EUROPOS LAIKINASIS SUSITARIMAS DĖL SENATVĖS, INVALIDUMO IR MAITINTOJO NETEKIMO SOCIALINĖS APSAUGOS SISTEMŲ Žemiau pasirašančiosios Vyriausybės, Europos Tarybos narės, atsižvelgdamos į tai, kad Europos Tarybos tikslas, šalia kitų, yra siekti narių didesnės vienybės skatinant jų socialinę pažangą; pripažindamos principą, kad pagal šį Susitarimą bet kurios susitariančiosios Šalies piliečiai gaudami mokėtinas išmokas pagal bet kurios kitos susitariančiosios Šalies įstatymus ir kitus teisės aktus, susijusius su senatve, invalidumu, maitintojo netekimu, turi būti vienodai traktuojami kaip ir pastarosios Šalies piliečiai, kuris yra įteisintas Tarptautinės darbo organizacijos konvencijose; taip pat pripažindamos principą, kad bet kurios susitariančiosios Šalies piliečiai turėtų gauti senatvės, invalidumo ir maitintojo netekimo išmokas pagal tarp bet kurių dviejų ar daugiau susitariančiųjų Šalių sudarytus socialinės apsaugos susitarimus; norėdamos įgyvendinti šiuos principus remdamosi laikinuoju Susitarimu, kol bus sudaryta dvišalių susitarimų sistema pagrįsta bendroji konvencija, susitarė: 1 STRAIPSNIS 1. Šis Susitarimas taikomas visiems socialinės apsaugos įstatymams ir kitiems teisės aktams, kurie galioja pasirašymo dieną ar gali vėliau įsigalioti bet kurioje susitariančiųjų Šalių teritorijos dalyje ir kurie susiję su:
- a)senatvės išmokomis;
- b)invalidumo išmokomis, kurios skiriasi nuo mokamų pagal nelaimingų atsitikimų darbe sistemas;
- c)maitintojo netekimo išmokomis, kurios skiriasi nuo išmokų mirties atveju arba išmokų pagal nelaimingų atsitikimų darbe sistemas. 2. Šis Susitarimas taikomas sistemoms, pagal kurias išmokos mokamos priklausomai nuo įmokų ir sistemoms nepriklausomai nuo jų. Jis netaikomas valstybinei paramai, specialioms valstybės tarnautojų sistemoms arba išmokoms, kurios mokamos dėl patirtos žalos kare ar užsienio okupacijos metu. 3. Šiame Susitarime žodis „išmoka“ apima bet kokį išmokos padidinimą ar priedą. 4. Sąvokų susitariančiosios Šalies „piliečiai ir „teritorija“ reikšmę apibrėžia kiekviena Šalis savo deklaracijoje, skirtoje visoms kitoms susitariančiosioms Šalims ir adresuotoje Europos Tarybos Generaliniam sekretoriui. 2 STRAIPSNIS 1. Atsižvelgiant į9 straipsnio nuostatas, bet kurios vienos iš susitariančiųjų Šalių pilietis turi teisę gauti išmokas pagal bet kurios kitos iš susitariančiųjų Šalių įstatymus ir kitus teisės aktus tokiomis pat sąlygomis, tartum jis būtų pastarosios šalies pilietis, jeigu:
- a)invalidumo išmokos atveju, ar ši būtų mokama atsižvelgiant į įmokas, ar ne, jis tapo pastarosios susitariančiosios Šalies teritorijos įprastiniu gyventoju iki ligos, dėl kurios jis tapo invalidu, pirmojo medicininio patvirtinimo;
- b)išmokos, kuri yra mokama pagal su įmokų mokėjimu nesusijusią sistemą, atveju, jis toje teritorijoje paprastai gyveno ne mažiau kaip penkiolika metų po to, kai jam sukako dvidešimt metų, paprastai gyveno be pertraukos šioje teritorijoje mažiausiai penkerius metus iki prašymo dėl išmokos pateikimo ir toliau paprastai gyvena toje teritorijoje;
- c)išmokos, kuri yra mokama pagal su įmokų mokėjimu susijusią sistemą, atveju, jis yra vienos iš susitariančiųjų Šalių teritorijos gyventojas. 2. Kiekvienu atveju, kai bet kurios iš susitariančiųjų Šalių įstatymai ir kiti teisės aktai apriboja teises tos Šalies piliečio, kuris gimė ne jos teritorijoje, bet kurios kitos susitariančiosios Šalies pilietis, gimęs pastarosios šalies teritorijoje, traktuojamas taip, tartum jis būtų pirmesniosios susitariančiosios Šalies pilietis, gimęs jos teritorijoje. 3 STRAIPSNIS 1. Bet koks susitarimas, susijęs su 1 straipsnyje nurodytais įstatymais ir kitais teisės aktais, kuris yra ar gali būti sudarytas tarp bet kurių dviejų ar daugiau susitariančiųjų Šalių, atsižvelgiant į 9 straipsnio nuostatas, taikomas bet kurios kitos susitariančiosios Šalies piliečiui, tartum jis būtų vienos iš pirmesniųjų šalių pilietis, tiek, kiek numatyta tais įstatymais ir kitais teisės aktais:
- a)nustatant, pagal kokius įstatymus ir kitus teisės aktus asmuo turėtų būti apdraustas;
- b)įgytų ir įgyjamų teisių išsaugojimui, ypač susumuojant draudimo ir lygiaverčius laikotarpius, kad asmuo įgytų teisę gauti išmokas, ir apskaičiuojant priklausančios išmokos dydį;
- c)išmokant išmokas asmenims, gyvenantiems bet kurios Šalies, tokio susitarimo dalyvės, teritorijoje;
- d)papildant ir administruojant šiame straipsnyje paminėtas tokio susitarimo nuostatas. 2. Šio straipsnio 1 punkto nuostatos netaikomos jokiai minėto susitarimo nuostatai, susijusiai su išmokomis, mokamomis pagal nesusijusią su įmokų mokėjimu sistemą, nebent atitinkamas pilietis susitariančiosios Šalies, pagal kurios įstatymus ir kitus teisės aktus jis kreipiasi išmokos, teritorijoje gyveno iš viso ne mažiau kaip penkiolika metų po to, kai jam sukako dvidešimt metų, ir paprastai gyveno be pertraukos šioje teritorijoje mažiausiai penkerius metus betarpiškai iki prašymo dėl išmokos pateikimo. 4 STRAIPSNIS Atsižvelgiant į bet kurių galiojančių dvišalių ar daugiašalių susitarimų nuostatas, išmokas, kurios, nesant šio Susitarimo, nebuvo skiriamos arba buvo sustabdytas jų mokėjimas, visos susitariančiosios Šalys, turinčios atitinkamus prašymus, skiria arba atnaujina jų mokėjimą nuo šio Susitarimo įsigaliojimo datos, jei prašymas išmokai buvo pateiktas per vienerius metus nuo tokios datos arba per vėlesnį nustatomą laikotarpį susitariančiosios Šalies, pagal kurios įstatymus ir kitus teisės aktus prašoma išmoka. Jeigu prašymas per tokį laikotarpį nepateikiamas, išmoka skiriama arba atnaujinamas jos mokėjimas nuo prašymo pateikimo datos arba nuo ankstesnės pastarosios susitariančiosios Šalies nustatomos datos. 5 STRAIPSNIS Šio Susitarimo nuostatos neapriboja jokių nacionalinių įstatymų ar kitų teisės aktų, tarptautinių konvencijų arba dvišalių ar daugiašalių susitarimų nuostatų, kurios yra palankesnės išmokos gavėjui. 6 STRAIPSNIS Šis Susitarimas neturi poveikio nacionalinių įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatoms, susijusioms su apdraustų asmenų ar kitų atitinkamų kategorijų asmenų dalyvavimu socialinės apsaugos valdyme. 7 STRAIPSNIS 1. Šio Susitarimo I priede prie kiekvienos susitariančiosios Šalies išvardijamos socialinės apsaugos sistemos, kurioms taikomas 1 straipsnis ir kurios galioja bet kurioje jos teritorijos dalyje šio Susitarimo pasirašymo dieną. 2. Kiekviena susitariančioji Šalis praneša Europos Tarybos Generaliniam sekretoriui apie kiekvieną naują tos rūšies įstatymą ar kitą teisės aktą, neįrašytą I priede prie tos Šalies. Kiekviena susitariančioji Šalis tokius pranešimus pateikia per tris mėnesius nuo naujo įstatymo ar kito teisės akto paskelbimo dienos arba šio Susitarimo ratifikavimo metu, jeigu toks įstatymas ar kitas teisės aktas buvo paskelbtas iki atitinkamos susitariančiosios Šalies šio Susitarimo ratifikavimo datos. 8 STRAIPSNIS 1. Šio Susitarimo II priede prie kiekvienos susitariančiosios Šalies išvardijami sudaryti susitarimai, kuriems taikomas 3 straipsnis ir kurie galioja šio Susitarimo pasirašymo dieną. 2. Kiekviena susitariančioji Šalis praneša Europos Tarybos Generaliniam sekretoriui apie kiekvieną naują jos sudarytą susitarimą, kuriam taikomas 3 straipsnis. Kiekviena susitariančioji Šalis tokį pranešimą pateikia per tris mėnesius nuo susitarimo įsigaliojimo datos arba šio Susitarimo ratifikavimo metu, jeigu toks naujas susitarimas įsigaliojo iki šio Susitarimo ratifikavimo dienos. 9 STRAIPSNIS 1. Šio Susitarimo III priede nurodytos pasirašymo metu padarytos išlygos. 2. Kiekviena susitariančioji Šalis, pateikdama pranešimą pagal 7 ir 8 straipsnius, gali padaryti išlygas dėl šio Susitarimo taikymo bet kokiam įstatymui, teisės aktui ar susitarimui, kurie nurodyti tokiame pranešime. Pareiškimas apie kiekvieną tokią išlygą pridedamas prie atitinkamo pranešimo; jis turi poveikį nuo naujo įstatymo, teisės akto ar susitarimo įsigaliojimo datos. 3. Bet kuri susitariančioji Šalis gali atšaukti visą ar dalį savo padarytos išlygos, apie tai pranešdama Europos Tarybos Generaliniam sekretoriui. Toks pranešimas įsigalioja pirmą dieną po mėnesio, kuriame jis buvo gautas, ir šis Susitarimas taikomas atitinkamai. 10 STRAIPSNIS Šio Susitarimo priedai yra sudėtinė jo dalis. 11 STRAIPSNIS 1. Susitariančiųjų Šalių kompetentingos valdžios institucijos, jei tai reikalinga, nustatys šio Susitarimo įgyvendinimo būdus. 2. Susitariančiųjų Šalių kompetentingos valdžios institucijos stengsis derybomis išspręsti bet kokius ginčus, susijusius su šio Susitarimo aiškinimu ir taikymu. 3. Jeigu bet kuris toks ginčas nebus per tris mėnesius išspręstas derybomis, ginčas bus perduodamas svarstyti arbitražo teisėjų kolegijai, dėl kurios sudėties ir procedūros susitaria atitinkamos susitariančiosios Šalys, arba, nesusitarus per tolesnius tris mėnesius, perduodamas arbitrui, kurį parenka Tarptautinio Teismo prezidentas bet kurios iš atitinkamų susitariančiųjų Šalių prašymu. Jeigu pastarasis yra vienos iš ginčo Šalių pilietis, ši pareiga pavedama Teismo viceprezidentui arba kitam pagal vyresniškumą teisėjui, kuris nėra vienos iš ginčo Šalių pilietis. 4. Arbitražo teisėjų kolegijos arba arbitro sprendimas priimamas remiantis šio Susitarimo principais bei dvasia ir yra galutinis bei privalomas. 12 STRAIPSNIS Bet kuriai susitariančiajai Šaliai denonsavus šį Susitarimą,
- a)bet kuri teisė, kurią asmuo įgijo pagal jo nuostatas, išsaugoma, ypatingai, jeigu pagal jo nuostatas jis yra įgijęs teisę gauti bet kurią išmoką pagal vienos susitariančiosios Šalies įstatymus ir kitus teisės aktus, tuo metu, kai jis gyvena kitos teritorijoje, jis ir toliau naudosis ta teise;
- b)atsižvelgiant į sąlygas, kurios pagal atitinkamų susitariančiųjų Šalių sudarytus papildomus susitarimus gali būti nustatytos teisėms reguliuoti, jas įgyjant šio Susitarimo nuostatos toliau taikomos draudimo ir lygiaverčiams laikotarpiams, įgytiems iki denonsavimo įsigaliojimo dienos. 13 STRAIPSNIS 1. Šis Susitarimas yra atviras pasirašyti Europos Tarybos narėms. Jis bus ratifikuotas. Ratifikavimo dokumentai atiduodami saugoti Europos Tarybos Generaliniam sekretoriui. 2. Šis Susitarimas įsigalioja pirmąją dieną mėnesio, einančio po antrojo ratifikavimo dokumento gavimo dienos. 3. Bet kuriai signatarei Susitarimą ratifikavus vėliau, jis įsigalioja pirmą dieną po mėnesio, einančio po jos ratifikavimo dokumento deponavimo dienos. 14 STRAIPSNIS 1. Europos Tarybos Ministrų Komitetas gali pakviesti bet kurią valstybę, nesančią Europos Tarybos nare, prisijungti prie šio Susitarimo. 2. Prisijungiama deponuojant Europos Tarybos Generaliniam sekretoriui prisijungimo dokumentą, kuris įsigalioja pirmą dieną mėnesio, einančio po dokumento deponavimo dienos. 3. Bet koks pagal šį straipsnį deponuojamas prisijungimo dokumentas pateikiamas kartu su pranešimu tokios informacijos, kuri turėtų būti pateikta šio Susitarimo I ir II prieduose, jeigu atitinkamos valstybės vyriausybė prisijungimo metu yra signatarė. 4. Šio Susitarimo tikslais pagal šio straipsnio 3 punktą pateikta bet kuri informacija yra laikoma priedo, dėl kurio ji yra pateikta, dalimi, jeigu atitinkamos valstybės vyriausybė yra signatarė. 15 STRAIPSNIS Europos Tarybos Generalinis sekretorius praneš:
- a)Tarybos narėms ir Tarptautinio darbo biuro Generaliniam direktoriui:
- i)apie šio Susitarimo įsigaliojimo datą ir bet kurią jį ratifikavusią narę;
- ii)apie kiekvieną prisijungimo dokumento deponavimą pagal 14 straipsnį ir su juo gautus pranešimus; iii) apie kiekvieną pagal 16 straipsnį gautą pranešimą ir jo įsigaliojimo datą;
- b)Susitariančiosioms Šalims ir Tarptautinio darbo biuro Generaliniam direktoriui:
- i)apie kiekvieną pagal 7 ir 8 straipsnius gautą pranešimą;
- ii)apie kiekvieną pagal 9 straipsnio 2 punktą padarytą išlygą; iii) apie bet kurios išlygos atšaukimą pagal 9 straipsnio 3 punktą. 16 STRAIPSNIS Šis Susitarimas galioja dvejus metus nuo jo įsigaliojimo pagal 13 straipsnio 2 punktą datos. Po to savaime jis galioja metai po metų toms susitariančiosioms Šalims, kurios jo nedenonsavo pateikdamos dėl denonsavimo pranešimą Europos Tarybos Generaliniam sekretoriui mažiausiai prieš šešis mėnesius iki pirmųjų dvejų metų laikotarpio pasibaigimo arba kiekvienų vėlesnių metų laikotarpio pasibaigimo. Toks pranešimas įsigalioja laikotarpiui, kuriam jis skiriamas, pasibaigus. Tai patvirtindami, žemiau pasirašiusieji, atitinkamai įgalioti, pasirašė šį Susitarimą. Sudarytas 1953 metų gruodžio 11 dieną Paryžiuje anglų ir prancūzų kalbomis. Abu tekstai yra vienodai autentiški ir sudaro vieną egzempliorių, kuris saugomas Europos Tarybos archyvuose ir kurio patvirtintas kopijas Generalinis sekretorius siunčia kiekvienai pasirašiusiajai Šaliai ir Tarptautinio darbo biuro Generaliniam direktoriui. ______________ EUROPOS LAIKINOJO SUSITARIMO DĖL SENATVĖS, INVALIDUMO IR MAITINTOJO NETEKIMO SOCIALINĖS APSAUGOS SISTEMŲ I PRIEDAS Socialinės apsaugos sistemos, kurioms taikomas Susitarimas Belgija Įstatymai ir kiti teisės aktai, susiję su: a. pajamomis, garantuojamomis nusenusiems asmenims; b. senatvės ir maitintojo netekimo pensijomis: sistemos dirbantiems asmenims ir individualiai dirbantiems asmenims; c. draudimu ligos ir invalidumo atvejais: sistemos dirbantiems asmenims ir individualiai dirbantiems asmenims; d. pašalpomis invalidams. Sistemos, išvardytos a ir b punktuose, yra nesusijusios su įmokų mokėjimu, kitos yra susijusios su įmokų mokėjimu. Kipras Socialinio draudimo įstatymas ir kiti teisės aktai, parengti po tų, kurie sudaro sistemą, numatančią senatvės, invalidumo išmokas ir išmokas, mokamas netekusiems maitintojo (našlės pensija ir išmoka našlaičiui). Sistema yra susijusi su įmokų mokėjimu. Danija Įstatymai ir kiti teisės aktai, susiję su: a. senatvės pensijomis; b. invalidumo pensijomis; c. našlių pensijomis; d. darbo rinkos papildoma pensija. Visos šios sistemos nėra pagrįstos įmokomis, išskyrus Darbo rinkos papildomą pensiją, kuri numato darbuotojų ir darbdavių įmokas. Prancūzija Įstatymai ir kiti teisės aktai, susiję su: a. socialinės apsaugos organizavimu; b. bendraisiais nuostatais, reguliuojančiais socialinio draudimo sistemą, kuri taikoma apdraustiems asmenims, dirbantiems ne žemės ūkyje; c. socialinio draudimo nuostatais, taikomais dirbantiems asmenims ir asmenims, laikomais dirbančiais žemės ūkyje; d. pašalpomis, skiriamomis nusenusiems darbuotojams; e. pašalpomis, skiriamomis kitiems nei darbuotojai nusenusiems asmenims; f. specialiomis socialinės apsaugos sistemomis; g. įstatymais dėl specialių pašalpų; h. kompensacinėmis pašalpomis akliems ir visiškai nepajėgiems darbuotojams; i. papildomomis išmokomis, mokamomis iš National de Solidarite fondų; j. 1965 m. liepos įstatymu Nr. 65/555, paskelbtu Prancūzijos Respublikos valstybės laikraštyje 1965 m. liepos 11 d., kuriuo išplečiama prisijungimo prie savanoriškojo draudimo sistemos pasirinkimo teisė visiems Prancūzijos piliečiams, dirbantiems kitoje nei Prancūzija teritorijoje (dirbantys arba ne). Sistemos, išvardytos a, b, c ir f punktuose, yra susijusios su įmokų mokėjimu. Sistemos, išvardytos d, g, h ir i punktuose, yra nesusijusios su įmokų mokėjimu. Įstatymai, susiję su e punktu, numato, pirma, nuolatinę sistemą, susijusią su įmokų mokėjimu, ir, antra, laikinąją sistemą, nesusijusią su įmokų mokėjimu, taikomą asmenims, kurie neįvykdo įmokų mokėjimo sąlygų pagal sistemą, susijusią su įmokų mokėjimu. Vokietijos Federacinė Respublika Įstatymai ir kiti teisės aktai, susiję su: a. fizinį darbą dirbančių darbininkų pensiniu draudimu; b. apmokamų darbuotojų ir amatininkų pensiniu draudimu; c. šachtininkų pensiniu draudimu. Visos šios sistemos yra susijusios su įmokų mokėjimu. Graikija Įstatymai ir kiti teisės aktai, susiję su: a. socialiniu draudimu; b. specialiosiomis pensijų sistemomis tam tikroms darbuotojų kategorijoms, įtraukiant tam tikras humanitarines profesijas (advokato, gydytojo, civilinio inžinieriaus, kt.). Šios sistemos yra susijusios su įmokų mokėjimu; c. pašalpų šeimai sistema, taikoma dirbantiems asmenims (įstatyminis dekretas Nr. 3868/1959 ir nuostatai); d. žemės ūkio darbuotojų socialiniu draudimu (įstatymas 4169/1961, įstatyminis dekretas ir nuostatai). Islandija Įstatymai ir kiti teisės aktai, susiję su: a. senatvės pensijomis; b. invalidumo pensijomis; c. i. vaikų metinėmis rentomis; ii. našlių metinėmis rentomis. Šio Susitarimo tikslais šios sistemos yra priimamos kaip susijusios su įmokų mokėjimu. Airija Įstatymai ir kiti teisės aktai, susiję su: a. nesusijusiomis su įmokų mokėjimu senatvės ir aklųjų pensijomis; b. susijusiomis su įmokų mokėjimu senatvės, išėjimo į pensiją ir invalidumo pensijomis; c. našlių ir našlaičių pensijomis, susijusiomis ir nesusijusiomis su įmokų mokėjimu; d. invalidų (išlaikymo) pašalpos. Sistema, nurodyta d punkte, yra nesusijusi su įmokų mokėjimu. Italija Įstatymai ir kiti teisės aktai, susiję su: a. bendruoju privalomuoju invalidumo, senatvės ir maitintojo netekimo draudimu; b. tam tikrų darbuotojų kategorijų specialiomis privalomo draudimo sistemomis. Šios sistemos yra susijusios su įmokų mokėjimu. Liuksemburgas Įstatymai ir kiti teisės aktai, susiję su: a. darbo uždirbančiųjų atlyginimą pensiniu draudimu, susijusiu su darbo užmokesčiu; b. privačiame sektoriuje gaunančių atlyginimą darbuotojų (įskaitant individualiai intelektualinį darbą dirbančių asmenų) pensiniu draudimu; c. kalnakasyboje ir metalų pramonėje gaunančių atlyginimą, technikų, dirbančių požeminėse kasyklose ir profesionalių vairuotojų papildomu draudimu; d. amatininkų ir individualiai dirbančių asmenų prekyboje, pramonėje pensiniu draudimu; e. žemdirbių pensiniu draudimu. Visos šios sistemos yra susijusios su įmokų mokėjimu, išskyrus laikinąsias pensijas amatininkams. Nyderlandai Įstatymai ir kiti teisės aktai, susiję su: a. draudimu nepajėgumo dirbti atveju; b. bendruoju draudimu nepajėgumo dirbti atveju; c. bendruoju senatvės draudimu; d. pensine sistema šachtininkams; e. našlių ir našlaičių bendruoju draudimu. Sistemos, išvardytos a, b, d ir e punktuose, yra susijusios su įmokų mokėjimu. Įstatymai, paminėti c punkte, sudaro nuolatinę su įmokų mokėjimu susijusią sistemą ir pereinamąją su įmokų mokėjimu nesusijusią sistemą, taikomą asmenims, nebeturintiems teisės į normalią išmoką dėl jų amžiaus šių įstatymų įsigaliojimo metu. Norvegija Įstatymai ir kiti teisės aktai, susiję su: a. senatvės, invalidumo ir maitintojo netekimo pensijomis pagal 1966 m. birželio 17 d. Nacionalinį draudimo įstatymą; b. nacionalinio draudimo sistemos išmokų specialiu papildymu pagal 1969 m. birželio 19 d. įstatymą; c. kompensacijų papildymu Nacionalinio draudimo sistemos išmokoms pagal 1969 m. gruodžio 19 d. įstatymą; d. jūreivių pensiniu draudimu pagal 1948 m. gruodžio 3 d. įstatymą; e. miškų ūkio darbuotojų pensiniu draudimu pagal 1951 m. gruodžio 3 d. įstatymą; f. žvejų pensiniu draudimu pagal 1957 m. birželio 28 d. įstatymą. Sistemos, išvardytos a. punkte, nėra susijusios su įmokų mokėjimu, kai kalbama apie bazinę pensiją, ir susijusios su įmokų mokėjimu, kai kalbama apie papildomą pensiją. Sistemos, išvardytos b ir c punktuose, nėra susijusios su įmokų mokėjimu tol, kol d, e ir f punktuose išvardytos sistemos yra susijusios su įmokų mokėjimu. Portugalija Įstatymai ir kiti teisės aktai dėl: a. invalidumo ir senatvės pensijų; b. maitintojo netekimo pensijų; c. specifinių darbuotojų kategorijų specialiųjų socialinio draudimo schemų, kiek jos susijusios su atvejais ir išmokomis pagal įstatymus ir kitus teisės aktus, paminėtus aukščiau (įskaitant žemės ūkio darbuotojus ir individualiai dirbančius). Visos šios sistemos yra susijusios su įmokų mokėjimu. Švedija Įstatymai ir kiti teisės aktai, susiję su: Nacionalinėmis bazinėmis pensijomis pagal 1962 m. gegužės 25 d. Nacionalinio draudimo įstatymą, kuris įsigaliojo nuo 1963 m. sausio 1 d. Ši sistema nėra susijusi su įmokų mokėjimu. Turkija Galiojantys socialinio draudimo įstatymai, taikomi dirbantiems asmenims, išskyrus žemės ūkio darbuotojus, dirbančius ne miškų ūkyje, ir tuos, kurie gauna atlyginimą už valstybinius ar privačius žemės ūkio darbus, ir dirbančius tokius darbus, kurie susiję su įgūdžiais žemės ūkyje arba vykdomi žemės ūkio darbų vietose, nelaikant jų žemės ūkio darbais, taip pat ir dirbančius parkuose, soduose arba augmenijos prižiūrėtojus arba dirbančius panašiuose darbuose tokiose darbo vietose, kurios nelaikomos žemės ūkio darbų vietomis: i. invalidumo draudimas; ii. senatvės draudimas; iii. draudimas maitintojo netekimo atveju. b. įstatymai, atitinkantys specialų režimą, taikomą Socialinio draudimo fondui, kuris įeina į socialinio draudimo sistemos veikimo sritį ir kaip minimalus reikalavimas yra taikyti aukščiau paminėtus įstatymus; c. socialinio draudimo įstatymai, taikomi smulkiems biznieriams ir amatininkams bei kitiems individualiai dirbantiems asmenims: i. invalidumo draudimas; ii. senatvės draudimas; iii. draudimas maitintojo netekimo atveju. Aukščiau paminėtos sistemos yra susijusios su įmokų mokėjimu. Jungtinė Karalystė Įstatymai ir kiti teisės aktai dėl Didžiosios Britanijos, Šiaurės Airijos ir Meno salos: a. steigiantys ligonių, našlių, našlaičių ir senatvės socialinio draudimo sistemas; b. susiję su papildomomis pensijomis ir nesusijusiomis su įmokų mokėjimu invalidumo pensijomis. Sistemos, paminėtos a punkte, yra susijusios su įmokų mokėjimu. Sistemos, paminėtos b punkte, yra nesusijusios su įmokų mokėjimu. ______________ EUROPOS LAIKINOJO SUSITARIMO DĖL SENATVĖS, INVALIDUMO IR MAITINTOJO NETEKIMO SOCIALINĖS APSAUGOS SISTEMŲ II PRIEDAS Dvišaliai ir daugiašaliai susitarimai, kuriems taikomas Susitarimas Belgija a. 1947 m. rugpjūčio 29 d. Belgijos ir Nyderlandų konvencija dėl abiejų šalių įstatymų, susijusių su socialiniu draudimu. b. 1948 m. sausio 17 d. Belgijos ir Prancūzijos bendroji konvencija dėl socialinės apsaugos. c. 1948 m. balandžio 30 d. Belgijos ir Italijos bendroji konvencija dėl socialinės apsaugos. d. 1949 m. gruodžio 3 d. Belgijos ir Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės bendroji konvencija dėl socialinės apsaugos. e. 1949 m. lapkričio 7 d. daugiašalė konvencija dėl socialinės apsaugos, sudaryta Briuselio sutarties valstybių. f. 1950 m. liepos 27 d. susitarimas dėl Reino upeivių socialinės apsaugos, pakeistas 1961 m. vasario 13 d. g. 1951 m. sausio 19 d. Belgijos, Prancūzijos ir Italijos konvencija dėl socialinės apsaugos. h. 1957 m. gegužės 20 d. Briuselyje Jo Didenybės Belgų Karaliaus ir Jos Didenybės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos bei jos kitų sričių ir teritorijų Jungtinės Karalystės Karalienės, Sandraugos vadovės, pasirašyta konvencija dėl socialinės apsaugos. i. i. 1957 m. gruodžio 7 d. Bonoje pasirašyta Belgijos Karalystės ir Vokietijos Federacinės Respublikos bendroji konvencija dėl socialinės apsaugos, papildomi susitarimai ir baigiamasis protokolas (įsigaliojo 1963 m. lapkričio 9 d., veikiantis atgaline data nuo 1959 m. sausio 1 d.). ii. 1960 m. lapkričio 10 d. Bonoje pasirašytas bendrosios konvencijos dėl socialinės apsaugos, trečiojo papildomo susitarimo ir baigiamojo protokolo papildomasis protokolas (įsigaliojo 1963 m. lapkričio 9 d., veikiantis atgaline data nuo 1959 m. sausio 1 d.). j. 1958 m. balandžio 1 d. Atėnuose pasirašyta Belgijos ir Graikijos bendroji konvencija dėl socialinės apsaugos (įsigaliojo 1961 m. sausio 1 d.), pakeista 1967 m. rugsėjo 27 d. konvencija. k. 1966 m. liepos 4 d. Briuselyje pasirašyta Belgijos Karalystės ir Turkijos Respublikos bendroji konvencija dėl socialinės apsaugos (įsigaliojo 1968 m. gegužės 1 d.), pakeista 1981 m. vasario 2 d. konvencija. l. 1970 m. rugsėjo 14 d. Belgijos Karalystės ir Portugalijos Respublikos bendroji konvencija dėl socialinės apsaugos (įsigaliojimas: 1973 m. gegužės 1 d.). Kipras a. 1969 m. spalio 6 d. Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės Vyriausybės ir Kipro Respublikos Vyriausybės susitarimas dėl socialinio draudimo. b. 1979 m. liepos 1 d. Kipro Respublikos Vyriausybės ir Helėnų Respublikos Vyriausybės susitarimas dėl socialinės apsaugos. Danija a. 1951 m. birželio 30 d. Danijos ir Prancūzijos bendroji konvencija dėl socialinės apsaugos. b. 1953 m. rugpjūčio 14 d. Danijos ir Vokietijos Federacinės Respublikos konvencija dėl socialinės apsaugos su baigiamuoju protokolu ir papildomuoju susitarimu. c. 1955 rugsėjo 15 d. Danijos, Suomijos, Islandijos, Norvegijos ir Švedijos konvencija dėl socialinės apsaugos su pridėtiniu protokolu, pakeista 1981 m. kovo 5 d., įsigaliojo nuo 1982 m. sausio 1 d. d. 1959 m. rugpjūčio 27 d. Danijos ir Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės konvencija dėl socialinės apsaugos. e. 1976 m. sausio 22 d. Danijos ir Turkijos konvencija dėl socialinės apsaugos, įsigaliojusi nuo 1978 m. vasario 1 d. Prancūzija a. 1948 m. sausio 17 d. Prancūzijos ir Belgijos bendroji konvencija dėl socialinės apsaugos. b. 1948 m. kovo 31 d. Prancūzijos ir Italijos bendroji konvencija, koordinuojanti Prancūzijos socialinės apsaugos įstatymų ir Italijos socialinio draudimo bei pašalpų šeimai įstatymų taikymą dviejų šalių piliečiams. c. 1956 m. liepos 10 d. pasirašyta Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos bendroji konvencija dėl socialinės apsaugos. d. 1949 m. lapkričio 12 d. Prancūzijos ir Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės bendroji konvencija dėl socialinės apsaugos. e. 1950 m. sausio 7 d. Prancūzijos ir Nyderlandų bendroji konvencija dėl socialinės apsaugos. f. 1950 m. liepos 10 d. Prancūzijos ir Vokietijos Federacinės Respublikos bendroji konvencija dėl socialinės apsaugos. g. 1951 m. birželio 30 d. Prancūzijos ir Danijos bendroji konvencija dėl socialinės apsaugos. h. 1949 m. lapkričio 7 d. daugiašalė konvencija dėl socialinės apsaugos, sudaryta Briuselio sutarties valstybių. i. 1952 m. lapkričio 27 d. Prancūzijos, Italijos ir Saro konvencija, plėtojanti ir koordinuojanti Prancūzijos socialinės apsaugos įstatymų ir Italijos bei Saro įstatymų dėl socialinio draudimo ir pašalpų šeimai taikymą trijų šalių piliečiams. j. 1951 m. sausio 19 d. Prancūzijos, Belgijos ir Italijos konvencija, plėtojanti ir koordinuojanti Belgijos ir Prancūzijos socialinės apsaugos įstatymų bei Italijos įstatymų dėl socialinio draudimo ir pašalpų šeimai taikymą trijų šalių piliečiams. k. 1954 m. rugsėjo 30 d. pasirašyta Prancūzijos ir Norvegijos bendroji konvencija dėl socialinės apsaugos, įsigaliojusi nuo 1956 m. liepos 1 d. l. 1958 m. balandžio 19 d. pasirašyta Prancūzijos ir Graikijos bendroji konvencija dėl socialinės apsaugos, įsigaliojusi nuo 1959 m. gegužės 1 d. m. Susitarimas, sudarytas taikant 1949 m. lapkričio 12 d. Prancūzijos ir Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės bendrosios konvencijos papildomo susitarimo 21 straipsnio, taikytinas šachtininkams ir lygiavertėms kategorijoms. Vokietijos Federacinė Respublika a. 1950 m. liepos 10 d. Vokietijos Federacinės Respublikos ir Prancūzijos bendroji konvencija dėl socialinės apsaugos, įsigaliojusi nuo 1952 m. sausio 1 d. b. 1951 m. kovo 29 d. Vokietijos Federacinės Respublikos ir Nyderlandų Karalystės konvencija dėl socialinio draudimo, įsigaliojusi nuo 1952 m. lapkričio 1 d. c. 1953 m. gegužės 5 d. Vokietijos Federacinės Respublikos ir Italijos Respublikos susitarimas dėl socialinio draudimo, kuris įsigaliojo nuo 1954 m. balandžio 1 d. d. 1953 m. rugpjūčio 14 d. Vokietijos Federacinės Respublikos ir Danijos Karalystės susitarimas dėl socialinio draudimo, kuris įsigaliojo nuo 1954 m. lapkričio 1 d. e. 1960 m. balandžio 20 d. Vokietijos Federacinės Respublikos ir Didžiosios Britanijos susitarimas dėl socialinės apsaugos, kuris įsigaliojo nuo 1961 m. rugpjūčio 1 d. f. 1957 m. gruodžio 7 d. Vokietijos Federacinės Respublikos ir Belgijos Karalystės bendroji konvencija dėl socialinės apsaugos (įskaitant papildomus susitarimus ir baigiamąjį protokolą), taip pat 1960 m. lapkričio 10 d. protokolas (įsigaliojęs nuo 1963 m. lapkričio 9 d. su atgaline data nuo 1959 m. sausio 1 d.). g. 1961 m. vasario 13 d. pakeistas susitarimas dėl Reino upeivių socialinės apsaugos, kuris įsigaliojo Vokietijos Federacinei Respublikai 1970 m. vasario 1 d. h. 1961 m. balandžio 25 d. Vokietijos Federacinės Respublikos ir Graikijos Karalystės konvencija dėl socialinės apsaugos, įsigaliojusi nuo 1966 m. lapkričio 1 d., buvo papildyta ir užbaigta 1967 m. kovo 21 d. konvencija. i. 1964 m. balandžio 30 d. Vokietijos Federacinės Respublikos ir Turkijos Respublikos konvencija dėl socialinės apsaugos, įsigaliojusi nuo 1965 m. lapkričio 1 d. j. 1964 m. lapkričio 6 d. Vokietijos Federacinės Respublikos ir Portugalijos Respublikos susitarimas dėl socialinės apsaugos. k. 1976 m. vasario 27 d. Vokietijos Federacinės Respublikos ir Švedijos Karalystės susitarimas dėl socialinės apsaugos. Graikija a. 1958 m. balandžio 19 d. pasirašyta Graikijos ir Prancūzijos bendroji konvencija dėl socialinės apsaugos. b. 1958 m. balandžio 1 d. pasirašyta Graikijos ir Belgijos bendroji konvencija dėl socialinės apsaugos. c. 1961 m. balandžio 25 d. Graikijos ir Vokietijos Federacinės Respublikos konvencija dėl socialinės apsaugos. Islandija 1955 m. rugsėjo 15 d. Islandijos, Danijos, Suomijos, Norvegijos ir Švedijos konvencija dėl socialinės apsaugos. Airija a. 1960 m. kovo 29 d. Airijos ir Jungtinės Karalystės susitarimas dėl socialinės apsaugos. b. 1964 m. liepos 22 d. Socialinės gerovės ministro ir Šiaurės Airijos Darbo ir nacionalinio draudimo ministerijos susitarimas dėl draudimo ir darbininkų kompensacijos. c. 1966 m. vasario 28 d. Airijos ir Jungtinės Karalystės susitarimas dėl socialinės apsaugos. d. 1968 m. spalio 3 d. Airijos ir Jungtinės Karalystės susitarimas dėl socialinės apsaugos. e. 1971 m. rugsėjo 14 d. Airijos ir Jungtinės Karalystės susitarimas dėl socialinės apsaugos. Italija a. 1948 m. kovo 31 d. Italijos ir Prancūzijos bendroji konvencija, koordinuojanti Prancūzijos socialinės apsaugos įstatymų ir Italijos socialinio draudimo bei pašalpų šeimai įstatymų taikymą dviejų šalių piliečiams. b. 1948 m. balandžio 30 d. Italijos ir Belgijos bendroji konvencija dėl socialinio draudimo. c. 1951 m. sausio 19 d. Belgijos, Prancūzijos ir Italijos konvencija, plėtojanti ir koordinuojanti Belgijos ir Prancūzijos socialinės apsaugos įstatymų bei Italijos įstatymų dėl socialinio draudimo ir pašalpų šeimai taikymą trijų šalių piliečiams. d. 1951 m. gegužės 29 d. Italijos Respublikos ir Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės bendroji konvencija dėl socialinės apsaugos. e. 1951 m. lapkričio 28 d. Italijos Respublikos ir Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės konvencija dėl socialinio draudimo. f. 1952 m. spalio 28 d. Nyderlandų Karalystės ir Italijos Respublikos bendroji konvencija dėl socialinio draudimo. g. 1953 m. gegužės 5 d. Italijos Respublikos ir Vokietijos Federacinės Respublikos konvencija dėl socialinio draudimo. h. 1979 m. rugsėjo 25 d. Italijos Respublikos ir Švedijos Karalystės konvencija dėl socialinės apsaugos. i. 1959 m. birželio 12 d. Italijos Respublikos ir Norvegijos Karalystės konvencija dėl socialinės apsaugos. j. 1957 m. sausio 29 d. Italijos Respublikos ir Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės konvencija dėl socialinio draudimo Italijoje ir Šiaurės Airijoje. k. 1952 m. lapkričio 27 d. Italijos, Prancūzijos ir Saro konvencija, plėtojanti ir koordinuojanti Prancūzijos socialinės apsaugos įstatymų ir Italijos bei Saro įstatymų dėl socialinio draudimo ir pašalpų šeimai taikymą trijų šalių piliečiams. Liuksemburgas a. 1949 m. lapkričio 12 d. Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės ir Prancūzijos bendroji konvencija dėl socialinės apsaugos. b. 1949 m. gruodžio 3 d. Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės ir Belgijos bendroji konvencija dėl socialinės apsaugos. c. 1950 m. liepos 8 d. Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės ir Nyderlandų bendroji konvencija dėl socialinės apsaugos. d. 1949 m. lapkričio 7 d. daugiašalė konvencija dėl socialinės apsaugos, sudaryta Briuselio sutarties valstybių. e. 1953 m. spalio 13 d. Jungtinės Karalystės ir Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės konvencija dėl socialinės apsaugos. f. 1951 m. gegužės 29 d. Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės ir Italijos Respublikos bendroji konvencija dėl socialinės apsaugos. g. 1965 m. vasario 12 d. Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės ir Portugalijos konvencija dėl socialinės apsaugos, išskyrus 1972 m. birželio 5 d. ir 1977 m. gegužės 20 d. papildomųjų susitarimų formuluotės 3 straipsnį, 2 skyrių bei 1965 m. vasario 12 d. specialųjį protokolą. Nyderlandai a. 1947 m. rugpjūčio 29 d. Nyderlandų ir Belgijos konvencija dėl dviejų šalių socialinio draudimo įstatymų taikymo, papildyta 1957 m. lapkričio 4 d. konvencija, kuri pakeičia 1947 m. rugpjūčio 29 d. konvenciją. b. 1950 m. sausio 7 d. Nyderlandų ir Prancūzijos bendroji konvencija dėl socialinės apsaugos. c. 1950 m. liepos 8 d. Nyderlandų ir Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės bendroji konvencija dėl socialinės apsaugos. d. 1951 m. kovo 29 d. Nyderlandų ir Vokietijos Federacinės Respublikos konvencija dėl socialinio draudimo. e. 1949 m. lapkričio 7 d. daugiašalė konvencija dėl socialinės apsaugos, sudaryta Briuselio sutarties valstybių. f. 1950 m. sausio 27 d. susitarimas dėl Reino upeivių socialinės apsaugos, pakeistas 1961 m. vasario 13 d. konvencija dėl Reino upeivių socialinės apsaugos (įsigaliojo nuo 1970 m. vasario 1 d.). g. 1952 m. spalio 28 d. Nyderlandų Karalystės ir Italijos Respublikos bendroji konvencija dėl socialinio draudimo. h. 1954 m. rugpjūčio 11 d. Nyderlandų Karalystės ir Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės konvencija dėl socialinės apsaugos. i. 1966 m. balandžio 5 d. Nyderlandų Karalystės ir Turkijos Respublikos konvencija dėl socialinės apsaugos (įsigaliojo 1968 m. vasario 1 d.) ir pasirašomasis protokolas, kaip papildyta 1980 m. rugsėjo 4 d. konvencija, kuri pakeičia 1966 m. balandžio 5 d. konvenciją. j. 1966 m. rugsėjo 13 d. Nyderlandų Karalystės ir Graikijos Karalystės konvencija dėl socialinės apsaugos (įsigaliojo nuo 1970 m. liepos 1 d.). k. 1979 m. liepos 19 d. Nyderlandų Karalystės ir Portugalijos Respublikos konvencija dėl socialinės apsaugos (įsigaliojo nuo 1981 m. sausio 1 d.). l. 1982 m. liepos 2 d. Nyderlandų Karalystės ir Švedijos Karalystės konvencija dėl socialinės apsaugos (įsigaliojo nuo 1983 m. kovo 1 d.). Norvegija a. 1954 m. rugsėjo 30 d. Norvegijos ir Prancūzijos konvencija dėl socialinės apsaugos, įsigaliojusi nuo 1956 m. liepos 1 d. b. 1957 m. liepos 25 d. Norvegijos ir Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės konvencija, įsigaliojusi nuo 1958 m. balandžio 1 d. c. 1959 m. birželio 12 d. Norvegijos ir Italijos konvencija dėl socialinės apsaugos, įsigaliojusi nuo 1962 m. vasario 1 d. d. 1978 m. liepos 20 d. Norvegijos ir Turkijos Respublikos konvencija, įsigaliojusi nuo 1980 m. birželio 1 d.; 1981 m. liepos 30 d. administracinis susitarimas. e. 1980 m. birželio 5 d. Norvegijos ir Portugalijos Respublikos konvencija dėl socialinės apsaugos, įsigaliojusi nuo 1981 m. rugsėjo 1 d.; 1980 m. gruodžio 15 d. administracinis susitarimas. f. 1981 m. kovo 5 d. Norvegijos, Danijos, Suomijos, Islandijos ir Švedijos konvencija dėl socialinės apsaugos, įsigaliojusi nuo 1982 m. sausio 1 d.; 1982 m. spalio 25 d. administracinis susitarimas. g. 1980 m. birželio 12 d. Norvegijos ir Graikijos Respublikos konvencija dėl socialinės apsaugos, įsigaliojusi nuo 1983 m. birželio 1 d.; 1980 m. gruodžio 12 d. administracinis susitarimas. Portugalija a. 1970 m. rugsėjo 14 d. Portugalijos ir Belgijos bendroji konvencija dėl socialinės apsaugos ir protokolas. b. 1971 m. liepos 29 d. Portugalijos ir Prancūzijos bendroji konvencija dėl socialinės apsaugos pagal 1977 m. vasario 7 d. ir 1979 m. spalio 1 d. papildomųjų susitarimų formuluotę. 1971 m. liepos 29 d. bendrasis protokolas ir 1979 m. spalio 1 d. papildomasis protokolas. c. 1964 m. lapkričio 6 d. Portugalijos ir Vokietijos Federacinės Respublikos konvencija dėl socialinės apsaugos, papildyta 1974 m. rugsėjo 30 d. d. 1965 m. vasario 12 d. Portugalijos ir Liuksemburgo konvencija dėl socialinės apsaugos, išskyrus 3 straipsnį, 2 skyrių, ir 1965 m. vasario 12 d. specialusis protokolas pagal 1972 m. birželio 5 d. ir 1977 m. gegužės 20 d. papildomųjų susitarimų formuluotę. e. 1979 m. liepos 19 d. Portugalijos ir Nyderlandų konvencija dėl socialinės apsaugos ir baigiamasis protokolas. f. 1978 m. spalio 25 d. Portugalijos ir Švedijos konvencija dėl socialinės apsaugos. g. 1978 m. lapkričio 15 d. Portugalijos ir Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės konvencija dėl socialinės apsaugos. h. 1980 m. birželio 5 d. Portugalijos ir Norvegijos konvencija dėl socialinės apsaugos ir protokolas. Švedija 1955 m. rugsėjo 15 d. Švedijos, Danijos, Suomijos, Islandijos ir Norvegijos konvencija dėl socialinės apsaugos, pakeista 1969 m. gruodžio 2 d. susitarimu, supapildomuoju protokolu. Turkija a. 1959 m. rugsėjo 9 d. Turkijos ir Jungtinės Karalystės pasirašyta konvencija dėl socialinės apsaugos, įsigaliojusi 1961 m. birželio 1 d. b. 1964 m. balandžio 30 d. Turkijos ir Vokietijos Federacinės Respublikos pasirašyta konvencija dėl socialinės apsaugos, įsigaliojusi 1965 m. lapkričio 1 d. c. 1966 m. balandžio 5 d. Turkijos ir Nyderlandų pasirašyta konvencija dėl socialinės apsaugos, įsigaliojusi 1968 m. gegužės 1 d. d. 1966 m. liepos 4 d. Turkijos ir Belgijos pasirašyta konvencija dėl socialinės apsaugos, įsigaliojusi 1968 m. gegužės 1 d. e. 1972 m. sausio 20 d. Turkijos ir Prancūzijos pasirašyta konvencija dėl socialinės apsaugos, įsigaliojusi 1973 m. rugpjūčio 1 d. f. 1976 m. sausio 22 d. Turkijos ir Danijos pasirašyta konvencija dėl socialinės apsaugos, įsigaliojusi 1978 m. vasario 1 d. g. 1978 m. birželio 30 d. Turkijos ir Švedijos pasirašyta konvencija dėl socialinės apsaugos, įsigaliojusi 1981 m. gegužės 1 d. h. 1978 m. liepos 20 d. Turkijos ir Norvegijos pasirašyta konvencija dėl socialinės apsaugos, įsigaliojusi 1981 m. birželio 1 d. Jungtinė Karalystė a. Jungtinės Karalystės ir Belgijos konvencija dėl socialinės apsaugos, pasirašyta 1957 m. gegužės 20 d. Briuselyje, ir protokolas dėl natūrinių pašalpų. b. Jungtinės Karalystės ir Kipro konvencija dėl socialinės apsaugos, pasirašyta 1969 m. spalio 6 d. Nikozijoje. c. Jungtinės Karalystės ir Danijos konvencija dėl socialinės apsaugos, pasirašyta 1956 m. rugpjūčio 27 d. Londone. d. Jungtinės Karalystės ir Prancūzijos konvencija dėl socialinės apsaugos (su protokolais), pasirašyta 1956 m. liepos 10 d. Paryžiuje. e. Jungtinės Karalystės ir Vokietijos Federacinės Respublikos konvencija dėl socialinės apsaugos, pasirašyta 1960 m. balandžio 20 d. Bonoje. f. Jungtinės Karalystės ir Airijos Respublikos susitarimas dėl socialinės apsaugos, pasirašytas 1966 m. vasario 28 d. Dubline. g. Jungtinės Karalystės ir Airijos Respublikos susitarimas dėl socialinės apsaugos, pasirašytas 1968 m. spalio 3 d. Dubline. h. Jungtinės Karalystės ir Airijos Respublikos susitarimas dėl socialinės apsaugos, pasirašytas 1971 m. rugsėjo 14 d. Londone. i. Jungtinės Karalystės ir Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės konvencija dėl socialinės apsaugos, pasirašyta 1953 m. spalio 13 d. Londone. j. Jungtinės Karalystės ir Nyderlandų konvencija dėl socialinės apsaugos, pasirašyta 1954 m. rugpjūčio 11 d. Hagoje. k. Jungtinės Karalystės ir Norvegijos konvencija dėl socialinės apsaugos, pasirašyta 1957 m. liepos 25 d. Londone. l. Jungtinės Karalystės ir Portugalijos konvencija dėl socialinės apsaugos, pasirašyta 1978 m. lapkričio 15 d. Londone. m. Jungtinės Karalystės ir Švedijos konvencija dėl socialinės apsaugos, pasirašyta 1956 m. birželio 9 d. Stokholme. n. Jungtinės Karalystės ir Turkijos Respublikos konvencija dėl socialinės apsaugos, pasirašyta 1959 m. rugsėjo 9 d. Ankaroje. ______________ EUROPOS LAIKINOJO SUSITARIMO DĖL SENATVĖS, INVALIDUMO IR MAITINTOJO NETEKIMO SOCIALINĖS APSAUGOS SISTEMŲ III PRIEDAS Susitariančiųjų Šalių suformuluotos Susitarimo išlygos 1. Belgijos Vyriausybė suformulavo tokią išlygą: Belgijos 1969 m. balandžio įstatymu numatyta garantuotų pajamų senyvo amžiaus žmonėms išmoka, kuri nėra susijusi su įmokų mokėjimu, su pajamų testavimo sąlyga, bus skiriama tik tų susitariančiųjų Šalių piliečiams, kurių įstatymai suteikia lygiavertę naudą Belgijos piliečiams. 2. Danijos Vyriausybė suformulavo tokią išlygą: Susitarimo nuostatos netaikomos: - Danijos, Suomijos, Islandijos, Norvegijos ir Švedijos konvencijai dėl socialinės apsaugos, pakeistai 1981 m. kovo 5 d. susitarimu, įsigaliojusiu nuo 1982 m. sausio 1 d. - 1976 m. sausio 22 d. Danijos ir Turkijos pasirašytai konvencijai dėl socialinės apsaugos, įsigaliojusiai 1978 m. vasario 1 d. 3. Prancūzijos Vyriausybė suformulavo tokias išlygas: a. papildomos su įmokų mokėjimu susijusios išmokos, su pajamų testavimo sąlyga, numatytos pagal Prancūzijos 1956 m. birželio 30 d. įstatymą, kuriuo buvo įsteigtas National de Solidarite fondas, skiriamos tik tų valstybių piliečiams, kurių įstatymai suteikia tokias pačias išmokas Prancūzijos piliečiams; b. Susitarimo nuostatos netaikomos 1965 m. liepos 10 d. įstatymui Nr. 65/555, paskelbtam Prancūzijos Respublikos valstybės laikraštyje 1965 m. liepos 11 d., pagal kurį visiems Prancūzijos piliečiams, dirbantiems kitoje nei Prancūziją teritorijoje (darbuotojais ar ne), suteikiama pasirinkimo teisė prisijungti prie savanoriško draudimo sistemos; c. Susitarimo nuostatos netaikomos susitarimui, sudarytam taikant 1949 m. lapkričio 12 d. Prancūzijos ir Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės bendrosios konvencijos papildomo susitarimo 21 straipsnį, taikytinam šachtininkams ir lygiavertėms kategorijoms, kuris buvo pasirašytas 1970 m. rugsėjo 12 d. Paryžiuje. 4. Islandijos Vyriausybė suformulavo tokią išlygą: Susitarimo nuostatos netaikomos 1961 m. rugsėjo 13 d. Islandijos, Danijos, Suomijos, Norvegijos ir Švedijos konvencijai, pakeičiančiai 1955 m. rugsėjo 15 d. konvenciją dėl socialinės apsaugos, kuri nurodyta II priede. 5. Italijos Vyriausybė suformulavo tokią išlygą: Susitarimo nuostatos netaikomos 1969 m. balandžio 30 d. įstatymui (modifikuotam ir užbaigtam), kuriuo buvo įsteigta socialinė pensija asmenims be išteklių. Tai yra su įmokų mokėjimu nesusijusi išmoka, su pajamų testavimo sąlyga, kurios dydį lemia pajamos. Visą finansavimą vykdo valstybė. 6. Norvegijos Vyriausybė suformulavo tokias išlygas: a. Susitarimo ir protokolo nuostatos netaikomos 1966 m. birželio 17 d. Nacionalinio draudimo įstatymo 7-5 punkto pereinamosioms nuostatoms; b. Susitarimo ir protokolo nuostatos netaikomos: - 1981 m. kovo 5 d. Norvegijos, Danijos, Suomijos, Islandijos ir Švedijos konvencijai dėl socialinės apsaugos, įsigaliojusiai nuo 1982 m. sausio 1 d; - 1982 m. spalio 25 d. administraciniam susitarimui; c. Susitarimo ir protokolo nuostatos netaikomos: - 1980 m. birželio 5 d. Norvegijos ir Portugalijos Respublikos konvencijai dėl socialinės apsaugos, įsigaliojusiai 1981 m. rugsėjo 1 d.; - 1980 m. gruodžio 15 d. administraciniam susitarimui. 7. Švedijos Vyriausybė suformulavo tokias išlygas: a. Susitarimo nuostatos netaikomos toms 1962 m. gegužės 25 d. bendrojo draudimo įstatymo (Nr. 381) dalims, kurios susiję su papildomomis pensijomis. b. Susitarimo nuostatos netaikomos 1955 m. rugsėjo 15 d. konvencijai dėl socialinės apsaugos tarp Švedijos, Danijos, Suomijos, Islandijos ir Norvegijos, pakeistai 1969 m. gruodžio 2 d. susitarimu. 8. Jungtinės Karalystės Vyriausybė suformulavo tokią išlygą: Susitarimo nuostatos netaikomos pasenusioms su įmokų mokėjimu susijusių senatvės pensijų sistemoms Didžiojoje Britanijoje, Šiaurės Airijoje ir Meno saloje, t. y. lygiavertės išmokos yra prieinamos susitariančiųjų Šalių piliečiams tomis pačiomis sąlygomis, kaip Britanijos piliečiams pagal Didžiosios Britanijos, Šiaurės Airijos ir Meno salos papildomų išmokų sistemas. ______________