ŽURNALISTŲ ETIKOS INSPEKTORIUS S P R E N D I M A S DĖL ETIKOS IR PRIVATUMO PAŽEIDIMŲ, KRIMINOGENINIO POBŪDŽIO INFORMACIJ

ŽURNALISTŲ ETIKOS INSPEKTORIUS S P R E N D I M A S DĖL ETIKOS IR PRIVATUMO PAŽEIDIMŲ, KRIMINOGENINIO POBŪDŽIO INFORMACIJĄ DIENRAŠČIUOSE IR TELEVIZIJOJE 2002 m. balandžio 22 d. Nr. 16 Vilnius 2002 m. kovo 8 d. į žurnalistų etikos inspektorių kreipėsi p. Rūta Naujokienė. Praėjusiųjų metų birželio 5 d. prie savo sodybos Jonavos rajone buvo žiauriai nužudytas jos vyras Raimondas Naujokas. Teismas artimiausiu metu įvertins jo žūties aplinkybes ir nubaus kaltuosius. R. Naujokienės laiškas savo turiniu nusipelno atidesnio visų mūsų dėmesio. Pareiškėja rašo (kalba netaisyta – R. G.): <... Iki tol buvęs prasmingas gyvenimas virto nesibaigiančiu skausmu ir košmaru. Neliko tikėjimo ateitimi, teisingumu, iš rankų krinta viskas, kas anksčiau turėjo prasmę ir tikslą. Praėjo devyni sunkūs mėnesiai, o laikas negydo mūsų. Netektis ir sielvartas mums duoti iki gyvos galvos...>. Kad nusivilta žiniasklaidos metodais, kad šiuo konkrečiu atveju vis dėlto nusižengta etikos normoms, iliustruoja kitos laiško eilutės: <... Skaudžių išgyvenimų grandinę mums pynė ir žiniasklaida... Ir ne vieną kartą. Artimieji surinko šūsnį laikraščių, kuriuose buvome tų dienų „žvaigždėmis“. Apie mus rašė visi, kas tik nulaikė plunksną rankoje, kūrė intriguojančias ir žeidžiančias nusikaltimo versijas, bet ne daug kas prisiminė paprastą žmogiškumą nelaimės ištiktai šeimai, nekalbant apie profesinės etikos kodeksą. Visi TV kanalai rodė mūsų tragediją, vieni informavo bešališkai, kiti pasotino žiūrovus nemokamais vaizdais su daug kraujo ir bejėgiu kūnu, kuris pats jau negalėjo nuvyti paparacių šalin...>. Laiške atsispindi išgyvenimai dėl skaudžios netekties, jame – nemaža etinio ir moralinio pobūdžio priekaištų bei kaltinimų: <... Jūsų profesijos broliai lyg šakalai nakties tamsoje sėlino per brūzgynus iš kitos pusės, kad užfiksuoti vaizdą, nuo kurio man visą likusį gyvenimą stings kraujas gyslose, o sūnui turėsiu dengti akis... Slystančią žemę iš po mano kojų ir plyštančios širdies klyksmą taip pat užfiksavote. Jūs turbūt filmuotumėte ir nušautojo agoniją. Man ir dabar labai skauda viską – protą, sielą, kad gyvi yra tam gyvi, kad žudytų kitus, o kiti gyvi, kad tuom pasotintų dar kitus gyvus, kurie patogiai prie ekrano, gliaudydami saulėgrąžas, laukia dokumentinių trilerių su daug kraujo...>. Toliau laiške desperatiškai klausiama, ar egzistuoja kokios nors ribos tarp objektyviai būtino viešumo ir teisės į privataus gyvenimo apsaugą: <... Tų dienų siaubo karuselėje nesuvokiau, kas nutiko ir kas vyksta. Todėl tada dar nesupratau, kad tai, kas ką tik buvo tik mūsų, jūsų kolegų dėka tapo visų, kad planai ir svajonės, per vieną dieną tapusios griuvėsiais, žiniasklaidos dėka tapo aptarimų objektu kiekvienam, kuris tik moka lietuvišką abėcėlę. Kas jums leido viešinti mūsų gyvenimą, kuris buvo gražus savo darna, nelengvas darbu ir labai idiliškas kuriama ateitimi? Kokį auklėjamąjį momentą įžvelgėte, aprašydami mūsų gyvenimus nuo lopšelio laikų? Ko siekėte tuom? Šoko būseną išgyvenu iš naujo, kai drebančiom rankom kilnoju 2001 m. birželio, liepos, rugsėjo spaudą. Ne tam, kad prisiminčiau tą klaikumą. Ne tuom tada gyvenome, kad atsiminčiau, kas ir ką rodė, žinau, pro visus TV kanalus matėme savo nelaimę miške, kad kruviniausiai nubangavo susuktas filmukas (gal Baltijos TV, gal „X sektorius“), kuriame atsirado vietos kaimo liudininkės Danguolės komentarui apie „ištaškytas smegenis“. „Respublikos“ komentarai (2001-06-07) apie „šūvį į kaktą ir nuneštą pusę galvos“ buvo balzamas tiems, kurie norėjo Raimondą matyti negyvą. Kam reikalingi tokie aprašymai, ypač – jei jie netikslūs? Vaizdas ant neštuvų puikavosi kiekviename dienraštyjeIE Noriu, kad jūs suvoktumėt, ką patiria žmona su sūnumi ir tėvai, kai brangiausio žmogaus netektį, apsėsti patologinio potraukio žiauriems vaizdams ir komentarams, platina daugiatūkstantiniai dienraščiai ir visų televizijos kanalų žinios bei kitos tarpusavyje „besireitinguojančios“ laidos...>. R. Naujokienei nesuprantama, kodėl informacija apie tragišką įvykį virto „populiaria tema“: <... Vienkartinio skaudinimo nepakako. Po žudikės A. Aldonienės sulaikymo Švedijoje liepos mėnesį mano mylimo žmogaus kančią, užkeltą ant neštuvų rodėt ir rodėt, ir rodėt. „Kauno diena“ (2001-07-18) ją išdidino stambiu planu ir įdėjo į titulinį puslapį. Norėjau būti mirusi, slėptis nuo viso gyvojo pasaulio, nes likusioji nepalaužtoji dalis sumanė tiražuoti mūsų nelaimę. Kiek dar kartų bet kokiu bylos pretekstu keliaus išniekinto kūno vaizdas?!...>. Laiško autorė nesitiki užuojautos, atsakymų: <... Kodėl jums svetimas kito skausmas, kodėl jums nešlapios našlaičiu likusio vaiko ašaros, kodėl jūs elementariai negerbiat mirusiojo, jei jau nerūpi kodeksas ir likusiųjų artimųjų išgyvenimai? Mūsų skausmas yra tik mūsų. Nelieskite mūsų žaizdos, nedraskykite jos savo niekingais samprotavimais, patologiškai pikantiškomis nužudymo detalėmis ar skaudinančiomis versijomis. GANA!!! GANA!!! GANA!!!...>. <... Pasakykite, kaip atsirenkate, ką rodyti iš nusikaltimo vietos? Ar tai, prie ko sugebate prisėlinti slapčia, ar tai, kas didina tiražą, ar tai, ką deklaruoja vidinė rašeivos etika? Ar nesuvokiate, kad, besivaikydami kraupių vaizdų ir dar klaikesnių komentarų, tampate nekrofilais? Juk susipratote nerodyti Lietuvai trijų kūnų be galvų, nors laukta tiek ilgai ir sužinota anksčiau už prokurorus. Ačiū, neparodėte. Bet kaip maitvanagiai neiškentėjote neaprašę, koks tvyrojo tvaikas kūnų iškasimo vietoje. Jums tik leisk paliesti, pauostyti, palaižyti...>. Laiško kulminacija – kreipimasis dėl atsakomybės už vaizdą ir žodį: <Pone R. Gudaiti, Kreipiuosi į Jus kaip į visą žiniasklaidą viename asmenyje su prašymu artimųjų vardu – nebetampykite tų neštuvų su bejėgiu, žudikų sudarkytu brangiausio žmogaus kūnu, neberodykite jo sukruvintų, diržu suveržtų rankų, kurios niekada nieko nenuskriaudė...>. <... Apeliuoju į informacijos rengėjų, žurnalistų humaniškumą. Tikiuosi sulaukti Jūsų atsakymo ir žiniasklaidos reagavimo į mano skundą – prašymą. Pagerbsite save parodydami deramą pagarbą mirusiajam. Plunksna parašytas žodis kartais turi ginklo galią. Aš tą žinau ne tik iš sentencijų...>. Nevertindamas visų teiginių, kurie susišaukia su analogiško turinio laiškais žurnalistų etikos inspektoriui, manau, jog į šį nukentėjusio žmogaus sielos skundą būtina kuo dėmesingiausiai įsiklausyti viešosios informacijos rengėjams, platintojams, žurnalistams, visiems mums. Žmogaus skausmo ir kančios negalima paversti „paklausia, sensacinga informacija“, asmeninio gyvenimo privatumas sietinas ne tik su prigimtinėmis žmogaus teisėmis, bet ir su normomis tarptautinių dokumentų, kuriuos yra parafavusi Lietuva. Ribos – tarp objektyvios būtinybės žinoti apie įvykį ir saugoti, ginti žmogų, jo teises privalo egzistuoti. Vadovaudamasis Visuomenės informavimo įstatymo 3, 14, 51 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22, 25, 28 straipsniais, atsižvelgdamas į Lietuvos žurnalistų ir leidėjų kodekso 20, 39, 48 straipsnius, Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucijos „Dėl žurnalistinės etikos“ principus, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnį bei kitus tarptautinius teisės aktus, ypač pabrėždamas, jog R. Naujokienės skaudūs išgyvenimai, apeliacija bei protestas privalo susilaukti plataus atgarsio tarp žurnalistų ir visuomenėje, matydamas realų pavojų, kad tam tikrais kriminalinių įvykių nušvietimo, atspindėjimo atvejais pasireiškia sensacijų vaikymasis, pamirštamas gailestingumas nusikaltimų aukoms, nerimaudamas, kad šios tendencijos prisideda prie „smurto vartojimo“ tam tikroje visuomenės dalyje, nusprendžiu: 1. Atkreipti visų visuomenės informavimo priemonių, viešosios informacijos rengėjų, platintojų, žurnalistų, jų profesinių susivienijimų dėmesį į tai, kad, pateikiant visuomenei informaciją, žinias bei nuomones kriminogeninėmis temomis, būtų kuo kruopščiausiai įsigilinama į visas aplinkybes, gerbiamas konstitucinis žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo principas, taip pat viena iš pagrindinių asmeninių neturtinių žmogaus teisių – teisė į privatų gyvenimą, išsaugant asmens individualumą, tam tikrą išskirtinumą visuomenėje bei nepriklausomumą nuo jos. 2. Šios rūšies viešosios informacijos žodžiu ir raštu skelbimas, nuotraukos ir filmuoti kadrai kiekvienu konkrečiu atveju visados sietini su asmens (-ų) apsisprendimu, jo (-ų) valia bei sutikimu. 3. Privačios informacijos kriminogeniniame kontekste pateikimas prieš asmens valią iškreipia objektyvios informacijos pateikimo kriterijus. 4. Informacija apie reakciją ar žodžius asmens, kuris nelaimės akimirkomis yra gilaus afekto būsenoje, nėra ir negali būti etiška. Žurnalistų etikos inspektorius labai apgailestauja dėl poniai Rūtai Naujokienei padarytos etinės-moralinės žalos. Mūsų pareiga – naujoje Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso redakcijoje, kituose kodeksuose bei įsipareigojimuose patikslinti principus bei normas, siekti nuoseklaus ir racionalaus jų taikymo praktikoje. INSPEKTORIUS ROMAS GUDAITIS ______________