VYRIAUSIOSIOS TARNYBINĖS ETIKOS KOMISIJA VYRIAUSIOJI TARNYBINĖS ETIKOS KOMISIJA S P R E N D I M A S 2000 m. rugpjūčio 18d. Nr. 12 Vilnius Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (toliau Komisija) posėdyje, dalyvaujant: Komisijos pirmininkui V.Andriuliui, Komisijos nariams – T.Birmontienei, A.Dapšiui, A. Dziegoraičiui ir J.Marcinkevičiui, išnagrinėjusi Vidaus reikalų ministro Česlovo Kazimiero Blažio prašymą ištirti ir įvertinti, spaudoje (“Lietuvos rytas”, “Respublika” ir “Lietuvos aidas”) paskelbtose publikacijose išdėstytus teiginius apie jį ir jo žmoną ir nustatyti, ar jų veiksmuose yra viešųjų ir privačių interesų prieštaravimų, n u s t a t ė:
- “Lietuvos rytas” (2000 V 13, Nr. 112) išspausdintame Rasos Karmazaitės straipsnyje “Klastos įrankiai – prokurorai ir policininkai” rašoma, kad įtakingas verslininkas T.Karosas, pasinaudojęs A.Grigo mirtimi ir savo ryšiais teisėsaugos struktūrose, bandė susidoroti su savo verslo partneriais – vienos didžiausių šalyje holdingo bendrovių “Minvista” direktoriumi ir akcininku Dariumi Mockumi bei bendrovės “Troja” direktoriumi ir kelių bendrovių akcininku Rolandu Vingilu. Straipsnyje teigiama, kad T.Karosą su Vidaus reikalų ministerija sieja senos pažintys, t.y. dabartinis ministras Č.Blažys – buvęs T.Karoso verslo partneris. Č.Blažys anksčiau dirbo apsaugos firmoje “Gelvora”, kurios vienas savininkų buvo T.Karosas. Dienraštis perpasakoja T.Karoso pokalbį su neįvardintu policijos pareigūnu, kuriame esą T.Karosas minėjęs Vidaus reikalų ministro pavardę: “Tuoj paskambinsiu ministrui ir duosiu nurodymą”. Skiltyje “Laiko ženklai” (“Lietuvos rytas”- 2000 V 16, Nr.114) teigiama: “Lietuvos teisinė sistema dar labai pažeidžiama – pasirodo pažintimis ir pinigais galima pasiekti net ir tai, ką sunku suvokti sveiku protu. Kas galėtų patikėti, kad vienas verslininkas, norėdamas susidoroti su verslo partneriais, šiems savo kėslams gali pasitelkti ne vieną įtakingą šalies teisėsaugos pareigūną. Tačiau taip iš tiesų atsitiko”. Šis teiginys grindžiamas vėl primenant, kad “Dabartinis ministras anksčiau dirbo apsaugos firmoje “Gelvora”, kurios vienas savininkų buvo T.Karosas” ir anoniminio asmens tvirtinimu, kad T.Karosas sakęs: “Tuoj paskambinsiu ministrui ir duosiu nurodymą”. R.Karmazaitės straipsnyje “Teisinė bomba – su grasinimo ir melo užtaisu” (“Lietuvos rytas”- 2000 V 27, Nr.124) iš esmės pakartoti visi jau minėti teiginiai apie Č.Blažio ir T.Karoso pažintį bei anoniminio asmens pasakojimą apie T.Karoso ketinimą skambinti Č.Blažiui. Papildyta tik tai, kad Č.Blažys, dirbdamas saugos firmoje “Gelvora” turėjo 25 procentus, o T.Karosas – 50 procentų jos akcijų. Vėliau Č.Blažio akcijos tapusios T.Karoso nuosavybe.
- “Lietuvos rytas” (2000 VI 24, Nr. 148) R.Karmazaitės straipsnyje “Verslininko skydas – ryšiai su teisėsauga” ši tema tęsiama – vėl teigiama apie verslininko T.Karoso pastangas įtakoti teisėsaugos institucijų tyrimą pasinaudojant ryšiais šiose institucijose. Čia rašoma apie beprocentinę ir neterminuotą 120 000 litų paskolą, kurią 1995 m. gruodžio 28 d. iš tuometinio bendrovės “Mineraliniai vandenys” valdybos pirmininko T.Karoso gavo Generalinės prokuratūros kvotos ir tardymo skyriaus kontrolės prokurorė Danutė Masnevienė (dabar Blažienė). Straipsnyje ši paskola vadinama skandalinga, o užrašas po Blažių dabartinio namo nuotrauka skelbia, kad minėtą paskolą prokurorė panaudojo įsigydama nekilnojamąjį turtą. Skiltyje “Laiko ženklai” (“Lietuvos rytas” 2000 V 28, Nr. 151)vėl rašoma apie D.Blažienės gautą paskolą ir Č.Blažio vadovavimą saugos bendrovei “Gelvora”, susietai su verslininku T.Karosu. Trumpai perpasakojami ankščiau paskelbti teiginiai apie T.Karoso pastangas susidoroti su verslo partneriais. Teigiama:”Šioje nešvarioje istorijoje – su mirties liudijimų klastojimais, suėmimais, ir tardymais – verslininkui talkino prokurorai, policininkai ir teisėjai”. Kitu sakiniu dienraštis daro išvadą: “Jei tai ir nėra klasikinis korupcijos atvejis, tai pareigūnų paslaugos verslininkui ir jo vykdoma šių pareigūnų “globa” – akivaizdi.” Šia tema publikacijos dienraščiuose “Respublika” ir “Lietuvos aidas” buvo spausdinamos vėliau, pakartojant “Lietuvos ryte” paskelbtus teiginius. Komisijai atliekant tyrimą ministras Č.K.Blažys ir jo žmona prokurorė D.Blažienė pateikė sutartis, brangaus turto deklaracijas, pažymas apie pajamų deklaravimą, valstybinės mokesčių inspekcijos brangaus turto deklaracijų išklotines ir kitus dokumentus. Ministras Č.K.Blažys paaiškino, kad, turėdamas privačios veiklos licenciją ir paėmęs iš AB “Mineraliniai vandenys” paskolą, tapo firmos “Gelvora” akcininku - jam priklausė ketvirtadalis akcijų. Didesnė dalis akcijų priklausiusi T.Karosui. Gavęs pasiūlymą grįžti į valstybės tarnybą ir vadovauti miesto policijai, savo akcijas firmoje “Gelvora” pardavęs T.Karosui. Iš pateiktos Komisijai Vertybinių popierių pardavimo – pirkimo sutarties matyti, kad ji buvo sudaryta 1997 m. liepos 21 d. ir atitinka įstatymų reikalavimus. Šia sutartimi Č.K.Blažys pardavė, o T.Karosas pirko 15250 UAB “Gelvora” paprastųjų vardinių akcijų už 228 750 litus. Iš šios sumos Č.K.Blažys sugrąžino 142 000 litų paskolą, kurią jis buvo paėmęs iš UAB “Mineraliniai vandenys” akcijoms pirkti.Iš pateiktų Komisijai Privačių interesų bei Turto ir pajamų deklaracijų matyti, kad jokių pelno siekiančių įmonių akcijų ar kitokių vertybinių popierių Č.K.Blažys neturi. Remiantis turima medžiaga galima konstatuoti, kad Č. K.Blažys, grįžęs į valstybės tarnybą, privačių turtinių interesų neturi. Jo pajamas sudaro gaunamas atlyginimas ir pensija. Jo turimos santaupos atitinka gaunamą atlyginimą. Baudžiamąją bylą dėl verslininko A.Grigo mirties iškėlė ir nagrinėjo Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra. Netinkamą bylos tyrimo kryptį apsprendė medicinos ekspertų padaryta neteisinga išvada apie A.Grigo mirties priežastį. Č.K.Blažys, tapęs ministru, jokių verslo ryšių su T.Karosu neturi, taip pat neturi privačių interesų bendrovėse “Gelvora”, “Mineraliniai vandenys” ir kitose. Tad, nesant privačių interesų, negalimas privačių ir viešųjų interesų konfliktas. Pats Č.K.Blažys savo pareiškime Komisijai ir spaudoje (“Lietuvos aidas” 2000 VI 30, Nr.131) kategoriškai neigia daręs kokią nors įtaką baudžiamosios bylos tyrimui. Spauda nepateikė kokių nors įrodymų, išskyrus anoniminio asmens tvirtinimą apie T.Karoso ketinimą skambinti ministrui. Beje, kaip matyti iš spaudos teiginių, T.Karosui ir nebuvę reikalo skambinti ministrui, nes Vilniaus m. apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras V.Sabutis baudžiamosios bylos tyrimo metu palaikęs netarnybinius ryšius su T.Karosu (R.Karmazaitė “Lietuvos rytas” 2000 VIII 10, Nr.187). Prokuratūra yra savarankiška institucija ir Vidaus reikalų ministrui nepavaldi, jam nepavaldūs ir medicinos ekspertai. Įvertinus turimą faktinę medžiagą ir publikacijas spaudoje, nėra pakankamo pagrindo daryti išvadą, kad Č.K.Blažys, būdamas ministru, aprašytose situacijose turėjo ir asmeninį neturtinį suinteresuotumą įtakoti procesinių sprendimų eigą. Komisija taip pat nustatė, kad D.Blažienei (buvusiai Masnevienei), dirbančiai LR Generalinėje prokuratūroje Kvotos ir tardymo kontrolės skyriaus prokurore, pavesta kontroliuoti Kauno apygardos ir jos teritorinių kvotos ir tardymo prokuratūros padalinių procesinę veiklą. Ji 1995 m. gruodžio 28 d. sutartimi iš verslininko T. Karoso (buvusio bendradarbio – praeityje jis dirbo prokuratūroje) pasiskolino 120 000 litų. T.Karoso paskola D.Masnevienei beprocentinė, o jos grąžinimas apibrėžtas kreditoriaus pareikalavimu. Tokia paskolos sutartis tarp fizinių asmenų įstatymams neprieštarauja ir dėl to yra galima.. Be to, pastebėtina, kad LR viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymas buvo priimtas tik 1997 m. liepos 2 d., o įsigaliojo tų pačių metų spalio 1 d. Kitą dieną po paskolos gavimo, t.y. 1995 m. gruodžio 29 d.už 120 000 litų D.Masnevienė nusipirko 33/100 dalis nebaigto statyti (įrengta 74 proc.) gyvenamojo namo, esančio Vilniuje. Šiame name buvo tęsiami statybos darbai (įrengta jau 94 proc.), o 1997 m. rugpjūčio 8 d. sutartimi šio namo dalį D.Masnevienė pardavė už 309 000 litų. Beveik po metų, t.y. 1998 m. liepos 8 d. sutartimi D. Masnevienė ir Č.K.Blažys nusipirko lygiomis dalimis kitą nebaigtą statyti (įrengta 90 proc.) gyvenamąjį namą, esantį Vilniuje ir sumokėjo už jį po 100 000 litų, o tų pačių metų rugpjūčio 14 d.jie įregistravo santuoką. 2000 metų sausio 5 d.ir balandžio 2 bei 8 dienomis D.Blažienė po 40 000 litų, išviso 120 000 litų sugrąžino paskolą T.Karosui. Valstybinėje mokesčių inspekcijoje paskolos grąžinimas deklaruotas. Akcijų ar kitokių vertybinių popierių šiuo metu D.Blažienė neturi. LR viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 str. 1 dalies 2 p. pasakyta, kad asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, privalo įstatymų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto. D.Blažienei skolinantis pinigus iš verslininko 1995 metais, minėtas įstatymas dar nebuvo priimtas. Komisija nustatė, jog šiuo metu D.Blažienės paskoliniai santykiai jau yra pasibaigę. D.Blažienei, kaip minėta, pavesta kontroliuoti Kauno apygardos ir jos teritorinių kvotos ir tardymo prokuratūros padalinių veiklą ir nėra įrodymų (spauda tokių įrodymų taip pat nepateikė), kad ji kokiu nors būdu įtakojo Vilniaus miesto apylinkės prokurorų vykdomą tyrimą byloje. Įvertinus šių aplinkybių visumą, nėra pakankamo teisinio pagrindo teigti, kad D.Blažienė būtų pažeidusi minėto įstatymo reikalavimus. Tačiau Vyriausioji tarnybinės etikos komisija mano, kad prokurorės D.Blažienės paskolos sutartis vertintina profesinės etikos požiūriu. Atskirų žinybų valstybės tarnautojų profesinės etikos pažeidimus kontroliuoja tų žinybų vadovai ar jų įgalioti atstovai. Komisijos nuomone, D.Blažienė, būdama atsakinga Generalinės prokuratūros skyriaus prokurore, paimdama paskolą iš verslininko pasielgė ne etiškai. Nors procesiniai įstatymai, kuriais prokurorai vadovaujasi, numato nusišalinimo galimybę, tačiau jų ryšiai su verslininkais, norinčiais turėti privačių interesų teisėsaugos struktūrose, gali sudaryti prielaidas tam tikrai priklausomybei atsirasti ir dėl to paskoliniai santykiai nepageidautini. Komisija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 22, 23 straipsniais bei Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos nuostatų 8 punktu, n u s p r e n d ė :
- Pripažinti, kad Vidaus reikalų ministras Česlovas Kazimieras Blažys savo tarnybose LR viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo reikalavimų nepažeidė. Šio įstatymo taip pat nepažeidė ir Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros Kvotos ir tardymo kontrolės skyriaus prokurorė Danutė Blažienė. Tačiau Komisija atkreipia dėmesį į tai, kad prokurorė D. Blažienė, 1995 m. gruodžio 28 d. sutartimi skolindamasi 120 000 litų iš verslininko T.Karoso, pasielgė neetiškai.
- Komisijos sprendimo nuorašus pasiųsti Česlovui Kazimierui Blažiui, LR generaliniam prokurorui ir dienraščių “Lietuvos rytas”, “Respublika” ir “Lietuvos aidas” redakcijoms.
- Sprendimą paskelbti LR Seimo interneto svetainėje (www. lrs.lt. eilutė infoteka). Komisijos pirmininkas Vytautas Andriulis