XXIII. KONVENCIJA DĖL SPRENDIMŲ, SUSIJUSIŲ SU IŠLAIKYMO PAREIGOMIS, PRIPAŽINIMO IR VYKDYMO (Sudaryta 1973 m. spalio 2 d.

XXIII. KONVENCIJA DĖL SPRENDIMŲ, SUSIJUSIŲ SU IŠLAIKYMO PAREIGOMIS, PRIPAŽINIMO IR VYKDYMO (Sudaryta 1973 m. spalio 2 d.) Šią Konvenciją pasirašiusios valstybės, siekdamos nustatyti bendras nuostatas, reglamentuojančias sprendimų, susijusių su išlaikymo pareigomis suaugusiesiems, abipusį pripažinimą ir vykdymą, siekdamos šias nuostatas derinti su 1958 m. balandžio 15 d. Konvencijos dėl sprendimų, susijusių su išlaikymo pareigomis vaikams, pripažinimo ir vykdymo nuostatomis, nusprendė šiuo tikslu sudaryti Konvenciją ir susitarė dėl šių nuostatų: I SKYRIUS – KONVENCIJOS TAIKYMO SRITIS 1 straipsnis Ši Konvencija yra taikoma Susitariančiojoje Valstybėje teismo arba administravimo institucijos priimtam sprendimui dėl išlaikymo pareigos, atsirandančios iš šeimos santykių, tėvystės ar motinystės, santuokos ar svainystės, įskaitant išlaikymo pareigą nesantuokiniam vaikui, ir siejančios: 1) asmenį, turintį teisę į išlaikymą, ir asmenį, turintį išlaikymo pareigą; arba 2) asmenį, turintį išlaikymo pareigą, ir viešąją įstaigą, siekiančią susigrąžinti asmeniui, turinčiam teisę į išlaikymą, suteiktas išmokas. Ji taip pat yra taikoma tokios institucijos arba jai dalyvaujant dėl paminėtų pareigų ir tarp tų pačių šalių sudarytam susitarimui („sandoriui“) (toliau – „susitarimas“). 2 straipsnis Ši Konvencija yra taikoma sprendimui ar susitarimui, kad ir kaip jie būtų apibūdinami. Ji taip pat yra taikoma sprendimui ar susitarimui, keičiančiam ankstesnį sprendimą ar susitarimą, net ir tuo atveju, jei jis yra ne Susitariančiosios Valstybės kilmės. Ji yra taikoma nepaisant to, ar išlaikymo reikalavimas yra tarptautinio ar vidaus pobūdžio, ir neatsižvelgiant į šalių nacionalinę priklausomybę ar įprastinę gyvenamąją vietą. 3 straipsnis Jei sprendimas ar susitarimas yra susijęs ne tik su išlaikymo pareiga, Konvencija galioja tik toms sprendimo ar susitarimo dalims, kurios yra susijusios su išlaikymo pareigomis. II SKYRIUS – SPRENDIMŲ PRIPAŽINIMO IR VYKDYMO SĄLYGOS 4 straipsnis Vienoje Susitariančiojoje Valstybėje priimtas sprendimas yra pripažįstamas ar vykdomas kitoje Susitariančiojoje Valstybėje: 1) jei jis buvo priimtas institucijos, kuri yra laikoma turinčia jurisdikciją pagal 7 arba 8 straipsnį; ir 2) jei jis kilmės Valstybėje nebegali būti peržiūrėtas įprastinėmis formomis. Laikinai vykdytini sprendimai ir laikinosios priemonės, nors jiems ar joms ir gali būti taikomos įprastinės peržiūrėjimo formos, Valstybėje, į kurią kreipiamasi, yra pripažįstami ar vykdomi, jei panašūs sprendimai toje Valstybėje gali būti priimami ir vykdomi. 5 straipsnis Tačiau pripažinti ar vykdyti sprendimą gali būti atsisakoma: 1) jei to sprendimo pripažinimas ar vykdymas yra akivaizdžiai nesuderinamas su Valstybės, į kurią kreipiamasi, viešąja tvarka (ordre public); arba 2) jei tas sprendimas buvo gautas apgaule proceso srityje; arba 3) jei byla tarp tų pačių šalių ir dėl to paties dalyko nagrinėjama Valstybės, į kurią kreipiamasi, institucijoje ir ta byla buvo iškelta anksčiau; arba 4) jei tas sprendimas prieštarauja sprendimui, priimtam toms pačioms šalims ir dėl to paties dalyko Valstybėje, į kurią kreipiamasi, ar kitoje Valstybėje ir jei pastarasis sprendimas atitinka sąlygas, reikalingas, kad jis būtų pripažintas ir vykdomas Valstybėje, į kurią kreipiamasi. 6 straipsnis Nepažeidžiant 5 straipsnio nuostatų, sprendimas, priimtas nedalyvaujant kitai šaliai, yra pripažįstamas ar vykdomas tik tuo atveju, jei nedalyvaujančiajai šaliai pagal kilmės Valstybės teisę buvo įteiktas pranešimas apie bylos iškėlimą, įskaitant pranešimą apie reikalavimo esmę, ir jei, atsižvelgiant į aplinkybes, ta šalis turėjo pakankamai laiko, kad galėtų gintis teisme. 7 straipsnis Kilmės Valstybės institucija yra laikoma turinčia jurisdikciją pagal šią Konvenciją: 1) jei asmuo, turintis išlaikymo pareigą, arba asmuo, turintis teisę į išlaikymą, tuo metu, kai buvo iškelta byla, kilmės Valstybėje turėjo įprastinę gyvenamąją vietą; arba 2) jei asmuo, turintis išlaikymo pareigą, ir asmuo, turintis teisę į išlaikymą, tuo metu, kai buvo iškelta byla, buvo kilmės Valstybės nacionaliniai subjektai; arba 3) jei atsakovas pakluso tos institucijos jurisdikcijai tiesiogiai arba gindamasis nagrinėjant bylą iš esmės ir neprieštaraudamas tai jurisdikcijai. 8 straipsnis Nepažeidžiant 7 straipsnio nuostatų, Susitariančiosios Valstybės institucija, priėmusi sprendimą dėl išlaikymo reikalavimo, šios Konvencijos tikslais yra laikoma turinčia jurisdikciją, jei išlaikymas yra reikalingas dėl ištuokos ar gyvenimo skyrium (separacijos), arba santuokos paskelbimo negaliojančia ar panaikinta, gautų tos Valstybės institucijoje, pripažintoje turinčia jurisdikciją tai sričiai remiantis Valstybės, į kurią kreipiamasi, teise. 9 straipsnis Valstybės, į kurią kreipiamasi, institucija turi laikytis nustatytų bylos faktinių aplinkybių, kuriomis kilmės Valstybės institucija pagrindė savo jurisdikciją. 10 straipsnis Jei sprendimas yra priimtas dėl keleto pareiškime dėl išlaikymo nurodytų reikalavimų ir jei visas sprendimas negali būti pripažintas ar įvykdytas, Valstybės, į kurią kreipiamasi, institucija šią Konvenciją taiko tai sprendimo daliai, kuri gali būti pripažinta ar įvykdyta. 11 straipsnis Jei sprendimas nustatė periodinį išlaikymo mokėjimą, jį leidžiama vykdyti dėl esamų ir būsimų mokėjimų, kurių terminas jau baigėsi, ir dėl būsimų mokėjimų. 12 straipsnis Valstybės, į kurią kreipiamasi, institucija neperžiūri sprendimo esmės, jei ši Konvencija nenustato kitaip. III SKYRIUS – SPRENDIMŲ PRIPAŽINIMO IR VYKDYMO TVARKA 13 straipsnis Sprendimo pripažinimo ir vykdymo tvarką reglamentuoja Valstybės, į kurią kreipiamasi, teisė, jei ši Konvencija nenustato kitaip. 14 straipsnis Visada galima prašyti, kad sprendimas būtų pripažintas ar įgyvendintas iš dalies. 15 straipsnis Asmuo, turintis teisę į išlaikymą, kuris kilmės Valstybėje pasinaudojo visa ar daline teisine pagalba arba atleidimu nuo teismo išlaidų apmokėjimo, turi teisę visuose procesiniuose veiksmuose dėl pripažinimo ar vykdymo naudotis Valstybės, į kurią kreipiamasi, įstatymo nustatyta palankiausia teisine pagalba arba didžiausiu atleidimu nuo teismo išlaidų apmokėjimo. 16 straipsnis Teismo išlaidų apmokėjimui garantuoti šioje Konvencijoje nurodomose bylose nereikalaujama jokio įkaito, skolinio įsipareigojimo ar užstato. 17 straipsnis Šalis, siekianti sprendimo pripažinimo arba prašanti jį vykdyti, pateikia: 1) visą ir tikrą sprendimo kopiją; 2) dokumentą, patvirtinantį, kad kilmės Valstybėje tam sprendimui nebetaikomos įprastinės peržiūrėjimo formos, ir, jei reikia, kad jis yra vykdytinas; 3) jei tas sprendimas buvo priimtas kitai šaliai nedalyvaujant, originalą arba patvirtintą tikrą kopiją dokumento, reikalingo įrodyti, kad nedalyvaujančiajai šaliai pagal kilmės Valstybės įstatymą buvo tinkamai įteiktas pranešimas apie bylos iškėlimą, įskaitant pranešimą apie reikalavimo esmę; 4) jei reikia, dokumentą, reikalingą įrodyti, kad kilmės Valstybėje ji gavo teisinę pagalbą arba atleidimą nuo teismo išlaidų apmokėjimo; 5) pirmiau paminėtų dokumentų patvirtintą vertimą, išskyrus atvejus, kai Valstybės, į kurią kreipiamasi, institucija tokio vertimo nereikalauja. Jei pirmiau paminėti dokumentai nepateikiami arba jei sprendimo turinys neleidžia Valstybės, į kurią kreipiamasi, institucijai patikrinti, ar buvo įvykdytos šios Konvencijos sąlygos, ta institucija leidžia per nustatytą laikotarpį pateikti reikalingus dokumentus. Legalizuoti ar atlikti kitų panašių formalumų nereikia. IV SKYRIUS – PAPILDOMOS NUOSTATOS DĖL VIEŠŲJŲ ĮSTAIGŲ 18 straipsnis Sprendimas, priimtas asmens, turinčio išlaikymo pareigą, nenaudai, pagal viešosios įstaigos, reikalaujančios susigrąžinti asmeniui, turinčiam teisę į išlaikymą, suteiktas išmokas, pareiškimą yra pagal šią Konvenciją pripažįstamas ir vykdomas: 1) jei tai viešajai įstaigai yra leidžiama susigrąžinti išmokas pagal jurisdikcijos, kuriai ji priklauso, teisę; ir 2) jei asmenį, turintį teisę į išlaikymą, ir asmenį, turintį išlaikymo pareigą, siejančios išlaikymo pareigos buvimą nustato vidaus teisė, taikoma pagal Valstybės, į kurią kreipiamasi, tarptautinės privatinės teisės taisykles. 19 straipsnis Viešoji įstaiga gali reikalauti sprendimo, priimto asmeniui, turinčiam teisę į išlaikymą, ir asmeniui, turinčiam išlaikymo pareigą, pripažinimo arba jo vykdymo tokia apimtimi, kokia asmeniui, turinčiam teisę į išlaikymą, buvo suteiktos išmokos, jei ji gali ipso jure pagal ją reglamentuojantį įstatymą vietoj asmens, turinčio teisę į išlaikymą, reikalauti sprendimo pripažinimo ar vykdymo. 20 straipsnis Nepažeidžiant 17 straipsnio nuostatų, sprendimo pripažinimo ar vykdymo reikalaujanti viešoji įstaiga pateikia dokumentus, reikalingus įrodyti, kad ji atitinka 18 straipsnio 1 punkte ir 19 straipsnyje keliamas sąlygas ir kad išmokos asmeniui, turinčiam teisę į išlaikymą, buvo išmokėtos. V SKYRIUS – SUSITARIMAI 21 straipsnis Kilmės Valstybėje vykdytinas susitarimas yra pripažįstamas ir vykdomas laikantis tų pačių sąlygų, kurios keliamos sprendimui, jei tokios sąlygos jam yra taikomos. VI SKYRIUS – KITOS NUOSTATOS 22 straipsnis Susitariančioji Valstybė, pagal kurios teisę pinigų pervedimas yra ribojamas, suteikia didžiausią palankumą pervesti pinigus, mokamus išlaikymui arba atlyginti teismo išlaidas ir išlaidas, susijusias su kiekvienu ieškiniu pagal šią Konvenciją. 23 straipsnis Ši Konvencija neriboja tarp kilmės Valstybės ir Valstybės, į kurią kreipiamasi, galiojančio tarptautinės teisės akto arba Valstybės, į kurią kreipiamasi, kitos teisės taikymo siekiant sprendimo ar susitarimo pripažinimo ar vykdymo. 24 straipsnis Ši Konvencija yra taikoma nepriklausomai nuo sprendimo priėmimo datos. Tais atvejais, kai sprendimas buvo priimtas anksčiau negu Konvencija įsigaliojo kilmės Valstybei ir Valstybei, į kurią kreipiamasi, pastarojoje Valstybėje jis yra vykdomas tik dėl mokėjimų po tokio įsigaliojimo. 25 straipsnis Kiekviena Susitariančioji Valstybė gali bet kuriuo metu pareikšti, kad šios Konvencijos nuostatos galios santykiuose su kitomis pagal šį straipsnį padariusiomis pareiškimą Valstybėmis ir oficialiam aktui (acte authentique), sudarytam valdžios institucijos ar valstybinės valdžios pareigūno arba jiems dalyvaujant ir tiesiogiai vykdytino kilmės Valstybėje, jeigu šios nuostatos tokiems aktams gali būti taikomos. 26 straipsnis Kiekviena Susitariančioji Valstybė gali pagal 34 straipsnį pasilikti teisę nepripažinti ar nevykdyti: 1) sprendimo ar susitarimo tiek, kiek jis yra susijęs su laikotarpiu, kai asmuo, turintis teisę į išlaikymą, yra sulaukęs dvidešimt vienerių metų amžiaus ar yra susituokęs, išskyrus atvejus, kai asmuo, turintis teisę į išlaikymą, yra ar buvo asmens, turinčio išlaikymo pareigą, sutuoktinis; 2) sprendimo ar susitarimo dėl išlaikymo pareigų,

1. a)siejančių netiesioginiais giminystės santykiais susijusius asmenis;
2. b)siejančių svainystės santykiais susijusius asmenis; 3) sprendimo ar susitarimo, nenustatančio periodinio išlaikymo mokėjimo. Susitariančioji Valstybė, padariusi išlygą, neturi teisės reikalauti, kad ši Konvencija būtų taikoma tokiems sprendimams ar susitarimams, kuriuos savo išlygoje ji atsisakė pripažinti ar vykdyti. 27 straipsnis Jei Susitariančiojoje Valstybėje išlaikymo pareigų srityje yra dvi ar daugiau teisės sistemų, taikytinų skirtingoms asmenų kategorijoms, kiekviena nuoroda į tos Valstybės teisę yra aiškinama kaip nuoroda į tą teisės sistemą, kurią jos teisė skiria kaip taikytiną tam tikrai asmenų kategorijai. 28 straipsnis Jei Susitariančiojoje Valstybėje yra du ar daugiau teritorinių vienetų, kuriuose sprendimų dėl išlaikymo pripažinimui ir vykdymui yra taikomos skirtingos teisės sistemos: 1) kiekviena nuoroda į kilmės valstybės teisę ar proceso teisės normas arba instituciją yra aiškinama kaip nuoroda į teritorinio vieneto, kuriame tas sprendimas buvo priimtas, teisę ar proceso teisės normas arba instituciją; 2) kiekviena nuoroda į Valstybės, į kurią kreipiamasi, teisę ar proceso teisės normas arba instituciją yra aiškinama kaip nuoroda į teritorinio vieneto, kuriame reikalaujama pripažinimo ar vykdymo, teisę ar proceso teisės normas arba instituciją; 3) kiekviena nuoroda, taikant 1 arba 2 punktą daroma į kilmės Valstybės teisę ar proceso teisę arba Valstybės, į kurią kreipiamasi, teisę ar proceso teisę, yra aiškinama kaip apimanti bet kurias atitinkamas Susitariančiosios Valstybės teisės normas ir principus, kurie yra taikomi ją sudarantiems teritoriniams vienetams; 4) kiekviena nuoroda į asmens, turinčio teisę į išlaikymą, ar asmens, turinčio išlaikymo pareigą, įprastinę gyvenamąją vietą kilmės Valstybėje yra aiškinama kaip nuoroda į jo įprastinę gyvenamąją vietą teritoriniame vienete, kuriame tas sprendimas buvo priimtas. Kiekviena Susitariančioji Valstybė gali bet kuriuo metu pareikšti, kad ji vienos ar daugiau pirmiau paminėtų taisyklių netaikys vienai ar daugiau šios Konvencijos nuostatų. 29 straipsnis Ši Konvencija Valstybėms, kurios yra jos Šalys, pakeičia 1958 m. balandžio 15 d. Hagoje sudarytą Konvenciją dėl sprendimų, susijusių su išlaikymo pareigomis vaikams, pripažinimo ir vykdymo. VII SKYRIUS – BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS 30 straipsnis Ši Konvencija pateikiama pasirašyti Valstybėms, kurios buvo Hagos tarptautinės privatinės teisės konferencijos narės per jos dvyliktąją sesiją. Konvencija ratifikuojama, priimama arba patvirtinama, o ratifikavimo, priėmimo arba patvirtinimo dokumentai deponuojami Nyderlandų užsienio reikalų ministerijoje. 31 straipsnis Kiekviena Valstybė, kuri Hagos tarptautinės privatinės teisės konferencijos nare tapo po jos dvyliktosios sesijos arba kuri yra Jungtinių Tautų Organizacijos ar šios Organizacijos specializuotosios agentūros narė, arba Tarptautinio Teisingumo Teismo statuto dalyvė, gali prie šios Konvencijos prisijungti jai įsigaliojus pagal 35 straipsnio pirmąją dalį. Prisijungimo dokumentas deponuojamas Nyderlandų užsienio reikalų ministerijoje. Toks prisijungimas galioja tik santykiams tarp prisijungusios Valstybės ir tų Susitariančiųjų Valstybių, kurios per dvylika mėnesių nuo 37 straipsnio 3 punkte paminėto pranešimo gavimo nepareiškė prieštaravimo dėl jos prisijungimo. Tokį prieštaravimą valstybės narės taip pat gali pareikšti ratifikuodamos, priimdamos ar patvirtindamos Konvenciją po prisijungimo. Apie kiekvieną tokį prieštaravimą pranešama Nyderlandų užsienio reikalų ministerijai. 32 straipsnis Kiekviena Valstybė pasirašymo, ratifikavimo, priėmimo, patvirtinimo arba prisijungimo metu gali pareikšti, kad ši Konvencija galioja visose, vienoje ar keliose teritorijose, už kurių tarptautinius santykius ji yra atsakinga. Toks pareiškimas įsigalioja Konvencijos įsigaliojimo atitinkamai Valstybei dieną. Bet kuriuo metu vėliau apie Konvencijos galiojimo teritorinį išplėtimą pranešama Nyderlandų užsienio reikalų ministerijai. Išplėtimas galioja santykiams tarp Susitariančiųjų Valstybių, kurios per dvylika mėnesių nuo 37 straipsnio 4 punkte paminėto pranešimo gavimo nepareiškė prieštaravimo dėl išplėtimo, ir teritorijos ar teritorijų, už kurių tarptautinius santykius atitinkama Valstybė yra atsakinga ir dėl kurių buvo pateiktas pranešimas. Tokį prieštaravimą valstybės narės taip pat gali pareikšti ratifikuodamos, priimdamos arba patvirtindamos Konvenciją po kurio nors išplėtimo. Apie kiekvieną tokį prieštaravimą pranešama Nyderlandų užsienio reikalų ministerijai. 33 straipsnis Jei Susitariančioji Valstybė turi du ar daugiau teritorinių vienetų, kuriuose sprendimų pripažinimui ir vykdymui yra taikomos skirtingos teisės sistemos, pasirašymo, ratifikavimo, priėmimo, patvirtinimo arba prisijungimo metu ji gali pareikšti, kad ši Konvencija galioja visuose, tik viename ar keliuose jos teritoriniuose vienetuose, ir savo pareiškimą ji gali pakeisti bet kuriuo metu vėliau pateikdama kitą pareiškimą. Apie šiuos pareiškimus pranešama Nyderlandų užsienio reikalų ministerijai, ir juose aiškiai nurodomas teritorinis vienetas, kuriam Konvencija yra taikoma. Kitos Susitariančiosios Valstybės gali atsisakyti pripažinti sprendimą dėl išlaikymo, jei tą dieną, kai reikalaujama pripažinimo, tam teritoriniam vienetui, kuriame sprendimas buvo priimtas, Konvencija nėra taikoma. 34 straipsnis Kiekviena Valstybė ne vėliau kaip ratifikavimo, priėmimo, patvirtinimo arba prisijungimo momentu gali padaryti vieną ar daugiau iš 26 straipsnyje paminėtų išlygų. Jokių kitų išlygų daryti neleidžiama. Kiekviena Valstybė, pranešdama apie Konvencijos galiojimo išplėtimą pagal 32 straipsnį, taip pat gali padaryti vieną ar kelias iš paminėtų išlygų, taikytinų visoms ar kelioms pareiškime dėl išplėtimo paminėtoms teritorijoms. Kiekviena Susitariančioji Valstybė gali bet kuriuo metu atšaukti savo padarytą išlygą. Apie tokį atšaukimą pranešama Nyderlandų užsienio reikalų ministerijai. Tokia išlyga netenka galios pirmąją trečiojo kalendorinio mėnesio dieną nuo tos dienos, kai buvo pranešta pagal pirmesnę straipsnio dalį. 35 straipsnis Ši Konvencija įsigalioja pirmąją trečiojo kalendorinio mėnesio dieną nuo tos dienos, kai buvo deponuotas trečiasis 30 straipsnyje paminėtas ratifikavimo, priėmimo arba patvirtinimo dokumentas. Paskui Konvencija įsigalioja: - kiekvienai ją vėliau ratifikuojančiai, priimančiai arba patvirtinančiai Valstybei – pirmąją trečiojo kalendorinio mėnesio dieną nuo tos dienos, kai ji deponuoja savo ratifikavimo, priėmimo arba patvirtinimo dokumentą; - kiekvienai prisijungiančiai Valstybei – pirmąją trečiojo kalendorinio mėnesio dieną nuo tos dienos, kai pasibaigia 31 straipsnyje paminėtas laikotarpis; - teritorijai, kuriai Konvencijos galiojimas buvo išplėstas laikantis 32 straipsnio, – pirmąją trečiojo kalendorinio mėnesio dieną nuo tos dienos, kai pasibaigia tame straipsnyje paminėtas laikotarpis. 36 straipsnis Ši Konvencija galioja penkerius metus nuo jos įsigaliojimo dienos pagal 35 straipsnio pirmąją dalį net ir toms Valstybėms, kurios ją ratifikavo, priėmė, patvirtino arba prie jos prisijungė vėliau. Jei Konvencija nedenonsuojama, jos galiojimo laikas kas penkeri metai yra savaime pratęsiamas. Apie kiekvieną denonsavimą bent prieš šešis mėnesius iki to penkerių metų laikotarpio pabaigos pranešama Nyderlandų užsienio reikalų ministerijai. Konvencija gali būti denonsuojama tik tam tikroms teritorijoms, kurioms ji yra taikoma. Denonsavimas galioja tik tai Valstybei, kuri apie jį yra pranešusi. Konvencija ir toliau galioja kitoms Susitariančiosioms Valstybėms. 37 straipsnis Nyderlandų užsienio reikalų ministerija Konferencijos valstybėms narėms ir Valstybėms, prisijungusioms pagal 31 straipsnį, praneša apie: 1) kiekvieną pasirašymą ir ratifikavimą, priėmimą ir patvirtinimą, paminėtą 30 straipsnyje; 2) šios Konvencijos įsigaliojimo datą pagal 35 straipsnį; 3) kiekvieną prisijungimą, paminėtą 31 straipsnyje, ir datą, nuo kurios jis pradeda galioti; 4) kiekvieną galiojimo išplėtimą, paminėtą 32 straipsnyje, ir datą, nuo kurios jis pradeda galioti; 5) kiekvieną prieštaravimą dėl prisijungimo ir galiojimo išplėtimo, paminėtus 31 ir 32 straipsniuose; 6) kiekvieną pareiškimą, paminėtą 25 ir 32 straipsniuose; 7) kiekvieną denonsavimą, paminėtą 36 straipsnyje; 8) kiekvieną išlygą, paminėtą 26 ir 34 straipsniuose, ir kiekvieną atšaukimą, paminėtą 34 straipsnyje. Tai patvirtindami toliau nurodyti įgaliotieji asmenys pasirašė šią Konvenciją. Priimta 1973 m. spalio 2 d. Hagoje anglų ir prancūzų kalbomis. Abu tekstai vienodai autentiški ir vienu egzemplioriumi deponuojami Nyderlandų Vyriausybės archyvuose. Patvirtintos kopijos diplomatiniu kanalu siunčiamos kiekvienai Hagos tarptautinės privatinės teisės konferencijos valstybei narei per jos dvyliktąją sesiją. ______________