LIETUVOS RESPUBLIKOS ŽEMĖS ŪKIO MINISTRO

LIETUVOS RESPUBLIKOS ŽEMĖS ŪKIO MINISTRO LIETUVOS RESPUBLIKOS ŽEMĖS ŪKIO MINISTRO Į S A K Y M A S DĖL MILTŲ, KRUOPŲ IR SĖLENŲ SPALVOS, KVAPO, SKONIO, GRIKŠĖJIMO, STAMBUMO, METALO MAGNETINIŲ PRIEMAIŠŲ, UŽKRĖSTUMO IR UŽTERŠTUMO ARUODINIAIS KENKĖJAIS NUSTATYMO METODIKOS PATVIRTINIMO 2001 m. gruodžio 28 d. Nr. 469 Vilnius Siekdamas įgyvendinti Europos Sąjungoje taikomus grūdų kokybės nustatymo metodus:

1. Tvirtinu Miltų, kruopų ir sėlenų spalvos, kvapo, skonio, grikšėjimo, stambumo, metalo magnetinių priemaišų, užkrėstumo ir užterštumo aruodiniais kenkėjais nustatymo metodiką (pridedama).
2. Nustatau, kad metodika įsigalioja nuo 2002 m. vasario 1 d. ŽEMĖS ŪKIO MINISTRAS JERONIMAS KRAUJELIS ______________ PATVIRTINTA Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2001 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 469 MILTŲ, KRUOPŲ IR SĖLENŲ SPALVOS, KVAPO, SKONIO, GRIKŠĖJIMO, STAMBUMO, METALO MAGNETINIŲ PRIEMAIŠŲ, UŽKRĖSTUMO IR UŽTERŠTUMO ARUODINIAIS KENKĖJAIS NUSTATYMO METODIKA
3. Tikslas ir taikymo sritis Šioje metodikoje aprašyti miltų, kruopų ir sėlenų spalvos, kvapo, skonio, grikšėjimo, stambumo, metalo magnetinių priemaišų, užkrėstumo ir užterštumo aruodiniais kenkėjais nustatymo metodai.
4. Nuorodos Metodika parengta vadovaujantis šiais standartais: LST 1422:1997 Grūdai ir grūdų produktai, jų gamybos technologija, kokybės kontrolė. Terminai ir apibrėžimai. LST ISO 13690:2000 Grūdai, ankštiniai ir jų malti produktai. Ėminių ėmimas iš talpyklų.
5. Sąvokos Šioje metodikoje vartojamos sąvokos: Grikšėjimas – pojūtis, kuris atsiranda kramtant miltus dėl juose esančių smulkių mineralinių arba metalo dalelių. Miltų ir kruopų stambumas – grūdų produktų dalelių dydis, įvertinamas pagal prabyrėjusį per nustatyto dydžio akučių sietą malimo produktų kiekį, išreikštą procentais. Metalo magnetinės priemaišos – metalo, rūdžių ir kitų medžiagų dalelės, pasižyminčios magnetinėmis savybėmis ir surenkamos mechaniniu arba rankiniu būdu magnetais. Užkrėstumas aruodiniais kenkėjais – grūdų produktuose esantys gyvi aruodiniai kenkėjai – vabzdžiai (visų vystymosi stadijų) ir erkės. Užterštumas aruodiniais kenkėjais – grūdų produktuose esantys negyvi aruodiniai kenkėjai.
6. Įranga 4.
7. Įranga spalvai, kvapui, skoniui ir grikšėjimui nustatyti: 4.1.
8. Laboratorinės svarstyklės, kurių kėlimo galia 2 kg, o svėrimo paklaida ± 1 g. 4.1.
9. Termometras, kurio matavimo paklaida ± 1°C. 4.1.
10. 250 cm3 cheminė stiklinė. 4.1.
11. Stiklinė (50x150) mm dydžio plokštelė. 4.1.
12. Mentelė. 4.1.
13. Lenta, padengta juodu ir baltu stiklu, analizei arba juodo popieriaus lapas. 4.1.
14. Vandens vonia. 4.1.
15. Sekundometras. 4.1.
16. Porcelianinė lėkštelė. 4.1.
17. Dengiamasis stiklelis. 4.
18. Įranga stambumui nustatyti: 4.2.
19. Svarstyklės, kurių kėlimo galia 2 kg, o svėrimo paklaida ± 1 g. 4.2.
20. Laboratorinės svarstyklės, kurių svėrimo paklaida ± 0, 01 g. 4.2.
21. Laboratorinis sijotuvas, turintis sijojimo dažnius 110–20 aps./min. ir 180–200 aps./min. 4.2.
22. Šilkinių arba to paties dydžio kaproninių ar poliamidinių ir vielinių laboratorinių sietų komplektas (sieto akučių dydis priklauso nuo tiriamo produkto rūšies). Sieto rėmo diametras 200 ± 10 mm. 4.2.
23. Guminiai ritinėliai, kurių diametras apie 10 mm, storis 3 mm, o masė apie 0,5 g. 4.
24. Įranga metalo magnetinėms priemaišoms nustatyti: 4.3.
25. Svarstyklės, kurių kėlimo galia 2 kg, o svėrimo paklaida ± 1 g. 4.3.
26. Analizinės svarstyklės, kurių svėrimo paklaida ± 0,0001 g. 4.3.
27. 1000x500 mm lenta su kraštais ir plastikiniu, stikliniu ar kitokiu lygiu paviršiumi. 4.3.
28. Pasagos formos pastovios indukcijos magnetas, kurio kėlimo galia ne mažesnė kaip 12 kg (magnetinė indukcija ne mažesnė kaip 120 mT). 4.3.
29. Medinės lopetėlės ar lentelės mėginiui sumaišyti ir išlyginti. 4.3.
30. Gaubtas stiklelis. 4.3.
31. Tinklelis metalo dalelių dydžiui matuoti, kurio akučių dydis 0,3 mm. 4.3.
32. Porcelianinis tiglis. 4.3.
33. Lupa, didinanti ne mažiau kaip 6 kartus. 4.3.
34. Magnetinės indukcijos matavimo prietaisas. 4.3.
35. Medinė lazdelė užaštrintu galu. 4.3.
36. Stiklinė lazdelė užlydytu galu. 4.
37. Įranga užkrėstumui ir užterštumui aruodiniais kenkėjais nustatyti: 4.4.
38. Laboratorinės svarstyklės, kurių kėlimo galia 2 kg, o svėrimo paklaida ± 1 g. 4.4.
39. Laboratorinis sijotuvas, turintis sijojimo dažnį 110–120 aps./min. 4.4.
40. Vieliniai sietai, kurių akučių dydis 0,56 mm, 0,63 mm, 0,80 mm, metaliniai štampuoti sietai, kurių akučių dydis 1,0 mm, 1,5 mm, 2,5 mm ir 1,2x20 mm. 4.4.
41. Lenta, padengta juodu ir baltu stiklu, analizei. 4.4.
42. Mentelė. 4.4.
43. Stiklinė arba medinė 20x30 mm dydžio plokštelė. 4.4.
44. Lupa, didinanti ne mažiau kaip 4,5 kartus. 4.4.
45. Sekundometras. 4.4.
46. Termometras, kurio matavimo paklaida ± 1°C.
47. Ėminių ėmimas Pagal LST ISO
49. Tyrimas 6.
50. Spalvos nustatymas 6.1.
51. Miltų ir sėlenų spalvos nustatymas: 6.1.1.
52. Miltų ir sėlenų spalva nustatoma apžiūrint ir lyginant ją su palyginamojo (etaloninio) ėminio spalva arba su šio rodiklio aprašymu tiriamų miltų ar sėlenų standarte. Stebima, ar nėra miltuose stambių sėlenų dalelių ir pašalinių priemaišų, turinčių įtakos tiriamosios ėminio dalos spalvos vienalytiškumui. 6.1.1.
53. Miltų ir sėlenų spalva nustatoma vizualiai, esant išsklaidytam dienos šviesos, taip pat kaitinimo ar liuminescencinių lempų apšvietimui. Pasveriama 10,0-15,0 g miltų ar sėlenų laboratorinio ėminio. Tiriamoji ėminio dala supilama ant stiklinės plokštelės (4.1.4), kita stikline plokštele išlyginama ir suspaudžiama, kad paviršius būtų lygus. Jei nesutariama dėl spalvos įvertinimo, pakartotinai spalva nustatoma tik esant išsklaidytam dienos šviesos apšvietimui. 6.1.1.
54. Nustatant miltų spalvą pagal palyginamąjį (etaloninį) ėminį, po 5,0-10,0 g miltų tiriamosios ėminio dalos ir palyginamojo ėminio supilama šalia vienas kito ant stiklinės plokštelės (4.1.4). Mentele (4.1.5) atsargiai išlyginamas paviršius, nesumaišant tiriamųjų ir palyginamojo ėminio miltų. Miltų sluoksnio storis turi būti apie 5 mm, o tiriamieji miltai turi liestis su palyginamojo ėminio miltais. Po to kita stikline plokštele išlyginama ir suspaudžiama, kad paviršius būtų lygus. Suspausto sluoksnio kraštai nubraukiami mentele, suteikiant jam stačiakampio formą. Miltų spalva pagal palyginamąjį ėminį gali būti nustatoma sausu ir šlapiu būdu. Pirmiausiai miltų spalva nustatoma sausu būdu, lyginant tiriamosios ėminio dalos spalvą su palyginamuoju ėminiu. Nustatant miltų spalvą šlapiu būdu, plokštelė su tiriamaisiais ir palyginamojo ėminio miltais atsargiai 30–45° kampu panardinama į kambario temperatūros distiliuotą vandenį. Kai iš vandens nustoja kilti oro burbuliukai, plokštelė ištraukiama ir palaikoma tuo pačiu kampu, kad nutekėtų vandens perteklius. Po to nustatoma miltų spalva. 6.1.
55. Kruopų spalvos nustatymas: 6.1.2.
56. Kruopų spalva nustatoma vizualiai, esant išsklaidytam dienos šviesos, taip pat kaitinimo ar liuminescencinių lempų apšvietimui. 6.1.2.
57. Pasveriama apie 50,0 g kruopų laboratorinio ėminio. Tiriamoji ėminio dala plonu sluoksniu supilama ant lentos juodo stiklo arba juodo popieriaus lapo (4.1.6). Spalva įvertinama pagal šio rodiklio aprašymą tiriamo produkto standarte. Jei nesutariama dėl spalvos įvertinimo, pakartotinai spalva nustatoma tik esant išsklaidytam dienos šviesos apšvietimui. 6.
58. Kvapo nustatymas 6.2.
59. Miltų ir sėlenų kvapo nustatymas: 6.2.1.
60. Pasveriama apie 20,0 g miltų ar sėlenų laboratorinio ėminio. Tiriamoji ėminio dala supilama ant švaraus popieriaus lapo, sušildoma iki 30 °C temperatūros ir nustatomas kvapas. Norint sustiprinti kvapą, tiriamoji ėminio dala suberiama į cheminę stiklinę (4.1.3) ir užpilama 60 °C temperatūros distiliuotu vandeniu. Jį nupylus, nustatomas kvapas. 6.2.1.
61. Miltų ir sėlenų kvapas nustatomas lyginant su šio rodiklio aprašymu tiriamo produkto standarte. Esant nesutarimams dėl kvapo įvertinimo, miltų kvapas nustatomas atliekant iškeptos iš jų duonos juslinį tyrimą. 6.2.
62. Kruopų kvapo nustatymas Pasveriama apie 20,0 g kruopų laboratorinio ėminio ir, supylus ant švaraus popieriaus lapo, nustatomas tiriamosios ėminio dalos kvapas. Norint sustiprinti kvapą, tiriamoji ėminio dala suberiama į porcelianinę lėkštelę (4.1.9) ir uždengiama dengiamuoju stikleliu (4.1.10). Tiriamoji ėminio dala išlaikoma 5 min. verdančio vandens vonioje (4.1.7) ir po to nustatomas jos kvapas. Esant nesutarimams dėl kruopų kvapo įvertinimo, kvapas nustatomas atliekant iš jų išvirtos košės juslinį tyrimą. 6.
63. Skonio ir grikšėjimo nustatymas 6.3.
64. Miltų ir sėlenų skonio bei miltų grikšėjimo nustatymas Skonis ir grikšėjimas nustatomi kramtant vieną ar dvi tiriamąsias ėminio dalas, kurių masė apie 1,0 g. Miltų ir sėlenų skonis bei miltų grikšėjimas nustatomi lyginant su šių rodiklių aprašymu tiriamo produkto standarte. Esant nesutarimams dėl miltų skonio ir grikšėjimo įvertinimo, šie rodikliai nustatomi atliekant iškeptos iš tiriamų miltų duonos juslinį tyrimą. 6.3.
65. Kruopų skonio nustatymas Kruopos, išskyrus manų, sumalamos ir viena ar dvi sumaltų kruopų tiriamosios ėminio dalos, kurių masė apie 1,0 g, kramtomos. Kruopų skonis nustatomas lyginant su šio rodiklio aprašymu tiriamo produkto standarte. Esant nesutarimams dėl kruopų skonio įvertinimo, jis nustatomas atliekant išvirtos iš jų košės juslinį tyrimą. 6.
66. Miltų stambumo nustatymas 6.4.
67. 0,1 g tikslumu pasveriama 100,0 g miltų laboratorinio ėminio. Stambumui nustatyti kiekvienai tiriamų miltų rūšiai parenkami sietai, atitinkantys nurodytus standarte. Miltų tiriamoji ėminio dala supilama ant viršutinio sieto (4.2.4) ir uždengiama dangteliu. Įtvirtinus sietų rinkinį ant sijotuvo (4.2.3) platformos, sijotuvas įjungiamas. Po 8 min. sijojimo sijotuvas išjungiamas, keletą kartų sutrenkiama per sietų rėmus ir sijojimas papildomai tęsiamas 2 min. Sijojimo dažnis 180–200 aps./min. Sietų valymui miltų sijojimo metu ant kiekvieno sieto įdedama po 5 guminius ritinėlius (4.2.5). Baigus sijojimą, guminiai ritinėliai nuimami nuo sieto. Likutis ant viršutinio sieto ir prasijos per apatinį sietą pasveriami ± 0,01 g tikslumu, o jų masė išreiškiama procentais nuo tiriamosios ėminio dalos masės. Sijojimą galima atlikti ir rankiniu būdu, laikantis aukščiau nurodytų sijojimo sąlygų. 6.4.
68. Jei miltų drėgmės kiekis didesnis kaip 16,0 %, jie padžiovinami 1–2 val. kambario temperatūroje, nuolat juos maišant iki 15,0–16,0 % drėgmės kiekio. Drėgmės kiekis miltuose nustatomas pagal LST ISO
69. 6.
70. Kruopų stambumo nustatymas 6.5.
71. Priklausomai nuo tiriamų kruopų rūšies analizei pasveriama tiriamoji ėminio dala, kurios masė: lukštentų žirnių – 100 ± 0,1 g; stambių ir vidutinio stambumo kruopų – 50 ± 0,1 g; smulkių kruopų – 25 ± 0,1 g. 6.5.
72. Stambumui nustatyti kiekvienai tiriamų kruopų rūšiai parenkami sietai (4.2.4), atitinkantys nurodytus norminėje dokumentacijoje. 6.5.2.
73. Grikių kruopos sijojamos rankiniu būdu ant lygaus paviršiaus, atliekant tolygius grįžtamuosius judesius išilgine kryptimi pagal sieto akučių ilgį, nepurtant. Sietų judėjimo amplitudė – apie 10 cm. Sijojimo trukmė (esant sijojimo dažniui 110-120 judesių/min.), tiriant stambias grikių kruopas – 3 min., smulkias grikių kruopas – 1 min. Grikių stambumą galima nustatyti ir mechaniniu būdu, naudojant laboratorinį sijotuvą (4.2.3) ir laikantis aukščiau nurodytų sijojimo sąlygų. 6.5.2.
74. Manų kruopos, skaldytos smulkios ryžių kruopos, smulkios skaldytos kukurūzų kruopos sijojamos laboratoriniu sijotuvu (4.2.3), pridėjus 5 guminius ritinėlius (4.2.5). Sijojimo trukmė -10 min., esant sijojimo dažniui 180-200 aps./ min. 6.5.2.
75. Kitos kruopos sijojamos laboratoriniu sijotuvu (4.2.3). Sijojimo trukmė – 3 min., esant sijojimo dažniui 120 aps./min. Sijoti galima ir rankiniu būdu, laikantis aukščiau nurodytų sijojimo sąlygų. 6.5.
76. Likutis ant viršutinio sieto ir prasijos per apatinį sietą pasveriamos 0,01 g tikslumu, o jų masė išreiškiama procentais nuo kruopų tiriamojo ėminio dalos masės. 6.
77. Metalo magnetinių priemaišų nustatymas 6.6.
78. Metalo magnetinių priemaišų išskyrimas Išskiriant metalo magnetines priemaišas rankiniu būdu, pasveriama 1000 ± 1 g tiriamų miltų, kruopų ar sėlenų. Tiriamoji ėminio dala išpilama ant lentos (4.3.3) ir medinėmis lopetėlėmis ar lentelėmis (4.3.5) išlyginama plonu sluoksniu (sluoksnio storis ne daugiau kaip 0,5 cm). Magnetu (4.3.4) lėtai vedžiojama skersai ir išilgai tiriamosios ėminio dalos taip, kad visas produktas būtų apimtas magneto polių (magneto kojelėms kuo daugiau paliečiant produkto ir siekiant lentos paviršių). Prilipusios produkto dalelės periodiškai nupučiamos nuo magneto. Metalo magnetinių priemaišų dalelės nuimamos nuo magneto ir surenkamos ant balto popieriaus lapo. Metalo magnetinių priemaišų išskyrimas iš produkto kartojamas tris kartus. Prieš kiekvieną pakartotinį tyrimą tiriamoji ėminio dala sumaišoma ir išlyginama plonu sluoksniu. Po to nuo metalo magnetinių priemaišų atskiriamos smulkios produkto dalelės, jas nupučiant. Metalo magnetinės priemaišos surenkamos ant gaubto stiklelio (4.3.6). 6.6.
79. Metalo magnetinių priemaišų įvertinimas Surinktos ant gaubto stiklelio metalo magnetinės priemaišos pasveriamos analizinėmis svarstyklėmis ± 0,2 mg tikslumu ir įvertinama jų sudėtis. Pasvertos priemaišos apžiūrimos ir išrenkamos stambios, aštrius kraštus turinčios dalelės. Jos atskirai pasveriamos analizinėmis svarstyklėmis. Po to nustatoma, ar tokių dalelių dydis neviršija leistino, nurodyto tiriamo produkto standarte ar norminiame dokumente. Stambių metalo magnetinių priemaišų dalelių dydis nustatomas sudėjus jas medine lazdele (4.3.11) ant tinklelio arba milimetrinio popieriaus lapo (4.3.7) ir apžiūrint lupa (4.3.9). Norint patikrinti, ar atrinktos ir pasvertos stambios dalelės yra iš metalo, jos stikline lazdele (4.3.12) tiglyje (4.3.8) sutrupinamos ir, išpylus ant lentos, magnetu patikrinamos jų savybės. 6.
80. Užkrėstumo ir užterštumo aruodiniais kenkėjais nustatymas: 6.7.
81. Miltų ir sėlenų užkrėstumo ir užterštumo aruodiniais kenkėjais nustatymas: 6.7.1.
82. Užkrėstumui ir užterštumui nustatyti pasveriama 1000 ± 1 g miltų arba sėlenų laboratorinio ėminio. Tiriamoji ėminio dala sijojama 120 aps./min. greičiu rankiniu arba mechaniniu būdu (4.4.2) per vielinį sietą, kurio akučių dydis 0,56 mm. Sijojimo trukmė miltams – 1 min., sėlenoms – 2 min. Likę ant sieto miltai ar sėlenos plonu sluoksniu supilami ant lentos balto stiklo (4.4.4) ir sklaidant mentele (4.4.5) išrenkami gyvi ir negyvi aruodiniai kenkėjai. 6.7.1.
83. Erkėms nustatyti iš išsijotų per sietą prasijų atrenkamos penkios tiriamosios ėminio dalos, kurių masė po 20,0 g. Kiekviena tiriamoji ėminio dala atskirai plonu 1–2 mm sluoksniu paskleidžiama ant lentos juodo stiklo (4.4.4). Sluoksnio paviršius išlyginamas stikline plokštele (4.4.6) ir po 1 min. apžiūrimas lupa (4.4.7). Jeigu sluoksnio paviršiuje matyti išsipūtimų arba kauburėlių, tai rodo, kad miltuose arba sėlenose yra erkių, kurios išjudino sluoksnio paviršių. 6.7.1.
84. Nustatant užkrėstumą aruodiniais kenkėjais, tiriamų produktų temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C. Esant žemesnei temperatūrai, laboratorinius ėminius reikia pašildyti iki 18 °C. Norint nustatyti, ar nejudantys kenkėjai yra gyvi, ir siekiant juos suaktyvinti, jie 5–10 s pašildomi 25–30 °C temperatūroje. 6.7.
85. Kruopų užkrėstumo aruodiniais kenkėjais nustatymas: 6.7.2.
86. Užkrėstumui nustatyti pasveriama 1000 ± 1 g kruopų laboratorinio ėminio. Tiriamoji ėminio dala 2 min. sijojama 120 aps./min. greičiu rankiniu arba mechaniniu būdu (4.4.2) per du vienas ant kito sudėtus sietus. Stambioms ir vidutinio stambumo kruopoms naudojami metaliniai štampuoti sietai, smulkioms – vieliniai. Sijojant stambias kruopas, viršutinio sieto akučių diametras – 2,5 mm, apatinio – 1,5 mm, vidutinio stambumo kruopoms: viršutinio sieto pailgų akučių dydis – 1,2 x 20 mm, apatinio sieto akučių diametras – 1,0 mm, smulkioms kruopoms: viršutinio sieto akučių dydis – 0,80 mm, apatinio – 0,63 mm. Jei naudojamų sietų diametras mažesnis kaip 300 mm, tiriamoji ėminio dala sijojama dalimis. Kruopų likutis ant viršutinio sieto ir viršutinio sieto prasijos plonu sluoksniu supilamos ant lentos balto stiklo (4.
87. 4) ir sklaidant mentele (4.4.5) išrenkami gyvi ir negyvi aruodiniai kenkėjai. 6.7.2.
88. Erkėms nustatyti apatinio sieto prasijos plonu sluoksniu paskleidžiamos ant lentos juodo stiklo (4.4.4) ir sluoksnio paviršius išlyginamas stikline plokštele (4.4.6). Po 1 min. apžiūrima lupa (4.4.7). 6.7.2.
89. Nustatant užkrėstumą aruodiniais kenkėjais, tiriamų produktų temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C. Esant žemesnei temperatūrai, laboratorinius ėminius reikia pašildyti iki 18 °C. Norint nustatyti, ar nejudantys kenkėjai yra gyvi ir siekiant juos suaktyvinti, jie 5-10 s pašildomi 25-30 °C temperatūroje.
90. Rezultatų įvertinimas 7.
91. Miltų, kruopų ir sėlenų kokybės dokumentuose nurodoma, ar jų spalva, kvapas ir skonis atitinka nurodytus tiriamo produkto standarte. 7.
92. Miltų stambumo nustatymo rezultatai pateikiami ± 0,1 % tikslumu, kai apskaičiuotos šio rodiklio vertės mažesnės kaip 0,5 %, ir ± 1,0 % tikslumu, kai jos didesnės kaip 0,5 %, o kruopų ± 1,0 % tikslumu. 7.
93. Nustatant miltų stambumą, leidžiami nuokrypiai tarp pirminio ir kontrolinio tyrimų: 7.3.
94. ekstra ir aukščiausiosios rūšies (405, 550) kvietiniams ir pikliuotiems