Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui

Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui P R A Š Y M A S 2001 kovas, Vilnius Ištirti teisės aktų atitikimą Lietuvos Respublikos Konstitucijai Pareiškėjas: Lietuvos Respublikos Seimo narių grupė Gedimino pr. 53, 2002 Vilnius Pareiškėjų atstovas: Seimo nariai : V.P.Andriukaitis, R.Dovydėnienė Lietuvos Respublikos Seimas 2000 m. gruodžio 21 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 23 ir 32 straipsnių pakeitimo įstatymą Nr. IX-109 (“Valstybės žinios”, 2000, Nr.: 111-3573). Mūsų nuomone, šis įstatymas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Todėl, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 105 ir 106 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 63, 64 ir 65 straipsniais, prašome ištirti, ar : Lietuvos Respublikos Seimo 2000 m. gruodžio 21 d. priimto Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 23 ir 32 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. IX-109 (“Valstybės žinios”, 2000, Nr.: 111-3573) 1 ir 2 straipsniai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės principams, Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, 18 straipsniui, 23 straipsnio 1 ir 3 daliai, 29 straipsnio 1 ir 2 daliai, 46 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 ir 1 daliai, 52 straipsniui. Ginčijamu įstatymu įtvirtinama nauja Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 23 ir 32 straipsnių redakcija, pagal kurią 23 straipsnio 1 ir 2 dalyse, taip pat 32 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinama nuostata mokėti dalį senatvės pensijos papildomos dalies turintiems draudžiamųjų pajamų senatvės pensininkams. Be to, pagal ginčijamąjį įstatymą, kuo didesnė yra asmeniui paskirtos senatvės pensijos papildoma dalis, tuo mažesnė tos dalies dalis jam išmokėtina. Mūsų nuomone, tai tikrai nėra pagrįsta, atsižvelgiant į pačią valstybinių socialinio draudimo pensijų koncepciją, taip pat į tai, kad senatvės pensijos papildomos dalies dydis yra tiesiogiai susijęs su asmens socialinio draudimo stažu bei turėtomis pajamomis, nuo kurių buvo mokomos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Valstybinė socialinio draudimo pensijų sistema remiasi privalomumo, solidarumo, socialinio teisingumo ir lygiateisiškumo principais, atskleidžiančiais teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės esmę bei padedančiais siekti bendros tautos gerovės. Privalomumo principas reiškia, kad visi visuomenės nariai, demokratiškai išrinktoms institucijoms priėmus šį sprendimą, privalomai dalyvauja draudimo sistemoje ir tokiu būdu šiuo metu dirbantys visuomenės nariai perveda įmokas, iš kurių formuojamos pensijos šiuo metu jos sulaukusiems žmonėms. Socialinio teisingumo ir solidarumo principas realizuoja svarbiausias moralines visuomenės vertybes ir leidžia visuomenės nariui realiai tikėti įgyti teisę gauti senatvės pensiją. Lygiateisiškumo principas užtikrina visiems visuomenės nariams vienodas galimybes naudotis šiomis socialinėmis garantijomis. Tad neatsitiktinai valstybinių socialinio draudimo pensijų koncepcija išplaukia iš Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės principo. Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje yra įtvirtinti atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės principai. Siekiant realizuoti šiuos principus teisės sistema turi būti kuriama ir tobulinama remiantis konstituciniais, bendraisiais teisės principais, vengiant galimų prieštaravimų tiek teisės šakos, tiek teisės sistemos atžvilgiu. Teisinėje valstybėje neįmanomas įstatymų prieštaravimas ir neatitikimas pagrindiniam įstatymui - Konstitucijai, įstatymų nesuderinamumas ir prieštaravimas vieno kitam, tokių pačių teisinių santykių reguliavimas skirtingo turinio teisės normomis. Lietuvos Respublikos Seimas, leisdamas teisės aktus, yra saistomas ir teisinės valstybės principų, ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos. Seimas turi užtikrinti, kad jo leidžiami teisės aktai vienas kitam neprieštarautų, būtų suderinti. Apie tai Konstitucinis teismas jau yra pasisakęs: “… Seimas, atstovaudamas tautai, kaip įstatymų ir kitų teisės aktų leidėjas, yra savarankiškas tiek, kiek jo galių neriboja Konstitucija bei įstatymai. Neginčytina Seimo prerogatyva yra priimti, pakeisti, papildyti bei pripažinti netekusiais galios galiojančius įstatymus ir poįstatyminius aktus, tačiau tik laikantis Konstitucijoje nustatytos tvarkos ir visuotinai pripažintų teisės aktų suderinamumo principų” (1997 m. gegužės 29 d. nutarimas). Seimo leidžiami teisės aktai turi atitikti ir teisingumo principo reikalavimus. Dėl to Konstitucinis Teismas yra pasisakęs: “Vienas pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo priemonės, tikslų – teisingumas. Jis yra vienas svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindų. Teisingumo ir teisinės valstybės siekis įtvirtintas Konstitucijos preambulėje. Jis gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos. Teisingumo negalima pasiekti pripažįstant tik vienos grupės arba vieno asmens interesus ir kartu neigiant kitų interesus” (1995 m. gruodžio 22 d. nutarimas). Su teisingumo principu glaudžiai susijęs ir kitas - darnios visuomenės principas, reiškiantis, jog leidžiamais teisės aktais būtina užtikrinti tam tikrą įvairių socialinių grupių interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos. Darnios visuomenės negalima sukurti nepagrįstai ribojant atskirų socialinių grupių teises. Mūsų įsitikinimu, ginčijamas teisės aktas nepagrįstai apribojo atskiros visuomeninės grupės teises, akivaizdžiai pažeidė minėtus principus. Aptariant kitus teisės principus, be kurių teisinė valstybė negali būti įsivaizduojama, būtina pabrėžti teisės aiškumo principą, reiškiantį, jog teisės taikymas konkrečiai situacijai turi būti tiksliai nuspėjamas. Iš šio bendrojo teisinio aiškumo principo gali būti išvedami kiti: 1.Pagarba įgytoms teisėms. Teisėtai įgyta teisė nebegali būti atimta. Ginčijamu atveju, teisės į pensiją apribojimu dirbantiems pensininkams šis principas yra akivaizdžiai pažeidžiamas. 2.Teisės negaliojimas atgal. Teisė negali būti taikoma asmeniui, kuris negalėjo žinoti apie jos egzistavimą. Kadangi asmenims, jau anksčiau mokėjusiems privalomojo draudimo įmokas, tuo buvo garantuota teisė į valstybinę socialinio draudimo pensiją, negalima įstatymu šios teisės atimti. Kitokios valstybinės socialinio draudimo pensijos gavimo sąlygos gal ir galėtų būti taikomos tik asmenims, kurie teisę į šias pensijas įgytų įmokas mokėdami jau naujos socialinio draudimo sistemos sąlygomis, jei jiems apie tai būtų iš anksto pranešama. Be to, naujos socialinio draudimo sistemos nuostatos gali keisti jau anksčiau buvusias teises tik jų plėtimo ir gerinimo, bet ne bloginimo kryptimi. 3.Pagrįstas tikėjimasis.Asmuo turi teisę veikti (ir vykdyti savo verslą) pagrįstai tikėdamasis, kad teisė, kokia ji yra, bus taikoma ir toliau. Ginčijamu atveju, teisės į pensiją apribojimas dirbantiems pensininkams šį principą vėl akivaizdžiai pažeidžia.

1. Proporcingumo principas reikalauja, kad naudojamos priemonės atitiktų tą tikslą, kurio jomis siekiama, kiekviena valstybės taikoma poveikio priemonė negali būti per daug griežta ir varžyti teisės subjektus daugiau, negu reikia teisėtiems tikslams pasiekti. Taigi nukrypti nuo bendros taisyklės leidžiama tik tiek, kiek yra būtina keliamiems tikslams pasiekti. Tam tikram ratui asmenų neturi būti užkraunama sunki našta vien tik tam, kad pasiektų kokį nors tikslą, mažai reikšmingą kitiems asmenims. Ginčijamu atveju, diferencijuojant valstybinę socialinio draudimo pensiją dirbantiems ir nedirbantiems pensininkams, yra pažeidžiamas ir šis principas.
2. Lygiateisiškumo arba nediskriminacijos principas reiškia, kad vienodos situacijos turi būti traktuojamos vienodai arba, kitaip tariant, jos neturi būti traktuojamos skirtingai, nebent egzistuoja objektyvus tokio skirtingo traktavimo pateisinimas. Mūsų šalies teisės teorijos specialistai išskiria šiuos teisinės valstybės ypatumus (S.Vansevičius. Valstybės ir teisės teorija.: Vilnius, Justitia, 2000; p.: 42-43):
3. Įstatymų viršenybė;
4. Piliečių teisių ir laisvių neliečiamybė ir garantijos, piliečių ir valstybės tarpusavio atsakomybės nustatymas;
5. Valdžių padalijimo principas;
6. Demokratinio režimo, teisėtumo ir konstitucingumo visuomenėje kūrimas ir palaikymas. Kaip jau aukščiau buvo nurodyta, ginčijami aktai analogiškai pažeidžia ir šiuos principus. Piliečiai negali pasitikėti valstybe, nes jiems prieš tai niekas nesakė, kad jų socialinės garantijos bus bloginamos. Toks žingsnis blogina piliečių ir valstybės tarpusavio atsakomybės balansą, apsunkina ir konstitucingumo visuomenėje palaikymą bei kūrimą, naikina teisinę sąmonę bei užkerta kelią piliečiams naudotis konstituciniais teisiniais gėriais. Mūsų nuomone, ginčijamo įstatymo nuostatos, atimančios iš dirbančių pensininkų dalį senatvės pensijos, prieštarauja visiems aukščiau išdėstytiems bendriesiems teisės principams, nes nėra jokio pagrindo suvaržyti atskiros visuomenės dalies teises, o ginčijamu įstatymu jokio teigiamo ekonominio efekto taip pat nėra pasiekiama. Todėl ginčijamos nuostatos prieštarauja ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, teigiančiai, jog Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Seimas, kaip viena iš valdžios įstaigų, negali priimti sprendimų, bloginančių žmonių padėtį ar diskriminuojančių atskiras socialines grupes. Akivaizdu, jog žmonės, dalyvaudami privalomojo draudimo sistemoje, žinojo, kas jų laukia, kai jie gaus senatvės pensiją. Jie planavo savo gyvenimą, remdamiesi savo pajamų, savo perspektyvų prognozėmis, jie pasitikėjo savo valdžios įstaigomis ir tuo, jog jos negali priimti sprendimų jų padėties bloginimo kryptimi, nes jos tarnauja žmonėms. Šiuo atveju Seimo sprendimas aiškiai pažeidė žmonių pasitikėjimą konstituciniais teisiniais gėriais. Ginčijami teisės aktai prieštarauja ir 18 straipsniui, skelbiančiam, jog žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės (šiuo atveju tam tikros grupės teisės yra nepagrįstai suvaržomos). Iš šių prigimtinių teisių iškyla ir LR Konstitucijoje įtvirtinti konstituciniai teisiniai gėriai. Vienas iš tokių - valstybės laiduojama teisė gauti senatvės pensiją. Ši teisė gali būti traktuojama tik plečiamąja prasme, bet ne siaurinama, nes tai kyla iš žmogaus teisių ir laisvių prigimties. Ginčijamas teisės aktas prieštarauja ir 29 straipsnio 1 daliai, kurioje įtvirtinta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs (šiuo atveju, diferencijuojant pensininkus į dirbančius ir nedirbančius, atsiranda diskriminacija). Tuo tarpu šių apribojimų įvedimas pastato į nevienodas sąlygas asmenis, dar ir tokiu atveju: jei asmuo gauna pensiją ir dar yra įsteigęs personalinę įmonę, jis gauna pajamų, bet šiuo atveju, jo pensija nemažinama, o jei asmuo dirba samdomą darbą - mažinama. Tas pats pasakytina ir Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalies nuostatos atžvilgiu. Ginčijami teisės aktai prieštarauja ir 29 straipsnio 2 dalies nuostatai, jog žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu (šiuo atveju tam tikros grupės teisės ginčijamais aktais yra nepagrįstai suvaržomos); nėra suprantama, ir kodėl apribojimai yra taikomi ne tik valstybės tarnyboje, bet ir privačiame sektoriuje. Taip susiklosto absurdiška diskriminacinė situacija, kai asmenų, turinčių individualias (personalines) įmones, teisė į valstybinę socialinio draudimo pensiją yra neribojama, o dirbančių pensinio amžiaus asmenų - ribojama. Juk Konstitucinis Teismas 1997 m. lapkričio 13 d. yra pasisakęs: " Lygybės įstatymui principas teisėje reiškia "lygų matą", kai reikia tą pačią normą taikyti skirtingiems asmenims". Ginčijamas teisės aktas, mūsų nuomone, prieštarauja ir 46 straipsnio 3 daliai, įtvirtinančiai, jog valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (ginčijamu teisės aktu ne tik yra pažeidžiami ir teisingos bei darnios visuomenės principai, bet jie neduoda ir ekonominio efekto). Šiuo atveju atsiranda rimti prieštaravimai tarp atskirų socialinių grupių, didėja visuomenės nestabilumas bei negatyvūs pokyčiai darbo rinkoje, o visa tai netarnauja bendrai Tautos gerovei. Kadangi valstybinės socialinio draudimo pensijos yra formuojamos iš asmenų mokamų valstybinių socialinio draudimo įmokų, teisę į valstybinę socialinio draudimo pensiją galima traktuoti kaip su teise į nuosavybę susijusią teisę. Todėl šios teisės ribojimas, apribojant pačios pensijos dydį, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai, teigiančiai, jog nuosavybė neliečiama, 23 straipsnio 3 daliai, teigiančiai, jog nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama, 46 straipsnio 1 daliai, teigiančiai, jog Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva. Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 23 d. nutarime yra pabrėžiama: "Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnio turinį, yra konstatavęs, kad Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalyje yra nustatytas konstitucinis privačios nuosavybės gynimo principas, kuris reiškia, jog savininkui, kaip subjektinių teisių į turtą turėtojui, yra garantuojama teisė reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo teisių". Dėl visa to, kas išdėstyta aukščiau, ginčijamas įstatymas taip pat prieštarauja ir Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, jog kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju, bei 52 straipsniui, įtvirtinančiam, jog valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais. Konstitucinis Teismas yra ne kartą pabrėžęs, kad "valstybė ir kiti subjektai negali neribotai kištis į asmens ūkinę veiklą. Neleistina apribojimais paneigti tokių esminių ūkinės veiklos laisvės nuostatų, kaip ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumas, sąžininga konkurencija ir kt." (1995 m. balandžio 20 d. Nutarimas). Remdamiesi aukščiau išdėstytu ir vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 105 ir 106 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 63, 64 ir 65 straipsniais, prašome ištirti, ar : Lietuvos Respublikos Seimo 2000 m. gruodžio 21 d. priimto Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 23 ir 32 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. IX-109 (“Valstybės žinios”, 2000, Nr.: 111-3573) 1 ir 2 straipsniai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės principams, Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, 18 straipsniui, 23 straipsnio 1 ir 3 daliai, 29 straipsnio 1 ir 2 daliai, 46 straipsnio 1 ir 3 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui. Priedas: Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 23 ir 32 straipsnių pakeitimo įstatymas Nr. IX-109 (“Valstybės žinios”, 2000, Nr.: 111-3573). Seimo nariai:
7. A.Macaitis
8. I.Šiaulienė
9. Z.Balčytis
10. V.Velikonis
11. A.Salamakinas
12. G.Purvaneckienė
13. A.Sysas
14. S.Kružinauska
15. A.Kunčinas
16. J.Jurkus
17. A.Butkevičius
18. J.Budrevičius
19. R.Dovydėnienė
20. V.Baravykas
21. K.Kriščiūnas
22. J.Korenka
23. G.Mikolaitis
24. N.Medvedev
25. M.Pronckus
26. V.Popovas
27. A.Rimas
28. Z.Mačernius
29. V.Orechovas
30. J.Narvilienė
31. J.Veselka
32. V.Nekrašas
33. J.Utovka
34. R.Sinkevičius
35. V.Saulis
36. A.Plokšto
37. A.Pulokas
38. G.Kirkilas
39. V.Einoris
40. M.Bastys
41. B.Vėsaitė
42. O.Babonienė
43. V.Greičiūnas
44. J.Karosas
45. E.Kaniava
46. V.P.Andriukaitis
47. G.Didžiokas
48. Č.Juršėnas
49. J.Sabatauskas
50. P.Papovas
51. J.Bernatonis
52. B.Bradauskas
53. A.Sakalas
54. R.Ruzas
55. S.Dmitrijevas
56. V.Rinkevičius
57. P.Gražulis
58. J.Razma
59. V.Matuzas
60. E.Klumbys
61. R.Karbauskis
62. J.Olekas
63. A.Saudargas
64. S.Burbienė
65. A.Vidžiūnas
66. G.J.Mincevičius
67. P.Jakučionis
68. V.Landsbergis
69. A.Stasiškis
70. J.Čiulevičius
71. K.Prunskienė
72. K.Bobelis
73. S.Buškevičius
74. A.Kubilius
75. I.Degutienė
76. V.Šustauskas