LIETUVOS RESPUBLIKOS SOCIALINĖS APSAUGOS IR DARBO MINISTRAS IR LIETUVOS RESPUBLIKOS SVEIKATOS APSAUGOS MINISTRAS Į S A K

LIETUVOS RESPUBLIKOS SOCIALINĖS APSAUGOS IR DARBO MINISTRAS IR LIETUVOS RESPUBLIKOS SVEIKATOS APSAUGOS MINISTRAS Į S A K Y M A S DĖL ASMENŲ, SERGANČIŲ PRIKLAUSOMYBĖS NUO PSICHOAKTYVIŲ MEDŽIAGŲ LIGOMIS, INTEGRACIJOS Į VISUOMENĘ KONCEPCIJOS PATVIRTINIMO 2001 m. spalio 4 d. Nr. 129/518 Vilnius Vykdydami Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 9 d. nutarimu Nr. 970 „Dėl Nacionalinės narkotikų kontrolės ir narkomanijos prevencijos 1999-2003 metų programos patvirtinimo“ (Žin., 1999, Nr. 76-2291; 2001, Nr. 8-235) patvirtintos programos 2.6 priemonę „Parengti Narkologinių ligonių integracijos į visuomenę koncepciją pagal Lietuvos Respublikos narkologinės priežiūros įstatymą“:

1. Tvirtiname Asmenų, sergančių priklausomybės nuo psichoaktyvių medžiagų ligomis, integracijos į visuomenę koncepciją (pridedama).
2. Įpareigojame Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Viešųjų ryšių sekretoriatą paruošti ir išleisti 1 punkte nurodytą Koncepciją atskiru leidiniu.
3. Rekomenduojame valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms bei kitoms įmonėms ir organizacijoms, rengiant programas, projektus ir veiklos planus, susijusius su asmenų, sergančių priklausomybės nuo psichoaktyvių medžiagų ligomis, integracija į visuomenę, vadovautis Koncepcijoje išdėstytomis nuostatomis. SOCIALINĖS APSAUGOS IR DARBO MINISTRĖ VILIJA BLINKEVIČIŪTĖ SVEIKATOS APSAUGOS MINISTRAS KONSTANTINAS ROMUALDAS DOBROVOLSKIS ______________ PATVIRTINTA Socialinės apsaugos ir darbo ministro ir sveikatos apsaugos ministro 2001 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 129/518 Asmenų, sergančių priklausomybės nuo psichoaktyvių medžiagų ligomis, integracijos į visuomenę koncepcija I. BENDROSIOS NUOSTATOS
4. Asmenų, sergančių priklausomybės nuo psichoaktyvių medžiagų ligomis, integracijos į visuomenę koncepcija (toliau vadinama – Koncepcija) parengta įgyvendinant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 6 d. nutarimu Nr. 970 (Žin., 1999, Nr. 76-2291; 2001, Nr. 8-235) patvirtintos Nacionalinės narkotikų kontrolės ir narkomanijos prevencijos 1999-2003 metų programos priemonių 2.6 punktą. Pagrindinės Koncepcijoje vartojamos sąvokos
5. Asmuo, sergantis priklausomybės nuo psichoaktyvių medžiagų ligomis (toliau vadinama – sergantysis priklausomybės ligomis) – asmuo, kuriam nustatytas priklausomybės nuo alkoholio, narkotinių bei psichotropinių medžiagų sindromas.
6. Asmenų, sergančių priklausomybės nuo psichoaktyvių medžiagų ligomis, integracija į visuomenę – asmenų, sergančių priklausomybės nuo psichoaktyvių medžiagų ligomis, gydymo ir reabilitacijos procesas, kurio metu teikiamos minėtų asmenų poreikius atitinkančios medicininės, psichologinės ir socialinės paslaugos, siekiant padėti priklausomam asmeniui atsisakyti alkoholio, narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartojimo bei padėti atstatyti gebėjimus, ryšius su šeima ir bendruomene bei įsijungti į darbo rinką. Sergančiųjų priklausomybės ligomis integracijos tikslai ir svarbiausieji uždaviniai
7. Sergančiųjų priklausomybės ligomis integracijos į visuomenę svarbiausi tikslai – pašalinti asmens psichinę priklausomybę nuo alkoholio, narkotinių bei psichotropinių medžiagų, atstatyti gebėjimus, padėti tapti darbingu asmeniu, integruotis į šeimą, darbo rinką, visuomenės gyvenimą.
8. Siekiant šių tikslų, būtina sukurti efektyvią reabilitacijos sistemą sergantiesiems priklausomybės ligomis, užtikrinančią minėtų asmenų integraciją į visuomenę. Įgyvendinant šiuos tikslus, spręstini tokie svarbiausieji sergančiųjų priklausomybės ligomis integracijos į visuomenę uždaviniai: 5.
9. siekiant užtikrinti medicininių, psichologinių bei socialinių paslaugų įvairovę, skatinti įvairių organizacijų bei tarnybų tinklo kūrimąsi; 5.
10. steigiant įvairias reabilitacines tarnybas užtikrinti, kad būtų patenkinti įvairūs segančiųjų priklausomybės ligomis poreikiai; 5.
11. siekti geresnio koordinavimo ir bendradarbiavimo tarp įvairių žinybų, įgyvendinant bendrą tikslą – integruoti sergančiuosius priklausomybės ligomis į visuomenę; 5.
12. centralizuotai rinkti ir analizuoti informaciją apie sergančiųjų priklausomybės ligomis integracijos į visuomenę programų vykdymą, teikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei pasiūlymus dėl reikalingų teisės aktų parengimo; 5.
13. rengti profesionalius darbuotojus darbui su sergančiais priklausomybės ligomis asmenimis bei nuolat kelti darbuotojų, teikiančių paslaugas sergantiesiems priklausomybės ligomis bei jų šeimos nariams, kvalifikaciją; 5.
14. vykdyti švietėjišką veiklą visuomenėje bei informuoti ją apie pagrindinius sergančiųjų priklausomybės ligomis integracijos į visuomenę principus ir jų įgyvendinimą; 5.
15. remti nevyriausybinių organizacijų bei savipagalbos grupių veiklą, teikiant įvairias paslaugas sergantiesiems priklausomybės ligomis bei jų šeimų nariams. Sergančiųjų priklausomybės ligomis integracijos į visuomenę principai
16. Sergančiųjų priklausomybės ligomis gydymas ir reabilitacija – kompleksinis procesas, apimantis sveikatos bei socialinės apsaugos priemones. Įvairių gydymo priemonių, intervencijos ir paslaugų, atitinkančių kiekvieno sergančiojo priklausomybės ligomis problemas ir poreikius, derinimas (kompleksas) yra pagrindinis sėkmės, sugrįžtant į produktyvų funkcionavimą šeimoje, darbo vietoje ir visuomenėje, garantas. Sergančiųjų priklausomybės ligomis medikamentinis ir psichoterapinis gydymas yra tik viena pradinių gydymo pakopų. Gydymo sėkmę ar pasveikimą lemia tolesni žingsniai – socialinių, šeimos santykių atstatymas, profesinė reabilitacija.
17. Pagalbą sergantiesiems priklausomybės ligomis teikiančių įstaigų bei organizacijų glaudus bendradarbiavimas. Pagalbos sergantiesiems priklausomybės ligomis schema yra tokia: išaiškinimas – gydymas – reabilitacija (socialinė bei psichologinė) – socialinė integracija. Pirmosios dvi grandys susijusios su medicinine reabilitacija. Įstaigos, užsiimančios sergančiųjų priklausomybės ligomis išaiškinimu bei gydymu (bendrosios praktikos gydytojai, priklausomybės ligų centrai), turi perduoti duomenis psichikos sveikatos centrams bei savivaldybių socialinės paramos skyriams, kurie turi rūpintis šių asmenų reabilitacija ir socialine integracija. Psichikos sveikatos centrai bei socialinės paramos skyriai, glaudžiai bendradarbiaudami tarpusavyje, palaiko ryšius su reabilitacijos centrais, darbo biržomis, vaikų teisių apsaugos tarnybomis, šeimos krizių centrais, įkalinimo įstaigomis, policijos bei kitomis įstaigomis.
18. Individo gydymo ir reabilitacijos bei socialinės integracijos eiga, gydantis stacionariai ar ambulatoriškai, pastoviai įvertinama, o prireikus keičiama tam, kad atitiktų pasikeitusius individo poreikius. Pradinis planas sudaromas ligoniui gydantis stacionare ar ambulatoriškai. Jį sudarant, remiamasi medicininiais, psichologiniais tyrimais bei stebėjimais, ligonio socialinės padėties analize. Baigus gydymą stacionare ar ambulatoriškai, duomenys apie ligonį perduodami psichinės sveikatos centrų specialistams. Centrų specialistų komanda – priklausomybės ligų gydytojas, psichologas ir socialinis darbuotojas įvertina sergančiojo priklausomybės ligomis tolesnio gydymo, reabilitacijos ir integracijos poreikius. Būtina parengti standartizuotą Asmenų, sergančių priklausomybės nuo psichoaktyvių medžiagų ligomis, medicininių, psichologinių bei socialinių poreikių įvertinimo kortelę. Joje turi būti surinkti duomenys apie sergančiojo priklausomybės ligomis medicininės, psichologinės ir socialinės pagalbos poreikius.
19. Pagalbos suteikimas benamiams, beglobiams bei asmenims, paleistiems iš įkalinimo įstaigų, sergantiems priklausomybės ligomis. Savivaldybių socialinės paramos skyriai renka duomenis apie šeimas ir asmenis, gatvės vaikus, piktnaudžiaujančius psichoaktyviomis medžiagomis. Bendradarbiaujant su psichikos sveikatos centrais, rūpinamasi jų gydymu, suteikiama socialinė-psichologinė parama (laikina nakvynė, maistas, labdara, viešieji darbai ir pan.).
20. Bendruomenės pagalba sergančiojo priklausomybės ligomis šeimai ligonio socialinės reabilitacijos bei integracijos procese. Ligonis šeimoje paveikia jos narius, todėl būtina pagalba ir šeimos nariams. Įtraukus šeimą į sergančiojo priklausomybės ligomis integracijos procesą, šeimos nariai keičiasi ir padeda pasveikti vieni kitiems. Būtina sudaryti sąlygas veikti bendruomenėje savitarpio pagalbos grupėms (pagal 12 žingsnių AA programą veikiančios Al-Anon (šeimos nariams), Al-Ateen (alkoholikų vaikams) grupės bei kitos nevyriausybinių organizacijų iniciatyva veikiančios savitarpio pagalbos grupės sergančiųjų priklausomybės ligomis šeimos nariams).
21. Lengvai prieinami sergančiųjų priklausomybės ligomis gydymas ir jų integracija. Efektyvi integracija yra susijusi su paslaugų įvairove. Ligoniui gali būti reikalinga derinti įvairų gydymą bei paslaugas per visą socialinės reabilitacijos kursą. Be konsultavimo ir psichoterapijos, ligoniui gali būti reikalingos medikamentinės ir medicinos paslaugos, šeimos terapija, šeimos narių konsultavimas, profesinė reabilitacija, socialinės bei teisinės paslaugos. Sergančiųjų priklausomybės ligomis integracija vykdoma per visas apskrities ar savivaldybės teritorijoje veikiančias sveikatos priežiūros ir socialinės paramos įstaigas.
22. Efektyvi sergančiųjų priklausomybės ligomis integracija paremta laisvanoriškumu, tačiau, esant nepakankamai ligonio motyvacijai, sankcijos šeimoje, bausmių taikymo, įdarbinimo bei užimtumo politika padidina integravimo į visuomenę sėkmę.
23. Sergančiųjų priklausomybės ligomis integracija į visuomenę – ilgalaikis procesas. Kaip rodo patirtis, tokios chroniškos ligos kaip alkoholizmas, narkomanija ar toksikomanija, turi tendenciją pasikartoti, todėl šiems asmenims gali tekti socialinę paramą teikti visą gyvenimą. II. sergančiųjŲ priklausomybės ligomis INTEGRACIJOS Į VISUOMENĘ ĮVERTINIMAS Įstatymai, susiję su sergančiųjų priklausomybės ligomis integracija į visuomenę
24. 1995 m. birželio 6 d. priimtas Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymas Nr. I-924 (Žin., 1995, Nr. 53-1290) nustato psichikos ligonių teises, jų apribojimo atvejus ir tvarką. Įstatyme numatyta nuostata, kad valstybė turi sudaryti sąlygas psichikos ligoniams ugdyti, padėti jiems įgyti darbo įgūdžių, persikvalifikuoti, prisitaikyti prie visuomenės gyvenimo ir į jį grįžti, iki šios dienos buvo daugiau formali. Formali lieka ir įstatymo pagrindu savivaldybėse kuriamų psichikos sveikatos komisijos bei psichikos sveikatos centrų veikla. Pastarosios institucijos turėtų spręsti sergančiųjų priklausomybės ligomis sąlygų sveikimui sudarymo bei jų įgyvendinimo klausimus, siejant juos su socialinės pagalbos klausimais.
25. 1996 m. spalio 9 d. priimtas Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymas Nr. I-1579 (Žin., 1996, Nr. 104-2367) numato, jog alkoholizmo ir narkomanijos atvejais gali būti teikiamos socialinės paslaugos, kurios grąžintų asmenims gebėjimą pasirūpinti savimi ir integruotis visuomenėje. Kartu įstatymas įpareigoja savivaldybes imtis atsakomybės už socialinių paslaugų teikimą ir organizavimą savo teritorijoje.
26. 1997 m. kovo 25 d. priimtas Lietuvos Respublikos narkologinės priežiūros įstatymas Nr. VIII-156 (Žin., 1997, Nr. 30-711). Vadovaudamosi šiuo įstatymu, savivaldybės kartu su teritorinėmis darbo biržomis įgyvendina darbo vietų, laikino gyvenamojo būsto suteikimo ir kt. priemones asmenims, kurie ilgą laiką gydėsi nuo narkologinio susirgimo. Įstatymo nuostatos, jog savivaldybės turi steigti globos namus asmenims, sergantiems priklausomybės nuo psichoaktyvių medžiagų ligomis – invalidams, socialiniai darbuotojai turi skatinti minėtų asmenų tarpusavio pagalbos grupių veiklą, nepakankamai įgyvendinamos dėl įvairių priežasčių. Tai lėšų bei kvalifikuotų specialistų stoka, visuomenės, o neretai ir vietinės valdžios atstovų neigiamas požiūris į rizikos faktorių turinčių žmonių grupes. Be to, minėtos įstatymo nuostatos neretai traktuojamos vienpusiškai, tik iš medicininės problemos sprendimo pusės. III. PAGRINDINĖS sergančiųjų priklausomybės ligomis INTEGRACIJOS Į VISUOMENĘ KRYPTYS Esamos sergančiųjų priklausomybės ligomis integracijos į visuomenę sistemos įvertinimas
27. Sergantiesiems priklausomybės ligomis ambulatorinę pagalbą teikia pirminiame sveikatos priežiūros lygyje veikiantys psichikos sveikatos centrai arba psichiatrijos kabinetai, kurie yra pirminės sveikatos priežiūros centrų sudėtyje. Dabar Lietuvoje yra įsteigti 55 psichikos sveikatos centrai. Tačiau priklausomybės ligų gydymui juose tėra užimta 30,5 priklausomybės ligų psichiatro etato, 36,5 slaugos specialistų etato, 20,5 socialinių darbuotojų etato ir vos 7 psichologų etatai. Pagrindinės šių institucijų funkcijos yra teikti ne vien medicininę ambulatorinę pagalbą besikreipiantiems pacientams, bet ir psichologines bei socialines reabilitacijos paslaugas, tačiau dabar teikiamų paslaugų spektras yra labai ribotas – dažniausiai apsiribojama tik elementarios medicininės ambulatorinės pagalbos teikimu. Viena iš didžiausių ambulatorinių programų problemų yra specialistų, galinčių teikti įvairiapusiškas paslaugas, trūkumas.
28. Priklausomybės ligų stacionaruose 1999 m. buvo 367 lovos. Tačiau priklausomybių ligų stacionaruose, psichiatrijos stacionarų arba narkologiniuose skyriuose, arba bendruose psichiatrijos skyriuose yra teikiama tik skubi medicininė pagalba – esant psichozinei simptomatikai, išreikštam abstinenciniam sindromui ar intoksikacijai. Planinę pagalbą sergantiesiems priklausomybės ligomis teikia tik du stacionarai – Vilniaus priklausomybės ligų centras (80 lovų) ir Klaipėdos priklausomybės ligų centras (60 lovų) – iš viso 140 lovų. Nėra nė vieno specializuoto skyriaus paaugliams. Taip pat problema yra ta, kad dažniausiai šiose įstaigose yra teikiamos medicininės paslaugos, kurios be papildomų psichologinių bei socialinių paslaugų nėra efektyvios. Šiuo metu Lietuvoje veikia kelios trumpalaikės stacionarinės gydymo ir reabilitacijos Minesotos tipo programos, skirtos priklausomybe nuo alkoholio sergantiems ligoniams, taikomos Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Švėkšnoje. Taip pat veikia dvi stacionarinės narkomanų reabilitacijos bendruomenės, priklausančios Vilniaus priklausomybės ligų centrui (10 vietų) ir Lietuvos AIDS centrui (12 vietų), šiuo metu veikia Lietuvos AIDS centro paauglių narkomanų dienos stacionaras, kuris buvo įkurtas 2000 m. bei psichologinės-pedagoginės tarnybos, teikiančios pedagoginę-psichologinę pagalbą paaugliams, turintiems problemų dėl alkoholio ar kitų narkotikų vartojimo. 2000 m. pabaigoje dvi narkomanų reabilitacines bendruomenes įkūrė nevyriausybinės organizacijos. To visiškai nepakanka.
29. Reabilitacija pakaitinio gydymo metadonu pagrindu specializuotuose centruose pradėta taikyti nuo 1995 m. didžiuosiuose miestuose, turinčiuose priklausomybės ligų gydymo bazes bei patyrusius specialistus. Šiuo metu pakaitinės terapijos metadonu programos veikia Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Druskininkuose, iš viso apie 350 asmenų.
30. Ypač aktuali problema yra gydymo ir reabilitacijos sistema, skirta nepilnamečiams, priklausomiems nuo narkotikų ir kitų psichotropinių medžiagų. Tokių paauglių skaičius itin sparčiai didėja. Šiuo metu Lietuvoje veikia Lietuvos AIDS centro paauglių narkomanų dienos stacionaras bei psichologinės-pedagoginės tarnybos, teikiančios socialinę – psichologinę pagalbą paaugliams, turintiems problemų dėl alkoholio ar kitų narkotikų vartojimo.
31. Pastaruoju metu vis daugiau pagalba sergantiesiems priklausomybės ligomis užsiima ir įvairios nevyriausybinės organizacijos, draugijos, fondai. 2000 m. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atlikto tyrimo apie Lietuvos įstaigų bei organizacijų veiklą, teikiant medicinos, psichologines ir socialines paslaugas sergantiesiems priklausomybės ligomis ir jų šeimų nariams, duomenimis, 69,1 proc. apklaustų organizacijų bei tarnybų, teikiančių pagalbą šiems ligoniams bei jų šeimos nariams, yra valstybinės. Tai savivaldybių socialinės paramos skyriai, psichikos sveikatos centrai, priklausomybės ligų kabinetai, vaikų teisių apsaugos tarnybos, policijos komisariatai, įvairios psichologinės, pedagoginės bei telefoninės konsultavimo bei paramos tarnybos. Likusios organizacijos yra nevyriausybinės, jos sudaro 30,9 proc., iš jų 6,4 proc. – įvairūs fondai (pvz., „Samarija“, „Dvasinės pagalbos jaunimui centras“), 18,1 proc. – visuomeninės (pvz., M. Valančiaus blaivybės sąjūdis, AA ir AN draugijos), 2,1 proc. – religinės organizacijos (pvz., krikščioniškas reabilitacijos centras „Gyvybės versmė“, „Caritas“). Sergančiųjų priklausomybės ligomis integracija ir švietimas
32. Siekiant sėkmingos ir efektyvios sergančiųjų priklausomybės ligomis integracijos į visuomenę, svarbus tikslas yra su sergančiųjų priklausomybės ligomis integracija suderinti švietimo politikos principus bei įtraukti švietimo įstaigas į sergančiųjų priklausomybės ligomis integracijos sistemą. Tam pasiekti būtina įgyvendinti šiuos uždavinius: 22.
33. parengti bendrą tabako, alkoholio bei narkotikų vartojimo prevencijos švietimo įstaigose programą, kuri leistų suteikti moksleiviams žinių apie narkotikų vartojimo riziką, pasekmes, formuoti jų asmeninius ir socialinius įgūdžius, padedančius atsispirti narkotikų vartojimui. Programa turi apimti pagrindinius reikalavimus alkoholio bei narkotikų vartojimo prevencinėms programoms bei priemonėms mokyklose – juose turi būti nurodoma, kaip organizuoti prevencinį darbą, kokias darbo formas naudoti, kokią informaciją ir kokiame amžiuje pateikti ir pan.; 22.
34. organizuoti tabako, alkoholio bei kitų narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartojimo prevenciją ikimokyklinių švietimo įstaigų, bendrojo lavinimo mokyklų bendruomenėse. Tuo tikslu supažindinti švietimo įstaigų bendruomenes su alkoholio bei kitų narkotikų vartojimo prevencijos švietimo įstaigose politika bei jos pagrindiniais principais. Taip pat skatinti švietimo įstaigų bendruomenių aktyvų įsitraukimą ir dalyvavimą kuriant ir įgyvendinant alkoholio ir narkotikų vartojimo prevencijos programas; 22.
35. kurti moksleivių, kurie vartoja įvairias narkotines medžiagas, ankstyvo išaiškinimo, pedagoginės, socialinės bei psichologinės pagalbos jiems mokykloje sistemą. Bendroje švietimo sistemos politikoje narkotikų klausimais turi būti ne tik pirminė prevencija, bet ir ankstyvoji intervencija. Joje turi būti numatyta, kaip turi elgtis mokyklos administracija, mokytojai, įvykus su narkotikų vartojimu susijusiems incidentams; pastebėjus ar įtarus moksleivį vartojant narkotikus; pastebėjus apsvaigusį moksleivį. Ši narkotikų politika turi atsispindėti mokyklos taisyklėse. Apie tai turi būti informuoti tiek visi mokytojai, tiek moksleiviai bei jų tėvai. Taip pat būtina supažindinti tiek mokytojus, tiek moksleivius bei jų tėvus su ankstyvo išaiškinimo svarba bei suteikti jiems informacijos apie pagalbos bei paramos moksleiviams, vartojantiems alkoholį bei kitas narkotines medžiagas, ypatumus ir galimybes. Taip pat į šį darbą būtina įtraukti pedagogines-psichologines tarnybas ir mokyklų psichologus bei socialinius pedagogus; 22.
36. kurti socialinės-psichologinės pagalbos moksleiviams, kurių tėvai turi su alkoholio ar narkotikų vartojimu susijusių problemų, sistemą. Vaikai, kurių tėvai vartoja tabaką, alkoholį ar narkotikus, priskiriami padidintos rizikos grupėms ryšium su elgesio problemomis, alkoholio ir kitų narkotikų vartojimu bei kitomis psichinės sveikatos problemomis. Mokykla teikia socialinę bei psichologinę paramą vaikams iš tokių šeimų. Mokytojai, žinodami apie situaciją šeimoje, turi informuoti mokyklos psichologus ar socialinius darbuotojus apie šiuos vaikus. Mokyklos psichologai, socialiniai pedagogai teikia psichologinę pagalbą šiems moksleiviams, organizuodami specialias grupes arba konsultuodami individualiai. Išsiaiškinus padėtį šeimoje, gali būti siūloma įtraukti šiuos moksleivius į socialiai remtinų moksleivių sąrašus. Mokykloje turi būti sąrašai įstaigų bei organizacijų, teikiančių pagalbą sergančiųjų priklausomybės ligomis šeimos nariams; 22.
37. parengti įvairius specialistus, dirbančius švietimo įstaigose, prevenciniam darbui bei ankstyvajai intervencijai. Todėl būtina mokyti specialistus, dirbančius mokykloje – psichologus, socialinius darbuotojus, socialinius pedagogus – darbo su moksleiviais, vartojančiais alkoholį ir kitus narkotikus, metodų, taip pat rengti juos darbui su vaikais, priskiriamais rizikos grupei; 22.
38. bendradarbiauti su teisėsaugos institucijomis, gydymo bei reabilitacijos tarnybomis, sprendžiant alkoholio bei kitų narkotikų vartojimo prevencijos klausimus. Kuriant alkoholio bei kitų narkotikų vartojimo prevencijos planą, būtina užmegzti ryšius su suinteresuotomis teisėsaugos institucijomis, medicinos įstaigomis. Jų atstovai gali padėti sudaryti individualų veiksmų planą, dirbant su moksleiviais, vartojančiais įvairias narkotines medžiagas, konsultuoti įvairiais iškilusiais klausimais. Mokykla turi skatinti bei palaikyti moksleivių, turinčių problemų dėl narkotikų vartojimo, gydymąsi, taip pat užtikrinti, kad jie galėtų tęsti mokslus po gydymosi, bei suteikti socialinę bei psichologinę pagalbą moksleiviams, grįžusiems į mokyklą po gydymo nuo priklausomybės ligos kurso. Bendradarbiaujant su priklausomybių ligų gydytojais, būtina aptarti tolesnių veiksmų planą, siekiant padėti moksleiviui integruotis į mokyklos bendruomenę, klasės kolektyvą, atstatyti santykius su bendraamžiais. Užtikrinti, kad moksleiviui būtų nuolat teikiamos psichologinės mokyklos psichologo ar psichologinės pedagoginės tarnybos konsultacijos. Sergančiųjų priklausomybės ligomis integracija ir sveikatos apsauga
39. Sveikatos apsaugos sistema vaidina ypač didelį vaidmenį padedant sergantiesiems priklausomybės ligomis nebevartoti psichoaktyvių medžiagų bei grįžti į visuomenę. Pagrindinis sveikatos apsaugos politikos tikslas – užtikrinti visapusišką sergančiųjų priklausomybės ligomis gydymo ir reabilitacijos poreikių patenkinimą, kad ligonis galėtų integruotis į visuomenę. Siekiant realaus šio tikslo įgyvendinimo, reikia išskirti tokius pagrindinius sveikatos apsaugos sistemos uždavinius: 23.
40. įvertinti priklausomybės ligų paplitimą Lietuvoje. Norint efektyviai planuoti ir suteikti atitinkamą pagalbą sergantiesiems priklausomybės ligomis, būtina žinoti tikslią priklausomybės ligų epidemiologinę situaciją Lietuvoje. Todėl būtina užtikrinti epidemiologinę situaciją atspindinčių duomenų surinkimą ir analizę; 23.
41. sukurti sergančiųjų priklausomybės ligomis gydymo ir reabilitacijos programų veiklos efektyvumo vertinimo ir monitoringo sistemą. Tam būtina: 23.2.
42. rinkti ir analizuoti duomenis apie esančias sergančiųjų priklausomybės ligomis, gydymo, reabilitacijos ir pagalbos jiems programas (tiek vyriausybines, tiek nevyriausybines) bei jų veiklos efektyvumą; 23.2.
43. nustatyti įvairių gydymo ir reabilitacijos programų sergantiesiems priklausomybės ligomis poreikį; 23.2.
44. sukurti sergančiųjų priklausomybės ligomis gydymo bei reabilitacijos standartus, kurie turi būti taikomi šiuos asmenis gydančioms įstaigoms; 23.2.
45. sukurti sergančiųjų priklausomybės ligomis gydymo bei reabilitacijos efektyvumo vertinimo kriterijus; 23.
46. užtikrinti ankstyvąją sergančiųjų priklausomybės ligomis diagnostiką. Tam reikia: 23.3.
47. mokyti pirminiame sveikatos priežiūros lygyje dirbančius gydytojus, ypač bendrosios praktikos, atpažinti asmenis, sergančius priklausomybės nuo psichoaktyvių medžiagų ligomis, ir nukreipti juos gydytis į specializuotas įstaigas; 23.3.
48. mokyti atpažinti asmenį, turintį problemų dėl alkoholio ar narkotikų vartojimo, ne medicinos sferoje dirbančius socialinių profesijų atstovus – psichologus ir socialinius darbuotojus, taip pat ir kitus specialistus, kurie gali tiesiogiai ar netiesiogiai susidurti su minėtais asmenimis savo darbe – policijos pareigūnus, mokytojus, vaikų teisių apsaugos tarnybos darbuotojus, darbdavius ir kitus. Būtina suteikti jiems žinių bei įgūdžių dirbant su šiais asmenimis, nukreipiant juos tolesnei konsultacijai, gydymui, pastoviai informuoti šių profesijų atstovus apie konsultavimo, gydymo bei reabilitacijos galimybes (adresai, telefonai ir pan.); 23.
49. užtikrinti medicininės pagalbos sergantiesiems priklausomybės ligomis teikimą. Turi būti teikiama reikalinga detoksikacijos, alkoholinių psichozių ir kita šiems ligoniams reikalinga medicininė pagalba. Specifinę medicininę pagalbą, tokią kaip detoksikavimas nuo narkotinių ir psichotropinių medžiagų bei alkoholinių psichozių gydymas, turi teikti antriniame sveikatos priežiūros lygyje veikiantys priklausomybės ligų centrai, psichikos sveikatos priežiūros įstaigų priklausomybės ligų skyriai bei pirminiame sveikatos priežiūros lygyje veikiančiuose psichikos sveikatos centruose dirbantys priklausomybių specialistai gydytojai; 23.
50. užtikrinti sergančiųjų priklausomybės ligomis gydymą, reabilitaciją ir priežiūrą pirminiame sveikatos priežiūros lygyje. Tam būtina užtikrinti kompleksinių medicininių, psichologinių ir socialinių paslaugų teikimą pirminiame sveikatos priežiūros lygyje veikiančiuose psichikos sveikatos centruose. Tuo tikslu reikia: 23.5.
51. steigti priklausomybės ligų kabinetus psichikos sveikatos priežiūros įstaigų sudėtyje; 23.5.
52. steigti konsultacinius kabinetus paaugliams, turintiems problemų dėl alkoholio bei narkotikų vartojimo. Jie turi veikti atskirai nuo suaugusiųjų kabinetų (arba numatytos dienos, skirtos tik paaugliams); 23.5.
53. steigti veikiančiuose psichikos sveikatos centruose priklausomybių psichiatro, psichologo ir socialinio darbuotojo etatus; 23.5.
54. mokyti psichikos sveikatos centruose dirbančius specialistus teikti visapusiškas medicinines, psichologines ir socialines paslaugas asmenims, sergantiems priklausomybės ligomis; 23.5.
55. pirminiame sveikatos priežiūros lygyje, suteikiant įvairiapusišką medicininę bei psichologinę pagalbą sergantiesiems priklausomybės ligomis, įtraukti ir šeimos narius; 23.
56. užtikrinti sergančiųjų priklausomybės ligomis gydymą, reabilitaciją ir priežiūrą antriniame sveikatos priežiūros lygyje. Tam būtina kurti antriniame sveikatos priežiūros lygyje veikiančių sergančiųjų priklausomybės ligomis gydymo ir reabilitacijos įstaigų tinklą, kuris užtikrintų visapusišką šių ligonių medicininių, psichologinių ir socialinių poreikių patenkinimą. Šių įstaigų veikla turi apimti: 23.6.
57. stacionarinės detoksikacijos paslaugų teikimą; 23.6.
58. trumpalaikio stacionarinio gydymo ir reabilitacijos programas (Minesotos tipo ir pan.), kurios užtikrintų intensyvų medicininių ir psichologinių paslaugų teikimą; 23.6.
59. paauglių stacionarinio gydymo ilgalaikes ir trumpalaikes programas; 23.6.
60. intensyvias ambulatorinio gydymo ir reabilitacijos programas (dienos stacionarų tipo), kurios užtikrintų intensyvų medicininių, psichologinių ir socialinių paslaugų teikimą; 23.6.
61. ilgalaikio stacionarinio gydymo ir reabilitacijos programas (terapinių bendruomenių tipo), kurios užtikrintų medicininių, psichologinių ir socialinių paslaugų teikimą; 23.6.
62. pakaitinio gydymo metadonu programas, šalia kurių būtų teikiamos kitos medicininės, psichologinės ir socialinės paslaugos; 23.6.
63. antriniame sveikatos priežiūros lygyje, suteikiant įvairiapusiškas paslaugas sergantiesiems priklausomybės ligomis, įtraukti ir šeimos narius; 23.
64. norint užtikrinti efektyvų ir tinkamą minėtų gydymo ir reabilitacijos programų funkcionavimą, būtina: 23.7.
65. steigti naujus priklausomybės ligų centrus; 23.7.
66. plėsti esamus priklausomybės ligų centrus, didinant teikiamų paslaugų ir programų įvairovę; 23.7.
67. steigti priklausomybių ligų konsultavimo centrus paaugliams; 23.
68. užtikrinti specifinių sergančiųjų priklausomybės ligomis grupių gydymą ir reabilitaciją. Šiuo tikslu: 23.8.
69. įgyvendinti gydymo ir reabilitacijos programas asmenims, sergantiems priklausomybės nuo psichoaktyvių medžiagų ligomis, kurie, be priklausomybės ligų, turi ir kitų psichinių sutrikimų; 23.8.
70. užtikrinti tinkamą asmenų, sergančių priklausomybės nuo psichoaktyvių medžiagų ligomis ir ją lydinčiomis, tokiomis kaip hepatitas, ŽIV/AIDS ir kitomis, gydymą; 23.8.
71. vykdyti gydymo ir reabilitacijos programas (dienos stacionarus, trumpalaikes ir ilgalaikes stacionarinio gydymo ir reabilitacijos programas), skirtas nepilnamečiams asmenims, sergantiems priklausomybės ligomis; 23.8.
72. vykdyti gydymo ir reabilitacijos programas, skirtas priklausomybės ligomis sergančioms motinoms su mažamečiais vaikais; 23.
73. rengti tinkamos kvalifikacijos ir specializacijos specialistus. Tam reikia mokyti pirminiame ir antriniame sveikatos priežiūros lygyje su asmenimis, sergančiais priklausomybės ligomis, dirbančius specialistus – priklausomybės psichiatrus, psichologus, socialinius ir slaugos darbuotojus, efektyvių priklausomybės ligų gydymo ir reabilitacijos principų ir metodų; 23.
74. užtikrinti adekvatų biudžetinį asmenų, sergančių priklausomybės ligomis, gydymo bei reabilitacijos programų finansavimą. Tam reikia sukurti šių asmenų gydymo bei reabilitacijos programų finansavimo sistemą, ypač didelį dėmesį skiriant psichologines ir socialines paslaugas teikiančioms programoms. Sergančiųjų priklausomybės ligomis integracija ir socialinė parama
75. Priklausomybė nuo alkoholio, narkotinių ar psichotropinių medžiagų veikia visas žmogaus gyvenimo sritis. Sergantieji priklausomybės ligomis ilgainiui tampa socialiai neadaptuoti – praranda šeimą, darbą, būstą ir gyvena už visuomenės ribų. Kad minėti asmenys galėtų sugrįžti į ankstesnį gyvenimą, į bendruomenę, būtina socialinė parama. Socialinė parama ypač svarbi priklausomybės ligomis sergantiems socialinės rizikos grupės asmenims – benamiams, prostitutėms, asmenims, grįžusiems iš įkalinimo įstaigų, bei kt. Socialinės paramos formos bei apimtis turi skatinti sergančiųjų priklausomybės ligomis norą gydytis ir grįžti į visuomenę.
76. Pagal Socialinių paslaugų įstatymą savivaldybės yra pagrindinės socialinės paramos sistemos politikos įgyvendintojos, savivaldybėse labiausiai atsiskleidžia ir išryškėja įvairių socialinių grupių problemos. Pagrindinė atsakomybė už socialinių paslaugų teikimą tenka savivaldybėms. Savivaldybių socialinės paramos skyriai, bendradarbiaudami su nevyriausybinėmis organizacijomis, religinėmis bendruomenėmis, fiziniais bei juridiniais asmenimis, formuoja socialinių paslaugų teikimo strategiją, rengia ir įgyvendina socialinių paslaugų teikimo planus, projektus bei programas ir teikia socialines paslaugas savo teritorijoje gyvenantiems socialinės rizikos asmenims, sergantiems priklausomybės ligomis. Šiuo tikslu savivaldybių socialinės paramos skyriams rekomenduotina: 25.
77. rengti ir koordinuoti socialinių paslaugų teikimo projektus bei programas; 25.
78. kaupti informaciją apie visas paslaugų įstaigas, teikiančias socialines, psichologines, medicinines paslaugas sergantiesiems priklausomybės ligomis ir priklausantiems socialinės rizikos grupėms (beglobiai vaikai, benamiai, asmenys, grįžę iš įkalinimo įstaigų, ir kt.) bei jų šeimų nariams; 25.
79. kaupti ir analizuoti informaciją apie problemines šeimas, asmenis, sergančius priklausomybės ligomis, kurie priklauso socialinės rizikos grupėms; 25.
80. įvertinus minėtų asmenų psichologinius, medicininius, socialinius bei kitokius poreikius, nukreipti juos į atitinkamas paslaugų įstaigas, galinčias tinkamai patenkinti šiuos poreikius; 25.
81. teikti minėtiems asmenims pagal poreikį įvairias socialines paslaugas (informavimas ir konsultavimas, psichologinis konsultavimas, maitinimo ir nakvynės organizavimas, laisvalaikio organizavimas, tarpininkavimas asmens sveikatos priežiūros, teisėsaugos, švietimo ir įdarbinimo įstaigose bei kt.). 25.
82. steigti bendruomenės socialinių paslaugų įstaigas socialinės rizikos asmenims, sergantiems priklausomybės ligomis (nakvynės namus, dienos bei ilgalaikės reabilitacijos centrus, socialinės adaptacijos tarnybas ir kt.) 25.
83. glaudžiai bendradarbiauti su visomis institucijomis, dalyvaujančiomis integracijos į visuomenę procese – psichikos sveikatos centrais, policijos komisariatais, darbo birža, darbo rinkos mokymo tarnybomis, švietimo įstaigomis, ligoninėmis ir kt. 25.
84. vertinti atitinkamų įstaigų suteiktų paslaugų efektyvumą bei integracijos į visuomenę eigą ir sėkmę; esant būtinumui, pakartotinai nukreipti sergančiuosius priklausomybės ligomis į gydymo ir reabilitacijos programas.
85. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija turi remti geriausias konkursų būdu atrinktas bei ekspertų įvertintas savivaldybių iniciatyvas, projektus bei programas, įgyvendinant valstybines socialines programas. Sergančiųjų priklausomybės ligomis užimtumas
86. Pagrindinis sergančiųjų priklausomybės ligomis užimtumo tikslas yra padėti jiems integruotis į darbo rinką. Siekiant šio tikslo, būtina įgyvendinti tokius uždavinius: 27.
87. atlikti šių ligonių poreikio darbui, jų profesinio pasirengimo laipsnį bei sveikatos būklės vertinimus, jų pagrindu parengti pasiūlymus šios kategorijos ligonių integravimui į darbo rinką; 27.
88. siekiant užtikrinti sėkmingą sergančiųjų priklausomybės ligomis, ypač esančių ilgalaikėse reabilitacijos programose, integraciją į esamą darbo rinką, būtina tokiems ligoniams sudaryti tinkamas sąlygas mokytis, padėti įgyti tinkamą profesiją bei profesinę kvalifikaciją, atitinkančią rinkos poreikius. Rengiant mokymo programas bei mokant ligonius, reikėtų atsižvelgti į ligonio poreikius, išdėstytus standartizuotoje Asmenų, sergančių priklausomybės nuo psichoaktyvių medžiagų ligomis, medicininių, psichologinių bei socialinių poreikių įvertinimo kortelėje. Taip pat būtina panaudoti esamas darbo biržų ir mokymo centrų galimybes profesiniam mokymui ir perkvalifikavimui – Respublikinei darbo biržai kartu su Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba parengti tikslines šių ligonių profesinio mokymo programas, analizuojant jų efektyvumą; 27.
89. ieškoti tinkamų darbo vietų sergantiesiems priklausomybės ligomis. Siekiant įdarbinti darbo neturinčius ligonius, kurie yra praėję gydymo ir reabilitacijos kursą, psichinės sveikatos centruose dirbantys socialiniai darbuotojai turi užmegzti glaudesnius ryšius su darbo rinkos institucijomis, darbdaviais, išnaudoti esamas aktyvios darbo rinkos politikos programas. Gydymo ir reabilitacijos įstaigos taip pat turi bendradarbiauti su socialinės paramos įstaigomis ir teritorinėmis darbo biržomis, kad galėtų užtikrinti sėkmingą darbo vietų paiešką gydymo ir reabilitacijos programose esantiems asmenims, sergantiems priklausomybės ligomis. Teritorinėms darbo biržoms kartu su savivaldybėmis, reabilitacijos įstaigomis rengti tikslines šių ligonių integracijos į darbo rinką programas; 27.
90. asmenis, sergančius priklausomybės ligomis, mokyti darbo paieškos metodų bei stiprinti jų motyvaciją siekiant įsidarbinti. Jie turi būti skatinami patys aktyviai ieškoti darbo, mokant juos efektyvių darbo paieškos metodų. Tam reikia išnaudoti esamas darbo biržų darbo paieškos aktyvacijos grupes. Tokių grupių sudarymas turi būti įtraukiamas į sergančiųjų priklausomybių ligomis gydymo ir reabilitacijos programas. Teritorinėms darbo biržoms darbo klubuose sudaryti specializuotas programas buvusiems ligoniams; 27.
91. didinant sergančių priklausomybės ligomis asmenų įsidarbinimo galimybes, būtina skatinti darbdavius juos įdarbinti. Tam reikia: 27.5.
92. teikti informaciją ir konsultacijas darbdaviams apie priklausomybių ligų ypatumus, ligonių darbines galimybes bei sergančių priklausomybės ligomis asmenų darbo organizavimo ypatumus; 27.
93. sukurti naujų darbo vietų sergantiesiems priklausomybės ligomis asmenims steigimo skatinimo mechanizmą, įskaitant naujų įmonių kūrimosi sąlygas ir joms taikomas paramos formas; 27.
94. stiprinti dirbančių asmenų, sergančių priklausomybės ligomis, gebėjimus išlikti darbo vietose, didinti jų darbinį efektyvumą. Tam būtina konsultuoti šiuos dirbančius asmenis dėl darbo vietoje kylančių problemų, mokyti juos dalykinio bendravimo principų bei išsilaikymo darbe įgūdžių; 27.
95. teritorinių darbo biržų konsultacijos ir informacijos centruose kartu su narkologinėmis reabilitacijos įstaigomis talpinti medžiagą darbdaviams apie buvusių ligonių, praėjusių gydymo ciklą, užimtumo galimybes. Pažeidusių įstatymus asmenų, sergančių priklausomybės ligomis, integracija
96. Asmenys, sergantys priklausomybės ligomis, dažnai pažeidžia įstatymus, todėl jie su teisine sistema susiduria anksčiau nei su kitomis – sveikatos ar socialinės apsaugos – sistemomis. Teisinė sistema turi būti efektyviai išnaudojama skatinant sergančiuosius priklausomybės ligomis įsijungti į atitinkamas gydymo bei reabilitacijos programas. Tam būtina įgyvendinti šiuos uždavinius: 28.
97. būtina apibrėžti, koks gydymas ir reabilitacija turi būti taikomas pažeidusiems įstatymą asmenims, sergantiems priklausomybės ligomis, kuriems toks gydymas ir reabilitacija gali būti teismo skirti kaip vienas iš įsipareigojimų atidedant bausmės vykdymą. Gydymas ir reabilitacija nusikaltusiems asmenims, sergantiems priklausomybė ligomis, turi būti ilgalaikis ir visapusiškas – tai yra apimti tiek medicininę, tiek psichologinę bei socialinę pagalbą. Taip pat būtina sukurti efektyvią vertinimo sistemą, kuri galėtų įvertinti tokių gydymo bei reabilitacijos programų veiksmingumą; 28.
98. sukurti efektyvią gydymo bei reabilitacinės pagalbos sistemą nusikaltusiems asmenims, sergantiems priklausomybės ligomis, bausmės atlikimo vietose. Tam būtina: 28.2.
99. vystyti efektyvesnius šių asmenų identifikavimo metodus; 28.2.
100. organizuoti tinkamą jų priežiūrą bei suteikti atitinkamas medicininės, psichologinės bei socialinės reabilitacijos paslaugas; 28.2.
101. didinti su priklausomybės ligomis sergančiaisiais bausmės atlikimo vietoje dirbančio ar bendradarbiaujančio su įkalinimo įstaigomis personalo – priklausomybių psichiatrų, psichologų, socialinių darbuotojų, skaičių; 28.2.
102. mokyti įkalinimo įstaigose dirbančius specialistus – psichiatrus, psichologus, socialinius darbuotojus teikti kvalifikuotą ir profesionalią pagalbą suimtiesiems ir bausmę atliekantiems asmenims, sergantiems priklausomybės ligomis; 28.
103. sukurti efektyvią priežiūros ir skatinimo įsijungti į gydymo, reabilitacijos bei socialines programas sistemą bausmę atlikusiems asmenims, sergantiems priklausomybės ligomis; 28.3.
104. derinti bausmę atlikusių asmenų, sergančių priklausomybės ligomis, priežiūros sistemos veikimą su gydymo, reabilitacijos bei socialinėmis programomis, kurios turi būti pasiruošusios priimti sergančiuosius, tiek besinaudojančius jų paslaugomis, tiek tuos, kurie būtų motyvuoti naudotis jomis po bausmės atlikimo; 28.3.
105. mokyti valstybės tarnautojus, užsiimančius sergančiųjų priklausomybės ligomis priežiūra po paleidimo iš laisvės atėmimo vietų, efektyvaus darbo su sergančiaisiais principų. Jie turi žinoti apie esamas gydymo bei reabilitacijos programas, taip pat turi mokėti tiksliai vertinti konkretaus asmens, sergančio priklausomybės ligomis, poreikius, mokėti jį motyvuoti ir nukreipti į atitinkamas gydymo bei reabilitacijos ar socialines programas. Taip pat jie turi išmokti vertinti, kiek efektyvios yra taikomos programos jų priežiūroje esantiems sergantiesiems priklausomybės ligomis. Sergančiųjų priklausomybės ligomis integracija ir šeima
106. Tai, kad šeimos narys serga priklausomybės ligomis, neigiamai veikia visą šeimą. Didelis dėmesys ligonio šeimai ir jo artimiesiems turi būti skiriamas ir dėl to, kad šeimos nariai ir artimieji vaidina didelį vaidmenį ligonio sveikimo ir reabilitacijos procese. Asmens, sergančio priklausomybės ligomis, integracijos procese būtina tiek parama individui, tiek jo šeimos nariams. Šeimos tikslas vykdant minėtų ligonių integraciją yra suteikti jo šeimai tokią pagalbos sistemą, kuri padėtų tiek pačiam ligoniui, tiek ir jo artimiesiems kuo efektyviau spręsti iškilusias problemas dėl alkoholio ar narkotinių medžiagų vartojimo. Pagrindiniai tokios pagalbos sistemos uždaviniai: 29.
107. skatinti aktyvų tėvų ir kitų šeimos narių dalyvavimą alkoholio ir narkotinių bei psichotropinių medžiagų vartojimo prevencijoje. Todėl būtina mokyti šeimas kuo anksčiau pastebėti narkotikus ar psichotropines medžiagas vartojančius šeimų narius. Taip pat būtina šviesti šeimas apie priklausomybės ligas ir reabilitacijos programas. Skatintina atvirų paskaitų, kuriose šeimos galėtų laisvai lankytis, forma. Jų metu būtina pateikti atmintines, bukletus, kitas informacines priemones, klausytojams sudarant galimybę likti anonimais. Šį darbą turėtų vykdyti psichinės sveikatos centrai. Bukletai, skrajukės ir kita informacinė medžiaga priklausomybių prevencijos tema gali būti platinama poliklinikose, moterų konsultacijose; 29.
108. padėti šeimai motyvuoti sergantįjį priklausomybės ligomis gydymuisi ir reabilitacijai. Tam reikia suteikti psichologinę pagalbą bei paramą šeimoms, kurių nariai patys dar nepasiryžo gydytis. Šeimos nariams, pasiryžusiems atvirai kalbėtis apie problemą, būtina užtikrinti galimybę bendrauti su priklausomybių specialistais, psichiatrais, psichologais bei socialiniais darbuotojais. Būtina užtikrinti šių pokalbių konfidencialumą bei kompetentingą informaciją ar pagalbą; 29.
109. suteikti medicininę, psichologinę pagalbą šių ligonių šeimų nariams. Kurti specialias programas sergančiųjų priklausomybės ligomis šeimų nariams, nes jie neretai turi įvairių nervinių-psichinių sutrikimų dėl šeimos nario ligos; 29.
110. skatinti šeimos narius aktyviai dalyvauti ligonio sveikimo ir reabilitacijos procese: 29.4.
111. įtraukti šeimos narius į gydymo procesą, suteikiant informaciją apie gijimo procesą, atkryčio galimybę, kad šeimos nariai galėtų psichologiškai palaikyti sveikstantįjį, priimtų jo pasikeitusį elgesį. Gydymas daug efektyvesnis, jei šiame procese dalyvauja šeimos nariai; 29.4.
112. įtraukti šeimos narius į sergančiojo priklausomybės ligomis reabilitacijos programą. Perėjus ligoniui iš pirminio gydymo stacionare į ambulatorinio tipo gydymą, kiekvienos tarnybos nariai privalo užmegzti ryšį su šeimos nariais, galinčiais būti atsakingais partneriais. Iniciatyvūs šeimos nariai geriau nei konsultantas gali prisidėti prie sergančiojo pasveikimo; 29.
113. plėsti socialinių bei psichologinių paslaugų, teikiamų sergančiųjų priklausomybės ligomis šeimos nariams, spektrą; 29.
114. skatinti ir remti konkursų būdu atrinktas geriausias nevyriausybinių organizacijų kuriamas programas sergančiųjų priklausomybės ligomis šeimos nariams; 29.
115. skatinti bei remti Al-Anono grupių veiklą; 29.
116. skatinti bei remti konkurso būdu atrinktas geriausias nevyriausybinių organizacijų kuriamas programas sergančiųjų priklausomybės ligomis asmenų vaikams; 29.
117. skatinti bei remti Al-Ateen grupių veiklą; 29.
118. paramą šeimai organizuoja savivaldybių socialinės paramos skyriai ar, jiems pavedus, nevyriausybinės organizacijos. Apskrities pavaldumo įstaigose darbą su šeimomis organizuoja minėtos įstaigos, taip pat psichikos sveikatos centrai ir kitos susijusios įstaigos. Sergančiųjų priklausomybės ligomis integracija ir nevyriausybinių organizacijų veikla bei savipagalbos grupės
119. Minėtų asmenų integracija į visuomenę yra svarbus uždavinys ne tik siaurai specialistų grupei bet ir visai visuomenei, kadangi priklausomybės ligos atneša žalingas pasekmes tiek ligoniams, tiek ir visiems visuomenės nariams, tiesiogiai ar netiesiogiai susiduriantiems su šiais ligoniais bei jų ligos pasekmėmis. Į sergančiųjų integracijos procesą būtina įtraukti valstybines bei įvairias visuomenines institucijas. Svarbus asmenų, sergančių priklausomybės ligomis, integracijos į visuomenę politikos tikslas yra plėtoti nevyriausybinių organizacijų veiklą šių asmenų integracijos į visuomenę srityje. Tam būtina įgyvendinti šiuos uždavinius: 30.
120. skatinti nevyriausybines organizacijas įsijungti į priklausomybės ligų prevenciją ir profilaktiką. Tam būtina išnaudoti nevyriausybinių organizacijų rodomą iniciatyvą visuomenės informavimo ir švietimo srityje; 30.
121. skatinti nevyriausybines organizacijas konkursų būdu kurti asmenims, sergantiems priklausomybės ligomis, skirtas programas, kuriose būtų teikiamos įvairios gydymo ir reabilitacijos paslaugos. Savivaldybės bei kitos atsakingos institucijos gali naudotis šiomis nevyriausybinių, ne pelno organizacijų teikiamomis medicininėmis, psichologinėmis ir socialinėmis paslaugomis; 30.
122. skatinti nevyriausybines organizacijas konkursų būdu kurti asmenų, sergančių priklausomybės ligomis, šeimų nariams skirtas programas; 30.
123. skatinti sergančiųjų priklausomybės ligomis savipagalbos grupes. Įstaigos, teikiančios šiems asmenims medicinines, psichologines ir socialines paslaugas, gali bendradarbiauti su savipagalbos grupėmis bei skatinti minėtus asmenis įsijungti į jas; 30.
124. skatinti asmenų, sergančių priklausomybės ligomis, šeimos narių savipagalbos grupes. Įstaigos, dirbančios su šių asmenų šeimų nariais, gali bendradarbiauti su sergančių asmenų šeimų narių savipagalbos grupėmis bei skatinti ligonių artimuosius įsijungti į jas. Sergančiųjų priklausomybės ligomis integracijos sistema, tarpusavio ryšiai
125. Sergančiųjų priklausomybės ligomis integracija į visuomenę turi vykti sistemingai, derinant visų integracijoje dalyvaujančių institucijų veiklą. Integracijoje dalyvaujančios institucijos turi užtikrinti kiek galima platesnę gydymo ir reabilitacijos priemonių įvairovę, siekiant galimybės konkrečias gydymo-reabilitacijos priemones taikyti pagal individualius asmens poreikius. Konkrečios ligonio gydymo, reabilitacijos ir reintegracijos į visuomenę priemonės vykdomos atsižvelgiant į asmens motyvaciją ir gebėjimą dalyvauti jose, atsižvelgiant į asmens teisę rinktis. Galima išskirti kelis sergančiųjų integracijos į visuomenę etapus, kurie gali būti reikalingi sėkmingam integracijos procesui: aktyvus kontaktas su rizikos grupės asmenimis (pvz., įvairios „gatvės darbuotojų“ programos), ankstyvoji diagnostika ir nukreipimas gydymuisi, gydymas ir reabilitacija, socialinė integracija ir tolesnis asmens gyvenimas visuomenėje.
126. Ankstyvosios diagnostikos ir nukreipimo gydymuisi etapo metu turi būti išaiškinami asmenys, sergantys priklausomybės ligomis, bei skatinami kreiptis į gydymo bei reabilitacijos įstaigas. Šie asmenys patys gali savanoriškai kreiptis į gydymosi bei reabilitacijos įstaigas, svarbu, kad gydymas bei reabilitacija būtų jiems lengvai prieinami, jiems būtų suteikiama tinkama informacija ir jie būtų aktyviai skatinami siekti gydymosi. Taip pat tinkama informacija apie gydymosi bei reabilitacijos galimybes turi būti suteikiama sergančiojo priklausomybės ligomis šeimos nariams, kurie taip pat gali paskatinti ligonį siekti gydymosi ir reabilitacijos. Sergančiojo šeimos nariams taip pat turi būti teikiama informacija apie tai, kaip galima skatinti jį siekti gydymosi bei kaip jam padėti gydymosi bei reabilitacijos metu. Tiek ligoniui, tiek jo šeimai šiame pradiniame etape turi padėti bet kuri institucija, kuri susiduria su asmenimis, sergančiais priklausomybės ligomis, arba jų šeimų nariais. Todėl tokią pagalbą turi teikti bendrosios praktikos bei kiti pirminės sveikatos priežiūros lygyje dirbantys gydytojai; mokyklos, pedagoginės-psichologinės tarnybos ir kitos įstaigos, kurios taip pat turi galimybę susidurti su narkotines ir psichotropines medžiagas vartojančiais vaikais arba jų tėvais.
127. Teisėsaugos institucijos taip pat turi žinoti apie esamas gydymosi ir reabilitacijos galimybes ir apie tai informuoti sergantįjį priklausomybės ligomis ir jo šeimą. Labai svarbi šio etapo grandis yra alternatyvios bausmės politikos vykdymas – ligoniai gali būti skatinami savo noru kreiptis į gydymosi ir reabilitacijos įstaigas, jei tokiu atveju jie yra atleidžiami nuo administracinės ir baudžiamosios atsakomybės. Tam būtinas teisėsaugos ir sveikatos apsaugos institucijų bendradarbiavimas, priimti atitinkami teisės aktai.
128. Antras svarbus sergančiųjų priklausomybės ligomis integracijos į visuomenę etapas yra jų gydymas ir reabilitacija. Šio etapo metu ligonis turi gauti medicininę pagalbą (t. y., detoksikaciją, priklausomybės pasekmių fizinei sveikatai gydymą ir pan.) bei psichologinę pagalbą (motyvaciją, mokymą, kaip gyventi blaiviai bei kaip užkirsti kelią atkryčiui į narkotikų vartojimą ir pan.). Taip pat šio etapo metu būtina užtikrinti, kad gydymo ir reabilitacijos programa būtų pritaikyta prie ligonio poreikių. Tai reiškia, kad gydymosi ir reabilitacijos programos intensyvumas, t. y. jos teikiamų paslaugų įvairovė, gausa bei trukmė, priklauso nuo sergančiojo priklausomybės ligomis socialinės dezadaptacijos laipsnio ir kitų indikatorių. Tai turi užtikrinti gydymo ir reabilitacijos programų įvairovė: ambulatorinio gydymosi ir reabilitacijos programos (pirminiame sveikatos priežiūros lygyje veikiančiuose psichikos sveikatos centruose), trumpalaikio bei ilgalaikio stacionarinio gydymo ir reabilitacijos programos (antriniame sveikatos priežiūros lygyje veikiančiuose priklausomybės ligų centruose), bei pakaitinės terapijos metadonu programos (psichikos sveikatos ir priklausomybės ligų centruose). Gydymosi ir reabilitacijos etapas taip pat turėtų apimti tuos sergančiuosius priklausomybės ligomis, kurie negali būti atleisti nuo bausmės už jų padarytus nusikaltimus. Tokiems asmenims gydymo ir reabilitacijos programos turi būti siūlomos įkalinimo įstaigose. Šiuo atveju taip pat būtinas glaudus teisėsaugos ir sveikatos apsaugos institucijų bendradarbiavimas, kuris užtikrintų efektyvių gydymosi ir reabilitacijos programų įkalinimo įstaigose sukūrimą.
129. Trečiasis sergančiųjų priklausomybės ligomis, integracijos į visuomenę etapas yra jų socialinė integracija. Šio etapo metu asmuo turi gauti tokias socialines paslaugas, kurios įgalintų jį pilnavertiškai funkcionuoti visuomenėje. Todėl pagrindiniai šio etapo uždaviniai būtų profesinis konsultavimas ir mokymas, darbo vietų minėtiems asmenims paieška ir darbo vietų kūrimo programos. Norint užtikrinti šio etapo sėkmę, būtina minėtų paslaugų teikimą suderinti su gydymo ir reabilitacijos procesu. Todėl tokias paslaugas turi teikti tiek gydymosi ir reabilitacijos programose esantys socialiniai darbuotojai, tiek gydymo ir reabilitacijos programos šiame etape turi glaudžiai bendradarbiauti su savivaldybių socialinės paramos skyriais, darbo biržomis ir kitomis įstaigomis, kurios gali tinkamai patenkinti sveikstančio ligonio socialinius poreikius.
130. Paskutinysis etapas – tolesnis sergančiojo priklausomybės ligomis gyvenimas visuomenėje reikalingas tik minimalios priežiūros, kurios metu vertinamas suteiktų paslaugų efektyvumas bei gali būti teikiama pagalba asmens atkritimo į psichoaktyvių medžiagų vartojimą atveju. Tai turi atlikti psichikos sveikatos ir priklausomybės ligų centrai.
131. Sergančiųjų priklausomybės ligomis integracijos į visuomenę procesas gali sėkmingai vykti nebūtinai pagal visus paminėtus etapus, taip pat vienu metu gali būti teikiamos paslaugos, numatytos skirtinguose etapuose. Svarbu, kad integracijos procese būtų atsižvelgiama į individualius asmens, sergančio priklausomybės ligomis, poreikius ir gebėjimus.
132. Sergančiųjų priklausomybės ligomis integracijos į visuomenę procesą ir tarpžinybinį bendradarbiavimą šioje srityje turi koordinuoti Vyriausybinė narkotikų kontrolės komisija, kuri užtikrintų įvairių sveikatos apsaugos, socialinės apsaugos, švietimo ir teisėsaugos sistemų institucijų bendradarbiavimą atskirų ministerijų, apskričių ir savivaldybių lygmenyse. IV. BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS
133. Sergančiųjų priklausomybės ligomis integracijos procesas apima integruotų sveikatos apsaugos bei socialinių paslaugų sistemą, kurią sudaro apskričių, savivaldybių pavaldumo įstaigų, nevyriausybinių organizacijų ar savipagalbos grupių teikiamos paslaugos.
134. Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymas, nustatęs asmenų, sergančių priklausomybės ligomis, teises, jų apribojimo atvejus ir tvarką, numatė psichologinės, medicininės ir socialinės reabilitacijos taikymą įstatymų pagrindu savivaldybėse kuriamose struktūrose – psichikos sveikatos komisijose bei psichikos sveikatos centruose. Pastarųjų institucijų atsiradimas neriboja įstaigų formų įvairovės, būtinos užtikrinant sergančiųjų priklausomybės ligomis integraciją į visuomenę.
135. Įstaigų įvairovė privalo atitikti minėtų asmenų grupių poreikius pagal įvairias charakteristikas: profesiją, užimtumą, amžių, šeimyninę padėtį ir pan.
136. Nepaisant žinybinių įstaigų priklausomybės, būtinas glaudus kiekvienos reabilitacinės įstaigos bendradarbiavimas su visais visuomenėje veikiančiais socialinių paslaugų partneriais. Konkreti bendradarbiavimo išraiška pasireiškia informacijos perdavimu tolesnėms reabilitacijos grandims, pvz., pasibaigus reabilitacijos periodui, informacija apie asmenį, sergantį priklausomybės ligomis, perduodama vykdančiai socialinę reabilitaciją institucijai, labiausiai tinkančiai konkrečiu atveju tęsti socialinę reabilitaciją. Pagalbos ligoniams schema yra tokia: išaiškinimas – gydymas – reabilitacija (socialinė bei psichologinė) – socialinė integracija. Pirmosios dvi grandys susijusios su medicinine reabilitacija. Įstaigos, užsiimančios sergančiųjų priklausomybės ligomis išaiškinimu bei gydymu (bendrosios praktikos gydytojai, priklausomybės ligų centrai), turi perduoti duomenis psichikos sveikatos centrams bei savivaldybių socialinės paramos skyriams, kurie turi rūpintis šių asmenų reabilitacija ir socialine integracija. Psichikos sveikatos centrai bei savivaldybių socialinės paramos skyriai, glaudžiai bendradarbiaudami tarpusavyje, palaiko ryšius su reabilitacijos centrais, darbo biržomis, vaikų teisių apsaugos tarnybomis, šeimos krizių centrais, įkalinimo įstaigomis, policija bei kitomis įstaigomis.
137. Siekiant užtikrinti reabilitacijos tąsą bei visapusišką asmens integraciją į visuomenę, visa informacija apie reabilitacijos (medicininės bei socialinės) eigą turi būti kaupiama savivaldybių socialinės paramos skyriuose. Šie skyriai pagal organizuojamų bei teikiamų paslaugų pobūdį, tęsdami medicininį reabilitacijos procesą, turi užtikrinti socialinę reabilitaciją iki visiškos asmenų integracijos į visuomenę bei įsidarbinimo.
138. Informaciją apie reabilitacijos eigą savivaldybės socialinės paramos skyriui turi teikti valstybės institucijos ir nevyriausybinės organizacijos.
139. Būtina užtikrinti šalies teisėsaugos ir medicininės bei socialinės reabilitacijos įstaigų bendradarbiavimą, taikyti Vakarų Europoje praktikuojamą švelnesnį bausmių taikymą už savanorišką gydymąsi nuo priklausomybės nuo psichoaktyvių medžiagų ligų.
140. Teikti pagalbą paaugliams, vartojantiems alkoholį, narkotines ar psichotropines medžiagas: atidaryti atskirus kabinetus paaugliams pirminės sveikatos priežiūros lygyje, kuriuose jiems būtų teikiamos psichologinės konsultacijos, socialinė parama, užtikrinti efektyvių gydymo programų paaugliams kūrimą antriniame sveikatos priežiūros lygyje, steigti dienos reabilitacijos centrus paaugliams.
141. Sergančiųjų priklausomybės ligomis integracija vykdoma glaudžiai siejant reabilitacijos bei narkomanijos prevencijos tikslus visuose bendruomenės lygmenyse – šalies mastu, apskrityse, savivaldybėse, seniūnijose, įvairiose bendruomenėse.
142. Visuomenė turi būti nuolat supažindinama su reabilitacijos programomis, pasiekimais jas įgyvendinant, integracijos proceso sunkumus ir bendruomenės bei kiekvieno jos nario galimybes padėti tuos sunkumus įveikti. SUDERINTA Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministras Algirdas Monkevičius ______________