LIETUVOS RESPUBLIKOS APLINKOS MINISTERIJA

LIETUVOS RESPUBLIKOS APLINKOS MINISTERIJA LIETUVOS RESPUBLIKOS APLINKOS MINISTERIJA _____________________________________________________________________________________________________ Lietuvos respublikos teritorijos bendrasis planas Vilnius, 2001 TURINYS TEKSTAS ĮVADAS 2

1. Bendrojo plano rengimas ir naudojimas 2
2. Šalies teritorijos tvarkymo probleminės situacijos ir arealai 3
3. Lietuvos teritorijos raidos strategija Europos kontekste 4
4. Teritorijos raidos strateginių tikslų sistema 5 I. Bendrųjų teritorinių struktŪrų formavimas 8
5. Urbanistinės sistemos optimizavimas 8
6. Kraštovaizdžio apsaugos užtikrinimas 14 II. specializuotų teritorinių struktūrų formavimas 20
7. Bioprodukcinio ūkio teritorijos 20
8. Rekreacinės teritorijos 25
9. Techninė infrastruktūra 28
10. Kitos funkcinės teritorinės struktūros 39 III. Šalies teritorijos raidos erdvinis integravimas 43
11. Integruotos raidos strategija 43
12. Regioninė politika LR teritorijos bendrojo plano kontekste 49 IV. teritorijų rezervavimas valstybės poreikiams 54
13. Rezervuojamų teritorijų suvestinė 54 GRAFINĖ DALIS
14. Urbanistinis karkasas / M 1:400 000/
15. Gamtinis karkasas / M 1: 400 000/
16. Kultūros paveldo teritorijos / M 1: 400 000/
17. Agrarinės teritorijos / M 1: 400 000/
18. Miškų teritorijos / M 1: 400 000/
19. Rekreacinės teritorijos / M 1: 400 000/
20. Techninė infrastruktūra / M 1: 400 000/
21. Teritorijos erdvinė koncepcija / M 1: 400 000/
22. Teritorijos funkciniai prioritetai / M 1: 400 000/
23. Nacionalinės regioninės politikos organizavimas / M 1: 400 000/
24. Rezervuojamos valstybės poreikiams teritorijos / M 1: 400 000/ 12-
25. Papildomos 4 schemos (Pajūris) ĮVADAS
26. Bendrojo plano rengimas ir naudojimas LR teritorijos bendrojo plano rengimo teisiniai pagrindai buvo padėti 1993 metais, LR Vyriausybei patvirtinus Lietuvos Respublikos teritorinio planavimo laikinuosius nuostatus, numatančius LR teritorijos tvarkymo generalinio plano parengimą. Tuo pagrindu LR Vyriausybė 1993 m. kovo 23 d. nutarimu Nr. 161 įpareigojo tuometinę Statybos ir urbanistikos ministeriją parengti Lietuvos Respublikos teritorijos generalinį (dabar – bendrąjį) planą. Vėliau šias funkcijas perėmė reorganizuota LR Aplinkos ministerija. Tokios svarbos darbas buvo įtrauktas į LR Vyriausybės patvirtintų darbų programą, taip pat į Nacionalinę ACQUIS programą. Lietuvos Respublikos teritorijos bendrojo plano galutinis teisinis statusas nustatytas 1995 metais, LR Seimui priėmus LR Teritorijų planavimo įstatymą (Žin., 1995, Nr. 107-2391). Įstatymas apibrėžė Lietuvos Respublikos teritoriją kaip planavimo objektą ir nustatė, kad bendrojo planavimo organizatorius yra LR Vyriausybė, o parengtą dokumentą, LR Vyriausybės teikimu, tvirtina Seimas. Buvo nurodyta, kad LR teritorijos bendrasis planas yra privalomasis planavimo dokumentas. Lietuvos Respublikos teritorijos bendrojo plano projektas pradėtas rengti 1996 m. Remiantis įstatymų nuostatomis buvo suformuluotos šios pagrindinės LR teritorijos bendrojo plano rengimo užduotys: 1) konkretizuoti svarbiausių šalies erdvinių struktūrų (urbanistinės sistemos, kraštovaizdžio ir kultūros paveldo teritorijų, gamybos, rekreacijos, socialinės–kultūrinės bei techninės infrastruktūros) teritorinės plėtros perspektyvą; 2) nustatyti bendrąją šalies teritorijos naudojimo ir apsaugos strategiją ir prioritetus; 3) nustatyti pagrindines šalies regioninės politikos formavimo nuostatas. Patvirtintas, Lietuvos Respublikos teritorijos bendrasis planas yra pagrindinis planavimo dokumentas, reguliuojantis šalies teritorijos naudojimo ir tvarkymo ilgalaikę strategiją. Jis registruojamas Aplinkos ministerijos tvarkomame Valstybės teritorijų planavimo dokumentų registre ir naudojamas kaip: 1) privalomas dokumentas valstybės valdymo institucijoms, priimančioms Lietuvos Respublikos lygmens sprendimus, susijusius su šalies teritorijos naudojimu, tvarkymu bei apsauga; 2) dokumentas, konkretizuojantis šalies regioninės politikos formavimo teritorines gaires; 3) dokumentas, nustatantis valstybinių institucijų rengiamų Lietuvos Respublikos lygmens specialiųjų planų, ilgalaikių programų bei strategijų pagrindines planavimo sąlygas; 4) dokumentas, kuriuo remiantis rezervuojamos teritorijos, reikalingos valstybės svarbos infrastruktūros, gamybos ar apsaugos objektams; 5) dokumentas, nustatantis regioninio (apskričių) lygmens bendrųjų ir specialiųjų planų pagrindines planavimo sąlygas; 6) dokumentas, informuojantis visuomenę apie valstybės priimtas šalies teritorijos tvarkymo gaires; 7) dokumentas, kuriuo remiantis formuojama integravimosi į europines struktūras politika teritorijų planavimo srityje. LR teritorijos bendrasis planas įvertina patvirtintų nacionalinio lygmens strateginio planavimo dokumentų nuostatas ir į jas atsižvelgia. Patvirtintu LR teritorijos bendruoju planu privalo remtis ūkio šakų (sektorių) plėtros strategijos, kiti valstybinių institucijų rengiami strateginiai planai ir programos. Įgyvendinant LR teritorijos bendrąjį planą, juose savo ruožtu turi būti numatytos atitinkamos priemonės (veiksmai). Bendrojo plano kompleksiškumas ir privalomumas užtikrina visų veiklos rūšių plėtros teritorinį subalansuotumą, suteikia jai erdvinės raiškos kryptingumą bei pagrįstumą. Todėl į jo nuostatas būtina atsižvelgti rengiant Lietuvos Nacionalinį plėtros planą (Bendrąjį programavimo dokumentą). Šalies teritorijos bendrojo plano sprendiniai galioja jame nustatytam planavimo laikotarpiui (iki 2020 m.), kurio metu jie gali būti koreguojami ar papildomi Teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka operatyvinio planavimo priemonėmis. Rengiant LR teritorijos bendrąjį planą, buvo parengta platesnė sprendinių medžiaga, taip pat plano sprendinių pasekmių vertinimas, priedai, plano rengimo metodika. Be to, buvo parengti tikrosios būklės įvertinimas, raidos prognozės, tikslai, preliminarūs sprendiniai. Aprobavimui ir tvirtinimui pateikti pagrindiniai Lietuvos Respublikos teritorijos bendrojo plano sprendiniai.
27. Šalies teritorijos tvarkymo probleminės situacijos ir arealai Probleminė situacija - nepalankių (kritinių, blogų, nepageidaujamų, šalintinų) socialinės ir ekonominės ar ekologinės raidos požymių įsigalėjimas, teisinio statuso nepakankamumas arba skirtingų interesų priešprieša konkrečioje teritorijoje. Ji rodo atsiradimą tam tikro, paprastai sunkiai sprendžiamo konflikto tarp nusistovėjusių visuomenės poreikių ir realios situacijos, tarp esamo ar tikslinio teisinio statuso, taip pat tarp įvairių teritorijos panaudojimo galimybių. Įvairių kraštotvarkinių konfliktų sukuriamų probleminių situacijų teritorinio pasiskirstymo analizė įgalina išskirti vadinamuosius probleminius arealus, suprantamus kaip plačias zonas, jungiančias probleminių situacijų sankaupas arba atskirų konfliktų išryškėjimo teritorijas. Svarbiausi plėtrą stabdantys požymiai buvo nustatyti tokie: socialinėje plotmėje –
28. Demografinės situacijos kritiškumas (reprodukcija, sergamumas),
29. Socialinės būklės negatyvumas (nedarbas, nusikalstamumas); ekonominėje plotmėje –
30. Investicijų nepakankamumas,
31. Pajamų nepakankamumas,
32. Žemės naudmenų gamybinis neefektyvumas; urbanistinėje plotmėje –
33. Urbanistinė įtampa (centrinių vietų nepakankamas išvystymas, neoptimalūs funkciniai, aptarnavimo ryšiai); integruotos aplinkosaugos plotmėje –
34. Aplinkos sveikumo neužtikrinimas,
35. Gamtos vertybių degradavimo pavojus,
36. Kultūros vertybių nykimo pavojus. Pagal savo raidos problemiškumo erdvinę sklaidą įvertinti rajonai šalies teritorijoje sudaro keturias stambias problemines sritis – dvi pasižymi santykinai mažu problemiškumu (Šiaurės Lietuvos ir Pietvakarių–Centro Lietuvos) ir dvi apima vidutinio bei didelio problemiškumo rajonus (Rytų Lietuvos bei Vakarų–Centro Lietuvos). Skiriant smulkesnius probleminius arealus buvo atsižvelgta ir į aplinkosauginių problemų santykinį „svorį“ integruoto vertinimo mastu. Jei aplinkosauginė vertinimo dedamoji siekdavo 40–60% bendro vertinimo reikšmės, tai ji buvo priimama kaip probleminius arealus diferencijuojantis veiksnys. Kompleksiniai probleminiai arealai buvo išskirti pagal du kriterijus: · bendrą kraštotvarkinį problemiškumo mąstą ir įvairovės koncentraciją, · santykinę aplinkosaugos problemų svarbą, kad būtų galima išskirti svarbiausias socialinės–ekonominės raidos ekologinių ribojimų zonas. Svarbiausios Bendrajame plane atliktos šalies teritorijos probleminės analizės išvados: 1) kraštotvarkos požiūriu sudėtingiausi probleminiai arealai išsidėstę šalies teritorijos pakraščiuose: · pajūryje (Klaipėdos–Šilutės), · šiaurryčiuose (Švenčionių–Zarasų), · pietuose (Lazdijų–Šalčininkų); 2) mažiausiai problemiška yra Vidurio Lietuva (išskyrus Kauno–Kėdainių arealą); 3) didžiausiu santykiniu aplinkosaugos problemiškumu išsiskiria 3 zonos: · vakarų–šiaurvakarių (Šilutė–Klaipėda–Šiauliai), · vidurio (Marijampolė–Jonava–Biržai), · rytų–šiaurryčių (Trakai–Švenčionys–Zarasai).
37. Lietuvos teritorijos raidos strategija Europos kontekste
38. Atsižvelgiant į Europos erdvinės raidos kontekstą, šalies teritorijos raidos strategija remiasi šiais Europos Sąjungoje (ES) pripažintais bendriausiais teritorinio vystymo principais: 1) socialinė–ekonominė plėtra vykdoma subalansuojant teritorines (erdvines) struktūras; 2) teritorinės (erdvinės) struktūros grindžiamos ypatingomis (specialiomis) vertybėmis ir regioniniu identitetu Europos kontekste; 3) racionali ekonominė plėtra iš esmės neprieštarauja gamtos ir kultūros paveldo naudojimui ir išsaugojimui. Paveldo išsaugojimas ir panaudojimas padeda ekonominei plėtrai.
39. Priimant Europos Tarybos ir Europos Sąjungos dokumentų nuostatas teritorijų planavimui Lietuvai būtina: · turėti patvirtintą subalansuotos raidos ideologija pagrįstą ir ES nuostatas atitinkantį šalies teritorijos bendrąjį planą; · stiprinti nacionalinę teritorijų planavimo sistemą bei įsitraukti į europinių dokumentų, įtakojančių teritorijų planavimą, rengimą kvalifikuotai atstovaujant Lietuvą Baltijos jūros regiono plėtros procesuose; · aktyvinti infrastruktūros, integruojančios šalį į Europos Sąjungą, plėtrą; · parengti pasienio regionų teritorijų planus ir jų įgyvendinimo priemones; · parengti regioninės politikos nuostatas dėl visaverčių gyvenimo sąlygų visuose Lietuvos regionuose ir sukurti atitinkamas institucijas bei programas jų įgyvendinimui.
40. Atsižvelgiant į Europos Sąjungoje priimtus „Europos teritorijos tvarkymo politikos principus“ LR teritorijos bendrajame plane numatomas: 1) subalansuotas socialinis, ekonominis ir ekologinis šalies teritorijos vystymas; 2) policentrinės gyvenamųjų vietovių sistemos plėtojimas; 3) naujo erdvinio miesto–kaimo santykio formavimas; 4) infrastruktūros ir informacijos pasiekiamumo didinimas; 5) gamtos bei kultūros paveldo išsaugojimas ir racionalus naudojimas.
41. Įvertinant Lietuvos integracijos į Europą perspektyvą bei turimą šalies erdvinio planavimo patyrimą, policentrinės gyvenamųjų vietovių sistemos hierarchinį tinklą tikslinga formuoti bendrųjų Europos namų fundamentalių ląstelių – teritorinių statistinių Europos regionų (NUTS) – pagrindu;
42. Lietuvos gyvenamųjų vietovių sistemos bazinę dalį sudaro gyvenamųjų vietovių tinklai, jungiantys 3 viršutinių lygmenų regionų centrus: · pirmojo lygmens, arba Europos kontinento, gyvenamųjų vietovių tinklas, jungiantis 1-jo lygmens regionų centrus; per jį ir Lietuva tiesiogiai įsijungtų į Europos kontinento tinklą, · antro lygmens, arba transnacionalinis–nacionalinis, gyvenamųjų vietovių tinklas, jungiantis 2-jo lygmens regionų centrus ir prijungiantis juos prie 1-jo lygmens tinklo, · trečiojo lygmens, arba regioninis, gyvenamųjų vietovių tinklas, jungiantis 3-jo lygmens regionų centrus ir sujungiantis juos su aukštesnio lygmens tinklais.
43. Lietuvos teritorijos strateginę svarbą Baltijos jūros regione patvirtina ją kertantys prioritetiniai tarptautiniai transporto koridoriai: · I-is Kretos multimodalinis autotransporto koridorius, arba Via Baltica (Helsinkis–Talinas–Ryga–Kaunas–Varšuva), · I A Kretos multimodalinis autotransporto koridorius, arba Via Hanseatica (Ryga–Karaliaučius–Gdanskas), · IX-jo koridoriaus (Helsinkis–Sankt Peterburgas–Maskva–Kijevas–Bukareštas–Dimitrovgradas–Aleksandropolis) vakarinė šaka – IX B autotransporto ir geležinkelio transporto koridorius (Klaipėda–Vilnius–Minskas–Kijevas), kuris nuo Kauno dar šakojasi į Karaliaučiaus sritį – IX D.
44. Lietuvos teritorijos erdvinė struktūra turi tapti visaverte Europos erdvinės struktūros dalimi, organiškai integruota bendroje kontinentinėje socialinių ir ekonominių bei ekologinių ryšių sistemoje;
45. Teritorijos raidos strateginių tikslų sistema
46. Generalinis bendrojo plano principas yra šalies teritorijos subalansuotos raidos užtikrinimas, sudarant šias strategines visuomenės ir ūkio vystymosi prielaidas: · kuo geriau panaudoti turimą šalies teritorijos potencialą, · nedaryti žalos šalies teritorijos gamtinei bei kultūrinei aplinkai, · nepažeisti dabartinės ir būsimų kartų teritorinių interesų, · koordinuoti teritorijos naudojimą ir apsaugą šalies lygiu (kartu atsižvelgiant į visos Europos pastangas), · išsaugoti bei stiprinti šalies teritorijos savitumą.
47. Generalinio strateginio principo realizavimui būtinos šios strateginės šalies raidos kryptys: 1) gyventojų gyvenimo kokybės gerinimas plėtojant socialinę–kultūrinę bei techninę infrastruktūrą; 2) šalies ekonominio augimo skatinimas ūkinę veiklą diferencijuojant pagal teritorinio potencialo ypatumus, taikant funkcinę konversiją bei ekologiškas technologijas; 3) aplinkos kokybės užtikrinimas optimizuojant gamtonaudą, plėtojant aplinkosaugą bei išsaugant ir didinant kraštovaizdžio savitumą.
48. Nustatytoms šalies raidos strateginėms kryptims realizuoti numatoma konkretizuotų bendrųjų strateginių teritorijos raidos tikslų sistema: socialinėje plotmėje – · įgyvendinti teritoriškai diferencijuotą demografinę ir socialinę politiką bei specialias regionines nedarbo mažinimo, gyvenviečių aktyvinimo ir renovacijos programas; · suteikti socialinio vystymo impulsą šalies periferijai (įvertinant ir panaudojant savivaldybių galimybes); · formuoti ir stiprinti šalies ir jos regionų kultūrinį identitetą, remti etnokultūros raišką. ekonominėje plotmėje – · užtikrinti ilgalaikius žemėnaudos prioritetus ir racionalų žemės naudojimo balansą; · šalies ūkio pamatams formuoti išnaudoti jos tranzitinės padėties privalumus, alternatyvius energijos šaltinius bei naujų perspektyvių naudingųjų iškasenų gavybą; · kontinentinėje šalies dalyje iš esmės išlaikyti turintį tradicijas žemės ir miškų ūkį, jį teritoriškai diferencijuoti, ypač panaudojant poilsio organizavimo kaime potencialą, ekologinės žemdirbystės perspektyvą ir pan.; · šalies pajūrinę dalį specializuoti rekreacinio ir žuvininkystės ūkio bei jūrinio transporto plėtrai, ypatingą dėmesį skirti pažintinio turizmo (įskaitant kruizinį), jūrinės žvejybos, taip pat poilsinės rekreacijos bei pramogų verslo vystymui. ekologinėje plotmėje – · išlaikyti ir stiprinti turimą aplinkos sveikumo bei kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės apsaugos, gamtinio karkaso palaikymo sistemą; · šalies ir regionų savitumus formuojančioms gamtinėms ir kultūrinėms aplinkos vertybėms garantuoti efektyvią apsaugą ir racionalų naudojimą; · užtikrinti tik ekologiškai pagrįstų kraštotvarkos programų realizavimą; kompleksinėje teritorinėje plotmėje – · užtikrinti tikslingą ir harmoningą gyvenviečių tinklo raidą, besiremiančią šalies erdvinio urbanistinio stuburo palaikymo bei tolygaus aktyvumo centrų išdėstymo darna; · optimizuoti šalies teritorijos regionavimą pagal ES standartus suteikiant nustatytiems teritoriniams vienetams regioninės politikos planavimo ir įgyvendinimo instrumento paskirtį, taikyti aktyvias priemones esamoms negatyvioms tendencijoms pakeisti; · ženkliai padidinti didžiausio kompleksinio problemiškumo arealų investicinį aprūpinimą.
49. Kiti teritorijos raidos tikslai būtų optimizuoti urbanistinę sistemą, kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės apsaugą, kultūros paveldo, gamybos bei rekreacinių teritorijų naudojimą ir socialinės–kultūrinės bei techninės infrastruktūros teritorinę plėtrą. Iš jų savo erdvine orientacija išskirtini šie sektoriniai tikslai: gyvenamųjų vietovių tinklo raida: 1) formuoti ir įtvirtinti Lietuvoje hierarchinį policentrinį gyvenamųjų vietovių tinklą, užtikrinantį palankiausias socialinio, ekonominio ir ekologinio šalies vystymo sąlygas ir aukštos žmonių gyvenimo kokybės prielaidas; 2) siekti racionalaus ir tikslingo gyventojų koncentracijos–depopuliacijos tendencijų subalansavimo stiprinant silpnąsias gyvenamųjų vietovių tinklo grandis; 3) užtikrinti palankiausias regioninių ir subregioninių (kaimo–miesto) gyvenamųjų vietovių tinklo sistemų formavimosi sąlygas; 4) sudaryti prielaidas organiškai lietuvos gyvenamųjų vietovių tinklo sąveikai su Europoje kuriama hierarchine urbanistine sistema. kraštovaizdžio apsauga: 1) gamtinio karkaso teritorijų ekologinio visavertiškumo užtikrinimas bei kraštovaizdžio įvairovės ir vertybių išsaugojimas; 2) biologinės įvairovės išsaugojimo bei biotos išteklių racionalaus naudojimo užtikrinimas; 3) gamtinės rekreacinės aplinkos racionalaus naudojimo ir apsaugos užtikrinimas; 4) litosferos ir hidrosferos išteklių naudojimo bei apsaugos optimizavimas; 5) gamtinės aplinkos sveikumo (kokybės) užtikrinimas; 6) kraštovaizdžio kultūrinių vertybių išsaugojimas. bioprodukcinio ūkio teritorijų raida: 1) optimalios bendrosios žemėnaudos struktūros formavimas; 2) bioprodukcinio ūkio šakų raidos racionalaus teritorinio balanso užtikrinimas; 3) tikslinis bioprodukcinio ūkio specializavimas pagal vietos potencialo ir rinkos poreikių ypatumus; 4) tradicinių bioprodukcinio ūkio krypčių principinis išsaugojimas didinant bendrąją veiklos įvairovę; 5) gamybos ir aplinkosaugos interesų harmonizavimas; 6) efektyvus bioprodukcinio ūkio rėmimo politikos realizavimas; 7) integracijos į ES galimų neigiamų pasekmių teritoriškai diferencijuotas amortizavimas. rekreacijos (ir turizmo) teritorinis vystymas: 1) plėsti gamtinėje aplinkoje rekreacijos specializuotų teritorijų tinklą ir plėtoti infrastruktūrą; 2) intensyvinti turizmo, ypač pažintinio–kultūrinio, plėtrą ir stiprinti potencialą; 3) užtikrinti gamtinių ir kultūrinių rekreacinių išteklių naudojimo ir apsaugos efektyvumą bei optimalumą; 4) išnaudoti poilsio kaimiškoje aplinkoje potencialą ekonomiškai silpnų šalies rajonų gaivinimui; 5) perorientuoti įvažiuojamąjį turizmą ir, orientuojantis į Vakarų šalis, sukurti atitinkamą rekreacinės infrastruktūros kokybę; 6) sukurti valstybinę rekreacijos rėmimo sistemą ir užtikrinti jos regioninį diferencijavimą; 7) pasiekti, kad planuojamu laikotarpiu (iki 2020 m.) bendrosios pajamos iš turizmo išaugtų iki 2,5 karto, o turizmo dalis šalies BVP padidėtų iki 10%. transporto ir ryšių komplekso raida: 1) integruoti Lietuvos transporto sistemą į visos Europos transporto tinklą bei paslaugų rinką, taip pat į Baltijos jūros baseino šalių transporto sistemą; 2) formuoti vieningą Lietuvos susisiekimo sistemą, įgalinančią kompleksiškai spręsti regionų bei šalies susisiekimo poreikius; 3) subalansuoti šalies transporto sistemos plėtrą maksimaliai panaudojant turimą įvairių transporto rūšių infrastruktūrą, mažinant transporto poveikį aplinkai; 4) siekti savalaikio Klaipėdos uosto, kaip neatskiriamos tarptautinio IXB transporto koridoriaus sudėtinės dalies, modernizavimo ir konkurencingumo stiprinimo; 5) užtikrinti telekomunikacinių ryšių teritorinį tolygumą bei prieinamumą gyventojams; aktyvinti interneto tinklo plėtojimą šalies periferijoje.