LIETUVOS RESPUBLIKOS ŽEMĖS ŪKIO MINISTRO Į S A K Y M A S DĖL DRĖGNIO RIEBALUOSE IR ALIEJUJE, MAGNIO, ŽALIOS LĄSTELIENOS

LIETUVOS RESPUBLIKOS ŽEMĖS ŪKIO MINISTRO Į S A K Y M A S DĖL DRĖGNIO RIEBALUOSE IR ALIEJUJE, MAGNIO, ŽALIOS LĄSTELIENOS NUSTATYMO PAŠARUOSE TECHNINIO REGLAMENTO PATVIRTINIMO 2001 m. sausio 18 d. Nr. 12 Vilnius Vadovaudamasis Pašarų įstatymu (Žin., 2000, Nr. 34-952) bei siekdamas pašarų kokybės tikslaus įvertinimo: 1. Tvirtinu Drėgnio riebaluose ir aliejuje, magnio, žalios ląstelienos nustatymo pašaruose techninį reglamentą (pridedama). 2. Nustatau, kad techninis reglamentas įsigalioja nuo 2001 m. vasario 1 d. ŽEMĖS ŪKIO MINISTRAS KĘSTUTIS KRISTINAITIS ______________ PATVIRTINTA Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2001 01 18 įsakymu Nr. 12 DRĖGNIO RIEBALUOSE IR ALIEJUJE, MAGNIO, ŽALIOS LĄSTELIENOS PAŠARUOSE NUSTATYMO TECHNINIS REGLAMENTAS Parengtas pagal 1972 m. gruodžio 5 d. ketvirtąją Komisijos direktyvą 73/46/EEB, nustatančią Bendrijos cheminės analizės metodus, atliekant valstybinę pašarų kontrolę, ir pagal 1981 m. liepos 30 d. Komisijos direktyvą 81/680/EB, 1992 m. lapkričio 3 d. Komisijos direktyvą 92/89/EEB, 1998 m. liepos 16 d. Komisijos direktyvą 98/54/EB bei 1999 m. balandžio 20 d. Komisijos direktyvą 1999/27/EB. I. BENDROSIOS NUOSTATOS 1. Šis techninis reglamentas nustato į rinką tiekiamų pašarinių žaliavų, kombinuotųjų pašarų cheminės analizės metodus pašarų kokybės valstybinei kontrolei vykdyti. 2. Jei pašarų analitei nustatyti taikomi du ar daugiau metodų, taikomą metodą, jei nenurodyta kitaip, pasirenka cheminę analizę atliekanti laboratorija, tačiau šis metodas turi būti nurodomas analizės sertifikate. 3. Šio techninio reglamento reikalavimų privalo laikytis visi prekinius pašarus gaminantys, laikantys, gabenantys, naudojantys, tarpininkaujantys juos parduodant ir jais prekiaujantys ūkio subjektai ir pašarų kokybės valstybinė kontrolės institucija. 4. Šio techninio reglamento reikalavimai netaikomi pašarams: 4.1. skirtiems eksportuoti ne į Europos Sąjungos valstybes nares; 4.2. gabenamiems uždarose transporto priemonėse arba uždarose pakuotėse tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją. II. SĄVOKOS, TERMINAI IR SUTRUMPINIMAI 5. Šiame techniniame reglamente vartojamos sąvokos turi tą pačią reikšmę kaip Pašarų įstatyme (Žin., 2000, Nr. 34-952) ir Pašarų klasifikatoriuje (Žin., 2000, Nr. 69-2064). 6. Šiuo reglamentu nustatytų metodų aprašymuose vartojami cheminių junginių trivialieji pavadinimai ir juos atitinkantys IUPAC terminai: acetonas – propanonas, CH3COCH3; druskos rūgštis – vandenilio chloridas, HCl; kalio hidroksidas – KOH; magnio sulfatas heptahidratas – magnio tetraoksosulfatas heptahidratas, MgSO4 × 7 H2O; 1-oktanolis – H(CH2)8OH; petrolio eteris – lengvoji benzino frakcija, virimo temperatūra 40 oC – 60 oC; sieros rūgštis – divandenilio tetraoksosulfatas, H2SO4; stroncio chloridas – stroncio dichloridas heksahidratas, SrCl2 × 6 H2O; stroncio nitratas- stroncio bis(trioksonitratas), Sr(NO3)2. 7. Metodų aprašymuose vartojamos santrumpos: a. p. – analiziškai grynas; – medžiagos tankis; c – medžiagos molinė koncentracija; m/v – procentinis masės ir tūrio santykis. III. MĖGINIŲ PARUOŠIMAS CHEMINEI ANALIZEI 8. Pašarų cheminių analizių metodų bendrosios nuostatos: 8.1. Mėginių paruošimas cheminėms analizėms: 8.1.1. aprašomi veiksmai taikomi galutiniams mėginiams (toliau – mėginiai), atsiųstiems į kontrolės laboratorijas po mėginių paėmimo pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymu patvirtintus pašarų mėginių paėmimo ir paruošimo metodus (Žin., 2000, Nr. 60-1786); 8.1.2. galutiniai mėginiai turi būti paruošti tokiu būdu, kad pasverti kiekiai, numatyti analizių metoduose, būtų homogeniniai ir atitiktų galutinį mėginį. 8.2. Būtinos atsargumo priemonės mėginių paruošimo metu: 8.2.1. visi būtini veiksmai turi būti atliekami išvengiant mėginio užteršimo ir jo sudėties pokyčio. Malimas, maišymas ir sijojimas turi būti atliekami kaip galima greičiau, kuo trumpiau mėginį veikiant oru ir šviesa. Neturi būti naudojami malūnai ir smulkintuvai, pastebimai įšildantys mėginį. Pašarus, kurie yra ypač jautrūs šilumai, rekomenduojama smulkinti rankomis. Įsitikinama, ar patys prietaisai nėra mikroelementų taršos šaltinis; 8.2.2. jei mėginys negali būti paruoštas be ženklaus mėginio drėgnio pokyčio, prieš paruošimą ir po jo nustatomas drėgnis pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymu patvirtintą drėgnio nustatymo metodą (Žin., 2000, Nr. 60-1784). 8.3. Galutinio mėginio paruošimo eiga: 8.3.1. galutinis mėginys kruopščiai sumaišomas maišytuvu arba rankomis. Mėginys padalijamas į dvi lygias dalis (jei tinka, turi būti naudojamas ketvirčiavimo metodas). Viena dalis saugoma tinkamoje švarioje, sausoje talpykloje, su oro nepraleidžiančiu kamščiu, antroji dalis (arba jai būdinga mažiausiai 100 g dalis) paruošiama taip: 8.3.1.1. pašarai gali būti malami iš karto, jei cheminės analizės metode nenurodyta kitaip. Visas sumaltas mėginys persijojamas per sietą su kvadratinėmis akutėmis, kurios kraštinės ilgis 1 mm (pagal rekomendaciją ISO R565). Vengiama per smulkaus sumalimo. Persijotas mėginys išmaišomas ir surenkamas į tinkamą, švarią, sausą talpyklą su oro nepraleidžiančiu kamščiu. Prieš pat svėrimą cheminei analizei mėginys vėl išmaišomas; 8.3.1.2. pašarai gali būti sumalami juos išdžiovinus, jei cheminės analizės metode nenurodyta kitaip. Mėginys džiovinamas siekiant sumažinti drėgnį iki 8 % – 12 % pagal parengtinio džiovinimo procedūrą, nurodytą drėgnio nustatymo metodo 4.3 punkte. Toliau dirbama, kaip nurodyta šio reglamento 8.3.1.1 punkte; 8.3.1.3. skysto ir pusiau skysto pašaro mėginys surenkamas į tinkamą, švarią, sausą talpyklą su oro nepraleidžiančiu kamščiu. Prieš pat svėrimą cheminei analizei mėginys kruopščiai išmaišomas; 8.3.1.4. kitų pašarų mėginiai, kurie negali būti paruošti vienu iš nurodytų būdų, turi būti paruošiami bet kokiu kitu būdu, garantuojančiu, kad cheminei analizei pasvertas mėginys yra homogeninis ir būdingas galutiniam mėginiui. 8.4. Mėginiai turi būti laikomi temperatūroje, kurioje nekistų jų sudėtis. Mėginiai, kuriuose numatyta analizuoti vitaminus ar kitas iš dalies šviesai jautrias medžiagas, turi būti laikomi rudo stiklo induose. 8.5. Reikalavimai reagentams ir prietaisams, naudojamiems cheminės analizės metoduose: 8.5.1. visi analiziniai reagentai turi būti analiziškai gryni (a. p.), jei cheminės analizės metoduose nenurodyta kitaip. Nustatant mikroelementus, reagentų grynumas turi būti tikrinamas tuščiuoju bandymu. Atsižvelgiant į gautą rezultatą, gali būti reikalingas tolesnis reagentų gryninimas; 8.5.2. jei analizės metodų veiksmuose, susietuose su tirpalų ruošimu, skiedimu, skalavimu ar plovimu, nenurodoma naudojamo tirpiklio ar skiediklio prigimtis, turi būti naudojamas vanduo. Vanduo turi būti tik demineralizuotas ar distiliuotas. Kai kuriais analizių metoduose nurodytais atvejais jis turi būti gryninamas specialiomis priemonėmis; 8.5.3. atsižvelgiant į kontrolės laboratorijose esančią įrangą, cheminės analizės metoduose leidžiama naudoti tik specialius ar specifinio naudojimo reikalaujančius instrumentus ir prietaisus. Jie turi būti ypač švarūs nustatant labai mažus medžiagų kiekius. 8.6. Cheminės analizės metodų taikymas ir rezultatų išraiška: 8.6.1. kiekviena medžiaga pašaruose paprastai nustatoma atskiru metodu. Jei yra pateikta keletas metodų, kontrolės laboratorijoje taikytas metodas turi būti nurodomas analizės ataskaitoje; 8.6.2. analizės ataskaitoje pateikiamas rezultatas išreiškiamas mažiausiai dviejų matavimų, atliktų su atskiromis mėginio dalimis, vidurkiu, esant patenkinamam šių matavimų pakartojamumui. Šis rezultatas išreiškiamas reikšmingų skaitmenų skaičiumi analizės metoduose nurodytu būdu ir, jei reikia, koreguojamas pagal drėgnio kiekį, esantį galutiniame mėginyje prieš jo paruošimą. IV. MĖGINIŲ CHEMINĖ ANALIZĖ 9. Drėgnis riebaluose ir aliejuje nustatomas taikant šio techninio reglamento 1 priede nurodytą metodą. 10. Magnio kiekis pašaruose nustatomas taikant šio reglamento 2 priede nurodytą metodą. 11. Žalia ląsteliena pašaruose nustatoma taikant šio reglamento 3 priede nurodytą metodą. SUDERINTA SUDERINTA Nacionalinės veterinarijos laboratorijos Lietuvos gyvulininkystės instituto direktorius direktorius E. Blaževičius J. Jatkauskas 2000 m. gruodžio 22 d. 2000 m. gruodžio 22 d. ______________ 1 priedas DRĖGNIO NUSTATYMAS RIEBALUOSE IR ALIEJUJE 1. Tikslas ir taikymo sritis Šiuo metodu nustatomas vandens ir lakiųjų medžiagų kiekis riebaluose ir aliejuje. 2. Metodo esmė Mėginys džiovinamas 103o C temperatūroje iki pastovios masės. Masės sumažėjimas nustatomas sveriant. 3. Naudojami prietaisai: 3.1. plokščiadugnis indas, pagamintas iš korozijai atsparios medžiagos, 8 cm – 9 cm skersmens ir apie 3 cm aukščio; 3.2. gyvsidabrio termometras, su sutvirtintu rezervuaru ir išsiplėtimo ertme viršutiniame gale, graduotas nuo 80oC iki 110oC, apytikriai 10 cm ilgio; 3.3. smėlio vonia arba elektrinė kaitinimo plytelė; 3.4. eksikatorius su veiksmingu džiovikliu; 3.5. analizinės svarstyklės. 4. Matavimas Į sausą, iš anksto pasvertą indą (3.1) su termometru (3.2) 1 mg tikslumu pasveriama apie 20 g išmaišyto mėginio. Kaitinama ant smėlio vonios ar elektrine kaitinimo plytele (3.3), nuolat maišant termometru taip, kad 90oC temperatūra būtų pasiekta maždaug per 7 minutes. Sumažinamas kaitinimas, stebint burbuliukų susidarymo dažnumą. Temperatūra neturi viršyti 105oC. Maišoma toliau, trinant indo dugną termometru, kol nebesusidarys burbuliukai. Norint įsitikinti, kad drėgnis visiškai pašalintas, keletą kartų pakaitinama iki 103oC ± 2oC ir atvėsinama iki 93oC tarp eilinių kaitinimų. Eksikatoriuje (3.4) atvėsinama iki kambario temperatūros ir pasveriama. Kaitinimas ir aušinimas kartojami, kol masės pakitimas tarp dviejų eilinių svėrimų neviršys 2 mg. Mėginio masės padidėjimas po pasikartojančių kaitinimų rodo riebalų oksidaciją. Tokiu atveju rezultatų apskaičiavimui naudojama svėrimo vertė iki masės didėjimo. 5. Rezultatų apskaičiavimas: 5.1. Drėgnis mėginio masės procentais apskaičiuojamas pagal šią formulę: čia: M0 – mėginio masė gramais; M1 – indo su turiniu masė gramais prieš kaitinimą; M2 – indo su turiniu masė gramais po kaitinimo. Rezultatai, mažesni nei 0,05%, turi būti užrašomi „mažiau nei 0,05%“. 5.2. Rezultatų pakartojamumas: Skirtumas tarp dviejų lygiagrečiai atliktų to paties mėginio drėgnio matavimų rezultatų neturi viršyti 0,05% absoliučios vertės. ______________ 2 priedas MAGNIO NUSTATYMAS ATOMINĖS ABSORBCIJOS SPEKTOMETRIJOS METODU 1. Tikslas ir taikymo sritis Šiuo metodu nustatomas magnio kiekis pašaruose. Metodas ypač tinkamas mažesniam nei 5% magnio kiekiui nustatyti. 2. Metodo esmė Mėginys sudeginamas ir jo likutis ištirpinamas praskiestoje druskos rūgštyje. Jei mėginyje nėra organinių medžiagų, jis iš karto ištirpinamas praskiestoje druskos rūgštyje. Tirpalas praskiedžiamas ir magnio kiekis nustatomas atominės absorbcijos spektrometrijos metodu lyginant su standartiniais tirpalais esant 285,2 nm bangos ilgiui. 3. Reagentai: 3.1. druskos rūgštis, a. p., = 1,16; 3.2. druskos rūgštis, a. p., = 1,19; 3.3. magnio skarda ar viela, arba magnio sulfatas heptahidratas, išdžiovintas vakuume kambario temperatūroje; 3.4. stroncio druskos (chlorido ar nitrato) tirpalas: 76,08 g SrCl2 x 6 H2O (a. p.). ar 60,38 g Sr(NO3)2 (a. p.) ištirpinama 1000 ml vandens, tirpale yra 2,5% (m/

1. v)stroncio; 3.5. standartinis magnio tirpalas: nuo magnio paviršiaus kruopščiai nuvaloma oksido plėvelė ir į 1000 ml matavimo kolbą 1 mg tikslumu pasveriama 1 g magnio ar 10,143 g magnio sulfato heptahidrato (3.3), įpilama 80 ml druskos rūgšties (3.1), ištirpinama ir skiedžiama vandeniu iki 1000 ml. 1 ml šio tirpalo yra 1,000 mg magnio. 4. Naudojami prietaisai: 4.1. platininiai, kvarciniai ar porcelianiniai tigliai mėginiams deginti; 4.2. mufelinė krosnis su termorele; 4.3. atominės absorbcijos spektrometras. 5. Matavimas: 5.1. Mėginio tirpalo paruošimas: 5.1.1. Pašarai, susidedantys tik iš mineralinių medžiagų: Miligramo tikslumu pasveriama 5 g mėginio, supilama į 500 ml matavimo kolbą su 250 ml – 300 ml vandens. Įpilama 40 ml druskos rūgšties (3.1), užvirinama ir nestipriai virinama 30 minučių. Tirpalas atvėsinamas, skiedžiamas vandeniu iki žymės, išmaišomas ir filtruojamas per sausą klostuotą filtrą į sausą stiklinę. Pirmieji 30 ml filtrato atmetami. Jei mėginyje yra silicio junginių, 5 g mėginio apdorojama su pakankamu kiekiu (15 ml – 30
2. ml)druskos rūgšties (3.2), sausai išgarinama ant vandens vonios ir vieną valandą džiovinama džiovinimo spintoje 105oC temperatūroje. Toliau dirbama pagal 5.1.2.2. 5.1.2. Pašarai, susidedantys daugiausia iš mineralinių medžiagų: 5.1.2.1. į tiglį miligramo tikslumu pasveriama 5 g mėginio ir deginama mufelinėje krosnyje 550oC temperatūroje, kol pelenuose nelieka anglies dalelių. Tiglis su pelenais atvėsinamas. Siekiant pašalinti silicio junginius, pelenai užpilami pakankamu kiekiu (15 ml – 30
3. ml)druskos rūgšties (3.2), sausai išgarinami ant vandens vonios ir vieną valandą džiovinami džiovinimo spintoje 105oC temperatūroje; 5.1.2.2. liekana apdorojama su 10 ml druskos rūgšties tirpalo (3.1). Panaudojant šiltą vandenį, tirpalas kiekybiškai perpilamas į 500 ml matavimo kolbą, atvėsinamas ir skiedžiamas vandeniu iki žymės. Išmaišoma ir filtruojama per sausą klostuotą filtrą į sausą stiklinę. Pirmieji 30 ml filtrato atmetami. 5.1.3. Pašarai, susidedantys daugiausia iš organinių medžiagų: Į tiglį miligramo tikslumu pasveriama 5 g mėginio ir deginama mufelinėje krosnyje 550oC temperatūroje, kol pelenuose nelieka anglies dalelių. Siekiant silicio junginius paversti netirpiais, pelenai apdorojami 5 ml druskos rūgšties (3.2), sausai išgarinami ant vandens vonios ir vieną valandą džiovinami džiovinimo spintoje 105oC temperatūroje. Pelenai apdorojami 5 ml druskos rūgšties (3.1), panaudojant šiltą vandenį, tirpalas kiekybiškai perpilamas į 250 ml matavimo kolbą, užvirinamas, atvėsinamas ir praskiedžiamas vandeniu iki žymės. Išmaišoma ir filtruojama per sausą klostuotą filtrą į sausą stiklinę. Pirmieji 30 ml filtrato atmetami. 6. Matavimas atominiu absorbciniu spektrometru: Skiedžiant standartinį tirpalą (3.5) vandeniu, pagaminami mažiausiai 5 standartiniai tirpalai su didėjančia koncentracija, atitinkančia geriausią spektrometro matavimo sritį. Į kiekvieną tirpalą pridedama po 10 ml stroncio druskos tirpalo (3.4) ir praskiedžiama vandeniu iki 100 ml. Filtrato, gauto pagal 5.1.1, 5.1.2 ar 5.1.3 punktą, viena alikvotinė dalis praskiedžiama vandeniu tiek, kad magnio koncentracija būtų tarp mažiausios ir didžiausios standartinių tirpalų koncentracijų. Druskos rūgšties koncentracija šiame tirpale neturi viršyti 0,4 mol/l. Pridedama 10 ml stroncio druskos tirpalo (3.4) ir vandeniu skiedžiama iki 100 ml. Standartinių ir mėginio tirpalų absorbcijos matavimas turi būti atliekamas esant 285,2 nm bangos ilgiui. 7. Rezultatų apskaičiavimas: 7.1. Pagal standartinius tirpalus apskaičiuojamas magnio kiekis mėginyje. Rezultatas išreiškiamas mėginio masės procentais. 7.2. Rezultatų pakartojamumas: dviejų to paties mėginio lygiagrečiai atliktų matavimų rezultatų skirtumas neturi būti didesnis kaip 5% santykinės vertės. ______________ 3 priedas ŽALIOS LĄSTELIENOS NUSTATYMAS 1. Tikslas ir taikymo sritis Šiuo metodu pašaruose nustatomas rūgštyse ir šarmuose netirpių organinių medžiagų, iš kurių pašalinti riebalai ir kurios apibrėžiamos kaip žalia ląsteliena, kiekis. 2. Metodo esmė Mėginys, iš kurio būtinai turi būti pašalinti riebalai, paeiliui veikiamas verdančiais tiksliai apibrėžtos koncentracijos sieros rūgšties ir kalio hidroksido tirpalais. Likutis atskiriamas filtruojant per stiklokeraminį filtrą, plaunamas, džiovinamas, sveriamas ir sudeginamas 475oC – 500oC temperatūroje. Masės sumažėjimas deginimo metu parodo, kad mėginyje yra žalios ląstelienos. 3. Reagentai: 3.1. sieros rūgštis, c = 0,13 mol/l; 3.2. priešputis (pvz.: 1-oktanolis); 3.3. adsorbentas (Celite 545 ar panašus), 4 valandas kaitintas 500 oC temperatūroje (6 pastaba); 3.4. acetonas; 3.5. petrolio eteris, virimo temperatūros ribos 40oC – 60oC; 3.6. druskos rūgštis, c = 0,5 mol/l; 3.7. kalio hidroksido tirpalas, c = 0,23 mol/l. 4. Naudojami prietaisai: 4.1. kaitinimo blokas virinimui sieros rūgšties ar kalio hidroksido tirpale, su filtravimo tiglio (4.2) laikikliu ir vamzdeliu su čiaupu skysčiui išleisti bei vakuumui ar suslėgtam orui tiekti. Kasdien, prieš naudojimą, blokas 5 minutes įkaitinamas virinant vandenį; 4.2. stiklinis filtravimo tiglis su įlydyta stiklokeramine filtravimo plokštele, porų dydis 40 mm – 90 mm. Pirmąkart naudojant, filtravimo tiglis kelias minutes kaitinamas 500 oC temperatūroje ir atvėsinamas (6 pastaba); 4.3. cilindras, mažiausiai 270 ml talpos, sujungtas su grįžtamuoju kondensatoriumi, tinkamas virinimui; 4.4. džiovinimo krosnis su termorele; 4.5. mufelinė krosnis su termorele; 4.6. ekstrahavimo blokas, sudarytas iš filtravimo tiglio (4.2) laikiklio ir nutekėjimo vamzdelio su čiaupu vakuumui ir skysčių nuleidimui; 4.7. jungimo elementai kaitinimo bloko (4.1), tiglio (4.2) ir cilindro (4.3) sujungimui bei šaltojo ekstrahavimo bloko (4.6) ir tiglio sujungimui. 5. Matavimas 0,001 g tikslumu pasveriamas 1 g paruošto mėginio ir patalpinamas į tiglį (4.2), (žr. 1, 2 ir 3 pastabas), pridedamas 1 g adsorbento (3.3). Filtravimo tiglis (4.2) prijungiamas prie kaitinimo bloko (4.1), po to prie tiglio prijungiamas cilindras (4.3). Į sumontuotą cilindrą ir tiglį įpilama 150 ml verdančios sieros rūgšties (3.1) ir, jei reikia, įlašinami keli lašai priešpučio (3.2). Skystis užvirinamas per 5 ± 2 minutes ir stipriai virinamas lygiai 30 minučių. Atidaromas išleidimo vamzdelio čiaupas (4.1) ir vakuumo pagalba per filtravimo tiglį filtruojama sieros rūgštis, likutis plaunamas trimis 30 ml verdančio vandens porcijomis, įsitikinant, kad po kiekvieno plovimo likutis yra sausai nufiltruojamas. Uždaromas išleidimo čiaupas, į sumontuotą cilindrą ir tiglį įpilama 150 ml verdančio kalio hidroksido tirpalo (3.7), įlašinami keli lašai priešpučio (3.2). Skystis užvirinamas per 5 ± 2 minutes ir stipriai virinamas lygiai 30 minučių. Filtruojama ir plaunama kaip ir naudojant sieros rūgštį. Po paskutinio plovimo ir džiovinimo tiglis su turiniu išimamas ir prijungiamas prie šaltojo ekstrahavimo bloko (4.6). Panaudojant vakuumą, likutis tiglyje plaunamas trimis 25 ml acetono (3.4) porcijomis, įsitikinant, kad po kiekvieno plovimo likutis sausai nufiltruojamas. Iki pastovaus svorio tiglis džiovinamas krosnyje 130oC temperatūroje. Po kiekvieno džiovinimo atvėsinamas eksikatoriuje ir greitai pasveriamas. Tiglis patalpinamas į mufelinę krosnį ir deginamas iki pastovios masės mažiausiai 30 minučių 475oC – 500oC temperatūroje. Po kiekvieno kaitinimo pirmiausia atvėsinama mufelinėje krosnyje, o prieš svėrimą – eksikatoriuje. Atliekamas tuščiasis bandymas be mėginio. Masės sumažėjimas po sudeginimo neturi viršyti 4 mg. 6. Rezultatų apskaičiavimas: 6.1. Žalia ląsteliena mėginio masės procentais apskaičiuojama pagal formulę: čia: (b –
4. c)´ 100 , a a – mėginio masė gramais; b – tyrimo metu po sudeginimo gautas masės pokytis gramais; c – tuščiojo bandymo metu po sudeginimo gautas masės pokytis gramais. 6.2. Rezultatų pakartojamumas: Skirtumas tarp dviejų lygiagrečiai atliktų to paties mėginio matavimų rezultatų neturi viršyti: 0,3% absoliučia verte, kai žalios ląstelienos kiekis mažesnis nei 10%; 3% santykine verte didesnio rezultato, kai žalios ląstelienos kiekis lygus arba didesnis nei 10%. Pastabos: 1. Iš pašarų, kuriuose žalių riebalų yra daugiau nei 10%, prieš analizę petrolio eteriu (3.5) pašalinami riebalai. Filtravimo tiglis su turiniu prijungiamas prie šaltojo ekstrahavimo bloko (4.6) ir, panaudojant vakuumą, likutis tiglyje plaunamas trimis 30 ml petrolio eterio porcijomis, įsitikinant, kad po kiekvieno plovimo likutis sausai nufiltruojamas. Tiglis su turiniu prijungiamas prie kaitinimo bloko (4.1) ir toliau dirbama pagal 5 punktą. 2. Jeigu iš pašarų neįmanoma iš karto pašalinti riebalų petrolio eteriu (3.5), jie šalinami, kaip nurodyta 1 pastaboje, virinami rūgštimi, plaunami ir dar kartą šalinami riebalai tokiu būdu: tiglis su turiniu prijungiamas prie šaltojo ekstrahavimo bloko (4.6) ir tris kartus plaunamas 30 ml acetono ir po to trimis 30 ml petrolio eterio porcijomis. Filtruojama vakuume iki sauso likučio, tęsiama 5 punkte aprašyta analizė, pradedant virinimu kalio hidroksido tirpale. 3. Jei pašaruose yra daugiau nei 5 % karbonatų, išreikštų kaip kalcio karbonatas, tiglis (4.2) su pasvertu mėginiu prijungiamas prie kaitinimo bloko (4.1). Mėginys tris kartus plaunamas 30 ml druskos rūgštimi (3.6), kiekvieną kartą užpiltas mėginys iki filtravimo paliekamas apytikriai vienai minutei. Vieną kartą išplaunama 30 ml vandens ir toliau dirbama pagal 5 punktą. 4. Jei prie to paties kaitinimo bloko yra jungiami keli tigliai, toje pačioje analizių serijoje negali būti atliekami du to paties mėginio matavimai. 5. Jei rūgštiniai ir šarminiai tirpalai po virinimo sunkiai filtruojami, per kaitinimo bloko išleidimo vamzdelį papučiamas suslėgtas oras ir filtruojama toliau. 6. Deginimo temperatūra neturėtų būti aukštesnė nei 500oC, siekiant pailginti stiklinių filtravimo tiglių naudojimo trukmę. Reikia vengti staigių temperatūros pokyčių tarp kaitinimo ir vėsinimo ciklų. ______________