1949 METŲ ŽENEVOS DIPLOMATINĖS KONFERENCIJOS

1949 METŲ ŽENEVOS DIPLOMATINĖS KONFERENCIJOS 1949 METŲ ŽENEVOS DIPLOMATINĖS KONFERENCIJOS REZOLIUCIJOS 1 REZOLIUCIJA Jeigu dėl šių Konvencijų aiškinimo ar taikymo kyla ginčas, kurio niekaip kitaip negalima išspręsti, Konferencija siūlo suinteresuotoms aukštosioms susitariančiosioms šalims stengtis susitarti perduoti tą ginčą spręsti Tarptautiniam Teismui. 2 REZOLIUCIJA Kadangi gali susidaryti tokios aplinkybės, kad ateityje kils tarptautinis konfliktas ir jame nebus valstybės globėjos, su kuria bendradarbiaujant ir kuriai stebint galėtų būti taikomos Konvencijos dėl karo aukų apsaugos; ir kadangi 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencijos dėl sužeistųjų ir ligonių padėties veikiančiose armijose pagerinimo 10 straipsnis, 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencijos dėl sužeistų ir sergančių karių bei asmenų, patyrusių laivų avarijas jūrose, padėties pagerinimo 10 straipsnis, 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencijos dėl elgesio su karo belaisviais 10 straipsnis ir 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencijos dėl civilių apsaugos karo metu 11 straipsnis numato, kad aukštosios susitariančiosios šalys gali bet kada susitarti patikėti nešališkumą ir efektyvumą garantavusiai institucijai pareigas, kurias atlieka valstybės globėjos remdamosi minėtomis Konvencijomis, Konferencija siūlo kaip galima greičiau apsvarstyti, ar tikslinga įsteigti tarptautinę instituciją, kurios funkcijos būtų, jei nėra valstybės globėjos, atlikti visas šios pareigas taikant Konvencijas karo aukoms apsaugoti. 3 Rezoliucija Kadangi karo veiksmų metu sudaryti sutartis yra labai sunku; kadangi 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencijos dėl sužeistųjų ir ligonių padėties veikiančiose armijose pagerinimo 28 straipsnis numato, kad konflikto šalys karo veiksmų metu, kur įmanoma, organizuoja ginkluotųjų pajėgų sulaikytų narių išlaisvinimą ir nustato šio išlaisvinimo procedūrą; kadangi tos pačios Konvencijos 31 straipsnis numato, kad nuo karo veiksmų pradžios konflikto šalys gali specialiu susitarimu nustatyti ginkluotųjų pajėgų narių, kuriuos galima sulaikyti, procentą, proporcingą belaisvių skaičiui, taip pat kaip minėtus narius paskirstyti į stovyklas, Konferencija prašo Tarptautinį Raudonojo Kryžiaus komitetą parengti susitarimo dėl abiejų anksčiau minėtuose dviejuose straipsniuose nurodytų klausimų projektą ir pateikti jį svarstyti aukštosioms susitariančiosioms šalims. 4 REZOLIUCIJA Kadangi 1929 m. liepos 27 d. Ženevos konvencijos dėl pagalbos ginkluotųjų pajėgų sužeistiesiems ir ligoniams lauko sąlygomis 33 straipsnio apie tapatybę nustatančius dokumentus, kuriuos turi nešiotis medicinos personalas, buvo laikomasi paskutinio karo metu tik iš dalies ir dėl to daugeliui to personalo narių atsirado didelių sunkumų, Konferencija rekomenduoja, kad valstybės ir nacionalinės Raudonojo Kryžiaus draugijos taikos metu imtųsi visų reikiamų priemonių, kad medicinos personalas būtų tinkamai aprūpintas skiriamaisiais ženklais ir asmens pažymėjimais, nurodytais naujosios Konvencijos 40 straipsnyje. 5 REZOLIUCIJA Kadangi dažnai buvo neteisingai naudojama Raudonojo Kryžiaus emblema, Konferencija rekomenduoja valstybėms imtis griežtų priemonių, užtikrinančių, kad minėtoji emblema ir kitos 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencijos dėl sužeistųjų ir ligonių padėties veikiančiose armijose pagerinimo 38 straipsnyje nurodytos emblemos būtų naudojamos nepažeidžiant Ženevos konvencijų, garantuojančių emblemų autoritetą ir ypatingą svarbą. 6 REZOLIUCIJA Kadangi ši Konferencija negalėjo iškelti klausimo dėl laivų-ligoninių, iš vienos pusės, ir karo laivų bei karinių lėktuvų, iš kitos pusės, komunikacijos priemonių techninio ištyrimo, nes toks tyrimas neįėjo į Konferencijos kompetenciją; kadangi šis klausimas yra labai svarbus laivų-ligoninių saugumui ir darbui, Konferencija rekomenduoja aukštosioms susitariančiosioms šalims artimiausioje ateityje nurodyti ekspertų komitetui išstudijuoti techninius laivų-ligoninių, iš vienos pusės, ir karo laivų bei karinių lėktuvų, iš kitos pusės, šiuolaikinių komunikacijos priemonių patobulinimus, taip pat išstudijuoti galimybę parengti tarptautinį kodeksą, nustatantį tikslias šių priemonių naudojimo taisykles, kad laivams-ligoninėms būtų užtikrinta maksimali apsauga ir jie galėtų dirbti kuo efektyviau. 7 REZOLIUCIJA Konferencija, siekdama maksimaliai apsaugoti laivus-ligonines, viliasi, kad 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencijos dėl sužeistų ir sergančių karių bei asmenų, patyrusių laivų avarijas jūrose, padėties pagerinimo visos aukštosios susitariančiosios šalys pasirūpins, kad tokie laivai dažnai ir reguliariai perdavinėtų duomenis apie savo padėtį, maršrutą ir greitį, kai tik tai patogu įvykdyti. 8 REZOLIUCIJA Konferencija nori visoms tautoms patvirtinti: kad jos darbą inspiravo grynai humanitariniai tikslai ir ji nuoširdžiai viliasi, jog ateityje galbūt vyriausybėms niekada nereikės taikyti Ženevos konvencijų dėl karo aukų apsaugos; jog didžiausias jos troškimas, kad didelės ir mažos valstybės savo nesutarimus visada galėtų draugiškai išspręsti per tautų bendradarbiavimą ir tarpusavio supratimą, kad taika amžinai viešpatautų žemėje. 9 REZOLIUCIJA Kadangi 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencijos dėl elgesio su karo belaisviais 71 straipsnis numato, kad karo belaisviams, ilgai neturėjusiems arba negalėjusiems gauti žinių iš savo artimųjų ar perduoti žinių artimiesiems įprastu būdu - paštu, taip pat tiems, kurie yra labai toli nuo namų, leidžiama siųsti telegramas, už kurias sumokama iš karo belaisvių sąskaitos laikančioje nelaisvėje valstybėje arba belaisvių turima valiuta, ir kad karo belaisviai taip pat turi teisę pasinaudoti galimybe pasiųsti telegramą ypatingos skubos atvejais; ir kadangi dažnai per didelei tų telegramų ar pranešimų kainai sumažinti pasirodo būtina taikyti tam tikrą žinių grupavimo būdą, t.y. sudaryti trumpus žinių apie asmeninę sveikatą, apie namuose esančių giminaičių sveikatą, mokymąsi, finansinę padėtį ir pan., pateikimo pavyzdžius, juos sunumeruoti, kad karo belaisviai galėtų jais pasinaudoti anksčiau nurodytomis aplinkybėmis, Konferencija prašo Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto parengti keletą žinių pateikimo pavyzdžių, atitinkančių šiuos reikalavimus, ir perduoti tuos pavyzdžius aukštosioms susitariančiosioms šalims tvirtinti. 10 REZOLIUCIJA Konferencija mano, kad sąlygas, kuriomis nedalyvaujančios konflikte valstybės konflikto šalį pripažįsta kariaujančia, reglamentuoja bendrosios tarptautinės teisės taisyklės tuo klausimu ir Ženevos konvencijos tų sąlygų jokiu būdu nekeičia. 11 REZOLIUCIJA Kadangi Ženevos konvencijos reikalauja, kad Tarptautinis Raudonojo Kryžiaus komitetas visada ir visomis aplinkybėmis būtų pasirengęs atlikti pagal šias Konvencijas jam patikėtas humanitarines užduotis, Konferencija pripažįsta, kad būtina Tarptautiniam Raudonojo Kryžiaus komitetui teikti nuolatinę finansinę paramą.