LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBINĖ PAMINKLOSAUGOS KOMISIJA S P R E N D I M A S DĖL LIETUVOS PILIAKALNIŲ APSAUGOS 2001 m. gr

LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBINĖ PAMINKLOSAUGOS KOMISIJA S P R E N D I M A S DĖL LIETUVOS PILIAKALNIŲ APSAUGOS 2001 m. gruodžio 21 d. Nr. 85 Vilnius Valstybinė paminklosaugos komisija 2001 10 05 posėdyje apsvarstė Lietuvos archeologinio paveldo – piliakalnių priežiūros, tvarkymo ir naudojimo problemas. Valstybei nuosavybės teise priklausančių piliakalnių, neperduotų valdyti valstybinių parkų administracijoms, savivaldybėms, miškų urėdijoms ar kitoms valstybės institucijoms, valdytojai yra apskričių viršininkai. Pagal Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 13 str. visiems savininkams ar valdytojams vienodai nustatoma atsakomybė už kultūros vertybių išsaugojimą bei įpareigojama vykdyti Kultūros vertybių apsaugos departamento nurodymus, pagrįstus kultūros vertybių apsaugos įstatymų reikalavimais. Valstybinė paminklosaugos komisija, susipažinusi su esama situacija, konstatuoja, jog apskričių viršininkai šios atsakomybės neprisiima. Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 16 str. nustato, kad nekilnojamosios kultūros vertybės bei jų teritorijos turi būti ženklinamos Kultūros vertybių apsaugos departamento nustatyta tvarka, tačiau iki šiol šis įstatymo reikalavimas neįgyvendintas. Kai kurios rajonų savivaldybės, skatinamos departamento teritorinių padalinių, bei valstybinių parkų administracijos piliakalnius ir jų teritorijas žymi įvairiais savo sukurtais ženklais arba naudoja pakeistas tarybinių laikų lenteles. Tik dalis piliakalnių teritorijų šiuo metu yra ženklinamos laikinais riboženkliais, tačiau be geodezinių matavimų. Pagal departamento vykdomą „Piliakalnių avarinės būklės likvidavimo programą“ piliakalniai sutvirtinami, tačiau nepritaikomi pažintiniam lankymui – lieka apaugę krūmais, be jokių laiptų ir stendų. Opi problema – Nekilnojamųjų kultūros vertybių registro sąveika su Nekilnojamojo turto registru: iki šiol piliakalnių teritorijos ir jų apsaugos zonos nustatomos remiantis tvarkomis, neatitinkančiomis galiojančių įstatymų. Daugeliu atvejų duomenys apie kultūros vertybių teritorijas ir jų apsaugos zonas nėra registruojami Nekilnojamojo turto registre, todėl jų juridinė galia gali būti užginčyta. Šios problemos yra aktualios ne tik piliakalniams, bet ir kitoms archeologinėms nekilnojamosioms kultūros vertybėms. Valstybinė paminklosaugos komisija, remdamasi savo nuostatų 6 ir 7 str., nusprendžia: 1. Siūlyti Kultūros ministerijai: 1.1. parengti ir teikti Vyriausybei tvirtinti valstybei priklausančių archeologijos objektų valdymą reglamentuojantį teisės aktą, kuriuo remiantis archeologinės vertybės būtų priskirtos už vertybių priežiūrą įgaliotiems valdytojams (valstybinių parkų administracijoms, savivaldybėms, miškų urėdijoms ar kitoms institucijoms); 1.2. įpareigoti Kultūros vertybių apsaugos departamentą parengti nekilnojamųjų kultūros vertybių ir jų teritorijų ženklinimo tvarką, o piliakalnių tvarkymo programose numatyti jų pritaikymo pažintiniam lankymui priemones; 1.3. priminti, kad archeologinių objektų paveldosauginis statusas, jų teritorijos konservacinė tikslinė paskirtis bei naudojimo apribojimai turi būti įteisinami Civilinio kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka – įregistruojant viešame (Nekilnojamojo turto) registre. Įpareigoti Kultūros vertybių apsaugos departamentą kartu su Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmone ne vėliau kaip per tris mėnesius parengti trūkstamus norminių aktų projektus. 2. Prašyti apskričių viršininkus, kad jiems pavaldūs departamentai, formuodami prie piliakalnių esančius žemės sklypus ir rengdami jiems žemėtvarkos projektus, suderintų visuomeninius ir privačius interesus, pritaikant piliakalnius pažintiniam lankymui ir kitokiam viešajam naudojimui. VALSTYBINĖS PAMINKLOSAUGOS KOMISIJOS PIRMININKĖ GRAŽINA DRĖMAITĖ ______________