Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko Vytauto Landsbergio kalba Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinės Asamblėjos 47-ojoje sesijoje Pone Prezidente, Pone Generalini Sekretoriau, Gerbiami delegatai! Leiskite pareikšti Jums, Pone Prezidente, ir laisviems Bulgarijos žmonėms mano nuoširdžius sveikinimus, kad Jūs išrinktas tokioms svarbioms pareigoms. Aš labai džiaugiuosi, kad Jūs, aktyvus naujos demokratinės Europos kūrimo dalyvis, pirmininkaujate šiai Asamblėjai, kurios tikslas atnaujinti Jungtinių Tautų Organizaciją. Tas uždavinys iškyla prieš mus todėl, kad pasauly įvyko tiek daug pasikeitimų. Lygiai prieš ketverius metus Lietuvoje, Vilniaus Katedros aikštėje, žmonės buvo mušami už tai, kad jie norėjo laisvės. Jie buvo susirinkę paminėti tos 1939 m. dienos, kada, jau vykstant Antrajam pasauliniam karui, Hitleris pardavė Stalinui dar neužkariautą Lietuvos žemę su visais žmonėmis ir jų teisėmis. Beveik po pusės šimtmečio, 1988 m., tų teisių buvo ne ką daugiau. Taigi 1988 m. rugsėjo 28-ąją Katedros aikštėje vieni badavo, kad būtų paleisti politiniai kaliniai, kiti dainavo apie Tėvynę ir reikalavo jai laisvės, treti ėjo su skydais ir guminėmis lazdomis ir mušė dainuojančius. Tokia buvo kova už teisę ir idėją, kova, kurią reikėjo suvokti ir įvertinti. Jos tarptautiniuose komentaruose ir vertinimuose taip pat vyko idėjų kova už teisę ir tiesą. Toks buvo Lietuvos neprievartinis diplomatinis išsivadavimo karas už savo šalies nepriklausomybę ir už visuotinį krikščionybės principą, kuriuo jau 2000 metų tiesa yra siejama su laisve. Dabar jau suėjo vieneri metai nuo tos rugsėjo dienos, kai prie Jungtinių Tautų pakilo Lietuvos vėliava. Mes matėme, kaip geso ir išnyko Sovietų Sąjunga, didžioji totalitarinė imperija nuo Baltijos iki Japonų jūros, o jos atstovaujamą vietą čia, Jungtinėse Tautose, užėmė naujoji demokratinė Rusija, perimdama savo pirmtakės teises ir įsipareigojimus. Mes matėme taip pat, kaip analogiškas tautų laisvės siekimas griovė mažą komunistinę imperiją Centrinės Europos pietuose, prie Adrijos jūros. Matėme, kaip abu didžios reikšmės procesus lydėjo gana ambivalentiški Vakarų valstybių, tai yra jų vadovų, jausmai ir požiūriai: pasaulio tvarka keičiasi į gera, blogo bus mažiau, tačiau permainos kelia nostalgiją buvusiai tvarkai, nes ji jau įprasta. Lietuvos požiūris nebuvo ambivalentiškas: mes politiškai rėmėm Armėniją, Gruzija, Moldovą ir islamiškas buvusios Sovietų Sąjungos tautas, siūlydami taikius problemų sprendimus; mes pirmieji 1991 m. pripažinom Slovėnijos ir Kroatijos nepriklausomybę, o jau šiemet – Bosnijos-Hercegovinos ir Makedonijos nepriklausomybę. Tai nebuvo daug, bet išreiškė poziciją, kylančią iš mūsų pačių patirties ir principų. Kokia ta patirtis? Prieš mus buvo kovojama magiškais būdais, galbūt specifiniu komunistiniu Rytų šamanizmu, kai visi dalykai vadinami ne savo vardais. Todėl mes išmokom atpažinti vaiduoklius ir patyrėme, kad vaiduoklis, pavadintas tikruoju vardu, pradeda nykti. Blogio imperija nyksta toliau, bet dar nėra išnykusi. Kartais atrodo net priešingai- vaiduoklis toks gyvas, kad gali vėl stotis tarp mūsų ir virš mūsų. Todėl, kai mes smerkiam ir siūlom teisti visą sovietų komunizmą, kai matom ir parodom Sovietų Sąjungos restauracijos užmačias, mes pasisakom už demokratinę Rusiją ir taikų pasaulyje. Demokratinė Rusija, kuri pasmerkė Sovietų Sąjungos 1940 m. įvykdytą Lietuvos aneksiją ir patvirtino 1990 m. atkurtą mūsų nepriklausomybę, neturėtų net pavienių savo pareigūnų lūpomis kalbėti apie neva "naujai atsiradusius" Baltijos kraštus. Tie pareigūnai daro blogą paslaugą tiesai, taigi ir savo šaliai, kuri taip nori atgimti, pakilti iš netiesos. Tai liečia ir kai kuriuos kitus pavadinimus bei ketinimus. Mes nemanom, pavyzdžiui, kad Serbijos kariuomenė, veikianti gretimose šalyse, galėtų būti vadinama „taikos palaikymo pajėgomis”, net jeigu panaudotų savo šalmams truputį mėlynų dažų. Mes nemanom, kad kur nors turėtų būti vienašališkai steigiamos tokios pajėgos, oficialiai skirtos veikti ir savoje, ir kaimynų teritorijoje, net nepasiklausiant, ar kaimyninės valstybės pritaria tokių pajėgų steigimui. Mes manom, kad ir valstybės, ir jų kariuomenės turėtų būti vadinamos savo vardais. Serbija ir Juodkalnija yra gražūs vardai, tinkami ir jungtinės valstybės pavadinimui, o vaiduokliai tegul išnyksta. Vienos valstybės veiksmus prieš kitą neteisinga ir labai pavojinga dangstyti etninėmis problemomis, konkrečią teisinę situaciją pakeisti neaiškia politine. Juo labiau pavojinga taip dangstyti ne bet kuriuos, o karinius veiksmus. Kai užpuolimas vadinamas neutraliu žodžiu "konfliktas", tai tokia trečiųjų šalių pozicija būna naudinga užpuolikui, ir ta pozicija jau nėra bešališka arba neutrali. Lietuva visa tai patyrė, ir aš manau, kad Lietuvos patyrimas, jai ginantis nuo smurto vien tiesa ir stengiantis išvengti politinių pinklių, gali būti naudingas kitiems, įskaitant ir šią organizaciją. Lietuva, Latvija ir Estija turi vieną didelį kaimyną, kurio visuomenės ir valdžios sanklodoje varžosi ir grumiasi kelios politinės jėgos: demokratinė, mažiau demokratinė ir labai mažai demokratinė. Ta kaimyno spauda, kuri paveldėjo iš senos imperijos charakteringą seną mąstymą, o gal ir daugiau ką, pastaruoju metu kultivuoja aršų antibaltizmą, tikrą naujo "šaltojo karo" politiką, kuri daro įtakos ir oficialių asmenų pareiškimams. Štai šios koncepcijos ir pareiškimai, einantys iš Rusijos parlamento ir Užsienio reikalų ministerijos konservatyviųjų sluoksnių, kelia mažesnių kaimynų rūpestį. Užsienio šalys yra skirstomos į dvi rūšis: artimasis užsienis ir tolimasis užsienis. Panašiai lietuvių kompozitoriaus Broniaus Kutavičiaus kūrinyje keturi partitūros instrumentai žymimi: artimas smuikas, tolimas smuikas, artimas fortepijonas, tolimas fortepijonas. Artimas smuikas yra tas, kurį klausytojas iš pirmos eilės gali pasiekti ranka ir todėl jaučia norą jį griebti kaip "savo gyvybinį interesą". Pasaulio muzikos darna tuo atveju mažiau rūpi. Rusijos parlamento Užsienio reikalų komisijoje 1992 m. birželio 30 d. parengtas rekomendacinis dokumentas Vyriausybei išdėsto kaip tik tokį požiūrį. Koncepcija nenauja, žinoma nuo Ivano Žiauriojo laikų. Ją naudodavo ir kitos valstybės, tik ne taip sėkmingai. "Artimasis užsienis" yra traktuojamas kaip "ypatingų" arba "specialių" interesų zona; sutarus dėl tokios koncepcijos ir esant reikalui, pasirašomas koks nors Molotovo Ribbentropo paktas, panaudojama karinė jėga, ir specialios rūšies užsienis tampa nebe užsieniu. Tada jau tolimesnis užsienis tampa nauju artimuoju užsieniu, todėl ir ypatingų interesų zona; teritorinė ekspansija tęsiasi ir tęstųsi, jeigu pakaktų jėgų, kol apskritai nebeliktų jokio užsienio... Tiems, kurie suvokia tokį teritorinio augimo procesą kaip natūralų, atvirkščias procesas yra labai skausmingas. Todėl stengiamasi jį stabdyti, nesivesti kariuomenės iš kaimynų teritorijos; todėl ieškoma, ką ta kariuomenė galėtų ginti, kad būtų pretekstas jos nesivesti. Tie politikai, kaip Prezidentas Jelcinas, kurie mąsto demokratiškai ir turi platesnį akiratį, kurie nori išvesti kariuomenę ir sureguliuoti santykius, - tie žmonės apšaukiami išdavikais, neginančiais nacionalinių, tai yra imperinių, didelės šalies interesų. ''Jūsų interesai yra mūsų interesai", o "jūsų teisės - yra mūsų teisės", -sakoma tautiečiams užsienyje, ypač tiems, kurie mano, kad jų geriausias interesas ir teisė yra buvusios imperijos tvarkos ir santykių restauracija. Aš manau kitaip, pavyzdžiui, - kad Estijos rusų geriausias interesas ir natūrali teisė yra išmokti truputėlį estiškai ir po kelių mėnesių tapti Estijos piliečiais pagal tą patį įstatymą, dėl kurio tiek triukšmaujama. Iš Estijoje gyvenančių lietuvių mes negirdėjome protestų, ir Lietuva neplanuoja prieš Estiją jokių sankcijų. Mes nestabdysim sutarčių ir nesikreipsime dėl sankcijų prieš Estiją į Jungtines Tautas. Aš negirdėjau kad to reikalautų Izraelis ir Ukraina, nors Rusijos užsienio reikalų ministras čia rūpinosi visomis Estijoje gyvenančiomis tautomis. Mes nesutinkame su Rusijos "Diplomatiniame žinyne" pareikšta nuomone, kad referendumas ar šiaip koks balsavimas vienoje valstybėje gali būti traktuojamas kaip "jėgos taikymo aktas" kitai valstybei su tos kitos valstybės tariama "teise" imtis "atsakomųjų priemonių ir dar nebūtinai simetriško pobūdžio"! Kam? - ogi tam, kad blogieji baltai "realiai nukentėtų". Šio pobūdžio diplomatija tikisi, kad (cituoju): "Rusijos nepasmerks bent jau tos šalys, kurių lėktuvai tą akimirką lėks, pavyzdžiui, Libijos arba Irako kryptimi". Pasakyta 1992 m. rugpjūčio mėnesį, o skamba kaip 1991 m. sausį. Kai mes girdime skelbiant net iš šitos tribūnos, jog jėgą reikia vartoti žmogaus teisėms apginti, tuoj galvojame, kad yra tas gynėjas policininkas, atėjęs, tarkim, į Moldovą iš Rusijos arba į Bosniją iš Serbijos. Ir Dubrovnike, ir Sarajeve jis gynė savo mažumos teises labai savotiškais būdais. Visa tai man primena seną ir niūrų dar Stalino laikų disidentišką pajuokavimą: ar bus trečiasis pasaulinis karas? – su atsakymu: nebus, bet bus tokia kova už taiką, kad neliks akmens ant akmens. Štai kodėl mes nenorėtumėme matyti, kaip Rusijos taikos palaikymo pajėgos virsta pajėgomis, "artimajame užsienyje" primetančiomis "Rusijos taiką" - pax Ruthena. Ir norėtume, kad kas nors prisimintų šimtų tūkstančių ištremtųjų iš Baltijos šalių žmogaus teises gauti kompensaciją ir kad kas nors, galbūt Jungtinių Tautų Organizacija, padėtų iškelti iš Baltijos dugno mūsų pakrantėse SSRS kariuomenės paskandintus Antrojo pasaulinio karo nuodus. Teisė bet kam gyventi prie Baltijos šiandien yra pavojuje. Mes norėtume matyti, kaip pasaulio bendrija padeda visoms iš raudonojo maro kylančioms gyventi tautoms, kaip pasaulio bendrija padeda Rusijai ir ekonomiškai, ir demokratijos bei teisingumo ieškojimuose. Visiems turėtų rūpėti, kad komunizmo mumijos ranka iš marmuro kapo nenutemptų su savimi į prarają didžiosios šalies ir talentingos tautos, o galbūt ir žmonijos. Mes priešinamės tam, primindami kitas vertybes, ne iš vaiduoklių pasaulio, Lietuva ir kitos Baltijos valstybės vėl yra klausimas Rusijai, ir pasaulio bendrija matys atsakymą. Galbūt ekonominis spaudimas ir nepaskelbtos blokados priemonės nėra mums tiesioginė bausmė už imperijos išardymą arba politinė pagalba kairiajai opozicijai. Gal tai pačios Rusijos sunkumai, nors turbūt ne vien ekonominiai. Ir mes jų turime visokių, todėl gerai pažįstame. Mums teikia vilties neseniai pasirašytos dviejų valstybių sutartys dėl Rusijos kariuomenės išvedimo iš Lietuvos, kurias sveikino demokratinis pasaulis ir daugybė geros valios žmonių. Jungtinės Tautos, aš neabejoju, siūlys, kad panašias sutartis pasirašytų ir Latvija su Rusija, Ir Rusija su Estija. Ir kariuomenės išvedimo procesas turi būti rūpestingai stebimas, kad keturios valstybės kuo greičiau normalizuotų santykius visų regiono tautų saugumo, gerovės ir draugystės sąlygomis. Aš dėkoju Jums, Pone Pirmininke už galimybę išreikšti šią viltį. Ponios ir ponai, baigdamas norėčiau pasakyti keletą minčių dėl čia svarstomų Jungtinių Tautų Organizacijos struktūrinių atnaujinimų. Jos irgi susijusios su mūsų patirtimi. Kai didžioji valstybė spaudžia ir kaltina mažą kaimyną, jis turi rasti paramos čia, Jungtinėse Tautose, kurios yra įsipareigojusios ginti mažuosius. Ir čia galėtų būti padaryti struktūriniai atstovavimo pakeitimai, jeigu Jungtinėse Tautose atsirastų Mažoji Europa - mažųjų Europos valstybių grupė su savu specifiniu tarptautinių problemų matymu ir panašiomis identiteto išsaugojimo problemomis. Galbūt ši Mažoji Europa inicijuotų ir visų pasaulio žemynų mažų valstybių solidarumo judėjimą. Saugumo Tarybą galėtų papildyti trys nauji nuolatiniai nariai – Japonija, Vokietija, Indija, ir veto nuo tos dienos turėtų ne bet kuris, o mažiausiai du nuolatiniai Saugumo Tarybos nariai, pareiškiantys bendrą veto būtinai kartu. Aš prašau priimti šias mintis į bendrą čia svarstomų idėjų banką ir dėkoju visiems delegatams už Jūsų malonų dėmesį. Niujorkas, 1992 m. rugsėjo 28 d.