LIETUVOS RESPUBLIKOS AUKŠČIAUSIOJI TARYBA K R E I P I M A S I S Į PASAULIO PARLAMENTUS IR VYRIAUSYBES 1991 m. birželio 1

LIETUVOS RESPUBLIKOS AUKŠČIAUSIOJI TARYBA K R E I P I M A S I S Į PASAULIO PARLAMENTUS IR VYRIAUSYBES 1991 m. birželio 18 d. Vilnius Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba kreipiasi į pasaulio valstybių Parlamentus bei Vyriausybes ir prašo suteikti tarptautinės teisės normomis pagrįstą statusą ir apsaugą tiems Lietuvos Respublikos piliečiams, kurie pasitraukė iš Lietuvos teritorijos dėl TSRS ginkluotųjų pajėgų persekiojimo. TSR Sąjunga, 1940 metais okupavusi ir aneksavusi Lietuvos Respubliką, jėga tebeverčia Lietuvos piliečius tarnauti okupacinėje kariuomenėje. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, 1990 m. kovo 11 dienos Aktu atstačiusi nepriklausomą Lietuvos valstybę, nutraukė TSRS įstatymų veikimą Lietuvoje ir nustatė, kad Lietuvos Respublikos piliečiai neprivalo tarnauti TSRS kariuomenėje ir kad jie gali tarnauti šioje kariuomenėje tik tuomet, kai patys laisvai pareiškia tokį norą. Priimti ir kiti nutarimai, kuriais siekiama užtikrinti Lietuvos Respublikos piliečių teisių apsaugą remiantis tarptautinės teisės normomis. Kartu Lietuva siekia, kad šie klausimai būtų išspręsti derybų su TSR Sąjunga būdu, tačiau derybos iki šiol nevyksta dėl TSRS kaltės. Lietuvos teritorijoje tebeesantys TSRS ginkluotųjų pajėgų daliniai ir toliau naudoja smurtą, verčia Lietuvos Respublikos piliečius tarnauti okupacinėje kariuomenėje, o pasitraukusius iš TSRS ginkluotųjų pajėgų ir atsisakius vykdyti šiuos neteisėtus reikalavimus persekioja ir grobia. Tebesitęsianti TSRS karinė agresija prieš Lietuvos Respubliką, smurtas jos piliečių atžvilgiu ypač atvirai ir brutaliai pasireiškė 1991 m. sausio 11 – 13 dienų įvykių metu: TSRS panaudojus ginkluotą jėgą prieš taikius Lietuvos gyventojus, žuvo 15 ir buvo sužeista daugiau kaip 600 žmonių. Visa tai liudija, kad Lietuvos Respublika, svetimai valstybei naudojant karinę jėgą ir nuolat grasinant ja, laikinai negali užtikrinti absoliučios savo piliečių teisių, jų gyvybės ir sveikatos apsaugos. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, atsižvelgdama į tai, kad Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 14 straipsnis skelbia, jog „persekiojamas kiekvienas žmogus turi teisę ieškoti prieglobsčio kitose šalyse ir juo naudotis“; turėdama galvoje, kad pasaulio valstybės, siekdamos apsaugoti žmogaus teises, 1951 m. SNO Konvencijoje dėl pabėgėlių statuso bei 1967 m. SNO priimtame šios Konvencijos Protokole nustatė asmenų, priverstų ieškoti savo teisių apsaugos kitose šalyse, teises ir pareigas; atkreipdama dėmesį į tai, kad TSR Sąjunga, toliau prievarta tebeimdama Lietuvos Respublikos piliečius į savo ginkluotąsias pajėgas, šiurkščiai pažeidžia 1949 m. Ženevos Konvencijos dėl taikių gyventojų apsaugos karo metu 51 straipsnį, draudžiantį prievarta imti užimtų teritorijų gyventojus į okupacinę kariuomenę; pažymėdama, kad nemažai Lietuvos Respublikos piliečių, kategoriškai atsisakydami tarnauti TSRS ginkluotosiose pajėgose ir siekdami dėl to išvengti TSRS kariškių prievartos, išsaugoti savo gyvybę bei sveikatą, pasitraukia į užsienio valstybes, kuriose jie neretai atsiduria neapibrėžtoje teisinėje padėtyje, kreipiasi į pasaulio valstybių Parlamentus ir Vyriausybes ir prašo – įvertinti Lietuvos Respublikos piliečių, pasitraukusių dėl minėto TSRS ginkluotųjų pajėgų persekiojimo į užsienį, teisinį statusą, atsižvelgiant į 1951 m. SNO Konvenciją dėl pabėgėlių statuso ir 1967 m. SNO priimtą šios Konvencijos Protokolą, – pripažinti šiuos Lietuvos Respublikos piliečius pabėgėliais nuo TSRS prievartos veiksmų, – padėti užtikrinti jų teisių ir pareigų, susijusių su šio statuso pripažinimu, įgyvendinimą. LIETUVOS RESPUBLIKOS AUKŠČIAUSIOSIOS TARYBOS PIRMININKAS V. LANDSBERGIS ______________