← Lietuva

ŠIAURĖS ATLANTO SUTARTIES ŠALIŲ SUSITARIMAS DĖL JŲ KARINIŲ PAJĖGŲ STATUSO

ŠIAURĖS ATLANTO SUTARTIES ŠALIŲ SUSITARIMAS DĖL JŲ KARINIŲ PAJĖGŲ STATUSO Šiaurės Atlanto Sutarties Šalių susitarimas dėl jų KARINIŲ pajėgų statuso 1949 m. balandžio 4 d. Vašingtone pasirašytos Šiaurės Atlanto Sutarties Šalys, atsižvelgdamos į tai, kad vienos Šalies karinės pajėgos susitarus gali būti pasiųstos tarnauti kitos Šalies teritorijoje; turėdamos galvoje tai, kad sprendimas jas pasiųsti ir jų siuntimo sąlygos, jei tokių sąlygų nenustato šis Susitarimas, ir toliau priklausys nuo suinteresuotų Šalių atskirų susitarimų; vis dėlto norėdamos apibrėžti tokių pajėgų statusą jų buvimo kitos Šalies teritorijoje metu, susitarė: 1 straipsnis 1. Šiame Susitarime sąvoka:

  1. a)„karinės pajėgos“ – tai personalas, kuris priklauso vienos Susitariančiosios Šalies sausumos, jūros arba oro ginkluotosioms tarnyboms, esančioms kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje Šiaurės Atlanto Sutarties zonoje, ir vykdo savo oficialias pareigas, jei tos dvi Susitariančiosios Šalys gali susitarti, kad tam tikri asmenys, daliniai ar formuotės šiame Susitarime nebus laikomi sudarančiais „karines pajėgas“ ar joms priklausančiais;
  2. b)„civilinės tarnybos“ – tai civilinis personalas, lydintis Susitariančiosios Šalies karines pajėgas ir dirbantis tos Susitariančiosios Šalies ginkluotose pajėgose, jei šie asmenys nėra asmenys be pilietybės, nėra nacionaliniai subjektai valstybės, kuri nėra Šiaurės Atlanto Sutarties Šalis, taip pat nėra nacionaliniai subjektai ar nuolatiniai gyventojai tos valstybės, kurioje apsistojusios karinės pajėgos;
  3. c)„išlaikomas asmuo“ – tai karinių pajėgų ar civilinių tarnybų nario sutuoktinis arba nuo to nario materialiai priklausomas vaikas;
  4. d)„siunčiančioji valstybė“ – tai Susitariančioji Šalis, kuriai priklauso karinės pajėgos;
  5. e)„priimančioji valstybė“ – tai Susitariančioji Šalis, kurios teritorijoje yra apsistojusios tam tikros karinės pajėgos ar civilinės tarnybos, nesvarbu, ar jos toje teritorijoje būtų dislokuotos, ar vyktų per ją tranzitu;
  6. f)„siunčiančiosios valstybės karinės institucijos“ – tai tos siunčiančiosios valstybės institucijos, kurioms tos valstybės įstatymai suteikia įgaliojimus taikyti tos valstybės karinius įstatymus jos karinių pajėgų ar civilinių tarnybų nariams;
  7. g)„Šiaurės Atlanto Taryba“ – tai pagal Šiaurės Atlanto Sutarties 9 straipsnį įsteigta Taryba arba bet kuri jai pavaldi institucija, įgaliota veikti jos vardu. 2. Susitariančiųjų Šalių teritorijose, kurioms pagal 20 straipsnį galioja arba gali būti taikomas šis Susitarimas, Susitariančiųjų Šalių politinių vienetų institucijoms Susitarimas taikomas taip, kaip jis taikomas tų Susitariančiųjų Šalių centrinėms institucijoms, tačiau su išlyga, kad politiniams vienetams priklausantis turtas nėra laikomas Susitariančiajai Šaliai priklausančiu turtu pagal 8 straipsnį. 2 straipsnis Karinių pajėgų ir jų civilinių tarnybų nariai, taip pat jų išlaikomi asmenys privalo gerbti priimančiosios valstybės įstatymus ir susilaikyti nuo bet kokios su šio Susitarimo dvasia nesuderinamos veiklos, ypač nuo bet kokios politinės veiklos priimančiojoje valstybėje. Siunčiančioji valstybė taip pat privalo tuo tikslu imtis reikiamų priemonių. 3 straipsnis 1. Laikantis šio straipsnio 2 dalyje nurodytų sąlygų ir atlikus priimančiosios valstybės nustatytus formalumus, taikomus karinių pajėgų ar jų narių atvykimui ir išvykimui, atvykstantiems į priimančiosios valstybės teritoriją ar išvykstantiems iš jos karinių pajėgų nariams netaikomos pasų ir vizų taisyklės bei imigracinis tikrinimas. Jiems taip pat netaikomos priimančiosios valstybės taisyklės dėl užsieniečių registravimo ir kontrolės, tačiau nelaikoma, kad jie įgyja teisę nuolat būti ar gyventi priimančiosios valstybės teritorijoje. 2. Karinių pajėgų narių reikalaujama turėti tik toliau nurodytus dokumentus. Pareikalavus jie privalo pateikti šiuos dokumentus:
  8. a)siunčiančiosios valstybės išduotą asmens liudijimą su nuotrauka, kuriame būtų nurodyta: vardas, pavardė, gimimo data, karinis laipsnis ir numeris (jei yra), taip pat tarnyba;
  9. b)asmeninį ar kolektyvinį judėjimo įsakymą siunčiančiosios valstybės kalba ir anglų bei prancūzų kalbomis, išduotą atitinkamos siunčiančiosios valstybės arba Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos institucijos ir patvirtinantį to asmens ar grupės kaip karinių pajėgų nario ar narių statusą ir tai, kad buvo įsakytas judėjimas. Priimančioji valstybė gali reikalauti, kad judėjimo įsakymas taip pat būtų patvirtintas atitinkamo jos atstovo parašu. 3. Civilinių tarnybų narių ir išlaikomų asmenų pasuose nurodomas toks jų statusas. 4. Jei karinių pajėgų ar civilinių tarnybų narys pasitraukia iš siunčiančiosios valstybės tarnybos ir nėra repatrijuojamas, siunčiančiosios valstybės institucijos nedelsdamos apie tai informuoja priimančiosios valstybės institucijas ir nurodo visas reikiamas detales. Siunčiančiosios valstybės institucijos taip pat informuoja priimančiosios valstybės institucijas apie visus karinių pajėgų ar civilinių tarnybų narius, kurie pasišalina iš tarnybos ilgiau negu dvidešimt vienai dienai. 5. Jei priimančioji valstybė reikalauja, kad jos teritoriją paliktų karinių pajėgų ar civilinių tarnybų narys, arba priima įsakymą dėl buvusio karinių pajėgų ar civilinių tarnybų nario išsiuntimo, taip pat dėl esamo ar buvusio karinių pajėgų ar civilinių tarnybų nario išlaikomo asmens išsiuntimo, siunčiančiosios valstybės institucijos atsako už tokio asmens susigrąžinimą į savo teritoriją ar kitokį jo pašalinimą iš priimančiosios valstybės. Ši straipsnio dalis taikoma tik tiems asmenims, kurie nėra priimančiosios valstybės piliečiai ir atvyko į priimančiąją valstybę kaip karinių pajėgų ar civilinių tarnybų nariai arba turėdami tikslą jais tapti, taip pat tokių asmenų išlaikomiems asmenims. 4 straipsnis Priimančioji valstybė:
  10. a)be vairavimo egzamino ar mokesčio pripažįsta galiojančiu siunčiančiosios valstybės arba jos vieneto karinių pajėgų ar civilinių tarnybų nariui išduotą vairuotojo pažymėjimą ar leidimą arba karinį vairuotojo pažymėjimą; arba
  11. b)be vairavimo egzamino išduoda savo vairuotojo pažymėjimą ar leidimą karinių pajėgų ar civilinių tarnybų nariams, turintiems vairuotojo pažymėjimą ar leidimą arba karinį vairuotojo pažymėjimą, išduotą siunčiančiosios valstybės arba jos vieneto. 5 straipsnis 1. Karinių pajėgų nariai paprastai dėvi uniformą. Jei siunčiančiosios ir priimančiosios valstybės institucijos nenustato kitaip, civilinės aprangos dėvėjimo taisyklės nustatomos tokios pat, kaip ir priimančiosios valstybės karinių pajėgų nariams. Karinių pajėgų reguliariųjų dalinių ir formuočių nariai kirsdami sieną dėvi uniformą. 2. Be registracijos numerių, karinių pajėgų ar civilinių tarnybų tarnybinės transporto priemonės taip pat pažymimos skiriamaisiais valstybinę priklausomybę nurodančiais ženklais. 6 straipsnis Karinių pajėgų nariai gali turėti ir nešioti ginklus, jei jiems duoti įsakymai tam suteikia įgaliojimus. Siunčiančiosios valstybės institucijos deramai atsižvelgia į pageidavimus, kuriuos tuo klausimu pareiškia priimančioji valstybė. 7 straipsnis 1. Laikantis šio straipsnio nuostatų:
  12. a)priimančiojoje valstybėje siunčiančiosios valstybės karinės institucijos turi teisę į visą siunčiančiosios valstybės įstatymų joms suteiktą baudžiamąją ir drausminę jurisdikciją tiems asmenims, kuriems galioja siunčiančiosios valstybės kariniai įstatymai;
  13. b)priimančiosios valstybės institucijos turi jurisdikciją karinių pajėgų ir civilinių tarnybų nariams, taip pat jų išlaikomiems asmenims dėl priimančiosios valstybės teritorijoje padarytų ir pagal šios valstybės įstatymus baudžiamų teisės pažeidimų. 2.
  14. a)Siunčiančiosios valstybės karinės institucijos turi teisę į išskirtinę jurisdikciją asmenims, kuriems taikomi tos valstybės kariniai įstatymai, dėl teisės pažeidimų, įskaitant su jos saugumu susijusius teisės pažeidimus, baudžiamų pagal siunčiančiosios valstybės įstatymus, bet nebaudžiamų pagal priimančiosios valstybės įstatymus.
  15. b)Priimančiosios valstybės institucijos turi teisę į išskirtinę jurisdikciją karinių pajėgų ir civilinių tarnybų nariams, taip pat jų išlaikomiems asmenims dėl teisės pažeidimų, įskaitant su jos saugumu susijusius teisės pažeidimus, baudžiamų pagal priimančiosios valstybės įstatymus, bet nebaudžiamų pagal siunčiančiosios valstybės įstatymus.
  16. c)Šioje straipsnio dalyje, taip pat šio straipsnio 3 dalyje su saugumu susijęs teisės pažeidimas – tai:
  17. i)valstybės išdavimas;
  18. ii)diversija, šnipinėjimas, taip pat įstatymų, susijusių su tos valstybės valstybinėmis paslaptimis arba krašto apsaugos paslaptimis, pažeidimas. 3. Tais atvejais, kai abi valstybės vienu metu turi teises į jurisdikciją, taikomos šios nuostatos:
  19. a)Siunčiančiosios valstybės karinės institucijos turi pirmumo teisę į jurisdikciją karinių pajėgų ir civilinių tarnybų nariams dėl:
  20. i)teisės pažeidimų išskirtinai tos valstybės turtui ar jos saugumui arba dėl teisės pažeidimų išskirtinai kitam tos valstybės karinių pajėgų ar civilinių tarnybų nariui, taip pat jų išlaikomų asmenų asmeniui ar turtui;
  21. ii)teisės pažeidimų, padarytų dėl veikimo ar neveikimo vykdant oficialias pareigas.
  22. b)Visų kitų teisės pažeidimų atvejais pirmumo teisė į jurisdikciją tenka priimančiosios valstybės institucijoms.
  23. c)Jei pirmumo teisę į jurisdikciją turinti valstybė nusprendžia ja nepasinaudoti, ji kaip galima greičiau apie tai praneša kitos valstybės institucijoms. Valstybės, turinčios pirmumo teisę, institucijos deramai atsižvelgia į kitos valstybės institucijų prašymą atsisakyti minėtos teisės tais atvejais, kai ta kita valstybė mano, kad toks atsisakymas yra ypač svarbus. 4. Ankstesnės šio straipsnio nuostatos nereiškia, kad siunčiančiosios valstybės karinėms institucijoms suteikiama teisė į jurisdikciją asmenims, kurie yra priimančiosios valstybės piliečiai arba nuolat joje gyvena, nebent šie asmenys būtų siunčiančiosios valstybės karinių pajėgų nariai. 5.
  24. a)Priimančiosios ir siunčiančiosios valstybės institucijos padeda vienos kitoms sulaikant karinių pajėgų ar civilinių tarnybų narius bei jų išlaikytinius priimančiosios valstybės teritorijoje ir perduodant juos tai institucijai, kuri pagal pirmiau išdėstytas nuostatas turi teisę į jurisdikciją.
  25. b)Priimančiosios valstybės institucijos nedelsdamos praneša siunčiančiosios valstybės karinėms institucijoms apie bet kurio karinių pajėgų ar civilinių tarnybų nario, taip pat jų išlaikomo asmens sulaikymą.
  26. c)Jei kaltinamas karinių pajėgų ar civilinių tarnybų narys, kuriam jurisdikciją turi priimančioji valstybė, yra siunčiančiosios valstybės žinioje, jam šioje valstybėje taikomas kardomasis kalinimas tol, kol priimančioji valstybė pareiškia jam kaltinimą. 6.
  27. a)Priimančiosios ir siunčiančiosios valstybės institucijos padeda vienos kitoms atlikdamos reikiamą nusikaltimų tyrimą ir rinkdamos bei pateikdamos įrodymus, įskaitant su teisės pažeidimu susijusių daiktų poėmį ir tam tikrais atvejais jų perdavimą. Tačiau tokius daiktus perduodanti institucija gali iškelti sąlygą, kad jie būtų grąžinti per jos nustatytą laiką.
  28. b)Susitariančiųjų Šalių institucijos praneša viena kitai apie visas baigtas bylas, kuriose Šalys vienu metu turi teises į jurisdikciją. 7.
  29. a)Siunčiančiosios valstybės institucijos nevykdo mirties bausmės priimančiojoje valstybėje, jei priimančiosios valstybės įstatymai nenumato tokios bausmės panašioje byloje.
  30. b)Priimančiosios valstybės institucijos deramai atsižvelgia į siunčiančiosios valstybės institucijų prašymą padėti priimančiosios valstybės teritorijoje įvykdyti nuosprendį, kuriuo skiriama laisvės atėmimo bausmė, paskelbtą siunčiančiosios valstybės institucijų pagal šio straipsnio nuostatas. 8. Jei kaltinamasis buvo teisiamas vienos Susitariančiosios Šalies institucijų pagal šio straipsnio nuostatas ir buvo išteisintas arba buvo nuteistas ir atlieka ar jau atliko bausmę arba jam buvo suteikta malonė, toje pačioje teritorijoje jis negali būti dar kartą teisiamas už tą patį teisės pažeidimą kitos Susitariančiosios Šalies institucijų. Tačiau jokia šios straipsnio dalies nuostata neužkerta kelio siunčiančiosios valstybės karinėms institucijoms teisti savo karinių pajėgų narį už bet kokį drausmės taisyklių pažeidimą, padarytą dėl veikimo ar neveikimo, kurie sudarė teisės pažeidimą, už kurį tas asmuo buvo teisiamas kitos Susitariančiosios Šalies institucijų. 9. Jei karinių pajėgų ar civilinių tarnybų narys arba išlaikomas asmuo yra patraukiami atsakomybėn priimančiosios valstybės jurisdikcijoje, toks asmuo turi teisę:
  31. a)į neatidėliotiną ir greitą bylos teisminį nagrinėjimą;
  32. b)iki bylos nagrinėjimo teisme būti informuotas apie jam pateiktą konkretų kaltinimą ar kaltinimus;
  33. c)į akistatą su prieš jį liudijančiais liudytojais;
  34. d)į tai, kad būtų užtikrintas jo naudai parodymus galinčių duoti liudytojų dalyvavimas teismo posėdžiuose, jei šie asmenys priklauso priimančiosios valstybės jurisdikcijai;
  35. e)pasirinkti teisinius atstovus, kurie jį gintų, taip pat gauti nemokamus teisinius atstovus arba teisinius atstovus, kurių išlaidas jam padedama sumokėti, pagal tuo metu priimančiojoje valstybėje galiojančias nuostatas;
  36. f)naudotis kompetentingo vertėjo paslaugomis, jei asmuo mano, kad tai būtina; ir
  37. g)bendrauti su siunčiančiosios valstybės vyriausybės atstovu ir, jei teismo nuostatai tai leidžia, į tai, kad toks atstovas dalyvautų jo teismo procese. 10.
  38. a)Karinių pajėgų reguliarieji kariuomenės daliniai ar formuotės turi teisę vykdyti policijos funkcijas stovyklose, įstaigose ir kitose gyvenamosiose vietose, kuriose jie yra apsistoję pagal susitarimą su priimančiąja valstybe. Karinių pajėgų karinė policija gali imtis visų tinkamų priemonių, kad užtikrintų tvarką ir saugumą tokiose vietose.
  39. b)Už tokių gyvenamųjų vietų ribų tokia karinė policija pasitelkiama atlikti savo funkcijas tik pagal susitarimą su priimančiosios valstybės institucijomis ir tik kartu su jomis, jei to reikia karinių pajėgų narių drausmei ir tvarkai palaikyti. 11. Kiekviena Susitariančioji Šalis siekia priimti tokius teisės aktus, kurie, jos manymu, būtini, kad jos teritorijoje būtų užtikrintas reikiamas kitoms Susitariančiosioms Šalims priklausančių įrenginių, įrangos, turto, dokumentų ir oficialios informacijos saugumas ir apsauga bei asmenų, pažeidusių tuo tikslu priimtus teisės aktus, nubaudimas. 8 straipsnis 1. Kiekviena Susitariančioji Šalis atsisako visų savo reikalavimų bet kuriai kitai Susitariančiajai Šaliai dėl žalos, padarytos jai priklausančiam turtui, kuriuo naudojasi jos sausumos, jūros ar oro ginkluotosios tarnybos, jei:
  40. i)tokią žalą padarė kitos Susitariančiosios Šalies ginkluotųjų tarnybų narys arba darbuotojas, vykdydamas su Šiaurės Atlanto Sutarties įgyvendinimu susijusias pareigas; arba
  41. ii)jei tokia žala buvo padaryta dėl to, kad buvo panaudota bet kokia kitai Susitariančiajai Šaliai priklausanti ir jos ginkluotųjų tarnybų naudojama transporto priemonė, laivas ar orlaivis, su sąlyga, kad žalą padariusi transporto priemonė, laivas ar orlaivis buvo naudojami įgyvendinant Šiaurės Atlanto Sutartį arba kad žala buvo padaryta tokiu tikslu naudojamam turtui. Susitariančioji Šalis atsisako savo reikalavimų bet kuriai kitai Susitariančiajai Šaliai dėl atlyginimo už gelbėjimo darbus jūroje, jei išgelbėtas laivas ar krovinys priklauso vienai iš Susitariančiųjų Šalių ir buvo naudojamas jos ginkluotųjų tarnybų įgyvendinant Šiaurės Atlanto Sutartį. 2.
  42. a)Jei suinteresuotos Susitariančiosios Šalys nesusitaria kitaip, tais atvejais, kai šio straipsnio 1 dalyje nurodytu būdu padaroma ar atsiranda žala kitam turtui, kuris priklauso vienai iš Susitariančiųjų Šalių ir yra jos teritorijoje, bet kurios kitos Susitariančiosios Šalies atsakomybės klausimą sprendžia ir žalos dydį įvertina vienas arbitras, parinktas pagal šios straipsnio dalies b punktą. Arbitras taip pat sprendžia iš to paties įvykio atsirandančių priešpriešinių reikalavimų patenkinimo klausimą.
  43. b)a punkte nurodytas arbitras parenkamas suinteresuotų Susitariančiųjų Šalių susitarimu iš priimančiosios valstybės piliečių, einančių ar ėjusių aukštas teisines pareigas. Jei per 2 mėnesius suinteresuotos Susitariančiosios Šalys nesugeba susitarti dėl arbitro, bet kuri iš jų gali prašyti Šiaurės Atlanto Tarybos atstovų pirmininko parinkti asmenį, turintį minėtą kvalifikaciją.
  44. c)Visi arbitro priimti sprendimai Susitariančiosioms Šalims yra privalomi ir neskundžiami.
  45. d)Arbitro nustatytos kompensacijos suma paskirstoma remiantis šio straipsnio 5 dalies e punkto i, ii ir iii papunkčių nuostatomis.
  46. e)Atlyginimą arbitrui bendru susitarimu nustato atitinkamos Susitariančiosios Šalys ir lygiomis dalimis sumoka kartu su jo pareigų vykdymui būtinomis išlaidomis.
  47. f)Tačiau kiekviena Susitariančioji Šalis reikalavimų atsisako, jei padarytos žalos suma yra mažesnė negu: Belgija: 70000 Belgijos frankų; Liuksemburgas: 70000 Liuksemburgo frankų; Kanada: 1460 Kanados dolerių; Nyderlandai: 5320 florinų; Danija: 9670 Danijos kronų; Norvegija: 10000 Norvegijos kronų; Prancūzija: 490000 Prancūzijos frankų; Portugalija: 40250 Portugalijos eskudų; Islandija: 22800 Islandijos kronų; Jungtinė Karalystė: 500 svarų sterlingų; Italija: 850000 Italijos lirų; JAV: 1400 JAV dolerių. Bet kuri kita Susitariančioji Šalis, kurios turtui buvo padaryta žala to paties įvykio metu, taip pat atsisako savo reikalavimų, jei tos žalos suma yra mažesnė už nurodytąją. Jei šių valiutų keitimo kursai labai skiriasi, Susitariančiosios Šalys susitaria dėl atitinkamo šių sumų tikslinimo. 3. Šio straipsnio 1 ir 2 dalyse vartojama sąvoka „Susitariančiajai Šaliai priklausantis turtas“ laivo atveju apima pagal laivo frachtavimo be ekipažo sutartį Susitariančiajai Šaliai priklausantį laivą, jos tomis pačiomis sąlygomis rekvizuotą laivą ar laivą, kurį ji konfiskavo kaip karo trofėjų (išskyrus atvejus, kai turto praradimo rizika ar atsakomybė tenka asmeniui, kuris nėra Susitariančioji Šalis). 4. Kiekviena Susitariančioji Šalis atsisako visų reikalavimų bet kuriai kitai Susitariančiajai Šaliai dėl bet kurio jos ginkluotųjų tarnybų nario sužalojimo ar mirties tuo metu, kai tas narys vykdė oficialias pareigas. 5. Reikalavimus (išskyrus sutartinius reikalavimus ir tuos reikalavimus, kuriems taikomos šio straipsnio 6 ir 7 dalys), pareikštus dėl karinių pajėgų ar civilinių tarnybų narių veikimo ar neveikimo jų oficialių pareigų vykdymo metu, taip pat dėl bet kokio kito veikimo, neveikimo ar įvykio, už kuriuos teisiškai atsakingos karinės pajėgos ar civilinės tarnybos ir kurie priimančiosios valstybės teritorijoje padarė žalą Susitariančiosiomis Šalimis nesančioms trečiosioms šalims, nagrinėja priimančioji valstybė, vadovaudamasi šiomis nuostatomis:
  48. a)reikalavimai pateikiami, nagrinėjami ir dėl jų priimamas nutarimas ar sprendimas, remiantis tais priimančiosios valstybės įstatymais ir kitais teisės aktais, kurie taikomi reikalavimams, pareikštiems dėl jos pačios ginkluotųjų pajėgų veiklos;
  49. b)priimančioji valstybė gali išnagrinėti tokius reikalavimus, be to, ji savo valiuta sumoka sutartą ar sprendimu nustatytą sumą;
  50. c)tokios įmokos, kurios gali būti įmokėtos tiek pagal sprendimą, kurį priima priimančiosios valstybės kompetentingas specialios jurisdikcijos teismas, išnagrinėjęs ar išsprendęs bylą, tiek galutiniu tokio teismo sprendimu, atmetančiu mokėjimo reikalavimą, Susitariančiosioms Šalims yra privalomas ir neskundžiamas;
  51. d)apie kiekvieną priimančiosios valstybės įvykdytą reikalavimą pranešama atitinkamoms siunčiančiosioms valstybėms, kartu pateikiant išsamią informaciją ir pasiūlymą dėl įmokų paskirstymo pagal šios straipsnio dalies e punkto i, ii ir iii papunkčius. Jei per du mėnesius negaunama atsakymo, laikoma, kad pasiūlytam įmokos paskirstymui neprieštaraujama;
  52. e)išlaidos, atsiradusios vykdant reikalavimus pagal šios straipsnio dalies ankstesnius punktus ir šio straipsnio 2 dalį, Susitariančiosioms Šalims paskirstomos taip:
  53. i)jei už padarytą žalą atsako tik siunčiančioji valstybė, 25 proc. paskirtos atlyginti, ar priteistos sumos apmoka priimančioji valstybė, o 75 proc. – siunčiančioji valstybė;
  54. ii)jei už padarytą žalą atsako daugiau negu viena valstybė, paskirta atlyginti ar priteista suma paskirstoma toms valstybėms lygiomis dalimis; tačiau, jei priimančioji valstybė nėra viena iš atsakingų valstybių, ji moka kiekvienos iš siunčiančiųjų valstybių įmokos pusės dydžio sumą; iii) jei žalą padarė Susitariančiųjų Šalių ginkluotosios tarnybos ir jos neįmanoma tiksliai priskirti vienos ar kelių Susitariančiųjų Šalių ginkluotosioms tarnyboms, paskirta atlyginti ar priteista suma paskirstoma atitinkamoms Susitariančiosioms Šalims lygiomis dalimis; tačiau jei žalą padarė ne priimančiosios valstybės ginkluotosios tarnybos, ta valstybė moka kiekvienos iš atitinkamų siunčiančiųjų valstybių įmokos pusės dydžio sumą;
  55. iv)kas pusę metų atitinkamoms siunčiančiosioms valstybėms pateikiama pusės metų priimančiosios valstybės sumokėtų sumų, priteistų bylose, kurioms buvo pritaikytas pasiūlytu procentiniu santykiu pagrįstas žalos atlyginimo išlaidų paskirstymas, ataskaita, kartu pateikiamas prašymas apmokėti išlaidas. Išlaidos apmokamos per kiek galima trumpesnį laiką priimančiosios valstybės valiuta;
  56. f)jei, taikant šios straipsnio dalies b ir e punktų nuostatas, Susitariančioji Šalis patirtų rimtų sunkumų, ji gali kreiptis į Šiaurės Atlanto Tarybą prašydama šį klausimą išspręsti kitaip;
  57. g)karinių pajėgų ar civilinių tarnybų nariams negali būti vykdomi priimančiosios valstybės teismo sprendimai bylose, susijusiose su jų oficialių pareigų vykdymu;
  58. h)išskyrus atvejus, kai šios straipsnio dalies e punktas taikomas šio straipsnio 2 dalyje nurodytiems reikalavimams, šios straipsnio dalies nuostatos netaikomos jokiam reikalavimui, pareikštam dėl ar ryšium su laivo navigacija ar eksploatavimu, krovinio pakrovimu, gabenimu ir iškrovimu, išskyrus reikalavimus, pareikštus dėl asmens mirties ar kūno sužalojimo, kuriems netaikoma šio straipsnio 4 dalis. 6. Reikalavimai, pareikšti karinių pajėgų ar civilinių tarnybų nariams dėl priimančiojoje valstybėje padarytų ir su oficialių pareigų vykdymu nesusijusių neteisėto veikimo ar neveikimo, nagrinėjami tokiu būdu:
  59. a)priimančiosios valstybės institucijos išnagrinėja reikalavimą bei, atsižvelgdamos į visas bylos aplinkybes, įskaitant sužaloto asmens elgesį, teisingu ir nešališku būdu nustato žalos atlyginimo ieškovui sumą ir parengia su šiuo klausimu susijusią ataskaitą;
  60. b)ataskaita pateikiama siunčiančiajai valstybei, kuri nedelsdama nusprendžia, ar skirs ex gratia kompensaciją, o jei skirs, tai kokio dydžio;
  61. c)jei pasiūloma skirti ex gratia kompensaciją ir tą pasiūlymą ieškovas priima kaip visiškai patenkinantį jo reikalavimą, siunčiančiosios valstybės institucijos pačios sumoka ir praneša apie savo sprendimą ir sumokėtą sumą priimančiosios valstybės institucijoms;
  62. d)šios straipsnio dalies nuostatos nekeičia priimančiosios valstybės teismų jurisdikcijos nagrinėti ieškinį, pareikštą karinių pajėgų ar civilinės tarnybos nariui, jeigu arba tol, kol nebus sumokėta visiškai reikalavimą patenkinanti suma. 7. Reikalavimai, pareikšti dėl neįgalioto siunčiančiosios valstybės ginkluotųjų tarnybų transporto priemonės panaudojimo, nagrinėjami pagal šio straipsnio 6 dalį, išskyrus atvejus, kai už tai teisiškai atsakingos karinės pajėgos ar civilinės tarnybos. 8. Jei ginčas kyla nesutariant, ar karinių pajėgų arba civilinių tarnybų narys neteisėtai veikė ar neveikė vykdydamas savo oficialias pareigas, ar ne, arba ar siunčiančiosios valstybės ginkluotųjų tarnybų transporto priemonės panaudojimas buvo įgaliotas, ar ne, tas ginčas perduodamas nagrinėti pagal šio straipsnio 2 dalies b punktą paskirtam arbitrui, kurio sprendimas šiuo klausimu yra galutinis ir neskundžiamas. 9. Siunčiančioji valstybė nereikalauja, kad jos karinių pajėgų ar civilinių tarnybų nariams būtų taikomas imunitetas priimančiosios valstybės teismų civilinės jurisdikcijos atžvilgiu, išskyrus šio straipsnio 5 dalies g punkte nurodytus atvejus. 10. Siekdamos nešališkai išnagrinėti kiekvieną klausimą ir išspręsti su Susitariančiosiomis Šalimis susijusius ginčus, siunčiančiosios ir priimančiosios valstybės institucijos bendradarbiauja rinkdamos įrodymus. 9 straipsnis 1. Karinių pajėgų ar civilinių tarnybų nariai ir jų išlaikomi asmenys priimančiojoje valstybėje gali įsigyti jų asmeniniam vartojimui reikalingų prekių ir jiems reikalingų paslaugų tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir priimančiosios valstybės piliečiai. 2. Karinėms pajėgoms ar civilinėms tarnyboms išlaikyti reikalingos vietinės prekės paprastai įsigyjamos per tas institucijas, kurios tokiomis prekėmis aprūpina priimančiosios valstybės ginkluotąsias pajėgas. Siekdamos išvengti neigiamo poveikio, kurį gali daryti tokių prekių įsigijimas priimančiosios valstybės ekonomikai, tos valstybės kompetentingos institucijos prireikus nustato prekes, kurių įsigijimas turėtų būti apribotas ar uždraustas. 3. Atsižvelgdamos į jau galiojančius susitarimus ar susitarimus, kurie vėliau gali būti sudaryti įgaliotų siunčiančiosios ir priimančiosios valstybės atstovų, priimančiosios valstybės institucijos prisiima visą atsakomybę už priemones, kuriomis karinės pajėgos ar civilinės tarnybos būtų aprūpintos joms reikalingais pastatais ir žeme prie tų pastatų, taip pat su jais susijusia įranga ir paslaugomis. Šie susitarimai ir priemonės turi kiek galima labiau atitikti priimančiosios valstybės panašaus personalo apgyvendinimą ir paskirstymą po gyvenamąsias patalpas reguliuojančias taisykles. Jei konkrečiame susitarime nenumatyta kitaip, teises ir pareigas, susijusias su naudojimusi pastatais, žeme prie jų, įranga ar paslaugomis, nustato priimančiosios valstybės įstatymai. 4. Karinių pajėgų ar civilinių tarnybų vietinių civilių atliekamo darbo poreikiai tenkinami taip pat, kaip ir panašūs priimančiosios valstybės poreikiai ir, padedant priimančiosios valstybės institucijoms, per darbo biržas. Įdarbinimo ir darbo sąlygas, ypač darbo užmokestį, papildomas išmokas ir darbuotojų apsaugos sąlygas nustato priimančiosios valstybės teisės aktai. Karinių pajėgų ar jų civilinių tarnybų įdarbinti civiliai tų karinių pajėgų ar civilinių tarnybų nariais nelaikomi. 5. Jei karinės pajėgos ar civilinės tarnybos jų dislokacijos vietoje neturi galimybių pasinaudoti tinkamomis medicinos ar stomatologijos paslaugomis, jų nariai ir išlaikomi asmenys gali gauti medicininę ir stomatologinę priežiūrą, įskaitant gydymą ligoninėse, tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir panašus priimančiosios valstybės personalas. 6. Priimančioji valstybė tinkamai apsvarsto prašymus suteikti karinių pajėgų ar civilinių tarnybų nariams galimybę naudotis transporto paslaugomis ir taikyti jiems mokesčių už naudojimąsi tokiomis paslaugomis nuolaidas. Galimybės naudotis šiomis paslaugomis suteikimo ir nuolaidų taikymo specialią tvarką nustato atitinkamos vyriausybės. 7. Atsižvelgiant į Susitariančiųjų Šalių sudarytus bendrus ar atskirus finansinius susitarimus, karinių pajėgų vadovybė nedelsdama vietos valiuta atsiskaito už prekes, gyvenamąsias patalpas ir paslaugas, suteiktas pagal šio straipsnio 2, 3, 4 ir, jei reikia, 5 ir 6 dalis. 8. Nei karinės pajėgos, nei civilinės tarnybos ar jų nariai bei jų išlaikomi asmenys pagal šį straipsnį neatleidžiami nuo su įsigytomis prekėmis ir paslaugomis susijusių muitų ar kitų mokesčių, taikomų pagal priimančiosios šalies mokesčių taisykles. 10 straipsnis 1. Jei teisinis apmokestinimo pagrindas priimančiojoje valstybėje priklauso nuo asmens buvimo vietos ar nuolatinės gyvenamosios vietos, laikotarpiai, kuriuos karinių pajėgų ar civilinių tarnybų narys praleidžia tos valstybės teritorijoje tik dėl jo narystės tokiose karinėse pajėgose ar civilinėse tarnybose, taikant mokesčius, nelaikomi apsigyvenimo toje valstybėje laikotarpiais arba buvimo vietos ar nuolatinės gyvenamosios vietos pasikeitimu. Karinių pajėgų ar civilinių tarnybų nariai priimančiojoje valstybėje atleidžiami nuo mokesčių už jiems siunčiančiosios valstybės mokamą darbo užmokestį ir kitas tarnybines pajamas, be to, neapmokestinamas materialusis kilnojamasis turtas, kurio buvimo priimančiojoje valstybėje vienintelė priežastis – laikinas minėtų asmenų apsistojimas joje. 2. Šio straipsnio nuostatos neapriboja priimančiosios valstybės teisės apmokestinti karinių pajėgų ar civilinių tarnybų nario pajamų, kurias jis gali gauti toje valstybėje versdamasis pelninga veikla, nesusijusia su jo, kaip karinių pajėgų ar civilinių tarnybų nario darbine veikla, ir, išskyrus šio straipsnio 1 dalyje minėtą jo darbo užmokestį ir kitas tarnybines pajamas bei materialųjį kilnojamąjį turtą, šio straipsnio nuostatos neapriboja priimančiosios valstybės teisės taikyti mokesčius, kuriuos toks narys turi mokėti pagal tos valstybės įstatymus net ir tuo atveju, kai to asmens buvimo vieta ar nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne priimančiosios valstybės teritorijoje. 3. 11 straipsnio 12 dalyje minima sąvoka „muitas“ šiame straipsnyje netaikoma. 4. Šiame straipsnyje vartojama sąvoka „karinių pajėgų narys“ priimančiosios valstybės nacionaliniams subjektams netaikoma. 11 straipsnis 1. Jei šiame Susitarime aiškiai nenurodyta kitaip, karinių pajėgų ar civilinių tarnybų nariams, taip pat jų išlaikomiems asmenims galioja priimančiosios valstybės muitinės įstaigų taikomi įstatymai ir kiti teisės aktai. Svarbiausia priimančiosios valstybės muitinės įstaigos turi teisę pagal priimančiosios valstybės įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas bendras sąlygas daryti karinių pajėgų ar jų civilinių tarnybų narių ir jų išlaikomų asmenų kratą, tikrinti jų bagažą ir transporto priemones ir pagal tuos įstatymus ir kitus teisės aktus konfiskuoti daiktus. 2.
  63. a)karinių pajėgų ar civilinių tarnybų tarnybinių transporto priemonių laikinas savo jėgomis atliekamas importas ar reeksportas atleidžiamas nuo muitų, pateikus šio Susitarimo priede nurodytos formos muitinės leidimą;
  64. b)ne karinių pajėgų jėgomis atliekamo laikino tokių transporto priemonių importo tvarką nustato šio straipsnio 4 dalis, o reeksporto – 8 dalis;
  65. c)karinių pajėgų ar civilinių tarnybų tarnybinės transporto priemonės atleidžiamos nuo kelių mokesčių. 3. Oficialūs dokumentai, patvirtinti oficialiu spaudu, muitinėse netikrinami. Visi šiuos dokumentus gabenantys kurjeriai, nesvarbu, koks jų statusas, privalo su savimi turėti pagal 3 straipsnio 2 dalies b punktą išduotą asmeninį judėjimo įsakymą. Šiame judėjimo įsakyme nurodomas gabenamų paketų skaičius ir patvirtinama, kad juose yra tik oficialūs dokumentai. 4. Karinės pajėgos gali be muitų įsivežti joms reikalingą amuniciją ir pagrįstą maisto produktų, kitų atsargų ir prekių kiekį, reikalingą vien tik tų karinių pajėgų vartojimo poreikiams, taip pat, jei priimančioji valstybė leidžia, civilinių tarnybų ir išlaikomų asmenų vartojimo poreikiams. Šio neapmokestinamo importo atveju įvažiavimo į valstybės teritoriją muitinėje kartu su sutartais muitinės dokumentais paliekama siunčiančiosios ir priimančiosios valstybių susitarimu nustatytos formos pažyma, pasirašyta siunčiančiosios valstybės tam tikslui įgalioto asmens. Pažymas pasirašyti įgalioto asmens paskyrimo dokumentai, taip pat parašų ir spaudų, kurie bus naudojami, pavyzdžiai nusiunčiami priimančiosios valstybės muitinės administracijai. 5. Pirmą kartą atvykdamas į priimančiąją valstybę tarnauti arba tada, kai pirmą kartą atvyksta jo išlaikomas asmuo, karinių pajėgų arba civilinių tarnybų narys gali tos tarnybos laikotarpiui be muitų įsivežti asmeninių daiktų ir baldų. 6. Karinių pajėgų ar civilinių tarnybų nariai gali be muitų laikinai įsivežti asmenines transporto priemones, kuriomis naudojasi patys ar jų išlaikomi asmenys. Asmeninės transporto priemonės pagal šį straipsnį nuo kelių mokesčių neprivalo būti atleistos. 7. Karinių pajėgų vadovybės importuojamos prekės, išskyrus vien tik toms karinėms pajėgoms ir jų civilinėms tarnyboms naudoti skirtas prekes, ir karinių pajėgų ar civilinių tarnybų narių importuojamos prekės, išskyrus šio straipsnio 5 ir 6 dalyje nurodytas prekes, nuo muitų ar kitų sąlygų pagal šį straipsnį neatleidžiamos. 8. Be muitų pagal šio straipsnio 2 dalies b punktą, 4, 5 ar 6 dalį importuotos prekės:
  66. a)gali būti laisvai reeksportuotos, jeigu, kai jos importuojamos pagal šio straipsnio 4 dalį, muitinei pateikiama pagal tą straipsnio dalį išduota pažyma; tačiau muitinės įstaigos turi teisę patikrinti, ar reeksportuojamos prekės atitinka pažymoje, jei ji pateikiama, nurodytas prekes ir ar jos iš tikrųjų buvo importuotos pagal šio straipsnio atitinkamai 2 dalies b punkte, 4, 5 ar 6 dalyje nurodytas sąlygas;
  67. b)priimančiojoje valstybėje paprastai negali būti perleistos jas parduodant ar dovanojant; tačiau tam tikrais atvejais atitinkamų priimančiosios valstybės institucijų nustatytomis sąlygomis tas prekes gali būti leista perleisti (pavyzdžiui, sumokėjus muitus bei kitus mokesčius ir įvykdžius prekybos bei valiutos keitimo reguliavimo reikalavimus). 9. Priimančiojoje valstybėje įsigytos prekės iš jos eksportuojamos tik pagal toje valstybėje galiojančias taisykles. 10. Reguliariesiems daliniams ir formuotėms muitinės taiko specialią valstybės sienų kirtimo tvarką tuo atveju, kai apie tai iš anksto tinkamai pranešama atitinkamoms muitinės įstaigoms. 11. Priimančioji valstybė imasi specialių priemonių, kad karinių pajėgų ar civilinių tarnybų tarnybinėms transporto priemonėms, lėktuvams ir laivams skirtas kuras, alyva ir tepalai būtų tiekiami be muitų ir kitų mokesčių. 12. Šio straipsnio 1-10 dalyse vartojama sąvoka „muitai“ – tai muito mokesčiai ir visos kitos rinkliavos ir mokesčiai, mokami atitinkamai už importą arba eksportą, išskyrus tik už suteiktas paslaugas imamas rinkliavas ir mokesčius; sąvoka „importas“ apima prekių paėmimą iš muitinės sandėlių ar nuolatiniam muitinės saugojimui paliktų prekių atsiėmimą, jeigu minėtos prekės nebuvo išaugintos ar pagamintos priimančiojoje valstybėje. 13. Šio straipsnio nuostatos atitinkamoms prekėms taikomos ne tik tada, kai jos importuojamos į priimančiąją valstybę ar eksportuojamos iš jos, bet ir tada, kai jos gabenamos tranzitu per Susitariančiosios Šalies teritoriją; todėl laikoma, kad sąvoka „priimančioji valstybė“ šiame straipsnyje apima visas Susitariančiąsias Šalis, per kurių teritoriją prekės gabenamos tranzitu. 12 straipsnis 1. Priimančiosios valstybės muitinės ar mokesčių institucijos, prieš suteikdamos šiame Susitarime numatytas muitų ar kitų mokesčių lengvatas ir nuolaidas, gali reikalauti įvykdyti sąlygas, kurios, jų manymu, yra būtinos piktnaudžiavimui išvengti. 2. Šios institucijos gali atsisakyti taikyti šiame Susitarime numatytas lengvatas, jei į priimančiąją valstybę importuojamos toje valstybėje išaugintos ar pagamintos prekės, kurios buvo iš jos eksportuotos be muitų ir kitų mokesčių, kuriuos būtų reikėję sumokėti, jei tos prekės nebūtų eksportuotos, arba kai tie muitai ir kiti mokesčiai buvo grąžinti. Iš muitinės sandėlio pasiimtos prekės yra importuojamos prekės, jei laikyta, kad jos buvo atiduotos saugoti muitinės sandėlyje. 13 straipsnis 1. Siekdamos išvengti su muitais ir kitais mokesčiais susijusių įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimų, priimančiosios ir siunčiančiosios valstybių institucijos bendradarbiauja informacijos ir įrodymų rinkimo srityse. 2. Karinių pajėgų vadovybė teikia visokeriopą pagalbą priimančiosios valstybės muitinės ir mokesčių institucijoms, siekdamos užtikrinti, kad visos prekės, kurios gali būti konfiskuotos priimančiosios valstybės muitinės ar mokesčių institucijų arba jų vardu, būtų perduotos toms institucijoms. 3. Karinių pajėgų vadovybė teikia visokeriopą pagalbą siekdama užtikrinti, kad tų karinių pajėgų ar civilinių tarnybų nariai arba jų išlaikomi asmenys sumokėtų jiems priklausančius muitus, kitus mokesčius ir baudas. 4. Dėl muitų ar kitų mokesčių įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimo priimančiosios valstybės institucijų konfiskuotos karinėms pajėgoms ar jų civilinėms tarnyboms, bet ne karinių pajėgų ar civilinių tarnybų nariui priklausančios tarnybinės transporto priemonės ar kitas turtas perduodami tam tikrų karinių pajėgų vadovybei. 14 straipsnis 1. Karinėms pajėgoms, civilinėms tarnyboms, jų nariams, taip pat jų išlaikomiems asmenims toliau taikomos siunčiančiosios valstybės užsienio valiutos keitimo taisyklės, taip pat priimančiosios valstybės taisyklės. 2. Siunčiančiosios ir priimančiosios valstybių užsienio valiutos keitimo institucijos gali nustatyti specialias taisykles, taikomas karinėms pajėgoms ar civilinėms tarnyboms, jų nariams, taip pat jų išlaikomiems asmenims. 15 straipsnis 1. Atsižvelgiant į šio straipsnio 2 dalį, šis Susitarimas galioja ir karo veiksmų, kuriems taikoma Šiaurės Atlanto Sutartis, atveju; netaikomos tik 8 straipsnio 2 ir 5 dalių nuostatos dėl reikalavimų, susijusių su karo metu padaryta žala, patenkinimo, o atitinkamos Susitariančiosios Šalys nedelsdamos peržiūri šio Susitarimo, ypač 3 ir 7 straipsnių, nuostatas ir gali padaryti, jų manymu, reikalingus pakeitimus, susijusius su Susitarimo taikymu jų tarpusavio santykiams. 2. Tokių karo veiksmų atveju kiekviena Susitariančioji Šalis turi teisę, prieš 60 dienų įspėjusi kitas Susitariančiąsias Šalis, laikinai netaikyti bet kurios su ja susijusios šio Susitarimo nuostatos. Jei šia teise pasinaudojama, Susitariančiosios Šalys nedelsdamos pradeda konsultacijas, siekdamos susitarti dėl tinkamų nuostatų, kurios pakeistų tas, kurių taikymas buvo laikinai sustabdytas. 16 straipsnis Visi Susitariančiųjų Šalių nesutarimai dėl šio Susitarimo aiškinimo ir taikymo sprendžiami tų Susitariančiųjų Šalių derybomis nesikreipiant į jokią kitą išorinę jurisdikciją. Jei šio Susitarimo nuostatose aiškiai nenumatyta kitaip, nesutarimai, kurių negalima išspręsti tiesioginėmis derybomis, perduodami Šiaurės Atlanto Tarybai. 17 straipsnis Kiekviena Susitariančioji Šalis gali bet kuriuo metu pareikalauti, kad būtų peržiūrėtas bet kuris šio Susitarimo straipsnis. Toks reikalavimas pateikiamas Šiaurės Atlanto Tarybai. 18 straipsnis 1. Šis Susitarimas ratifikuojamas, ir ratifikavimo dokumentai kiek galima greičiau deponuojami Jungtinių Amerikos Valstijų Vyriausybei, kuri praneša apie jų deponavimo datą kiekvienai šį Susitarimą pasirašiusiai valstybei. 2. Praėjus trisdešimčiai dienų nuo tos dienos, kai keturios šį Susitarimą pasirašiusios valstybės deponuoja savo ratifikavimo dokumentus, šis Susitarimas joms įsigalioja. Kiekvienai kitai šį Susitarimą pasirašiusiai valstybei šis Susitarimas įsigalioja po trisdešimties dienų nuo tos dienos, kai ji deponuoja savo ratifikavimo dokumentus. 3. Susitarimui įsigaliojus, gavus Šiaurės Atlanto Tarybos pritarimą ir jos nustatytomis sąlygomis, prie jo gali prisijungti bet kuri prie Šiaurės Atlanto Sutarties prisijungusi valstybė. Valstybė prisijungia prie Susitarimo deponuodama prisijungimo dokumentą Jungtinių Amerikos Valstijų Vyriausybei, kuri apie to dokumento deponavimo datą praneša kiekvienai šį Susitarimą pasirašančiai ar prie jo prisijungiančiai valstybei. Kiekvienai valstybei, kurios vardu deponuojamas prisijungimo dokumentas, šis Susitarimas įsigalioja po trisdešimties dienų nuo tos dienos, kai deponuojamas toks dokumentas. 19 straipsnis 1. Kiekviena Susitariančioji Šalis gali denonsuoti šį Susitarimą praėjus ketveriems metams nuo jo įsigaliojimo dienos. 2. Kiekviena Susitariančioji Šalis gali denonsuoti šį Susitarimą, apie tai raštu pranešusi Jungtinių Amerikos Valstijų Vyriausybei, kuri apie kiekvieną tokį pranešimą ir jo gavimo datą informuoja visas kitas Susitariančiąsias Šalis. 3. Denonsavimas įsigalioja praėjus vieneriems metams nuo tos dienos, kai Jungtinių Amerikos Valstijų Vyriausybė gauna tokį pranešimą. Pasibaigus šiam vienerių metų laikotarpiui, Susitarimas netenka galios jį denonsavusiai Šaliai, tačiau lieka galioti likusioms Susitariančiosioms Šalims. 20 straipsnis 1. Atsižvelgiant į šio straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatas, šis Susitarimas taikomas tik metropolinei Susitariančiosios Šalies teritorijai. 2. Tačiau kiekviena valstybė, deponuodama savo ratifikavimo ar prisijungimo dokumentus arba bet kada vėliau, gali pranešimu Jungtinių Amerikos Valstijų Vyriausybei pareikšti, kad šis Susitarimas galioja (sudarius specialų susitarimą tarp tos valstybės ir kiekvienos atitinkamos siunčiančiosios valstybės, jei pranešimą daranti Valstybė mano, kad tai reikalinga) visose ar bet kurioje teritorijoje, už kurios tarptautinius ryšius ta valstybė atsako Šiaurės Atlanto Sutarties galiojimo zonoje. Šis Susitarimas tuomet įsigalioja pareiškime nurodytai teritorijai ar teritorijoms praėjus trisdešimčiai dienų nuo tos dienos, kai Jungtinių Amerikos Valstijų Vyriausybė gauna tokį pranešimą, arba praėjus trisdešimčiai dienų nuo minėtų specialių susitarimų sudarymo, jei reikia, arba tada, kai jis įsigalioja pagal 18 straipsnį, atsižvelgiant į tai, kas įvyksta vėliau. 3. Valstybė, pagal šio straipsnio 2 dalį padariusi pareiškimą, kuriuo šis Susitarimas įsigalioja bet kuriai teritorijai, už kurios tarptautinius ryšius ji atsako, pagal 19 straipsnio nuostatas gali šį Susitarimą denonsuoti atskirai tai teritorijai. Tai patvirtindami, toliau nurodyti įgaliotieji atstovai pasirašė šį Susitarimą. Sudarytas 1951 m. birželio 19 d. Londone anglų ir prancūzų kalbomis. Abu tekstai turi vienodą teisinę galią ir vienu originaliu egzemplioriumi deponuojami Jungtinių Amerikos Valstijų Vyriausybės archyvuose. Jungtinių Amerikos Valstijų Vyriausybė perduoda patvirtintas Susitarimo kopijas visoms jį pasirašiusioms ir prie jo prisijungiančioms valstybėms. ______________ PRIEDAS Šalis Ministerija arba tarnyba MUITINĖS LEIDIMAS AUTOMOBILIUI Į(IŠ)VAŽIUOTI[1] Galioja nuo iki Laikinam importavimui į Šio tarnybinio automobilio: Tipas Valstybinis numeris Variklio numeris Atsarginių padangų skaičius Įrengtos ryšio priemonės Leidimo turėtojo vardas ir pavardė, parašas Išdavimo data Kieno įsakymu išduotas LAIKINAS IŠVYKIMAS IR ATVYKIMAS Uosto ar muitinės posto pavadinimas Data Muitinės pareigūno parašas ir spaudas Išvykimas Atvykimas Išvykimas Atvykimas Išvykimas Atvykimas Išvykimas Atvykimas ______________ [1] Šis dokumentas turi būti parengtas siunčiančiosios valstybės ir anglų bei prancūzų kalbomis.

🔗 Į oficialų šaltinį

DI paaiškinimas pagal oficialų įstatymo tekstą. Orientacinis, nepakeičia teisinės konsultacijos.