Iš esmės visose šalyse parlamento nariams mokamas atlyginimas ir/arba priemokos išlaidoms kompensuoti

Iš esmės visose šalyse parlamento nariams mokamas atlyginimas ir/arba priemokos išlaidoms kompensuoti 2000-05-18 Kai kurių šalių parlamentų narių atlyginimai ir priemokos I. SISTEMA[1] Iš esmės visose šalyse parlamento nariams mokamas tam tikras atlyginimas ir/arba priemokos/priedai – tai yra neatskiriama parlamentaro statuso dalis. Pats užmokesčio už parlamentinį darbą principas atsirado pirmiausia iš reikalo kompensuoti išlaidas, kurias jie patyrė atlikdami savo, kaip parlamento nario, pareigas. Kompensacijos buvo logiška išeitis, kadangi sesijų dažnumas ir trukmė buvo ribota, ir parlamentarams iš esmės nereikėjo aukoti savo profesinės veiklos. Be to, ypač devynioliktame amžiuje ir netgi dvidešimtojo pradžioje rinkimų sistema daugelyje šalių buvo tokia, kad turtingieji, t.y. mokantys mokesčius, rinkdavo kitus turtinguosius, tad parlamentarams net ir nereikėjo papildomų lėšų sau ar savo šeimai išlaikyti. Tačiau vėliau didėjo parlamentinio gyvenimo poreikiai, ilgėjo kadencijų laikas, dažnėjo posėdžiai, rinkimų sistema tapo demokratiškesnė, t.y. rinkimų teisė buvo suteikta platesniam visuomenės ratui, todėl atsirado būtinybė nustatyti, kad parlamentarai gautų pajamų ir galėtų ilgiau apsieiti be profesinės veiklos. Juolab kad vis daugiau profesinės veiklos formų buvo pripažintos nesuderinamos su parlamentine veikla. Dėl to iš esmės pasikeitė parlamentarams principas, kurio pagrindu parlamentarams buvo mokami pinigai. Be kompensacijų už išlaidas, patirtas atliekant savo pareigas, beveik visuose parlamentarams nustatyti ir mokami atlyginimai, kurie turėjo užtikrinti normalų gyvenimo lygį ir apsaugoti juos nuo korupcijos. Jų dydis priklauso nuo šalies socialinio ir ekonominio išsivystymo lygio, t.y. mokėjimo galimybių. Atskirose šalyse skiriasi ir atlyginimų bei kompensacijų už išlaidas santykis bei metodai, pagal kuriuos apskaičiuojamas parlamentinis atlyginimas ir jo dydis. Galima lyginti sistemas, kurių pagrindu nustatomi atlyginimai, bet ne jų dydį. Pavyzdžiui, Senegalo ir Prancūzijos parlamentarų gaunamos sumos skiriasi dėl skirtingų šalies ekonominių sąlygų, o Bulgarijos deputatai dar negreitai gaus tiek, kiek mokama jų kolegoms Jungtinėse Valstijose. Tačiau pats atlyginimo už parlamentinį darbą principas yra bendras visose šalyse: pirma, jo tikslas užtikrinti, kad kiekvienas asmuo, kad ir kokia būtų jo ekonominė padėtis, galėtų būti išrinktas į parlamentą, antra, kad išrinktieji būtų apsaugoti nuo spaudimo ir pagundų, trečia, kad nors iš dalies būtų atlygintos išlaidos, susijusios su parlamentaro mandatu. Be pinigų, parlamentarai gauna ir kitokių lengvatų bei privilegijų. Nuostata apie atlyginimą už parlamentinį darbą įtraukta į daugelio šalių konstitucijas (Graikija, Turkija, Ispanija, Norvegija). Konkretūs tų nuostatų įgyvendinimo būdai nustatomi kituose teisės aktuose ar nutarimuose. Buvusio socialistinio lagerio šalyse parlamentarams buvo mokamos tik kompensacijos už išlaidas ir dienpinigiai. Atlyginimus jie gaudavo iš savo darboviečių, kuriose likdavo dirbti savo atstovavimo laiką, bet būdavo išleidžiami dalyvauti parlamento sesijose. Atrodo, kad po komunistinio lagerio žlugimo šis principas liko galioti tik Kuboje. Kinijoje parlamentarams mokamas toks atlyginimas, kokį jie gaudavo iki išrinkimo į Nacionalinį liaudies kongresą. Nyderlandų karalystėje Pirmųjų Rūmų atstovai gauna tik kompensaciją už kelionės išlaidas, dienpinigius ir nuo 50 iki 100 JAV dolerių už dalyvavimą posėdžiuose, priklausomai nuo atstumo tarp parlamento ir atstovaujamos apygardos. Nyderlandų Antrųjų rūmų deputatams pagal sudėtingą sistemą kompensuojamos pajamos, kurias jis prarado dėl to, kad dalyvauja parlamento veikloje. Maksimali kompensacijos suma yra apie 30 000 JAV dolerių per metus, o minimali – apie 20 000 dolerių. Kompensacijos suma apskaičiuojama pagal specialią formulę, kad nebūtų daugiau kaip 4000 didesnė už anksčiau gautą atlyginimą.[2] Atlyginimo negauna Monako Nacionalinės Tarybos nariai (tik kompensacijas už išlaidas – iki 1300 JAV dolerių – 1986 m. duomenimis) [3] Atlyginimas už parlamentinį darbą susideda iš dviejų dalių: pagrindinio atlyginimo ir įvairių priemokų, kurios dažnai vadinamos “kompensacijomis už išlaidas”. Dažnai sunku nustatyti santykį tarp tų dviejų atlyginimo dalių. Kadangi paprastai jos skirtingai apmokestinamos. Be to, atlyginimas negali būti atsietas nuo kitų socialinių garantijų. Pavyzdžiui kai kuriose šalyse patys atlyginimai yra sąlyginai kuklūs, tačiau tą kuklumą kompensuoja dosnios socialinės garantijos ir pensijos. Atlyginimus ir socialines garantijas papildo kitos lengvatos bei privilegijos. Pagrindinis atlyginimas Nors atlyginimas mokamas beveik visų šalių parlamentarams, yra kelios išimtys. Tai, kaip jau buvo minėta, Kuba, kur mandato galiojimo laikotarpiui parlamentarui suteikiamos nemokamos atostogos, tačiau tuo laikotarpiu jis gauna buvusios algos dydžio pinigų sumą bei kompensaciją už papildomas išlaidas. Cape Verde ir Lenkijoje atlyginimus gauna tik vadinamieji “karjeros deputatai”, t.y. dirbantys parlamente – pirmininkai, jų pavaduotojai, komitetų pirmininkai ir jų nariai. Kai kuriose Afrikos šalyse (Burkina Faso, Gabone, Nigerijoje) parlamentų nariams mokamos ne nustatyto dydžio algos, o užmokestis už dalyvavimą posėdžiuose. Priemokos už dalyvavimą posėdžiuose (šalia pagrindinių atlyginimų) mokamos ir kai kuriose kitose šalyse. Kai kuriose šalyse parlamentarai negauna algų, kadangi jiems jau mokama už kitas tuo pačiu metu einamas pareigas. Pavyzdžiui, Vokietijos Bundesrato nariams mokamas tik atstovaujamos Žemės vyriausybės nario atlyginimas. Kaip Bundesrato nariai jie gali tik nemokamai važinėti transportu. Ta pati taisyklė galioja Europos Tarybos parlamentinės asamblėjos nariams – atlyginimus jiems moka valstybė, kuriai atstovauja. Tačiau Didžiosios Britanijos ministrai, kurie dažniausiai yra ir Bendruomenių rūmų nariai, gauna atlyginimus už abejas pareigas, tačiau tas atlyginimas negali viršyti nustatytos ribos. Britanijos Lordų rūmų nariai taip pat tenkinasi kompensacija už išlaidas, kurias jie patiria eidami savo pareigas. Daugelyje šalių parlamentarai gauna nustatytą atlyginimą, kurio dydis nepriklauso nuo lankytų posėdžių skaičiaus. Tiesa, kai kuriose šalyse už nedalyvavimą posėdžiuose atlyginimas gali būti sumažintas. Atskaitos sistema – valstybės tarnyba Nustatant parlamentarų atlyginimus, dažniausia atskaitos sistema yra valstybės tarnyba. Parlamentarų atlyginimai prilyginami arba aukščiausio lygio valstybės tarnautojų atlyginimams, arba vidutiniam valstybės tarnautojo atlyginimui, arba tam tikro lygio valstybės pareigūno algai. Alžyro parlamentaro atlyginimas nustatomas remiantis palankiausiu aukščiausių valstybės pareigūnų atlygio indeksu (taip pat Latvijoje ir Maltoje). Senegalo parlamentaro atlyginimas atitinka aukščiausių teisėtvarkos, karinės ar valstybės tarnybos indeksą. Tačiau Turkijos parlamentaras negali gauti daugiau už aukščiausio lygio pareigūną – šis principas ten atrodo toks svarbus, kad netgi įtrauktas į Turkijos Konstituciją. Čekijos parlamentarų atlyginimai prilyginami aukščiausio lygio valstybės tarnautojams, o parlamento pareigūnai (pirmininkai, pavaduotojai, komitetų ir grupių/frakcijų pirmininkai dar gauna pareiginius priedus). Suomijos parlamentarų atlyginimai susieti su valstybės tarnyba. Parlamento nariai atlyginimų skalėje yra septyniais lygiais žemiau už ministrus. Priešingai negu Čekijoje, parlamento pareigūnai gauna tokį pat atlyginimą, kaip eiliniai parlamentarai. Tačiau Suomija yra vienintelė šalis, kur mokami priedai už parlamentinės veiklos stažą. Prancūzijos parlamentarų atlyginimai apskaičiuojami pagal aukščiausių valstybės tarnautojų mažiausio ir didžiausio atlyginimo vidurkį. Belgijos parlamentarų atlyginimai siejami su Aukščiausio Administracinio teismo (Valstybės tarybos) teisėjo pradiniu atlyginimu. Tačiau, skirtingai nuo teisėjų, atlyginimo dydis nepriklauso nuo stažo. Daugelyje kitų šalių atlyginimai prilyginami vyriausybės nario atlyginimui. Pavyzdžiui, Vengrijoje, parlamentaras gauna pusę ministro algos. Pareigūnams mokami pareiginiai priedai, pvz., komiteto pirmininko alga lygi ministro algai, o parlamento pirmininko ir pavaduotojų – dar didesnė. Principas, kad deputatai ir senatoriai gauna valstybės sekretoriaus atlyginimą, įtrauktas į Konstituciją. Japonijos parlamento rūmų pirmininkai gauna ministro pirmininko algą, pirmininkų pavaduotoja – ministrų algas, o eiliniai parlamentarai – ministrų pavaduotojų algas. Lenkijos parlamentarų atlyginimai prilyginami valstybės sekretoriaus pavaduotojo atlyginimui. Nors valstybės tarnyba yra labiausiai paplitusi atskaitos sistema, taikomi ir kitokie standartai. Kai kuriose buvusio socialistinio lagerio šalyse parlamentarų atlyginimas apskaičiuojamas pagal vidutinį šalies atlyginimą. Pavyzdžiui, Bulgarijoje parlamentaro atlyginimas apskaičiuojamas pagal privataus sektoriaus vidutinį atlyginimą, padauginus iš trijų, o Makedonijoje – iš 3,5, Slovėnijoje – iš 5. Makedonijoje dar mokamas 0,5 proc. priedas už kiekvienus parlamente išbūtus metus. Estijoje parlamento nariai gauna 4 vidutinių atlyginimų dydžio algą. Šalyse, kur atlyginimai indeksuojami pagal kainas, indeksavimo principas taikomas ir parlamentarų atlyginimams. Kai kuriose šalyse aiškiai nustatyta, kad parlamentarų atlyginimai būtų indeksuojami pagal valstybės tarnybai taikomas taisykles. Kanados Parlamento įstatyme numatyta, kad kiekvienų metų sausio 1 d. parlamentarų atlyginimai perskaičiuojami pagal šią formulę: vartotojo kainų indeksas minus vienas procentas. Kai kuriose šalyse be reguliaraus parlamentinio atlyginimo dar mokamos priemokos už dalyvavimą posėdžiuose. Pavyzdžiui, Egipto parlamentarai, be nuolatinio atlyginimo dar gauna priedus už kiekvieną plenarinį ar komiteto posėdį. Panašiai yra Graikijoje, Kenijoje, Lesote, Mali, Rumunijoje, Šri Lankoje ir kai kuriose kitose šalyse. Taigi, kai kurių šalių parlamentarai gali ženkliai papilyti savo pajamas uoliai lankydami posėdžius, o už posėdžių nelankymą daugelyje šalių galima netekti ir dalies pagrindinio atlyginimo. Priemokos - priedai Be pagrindinio atlyginimo, parlamentarai gauna įvairiai vadinamų priemokų: “indemnité représantative de frais de mandat”, “indemnité suplémentaire pour frais de représentation”, ” indemnité de résidence”, “crédit affecté la rémunération des collaborateurs” (Prancūzija), electorate allowance (Australija, Indija), indemnité de représentation” (Alžyras), “office expense allowance” (Indija), “office cost allowance”, “additional costs allowance” (Jungtinė Karalystė), “members’ representational allowance (Jungtinės Amerikos Valstijos), “allowance for general expenses”, “lump-sum travel allowance”, “substinence allowance”, “secretariat allowance” (Europos Parlamentas). Priedai mokami visų šalių parlamentarams. Tiesa, Bulgarijoje priedas (iki 2/3 mėnesio atlyginimo) mokamas ne pačiam parlamentarui, o frakcijai, kuri ir nusprendžia kiek kam duoti. Nors daugelyje šalių priedai yra tiesiog išmokamos sumos, nebūtinai susijusios ar naudojamos parlamentiniam darbui, Austrijoje išliko tradicija, kad papildomos išlaidos būtų pagrįstos sąskaitomis. Priemokų tikslas yra dvejopas: išlaidų, patirtų atliekant parlamentines pareigas, kompensavimas ir specifinių išlaidų kompensavimas. Australijoje ir Kanadoje dar mokamas vadinamasis “apygardos priedas”, kurio dydi priklauso nuo apygardos dydžio arba atstumo nuo sostinės. Parlamento primininko priedas Pirmininkui mokamas priedas apskaičiuojamas kaip pagrindinio atlyginimo procentas. Jo dydis svyruoja nuo 11 procentų Bostvanoje iki 37 procentų Nyderlanduose, 50 procentų Bulgarijoje, 71 procento Tailande, 110 procentų Kanadoje ir 166 procentų Brazilijoje. [4] Dvejų rūmų parlamentų pirmininkams mokamas skirtingo dydžio atlyginimas. Pavyzdžiui, Airijos Dàil’o pirmininkas gauna 118 procentų priedą, o Senato pirmininkas – tik 64 procentų senatoriaus atlyginimo priedą. Kitose šalyse pirmininko atlyginimas prilyginamas aukščiausių valstybės pareigūnų atlyginimams: Danijoje, Islandijoje, Kuveite, Maltoje ir Jungtinėje Karalystėje pirmininkas gauna ministro algą, Izraelyje, Italijoje, Japonijoje, Rusijoje, Švedijoje – ministro pirmininko, o Egipte – viceprezidento. Portugalijoje pirmininko alga lygi 80 procentų vyriausybės vadovo algos ir 40 procentų jo algos priedo. Lenkijos Seimo pirmininko atlyginimas apskaičiuojamas remiantis vidutiniu šalies atlyginimu: jis lygus 4.6 vidutiniams atlyginimams ir 1.8 vidutinio atlyginimo dydžio priedui. Argentinos ir Čilės parlamentų pirmininkai gauna tokius pat atlyginimus kaip eiliniai nariai. Kitų parlamento pareigūnų priedai Daugelyje šalių pareiginiai priedai traktuojami ne kaip kompensacijos už išlaidas, patirtas atliekant pareigas, o kaip atlygis už papildomas pareigas. Belgijos deputatai ir senatoriai gali prašyti 28 procentų priedo prie pagrindinio atlyginimo. Senato valdybos nariai gauna priedus, kurių dydis priklauso nuo užimamų pareigų – t.y. nuo frakcijos/komiteto, kuriam jie vadovauja, arba nuo frakcijos/komiteto grupės. Vengrijoje parlamento pirmininko priedas lygus 180 proc. Parlamentaro atlyginimo, o frakcijų/grupių pirmininkų priedai - 120 procentų parlamentaro atlyginimo, komitetų pirmininkų – 100 procentų, komitetų pirmininkų pavaduotojų priedai – 80 procentų. Latvijoje ir Lenkijoje komitetų pirmininkai ir jų pavaduotojai gauna apie 10-20 procentų priedus. Išlaidų kompensacijos Tais atvejais, kai priedai laikomi kompensacijomis už išlaidas, jų dydis priklauso nuo apygardos dydžio (Kanada, Australija). Kitas priedo dydžio nustatymo pagrindas (daugiausia Skandinavijos šalyse) yra atstumas nuo sostinės iki parlamentaro gyvenamosios vietos. Pavyzdžiui, Grenlandijos ir Farerų salų atstovai gauna priedus, kurie yra tris kartus didesni, nei Kopenhagos ir 45 km spinduliu nuo jos gyvenantys parlamentarai. Apmokestinimas Burkina Faso, Kipro, Egipto, Gvinėjos, Indijos, Maroko parlamentarų atlyginimai ir priedai neapmokestinami. Australijoje, Belgijoje, Danijoje, Vokietijoje, Ispanijoje apmokestinamas tik pagrindinis atlyginimas. Prancūzijoje apmokestinamas pagrindinis atlyginimas ir priedas gyvenamajai vietai išsinuomoti, tačiau vadinamosios “mandato išlaidos”, t.y. kompensacijos – ne. Suomijoje be pagrindinio atlyginimo, apmokestinama ir 20 procentų priedų. Belgijos parlamentarai apmokestinami pagal Mokesčių įstatymo nuostatas, tačiau mokesčių deklaracijas tikrina centrinė mokesčių institucija – tam, kad būtų išvengta nenuoseklumo. Pensijos Kai kuriose šalyse nėra pensijų planų specialiai parlamentarams. Andoroje ir Vengrijoje jiems taikomi tie patys socialinio draudimo principai. Alžyre ir Benine parlamentarai priskiriami valstybės tarnautojų kategorijai, Čilėje – savarankiškai dirbančiųjų, Kuboje – gaunančių algas kategorijai. Australijoje, Belgijoje, Kanadoje, Kroatijoje, Danijoje, Fidži, Prancūzijoje, Vokietijoje, Indijoje, Izraelyje, Senegale, Švedijoje, Jungtinėje Karalystėje pensijos apskaičiuojamos pagal specialų pensijų įstatymą. Pensijų planai skiriasi ne tik atskirose šalyse, bet ir atskiruose parlamentų Rūmuose. Taip yra Belgijoje, Kanadoje, Prancūzijoje. Pavyzdžiui, Prancūzijos Nacionalinės Asamblėjos pensijų fondas įsteigtas 1904 metais, o Senato – 1905. Jis finansuojamas iš deputatų įmokų (išskaičiuojamų iš atlyginimo) ir iš asamblėjos biudžeto subsidijų. Pensijų dydis priklauso nuo metinių įnašų skaičiaus, tačiau pirmus 15 mandato metų deputatai moka dvigubus metinius įnašus. Pensinis amžius Nacionalinėje asamblėjoje yra 55 metais (Senate – 53). Deputatų įmokų paprastai nepakanka, kad fonde būtų reikalinga suma, todėl jis dažnai subsidijuojamas iš asamblėjos biudžeto. Jungtinėje Karalystėje Iždo įnašas į fondą yra proporcingas deputatų įnašams (taikomas faktorius 2). Tik Fidži pensijų fondas finansuojamas tiesiogiai iš vyriausybės. Nors daugelyje šalių įnašai į pensijų fondą yra privalomi, Jungtinėje Karalystėje parlamentarai gali rinktis kitą pensijų planą. Parlamentarų pensijų planai atspindi kiekvienoje šalyje egzistuojančią socialinio draudimo sistemą. Pavyzdžiui, Jungtinių Valstijų parlamentarai gali rinktis iš keturių pensijų planų, kuriuose numatyti skirtingi apsaugos lygiai, be to, jie gali dalyvauti pensijų kaupimo planuose. Šalyse, kuriose yra parlamentarų pensijų sistema, pensija suteikiama remiantis dviem kriterijais: pensiniu amžiumi ir parlamentinės veiklos stažu. Minimalaus stažo reikalavimai įvairiose šalyse skirtingi: 8 metai Vokietijoje, šešeri Švedijoje, vieneri Danijoje ir t.t. Aišku, minimalus stažas suteikia teisę į minimalią pensiją. Kad gautų visą parlamentinę pensiją, Danijos Folketingo narys turi išbūti Folketinge 20 metų. Kitos privilegijos Beveik visuose parlamentuose be pagrindinio atlyginimo ir priedų, nariai naudojasi įvairiomis privilegijomis. Paprastai parlamento pareigūnai (pavyzdžiui, pirmininkai) turi daugiau privilegijų negu kiti nariai. (

1. a)Sekretoriatas Daugelyje šalių (Australijoje, Belgijoje, Rusijoje) parlamentarams suteikiami darbo kabinetai su visa reikalinga įranga. Kai kuriose šalyse jie dar turi darbo kabinetus ir savo rinkiminėse apygardos, pavyzdžiui, taip yra Australijoje ir Čekijoje. Kanados parlamentarai gauna priedus vadinamosioms “tarnybinėms išlaidoms”, t.y. darbo kabinetui ar biurui rinkiminėje apygardoje. Jungtinėje Karalystėje provincijos biuro išlaidos padengiamos iš “priedo biuro/tarnybinėms išlaidoms”. Prancūzijos Nacionalinės Asamblėjos nariams suteikiamos paskolos įsigyti biurui ar gyvenamajam namui Paryžiuje arba rinkiminėje apygardoje. Kai kuriuose parlamentuose (pvz. Prancūzijos Senate) tam tikrą sumą sekretoriatui išlaikyti gauna ne atskiri parlamentarai, o politinės frakcijos. Tokiais atvejais (pvz. Švedijos Riksdage) keliems parlamentarams dirba vienas padėjėjas-sekretorius. Norvegijoje bei Ispanijoje parlamentarai neturi teisės turėti sekretorius. Sekretorius samdo tik politinės frakcijos. (
2. b)Padėjėjai Pastaraisiais metais daugelyje parlamentų nuspręsta leisti parlamentarams samdytis padėjėjus. Tokį sprendimą sąlygojo, be kita ko, ir tai, kad parlamentarams trūko vadinamosios “intelektualinės” pagalbos. Vyriausybės ministrai gali pasitelkti ministerijos specialistus, be to, jie dažnai turi politinius patarėjus, tuo tarpu parlamentarai gali pasikliauti tik savimi arba sekretoriatu, kurio paslaugos yra daugiausia techninio pobūdžio, be to, dažnai priklauso nuo frakcijos valios. Todėl, išskyrus kelias šalis, parlamentarams buvo leista samdytis arba jiems paskiriami padėjėjai, kurie, skirtingai nuo parlamento personalo, dirba tik “savo” parlamentarui. Belgijoje kiekvienas parlamentaras gali turėti vieną padėjėją, Australijoje – tris, o Rusijoje – net penkis. (
3. c)Rezidencija Daugelyje šalių parlamento pirmininkams suteikiama oficiali rezidencija, kuri gali būti apartamentai pačiame parlamente (Danijoje, Lenkijoje) arba atskira Parlamento pirmininko rezidencija, kaip Belgijoje ar Prancūzijoje. Filipinų Senato pirmininkas netgi turi vasaros rezidenciją. Kai kuriose šalyse oficialias rezidencijas turi ir kai kurie kiti parlamento pareigūnai (Danijoje, Senegale, Cape Verde). Kai kuriose šalyse parlamentarams mokami priedai gyvenamajai vietai nuomoti (Beninas, Estija, Kenija). Norvegijoje Stortingas turi 140 butų, kuriuose nemokamai gali gyventi parlamentarai iš provincijos. Ta pati sistema veikia Rumunijoje, Slovėnijoje, Slovakijoje, Turkijoje. (
4. d)Tarnybiniai automobiliai Tarnybinius automobilius turi parlamentų pirmininkai ir jų pavaduotojai, o Jungtinėje Karalystėje – ir opozicijos lyderis. Čekijoje, Japonijoje, Senegale tarnybinius automobilius turi ir komitetų pirmininkai. Japonijoje automobiliais gali naudotis politinės frakcijos, o kitose šalyse (Pvz., Vokietijos Bundestage) yra autoūkis, kuriuo naudotis turi teisę visi parlamento nariai. Australijoje tarnybines mašinas turi visi senatoriai. (
5. e)Apsauga Apsauga yra gana reta privilegija. Ji skiriama dažniausiai tik parlamentų pirmininkams, tačiau ne visose šalyse (Čilėje, Kipre, Jungtinėje Karalystėje ir kai kur kitur). (
6. f)Pašto paslaugos ir telefono ryšys Australijoje parlamentarai gauna nustatytą sumą pašto išlaidoms. Daugelyje šalių parlamentarų korespondencija iš parlamento siunčiama nemokamai. Kartais taikomos kvotos. Belgijos senato vyriausieji pareigūnai gali kas mėnesį nemokamai kalbėtis telefonu už 25 000 Belgijos frankų. Norvegijos Stortinge telefono ryšio išlaidos kompensuojamos, jei viršija tam tikrą sumą. Danijoje išlaidų už telefono ryšį kompensacija įeina į “bendrąsias priemokas išlaidoms kompensuoti”. (
7. g)Kelionės ir transportas Suomijoje ir Australijoje kompensuojamos kelionės tarp rinkiminės apygardos ir parlamento, tačiau tik tos, kurios susijusios su parlamentiniu darbu. Daugelyje šalių parlamentarai gali nemokamai važinėti visokiu valstybiniu transportu. Kai kuriose šalyse kompensuojamos benzino išlaidos, jeigu parlamentaras vyksta savo mašina. II PARLAMENTINIAI ATLYGINIMAI IR PRIEDAI KAI KURIOSE ŠALYSE DANIJA Danijos Konstitucijos 58 straipsnyje numatoma, kad atlyginimas Folketingo nariams mokamas pagal Rinkimų įstatymo II skyriaus 14 dalį ( Folketingo narių atlyginimai, pensijos ir kitos išmokos). Folketingo nariai gauna folketingo nario atlyginimą, kuris atitinka valstybės tarnautojo, skyriaus vadovo, atlyginimą (49 pajamų skalė) – 359 956,81 kronų per metus. Be pagrindinio atlyginimo, kuris yra apmokestinamas, parlamentarai gauna kompensacines išmokas, kurių dydis priklauso nuo to, kokiu atstumu yra rinkiminė apygarda. Parlamentarai, gyvenantys Kopenhagoje arba 45 km spinduliu, gauna 29 253 kronų. Parlamentarų, gyvenančių toliau kaip 45 km nuo Kopenhagos geležinkelio stoties ir iki Zealando, kompensacinės išmokos siekia 39 582 kronų, kitų parlamentarų – 73 409 kronų, o parlamentarai, išrinkti Farerų salose ir Grenlandijoje, papildomai gauna dar 11 241 kroną. Pensijos parlamentarams apskaičiuojamos pagal valstybės tarnautojams (49 pajamų skalė) mokamą pensiją. Išbuvęs Folketinge vienerius metus, parlamentaras gali gauti 5 proc. valstybės tarnautojo pensijos, tačiau tik po to, kai sulaukia 60 metų amžiaus. Didžiausią valstybės tarnautojo pensiją parlamentaras gali gauti išbuvęs Folketinge 20 metų. [5] Folketingo nariai darbo reikalais gali veltui keliauti autobusais, traukiniais, lėktuvais, laivais ir kartais netgi taksi. Tiesa, jie neturi valdiškų automobilių. Automobilį su vairuotojų turi tik Folketingo pirmininkas. Nemokama gyvenamoji vieta suteikiama tik 5 Prezidiumo nariams. SUOMIJA Suomijos Parlamento įstatymo 16 straipsnyje (Atlyginimas) numatyta, kad parlamento nariai gauna atlyginimą, kurio dydis nustatomas pagal Atlyginimų įstatymą. Šiuo metu parlamento nariams mokamas atlyginimas, atitinkantis A 27 grupės valstybės tarnautojų atlyginimą. Pagrindinis parlamentaro atlyginimas yra 17 254 Suomijos markių per mėnesį. (Palyginimui: autobuso ar tramvajaus vairuotojo alga yra 11097 markių, inžinieriaus – 15526 markių, mokytojo – 15525 markių, vyresniojo valstybės tarnautojo – 19812 markių, vertėjo – 13105 markių).[6] Be šio pagrindinio atlyginimo, mokami priedai, kurių dydis priklauso nuo buvimo parlamente metų skaičiaus. Pavyzdžiui, išbuvęs parlamente 3 metus parlamentaras gauna 18 117 markių, o išbuvęs 18 metų – 22 036 markes. Šios pajamos apmokestinamos pagal fizinių asmenų pajamų mokesčio įstatymą. Be reguliaraus atlyginimo, parlamentarams mokamos kompensacijos už išlaidas, susijusias su darbu. 80 proc. Šios sumos yra neapmokestinama, o 20 proc. yra apmokestinama. Išlaidų kompensacijos apskaičiuojamos pagal tai, kur parlamentaras gyvena. Helsinkio rajone gyvenantys parlamentarai gauna 33 procentus pagrindinio atlyginimo, Nylando rajone – 45 procentus, o toliau gyvenantieji – 56 procentus. Parlamento pirmininkas papildomai gauna 6000 markių reprezentacinėms išlaidoms. Jeigu parlamentaras nelanko posėdžių be pateisinamos priežasties, parlamentas gali jį nubausti nemokėdamas viso ar dalies atlyginimo. Jeigu parlamentaras nuteisiamas laisvės atėmimo bausme, atlyginimas nemokamas visą įkalinimo laiką. [7] Suomijos parlamento nariai turi teisę darbo reikalais nemokamai keliauti lėktuvu, autobusu, traukiniu ir – tačiau tik Helsinkio ribose – taksi. [8] ŠVEDIJA Švedijos Riksdago nariai gauna 38 000 SEK (Švedijos kronų) per mėnesį atlyginimą. Iš šios sumos išskaičiuojamas pajamų mokestis. Riksdago pirmininkas gauna 88 000 Švedijos kronų per mėnesį – tai Ministro Primininko alga. Pirmininko pavaduotojai gauna priedą, kuris sudaro 30 procentų parlamentaro atlyginimo. Riksdago komitetų pirmininkai ir jų pavaduotojai gauna – atitinkamai - 20 ir 15 procentų priedus. Riksdago narių kelionės, jeigu jie vyksta darbo reikalais, laikomos oficialiomis kelionėmis ir kompensuojamos pagal valstybės tarnautojams taikomas taisykles. Parlamentaro gyvenamoji vieta traktuojama kaip jo darbo vieta, todėl kelionė į Riksdagą ir namo laikoma oficialia kelione. Patys parlamentarai nusprendžia, kur ir kada jiems keliauti šalies viduje. Pagal Riksdago vidaus taisykles dera rinktis pigiausią keliavimo būdą. Riksdago administracija išduoda metinius leidimus nemokamai keliauti Švedijos geležinkeliu. Riksdago nariai gali keliauti savo transportu. Tokiu atveju jiems mokama 15 kronų už 10 km. Jeigu joks viešasis transportas į reikiamą vietovę nevažiuoja, kompensacija už važiavimą savo automobiliu padidėja iki 28 kronų už 10 km. Tačiau šiuo atveju neapmokestinama tik 15 kronų, o papildomos 13 kronų yra jau apmokestinamos pajamos. Riksdago nariai negali patys rinktis užsienio keliones. Tam reikia Riksdago leidimo. Užsienio kelionėms parlamentarai gali gauti iki 15 000 kronų per metus, t.y. kompensuojama ne daugiau kaip ¾ kelionės išlaidų. Dienpinigiai mokami tik tokiu atveju, jei keliaujama toliau kaip 50 km nuo gyvenamosios vietos ir kelionė susijusi su nakvyne. 1998 metais dienpinigiai sudarė 300 kronų per dieną. Parlamentarams, kurie vyksta į ilgesnes kaip 50 km keliones, bet ten nenakvoja, tačiau praleidžia ilgiau kaip 4 valandas, gauna 130 kronų dienpinigių. Ši suma apmokestinama pajamų mokesčiu. Jei parlamentaras gauna nemokamą maistą, maisto kaina išskaičiuojama iš dienpinigių. Viešbučio išlaidos kompensuojamos pagal sąskaitą. Gyvenimui Stokholme parlamentaras gali gauti iki 4200 kronų per mėnesį. Apie 60 Riksdago narių gyvena Riksdago gyvenamosiose patalpose, kuriose jiems suteikiami apartamentai – darbo kambariai. Dar 200 narių nakvoja Riksdago apartamentuose. Kiti nariai, atvykstantys iš provincijų, patys apsirūpina gyvenamąja vieta. Riksdago nariai aprūpinami kompiuteriais, fakso ir telefono aparatais. Riksdagas apmoka pokalbių paprastais telefonais išlaidas, tačiau už pokalbius mobiliaisiais telefonais parlamentarai susimoka patys. Be to, Riksdago nariai gauna išlaidų kompensacijas. Tai gali būti pašto išlaidos, pokalbiai mobiliaisiais telefonais, užmokestis už sekretoriaus paslaugas. Ligos ar nedarbingumo atveju parlamentarams mokama pagal taisykles, taikomas valstybės tarnautojams, t.y. iki 14 dienų Riksdagas jiems moka pagal tas taisykles sumažintą atlyginimą, o nuo 15 dienos jie gauna socialinio draudimo pašalpą. Skirtumas tik tas, kad valstybės tarnautojų darbo savaitė yra 5 dienos per savaitę, o parlamentarai dirba visas septynias. Be to, parlamentarai neturi atostogų, tad jiems nemokami jokie atostoginiai pinigai. Medicinos išlaidos parlamentarams kompensuojamos pagal tas pačias taisykles, kaip valstybės tarnautojams. Pensijos parlamentarams mokamos tuo atveju, jei parlamente jie išbuvo mažiausiai 6 metus. Po 12 metų jie gali gauti visą pensiją. DIDŽIOJI BRITANIJA Duomenų apie užmokestį parlamentarams galima rasti jau 13 amžiuje. Grafystės ir miestai savo atstovams mokėjo algą: grafai gaudavo po keturis šilingus per dieną, o miestiečiai – po 2 šilingus. Tokios algos buvo nustatytos 1332 metais ir galiojo viduramžiais. 17 amžiaus pabaigoje tokia praktika, kad patys rinkėjai moka savo atstovaujantiesiems algas, buvo panaikinta. Tačiau ir toliau, jau 18 ir 19 amžiais, vieta parlamente buvo viliojantis gerovės, t.y. darbo nereikalaujančios tarnybos bei dosnios pensijos šaltinis. Už vietą parlamente kandidatai buvo pasirengę mokėti didelius pinigus, o jau esantieji parlamente buvo dosniai papirkinėjami. 1911 metais, debatuose apie galimybę mokėti parlamentarams reguliarų atlyginimą, Iždo kancleris Lloyd George tokią atlyginimo už darbą parlamente sistemą pavadino “netiesiogine, slapta ir korumpuota”. Ir iki tol parlamentarų darbo apmokėjimo klausimas buvo svarstomas ne kartą. Siūlymai mokėti parlamentarams algas buvo pateikti Bendruomenių rūmams 1870, 1888, 1892, 1893, 1895 ir 1903 metais, bet iki pat 1911 metų algos parlamentarams nebuvo mokamos. Tik nuo 1911 metų parlamento nariams buvo pradėta mokėti 400 svarų sterlingų per metus. Iždo kanclerio Lloyd George argumentai buvo tokie: “Kai siūlome mokėti parlamento nariams 400 svarų sterlingų per metus, tai nėra jų tarnybos didingumo pripažinimas, tai nėra atlyginimas už darbą, ne kompensacija, netgi ne alga. Tai pašalpa, man regis, minimali pašalpa, kad jie galėtų atvykti čia ir neįkainojamai tarnauti valstybei…” Vėliau ta 400 svarų sterlingų suma buvo nereguliariais intervalais didinama, tačiau nustatytos sistemos, kaip tai daryti, nebuvo. 1963 metais vyriausybė paskyrė nepriklausomą komitetą (Lawrence Committee), kuri turėjo peržiūrėti ministrų ir abiejų rūmų atstovų užmokesčius. Kaip teigiama 1964 metų Ministrų ir Parlamento narių atlyginimų peržiūros komiteto (Committee on the Renumeration of Ministers and MPs’) pranešime, atlyginimai parlamentarams skiriami tam, kad “jie galėtų efektyviai eiti savo pareigas, netrikdomi nereikalingų finansinių rūpesčių, ir gyventi bei išlaikyti savo šeimas kukliai, bet garbingai”. Kaip ir visų kitų piliečių, parlamentarų pajamos yra apmokestinamos. Kelerius metus parlamentarų atlyginimai buvo prilyginami valstybės tarnautojų pajamoms. 1987 metais buvo nutarta, kad parlamentaro atlyginimas gali sudaryti 89 procentus maksimalaus 6 lygio valstybės tarnautojo atlyginimo. Ši paralelė išnyko, priėmus valstybės tarnautojo įstatymo pataisas, tačiau parlamentarų atlyginimų didėjimas vyksta iš esmės pagal tą patį mechanizmą, kaip ir valstybės tarnautojų. Parlamentarai turi teisę į pensiją – įmokos į pensijų fondą privalomos. Pensinis amžius yra 65 metai, tačiau dėl sveikatos pensija gali būti pradėta mokėti anksčiau. Šiuo metu Bendruomenių rūmų narių atlyginimai nustatomi pagal 1996 liepos 10 d. Rūmų rezoliuciją. Eiliniams Bendruomenių rūmų nariams mokamas pagrindinis atlyginimas, kuris 1999 metais buvo 48371 svarų sterlingų per metus. Pastaraisiais metais atlyginimų dydis buvo nustatomas pagal Aukščiausių pareigūnų atlyginimų peržiūros komitetą (Senior Salaries Review Body) – tai nepriklausoma institucija, kuri, vyriausybės prašymu, periodiškai peržiūri ministrų ir parlamento narių atlyginimus. Kaip jau buvo minėta, atlyginimai didinami pagal vidutinį vyresniųjų valstybės tarnautojų atlyginimų didėjimo koeficientą. Be to, šiuo metu Bendruomenių rūmų atstovai gali papildomai prašyti kompensuoti vadinamąsias biuro išlaidas (Office allowance) – ši suma neturi viršyti 49 232 svarų ir yra skiriama sekretorės ir analizės darbams apmokėti. Be to, mokami priedai Londono atstovams, provincijų atstovams, kompensacijos už automobilių kurą pagal kilometrus, nuvažiuotus darbo reikalais, jie gali nemokamai skambinti iš Bendruomenių rūmų, apmokamos kitos pašto išlaidos, išduodamas nemokamas geležinkelio bilietas. Jeigu savo parlamentinių pareigų vykdyti parlamentaras važiuoja dviračiu, jam mokama 6,5 penso už vieną mylią kompensacija (Bycicle allowance) ISPANIJA Ispanijos Kongreso Statuto [9] 8 straipsnyje numatyta, kad Kongreso “nariams mokamas atlyginimas, leidžiantis jiems efektyviai ir prideramai vykdyti savo pareigas”. Be nustatyto atlyginimo, jiems suteikiamos tokios lengvatos ir kompensacijos už išlaidas, kurios susijusios su jų pareigomis. Visos gaunamos pajamos (atlyginimas ir išmokos) apmokestinamos pagal galiojančias apmokestinimo nuostatas. Kongreso valdyba, atsižvelgdama į biudžeto galimybes, kiekvienais metais nustato atlyginimų ir kitų išmokų dydį. Įmokos į Socialinės apsaugos ar kitą pensijų fondą mokamos iš Kongreso biudžeto. Ispanijos Senato statuto [10] 23 straipsnyje rašoma, kad senatorius turi teisę gauti “atlyginimą ir išmokas bei kompensacijas už išlaidas, neišvengiamai susidariusias atliekant pareigas.” Tačiau jeigu senatorius be Valdybos leidimo nedalyvauja posėdžiuose, Senato prezidento siūlymu ir priėmus atitinkamą rezoliuciją, mėnesį ar ilgiau jam gali būti neišmokamas atlyginimas ir kompensacijos. VOKIETIJA Vokietijos Pagrindinio Įstatymo[11] 48