Nutarimas dėl naujos redakcijos Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo koncepcijos 2010 m. kovo 31 d. Nr. 422 Vilnius Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria: Pat

Lietuvos Respublikos Vyriausybė NUTARIMAS DĖL NAUJOS REDAKCIJOS LIETUVOS RESPUBLIKOS TERITORIJŲ PLANAVIMO ĮSTATYMO KONCEPCIJOS 2010 m. kovo 31 d. Nr. 422 Vilnius Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:

Patvirtinti Naujos redakcijos Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo koncepciją (pridedama).

MINISTRAS PIRMININKAS ANDRIUS KUBILIUS APLINKOS MINISTRAS GEDIMINAS KAZLAUSKAS _________________ Patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. kovo 31 d. nutarimu Nr. 422 NAUJOS REDAKCIJOS LIETUVOS RESPUBLIKOS TERITORIJŲ PLANAVIMO ĮSTATYMO KONCEPCIJA I. TEISINIS KONCEPCIJOS RENGIMO PAGRINDAS 1. Naujos redakcijos Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo koncepcija (toliau – Koncepcija) parengta vykdant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008– 2012 metų programos įgyvendinimo priemonių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. vasario 25 d. nutarimu Nr. 189 (Žin., 2009, Nr. 33-1268), 3 lentelės „Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008– 2012 metų veiklos strategijos nuostatų įgyvendinimo priemonės“ 1 023 priemonę. Koncepcijoje siekiama įgyvendinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės programoje, kuriai pritarė Lietuvos Respublikos Seimas 2008 m. gruodžio 9 d. nutarimu Nr. XI-52 (Žin., 2008, Nr. 146-5870), numatytas nuostatas: diegti dereguliavimo, reguliavimo peržiūros iniciatyvas teritorijų planavimo ir kituose sektoriuose, kuriuose išplitusi korumpuota praktika, įgyvendinti darnaus vystymosi principus teritorijų planavimo ir urbanistikos srityje, mažinti miestų ir kitų gyvenamųjų vietovių plėtros netolygumus, didinti planavimo sistemos veiksmingumą, mažinti teritorijų planavimo dokumentų rengimo laiko ir išteklių sąnaudas.

II. BENDRas ĮSTATYMO REGULIAVIMO DALYKO IR TIKSLŲ apibūdinimas 2. Koncepcijos pagrindu rengiamas naujos redakcijos Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymas (toliau – Įstatymas) turės užtikrinti sisteminių planavimo problemų sprendimą, visų teritorijų planavimo dokumentų sprendinių sistemiškumą, skirtingų planavimo lygmenų dokumentų suderinamumą ir abipusį poveikį, apibrėžti visuomenės interesą teritorijų planavimo srityje, numatyti jo užtikrinimui būtinas priemones, užtikrinti tvarų gamtinės ir antropogeninės aplinkos, visuomenės ir jos gyvenimo bei veiklos sąlygų vystymąsi išsaugant gyvąją gamtą ir vertingą kraštovaizdį.

3.1. struktūrinis – apibendrinant užsienio šalių patirtį teritorijų planavimo srityje, pagal planuojamos teritorijos dydį ir sprendinių detalizavimo laipsnį aiškiai apibrėžti teritorijų planavimo ir sprendimų priėmimo lygmenis, teritorijų planavimo dokumentų rūšis, planavimo proceso organizatorius ir iš esmės sumažinti fiziniams ir juridiniams asmenims šiuo metu privalomų teritorijų planavimo dokumentų skaičių, aiškiai nurodyti atvejus, kada privaloma rengti teritorijų planavimo dokumentus;

3.2. kompetencinis – atskirti valstybės ir savivaldybių kompetenciją rengiant ir tvirtinant teritorijų planavimo dokumentus, numatant, kad svarbių valstybinės reikšmės objektų planavimą organizuos Vyriausybės įgaliotos institucijos, nustatyti numatomų teritorijų planavimo dokumentų teisinę galią, įtvirtinant kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų sprendinių didesnę teisinę galią nei specialiojo teritorijų planavimo dokumentų sprendinių;

3.3. integracinis – susisteminti teritorijų socialinio ir ekonominio vystymo, žemėnaudos ir kraštovaizdžio planavimą, panaikinti prielaidas prieštaravimams tarp skirtingų įstatymų, reglamentuojančių teritorijų planavimo, strateginio ir specialiojo planavimo procesus;

3.4. metodinis – optimizuoti planavimo dokumentų turinį: įtvirtinti daugiafunkcio žemės naudojimo principą zonuojant planuojamą teritoriją pagal jos naudojimo ir apsaugos prioritetus, atskirti urbanizuotų ir neurbanizuotų teritorijų planavimo procedūras, supaprastinti ūkinės veiklos reglamentavimą (ypač neurbanizuojamose teritorijose) ir užtikrinti urbanizuotų ir naujai urbanizuojamų teritorijų plėtros kompleksiškumą, atskirti teritorijų planavimą nuo žemėvaldų ar kito specializuoto projektavimo, nustatyti aiškesnį visų lygių teritorijų planavimo dokumentų sprendinių tarpusavio santykį ir galiojančių teritorijų planavimo dokumentų sprendinių keitimo principus bei procedūras vietoj praktikoje įsigaliojusio principo, kad „rengiami planai turi neprieštarauti esamiems patvirtintiems planams“;

3.5. organizacinis – spartinti teritorijų planavimo dokumentų rengimo procesą: optimizuoti šiuo metu viena kitą dubliuojančias strateginio pasekmių aplinkai vertinimo (toliau – SPAV), sprendinių poveikio vertinimo, poveikio visuomenės sveikatai vertinimo procedūras – integruoti jas į kompleksinį (socialiniu, ekonominiu, ekologiniu ir kitais aspektais) teritorijų planavimo dokumentų sprendinių poveikio vertinimą; atsižvelgiant į esmines teises – teisę gauti informaciją, teisę dalyvauti procese ir naudotis teisėtomis priemonėmis diferencijuoti teritorijų planavimo viešumą užtikrinančias procedūras pagal planavimo lygmenis ir planų rūšis, patikslinti pasiūlymų teikimo ir sprendinių apskundimo tvarką, taip pat nustatyti išankstinių planavimo sąlygų atsisakymo tikslingumą;

3.6. politinis – apibrėžti visuomenės intereso teritorijų planavimo srityje turinį ir įgyvendinimą ir, siekiant panaikinti prielaidas korupcijai, sudaryti sąlygas perkelti planavimo procesą į elektroninę erdvę, užtikrinti demokratinio planavimo principų (planavimo viešumo, bendradarbiavimo, viešojo ir privataus sektorių partnerystės, subsidiarumo, tvarios raidos) taikymą;

3.7. ekonominis – sudaryti sąlygas didinti šalies investicinį patrauklumą ir konkurencingumą, užtikrinti, kad nekilnojamojo turto savininkų, valdytojų ir naudotojų teisės vykdyti veiklą nebūtų nepagrįstai ribojamos.

III. KITŲ TEISĖS AKTŲ, REGULIUOJANČIŲ TĄ PAČIĄ VISUOMENINIŲ SANTYKIŲ SRITĮ, apibūdinimas 4. Galiojančiame Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatyme (Žin., 1995, Nr. 107-2391; 2004, Nr. 21-617) ir kituose įstatymuose esama nuostatų, tiesiogiai ar iš dalies reguliuojančių visuomeninius teisinius santykius, susijusius su teritorijų planavimu:

4.1. Lietuvos Respublikos žemės įstatyme (Žin., 1994, Nr. 34-620; 2004, Nr. 28-868) nustatytos pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirtys, būdai ir pobūdžiai nesudaro veiklos pasirinkimo galimybių, reikalauja nurodyti vieną teritorijoje galimą veiklos rūšį vietoj pasaulinėje praktikoje taikomo įvairių veiklos rūšių ir apimčių reglamentavimo. Sąvoka „kita paskirtis“ neidentifikuoja šalies ekonominei ir socialinei raidai esminių urbanizuotų teritorijų – būtina numatyti urbanizuotų ir urbanizuojamų teritorijų pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį. Natūralioms gamtinėms teritorijoms, kuriose negalima jokia ūkinė veikla, numatyta konservacinė pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis pagal kitus teisės aktus (Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas) taikoma ir urbanizuotai ar žemės ūkio teritorijai. Nenumatytas visuomenės interesą naujai urbanizuojamose teritorijose užtikrinantis teritorijų žemėvaldos pertvarkymo (žemės sklypų konsolidavimo) mechanizmas.

4.2. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (Žin., 1996, Nr. 32-788; 2001, Nr. 101-3597) nuostatomis rengiami statybos projektai ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo nuostatomis rengiami detalieji planai (procesas ir sprendiniai) dažnai dubliuoja vienas kitą, teritorijų planavimu siekiant nustatyti konkrečius inžinerinius, statybinius ir technologinius sprendimus.

4.3. Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymas (Žin., 1993, Nr. 63-1188; 2001, Nr. 108-3902) sudarė prielaidas rengti daug įvairių specialiųjų planų, dažnai didesnės galios nei savivaldybių tarybų patvirtinti bendrieji planai. Taip atskirais atvejais buvo sugriauta aiški teritorijų planavimo dokumentų hierarchija, susiformavo atskiras specialiojo teritorijų planavimo procesas, nors reglamentuoti bendrus teritorijų planavimo procesus yra Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo užduotis.

4.4. Lietuvos Respublikos želdynų įstatyme (Žin., 2007, Nr. 80-3215) numatytas želdynų žemės naudojimo reglamentavimas ir įgyvendinimas nesusietas su Lietuvos Respublikos žemės įstatymu ir Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymu.

4.5. Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymas (Žin., 1996, Nr. 82-1965; 2005, Nr. 84-3105) kartu su strateginį pasekmių aplinkai vertinimą ir poveikio visuomenės sveikatai vertinimą reglamentuojančiais teisės aktais sudaro prielaidas dubliuoti teritorijų planavimo metu atliekamo sprendinių poveikio vertinimo procedūras.

4.6. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas (Žin., 1995, Nr. 3-37; 2004, Nr. 153-5571) sudaro prielaidas rengti perteklinius specialiuosius planus, nors kartu yra rengiami savivaldybių bendrieji planai ir per jų reglamentus galima išspręsti kultūros paveldo apsaugos uždavinius.

4.7. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatyme (Žin., 1994, Nr. 55-1049; 2008, Nr. 113-4290) savivaldybėms nenumatomos funkcijos, leidžiančios tapti darnaus vystymosi planuotojomis ir įgyvendinimo organizatorėmis, atsakingomis už viešosios infrastruktūros statybą, ir vadovauti tam visuomenės interesui reikalingų sklypų konsolidavimo procesui.

4.8. Lietuvos Respublikos regioninės plėtros įstatyme (Žin., 2000, Nr. 66-1987; 2002, Nr. 123-5558) numatoma nauja planų rūšis – regioniniai strateginiai planavimo dokumentai. Neaiškus teritorijų planavimo ir strateginio planavimo dokumentų tarpusavio santykis, įgyvendinimo veiksmų ir išteklių koordinavimas.

4.9. Atskirų institucijų parengti normatyviniai dokumentai – statybos techniniai reglamentai, higienos normos ir kita – vieni su kitais nesuderinti, nesisteminiai ir neužtikrina aplinkos kokybės ir racionalaus visuomenės išteklių naudojimo.

IV. KEIČIAMŲ AR NAIKINAMŲ TEISĖS NORMŲ NEveiksmingUMO ANALIZĖ 5. Dabartinis teritorijų planavimo reglamentavimas daugiau apima planavimo proceso ir procedūrų aprašymą ir neužtikrina teritorijų planavimo dokumentų kokybės, neeliminuoja korumpuotų sprendimų, klaidų, sudaro sąlygas neracionaliai naudoti išteklius:

5.1. Galiojantis teritorijų planavimo teisinis reglamentavimas sukūrė painią ir neveiksmingą įvairių nacionaliniu ir savivaldos lygmenimis rengiamų teritorijų planavimo dokumentų ir strateginių bei specialiųjų planų sistemą. Šių planų sprendiniai dažnai nesuderinami (ypač bendrųjų ir specialiųjų planų), nekoordinuojami veiksmai ir neracionaliai naudojami ištekliai juos įgyvendinant.

5.2. Galiojantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymas sudaro prielaidas rengti pernelyg daug teritorijų planavimo dokumentų. Jų hierarchija yra neaiški, jie visi turi tiesioginių teisinių pasekmių statybinei, ūkinei veiklai, todėl susiformavo neskaidri, biurokratinė ir prielaidas korupcijai sudaranti veiklos reglamentavimo aplinka.

5.3. Neapibrėžtas esminis teritorijų planavimo uždavinys – teritorijose nurodyti visuomenės intereso elementus – viešąją infrastruktūrą, gamtos ir kultūros paveldo, taip pat ir UNESCO paveldo sąraše esančius objektus, gamtos išteklius, užtikrinti esminius gyvenimo kokybės reikalavimus. Vietoj to teritorijų planavimas (ypač detalusis) dažnai tampa privačios ūkinės veiklos įteisinimo įrankiu.

5.4. Nenumatyti teritorijų planavimo dokumentų kokybės užtikrinimo ir veiksmingo ginčų sprendimo (net ir tarp institucijų) mechanizmai, nesuteikus privalomų sprendimų priėmimo galimybės neefektyviai veikia ikiteisminė ginčų institucija.

5.5. Planavimo sąlygos panaikina optimalių sprendimų paieškos galimybes: kai kurios inžinerinę infrastruktūrą eksploatuojančios pelno siekiančios įmonės savo verslo plėtros klausimus stengiasi išspręsti per vystytojus; institucijų rengiamose planavimo sąlygose arba pateikiamas teisės aktų sąrašas, arba formuluojami dažnai nepagrįsti reikalavimai, įtvirtinantys sektorinių interesų dominavimą.

5.6. Teritorijų planavimo dokumentų sprendiniai nesudaro pakankamai prielaidų racionaliam žemės naudojimui užtikrinti išlaikant racionalų urbanizuojamų ir neurbanizuojamų teritorijų balansą, nesukurtas veiksmingas pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties keitimo reguliavimo mechanizmas.

5.7. Teritorijų planavimo dokumentų sprendinių poveikio vertinimo, SPAV, poveikio visuomenės sveikatai vertinimo, poveikio aplinkai vertinimo (toliau – PAV) turinys ir procedūros yra formalios, viena kitą dubliuoja, todėl teritorijų planavimo dokumentai neužtikrina palankių aplinkai sprendimų, o jų rengimas neprognozuojamai užtrunka ir reikalauja papildomų išteklių.

6.1. Neaiškiai atskirti valstybės ir regionų bei savivaldos uždaviniai ir atsakomybė už planavimo priežiūrą ir kontrolę, rengiamų teritorijų planavimo dokumentų turinį ir jų įgyvendinimą.

6.2. Egzistuoja dvi teritorijų planavimo lygmenų (teisinio statuso, galios ir privalomumo) hierarchijos: organizacinė (pagal tvirtinančią instituciją) ir struktūrinė (pagal planuojamos teritorijos dydį ir sprendinių konkretizavimo lygį). Toje pačioje teritorijoje vienu metu galiojant keletui skirtingų lygmenų ir rūšių teritorijų planavimo dokumentų, sudaromos galimybės interpretuoti ir spekuliuoti dėl teritorijų planavimo dokumentų viršenybės ir turinio. Taip sukuriama nepalanki aplinka investicijoms, Europos Sąjungos (toliau – ES) paramai viešajai ir ekonominei infrastruktūrai plėtoti.

6.3. Pagal teritorijų planavimo lygmenis, organizatoriaus kompetenciją ir subsidiarumo principus nesuskirstyti teritorijų planavimo dokumentų rengimo tikslai, uždaviniai ir turinys.

6.4. Neįtvirtinta kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų (dabartinių bendrųjų ir detaliųjų planų) aukštesnė galia, palyginti su specialiaisiais planais. Šiuo metu kai kurie specialieji planai, reglamentuojantys sektorines veiklos rūšis, yra viršesni už kompleksinių tikslų siekiančius bendruosius ar detaliuosius planus, nes juos tvirtina aukštesnio lygmens institucija.

6.5. Planavimo politika ir jos įgyvendinimo kryptys reikiamai nesuderintos su kraštovaizdžio politika, dažnai jau patvirtinti bendrieji ir detalieji planai prieštarauja kraštovaizdžio apsaugos kryptims, gamtinio karkaso apsaugos reikalavimams. Nepakankamai reglamentuojant ar net ignoruojant teritorinės aplinkosaugos principus bendruosiuose ar specialiuose planuose, naujų teritorijų urbanizacijos procesas įgauna stichišką pobūdį, pažeidžia kraštovaizdžio ekologinę pusiausvyrą.

8.1. Trūksta priemonių, kurios leistų valdyti gyvenamųjų vietovių plėtros procesus ir įgyvendinti teritorijų planavimo dokumentų (ypač savivaldybių bendrųjų planų) sprendinius kuriant darnią funkcinę erdvinę sistemą.

8.2. Dėl nepakankamai aiškios valstybės urbanistinės politikos, didelės žemės ūkio paskirties teritorijos suplanuojamos naujoms statyboms, nors tai nepagrįsta nei socialiniu, nei ekonominiu, nei aplinkosaugos požiūriu, daugėja chaotiško, išdrikusio užstatymo priemiestinėse zonose – plinta urbanistinio sprogimo reiškiniai.

8.3. Šiuo metu taikomas monofunkcis žemės naudojimo reglamentavimas prieštarauja šiuolaikiniams daugiafunkciams žemės naudojimo principams, nesukuria veiklos pasirinkimo alternatyvų ir neleidžia laiku reaguoti į kintančias ekonomines, ekologines ir demografines tendencijas.

8.4. Teritorijų planavimo dokumentų planavimo organizatoriai ir tvirtinančios institucijos neprisiima įsipareigojimų dėl šių dokumentų sprendinių įgyvendinimo.

V. UŽSIENIO VALSTYBIŲ TEISĖKŪROS APŽVALGA 12. Apžvalgoje pateikiamose ES valstybių narių – Vokietijos, Švedijos, Danijos ir Suomijos – erdvinio planavimo teisinėse sistemose, sukurtose rinkos ir demokratijos sąlygomis, sukaupta ilgalaikė, taip pat ir geroji praktika, siekiama visuotinai pripažintų darnaus vystymosi tikslų. Atsižvelgiama į tai, kad planavimo sistemos turi derėti prie esamos politinės, administracinės sistemos, gamtinės, ekonominės bei demografinės aplinkos, kultūros bei tradicijų. Skirtingų valstybių teisėkūros apžvalga atlikta pagal bendrą sistemą (1. Aktuali teisinė bazė; 2. Planai ir kompetencijos; 3. Praktika).

14.1. Yra aiškios ribos tarp valstybei, žemėms, regionams ir savivaldybėms priskirtos planavimo kompetencijos. Kiekvienas planavimo lygmuo turi specifinius planavimo uždavinius: federalinis lygmuo, atsižvelgdamas į kitas valstybės politikos rūšis ir specialiuosius planus, nustato erdvinės politikos gaires (ROG, BauGB, Raumordnungspolitischer Orientierungsrahmen ir Raumordnungpolitischer Handlungsrahme) ir Federaliniam parlamentui rengia išsamią ataskaitą (Raumordnungsbericht) erdvinio planavimo klausimais. Pagal konstituciją žemės atsako už valstybės erdvinės plėtros politikos įgyvendinimą. Tam tikslui Vokietijos Federaciją sudarančios žemės rengia žemių erdvinio vystymo programas (Landesraumordnungsprogramm) ir jas sudarančių regionų planus (Regionpläne), taip pat erdvinio planavimo proceso reguliavimo gaires (Raumordnungsverfahren), projektavimo gaires bei statybos ir planavimo normas (Raumordnung).

Federalinės žemės erdvinio vystymo programa ir regiono planai įtvirtina įvairius valstybės ir regioninės svarbos tikslus. Erdvinės plėtros planai įtvirtina valstybės svarbos tikslus, koordinuoja sektorinės politikos, turinčios ir erdvinį poveikį, įgyvendinimą. Gali būti rengiami įvairūs rekreacijos, atliekų šalinimo, transporto, gamtos apsaugos, kraštovaizdžio, kitų sričių specialieji planai, tačiau jie turi atitikti valstybės erdvinės politikos gaires. Savivaldybės privalo rengti žemės naudojimo planus (Flächennutzungsplan) ir teisiškai privalomus žemės naudojimo ir užstatymo planus (Bebaungsplan). Šie planai nustato žemės naudojimo funkcines zonas, užstatymo intensyvumą ir erdvinę, planinę plėtros apimtį ir turi atitikti aukštesnio lygmens planų nuostatas. Įstatymas reguliuoja šių planų turinį ir procedūras.

Savivaldybės pagal poreikį gali rengti planus, kurie nesukelia jokių teisinių pasekmių, jie dažniausiai rengiami siekiant pagrįsti formalių planų poreikį ir turinį, pavyzdžiui, raidos planas (Entwicklungsplan), urbanistinės plėtros principai (städtebaulicher Rahmenplan) ir kita.

14.2. Vokietijoje kraštovaizdžio planavimas nustato kraštovaizdžio ir ekosistemų naudojimo ir apsaugos galimybes, taikant daugiafunkciškumo principus. Jis sudaro pagrindą sektoriniam (specialiajam) gamtosaugos, žemėnaudos ir kompleksiniam erdviniam (teritoriniam) planavimui ir yra griežtai subordinuotas pastarojo lygmenims (kraštovaizdžio programos, regioniniai kraštovaizdžio planai, savivaldybių kraštovaizdžio planai, konkrečių atvirų erdvių kraštovaizdžio planai).

14.3. Planavimo sistemos sėkmę užtikrina: a) suderinamumo (Gegenstromprincip), b) abipusės įtakos ir c) subsidiarumo principai. Suderinamumo principas – kiekvienas planavimo lygmuo turi atsižvelgti į aukštesnio lygmens planus, o žemesniam lygmeniui turi būti suteikta galimybė dalyvauti rengiant aukštesnio lygmens planus. Abipusės įtakos principas – rengiant nacionalinio ir regioninio lygmens planus, atsižvelgiama į vietinius planus ir strategijas. Subsidiarumo principas – sprendimus priima žemiausio lygmens institucija, tai, ką galima suplanuoti žemiausio lygmens dokumentuose, neplanuojama aukštesnio lygmens dokumentuose.

14.4. Po Vokietijos susijungimo erdvinio planavimo sistema tapo daugiau orientuota į konkrečių problemų sprendimą. Tai paskatino neformalių procesų taikymą, leidžiantį pasiekti didesnį sutarimą tarp skirtingų planavimo proceso dalyvių. ES integracijos procesai sukūrė naują planavimo lygmenį, transeuropinių infrastruktūros koridorių planavimą.

15.1. Erdvinis planavimas ir fiskaliniai įsipareigojimai yra aiškiai paskirstyti tarp nacionalinio, regioninio ir vietos valdžios lygmenų pagal subsidiarumo principą. Įstatymas nustato, kad teritorijų planavimas skirtas gyvenamųjų ir kaimo vietovių aplinkos kokybei sukurti ir išlaikyti. Regionams, ir ypač vietos savivaldybėms, suteiktos didelės teisės ir atsakomybė. Nacionalinė valdžia yra atsakinga už nacionalinę erdvinio planavimo strategiją ir privalomų planų turinio reikalavimus. Regionų tarybos privalo rengti, tvirtinti ir kas 4 metai revizuoti strateginius regionų planus (plėtros vizijas). Regionų planus sudaro dvi dalys: žemės naudojimo gairės ir ataskaita, kurioje pagrindžiami sprendiniai. Šie planai nustato bendrąsias plėtros ir kontrolės gaires, ypač kaimo vietovėse, suderina sektorinius interesus ir nustato bendrus prioritetus. Aplinkos ministrui ir regiono tarybai suteikta veto teisė: jie gali vetuoti savivaldybių planus, jeigu jie neatitinka nacionalinio ir regiono interesų. Savivaldybės yra įgaliotos sukurti planavimo ir valdymo struktūras, parengti savivaldybių bendruosius ir detaliuosius planus, užtikrinti žemės naudojimo ir plėtros kontrolę. Šie planai turi būti persvarstomi po kiekvienų savivaldos rinkimų. Savivaldybių planai turi teisinių pasekmių žemės ir kito nekilnojamojo turto savininkams.

15.2. Sėkmingiausi Danijos planavimo sistemos bruožai: sistema yra labai aiški, detaliai aprašomas regionų ir savivaldybių planų turinys (valstybės lygmeniu planai nerengiami). Kiekvienas administracinis regionas turi turėti regiono erdvinės raidos planą, patvirtintą taryboje. Jame nubrėžiama regiono plėtros vizija dėl gamtinės aplinkos, rekreacijos, verslo, taip pat turizmo, darbo vietų ir švietimo. Regiono erdvinės raidos planas turi turėti erdvinę projekciją – žemėlapius, kurie iliustruotų viziją. Kiekviena savivaldybė turi turėti visos teritorijos bendrąjį planą (kommune planer) ir vietovės detalųjį planą (lokalplaner) ir labai aiškiai apibrėžti jų turinį. Danijos Karalystės planavimo įstatymas savivaldybėms suteikia teisę sudaryti sutartį dėl infrastruktūros plėtros teritorijose, kurios pagal bendrąjį planą yra numatytos urbanizuoti ar numatyta keisti jų naudojimo paskirtį; taip pat kai siekiama geresnės aplinkos ir statybos kokybės ir kai savininkas savo lėšomis plėtoja infrastruktūrą, nes savivaldybė negali.

Visi susitarimai turi būti skelbiami viešai ir nurodomas valstybės ar savivaldybės dalyvavimas kuriant viešąją infrastruktūrą, sudarant infrastruktūros plėtros sutartį ar kitu visoms šalims priimtinu teisėtu būdu. Planavimo sistema decentralizuota, taikomas subsidiarumo principas. Sistema suderinta, vienodas dėmesys skiriamas erdvinei, fizinei plėtrai ir natūralios aplinkos išsaugojimui; sistema veikia dialogo pagrindu. Planavimo priemonės padėjo suvaldyti gyvenamųjų vietovių struktūrų pakrikimą (urbanistinio sprogimo reiškinys), kuris daugiausia susijęs su „antrųjų namų“ statyba, ir apsaugojo gamtą, ypač jūros pakrantes, leido sumažinti automobilių eismą, transporto kamščius ir socialinę bei erdvinę atskirtį.

Danijoje žemės naudojimo paskirties keitimas iš užstatyti skirtos žemės į žemės ūkio paskirties žemę (iš „urban“ į „rural“) atliekamas formaliai ir greitai registruojamas, o iš „rural“ į „urban“ reikia ilgo proceso, nes derlinga žemės ūkio paskirties žemė yra nacionalinis interesas. Ne toks veiksmingas planavimas buvo puoselėjant funkcionalius ir gyvybingus miestus ir miestelius, nors tam buvo skirta urbanistinio atnaujinimo programa, paremta visuomenės dalyvavimu.

16.1. Valstybė formuoja erdvinę politiką, rengia nacionalines planavimo gaires, kurios perkeliamos į valstybės institucijų specialiuosius planus, valstybės intereso (riksinteressen) atvejais išduoda leidimus planuoti. Centrinės valdžios teisės planuoti savivaldybių žemės naudojimą yra ribotos, bet centrinė valdžia gali atšaukti planus, jeigu jie neatitinka valstybės intereso. Nacionalinė būsto statybos ir planavimo valdyba (Boverket) visoje valstybėje stebi plėtros rezultatus planavimo ir statybos normų, statybos leidimų bei būsto plėtros požiūriu. Apskričių tarybos yra atsakingos už regionų planavimą ir savivaldybių veiksmų koordinavimą. Rengdamos regionų planus, savivaldybės bendradarbiauja.

Savivaldybės yra atsakingos už joms pavestus planavimo uždavinius. Kai kuriais atvejais apskričių tarybos padeda savivaldybėms planuoti skirdamos specialistus. Savivaldybės rengia visos teritorijos struktūrinius planus (bendruosius planus), specialiuosius teritorijų planus bei detaliuosius planus, kurie nustato žemės naudojimo ir plėtros perspektyvą. Bendrieji planai yra strateginio lygmens teritorijų planavimo dokumentai, jie neturi teisinės galios fiziniams ir juridiniams asmenims. Teisinę galią turi tik detalieji planai. Savivaldybės yra atsakingos už žemės naudojimo keitimo sprendimus, už žemės ir pastatų panaudojimą plėtrai ir pastatų nugriovimą. Savivaldybėms suteikta didelė autonomija pagal planavimo įstatymą kurti vietos reglamentus, taip pat nustatyti teisės statyti galiojimo terminus.

Taip patvirtinama, jog teisė statyti nesutapatinama su nuosavybės teise į turtą, bet suteikiama per savivaldybės planavimo teisę.

16.2. Švedijos planavimo sistema pirmiausia skirta nacionalinių aplinkosaugos tikslų įgyvendinimui ir darniam vystymuisi, ji orientuota į rezultatą. Siekiant didesnio planavimo proceso skaidrumo, skatinamas visuomenės dalyvavimas. Planavime plačiai taikomos priemonės, peržengiančios tradicinius planavimo ir kontrolės uždavinius, skirtos energetinio efektyvumo, atsinaujinančios energijos, kitiems aktualiems klimato kaitos klausimams. Daugiau veiksmingumo tikimasi iš atskirų sektorių tarpusavio veiksmų koordinavimo.

17.1. Suomijos Respublikos aplinkos ministerija yra atsakinga už planavimo teisėkūrą, nacionalinės žemės naudojimo gaires ir ES politikos integravimo klausimus, aplinkos apsaugą ir kraštotvarką, tam būtinus tyrimus; specialistų kvalifikacijos tobulinimą, visuomenės švietimą, leidybą ir kitas informavimo priemones. Suomijos Respublikos vidaus reikalų ministerija yra atsakinga už regioninį planavimą. Savivaldybėms pavesta planuoti vietos žemės naudojimą ir kontroliuoti plėtrą. Suomijos Respublikos aplinkos ministerija yra parengusi Nacionalinio erdvinio planavimo strateginius principus. Jie neturi teisinės galios, bet yra daugiau valstybės erdvinės struktūros ir žemės naudojimo vizija, kurioje numatomi skirtingi plėtros scenarijai.

Urbanistinio tinklo perspektyvos nagrinėjamos Nacionalinėje urbanistinėje strategijoje (iš dalies todėl Suomijos miestų planavimas laikomas pavyzdiniu). 2005 metais parengta Nacionalinė aplinkos politikos programa skirta aplinkosauginėms žemės naudojimo priemonėms. Specialusis planavimas reguliuojamas atitinkamuose įstatymuose, pabrėžiant, kad jis turi ir teritorinį, erdvinį poveikį. Sektorinė politika perkeliama į regioninius planus, kuriuos rengia regionų tarybos. Paprastai sektoriniai uždaviniai koordinuojami per regiono planus. Tokį planą sudaro dvi integralios dalys: strateginis planas ir žemės naudojimo planas. Integruoto regiono plano įgyvendinimo programa turi vadovautis visos sprendimus priimančios šalys, o regioninių planų sprendiniai perkeliami į savivaldybių bendruosius ir detaliuosius planus kaip specifiniai reikalavimai ar pasiūlymai.

Planavimo ir statybos teisinė bazė numato minimalius statybos leidimo išdavimo reikalavimus. Statytojai privalo laikytis reikalavimų, nustatytų savivaldybių bendruosiuose ir detaliuosiuose planuose. Detalieji planai turi teisinę galią fiziniams ir juridiniams asmenims. Tradiciškai savivaldybės bendradarbiauja spręsdamos bendrus uždavinius.

17.2. Dėl mažo gyventojų tankumo Suomijoje ilgą laiką galiojo principas, kad kiekvienas gali statyti savo reikmėms ten, kur nori. Toks požiūris nepasikeitė iki šiol, jis atsispindi šiuolaikinėje teisėkūroje ir išduodant leidimus statyti kaime. Šiandien tokia urbanizacija yra politiškai jautrus klausimas, nes lėmė esamų gyvenamųjų vietovių struktūrų padrikumą ir sudarė gyventojams nevienodas galimybes pasinaudoti viešosiomis paslaugomis ir infrastruktūra. Manoma, kad regioninis planavimas turi būti efektyvesnis koordinuojant sektorinius veiksmus ir užtikrinti darnią teritorinę, erdvinę raidą. Visuomenė planavime dalyvauja aktyviau, tačiau manoma, kad tai perdėtai vilkina planavimo procesą, skatina ginčų nagrinėjimą teismuose. Siekiama tokią praktiką tobulinti.

18.1. Skirtingų valstybių erdvinio planavimo teisinės bazės turi savo specifiką, tačiau jos yra suderintos su bendromis teisinėmis tradicijomis, modeliuotos (kodifikuotos) atsižvelgiant į ES politikos principus, direktyvas, remiasi subsidiarumo, suderinamumo ir abipusės įtakos principais.

18.2. Planavimo lygmenys, privalomi dokumentai, jų teisinės pasekmės fiziniams ir juridiniams asmenims bei valstybės, regionų ir savivaldybių kompetencija yra aiškiai atskirta (1 lentelė). Galima išskirti du planavimo lygmenis: valstybės (taip pat ir regionų) ir savivaldybių. Kiekvienas lygmuo turi specifinius planavimo uždavinius.

18.3. Valstybės institucijos dažniausiai rengia įstatymus ir įgyvendinamuosius teisės aktus, nacionalinę erdvinę politiką ir stebi, kaip tai įgyvendinama (rengia reguliarias ataskaitas). Valstybės paskirtos regioninės institucijos atsako už nacionalinės erdvinės politikos įgyvendinimą regione ir sektorinės politikos integravimą bei regionų socialinę, ekonominę ir kultūrinę plėtrą. Regiono lygmeniu siekiama integruoti strateginius specialiuosius ir erdvinius planus.

18.4. Taikant subsidiarumo principą „planavimo monopolis“, tikrasis žemės naudojimo planavimas perduotas savivaldybėms. Jos atsako už kompleksinių planų parengimą visai teritorijai ir atskiroms vietovėms, žemės naudojimo planavimą ir šių planų įgyvendinimo kontrolę. Pagal suderinamumo principą savivaldybių planai turi užtikrinti aukštesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentuose nustatytus valstybės, taip pat ir regionų, interesus. Taikant abipusės įtakos principus, savivaldybės dalyvauja rengiant aukštesnio lygmens planus, kartu jos turi atsižvelgti į nacionalinio lygmens planus. Jeigu tai neužtikrinama, valstybės institucijos gali rekomenduoti neįteisinti savivaldybių planų ar atšaukti jų tvirtinimą.

1 lentelė. Planavimo lygmenys, dokumentai ir teisinės pasekmės fiziniams ir juridiniams asmenims Lietuvoje ir kitose ES valstybėse narėse Planavimo lygmenys VOKIETIJA 82,4 mln. gyventojų, 357 kv. kilometrai ŠVEDIJA 9 mln. gyventojų, 449,9 kv. kilometro DANIJA 5,5 mln. gyventojų, 43,09 kv. kilometro SUOMIJA 5,2 mln. gyventojų, 338,1 kv. kilometro LIETUVA 3,5 mln. gyventojų, 65,2 kv. kilometro Nacionalinis nacionalinės erdvinės raidos politikos gairės; erdvinio planavimo įgyvendinimo principai nacionalinio planavimo gairės nacionalinės planavimo direktyvos; nacionalinė planavimo ataskaita nacionalinė urbanistinė strategija; erdvinio planavimo strateginiai principai; erdvinės struktūros ir žemės naudojimo vizija Lietuvos Respublikos teritorijos bendrasis planas M 1:400 000– 1:100 000 Regioninis (subnacionalinis) federalinės žemės erdvinio vystymo programa (tekstas, diagramos, žemėlapiai M 1:200 000– 500 000); žemės regiono planas (Regionpläne) M 1:50 000– 1:100 000. Per du planavimo lygmenis integruojami įvairūs valstybės ir regioninės svarbos tikslai; specialieji planai, pavyzdžiui, rekreacijos, atliekų šalinimo, transporto, gamtos apsaugos, kraštovaizdžio ir kiti regiono planas (regionplan) regiono planas (žemės naudojimo gairės ir ataskaita, kurioje pagrindžiami sprendiniai) M 1:100 000– 1:200 000 integruotas regiono planas: strateginis planas (seutusuunnitelma); regiono žemės naudojimo planas (seutokaava) M 1:100 000– 1:200 000 apskrities bendrasis planas, strateginis regiono plėtros planas M 1:50 000– 1:400 000 Savivaldos teritorijos naudojimo planas (zonavimo planas) (Flächennutzungsplan) M 1:5 000– 1:25 000 kompleksinis planas (översiktsplan) savivaldybės bendrasis planas (kommuneplaner) M 1:10 000– 1:50 000) bendrasis planas (yleiskaavat) bendrasis planas M 1:50 000– 1: 10 000– 1:2 000 Vietovės užstatymo planas (Bebauungsplan). Galimi teisinių pasekmių neturintys dokumentai: raidos planas (Entwicklungsplan), urbanistinės raidos planas (städtebaulicher Rahmenplan), urbanistiniai projektiniai pasiūlymai (städtebaulicher Entwurf) detalusis planas (detalj planer) detalusis planas (lokalplaner) detalusis planas (detaljikaavat) detalusis planas M 1:2 000– 1:500 Dokumentai, turintys tiesioginių teisinių pasekmių fiziniams ir juridiniams asmenims.

Dokumentai, turintys netiesioginių teisinių pasekmių (per vietovės lygmens planą) fiziniams ir juridiniams asmenims.

18.5. Visi planavimo lygmenys turi paskirti planavimo administraciją. Savivaldybės turi skirti atsakingas tarnybas ir turėti bent vieną politinį komitetą, atsakingą už teritorijų planavimą ir statybą. Kai savivaldybėms reikia metodinės paramos (o tokios paramos rengiant planus daugiausia reikia nedidelėms kaimiškų rajonų savivaldybėms), regioninio lygmens institucijos yra įgaliotos padėti, skirti specialistų. Spręsdamos aktualius uždavinius, savivaldybės bendradarbiauja, prireikus rengia bendrus planus.

18.6. Teritorijų planavimą reglamentuojantys įstatymai pabrėžia, kad teisė statyti tiesiogiai nesiejama su nuosavybės į turtą teise, ji suteikiama per savivaldybės lygmens žemės naudojimo planavimą ir gavus leidimą statyti. Statybos leidimas siejamas su detaliaisiais planais. Jei nėra parengta detaliųjų planų, savivaldybės taip pat gali išduoti leidimą, bet skųstis galima tik tada, jei teisė statyti buvo suteikta anksčiau. Planavimo įstatymas savivaldybėms suteikia teisę sudaryti sutartį dėl infrastruktūros plėtros teritorijose, kurios pagal kompleksinį planą yra numatytos urbanizuoti ar numatyta keisti jų naudojimo paskirtį; taip pat kai siekiama geresnės aplinkos ir statybos kokybės ir kai savininkas savo lėšomis plėtoja infrastruktūrą, nes savivaldybė to daryti negali. Visi susitarimai skelbiami viešai ir nurodomas valstybės ar savivaldybės dalyvavimas kuriant viešąją infrastruktūrą, sudarant infrastruktūros plėtros sutartį ar kitu visoms šalims priimtinu teisėtu būdu. Žemės sklypų parengimas statyboms ir infrastruktūros plėtrai nagrinėjamas vietovės detaliuosiuose planuose.

18.7. Nurodoma, kad aplinkos, socialinės ir ekonominės darnaus vystymosi dimensijos turi būti nagrinėjamos kompleksiškai. Taip pabrėžiama visų valstybėje rengiamų erdvinių planų ir specialiųjų bei strateginių planų vienovė.

18.8. Visi valstybės, taip pat ir regionų, bei savivaldos lygmens planai yra viešai svarstomi, bet skiriasi svarstymo procedūros. Daugiausia dėmesio skiriama savivaldos lygmens planų svarstymui. Valstybinės priežiūros institucijoms suteikta teisė atšaukti savivaldybių planų tvirtinimą, jeigu jie parengti nesilaikant nustatyto planavimo proceso. Visuomenei užtikrinama prieiga prie informacijos, suteikiama teisė gauti konsultacijas ir teisė dalyvauti parengto plano svarstyme. Visuomenės dalyvavimo procedūros suderintos su planavimo etapais, ir nustatomas parengto plano svarstymo terminas, pavyzdžiui, Danijoje tam skiriamos 8 savaitės.

18.9. Švedijos, Vokietijos aplinkos įstatymai aiškiai nustato aplinkos kokybės standartus, kurių privalu laikytis visoms valdžios ir savivaldos institucijoms, siekiant užtikrinti žemės, vandens ir miškų naudojimą atsižvelgiant į viešąjį interesą. Švedijos nacionalinės reikšmės aplinkos kokybės standartai pavadinti Aplinkos kodeksu (Environment Code).

18.10. Visų privalomų planų turinys aiškiai apibrėžtas, pavyzdžiui, Danijos Karalystės planavimo įstatyme.

18.11. Sąvoka „planavimo sąlygos“ nevartojama, tačiau galima teigti, kad pats planavimas yra suvokiamas kaip pagrindas nustatyti technines statybos sąlygas. Sąlygas planams rengti atstoja norminiai aktai ir galiojantys planai.

18.12. Iš įstatymų pavadinimų ir turinio matyti, kad teritorijų planavimas, statyba, žemės naudojimas yra technologiškai susiję, todėl siekiama juos sujungti ir taip išvengti procesų dubliavimo. Tai rodo tokie pavyzdžiai kaip Švedijos Karalystės planavimo ir statybos įstatymas, Vokietijos Federacinės Respublikos statybos įstatymas, Danijos Karalystės planavimo įstatymas, Suomijos Respublikos žemės naudojimo ir statybos įstatymas.

VI. TARPTAUTINĖS TEISĖS, ES TEISĖS NORMŲ IR PRINCIPŲ ANALIZĖ 19. ES ir kitos šalys vadovaujasi istoriškai susiformavusiomis ir individualiai susiklosčiusiomis teritorijų planavimo tradicijomis ir skirtingais žemės tvarkymo reglamentavimo principais.

Vadovaujantis tarptautinės teisės aktais, kurie reglamentuoja teritorijų planavimo vykdymą, turi būti užtikrinamas proceso viešumas ir visuomenės dalyvavimas.

VII. PAGRINDINĖS VISUOMENINIŲ TEISINIŲ SANTYKIŲ REGULIAVIMO NUOSTATOS Teritorijų planavimo lygmenys, kompetencija ir iniciatyvos teisė 22. Įstatymas atskirs valstybės ir savivaldybių institucijų kompetenciją teritorijų planavimo srityje. Bus nustatyti teritorijų planavimo lygmenys ir atitinkama kompetencija:

22.1. valstybės ir regionų (valstybės kompetencija) – planuojama visa valstybės teritorija arba valstybės teritorijos dalys, išsiskiriančios administraciniu (apskritys, regionai) ar principiniu (vyraujančiu) funkciniu bendrumu (rengiamos visos valstybės ar jos dalies erdvinės raidos schemos ir specialieji planai M 1:100 000– M 1:400 000);

22.2. savivaldybių (savivaldybių kompetencija ir Įstatyme nurodytais atvejais, kai planuojami valstybinės reikšmės objektai, valstybės kompetencija) – planuojamos teritorijos, išsiskiriančios administraciniu (savivaldybės) ar konkrečiu funkciniu bendrumu (rengiami kompleksiniai ir specialieji planai M 1:2 000– M 1:50 000);

22.3. vietovės (savivaldybių ir Įstatyme nurodytais atvejais valstybės kompetencija) – planuojamos miestų dalys, miesteliai, jų dalys ir kaimo vietovės (rengiami užstatymo planai ir specialieji planai M 1:500– M 1:2 000).

23.1. visais planavimo lygmenimis – įstatymų nustatytais atvejais valstybės institucijos turės teisę organizuoti ir tvirtinti teritorijų planavimo dokumentus;

23.2. vietovės planavimo lygmeniu – privatūs subjektai, sudarę sutartis su savivaldybėmis dėl planavimo dokumentų sprendinių įgyvendinimo pritraukiant privačias lėšas viešajai infrastruktūrai plėtoti (viešojo ir privataus sektorių partnerystės principu), turės teisę inicijuoti teritorijų planavimo dokumentų rengimą. Siekiant užtikrinti korupcijos prevenciją, šios sutartys privalomai viešinamos.

Teritorijų planavimo dokumentų rūšys, rengimo privalomumas ir teisinė galia 25. Bus nustatytos teritorijų planavimo dokumentų rūšys (1 priedas):

25.1. kompleksinio teritorijų planavimo dokumentai: valstybės ar regionų teritorijos erdvinės raidos schemos (atitikmuo pagal rūšį – Lietuvos Respublikos ir apskričių bendrieji planai); savivaldybių ar jų dalių (tarp jų – valstybinių parkų) kompleksiniai planai (atitikmuo pagal rūšį – savivaldybių bendrieji planai); užstatymo planai (atitikmuo pagal rūšį – detalieji planai);

25.2. specialiojo teritorijų planavimo dokumentai – specialieji planai (atitikmuo pagal rūšį – specialieji planai).

27.1. Valstybės ir regionų teritorijos erdvinės raidos schemos ir savivaldybių teritorijų kompleksiniai planai bus privalomai rengiami ir periodiškai atnaujinami pagal Įstatymo nustatytus laikotarpius.

27.2. Užstatymo planai bus rengiami tik kompleksiniuose planuose nustatytoms urbanizuotoms ir urbanizuojamoms teritorijoms ir galios, kol bus parengti ir patvirtinti jų sprendinius keičiantys to paties lygmens teritorijų planavimo dokumentai. Rengti šiuos planus bus privaloma tik planuojant naujos plėtros teritoriją ar iš esmės keičiant teritorijos raidos strategiją, numatant esminius teritorijos naudojimo ar užstatymo pokyčius.

27.3. Urbanizuotoje teritorijoje motyvuotu savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimu užstatymo planai galės būti nerengiami, jei statybai numatyto sklypo naudojimo ir užstatymo reglamentai galės būti nustatyti pagal kompleksinio plano reglamentus, atsižvelgiant į aplinkiniam užstatymui būdingus užstatymo principus bei parametrus ir planavimo, statybos, higienos, insoliacijos, gaisrinės ir kitas visuomenės saugos normas.

27.4. Pagal savivaldybės ar jos dalies kompleksinį planą nenumatytoje urbanizuoti teritorijoje užstatymo planai nebus rengiami. Vadovaujantis kompleksiniais planais, joje bus rengiami žemėtvarkos, miškotvarkos ir kiti projektai. Juose bus nustatytos viešųjų ir privačių subjektų ūkinės veiklos galimybės.

27.5. Specialieji planai bus rengiami tais atvejais, kai to reikalaus sektorines veiklos rūšis reglamentuojantys įstatymai.

27.6. Turės būti vykdoma nuolatinė galiojančių teritorijų planavimo dokumentų sprendinių įgyvendinimo stebėsena. Atsižvelgiant į jos rezultatus, operatyviai turės būti priimami sprendimai keisti visą dokumentą ar tik jo dalį.

29.1. valstybės ir regionų erdvinės raidos schemos – valstybės ir savivaldybių institucijoms privalomi teisės aktai, kurie įgalios veikti juos patvirtinusią instituciją planuojant investicijas ir dalyvaujant kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų rengime;

29.2. kompleksiniai planai – savivaldybėms privalomi teisės aktai, kurie įgalios veikti savivaldybių tarybas ir administracijas planuojant investicijas ir rengiant užstatymo planus, nurodys naujai plėtrai numatomas teritorijas, kurioms būtina parengti užstatymo planus. Neurbanizuotose teritorijose ir urbanizuotų teritorijų dalyse, kurioms nebus parengti užstatymo planai, kompleksinių planų sprendiniai bus privalomi ir fiziniams, ir juridiniams asmenims;

29.3. užstatymo planai – fizinių ir juridinių asmenų planuojamai veiklai privalomi teisės aktai, kurie reglamentuos viešųjų ir privačių subjektų veiklą užstatytoje ar numatomoje užstatyti teritorijoje;

29.4. specialieji planai turės rekomendacinę teisinę galią fiziniams ir juridiniams asmenims, žemės sklypų savininkams, valdytojams ir naudotojams. Specialieji planai įgalios veikti juos patvirtinusias institucijas planuojant investicijas ir deklaruojant interesus (pateikiant įtraukti specialiųjų planų sprendinius) rengiant kompleksinius teritorijų planavimo dokumentus;

29.5. žemės sklypų formavimo projektai, žemėvaldų (kadastriniai) planai ir statybos techniniai projektai rengiami už teritorijų planavimo įstatymo kompetencijos ribų, vadovaujantis teritorijų planavimo dokumentų sprendiniais.

30.1. privalomieji (pavyzdžiui, visuomenės interesą užtikrinantys sprendiniai);

30.2. privalomieji alternatyvūs (pavyzdžiui, daugiafunkcio žemės naudojimo galimybes užtikrinantys sprendiniai, kai konkretų žemės naudojimo būdą, pobūdį pagal užstatymo plane nustatytas alternatyvas turės teisę pasirinkti žemės sklypo naudotojas);

30.3. rekomendaciniai (pavyzdžiui, specialiųjų planų sprendiniai, kurie turi būti integruoti į kompleksinius teritorijų planavimo dokumentus).

Teritorijų planavimo dokumentų rengimo procesas 32. Teritorijų planavimo dokumentų planavimo organizatoriai:

32.1. Kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų planavimo organizatoriumi galės būti tik viešojo administravimo subjektas – valstybės ar savivaldybės institucija. Valstybės ar savivaldybės institucija, organizuojanti kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų rengimą, derins atskirų planavime dalyvaujančių subjektų interesus ir užtikrins visuomenės interesą.

32.2. Specialiųjų planų organizatoriai bus nurodyti Įstatymo projekte.

Teritorijų planavimo dokumentų turinys 42. Bus įtvirtinta nuostata, kad teritorijų planavimo dokumentais nenustatomi tie reikalavimai, kurie priskiriami statinio projekto rengimo, žemėvaldų ir statybos ar technologijų projektavimo kompetencijai (žemės sklypų ribų, servitutų nustatymas; konkretaus žemės naudojimo būdo ir pobūdžio nustatymas pagal teritorijų planavimo dokumentuose nustatytus apribojimus; konkretūs inžineriniai ir technologiniai sprendimai; konkrečių nuo objekto veiklos ir technologijos priklausančių sanitarinių apsaugos zonų ribų nustatymas ir kita).

44.1. Lietuvos Respublikos erdvinės raidos schema nustatys šalies vystymo teritorinę politiką, nacionalinės reikšmės erdvinę struktūrą ir jos elementus – šalies teritorijos naudojimo funkcinius prioritetus, nacionalinės reikšmės saugomus objektus ir teritorijas, nacionalinės reikšmės infrastruktūros objektus, gyvenamųjų vietovių sistemos hierarchiją – urbanistinių centrų sistemą ir funkcinius ryšius tarp jų.

44.2. Regionų erdvinės raidos schemos detalizuos Lietuvos Respublikos erdvinės raidos schemos sprendinius, nustatys šalies plėtros teritorinės politikos įgyvendinimo gaires regione, regionų, apskričių, regionų-metropolių (5 šalies didžiųjų miestų, kurortinių miestų ir kitų įtakos zonų), pajūrio zonos funkcinės ir erdvinės raidos politiką.

44.3. Savivaldybių, jų dalių (tarp jų ir valstybinių parkų) kompleksiniai planai, atsižvelgiant į valstybės ir regionų lygmens erdvinės raidos schemose nurodytą nacionalinį interesą, nustatys atitinkamų teritorijų naudojimo strategijas, funkcinių prioritetų sklaidą ir tvarkymo principus bei zoninius žemės naudojimo reikalavimus (tarp jų – urbanizuotų ir urbanizuojamų teritorijų maksimalios plėtros parametrus, kraštovaizdžio vertybių išsaugojimo ir kitus režimus), savivaldos reikšmės saugomus objektus ir teritorijas, infrastruktūros objektus, gyvenamųjų vietovių sistemos hierarchiją – urbanistinių centrų sistemą ir funkcinius ryšius tarp jų.

44.4. Užstatymo planai nustatys užstatytų ir numatomų užstatyti teritorijų naudojimo ir užstatymo reikalavimus: užstatymo ir viešųjų bei privačių erdvių, želdynų išdėstymo principus ir tipologiją, numatomo užstatymo fizinius parametrus, principinius sklypų ribų ar plotų nustatymo reikalavimus. Užstatymo plano objektas nebus privalomai siejamas su konkretaus žemės sklypo ribomis.

Teritorijų planavimo dokumentų sprendinių poveikio vertinimas 47. Teritorijų planavimo dokumentų sprendinių poveikio vertinimas:

47.1. Rengiant kompleksinius teritorijų planavimo dokumentus, SPAV bus įtraukiamas į jų rengimo metu privalomai atliekamą sprendinių poveikio vertinimą, pateikiant prognozuojamų teigiamų ir neigiamų pokyčių socialinėje, ekonominėje, aplinkos kokybės, biologinės įvairovės, kraštovaizdžio ir darnaus vystymo srityse analizę ir galimų alternatyvų palyginimą.

47.2. PAV turės būti atliekamas iki statinio projekto rengimo arba statinio projekto rengimo metu konkrečiai ūkinei veiklai.

Visuomenės (viešasis) interesas teritorijų planavimo srityje. Teritorijų planavimo viešumas ir valstybinė priežiūra 48. Bus įtvirtinta nuostata, kad valstybė ir savivaldybės yra atsakingos už teritorijų planavimą tiek, kiek reikia visuomenės interesui užtikrinti. Jis nustatomas per teritorijų planavimo dokumentų turinį – veiklos objektus ir jos apribojimus. Privatus interesas bus įgyvendinamas ne teritorijų planavimo dokumentais, bet juos įgyvendinančiais ūkinės veiklos projektais.

49.1. objektyviais visuomenės poreikiais ir ištekliais pagrįstais gyvenimo kokybės reikalavimais, nustatytais teritorijų planavimo, statybos, higienos, insoliacijos, gaisrinės ir kitomis visuomenės saugos normomis;

49.2. svarbių gamtos ir kultūros paveldo objektų, kuriems taikoma teisinė apsauga, gamtos išteklių apsauga ir racionaliu naudojimu;

49.3. privalomas viešosios infrastruktūros plėtojimas (valstybės ir savivaldybių funkcijoms ir teritorijų funkcionavimui užtikrinti reikalinga socialinė, inžinerinė ir susisiekimo infrastruktūra), visuomenei reikalingais ištekliais, nacionalinės reikšmės objektais (oro uostai, jūrų uostai, elektrinės, pramonės parkai, laisvosios ekonominės zonos, kurortai ir kiti įstatymuose numatyti objektai).

51.1. Erdvinės raidos schemose bus nurodomas nacionalinio (valstybės) lygmens visuomenės interesas – nacionalinis interesas.

51.2. Nacionalinis interesas bus detalizuojamas savivaldybių lygmens kompleksiniuose planuose. Juose taip pat bus nurodomas savivaldos lygmens visuomenės interesas – savivaldos interesas.

51.3. Užstatymo planai konkretizuos aukštesnio lygmens planuose nurodytą nacionalinį ir savivaldos interesą.

50.4. Specialieji planai nustatys sektorinių institucijų interesą. Integravimo metu jis galės tapti atitinkamo lygmens visuomenės intereso dalimi.

52.1. Informuoti per visuomenės informavimo priemones (taip pat elektroninėje erdvėje) bus privaloma rengiant visus teritorijų planavimo dokumentus viso planavimo proceso metu.

52.2. Informuoti individualiai (raštu) nekilnojamojo turto savininkus, valdytojus ir naudotojus bus privaloma rengiant vietos lygmens teritorijų planavimo dokumentus, kai bus numatoma paimti nekilnojamąjį turtą visuomenės poreikiams ir apriboti teritorijoje vykdomą įteisintą veiklą (nugriauti statinius ir kita).

53.1. Informacija apie planavimo tikslus ir uždavinius, atliktas procedūras, parengtus dokumentus, jų projektus ir priimtus sprendimus bus teikiama (taip pat ir elektroninėje erdvėje) viso planavimo proceso metu.

53.2. Pasiūlymai dėl rengiamų teritorijų planavimo dokumentų sprendinių bus priimami ir nagrinėjami viso planavimo proceso metu iki Įstatyme nustatyto termino – viešo svarstymo pradžios.

53.3. Visuomenės, rengėjo ir institucijų konsultavimosi procedūros bus pradedamos teritorijų planavimo dokumentų rengimo etape ir vyks iki viešo svarstymo procedūros pradžios.

53.4. Viešo svarstymo procedūra bus atliekama Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka baigiamajame etape, prieš teikiant derinti parengto teritorijų planavimo dokumento sprendinius.

53.5. Suinteresuotųjų asmenų ginčams spręsti bus nustatyta privaloma ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka. Ikiteismine tvarka ginčus nagrinės ir privalomus sprendimus dėl visų teritorijų planavimo procese kylančių ginčų priims teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą vykdanti institucija, atsižvelgdama į ekspertų išvadas ir kitus įrodymus. Ikiteisminės ginčų nagrinėjimo institucijos sprendimai galės būti skundžiami teismui.

56.1. nagrinėti administracinių sprendimų teisėtumo klausimus ir priimti administracinės procedūros sprendimus visą šių sprendimų galiojimo laiką;

56.2. spręsti ginčus ir priimti privalomus sprendimus, reikalauti administracine tvarka panaikinti kitų institucijų neteisėtai priimtus administracinius sprendimus teritorijų planavimo srityje; dėl šių neteisėtai priimtų administracinių sprendimų panaikinimo kreiptis į teismą;

56.3. per nustatytą terminą po teritorijų planavimo dokumento patvirtinimo kreiptis į teismą ginant visuomenės interesą, apibrėžtą kompleksinio teritorijų planavimo dokumentuose;

56.4. teisė (arba pareiga) įgaliotiems pareigūnams dalyvauti Nuolatinės statybos komisijos darbe (nustatyta šių pareigūnų kompetencija).

Įstatyme bus nurodytos institucijos, turinčios teisę panaikinti administracinius sprendimus ir jų pagrindu išduotus teritorijų planavimo srities dokumentus; institucijos, kurios pagal kompetenciją privalėtų dėl neteisėtai priimtų teritorijų planavimo srities administracinių sprendimų inicijuoti viešojo intereso gynimo procedūrą (kreiptis į teismą ar prokuratūrą).

Teritorijų planavimo dokumentų tvirtinimas. Teritorijų planavimo informacinė sistema, stebėsena ir įgyvendinimas 59. Teritorijų planavimo dokumentų tvirtinimas bus nustatytas atsižvelgiant į teritorijų planavimo lygmenis:

59.1. Lietuvos Respublikos Seimas ar Lietuvos Respublikos Vyriausybė Lietuvos Respublikos Seimo pavedimu tvirtins Lietuvos Respublikos erdvinės raidos schemą.

59.2. Lietuvos Respublikos Vyriausybė tvirtins regionų erdvinės raidos schemas.

59.3. Savivaldybių tarybos tvirtins savivaldybių ar jų dalių kompleksinius planus.

59.4. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, gavusi savivaldybių tarybų pritarimą, tvirtins UNESCO paveldo sąraše esančių objektų, valstybinių parkų kompleksinius planus.

59.5. Savivaldybės teritorijų dalių užstatymo planų tvirtinimas bus diferencijuotas (nustatyti atvejai, kai užstatymo planus tvirtins savivaldybių tarybos, savivaldybės administracijos direktorius ar meras), atsižvelgiant į planuojamos teritorijos dydį, gyventojų skaičių, planuojamos veiklos poveikį aplinkinėms teritorijoms ir viešosios infrastruktūros poreikį.

59.6. Specialiuosius planus tvirtins už konkrečią sritį (sektorių) atsakinga kompetentinga institucija.

VIII. GALIMOS NUMATOMO TEISINIO REGULIAVIMO PASEKMĖS 67. Bus sukurta aiški pagal lygmenis suskirstyta privalomų ir rekomendacinių teritorijų planavimo dokumentų sistema, tiksliai apibrėžianti planavimo dokumentų turinio ir privalomumo, tarpusavio suderinamumo ir abipusio poveikio ribas.

76.1. Atskyrus žemėvaldų formavimą nuo teritorijų planavimo procedūrų ir įteisinus daugiafunkcį žemės naudojimo reglamentavimą, nebus poreikio rengti apie 80 procentų šiuo metu rengiamų detaliųjų planų.

76.2. Bus atsisakyta specialiųjų planų rengimo privalomumo (sektoriniai interesai galės būti įgyvendinami kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų rengimo metu nerengiant atskirų specialiųjų planų).

79.1. Galiojantis Lietuvos Respublikos teritorijos bendrasis planas bus prilygintas valstybės teritorijos erdvinės raidos schemai.

79.2. Galiojantys apskričių teritorijų bendrieji planai bus prilyginti regionų teritorijų erdvinės raidos schemoms; parengus naują valstybės teritorijos erdvinės raidos schemą, bus apsispręsta dėl regionų teritorijų erdvinės raidos schemų rengimo tikslingumo, privalomumo ir apimties.

79.3. Galiojantys savivaldybių bendrieji planai bus prilyginti kompleksiniams planams.

79.4. Galiojantys valstybinių parkų specialieji planai bus prilyginti kompleksiniams planams.

79.5. Galiojantys detalieji planai bus prilyginti užstatymo planams.

79.6. Galiojantys specialieji planai išsaugos savo privalomą teisinę galią iki tol, kol bus parengti jų reglamentuojamos teritorijos ar jos dalies kompleksinio teritorijų planavimo dokumentai. Patvirtinus kompleksinio teritorijų planavimo dokumentą, apimantį tik dalį specialiuoju planu reglamentuojamos teritorijos, specialiojo plano sprendiniai išsaugos privalomą teisinę galią likusioje teritorijos dalyje. Specialųjį planą tvirtinusi institucija ar jos teisių perėmėjas privalės dalyvauti konsultavimosi dėl naujai rengiamų kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų ir jų derinimo procedūrose.

81.1. pradėtų rengti teritorijų planavimo dokumentų pabaigimą;

81.2. įgyvendinamųjų teisės aktų pakeitimus po Įstatymo patvirtinimo;

81.3. teritorijų planavimo normų patvirtinimą, esamų teritorijų planavimui turinčių įtakos normų (statybos, higienos, priešgaisrinės saugos ir kt.) suderinimą tarpusavyje ir su teritorijų planavimo normomis;

81.4. įgyvendinamųjų teisės aktų parengimą ir patvirtinimą.

IX. FINANSINIS IR EKONOMINIS PAGRĮSTUMAS 82. Įstatymo įgyvendinimas nesukels naujų teritorijų planavimo dokumentų rengimo poreikio, nepareikalaus papildomų lėšų, bus optimizuotas teritorijų planavimo dokumentų rengimo, derinimo ir tvirtinimo procesas, panaikintos prielaidos prieštaravimams tarp skirtingų lygmenų ir rūšių dokumentų sprendinių, todėl:

82.1. Bus sudarytos palankesnės sąlygos investicijoms ir darniai plėtrai, didinamas valstybės investicinis patrauklumas.

82.2. Atsisakius privalomų specialiųjų planų ir sklypų detaliųjų planų, sumažės teritorijų planavimo dokumentų apimtys, lėšų ir laiko poreikis teritorijų planavimo dokumentams rengti, o tai kompensuos išlaidas, kurių gali atsirasti pereinamuoju laikotarpiu, integruojant specialiųjų planų sprendinius į bendruosius planus.

82.3. Įteisinus vieno langelio principą, perkėlus viešumo užtikrinimo ir derinimo procedūras į elektroninę erdvę, sumažės sąlygų teritorijų planavimo procesų biurokratizavimui ir korupcijai.

X. NUMATOMA ĮSTATYMO STRUKTŪRA 83. Numatoma Įstatymo struktūra:

83.1. I. Bendrosios nuostatos (paskirtis, pagrindinės sąvokos, tikslai, rūšys ir lygmenys, politikos formavimas ir įgyvendinimas);

83.2. II. Kompleksinis teritorijų planavimas (planų rūšys, objektai ir uždaviniai, organizatoriai ir dokumentai, dokumentų turinys, planavimo procesas, sprendinių derinimo principai, planavimo dokumentų įgyvendinimas ir keitimas);

83.3. III. Specialusis teritorijų planavimas (objektas ir uždaviniai, organizatoriai ir dokumentai, dokumentų turinys, rengimo reikalavimai ir planavimo procesas, sprendinių derinimo principai, dokumentų įgyvendinimas ir keitimas, integravimas į kompleksinio planavimo dokumentus);

83.4. IV. Teritorijų planavimo dokumentų tvirtinimo tvarka;

83.5. V. Teritorijų planavimo dokumentų santykis su strateginio planavimo dokumentais; sąveika;

83.6. VI. Teritorijų planavimo viešumas (teritorijų planavimo viešumas ir jo lygmenys, pasiūlymų teikimas, svarstymas ir ginčų nagrinėjimas);

83.7. VII. Valstybinė teritorijų planavimo priežiūra (valstybinės teritorijų planavimo priežiūros institucija, valstybinės teritorijų planavimo priežiūros vykdymas, teritorijų planavimo specialistai, jų rengimas ir kvalifikacija);

83.8. VIII. Teritorijų planavimo informacinė sistema;

83.9. IX. Teritorijų planavimo proceso dalyviai (planavimo proceso dalyvių atsakomybės nustatymas ir žalos atlyginimas);

83.10. X. Atsakomybė už įstatymo pažeidimą.

XI. NUMATOMI PAKEISTI AR PANAIKINTI TEISĖS AKTAI 84. Priėmus Įstatymą, reikės keisti ir papildyti Lietuvos Respublikos žemės įstatymą (papildyti urbanizuotų teritorijų konsolidacijos mechanizmo aprašymu).

85.1. Lietuvos Respublikos statybos įstatymas (Žin., 1996, Nr. 32-788; 2001, Nr. 101-3597);

85.2. Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymas (Žin., 1991, Nr. 24-635; 1997, Nr. 69-1735);

85.3. Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymas (Žin., 1999, Nr. 43-1358; 2002, Nr. 123-5537);

85.4. Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymas (Žin., 1993, Nr. 63-1188; 2001, Nr. 108-3902);

85.5. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas (Žin., 1995, Nr. 3-37; 2004, Nr. 153-5571);

85.6. Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymas (Žin., 1996, Nr. 82-1965; 2005, Nr. 84-3105);

85.7. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas (Žin., 1994, Nr. 55-1049; 2008, Nr. 113-4290);

85.8. Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymas (Žin., 1995, Nr. 63-1582; 2001, Nr. 35-1164);

85.9. Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymas (Žin., 2002, Nr. 56-2225);

85.10. Sanitarinių apsaugos zonų ribų nustatymo ir režimo taisyklės, patvirtintos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. rugpjūčio 19 d. įsakymu Nr. V-586 (Žin., 2004, Nr. 134-4878).

86.1. Apskrities teritorijos bendrojo (generalinio) plano rengimo, Savivaldybės teritorijos bendrojo plano ir Miestų ir miestelių bendrųjų planų rengimo taisyklės, patvirtintos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. D1-263 (Žin., 2004, Nr. 83-3029; 2006, Nr. 145-5559; 2007, Nr. 73-2917);

86.2. Detaliųjų planų rengimo taisyklės, patvirtintos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. D1-239 (Žin., 2004, Nr. 79-2809; 2006, Nr. 114-4364);

86.3. Visuomenės dalyvavimo teritorijų planavimo procese nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. rugsėjo 18 d. nutarimu Nr. 1079 (Žin., 1996, Nr. 90-2099; 2007, Nr. 33-1190);

86.4. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimas Nr. 343 „Dėl Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ (Žin., 1992, Nr. 22-652);

86.5. Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklės, patvirtintos žemės ūkio ministro ir aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D-452/D1-513 (Žin., 2004, Nr. 149-5420; 2007, Nr. 63-2430);

86.6. Pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties žemės sklypų naudojimo būdų turinys, žemės sklypų naudojimo pobūdžių sąrašas ir jų turinys, patvirtinti žemės ūkio ministro ir aplinkos ministro 2005 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. 3D-37/D1-40 (Žin., 2005, Nr. 14-450);

86.7. Žemės sklypų pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties, būdų ir pobūdžių specifikacija, patvirtinta aplinkos ministro 2005 m. kovo 17 d. įsakymu Nr. D1-151 (Žin., 2005, Nr. 41-1317);

86.8. Pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties žemės naudojimo būdų ir žemės naudojimo pobūdžių, įrašytų Nekilnojamojo turto kadastre, pertvarkymo taisyklės, patvirtintos žemės ūkio ministro ir aplinkos ministro 2008 m. sausio 8 d. įsakymu Nr. 3D-12/D1-8 (Žin., 2008, Nr. 5-179);

86.9. Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 (Žin., 1999, Nr. 25-706; 2004, Nr. 167-6128);

86.10. statybos techninis reglamentas STR1.05.06:2005 „Statinio projektavimas“, patvirtintas aplinkos ministro 2004 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. D1-708 (Žin., 2005, Nr. 4-80, Nr. 16);

86.11. statybos techninis reglamentas STR 1.05.07:2002 „Statinio projektavimo sąlygų sąvadas“, patvirtintas aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 215 (Žin., 2002, Nr. 54-2153);

86.12. Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 635 (Žin., 2004, Nr. 86-3120);

86.13. Planavimo sąlygų teritorijų planavimo dokumentams rengti parengimo ir išdavimo tvarkos aprašas, patvirtintas aplinkos ministro 2004 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. D1-262 (Žin., 2004, Nr. 83-3028; 2009, Nr. 145-6460);

86.14. Nuolatinės statybos komisijos pavyzdiniai nuostatai, patvirtinti aplinkos ministro 2004 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. D1-696 (Žin., 2005, Nr. 4-75; 2007, Nr. 75-2994);

86.15. Teritorijų planavimo dokumentų tikrinimo tvarkos aprašas, patvirtintas aplinkos ministro 2004 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. D1-200 (Žin., 2004, Nr. 78-2756);

86.16. Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros bei statinių naudojimo priežiūros nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. balandžio 16 d. nutarimu Nr. 370 (Žin., 1997, Nr. 34-851; 2004, Nr. 109-4075);

86.17. Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklės, patvirtintos žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 522 (Žin., 2003, Nr. 18-790);

86.18. Planų ir programų strateginio pasekmių aplinkai vertinimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 18 d. nutarimu Nr. 967 (Žin., 2004, Nr. 130-4650);

86.19. Planų ir programų atrankos dėl strateginio pasekmių aplinkai vertinimo tvarkos aprašas, patvirtintas aplinkos ministro 2004 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. D1-456 (Žin., 2004, Nr. 136-4971);

86.20. Šilumos ūkio specialiųjų planų rengimo taisyklės, patvirtintos ūkio ministro ir aplinkos ministro 2004 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. 4-13/D1-28 (Žin., 2004, Nr. 12-360);

86.21. Kraštovaizdžio tvarkymo specialiųjų planų rengimo taisyklės, patvirtintos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. D1-246 (Žin., 2004, Nr. 79-2811);

86.22. Aukštybinių pastatų išdėstymo specialiųjų planų rengimo taisyklės, patvirtintos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. D1-246 (Žin., 2004, Nr. 79-2811);

86.23. Didžiųjų prekybos įmonių išdėstymo specialiųjų planų rengimo taisyklės, patvirtintos ūkio ministro ir aplinkos ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-201/D1-290 (Žin., 2004, Nr. 96-3552);

86.24. Infrastruktūros plėtros (šilumos, elektros, dujų ir naftos tiekimo tinklų) specialiųjų planų rengimo taisyklės, patvirtintos ūkio ministro ir aplinkos ministro 2004 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 4-240/D1-330 (Žin., 2004, Nr. 97-3589);

86.25. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklės, patvirtintos kultūros ministro ir aplinkos ministro 2005 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. ĮV-261/D1-322 (Žin., 2005, Nr. 81-2973; 2008, Nr. 144-5797);

86.26. Susisiekimo komunikacijų specialiųjų planų rengimo taisyklės, patvirtintos susisiekimo ministro ir aplinkos ministro 2006 m. lapkričio 24 d. įsakymu Nr. 3-453/D1-549 (Žin., 2006, Nr. 130-4924);

86.27. Visuomenės informavimo ir dalyvavimo planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo procese tvarkos aprašas, patvirtintas aplinkos ministro 2005 m. liepos 15 d. įsakymu Nr. D1-370 (Žin., 2005, Nr. 93-3472);

86.28. Valstybės sienos, krašto apsaugos ir strateginės reikšmės objektų detaliųjų planų rengimo, derinimo ir tvirtinimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. spalio 31 d. nutarimu Nr. 1315 (Žin., 2000, Nr. 95-2981; 2007, Nr. 17-642);

86.29. Gamtinių rezervatų tvarkymo planų rengimo taisyklės, patvirtintos aplinkos ministro 2002 m. rugpjūčio 23 d. įsakymu Nr. 456 (Žin., 2002, Nr. 89-3812; 2004, Nr. 79-2810);

86.30. Valstybinių parkų, biosferos rezervatų ir draustinių tvarkymo planų rengimo taisyklės, patvirtintos aplinkos ministro 2002 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 656 (Žin., 2003, Nr. 4-150; 2004, Nr. 105-3903);

86.31. Saugomų teritorijų ir jų zonų ribų planų rengimo taisyklės, patvirtintos aplinkos ministro 2007 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. D1-585 (Žin., 2007, Nr. 117-4801);

86.32. Saugomų teritorijų strateginio planavimo dokumentų rengimo ir tvirtinimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 9 d. nutarimu Nr. 709 (Žin., 2004, Nr. 93-3409);

86.33. Turizmo ir rekreacijos schemų ir planų (projektų) rengimo taisyklės, patvirtintos ūkio ministro ir aplinkos ministro 2004 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. 4-246/D1-341 (Žin., 2004, Nr. 103-3814). _________________ Naujos redakcijos Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo koncepcijos 1 priedas Teritorijų planavimo lygmenys ir dokumentų teisinis statusas (pav.) _________________ Naujos redakcijos Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo koncepcijos 2 priedas Numatomas daugiafunkcio žemės naudojimo reglamentavimas užstatymo planuose (pagal teritorijų planavimo normų projektą) Funkciniai prioritetai Vietovės planavimo lygmuo Statybos projektai: statiniai pagal naudojimo paskirtį (STR 1.01.09:2003) gali būti statomi kartu su priklausiniais ir aptarnavimui reikalingais statiniais teritorijų naudojimo tipai* paskirtis galimi žemės naudojimo būdai** didžiausi privalomieji rodikliai** galimų statyti pastatų paskirtis gali būti statomi, jeigu atitinka papildomus reikalavimus (SAZ ar kitas teisės aktuose reglamentuotas neigiamas poveikis aplinkai, privalo tilpti savo sklype) pavadinimas žymėjimas UT UI Miškai ir miškingos teritorijos MI miškų ūkio ekosistemų apsaugos miškai rekreaciniai miškai apsauginiai miškai ūkiniai miškai eksploatavimui reikalingi pastatai Neužstatoma žemės ūkio teritorija ŽN žemės ūkio kiti žemės ūkio paskirties žemės sklypai specializuotų sodininkystės, gėlininkystės, šiltnamių, medelynų ir kitų specializuotų ūkių (be užstatymo) ūkininkų ūkiai (mažiausias dydis pagal regiono nustatytą mažiausią rentabilaus ūkio dydį – nuo 50 hektarų) Urbanizuota ir urbanizuojama (gyvenamosios vietovės) užstatomos paslaugos ir darbo vietos Užstatoma žemės ūkio teritorija ŽU kiti žemės ūkio paskirties žemės sklypai specializuotų sodininkystės, gėlininkystės, šiltnamių, medelynų ir kitų specializuotų ūkių 60 1,2 žemės ūkio produkcijos gamybai skirti negyvenamieji pastatai: fermų, žemės ūkio, šiltnamių ūkininkų sodybos (didžiausias sklypo dydis – 0,5 hektaro) Rekreacinio naudojimo žemės ūkio teritorija ŽR rekreacinio naudojimo 20 0,2 poilsio pastatai – kaimo turizmo pastatai gyvenama Sodininkų bendrijų teritorija ŽS mėgėjiškų sodų ir sodininkų bendrijų bendro naudojimo 40 0,4 sodo namai; gyvenamieji vienbučiai pastatai, jei sklypas didesnis nei 0,04 hektaro Gyvenamoji teritorija GG kita gyvenamoji komercinė rekreacinė visuomeninė 50 1,2 gyvenamieji (visų tipų) negyvenamieji, neturintys neigiamos įtakos gyvenamosios aplinkos kokybei: viešbučiai, poilsio, administraciniai, skirti aplinkinės teritorijos gyventojų (iki 1 kilometro spinduliu) kasdieniams poreikiams, ne daugiau kaip 1 000 kv. metrų bendro ploto – prekybos, paslaugų (išskyrus autoservisus, plovyklas, laidojimo namus, krematoriumus), maitinimo, kultūros, mokslo, gydymo, sporto

Mišri gyvenamoji teritorija GM gyvenamoji komercinė rekreacinė visuomeninė 60 1,6 gyvenamieji (visų tipų) negyvenamieji: viešbučiai, poilsio, administraciniai negyvenamieji, neturintys neigiamos įtakos gyvenamosios aplinkos kokybei: skirti aplinkinės teritorijos gyventojų (iki 1 kilometro spinduliu) kasdieniams poreikiams, iki 5 000 kv. metrų bendro ploto – prekybos, paslaugų, maitinimo, kultūros, mokslo, gydymo, sporto Mišri centro teritorija GC gyvenamoji komercinė rekreacinė visuomeninė 80 2,5 gyvenamieji (visų tipų) negyvenamieji: viešbučiai, administraciniai, prekybos, paslaugų, maitinimo, kultūros, mokslo, gydymo, sporto, religiniai transporto, garažų paslaugos ir darbo vietos Socialinės infrastruktūros teritorija SI visuomeninė 80 2,5 negyvenamieji: kultūros, mokslo, gydymo, sporto, religiniai Specializuotų kompleksų teritorija SK visuomeninė komercinė rekreacinė krašto apsaugos 80 2,5 negyvenamieji: specialūs, mokslo, gydymo, sporto, religiniai, kultūros Paslaugų teritorija PA komercinė visuomeninė rekreacinė 80 3 negyvenamieji: viešbučiai, administraciniai, prekybos, paslaugų, maitinimo, kultūros, mokslo, gydymo, sporto, religiniai transporto, garažų Pramonės ir sandėliavimo teritorija PR pramonės ir sandėliavimo komercinė atliekų saugojimo, rūšiavimo ir utilizavimo 80 2,5 negyvenamieji: transporto, garažų, gamybos ir pramonės, sandėliavimo, specialūs pagrindinei veiklai aptarnauti skirti administraciniai, prekybos, paslaugų, maitinimo, kultūros, mokslo, sporto Techninės infrastruktūros teritorija TI infrastruktūros pramonės naudingųjų iškasenų teritorijos (vandenvietės) 80 2,5 negyvenamieji: transporto, garažų, gamybos ir pramonės, sandėliavimo infrastruktūros objektų aptarnavimui skirti prekybos, paslaugų, maitinimo paskirties pastatai Techninės infrastruktūros koridoriai TK infrastruktūros Bendro naudojimo erdvių, želdynų teritorija BŽ bendro naudojimo rekreacinė (be užstatymo) visuomeninė tik laikini pastatai kultūros (išimtiniais atvejais) Vandenų teritorija VA vandenys ūkinei veiklai naudojami vandens telkiniai rekreaciniai vandens telkiniai ekosistemas saugantys vandens telkiniai bendro naudojimo vandens telkiniai vandens kelių ir rekreacinės infrastruktūros eksploatavimui reikalingi negyvenamieji pastatai * Konservacinės paskirties žemė gali būti visų naudojimo tipų teritorijose. **Nurodytos didžiausios reikšmės. Galimos išimtys ir tikslių reikšmių nustatymo rengiant teritorijų planavimo dokumentus tvarka nurodyta teritorijų planavimo normose. Reikšmės be užstatymo tipologiją reglamentuojančių teritorijų planavimo dokumentų negali būti tiesiogiai perkeliamos sklypams.

_________________ Naujos redakcijos Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo koncepcijos 3 priedas Numatomas planavimo procesas ir viešumo užtikrinimas (pav.) _________________ Naujos redakcijos Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo koncepcijos 4 priedas Teritorijų planavimas ir jo sprendinių įgyvendinimas (pav.) _________________