Rengtinų teisės aktų, reikalingų ryšių (telekomunikacijų, pašto) paslaugų rinkos reguliavimui, liberalizavimui, Lietuvos Respublikos Seimo 2001 m. d. nutarimo Nr. IX- priedėlis SEIMO LAIKINOSIOS KOMISIJOS TELEKOMUNIKACIJŲ PROBLEMOMS TIRTI IŠVADA Laikinoji komisija telekomunikacijų problemoms tirti (toliau - Komisija) buvo sudaryta šių metų sausio 26 d. Seimo nutarimu Nr. IX-
- Komisija turėjo nustatyti, ar atsakingos Vyriausybės institucijos vykdė visus įsipareigojimus nustatant fiksuoto ryšio telekomunikacijų paslaugų tarifus, atskleisti priežastis, kodėl nebuvo įsteigta Ryšių reguliavimo tarnyba, apsvarstyti valstybinių institucijų telekomunikacijų tinklų sujungimo problemas, išnagrinėti vartotojų teisių gynimui būtinų Telekomunikacijų įstatymo pataisų bei kitų teisės aktų, reikalingų telekomunikacijų rinkos reguliavimui po jos demonopolizavimo, parengimo klausimus. Komisija rėmėsi informacija, gauta iš įvairių valstybės institucijų: Valstybės įmonės "Valstybės turto fondas", Konkurencijos tarybos, Lietuvos Respublikos Valstybės kontrolieriaus, Susisiekimo, Ūkio, Krašto apsaugos, Vidaus reikalų ministerijų, Vyriausybinių ryšių centro prie Valstybės saugumo departamento, akcinių bendrovių "Lietuvos geležinkeliai" ir "Lietuvos energija". Komisija taip pat išklausė telekomunikacijų operatorių nuomonę dėl būtinų teisės aktų parengimo. Dėl atsakingų institucijų įsipareigojimų, kad būtų laiku nustatomi fiksuoto ryšio telekomunikacijų paslaugų tarifai, vykdymo Komisija išsiaiškino, kad po akcinės bendrovės "Lietuvos telekomas" privatizavimo teikiamų telekomunikacijų paslaugų kainos skaičiuojamos pagal Susisiekimo ministerijos 1998 m. birželio 29 d. akcinei bendrovei "Lietuvos telekomas" išduotoje Telekomunikacijų veiklos licencijoje Nr.174/97 numatytą specialią kainų nustatymo tvarką. Šiai licencijai buvo pritarta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. birželio 10 d. posėdžio protokolu Nr. 24 ir 1998 m. liepos 3 d. nutarimu Nr.
- Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Ryšių įstatymo 7 straipsniu bei Telekomunikacijų įstatymo 11 straipsnio 3 dalimi, fiksuoto telefono ryšio ir universaliųjų (visuotinių) paslaugų didžiausia ribinė kaina iki 2000 m. gruodžio 31 d. buvo nustatyta šiais Vyriausybės nutarimais: 1998 m. kovo 6 d. nutarimu Nr. 271, 1998 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 759 ir 2000 m. vasario 11 d. nutarimu Nr.
- Šiuo nutarimu Vyriausybė nustatė, kad nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2002 m. gruodžio 31 d. abonentinio mokesčio, telefono įrengimo, tarptautinių, tarpmiestinių bei vietinių pokalbių didžiausios ribinės kainos nustatomos vadovaujantis skaičiavimo tvarka, nurodyta telekomunikacijų veiklos licencijoje Nr. 174/
- Lietuvos Respublikos Vyriausybė (2000 m. gegužės 24 d. posėdžio protokolas) patvirtino, kad nuostatos, esančios atskiruose AB "Lietuvos telekomas" Viešo akcijų pardavimo cirkuliaro skirsniuose, yra teisingos. O šio Cirkuliaro pirmo skyriaus "Lietuvos telekomunikacijų sektoriaus reguliavimas - ateities perspektyvos dėl kainų reguliavimo" pirmas paragrafas teigia: "Lietuvos Respublikos Vyriausybė galiojančių Lietuvos Respublikos įstatymų ir teisės aktų nustatyta tvarka neprieštaraus, kad AB "Lietuvos telekomas" siūlytų vietinių tarifų struktūros pakeitimų paketą. Bet kurie vietinių tarifų struktūros paketo pakeitimai turėtų būti pilnai įgyvendinti iki visiško rinkos liberalizavimo, atsižvelgiant į Europos Sąjungos politiką bei direktyvas. Įgyvendindami bet kuriuos tarifų struktūros pakeitimus, remsimės pajamų neutralumo principu, taikomu AB "Lietuvos telekomui" ir jo vartotojams kiekviename pakeitimų įgyvendinimo proceso etape. Šie pakeitimai bus įvedami kiekvienai vartotojų grupei palaipsniui tuomet, kai bus įvesta nauja apmokėjimo sistema". Tai leido daryti išvadą, kad Vyriausybės įgaliota institucija, derindama ribines kainas, ignoravo aukščiau paminėtą nutarimą ir leido AB "Lietuvos telekomas" įvesti naujus tarifus net ir neįvedus naujos apmokėjimo sistemos. Komisijos nuomone, AB "Lietuvos telekomas" neteisėtai įvedė sujungimo mokestį. Komisija įvertino licencijos Nr. 174/97, išduotos 1998 m. birželio 29 d., teiginius, iš kurių matosi, kad licencijoje sujungimo mokestis neminimas, o tai reiškia, jog jis nėra numatytas. Todėl Komisija mano, kad sujungimo mokesčio įvedimas turėtų būti paslaugų teikiančios AB "Lietuvos telekomas" ir priežiūrą atliekančios Konkurencijos tarybos ir Ryšių reguliavimo tarnybos derybų objektas, nes licencijuojamos yra paslaugos, o ne mokesčių tipai. Komisija konstatuoja, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė priėmė 2000 m. vasario 11 d. nutarimą neatsižvelgdama į Konkurencijos tarybos pateiktas pastabas Vyriausybės nutarimo "Dėl AB "Lietuvos telekomas" fiksuoto telefono ryšio paslaugų didžiausių ribinių kainų" projektui, kuriomis buvo siūloma subalansuoti telekomunikacijų paslaugų tarifus atsisakant praktikos, kai vietinių pokalbių paslaugų teikimo nuostoliai yra kompensuojami iš pajamų, gaunamų iš tarptautinių pokalbių ir kitų telekomunikacijų paslaugų. Komisija atkreipia dėmesį, kad 1997 m. spalio mėn. AB "Lietuvos telekomas" buvo išduota licencija 174/97, kurioje AB "Lietuvos telekomas" monopolis nebuvo suteiktas. Susisiekimo ministerija 1998 m. birželio 29 d. tuo pačiu numeriu išdavė papildytą ir pataisytą licenciją, kurioje jau buvo įteisintas AB "Lietuvos telekomas" monopolis. Atlikusi kai kurių AB "Lietuvos telekomas" privatizavimo sandorį lydėjusių sprendimų analizę ir išstudijavusi pateiktus dokumentus, Komisija daro išvadą, kad jie ne visada buvo ekonomiškai pagrįsti. Kaip pavyzdį galima paminėti Konkurencijos tarybos (1998 m. ji vadinosi Valstybinė konkurencijos ir vartotojų teisių gynimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės) sprendimą leisti AB "Lietuvos telekomas" pirkėjams "Sonera OY" ir "Telia AB" įsigyti UAB "Omnitel" akcijas ir tuo pačiu reikalaujant iš AB "Lietuvos telekomas" parduoti turimas UAB "Bitė GSM" akcijas bei grąžinti GSM ir DSC 1800 mobilaus ryšio licencijas. Dėl šio sprendimo "Lietuvos telekomas" neteko GSM licencijos ir tuo pačiu krito jo rinkos vertė, ką akivaizdžiai patvirtino šiuo metu nusistovėjusi AB "Lietuvos telekomas" akcijų kaina rinkoje. Taip pat apie neatsakingą valstybės institucijų joms pavestų įsipareigojimų vykdymą liudija ir specialios akcijos galiojimo termino sutrumpinimas iki 2003 m. sausio 1 d., nors pirminiuose "Akcininkų ir AB "Lietuvos telekomas" pasirašytuose susitarimuose buvo numatytas specialios akcijos galiojimo terminas iki 2005 m. sausio 1 d. Kadangi įgaliojimo tokiam sprendimui gauti nepavyko, Komisija konstatuoja, kad VĮ "Valstybės turto fondas" viršijo savo įgaliojimus ir pasielgė neatsakingai. Komisija siūlo Vyriausybei pavesti Ryšių reguliavimo tarnybai atlikti telekomunikacijų rinkos reguliavimo ir priežiūros funkcijas. Tai leistų spręsti ryšių paslaugų tarifų ir jų dydžių nustatymo problemas, užkirstų kelią įvairioms spekuliacijoms dėl papildomų mokesčių įvedimo bei padėtų išvengti tokių veiksmų, kuriuos padarė AB ”Lietuvos telekomas”, įvedęs sujungimo mokestį nesant juridinio pagrindo. Dėl priežasčių, dėl kurių nebuvo įsteigta Ryšių reguliavimo tarnyba Komisija pažymi, kad įsigaliojus nuo 1998 m rugpjūčio 1 d. Telekomunikacijų įstatymui, dar 2001 m. pradžioje nebuvo įsteigta Ryšių reguliavimo tarnyba, numatyta minėto įstatymo 5 straipsnyje. Tik po to, kai Komisija š.m. vasario 7 d. raštu kreipėsi į Prezidentą, 2001 m. vasario 26 d. LR Prezidento dekretu Nr. 1208 buvo paskirtas Ryšių reguliavimo tarnybos direktorius, o vėliau buvo sudaryta ir Ryšių reguliavimo tarnybos taryba. Komisija išaiškino, kad vykdyti Ryšių reguliavimo tarnybos funkcijas 1998 m. Vyriausybė savo nutarimu buvo įgaliojusi Susisiekimo ministeriją, vėliau (1999 - 2000 m.m.) Ryšių reguliavimo tarnybą buvo nuspręsta įkurti reorganizuojant Valstybinę įmonę "Valstybinė radijo dažnių tarnyba". Komisija mano, kad pavedus Susisiekimo ministerijos Ryšių departamentui vykdyti Ryšių reguliavimo tarnybos funkcijas ir neskyrus tam lėšų, nebuvo priimti kai kurie labai svarbūs telekomunikacijų rinkai dokumentai. Kaip pavyzdį galima paminėti Nacionalinį telefono ryšio numeracijos planą, kurį Vyriausybė patvirtino tik šių metų birželio mėnesį. Dėl valstybinių institucijų telekomunikacijų tinklų sujungimo problemų Komisijos požiūriu, koordinuotas tarpžinybinių tinklų sujungimas leistų efektyviau panaudoti turimas struktūras bei teikti pigesnes telekomunikacijų paslaugas. Kartu Komisija konstatuoja, kad valstybinių tinklų sujungimo problemas reikia nagrinėti alternatyvos AB "Lietuvos telekomas" ir jėgos struktūrų tinklų kūrimo aspektais. Komisijos nuomone, Lietuvos Respublikos Vyriausybė turėtų parodyti iniciatyvą ir pavesti parengti projektą dėl valstybinių institucijų telekomunikacijų tinklų sujungimo, kuriame Vyriausybinių ryšių centras prie Lietuvos Respublikos Valstybės saugumo departamento taptų integruotos sistemos dalimi, taip pat būtų aiškiai įvardyta, kokie galimi tinklų sujungimo variantai. Rengiant tokį projektą būtina labai rimtai susirūpinti specialiuoju ryšiu. Reikėtų skirti aukščiausią operatyvinį ryšį nuo tarnybinio, ir telekomunikacijos tinklų sujungimas neturėtų paliesti operatyvinių bei kitų konfidencialių dalykų. Komisija pažymi, kad ji bandė surinkti informaciją iš įvairių valstybės institucijų apie jų išlaidas už fiksuoto ir mobiliojo ryšio paslaugas bei duomenų perdavimą operatoriams. Tačiau dėl laiko stokos ir kai kurių žinybų nenoro atskleisti šią informaciją taip ir nepavyko nustatyti, kiek biudžetinių lėšų yra naudojama valstybinių institucijų ryšių paslaugų poreikiams tenkinti. Todėl būtina, kad Vyriausybė, ruošdama projektą, įvertintų esamą padėtį ir padėtų apsispręsti, ar verta kurti tinklą, aptarnaujantį visas valstybines institucijas. Dėl vartotojų teisių gynimui būtinų Telekomunikacijų įstatymo pataisų bei kitų teisės aktų, reikalingų telekomunikacijų rinkos reguliavimui po jos demonopolizavimo, parengimo Komisija atkreipė dėmesį į tai, kad nors LR telekomunikacijų įstatymo 8 straipsnio 1, 2 ir 3 dalys bei 16 straipsnio 7, 8, ir 9 dalys neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, paminėtuose įstatymo straipsniuose vartotojų teisės ginamos nepakankamai. Komisija pažymi, kad nors 1998 m. priimtas Telekomunikacijų įstatymas ir įteisino monopolį, teigdamas, kad "iki 2002 12 31 negali būti išduodamos papildomos licencijos bei leidimai, dėl kurių pasikeistų pagrindinio bendrojo fiksuoto telefono ryšio operatoriaus veiklos sąlygos" (8 str. 2 dalis), Susisiekimo ministerija 1998 m. išdavė DSC 1800 ryšio licencijas mobiliojo ryšio operatoriams. Pagal šias licencijas jiems buvo leista teikti tarptautinių telefono pokalbių paslaugas. Tokiu būdu, pažeisdama Telekomunikacijų įstatymo nuostatą, Susisiekimo ministerija jau tuo metu sudarė konkurencinę aplinką tarptautinių telefonų pokalbių teikimui. Seimo laikinoji komisija telekomunikacijų problemoms tirti, atlikusi Lietuvos Respublikos telekomunikacijų rinkoje susidariusios padėties analizę, nustatė, kad šiuo metu trūksta daugybės įstatymų, poįstatyminių aktų ir kitų šią sritį reglamentuojančių dokumentų. Būtina skubiai parengti teisės aktus, reikalingus telekomunikacijų rinkos reguliavimui po jos demonopolizavimo, taip pat strateginį telekomunikacijų vystymo ir teikiamų paslaugų šalyje planą ne trumpesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Komisijos nuomone, sprendžiant šios srities klausimus susiduriama su problemomis dėl skirtingai suprantamų ir traktuojamų Lietuvos radijo ir televizijos komisijos ir Ryšių reguliavimo tarnybos funkcijų. Ryšių reguliavimo tarnyba yra tos nuomonės, kad jos funkcija - rūpintis technologiniais dalykais, t.y. atsakyti už dažnių panaudojimą, jų priskyrimą ir kt., o Lietuvos radijo ir televizijos komisija turi būti atsakinga už transliuotojų perduodamos informacijos turinį. Tuo tarpu, Lietuvos radijo ir televizijos komisija, neturėdama techninės kompetencijos, pretenduoja į radijo dažnių skirstymą. Tokie žinybiniai nesutarimai šiandieninėje telekomunikacijų rinkoje pasitaiko gana dažnai. Komisijos nuomone, tai atsitinka, visų pirma, dėl nesutvarkytos įstatyminės bazės. Todėl šiai problemai panaikinti reikia konceptualaus sprendimo, t.y. įstatymų, reglamentuojančių įvairių institucijų veiklą, pakeitimo ir suderinimo su Telekomunikacijų įstatymu. Komisija, pabrėždama, kad aktualių telekomunikacijų rinkos reguliavimo po jos demonopolizavimo klausimų sprendimai yra neatsiejami nuo prioritetinių teisės aktų nustatymo bei jų parengimo, siūlo šių darbų inicijavimą ir koordinavimą tęsti Seimo Informacinės visuomenės plėtros komitetui. Komisijos pirmininkas Vladimiras Orechovas