LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS IR LENKIJOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS SUTARTIS DĖL BENDRADARBIAVIMO IR ABIPUSĖS PAGALBOS ĮVYKUS KATASTROFOMS, GAIVALINĖMS NELAIMĖMS BEI KITIEMS YPATINGIEMS ATSITIKIMAMS Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir Lenkijos Respublikos Vyriausybė, toliau vadinamos Susitariančiosiomis Šalimis: siekdamos plėtoti tarpusavio santykius 1994 m. balandžio 26 d. Vilniuje pasirašytos Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutarties bei 1996 m. kovo 5 d. Vilniuje pasirašytos Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos sutarties dėl bendros valstybės sienos, su ja susijusių teisinių santykių, taip pat dėl bendradarbiavimo ir abipusės pagalbos šioje srityje, dvasia, atsižvelgdamos į Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos III nuolatinio posėdžio, įvykusio 1989 m. sausio 15 d. Vienoje, baigiamąjį dokumentą ir į 1992 m. liepos 10 d. Helsinkio dokumentą, atsižvelgdamos į 1992 m. kovo 17 d. Helsinkyje priimtos Konvencijos dėl pramoninių avarijų tarpvalstybinio poveikio nuostatas, numatydamos katastrofų, gaivalinių nelaimių bei kitų, su technologijos plėtra susijusių, ypatingų atsitikimų tikimybę, suvokdamos abiejų valstybių bendradarbiavimo būtinybę teikiant savitarpio pagalbą katastrofų, gaivalinių nelaimių bei kitų ypatingų atsitikimų atvejais ir norint užtikrinti, kad gelbėtojų grupės su įranga arba pagalbos priemonės būtų siunčiamos nedelsiant, taip pat atsižvelgdamos į tai, koks naudingas Susitariančiosioms Šalims gali būti keitimasis moksline ir technine informacija pramoninių avarijų, katastrofų, gaivalinių nelaimių bei kitų ypatingų atsitikimų prevencijos ir jų padarinių likvidavimo srityje, susitarė: 1 straipsnis Sąvokos Šioje Sutartyje vartojamos sąvokos turi tokią reikšmę: 1) „katastrofa, gaivalinė nelaimė bei kitas ypatingas atsitikimas“ – dėl žmonių, gamtos jėgų ar kitų nepaprastų priežasčių poveikio atsitikęs įvykis, kuris sukelia pavojų žmonių gyvybei ir sveikatai, turtui arba gamtos aplinkai; 2) „pagalbos prašančioji šalis“ – Susitariančioji Šalis, kurios įgaliotosios institucijos kreipiasi į kitą Susitariančiąją Šalį dėl pagalbos; 3) „pagalbą teikiančioji šalis“ – Susitariančioji Šalis, kurios įgaliotosios institucijos patenkina kitos Susitariančiosios Šalies pagalbos prašymą; 4) „tranzito valstybė“ – valstybė, per kurios teritoriją vyksta gelbėtojų grupės su įranga ir yra gabenamos pagalbos priemonės, kad pasiektų pagalbos prašančiosios šalies arba trečiosios valstybės teritoriją; 5) „gelbėtojų grupė“ – pagalbą teikiančiosios šalies siunčiama asmenų grupė, siekiant pagalbos prašančiajai šaliai suteikti pagalbą jos teritorijoje; 6) „pavienis ekspertas“-tam tikros srities specialistas, siunčiamas į pagalbos prašančiosios šalies teritoriją suteikti jai pagalbos; 7)“įranga“ – medžiagos, technikos, transporto priemonės, nuosavas gelbėtojų grupių aprūpinimas, gelbėjimo šunys, gelbėtojų grupių narių arba pavienių ekspertų asmeninė ekipuotė bei asmeninio naudojimo daiktai; 8) „pagalbos priemonės“ -materialinės vertybės, skirtos nemokamai išdalyti gyventojams, nukentėjusiems dėl katastrofos, gaivalinės nelaimės arba kito ypatingo atsitikimo. 2 straipsnis Sutarties objektas 1. Ši Sutartis reguliuoja savanoriškos pagalbos teikimo principus, įvykus katastrofai, gaivalinei nelaimei ar kitiems ypatingiems atsitikimams, kai kyla pavojus žmonių gyvybei ir sveikatai, turtui arba aplinkai, o pagalbos prašančioji šalis nepajėgia visiškai arba greitai likviduoti padarinių. Pagalba suteikiama pateikus prašymą. 2. Susitariančiosios Šalys bendradarbiaus, taikydamos metodus bei vykdydamos veiksmus, siekdamos padidinti savo prevencines galimybes bei galimybes likviduoti katastrofų, gaivalinių nelaimių bei kitų ypatingų atsitikimų sukeltus padarinius. 3 straipsnis Įgaliotosios institucijos 1. Pateikti ir priimti prašymą suteikti pagalbą yra įgaliotos šios institucijos: Lietuvos Respublikoje: Krašto apsaugos ministerija, Vidaus reikalų ministerija, Užsienio reikalų ministerija, galioja bet kuriai iš jų pateiktas ar priimtas prašymas suteikti pagalbą; Lenkijos Respublikoje: Vidaus reikalų ir administracijos ministras. 2. Pagal šios Sutarties nuostatas Susitariančiosios Šalys informuos viena kitą apie kitas institucijas, kurios įgaliotos kreiptis pagalbos ir priimti prašymus suteikti pagalbą bei vykdyti kitas užduotis, taip pat apie šių institucijų kompetencijos pasikeitimus. 3. Įgaliotosios institucijos pateikia prašymą suteikti pagalbą raštu arba žodžiu. Žodžiu pateiktą prašymą reikia nedelsiant patvirtinti raštu. 4. Prašyme suteikti pagalbą, be kita ko, nustatyti teikiamos pagalbos formą, apimtis ir terminus, taip pat nurodoma pagalbos prašančiosios šalies įgaliota institucija, atsakinga už gelbėjimo veiksmų koordinavimą ir bendrą vadovavimą. 5. Pagalbą teikiančiosios šalies įgaliotoji institucija kuo skubiau priima sprendimą suteikti pagalbą ir informuoja pagalbos prašančiąją šalį apie pagalbos suteikimo galimybes, sąlygas ir apimtį. Toliau Susitariančiųjų Šalių įgaliotosios institucijos suderina detalias pagalbos teikimo sąlygas. 6. Kad būtų įgyvendinta ši Sutartis, institucijos, nurodytos šio straipsnio 1 ir 2 dalyse, yra įgaliotos palaikyti tiesioginius ryšius. 4 straipsnis Pagalbos teikimo formos 1. Pagalbos prašančiosios šalies teritorijoje pagalbą gali suteikti gelbėtojų grupės arba pavieniai ekspertai, aprūpinti būtina įranga, be kita ko, pasirengę gesinti gaisrus, teikti techninę pagalbą, šalinti potvynių, radioaktyviojo, cheminio ir ekologinio pavojaus padarinius, suteikti medicinos pagalbą bei atlikti kitus gelbėjimo darbus. Pagalbos prašančiosios šalies pageidavimu pagalba gali būti teikiama perduodant pagalbos priemones ar bet kuriuo kitu būdu. 2. Gelbėtojų grupes, pavienius ekspertus, įrangą ir pagalbos priemones galima gabenti žemės, oro arba vandens transportu. 5 straipsnis Valstybės sienos perėjimas 1. Siekdamos kuo skubiau ir veiksmingiau suteikti pagalbą Susitariančiosios Šalys įsipareigoja taikyti supaprastintą vykimo per valstybės sieną tvarką. 2. Gelbėtojų grupės nariai arba pavieniai ekspertai, vykstantys teikti pagalbos, gali kirsti valstybės sieną ir būti pagalbos prašančiosios šalies teritorijoje, turėdami bet kokį asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, be vizų ir leidimų būti šalyje. Atitinkamoms tarnyboms pareikalavus gelbėtojų grupės vadovas ar pavienis ekspertas pateikia pagalbą teikiančios šalies įgaliotosios institucijos išduotą liudijimą, įgaliojantį teikti pagalbą, ir asmenų, sudarančių gelbėtojų grupę, sąrašą. Liudijimo pavyzdys yra šios Sutarties priedas. Neatidėliotinais atvejais gelbėtojų grupės ar pavienio eksperto siuntimą galima patvirtinti kitu tinkamu būdu. 3. Gelbėtojų grupės arba pavieniai ekspertai kerta valstybės sieną pasienio kontrolės punktuose, o neatidėliotinais atvejais – taip pat už pasienio kontrolės punkto ribų, apie tai iš anksto informavę atitinkamas Susitariančiųjų Šalių valstybės sienos apsaugos institucijas. 4. 1 ir 2 dalių nuostatos atitinkamai taikomos ir tais atvejais, kai viena iš Susitariančiųjų Šalių yra tranzito valstybė. Įgaliotosios institucijos atitinkamu laiku informuoja viena kitą apie tranzito būtinybę ir nustato jo vykdymo būdą, taip pat apie paramos gelbėtojų grupėms ir pavieniams ekspertams suteikimo būdą. 5. Gelbėtojų grupės nariai arba pavieniai ekspertai turi teisę pagalbos prašančiosios šalies teritorijoje vilkėti uniformą, jeigu tokia yra jų apranga pagal reglamentą. 6 straipsnis Įrangos ir pagalbos priemonių vežimas per valstybės sieną 1. Susitariančiosios Šalys taikys supaprastintą įrangos ir pagalbos priemonių įvežimo ir išvežimo procedūrą. Gelbėtojų grupės vadovas arba pavieniai ekspertai, kirsdami valstybės sieną, privalo pateikti atitinkamai pagalbos prašančiosios šalies muitinės institucijai vežamos įrangos ir pagalbos priemonių sąrašą. 2. Jeigu neatidėliotinais atvejais nėra galimybės pateikti vežamos įrangos ir pagalbos priemonių sąrašo, toks sąrašas turi būti pateiktas atitinkamai muitinės institucijai ne vėliau kaip per 30 dienų nuo valstybės sienos kirtimo datos. Kai yra įvežamos ir išvežamos narkotinės ir psichotropinės medžiagos, šis sąrašas turi būti pateiktas kertant valstybės sieną. 3. Gelbėtojų grupės arba pavieniai ekspertai negali įvežti ir išvežti jokių kitų daiktų, išskyrus įrangą ir pagalbos priemones, būtinas pagalbai suteikti. Įranga ir pagalbos priemonės neapmokestinamos muitais, mokesčiais bei rinkliavomis ir naudojamos tik pagalbai teikti. Įvežant ir išvežant įrangą ir pagalbos priemones muitinis įforminimas tvarkomas be eilės. 4. Prekių įvežimo ir išvežimo draudimai ir apribojimai netaikomi įvežamoms įrangai ir pagalbos priemonėms. Atliekant gelbėjimo darbus nesunaudotos, neprarastos ar nesunaikintos įranga ir pagalbos priemonės privalo būti išvežtos atgal ne vėliau kaip per 30 dienų po pagalbos suteikimo pabaigos. Jeigu dėl esminių aplinkybių jų išvežti atgal neįmanoma, apie įrangos rūšį, kiekį ir palikimo vietą reikia informuoti pagalbos prašančiosios šalies instituciją, kuri apie tai informuoja atitinkamą muitinės instituciją. Pagalbos prašančiosios šalies atitinkamos institucijos turi teisę kontroliuoti įrangos bei pagalbos priemonių panaudojimą ir saugojimą. 5. Jeigu įranga kaip pagalbos priemonė lieka pagalbos prašančiosios šalies teritorijoje, tuomet apie šį faktą būtina nedelsiant pranešti pagalbos prašančiosios šalies įgaliotajai institucijai, kuri prireikus praneš apie tai atitinkamai muitinės institucijai. Tokiu atveju paliktai įrangai netaikomi muitai, mokesčiai, rinkliavos ir jokie kiti mokėjimai, nustatomi ir renkami pagal Susitariančiųjų Šalių valstybių muitų nuostatus. 6. Leidžiama įvežti tik būtinajai medicinos pagalbai teikti reikalingas narkotines ir psichotropines medžiagas, kurias naudoti leidžiama tik kvalifikuotam medicinos personalui pagal pagalbos prašančiosios šalies vidaus teisės normas. Pagalbos prašančioji šalis turi teisę savo valstybės teritorijoje kontroliuoti šias medžiagas. 4 ir 5 dalių nuostatos taip pat taikomos, kai į pagalbos prašančiosios šalies teritoriją įvežamos ir iš jos išvežamos nepanaudotos narkotinės ir psichotropinės medžiagos. Nepanaudotoms narkotinėms ir psichotropinėms medžiagoms, kurios negali būti išvežtos iš pagalbos prašančiosios šalies teritorijos, taikomos tos šalies teisės normos. Pagal atitinkamas tarptautines sutartis dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų nelaikoma, kad šios medžiagos įvežamos ir išvežamos. 7. Pagal šią Sutartį nereikalaujama, kad transporto priemonės, naudojamos teikiant pagalbą, turėtų tarptautinio kelių transporto leidimus ir tarptautinį draudimą, taip pat nereikia mokėti mokesčių už autostradų ir greitkelių naudojimą. 8. Gelbėtojų grupės pagalbos prašančiosios šalies teritorijoje turi teisę ant savo transporto priemonių naudoti savo identifikavimo ženklus ir įspėjamuosius signalus. 9. 1-8 dalių nuostatos atitinkamai taikomos ir tais atvejais, kai viena iš Susitariančiųjų Šalių yra tranzito valstybė. 7 straipsnis Orlaivių panaudojimas 1. Orlaiviai gali būti naudojami gelbėjimo grupėms arba pavieniams ekspertams, įrangai ir pagalbos priemonėms vežti, taip pat pagalbai tiesiogiai teikti. 2. Kiekviena iš Susitariančiųjų Šalių, siekdama vykdyti šią Sutartį, gali leisti, kad kitos Susitariančiosios Šalies orlaiviai skristų virš jos valstybės teritorijos, taip pat nusileistų ir kiltų už tarptautinių oro uostų ribų. Tuo atveju pasienio kontrolę ir muitinį patikrinimą atlieka kompetentingos pagalbą teikiančiosios šalies įstaigos, kurios apie šį faktą praneša pagalbos prašančiosios šalies pasienio ir muitinės įstaigoms. 3. Įgaliotą pagalbos prašančiosios šalies arba tranzito valstybės instituciją apie ketinimą panaudoti orlaivius reikia iš anksto įspėti ir pateikti jai tikslią informaciją apie:
DI paaiškinimas pagal oficialų įstatymo tekstą. Orientacinis, nepakeičia teisinės konsultacijos.