?VADAS

?VADAS PATVIRTINTA Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. d. nutarimu Nr. NACIONALINĖ ENERGETIKOS STRATEGIJA I. BENDROSIOS NUOSTATOS 1. Lietuvos energetikos sektorius pagal savo svarbą, jame dirbančiųjų skaičių (apie 14% pramonės darbuotojų), suminę ilgalaikio energetikos įmonių turto vertę (apie 25% viso šalies įmonių turto) ir išlaidų, skiriamų importuojamiems energijos ištekliams įsigyti, dydį yra vienas reikšmingiausių šalyje. Energetika apima tarpusavyje susijusius energetikos sektorius (elektros energetikos, centralizuoto šilumos tiekimo, naftos, gamtinių dujų, anglių ir vietinio kuro bei atsinaujinančių energijos išteklių), kuriuos sudaro visuma įmonių ir įrenginių, skirtų įvairių energijos išteklių gavybai, gamybai, transformavimui, perdavimui, skirstymui ir vartojimui. Iš praeities paveldėtas ekstensyvus energetikos sektorius, orientuotas į didelį, bet neefektyvų elektros energijos ir naftos produktų vartojimą bei ženklų eksportą, savo esminėmis savybėmis (efektyvumu, valdymo principais, struktūra ir kt.) neatitinka dabartinių reikalavimų. Todėl pastarųjų metų valstybės politika yra nukreipta visų pirma į esminę energetikos ūkio pertvarką, energetikos sektoriaus reorganizavimą ir privatizavimą bei ES direktyvų įgyvendinimą. Antrojoje Nacionalinėje energetikos strategijoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Seimo 1999 m. spalio 5 d. nutarimu Nr. VIII-1348 (Žin., 1999, Nr. 86-2568), buvo suformuluotos Vyriausybės pagrindinės energetikos ūkio pertvarkos ir plėtros nuostatos laikotarpiui iki 2020 m. Nors Lietuvos Energetikos įstatymas (Žin., 2002, Nr. 52-2224) numato, kad Nacionalinė energetikos strategija turi būti tikslinama ir atnaujinama kas penkeri metai,Vyriausybė, atsižvelgdama į Lietuvos siekį baigti derybas dėl narystės Europos Sąjungoje 2002 m. ir tapti Europos Sąjungos nare 2004 m., parengė šią atnaujintą Nacionalinę energetikos strategiją (Strategiją) dvidešimties metų laikotarpiui. Joje numatyti konkretūs sprendimai dėl Ignalinos AE galutinio eksploatavimo nutraukimo sąlygų ir terminų, atsižvelgta į naujus aplinkosauginius reikalavimus, o taip pat patikslintos ir pakoreguotos 1999 m. suformuluotos energetikos plėtros kryptys. Atnaujinant Strategiją, įvertinti svarbiausi pokyčiai ekonomikoje ir energetikoje, panaudota sukaupta patirtis ir informacija, reikalinga planuojant ir prognozuojant atskirų energetikos sektorių raidą, įvertinti pokyčiai ir energetikos plėtros planai Lietuvoje bei kaimyninėse valstybėse, o taip pat globalinės tendencijos aplinkosaugos ir rinkų liberalizavimo srityje. 2. Strategija parengta: 1) naudojant antrosios 1999 m. patvirtintos Nacionalinės energetikos strategijos rengimo patirtį; 2) įvertinant šalies ekonomikos ir energetikos raidą laikotarpiu po nepriklausomybės atkūrimo, dabartinę jų būklę bei Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtros iki 2015 metų ilgalaikės strategijos, kuriai pritarta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 853 (Žin., 2002, Nr. 60-2424), pagrindines nuostatas; 3) atsižvelgiant į pasaulio energetikos raidos kryptis ir Europos Sąjungos šalių energetikos plėtros tendencijas ir pagrindines nuostatas; 4) remiantis Vakarų, Centrinės ir Rytų Europos šalių patirtimi; 5) remiantis analize, atlikta įvairiose studijose, kurias Ūkio ministerijos užsakymu parengė šalies energetikos specialistai kartu su užsienio ekspertais; 6) naudojant patikslintos ir atnaujintos Nacionalinės energijos vartojimo efektyvumo didinimo programos santraukos, kuriai pritarta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. rugsėjo 19 d. nutarimu Nr. 1121 (Žin., 2001, Nr. 82-2856) nuostatas; 7) taikant modernius ekonominio planavimo (prognozavimo ir optimizavimo) metodus; 8) atsižvelgiant į Europos Sąjungos (ES) Acquis communautaire ir derybų su ES eigą. Lietuvos energetikos politikai didelę įtaką turi ne tik vidiniai krašto veiksniai. Išorinių veiksnių poveikis yra taip pat reikšmingas. Europos Sąjungos ir daugumos kitų išsivysčiusių šalių energetikos raidos ryškiausia tendencija – tai visuotina ir atvira konkurencija, atvira energijos rinka kiekvienos šalies ribose ir tarp šalių bei nuolat griežtėjantys aplinkosauginiai reikalavimai. Dabartinis energetikos sektorius turi stipriųjų ir silpnųjų pusių. Efektyviau išnaudodama esamas galimybes ir turimą potencialą, energetika gali labai ženkliai prisidėti prie šalies ekonomikos spartesnio augimo ir jos integravimo į Europos Sąjungos ekonomines struktūras, išvengiant nenumatytų grėsmių ir sutrikimų. 3. Stiprybės. Pakankamai išvystyti energetiniai pajėgumai – palyginti nesenos ir modernios elektrinės, galinga naftos perdirbimo gamykla, naftos importo-eksporto terminalas, vienas moderniausių Baltijos jūros regione naftos produktų perkrovimo terminalas, išplėtotos gamtinių dujų ir centralizuoto šilumos tiekimo sistemos. Gera pirminės energijos balanso struktūra, kurioje dominuoja gamtinės dujos, naftos produktai ir atominė energija. Galimybė naudoti daugelyje energetikos įmonių įvairias kuro rūšis padeda užtikrinti energijos tiekimo patikimumą ir palaikyti palyginti neaukštas elektros energijos ir šilumos kainas ir mažą aplinkos taršą. 4. Silpnybės. Dėl didelio ekonomikos nuosmukio Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse nepilnai panaudojamas turimas energetikos potencialas. Lietuvos elektros ir dujų tinklai neturi tiesioginių ryšių su Vakarų Europos energetikos sistemomis, todėl išlieka priklausomybė nuo vienintelio gamtinių dujų tiekėjo ir nėra galimybių integruotis su Vakarų ir Centrinės Europos valstybių elektros energetikos sistemomis. Šalies ūkyje dar daug kur energija vartojama neracionaliai. Iki 1990 m. pastatytų gyvenamųjų namų ir kitų pastatų centrinio šildymo sistemos nepritaikytos racionaliam energijos naudojimui, o jų modernizavimui reikalingos labai didelės investicijos. Vėluoja energetikos ūkio privatizavimas. Susikaupė didelis radioaktyviųjų atliekų ir panaudoto branduolinio kuro kiekis, nesukauptos jų saugiam palaidojimui reikalingos lėšos, nesukaupti Europos Sąjungos reikalavimus atitinkantys naftos produktų rezervai ir neįrengtos gamtinių dujų saugyklos. Fiziškai ir morališkai yra susidėvėjusi didelė dalis elektros tinklų ir pastočių bei vamzdynų, nemaža dalis šalies miestų ir gyvenviečių dar neprijungta prie gamtinių dujų tiekimo sistemos. 5. Galimybės. Integracija į ES liberalią energijos vidaus rinką ir energetikos ūkio pertvarka paspartins energijos konkurencinės rinkos kūrimo procesą Lietuvoje, padidins energetikos įmonių efektyvumą. Energijos taupymo potencialo platesnis panaudojimas sumažins energijos poreikių bei energiją generuojančių galių augimo tempus, o tuo pačiu palengvins aplinkosaugos problemų sprendimą, sumažins poreikį investicijoms. Esami magistraliniai dujotiekiai leidžia ženkliai padidinti gamtinių dujų suvartojimą. Tranzitinis dujotiekis iš Rusijos į Vakarų Europą, jei jis būtų nutiestas per šalies teritoriją, labai padidintų tiekimo strateginį patikimumą. Jungties su Lenkijos elektros energetikos sistema įrengimas leis integruotis į Vakarų Europos elektros rinką, efektyviau panaudoti Kruonio HAE, o taip pat gauti pajamų už elektros energijos tranzitą. Į Lietuvos pirminės energijos balansą vis didesnį indėlį įneš atsinaujinantys ir vietiniai energijos ištekliai (mediena, durpės, įvairios degios atliekos, vėjo bei hidroenergija ir kt.), kurių potencialas iki šiol panaudojamas nepakankamai. Esamos centralizuoto šilumos tiekimo sistemos leidžia ženkliai išplėsti kombinuotą šilumos ir elektros gamybą, o tuo pačiu žymiai efektyviau panaudoti pirminę energiją. Europos Komisijos ir kitų valstybių donorių finansinė pagalba Ignalinos AE eksploatavimo nutraukimo darbams tęsis kelis dešimtmečius. Tai leis vartotojams išvengti papildomos mokesčių naštos, susijusios su eksploatavimo nutraukimu, o ypač su radioaktyviųjų atliekų ir panaudoto branduolinio kuro sutvarkymo darbais, Ignalinos AE techninio amžiaus pabaigoje. 6. Grėsmės. Beveik 90% pirminės energijos importuojama iš vienintelio tiekėjo, todėl energijos tiekimas Lietuvai yra lengvai pažeidžiamas. Pirmalaikis Ignalinos AE eksploatavimo nutraukimas be reikiamo finansavimo iš Europos Sąjungos ir tarptautinių finansinių institucijų taptų nepakeliama našta šalies ekonomikai. Lėtas centralizuoto šilumos tiekimo sistemų modernizavimas iššaukia dalies vartotojų atsijungimą nuo jų, o tai gali sukelti ekonomines ir socialines problemas. Dėl didelės priklausomybės nuo pirminės energijos išteklių importo Lietuvos ekonomika labai priklauso nuo bendros situacijos pasaulio energijos išteklių rinkose. Jei bus pavėluotai sukaupta patirtis ir lėtai pereinama prie naujausių technologijų elektros ir šilumos gamyboje, o importuojamas organinis kuras brangs, tai neišvengiamai padidės energijos kainos vartotojams. II. ENERGETIKOS STRATEGINIAI TIKSLAI 7. Formuojant pagrindinius Nacionalinės energetikos strategijos tikslus, buvo atsižvelgta į Europos asociacijos sutarties, Energetikos chartijos sutarties, kitų tarptautinių sutarčių ir ES direktyvų esminius reikalavimus bei nuostatas energetikos srityje, o taip pat įvertinti Europos Sąjungos bei atskirų jos šalių narių energetikos politikos formavimo principai ir nuostatos. Lietuvos ateities energetika – modernios visuomenės pažangios ekonomikos sudėtinė dalis, ekonomiškai pagrįstomis, atsižvelgiant į realius kaštus ir veiklos efektyvumą, kainomis, patikimai ir saugiai aprūpinanti energija visas ūkio šakas, nekelianti grėsmės aplinkai, sudaranti palankias sąlygas tolesniam šalies progresui, integruota į Vakarų ir Rytų energetikos sistemas ir sugebanti konkuruoti atviroje tarptautinėje energijos rinkoje. Tai gerai subalansuoti energetikos sektoriai, sudarantys prielaidas tolesnei visuomenės raidai ir ekonomikos augimui. 8. Įvertinant pagrindinius energetikos politiką formuojančius veiksnius, nustatomi šie Lietuvos energetikos strateginiai tikslai: 1) užtikrinti patikimą ir saugų energijos tiekimą mažiausiomis išlaidomis ir minimalia aplinkos tarša, nuolat didinant energetikos sektoriaus veiklos efektyvumą; 2) liberalizuoti elektros ir gamtinių dujų sektorius, atveriant rinką pagal ES direktyvų reikalavimus; 3) privatizuoti gamtinių dujų perdavimo ir paskirstymo bei elektros energijos gamybos ir paskirstymo įmones, o taip pat tęsti naftos perdirbimo ir transportavimo įmonių privatizavimą; 4) su Europos Sąjunga suderintais terminais parengti ir pradėti įgyvendinti kompleksą priemonių, padedančių įgyvendinti Europos Sąjungos aplinkosaugines direktyvas energetikos ūkyje, užtikrinti branduolinės saugos reikalavimus; 5) užtikrinti, kad laikantis suderinto grafiko iki 2010 m. būtų sukauptos 90 dienų naftos ir jos produktų atsargos; 6) pasiruošti Ignalinos AE eksploatavimo nutraukimui, radioaktyviųjų atliekų palaidojimui ir panaudoto branduolinio kuro ilgalaikiam saugojimui; 7) per artimiausius 10 metų integruoti Lietuvos energetikos sistemas į Europos Sąjungos energetikos sistemas; 8) toliau plėtoti regioninį bendradarbiavimą ir kooperaciją, siekiant, kad per artimiausią penkmetį būtų sukurta bendra Baltijos valstybių elektros energijos rinka; 9) tęsti aktyvią integracijos į Vakarų ir Centrinės Europos elektros rinkas politiką bei užtikrinti, kad energetinių resursų tranzitui per Lietuvą būtų taikomos sąlygos, atitinkančios Energetikos chartiją, ES teisės aktus ir praktiką, efektyviau panaudoti Kruonio HAE pajėgumus; 10) padidinti centralizuoto šilumos tiekimo sistemų efektyvumą; 11) pasiekti, kad elektros energijos, pagamintos termofikaciniu režimu, dalis bendrame elektros energijos gamybos balanse laikotarpio pabaigoje sudarytų ne mažiau kaip 35%; 12) siekti, kad atsinaujinančių energijos išteklių dalis bendrame pirminės energijos balanse 2010 m. sudarytų iki 12%; 13) tobulinti energetikos sektoriaus valdymą, stiprinant sektoriuje veikiančias institucijas, gilinant jose dirbančių specialistų žinias ir įgūdžius. III. EKONOMIKOS RAIDOS PROGNOZĖS 9. Šioje Strategijoje, kaip ir 1999 m. patvirtintoje Nacionalinėje energetikos strategijoje, pasirinkti iš esmės tie patys scenarijai: 1) greito ekonomikos augimo scenarijus, 2) pagrindinis scenarijus, 3) lėto ekonomikos augimo scenarijus. Greito ekonomikos augimo scenarijuje laikotarpiu iki 2020 m. numatomi gan spartūs Lietuvos ekonomikos augimo tempai – vidutiniškai 5% per metus (7% per metus iki 2010 m. ir 3% po 2010 m.) tikintis, kad:

1. a)itin greitai bus plečiama Lietuvos pramonė,
2. b)bendra ekonomikos plėtros politika bus labai palanki didelėms investicijoms, skirtoms ūkiui modernizuoti bei naujoms technologijoms įsigyti,
3. c)techninė ir ekonominė pagalba iš ES bus gausi ir efektyviai panaudojama. Lėto augimo scenarijuje numatytus žemus Lietuvos BVP vidutinius metinius augimo tempus (2% iki 2010 m. ir 3% 2011-2020 m.) galėtų sąlygoti labai lėti ūkio restruktūrizavimo tempai, mažos vidaus ir užsienio investicijos, nenumatytos ekonominės ir politinės krizės, lėta infrastruktūros objektų privatizacija ir t.t. Pagrindinis scenarijus pagrįstas tomis ekonomikos plėtros tendencijomis, kurios numatytos Finansų ministerijos makroekonominių rodiklių prognozėse 2002-2005 m., pratęsiant jas iki 2010 m. ir numatant, kad BVP augimo tempai bus 4,7%, o po 2010 m. –3% (vidutiniškai 3,85% per laikotarpį 2000-2020 m.). Bendra visų trijų scenarijų prielaida yra ta, kad po 2010 metų, pasibaigus pirmajam ekonomikos atstatymo etapui, BVP augimo tempai bus 3% per metus. IV. ENERGIJOS POREIKIŲ PROGNOZĖS 10. Energijos poreikių prognozavimui naudota Vakaruose plačiai taikomo energijos poreikių analizės modelio MAED nauja (2000 m.) versija. Ši versija suteikė didesnes galimybes išanalizuoti energijos suvartojimą ūkio šakose priklausomai nuo jas lemiančių veiksnių tarpusavio ryšių ir jų kitimo tendencijų. Rengiant poreikių prognozes, naudota detali informacija apie BVP augimą, jo struktūrinius pokyčius, socialinių rodiklių raidą, energijos vartojimo ūkio šakose (pramonėje, statyboje, žemės ūkyje, transporte, namų ūkyje, prekybos ir aptarnavimo sektoriuje) technologinius rodiklius, energijos sąnaudų ir energijos vartojimo pokyčius ir kitus rodiklius. 11. Galutinės energijos poreikiai Galutine energija vadinama ta pirminių gamtinių išteklių (akmens anglių, gamtinių dujų, naftos ir kt.) ir antrinių energijos išteklių (elektros energijos, naftos produktų, centralizuotai tiekiamos šilumos ir kt.) dalis, kuri suvartojama tam tikrai produkcijai gaminti materialinės gamybos šakose arba siekiant užtikrinti norimą aptarnavimo sektoriaus teikiamų paslaugų apimtį bei gyvenimo sąlygų lygį. Ją tiesiogiai savo įrenginiuose suvartoja galutiniai vartotojai (pramonės ir žemės ūkio įmonės, transporto ir aptarnavimo sektoriaus įmonės, individualūs vartotojai ir pan.). Perspektyviniai galutinės energijos poreikiai nustatyti, įvertinant energijos taupymo potencialą konkrečiose ūkio šakose, vadovaujantis 2001 m. patikslintos ir atnaujintos Nacionaline energijos vartojimo efektyvumo didinimo programos santrauka. Bendras energijos vartojimo efektyvumo padidėjimas nustatytas atsižvelgiant į energijos intensyvumo, t.y. galutinės energijos, suvartotos BVP vienetui, sumažėjimą. Visapusiška analizė parodė, kad visais atvejais galutinės energijos poreikiai 2020 m. neviršija 1990 m. lygio. Pagrindinio scenarijaus atveju prognozuojamo laikotarpio pabaigoje šalies ūkio šakose būtų suvartojama 6,2 mln. tne kuro ir energijos arba 71% nuo 1990 m. lygio. Šiuo atveju energijos intensyvumo indeksas 2020 m. sudarytų tik 49%, lyginant su 1990 m. reikšme, o energijos vartojimo efektyvumas pagal šį rodiklį būtų artimas dabartiniam Europos Sąjungos vidutiniam lygiui. 12. Elektros energijos ir centralizuotai tiekiamos šilumos poreikiai Elektros energijos sąnaudos 1990-2000 m. sumažėjo mažiausiai, palyginti su kitų rūšių energijos sąnaudomis. Tačiau pagal lyginamąjį elektros energijos sąnaudų ūkio šakose vienam gyventojui rodiklį (1860 kWh/gyv.) Lietuva šiuo metu labai atsilieka nuo išsivysčiusių Europos šalių – Europos Sąjungos vidurkis 1999 m. buvo 3,1 karto didesnis. Todėl prognozėse numatyta, kad šalies ūkio modernizavimas lems sparčius elektros energijos poreikių augimo tempus, o jos dalis galutinės energijos struktūroje didės visuose scenarijuose ir visose ūkio šakose. Per laikotarpį iki 2010 m. pagrindinio scenarijaus atveju elektros energijos poreikiai ūkio šakose kasmet padidės vidutiniškai 4,3%. Pagal šį scenarijų 2020 m. elektros energijos būtų suvartojama beveik 1,1 karto daugiau nei 1990 m. Centralizuotai tiekiamos šilumos sąnaudos 1990-2000 m. sumažėjo beveik tris kartus. Visais atvejais centralizuotos šilumos poreikiai 2020 m. nepriartės prie 1990 m. lygio. Pagrindinio scenarijaus atveju prognozuojamo laikotarpio pabaigoje šalies ūkio šakose centralizuotai tiekiamos šilumos būtų suvartojama apie 1,3 karto daugiau nei 2000 m. 13. Pirminės energijos išteklių poreikiai Ignalinos AE sustabdžius iki 2009 m. pabaigos, pagrindinio scenarijaus atveju pirminės energijos poreikiai per laikotarpį iki 2020 m. padidėtų tik apie 30%. Tačiau bendri organinio kuro poreikiai per 20 metų padidėtų beveik 1,9 karto – nuo 5 mln. tne 2000 m. iki 9,4 mln. tne 2020 m. Ypač sparčiais tempais didėtų gamtinių dujų suvartojimas – nuo 2,1 mln. tne 2000 m. iki 5 mln. tne 2020 m. Gamtinių dujų dalis šalies pirminės energijos išteklių balanse per prognozuojamą laikotarpį padidėtų nuo 28,5 iki 53%. Prognozėse numatyta, kad vietinių (neskaitant vietinės naftos) ir atsinaujinančių išteklių dalis bendrame pirminės energijos balanse laikotarpio pabaigoje padidės iki 14%, o naftos produktų dalis sudarys apie 32%. V. ELEKTROS ENERGETIKOS SEKTORIAUS PLĖTROS STRATEGIJA 14. Elektros energetikos sistemos plėtra bei Ignalinos AE eksploatacija Bendra instaliuota elektros energijos generavimo galia (branduolinė ir nebranduolinė) dabartiniu metu yra trigubai didesnė už šalies vidaus poreikius, o pagrindinis elektros energijos šaltinis šalyje yra Ignalinos AE, gaminanti pigesnę elektros energiją nei organinį kurą naudojančios šiluminės elektrinės. Pastarųjų penkerių metų laikotarpiu ji gamino nuo 76 iki 86% visos elektros energijos. Esminę įtaką šalies elektros energetikos sistemos raidai artimiausiame dešimtmetyje daro Ignalinos AE eksploatavimo trukmės, kuri iš esmės turėtų priklausyti nuo jos saugos ir ekonominių rodiklių, pasirinkimas. Ignalinos AE buvo paveldėta iš buvusiosios Sovietų Sąjungos su žemu saugos kultūros lygiu, tačiau per praėjusį dešimtmetį buvo padaryta labai daug gerinant Ignalinos AE saugą. Daugelis šalių, turinčių nemažą patirtį branduolinės energetikos srityje, teikė ir tebeteikia efektyvią paramą gerinant Ignalinos AE saugos lygį, priartinant jį prie tarptautinių branduolinės saugos tikslų. Informacija ir išvados apie Ignalinos AE saugos lygį grindžiamos ne viena labai nuodugnia didelės apimties ir visapusiška tarptautine analize. Pagal tikimybinės saugos įvertinimo rodiklius dabartiniu metu Ignalinos AE sauga galėtų būti lyginama su Vakarų šalių atominių elektrinių saugos lygiu, tačiau Ignalinos AE neturi Vakarų elektrinėms būdingo gaubto, kuris avarijos metu sulaikytų pasklidusias radioaktyviąsias medžiagas. Todėl dalis Vakarų valstybių ir įvairių organizacijų ekspertų daro išvadą, kad atominių elektrinių su RBMK tipo reaktoriais eksploatavimo rizika negali būti sumažinta tiek, kad jos galėtų būti pakankamai saugios eksploatuoti ilgą laiką. Besirengiančiai įstoti į Europos Sąjungą ir NATO Lietuvai tarptautinės bendruomenės nuomonė yra svarbi. 15. 1999 m. Seimo patvirtintoje Nacionalinėje energetikos strategijoje numatyta, kad pagal Branduolinės saugos sąskaitos dovanos sutartį pirmasis Ignalinos AE blokas bus sustabdytas iki 2005 metų, atsižvelgiant į Europos Sąjungos, G-7 valstybių grupės ir kitų valstybių bei tarptautinių finansų institucijų ilgalaikės ir esminės finansinės pagalbos sąlygas. Remiantis šiomis prielaidomis ir atsižvelgiant į tai, kad Europos Sąjungos šalys pripažino, kad Ignalinos AE uždarymas truks ilgiau nei dabartinės finansinės perspektyvos ir kad tai yra išskirtinė, neatitinkanti šalies dydžio ir ekonominio pajėgumo finansinė našta Lietuvai, bei paskelbė, kad būdamos solidariomis su Lietuva, yra pasirengusios tęsti papildomą reikalingą Bendrijos paramą eksploatacijos nutraukimo pastangoms taip pat ir po Lietuvos įstojimo į ES, antras Ignalinos AE blokas bus sustabdytas 2009 metais. Lietuva tai daro suprasdama, kad vėlesniame stojimo į ES derybų etape bus sprendžiama dėl papildomos ES finansinės paramos organizavimo programos Ignalinos AE I bloko uždarymui iki 2005 metų ir II bloko uždarymui 2009 metais. Įgyvendindama šią programą, Lietuva spręs Ignalinos AE uždarymo pasekmes. Pagal Branduolinės saugos sąskaitos dovanos sutartį Lietuvos Respublikos Vyriausybė imsis visų reikalingų priemonių, kad Ignalinos AE atitiktų tarptautinius branduolinės saugos reikalavimus. Vyriausybė įsipareigoja, kad Lietuva įgyvendins visas rekomendacijas, pateiktas Atominių klausimų grupės ir Branduolinės saugos darbo grupės parengtoje ataskaitoje Tarybai dėl Branduolinės saugos ES plėtros kontekste, o taip pat Saugos analizės ataskaitos, jos Nepriklausomos apžvalgos bei tarptautinio Ignalinos AE saugos žiuri rekomendacijas. 16. Remiantis šiuo metu turima informacija ir atlikta technine-ekonomine analize, galima teigti, kad uždarius abu Ignalinos AE blokus, siekiant užtikrinti mažiausias elektros energetikos ir centralizuoto šilumos tiekimo sistemų plėtros ir funkcionavimo išlaidas bei (didesnį) elektros energijos tiekimo patikimumą, turės būti: 1) modernizuojama Lietuvos elektrinė – pagrindinis elektros energijos šaltinis, ir Vilniaus bei Kauno termofikacinės elektrinės, įrengiant naujus degiklius, modernią kontrolės ir valdymo įrangą bei degimo produktų valymo įrenginius; 2) atnaujinta Kauno hidroelektrinė iki 2007 m.; 3) atsiradus naujų galių poreikiui ir esant ekonominiam tikslingumui, pastatytos termofikacinės elektrinės Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje, kombinuoto ciklo dujų turbininė kondensacinė elektrinė ir papildomos termofikacinės elektrinės kituose miestuose; 4) rekonstruojamos esamos katilinės, įrengiant dujų turbinas ir generatorius arba mažas termofikacines elektrines, naudojančias vietinį kurą ten, kur jų įrengimas būtų ekonomiškai pagrįstas, atsižvelgiant į vietines sąlygas, ir kurios galėtų konkuruoti su atnaujintomis didelėmis elektrinėmis. Lietuva svarstys galimybę ateityje išlikti branduoline valstybe ir gaminti elektros energiją šiuolaikinius saugos reikalavimus atitinkančiose atominėse elektrinėse. Remiantis šiuo metu turima informacija, investicijos naujų atominių elektrinių statybai siekia apie 1800-2500 JAV dol./kW, o elektros energijos gamybos kaina yra ženkliai didesnė nei moderniose organinį kurą naudojančiose elektrinėse. Dėl antrojo Ignalinos AE bloko stabdymo apie 3 ct/kWh padidės vidutinė elektros energijos gamybos kaina. Skaičiuojant vidutinę elektros energijos gamybos kainą, įvertintos visos elektrinių eksploatavimo išlaidų dedamosios (išlaidos kurui, remontams, darbo užmokesčiui ir t.t.), investicijos naujų agregatų statybai ar esamų modernizavimui, o taip pat naujai susidarančių radioaktyviųjų atliekų ir panaudoto branduolinio kuro sutvarkymo bei galutinio palaidojimo išlaidos. Be to, siekiant padidinti kuro tiekimo patikimumą, sudaryti galimybes didžiosiose šiluminėse elektrinėse naudoti bent dvi kuro rūšis ir patenkinti aplinkosaugos reikalavimus, būtina pastatyti degimo produktų valymo įrenginius. Šalies energetikos sektoriaus kuro ir energijos tiekimo patikimumo problemos sprendimą perkeliant vienai ar kelioms elektrinėms ir siekiant neiškreipti jų galimybių konkurencinėje rinkoje, būtina numatyti tikslinius aplinkosauginių priemonių įrengimo finansavimo būdus arba teršalų kvotų prekybos sistemą. 17. Ignalinos atominės elektrinės pirmojo ir antrojo blokų uždarymas sukels tiesiogines socialines-ekonomines, aplinkosaugines, susijusias su energetika ir kitas pasekmes, įskaitant poveikį tiekimo saugumui, kurių sprendimas pareikalaus daug laiko. Ignalinos AE uždarymo kontekste turės būti svarstomas uždarymo pasekmių, tarp jų – Ignalinos AE reaktorių priežiūros juos galutinai sustabdžius, reaktorių demontavimo, radioaktyviųjų atliekų sutvarkymo, išlaidų socialinių-ekonominių padarinių regione kompensavimo, elektros energetikos pajėgumų modernizavimo ir alternatyvių elektros energijos gamybos šaltinių statybos bei su Ignalinos AE eksploatavimo nutraukimu susijusių aplinkosauginių problemų sprendimas. Ignalinos AE pirmojo ir antrojo blokų eksploatavimo nutraukimas turės techninių eksploatavimo nutraukimo darbų sąnaudas. Dėl paviršinio mažo ir vidutinio aktyvumo trumpaamžių radioaktyviųjų atliekų kapinyno konstrukcijos galutinai apsispręsta bus tik priėmus sprendimus dėl atliekų tvarkymo ir galutinio laidojimo strategijų. Panaudoto branduolinio kuro laidojimo sąnaudos bus tikslinamos priklausomai nuo pasirinktos atliekų sutvarkymo strategijos. Visų Ignalinos atominės elektrinės pirmojo ir antrojo blokų uždarymo pasekmių grupių įvertinimai bus reguliariai atnaujinami pagal vėliau atsirasiančią informaciją, o atnaujinant įvertinimus būtina atsižvelgti ir į faktines išlaidas. Šiame kontekste reikėtų atsižvelgti į keletą dinaminių parametrų, t.y. į parametrus, susijusius su ekonominiu augimu, energetikos vidaus rinkos pokyčiais ir tendencijomis, energijos tiekimo patikimumu (įskaitant priklausomybę nuo naftos ir dujų kainų pasaulio rinkose), efektyvaus energijos vartojimo priemonių poveikiu, socialinių pasekmių sprendimais, privataus sektoriaus vaidmeniu, taip pat paties eksploatavimo nutraukimo proceso sudėtingumu ir ilgalaikiškumu. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad Ignalinos atominės elektrinės pirmojo ir antrojo blokų uždarymas – tai pirmas atvejis, kai uždaromi tokios galios RBMK-1500 tipo branduoliniai reaktoriai. Todėl esami įvertinimai turi būti reguliariai atnaujinami, užtikrinant saugos reikalavimus ilgo uždarymo proceso metu. Ignalinos AE uždarymas turės ir teigiamų pasekmių – nebedidės radioaktyviųjų atliekų kiekis Lietuvoje, tuo pačiu bus mažesnės išlaidos, susijusios su radioaktyviųjų atliekų ir panaudoto branduolinio kuro saugojimu. Socialinių pasekmių švelninimo priemonės ir jų finansavimas nustatomas atskirais teisės aktais. 18. Galių balansas Uždarius Ignalinos AE, turimų galių šalies poreikiams tenkinti visais šalies vidaus poreikių augimo atvejais pakanka ilgiau nei iki 2010 m., jei išsaugoma ir modernizuojama Lietuvos elektrinė. Esamų termofikacinių elektrinių modernizavimas ir naujų statyba padės išspręsti didėjančių poreikių patenkinimo problemą. Lietuvos elektrinė, dirbant bent vienam Ignalinos AE blokui ir esant ribotam eksportui, būtų naudojama kaip rezervinės ir manevrinės galios poreikių tenkinimo šaltinis, o taip pat pakeistų Ignalinos AE jos planinių remontų metu. Uždarius abu Ignalinos AE blokus, Lietuvos elektrinė taps pagrindiniu elektros energijos šaltiniu. Visi keturi 300 MW blokai turi būti parengti eksploatacijai iki antrojo Ignalinos AE bloko uždarymo. Kruonio HAE tikslinga naudoti ne tik paros reguliavimo, bet ir savaitinio reguliavimo režimu, tačiau jos vieta šalies ir platesnio regiono elektros energetikos sistemoje priklausys nuo kitų tarptautinių projektų (Baltijos žiedo, elektros perdavimo linijos į Lenkiją ir pan.) įgyvendinimo eigos ir elektros energijos poreikių augimo kaimyninėse valstybėse. Modernizavus esamas šilumines elektrines, pigiausiu elektros energijos gamybos šaltiniu būtų termofikaciniu režimu dirbančios TE, o jose pagamintos elektros energijos dalis (įvertinant ir naujas termofikacines elektrines) bendrame elektros energijos balanse 2015-2020 m. padidėtų iki 35-45%. Didesnis termofikacinių elektrinių indėlis atitinka aukštų kuro kainų scenarijų, nes termofikacinės elektrinės leidžia padidinti bendrą kuro panaudojimo efektyvumą. Priklausomai nuo organinio kuro kainų kitimo gali pasiteisinti Neries kaskado bei Nemuno vidurupio naujų hidroelektrinių statyba. Tačiau bendra šių HE galia vertinama tik 170 MW, todėl jų įtaka galių balansui yra nedidelė. 19. Nacionalinio elektros tinklo plėtra Elektros energijos perdavimo ir skirstomieji tinklai iš esmės tenkina dabartinius elektros energetikos sistemos poreikius, tačiau trys ketvirtadaliai perdavimo ir skirstymo įrenginių yra senesni nei 20 metų, o ketvirtadalis įrenginių yra senesni kaip 30 metų. Todėl bus reikalingos investicijos, skirtos ne tik palaikyti esamą elektros tinklų lygį, bet ir gerinti jų būklę, siekiant patenkinti vis didėjančius reikalavimus energijos tiekimo patikimumui ir stabilumui, o taip pat siekiant sukurti bendrą trijų Baltijos šalių elektros energijos rinką. Didelis trūkumas yra tai, kad nėra tiesioginio ryšio su Centrinės ir Vakarų Europos elektros energetikos sistemomis. Būtina kuo skubiau pastatyti galingą jungtį susijungimui su Lenkijos elektros energetikos sistema. Ši linija artimoje ateityje sudarytų galimybę integruotis į Vakarų Europos elektros energijos rinką ir padidinti energijos tiekimo patikimumą. Lietuvos integracija į Europos Sąjungą ir gilesnis bendradarbiavimas su kitomis Baltijos ir Skandinavijos valstybėmis reikalauja pokyčių nacionalinio elektros tinklo struktūroje. Bendromis trijų Baltijos valstybių pastangomis reikia paruošti perdavimo sistemos vystymo strategiją ir įgyvendinimo priemonių planus bei numatyti veiksmų eilę ir finansavimo šaltinius. 20. Elektros energijos eksportas ir elektros energijos tiekimo patikimumas Įvertinant ypatingą visų turimų galių efektyvaus panaudojimo ekonominę reikšmę: 1) dirbant bent vienam Ignalinos AE blokui, galima palaikyti tradicinį elektros energijos eksportą per turimas perdavimo linijas į šiaurę ir rytus; 2) iki 2010 m. iš Lietuvos elektrinės galima būtų pelningai eksportuoti energiją tik piko ir pusiau piko metu; 3) elektros energijos perdavimo linijos į Lenkiją statyba yra būtina siekiant integracijos į Europos elektros energijos rinką. 21. Elektros energijos tiekimo patikimumui ir integracijai į ES vidaus rinką užtikrinti būtina: 1) išsaugoti turimą nebranduolinių elektrinių potencialą, palaipsniui priderinant jį prie rinkos ekonomikos reikalavimų, nuosekliai diegiant momentines galios balanso reguliavimo priemones; 2) rekonstruoti ir atstatyti fiziškai bei morališkai susidėvėjusius elektros perdavimo ir skirstomuosius tinklus, kad būtų patenkintos didėjančios apkrovos ir elektros energijos tiekimo patikimumas bei kokybės reikalavimai; 3) užtikrinti Ignalinos AE saugą ir patikimumą; 4) kooperuotis su kaimyninėmis valstybėmis rezervinei galiai užtikrinti; 5) pastatyti jungtį su Lenkija integracijai į Vakarų Europos valstybių elektros energetikos sistemą ir tuo padidinti strateginį elektros energijos tiekimo patikimumą; 6) plėsti bendradarbiavimą ir kooperaciją su Baltijos šalimis, sukuriant bendrą elektros energijos rinką ir optimaliai išnaudojant bendrą Baltijos šalių elektros energetikos sistemų potencialą; 7) kartu su Latvija ir Estija parengti naują Baltijos valstybių perdavimo sistemos vystymo strategiją, geriau pritaikytą integracijai į Vakarų Europos ir Skandinavijos šalių tinklus ir leidžiančią geriau išnaudoti turimas generuojančias galias; 8) įgyvendinti generavimo įmonių ir skirstymo tinklų privatizavimo programą, ES direktyvų reikalavimus. Tuo tikslu 2002 m. elektros sektorius buvo reorganizuotas iš akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ atskiriant Lietuvos, Mažeikių elektrines ir Rytų bei Vakarų skirstomuosius tinklus. Sektoriaus privatizavimo programas numatoma įgyvendinti 2003 m. 22. Įvertinant „Baltijos žiedo“ galimybių studijoje atliktus tyrimus, Lietuvai priimtiniausias būdas sujungti šalies elektros energetikos sistemą su Vakarų valstybių sistema – per nuolatinės srovės intarpą. Tai įgalintų turėti tiesioginį ryšį su vieninga Vakarų Europos sistema, neatsijungiant nuo Rytų kaimynų ir neprarandant sisteminių paslaugų pirkimo galimybių iš Rytų. VI. ŠILUMOS TIEKIMO SEKTORIAUS PLĖTROS STRATEGIJA 23. Centralizuotas šilumos tiekimas Lietuvos miestuose apie 75% gyvenamųjų namų ploto apšildoma iš centralizuotų šilumos tiekimo sistemų. Lietuvoje dominuoja iš esmės pažangus centralizuoto šilumos tiekimo būdas, tačiau dėl įvairių ekonominių, techninių ir socialinių priežasčių yra nepakankamai efektyvus ir reikalauja pertvarkymo. Šis šilumos tiekimo metodas turi būti optimaliai derinamas su decentralizuotais šilumos šaltiniais, efektyviai išnaudojant abiejų būdų pranašumus. 24. Pagrindinės strateginės nuostatos yra šios: 1) parengti savivaldybių šilumos ūkio plėtros planus, suderintus su nacionaliniais energetikos prioritetais; 2) šilumos ūkį tvarkyti pagal savivaldybių patvirtintus šilumos ūkio plėtros planus, kuriuose reikia numatyti svarbiausius šilumos ūkio modernizavimo ir plėtros sprendimus ilgam laikotarpiui. Pagrindinis šilumos ūkio plėtros plano tikslas – kokybiškai tenkinti vartotojų poreikius šilumai mažiausiomis sąnaudomis ir minimalia tarša, išskiriant zonas pagal pagrindinį šilumos tiekimo būdą ir nustatant ekonomiškai pagrįstą tvarką pagrindiniam šilumos tiekimo būdui pasirinkti, reglamentuojant prisijungimo ir atsijungimo sąlygas; 3) centralizuoto šilumos tiekimo sektoriaus įmonėse, uždarius pirmąjį, o ypač antrąjį Ignalinos AE bloką, palaipsniui įrengti termofikacines elektrines (atlikus jų ekonominį pagrindimą), galinčias gaminti elektros energiją, kurios kaina būtų konkurencinga jos kainai atviroje elektros rinkoje; 4) skatinti šilumos gamybą iš vietinių ir atsinaujinančių energijos išteklių; 5) panaudoti savivaldybių renkamas buitines atliekas šilumai ir elektrai gaminti, kur tai tikslinga ekonominiu ir ekologiniu požiūriu. Panaudoti atliekinės šilumos ir degiųjų medžiagų potencialą. Tai mažintų kuro importą ir padėtų išspręsti atliekų saugojimo problemą. Galimybės naudoti jas kombinuotai šilumos ir elektros gamybai turi būti atskirai įvertintos kiekvienu konkrečiu atveju; 6) sudaryti sąlygas konkurencijai tarp šilumos gamintojų ir nustatyti šilumos supirkimo iš nepriklausomų gamintojų į šilumos tiekimo sistemas tvarką; 7) nuosekliai modernizuoti šilumos tiekimo sistemas, sudarant vartotojams galimybę reguliuoti suvartojamos šilumos kiekį ir vartojimo grafiką savo nuožiūra; 8) nustatyti termofikacinių elektrinių gaminamos elektros energijos supirkimo tvarką, skatinančią termofikacinėse elektrinėse pagamintos šilumos panaudojimą miestų šildymui; 9) skatinti privataus kapitalo dalyvavimą šilumos ūkio modernizavimo projektuose per energetinių paslaugų kompanijas ir kitais visuomenės interesus atitinkančiais būdais; 10) sudaryti sąlygas šilumos vartotojams patiems dalyvauti šilumos ūkio valdyme ir modernizavimo procesuose. Kontroliuoti natūralias monopolijas ir subalansuoti tiekėjų bei vartotojų interesus. 25. Decentralizuotas aprūpinimas šiluma Vartotojai, esantys atokiau nuo dujotiekių ir šilumos tiekimo sistemų, jei jų prisijungimas prie šių sistemų ekonomiškai nepagrindžiamas, šildymo tikslams, atsižvelgiant į vietines sąlygas, turėtų naudoti: 1) medieną ir kitą biokurą; 2) suskystintas dujas; 3) buitinį skystąjį kurą; 4) aplinkos energiją (panaudojant šilumos siurblius); 5) kitus šaltinius, atitinkančius visuomenės interesus ir ekologinius reikalavimus. Valstybė skatins konkurenciją tarp kuro tiekėjų ir šilumos gamintojų. VII. GAMTINIŲ DUJŲ SEKTORIAUS PLĖTROS STRATEGIJA 26. Gamtinių dujų dalis bendrame šalies pirminės energijos išteklių balanse dabartiniu metu sudaro apie 28%. Jos importuojamos iš vieno šaltinio – Rusijos Federacijos. 2000 m. importuota 2,58 mlrd. m3 dujų, kurios sunaudotos šalyje, ir 0,47 mlrd. m3 dujų tranzitu patiekta į Kaliningrado sritį. Į Lietuvą įeinančių dujotiekių pajėgumas (6 mlrd. m3 dujų per metus) žymiai viršija dabartinį suvartojimą. Lietuvos dujų tiekimo tinklas sujungtas su Latvijos dujotiekių tinklu bei su Kaliningrado sritimi, tačiau jis nėra sujungtas su Vakarų Europos dujų tinklais, todėl negalimas alternatyvus gamtinių dujų tiekimas. Gamtinės dujos technologiniu ir ekologiniu požiūriu – efektyviausias organinis kuras, kurio pasaulinės atsargos yra labai didelės. Atsižvelgiant į gausius Rusijos dujų verslovių išteklius, jų eksporto į Vakarus kelius ir tendencijas, jau sukurtas tiekimo technines priemones ir griežtėjančius aplinkosaugos reikalavimus, gamtinės dujos Lietuvoje yra perspektyviausia organinio kuro rūšis visu nagrinėjamu laikotarpiu. 27. Gamtinių dujų tiekimo patikimumas Gamtinių dujų naudojimo Lietuvoje šiuo metu neriboja ir ateityje neribos jų tiekimo iš Rusijos techninės galimybės. Tačiau dalis magistralinių vamzdynų yra pasenę ir net dabartiniu metu perduodamų dujų slėgis juose ribojamas. Todėl tolimesnėje perspektyvoje juos būtina atnaujinti. Perspektyvoje gamtinių dujų vartojimo didinimą ribos dujų tiekimo patikimumas, kuris dabartiniu metu yra nepakankamas. Dujų tiekimo patikimumas užtikrinamas tiekiant dujas iš kelių šaltinių, remiant tranzitą, kaupiant dujų atsargas saugyklose, reguliuojant pirminių energijos išteklių vartojimo balansą. Artimiausiu laikotarpiu (iki 2010 m.) kitų dujų tiekimo į Lietuvą šaltinių, išskyrus techniškai galimą tiekimą iš Latvijos, nenumatoma. Dujų tiekimo patikimumui padidinti reikalinga įrengti dujų saugyklą arba ją išsinuomoti. Už dujų atsargų kaupimą atsakingos dujas tiekiančios bei perduodančios įmonės. Įmonės, naudojančios dujas kaip žaliavą (mineralinėms trąšoms gaminti, naftos perdirbimui ir pan.), kartu su dujas tiekiančiomis įmonėmis pačios sprendžia atsargų kaupimo klausimus. Dujų atsargos pirmiausiai turi būti užtikrintos elektros energijos ir šilumos gamintojams, kurie energijai gaminti naudoja tik gamtines dujas. 28. Siekiant padidinti gamtinių dujų tiekimo strateginį patikimumą, reikia: 1) plėsti ir modernizuoti dujų perdavimo tinklus bei užtikrinti, kad energetinių išteklių tranzitui per Lietuvą būtų taikomos sąlygos, atitinkančios Energetikos chartiją, ES teisės aktus ir praktiką; 2) įrengti trūkstamas dujų matavimo stotis dujotiekiuose, kertančiuose valstybės sieną; 3) tęsti tyrinėjimo darbus, parengti saugyklos įrengimo studiją, o vėliau techniškai-ekonomiškai pagrindus, įrengti požeminę dujų saugyklą Lietuvoje; 4) kartu su kitomis Baltijos valstybėmis išnagrinėti susijungimo su Lenkijos ir Suomijos dujotiekių sistemomis galimybes. 29. Gamtinių dujų sistemos plėtra Šalies gamtinių dujų sistema bus plėtojama vadovaujantis rinkos principais, vartotojams ir dujų tiekimo įmonėms tarpusavyje sutarus. Valstybė rems projektus, kurie turi strateginę reikšmę dujų tiekimo patikimumui ir aplinkosauginiams reikalavimams užtikrinti. Rėmimo būdus ir priemones nustatys Vyriausybė. Gamtinių dujų rinka bus plėtojama ir reguliuojama vadovaujantis ES direktyvų ir kitų teisės aktų nuostatomis, jų įgyvendinimo reglamentais, atsižvelgiant į realias tų nuostatų įgyvendinimo galimybes bei prisiimtus įsipareigojimus ES. 30. Suskystintų naftos dujų Lietuvoje 2000 m. sunaudota 190 tūkst. t, iš jų 57% transporte. Suskystintų dujų poreikis namų ūkiuose perspektyvoje didės nežymiai. Nepakeitus mokesčių sistemos, suskystintų dujų suvartojimas transporte augs sparčiau. Vartotojams, kurių kuro poreikis nedidelis, rekomenduojama kaip ekologišką kuro rūšį naudoti suskystintas dujas. Suskystintų dujų tiekimo patikimumui užtikrinti numatoma diegti pažangias technologijas. VIII. NAFTOS IR NAFTOS PRODUKTŲ SEKTORIAUS PLĖTROS STRATEGIJA 31. Naftos produktai užima reikšmingą vietą šalies pirminės energijos išteklių balanse – 2000 m. ūkio šakose jų sunaudota 2,2 mln. tonų, kas sudarė apie 31% nuo bendrojo pirminės energijos išteklių sunaudojimo. Lietuva turi vienintelę Baltijos šalių regione naftos perdirbimo gamyklą, kurios metinės perdirbimo apimtys 7-8 mln. tonų, naftos importo-eksporto per Baltijos jūrą terminalą, kurio pajėgumai lygūs atitinkamai 6 ir 8 mln. tonų ir 2001 m. rekonstruotą vieną moderniausių regione naftos produktų perkrovimo terminalą Klaipėdoje, kurio pajėgumas 7 mln. tonų. Dabartiniu metu Lietuva turi visas technines galimybes importuoti naftą ir naftos produktus iš įvairių šalių. Tokiu būdu Lietuva iš esmės diversifikavo naftos produktų tiekimo galimybes ir techniškai yra apsaugota nuo galimų tiekimo sutrikimų iš kurios nors vienos šalies. 32. Naftos ir naftos produktų tiekimo patikimumas Patikimam šalies ūkio aprūpinimui naftos produktais bus sudaromos 90 parų naftos produktų ir naftos atsargos. Atsargos bus kaupiamos palaipsniui iki 2009 m. pabaigos, t. y. per 8 metus. Valstybės lėšomis bus kaupiama 50% naftos produktų atsargų. Patikimam ir saugiam naftos produktų sandėliavimui užtikrinti sandėliai, saugyklos ir terminalai turės atitikti ES teisės aktų ir aplinkosauginius reikalavimus. Valstybė nustatys priemones naftos produktų rinkos reguliavimui ir naftos produktų vartojimo apribojimui ekstremalių situacijų energetikoje atvejais pagal Naftos produktų ir naftos valstybės atsargų įstatymo nuostatas. Naftos produktų atsargų kaupimui už Valstybės biudžeto lėšas 2001 m. gruodžio 31 d. įsteigta Lietuvos valstybinė naftos produktų agentūra. 33. Naftos ir naftos produktų vartojimo perspektyvos Vietiniai naftos ištekliai nėra dideli, tačiau naftos gamyba iš jų gali būti tęsiama dar kelis dešimtmečius, išlaikant 0,3-0,5 mln. t metinį gavybos lygį. Todėl naftos ir naftos produktų sektorius artimiausiu metu ir tolimesnėje perspektyvoje išliks priklausomas nuo naftos ir iš dalies nuo naftos produktų importo. Nors pirminių energijos išteklių balanse naftos produktų dalis, tenkanti kitų energijos rūšių gamybai, mažės ir nagrinėjamo laikotarpio pabaigoje sudarys apie 20-25%, tačiau naftos produktai išliks rezerviniu kuru šiluminėse elektrinėse ir stambiose centralizuoto šilumos tiekimo sistemose, o įrengus degimo produktų valymo įrenginius, jie konkuruos su gamtinėmis dujomis. 34. Prognozuojama, kad lengvųjų naftos produktų vartojimas didžiąja dalimi didės transporto sektoriuje ir 2020 m. sudarys apie 2,0 mln. tonų per metus. Lengvųjų naftos produktų poreikiams tenkinti pakanka turimų transportavimo, perdirbimo, saugojimo ir paskirstymo įrenginių. 35. Lietuvai integruojantis į ES, aplinkosaugos tikslais ir mažinant taršą, laipsniškai bus griežtinami reikalavimai naftos produktų kokybei. Įstojus į ES, šalyje vartojamų naftos produktų kokybė turės tenkinti minimalius Europos normų reikalavimus. Visu nagrinėjamu laikotarpiu naftos produktams numatoma taikyti minimalius akcizų mokesčius, numatytus ES direktyvose. Įstojus į ES, Lietuva suvienodins importo-eksporto mokesčių tarifus su taikomais ES šalyse. IX. VIETINIŲ, ATSINAUJINANČIŲ IR ATLIEKINIŲ ENERGIJOS IŠTEKLIŲ SEKTORIAUS PLĖTROS STRATEGIJA 36. Vietinių, atsinaujinančių ir atliekinių energijos išteklių (toliau – vietinių energijos išteklių) dalis (neskaitant vietinės naftos) bendrame pirminės energijos balanse 2000 m. sudarė apie 9 %. Siektinos šių energijos išteklių naudojimo apimtys sudaro apie 2 mln. tne (iš jų atliekinių išteklių – apie 430 tūkstančių tne) per metus. 37. Siekiant maksimaliai panaudoti vietinius energijos išteklius, o tuo pačiu sumažinti kuro importą, ir įkurti naujas darbo vietas bei pagerinti aplinkosaugos būklę, bus: 1) rengiamos ir tikslinamos vietinių energijos išteklių vartojimo programos; 2) organizacinėmis, ekonominėmis ir finansinėmis priemonėmis skatinama daugiau naudoti vietinių energijos išteklių, teikiama pagalba įmonėms ir plečiama įrenginių, skirtų šiems ištekliams paruošti ir vartoti, gamyba, organizuojamas jų įdiegimas; 3) įgyvendinami vėjo ir saulės energijos panaudojimo projektai, toliau įgyvendinami kiti atsinaujinančių ir atliekinių energijos išteklių vartojimo projektai, kaupiama ir apibendrinama įrenginių statybos ir eksploatavimo patirtis. Valstybė rems šių projektų įgyvendinimą ir sudarys sąlygas šiems tikslams panaudoti ES struktūrinius ir kitus paramos fondus; 4) sudaromos sąlygos biodegalų (denatūruoto dehidratuoto etilo alkoholio, biologinės kilmės aliejų, etilo ir etilo esterių) gamybos plėtrai. Nuolat papildomi ir tikslinami esami teisės aktai ir normatyvinė dokumentacija, kuri užtikrina šių biodegalų gamybą ir naudojimą; 5) siekiama, kad atsinaujinančių energijos išteklių dalis kuro balanse 2010 m. sudarytų 12%, o gaunamos iš šių išteklių energijos dalis būtų artima ES direktyvų reikalavimams. X. ENERGIJOS VARTOJIMO EFEKTYVUMO DIDINIMAS 38. Tikslinant ir atnaujinant Nacionalinę energijos vartojimo efektyvumo didinimo programą nustatyta, kad kai kuriuose Lietuvos ūkio objektuose galima sutaupyti nuo 20 iki 50 procentų dabar suvartojamų energijos išteklių. Didžiausia galutinės energijos dalis (apie 45%) suvartojama namų ūkiuose, taip pat prekybos ir paslaugų sektoriuje (2000 m. suvartota 1.84 mln. tne). Čia yra daug galimybių taupyti energijos išteklius. Pramonėje iš viso galima sutaupyti 0.2 mln. tne energijos išteklių (2000 m. suvartota 0.75 mln. tne), o transporto sistemoje apie 0.15 mln. tne (2000 m. suvartota 1.05 mln. tne). 39. Patikslinta Nacionalinė energijos vartojimo efektyvumo didinimo programa bus įgyvendinama pagal tokias pagrindines kryptis: 1) rengti projektus teisės aktų, normatyvinių ir techninių dokumentų, skirtų Nacionalinei energijos vartojimo efektyvumo didinimo programai įgyvendinti; 2) atnaujinti pastatus, modernizuoti jų energetikos ūkį; 3) plačiau naudoti vietinius, atsinaujinančius ir atliekinius energijos išteklius; 4) efektyviau vartoti energiją gamybos procesuose; 5) vykdyti informavimo, švietimo ir konsultavimo veiklą. Siekiant teisiškai sureguliuoti energijos išteklių taupymą, bus nustatyti teisiniai pagrindai, kaip įgyvendinti Europos Sąjungos direktyvų reikalavimus energijos išteklių vartojimo efektyvumo didinimo srityje. 40. Gyvenamųjų namų ir visuomeninių pastatų renovaciją bei jų energetinio ūkio modernizavimą šalyje toliau finansuos patys gyventojai, naudodami lengvatinius kreditus, kuriuos administruoja viešoji įstaiga Būsto ir urbanistikos plėtros fondas bei taikydami kitus galimus finansavimo šaltinius. Būsto ir urbanistikos fondo lėšas sudaro iš valstybės biudžeto skiriamos lėšos, taip pat Pasaulio banko ir užsienio šalių kreditai. Energijos taupymo priemonių, o taip pat vietinių, atsinaujinančių ir atliekinių energijos išteklių panaudojimo projektų įgyvendinimą rems Energijos taupymo priemonių diegimo specialioji programa. Valstybė sieks, kad būtų skatinamas esamų pastatų energetikos ūkio modernizavimas ir šių pastatų šiltinimas, efektyviau vartojama energija pramonėje, transporte ir kitose ūkio šakose bei didinamas ES struktūrinių ir kitų paramos fondų panaudojimas, įgyvendinant energijos išteklių vartojimo efektyvumo didinimo projektus ir priemones. XI. APLINKOSAUGA 41. Energetikos sektoriuje Lietuva laikysis prisiimtų tarptautinių aplinkosaugos konvencijų, Lietuvos Respublikos Seimo 1996 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. I-1550 (Žin., 1996, Nr. 103-2347) patvirtintos Valstybinės aplinkos apsaugos strategijos, Jungtinių Tautų Bendrosios klimato kaitos konvencijos įgyvendinimo nacionalinės strategijos, kuriai pritarta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. spalio 25 d. nutarimu Nr. 1236 (Žin., 1996, Nr. 105-2409) ir ES aplinkosauginių direktyvų reikalavimų. 42. Pagrindinės aplinkosaugos kryptys energetikoje artimiausioje perspektyvoje: 1) siekiant patenkinti aplinkosauginius reikalavimus, visos kurą deginančios įmonės iki 2008 m. turės peržiūrėti deginamo kuro struktūrą ir pasirengti naujų reikalavimų vykdymui; 2) energijos tiekimo patikimumui užtikrinti didžiausios Lietuvos elektrinės turės įrengti degimo produktų valymo įrenginius; 3) kuro vartojime prioritetas bus teikiamas vietiniams ir atsinaujinantiems energijos ištekliams, įvertinus aplinkosauginius ir ekonominius šių išteklių naudojimo aspektus; 4) Vyriausybė parengs reikalingus teisės aktus bei priemones, užtikrinančias stabilų ilgalaikį vietinių ir atsinaujinančių išteklių tiekimą energijos gamybos įmonėms ir kitiems vartotojams; 5) radioaktyviųjų atliekų tvarkymo procesų tobulinimas bei šių atliekų saugyklų pertvarkymas pagal tarptautinius reikalavimus; 6) teršalų emisijos monitoringo užtikrinimas didžiausiose šiluminėse elektrinėse ir katilinėse; 7) naftos produktų nusierinimo technologijų įgyvendinimas Mažeikių naftos perdirbimo įmonėje; 8) ekonominių instrumentų platesnis taikymas, skatinant taršos mažinimą bei aplinkosauginių technologijų diegimą; 9) aplinkosauginių mokesčių sistemos tolesnė plėtra ir tobulinimas, įdiegiant apyvartinių taršos leidimų sistemas, žaliųjų sertifikatų sistemas bei kitas priemones; 10) prioritetinės aplinkosauginės investicijos energetikos sektoriuje turėtų apimti atmosferos sektorių visų pirma dėl ES reikalavimų įgyvendinimo bei kitų tarptautinių įsipareigojimų atmosferos taršos srityje, įvertinus Ignalinos AE uždarymo pasekmes. XII. RINKOS LIBERALIZAVIMAS IR ENERGETIKOS VALDYMO TOBULINIMAS 43. Rinkos liberalizavimas Pagrindinių Nacionalinės energetikos strategijos tikslų įgyvendinimui toliau bus liberalizuojami rinkos santykiai energetikoje, skatinama konkurencija tarp energetikos įmonių. Teisinė bazė energetikoje, įgyvendinant Acquis communautaire reikalavimus, toliau bus kuriama ir tobulinama siekiant sudaryti palankias sąlygas energetikos sektoriui integruotis į Europos Sąjungos energijos rinkas. 44. Toliau tobulinant teisinę bazę ir plėtojant rinkos santykius, numatoma: 1) liberalizuoti elektros ir dujų sektorius atveriant rinką pagal ES direktyvų reikalavimus, 2) plėsti bendradarbiavimą su Baltijos šalimis, sukuriant bendrą elektros energijos rinką, o vėliau, sujungus Lietuvos ir Lenkijos elektros energetikos sistemas, integruotis į Vakarų Europos elektros rinką; 3) kartu su Latvija ir Estija integruoti Baltijos šalių rinką į Skandinavijos šalių elektros energijos rinką; 4) skatinti vietinius ir užsienio investuotojus dalyvauti modernizuojant ir pertvarkant energetikos objektus, privatizuoti elektros energijos skirstomųjų tinklų įmones ir dalį elektrinių, o nutraukus elektros energijos gamybą Ignalinos atominėje elektrinėje, privatizuoti Lietuvos elektrinę; 5) elektros energijos perdavimo bendrovėje išlaikyti valstybės kontrolę; 6) iš perdavimo tinklo bendrovės atskirti rinkos operatoriaus funkcijas vykdantį padalinį į savarankišką juridinį asmenį; 7) tobulinti kainodarą energetikos sektoriuje, įgyvendinant kur galima konkurenciją ir konkurencines kainas, o monopolinėse srityse – viršutinės kainų ribos principą, neleidžiant kryžminio subsidijavimo ir palaipsniui diegiant daugianares energijos kainas visiems vartotojams; 8) tobulinti energijos gamybos iš atsinaujinančių ir atliekinių energijos išteklių skatinimo ir jos supirkimo tvarką, diegti konkurenciją tarp šių gamintojų, nagrinėti galimybę įdiegti „Žaliųjų sertifikatų“ ar kitas sistemas. 45. Energetikos valdymo tobulinimas Siekiant įgyvendinti nustatytus energetikos strateginius tikslus, reikia parengti atitinkamus teisės aktus, stiprinti energetikos valdymo, priežiūros bei reguliavimo institucijas ir numatyti jų įgyvendinimo priemones, pagrįstas detalia viso šalies ūkio ir energetikos sektorių subalansuotos plėtros scenarijų analize, optimizaciniais skaičiavimais ir sukaupta bei susisteminta statistine informacija. 46. Tobulinant energetikos valdymą, reikia: 1) mažinti Vyriausybės ir savivaldybių įtaką energetikos bendrovėms, paliekant joms teisę spręsti strateginius energetikos planavimo, plėtros ir reguliavimo klausimus; 2) formuoti energetikos įmonių struktūrą, atitinkančią ES direktyvų reikalavimus; 3) sukurti valdymo motyvus, paremtus ekonominiais metodais ir kainodara; 4) sukurti energetikos įmonėms konkurencinę arba gerai suformuluotą monopolijų reguliavimo aplinką. XIII. SPECIALISTŲ RUOŠIMAS IR MOKSLINIAI TYRIMAI 47. Pasikeitus energetikos sektoriaus valdymo principams ir nuosavybės formoms, įvedus visuotinę energijos apskaitą, atsiradus naujoms technologijoms, įdiegus visiškai naujas informacijos, kontrolės ir valdymo sistemas, reikia ir kitokio profesinio parengimo specialistų. Dabartinis jų parengimas atsilieka nuo sparčiai kintančių energetikos sektoriaus poreikių. Jei nebus laiku parengta reikalingų specialistų, bus sunku pertvarkyti Lietuvos energetikos sektorių, o reformos užsitęs. 48. Remiantis Lietuvos ir užsienio šalių analogiško profilio specialistų rengimo patirtimi, labai svarbu parengti energetikos specialistų rengimo programą. Šioje programoje reikia numatyti: 1) technologinio profilio universitetų mokymo programų ir mokymo bazės atnaujinimą atsižvelgiant į naujus poreikius; 2) priemones dėstytojų ir profesorių rengimui skatinti bei jų kvalifikacijai tobulinti; 3) optimalų studentų skaičių, kad būtų parengta pakankamai specialistų; 4) priemones vyresniosios kartos specialistams perkvalifikuoti; 5) finansavimo šaltinius mokymo bazei iš esmės atnaujinti. Modernizuojant energetikos ūkį, įsisavinant savo krašto išteklius, aptarnaujant energijos vartotojus ir tiekėjus, būtinos šalies mokslinio tyrimo, projektavimo ir konsultacinių paslaugų institucijos, jų dalyvavimas ES energetikos mokslinių tyrimų programose. Šioje srityje valstybė skatins privačių įstaigų kūrimąsi. 49. Prioritetinės mokslinių tyrimų sritys, kur reikalinga konkreti Vyriausybės parama ir įsipareigojimai, yra šios: 1) energijos taupymas ir energetikos efektyvumas, energetikos aplinkosaugos aspektai; 2) energetikos ekonomika, energetikos plėtros planavimas, sudėtingų sistemų projektavimo ir valdymo optimizavimas, technologinių procesų optimizavimas ir jų kontrolė, energetikos sistemų valdymas bei eksploatavimas konkurencinės rinkos sąlygomis, valdymo institucijų tobulinimas, kuriant vieningą, integruotą, liberalią Europos Sąjungos rinką; 3) branduolinės energetikos sauga, energetinių įrenginių patikimumas ir ilgaamžiškumas, konstrukcinių medžiagų senėjimas; 4) panaudoto branduolinio kuro ir kitų radioaktyviųjų medžiagų tvarkymas, saugojimas ir laidojimas; 5) atsinaujinančių, vietinių ir atliekinių energijos išteklių naudojimo technologijos; 6) mažos termofikacinės elektrinės, tarp jų elektrocheminiai kuro elementai; 7) informatika energetikos srityje. XIV. BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS 50. Pateikta atnaujinta Lietuvos Nacionalinė energetikos strategija išreiškia pagrindines valstybės nuostatas ir jų įgyvendinimo kryptis modernizuojant šalies energetikos ūkį, visapusiškai priderinant jį prie augančių valstybės poreikių ir naujausių tarptautinių reikalavimų, ekonomiškumo, patikimumo, aplinkosaugos ir valdymo tobulinimo aspektais. Jau pradiniu šios strategijos įgyvendinimo laikotarpiu Lietuvos energetika bus visiškai priderinta prie Europos Sąjungos reikalavimų ir galės integruotis į vieningą Europos energetikos struktūrą. Strategijos nuostatų įgyvendinimui Lietuvos Vyriausybė tvirtina penkių metų Strategijos įgyvendinimo planą ir programas, numatančias konkrečius jų įvykdymo terminus, veiksmų eilę, finansavimo dydžius ir šaltinius bei konkrečius vykdytojus.