įtvirtinta nuostata, kad teritorijų planavimo dokumentais nenustatomi tie reikalavimai, kurie priskiriami statinio projekto rengimo, žemėvaldų ir statybos ar technologijų projektavimo kompetencijai (žemės sklypų ribų, servitutų nustatymas; konkretaus žemės naudojimo būdo ir pobūdžio nustatymas pagal teritorijų planavimo dokumentuose nustatytus apribojimus; konkretūs inžineriniai ir technologiniai sprendimai; konkrečių nuo objekto veiklos ir technologijos priklausančių sanitarinių apsaugos zonų ribų nustatymas ir kita). 43. Kompleksinio teritorijų planavimo dokumentuose bus atskirtos urbanizuojamos ir neurbanizuojamos teritorijos, neurbanizuojamose teritorijose bus griežtai ribojama naujų statinių statyba (išskyrus įstatymuose nustatytus atvejus, pavyzdžiui, ūkininkų sodybos). Teisė statyti bus suteikiama per vietovės lygmens kompleksinio teritorijų planavimo dokumentus ir įgyvendinama gavus leidimą statyti, išskyrus atvejus, kai Lietuvos Respublikos statybos įstatyme nustatyta tvarka statybos leidimas nereikalingas. 44. Numatomas kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų turinys: 44.1. Lietuvos Respublikos erdvinės raidos schema nustatys šalies vystymo teritorinę politiką, nacionalinės reikšmės erdvinę struktūrą ir jos elementus – šalies teritorijos naudojimo funkcinius prioritetus, nacionalinės reikšmės saugomus objektus ir teritorijas, nacionalinės reikšmės infrastruktūros objektus, gyvenamųjų vietovių sistemos hierarchiją – urbanistinių centrų sistemą ir funkcinius ryšius tarp jų. 44.2. Regionų erdvinės raidos schemos detalizuos Lietuvos Respublikos erdvinės raidos schemos sprendinius, nustatys šalies plėtros teritorinės politikos įgyvendinimo gaires regione, regionų, apskričių, regionų-metropolių (5 šalies didžiųjų miestų, kurortinių miestų ir kitų įtakos zonų), pajūrio zonos funkcinės ir erdvinės raidos politiką. 44.3. Savivaldybių, jų dalių (tarp jų ir valstybinių parkų) kompleksiniai planai, atsižvelgiant į valstybės ir regionų lygmens erdvinės raidos schemose nurodytą nacionalinį interesą, nustatys atitinkamų teritorijų naudojimo strategijas, funkcinių prioritetų sklaidą ir tvarkymo principus bei zoninius žemės naudojimo reikalavimus (tarp jų – urbanizuotų ir urbanizuojamų teritorijų maksimalios plėtros parametrus, kraštovaizdžio vertybių išsaugojimo ir kitus režimus), savivaldos reikšmės saugomus objektus ir teritorijas, infrastruktūros objektus, gyvenamųjų vietovių sistemos hierarchiją – urbanistinių centrų sistemą ir funkcinius ryšius tarp jų. 44.4. Užstatymo planai nustatys užstatytų ir numatomų užstatyti teritorijų naudojimo ir užstatymo reikalavimus: užstatymo ir viešųjų bei privačių erdvių, želdynų išdėstymo principus ir tipologiją, numatomo užstatymo fizinius parametrus, principinius sklypų ribų ar plotų nustatymo reikalavimus. Užstatymo plano objektas nebus privalomai siejamas su konkretaus žemės sklypo ribomis. 45. Specialiųjų planų turinį nustatys šių planų sektorines veiklas reglamentuojantys įstatymai. Jie bus skirstomi pagal turinį (reglamentuojamą veiklą ar sritį): valstybinės ir regionų reikšmės plėtros teritorijos (oro, jūrų uostai, pramoniniai parkai, logistikos centrai, tarptautiniai infrastruktūros koridoriai, kontinentinio šelfo Baltijos jūroje, kraštovaizdžio formavimo, saugomų teritorijų, taip pat ir UNESCO paveldo sąraše esančių objektų, rekreacijos ir turizmo, infrastruktūros (susisiekimo, inžinerinės, komercinės, socialinės ir kitos), kiti pagal poreikį rengiami planai (aukštybinių pastatų išdėstymo ir kiti). 46. Specialieji kraštovaizdžio planai ir schemos turės nustatyti šalies kraštovaizdži …