LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS IR LATVIJOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS SUSITARIMAS DĖL BENDRADARBIAVIMO SOCIALINIO APRŪPIN

LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS IR LATVIJOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS SUSITARIMAS DĖL BENDRADARBIAVIMO SOCIALINIO APRŪPINIMO SRITYJE Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir Latvijos Respublikos Vyriausybė, toliau vadinamos – Šalimis, siekdamos plėtoti bendradarbiavimą socialinio aprūpinimo srityje, susitarė: I. BENDROJI DALIS 1 straipsnis Šiame Susitarime išvardinti terminai vartojami tokia prasme: „įstatymai“ – tai įstatymai ir kiti teisės aktai, reguliuojantys socialinį aprūpinimą; „draudimo stažas“ – tai laikas, kai buvo mokamos valstybinio privalomojo socialinio draudimo įmokos, taip pat kiti laikotarpiai, kurie prilyginami draudimo stažui pagal įstatymus; „nuolat gyventi“ – tai nuolatinė gyvenamoji vieta, aptariama įstatymais; „kompetentingi valdymo organai“ – tai: – Lietuvos Respublikoje – Socialinės apsaugos ministerija, – Latvijos Respublikoje – Gerovės ministerija; „kompetentinga įstaiga“ – tai įstaiga, kuri skiria ir moka pensijas ir pašalpas. 2 straipsnis Šis Susitarimas reguliuoja asmenų, kuriems buvo taikomi arba yra taikomi Lietuvos Respublikos ir Latvijos Respublikos įstatymai socialinio aprūpinimo srityje, socialinį aprūpinimą. 3 straipsnis Šis Susitarimas apima šias išvardintas socialinio aprūpinimo rūšis:

1. a)laikino nedarbingumo pašalpas;
2. b)nėštumo ir gimdymo pašalpas;
3. c)invalidumo pensijas;
4. d)senatvės pensijas;
5. e)ištarnauto laiko pensijas;
6. f)maitintojo netekimo pensijas;
7. g)pensijas dėl sužalojimo darbe ir profesinės ligos;
8. h)bedarbio pašalpas;
9. i)šeimos pašalpas. 4 straipsnis Jeigu šiame Susitarime nenumatyta kita, Šalys suteikia jų teritorijoje nuolat gyvenantiems arba dirbantiems pagal darbo sutartį kitos Šalies piliečiams tokias pat teises kaip ir savo valstybės piliečiams įstatymų taikymo ir teisių į socialinį aprūpinimą srityje. 5 straipsnis Dirbantiems pagal darbo sutartį asmenims taikomi Šalies, kurios teritorijoje jie dirba, įstatymai nepriklausomai nuo jų gyvenamosios vietos, įmonės teisinio registravimo vietos arba darbdavio gyvenamosios vietos. Tačiau:
10. a)asmenims, dirbantiems pagal darbo sutartį vienos Šalies teritorijoje esančioje įmonėje ir jos nusiųstiems tos įmonės naudai dirbti į kitos Šalies teritoriją, toliau taikomi pirmosios Šalies įstatymai, jeigu šių asmenų komandiruotės laikas neviršija dviejų metų;
11. b)diplomatinių ir konsulinių tarnybų darbuotojams, jeigu jie yra valstybės, kurios interesams atstovauja šios tarnybos, piliečiai, taikomi tos valstybės įstatymai;
12. c)jūreiviams taikomi Šalies, su kurios vėliava laivas plaukioja, įstatymai. 6 straipsnis Įmonės, įstaigos ir organizacijos privalomojo socialinio draudimo įmokas už dirbančius pagal darbo sutartį asmenis, išskyrus šio Susitarimo 5 straipsnio „a – c“ papunkčiuose nurodytas darbuotojų kategorijas, moka tos Šalies, kurios teritorijoje yra šios įmonės, įstaigos ir organizacijos, socialinio draudimo įstaigai. Apdraustieji privalomojo socialinio draudimo įmokas moka pagal šio Susitarimo 5 straipsnio nuostatas. II. ĮGYJAMŲ TEISIŲ IŠSAUGOJIMAS 7 straipsnis Dirbantiems pagal darbo sutartį asmenims laikinojo nedarbingumo, nėštumo ir gimdymo pašalpos, skiriamos ir mokamos pagal tos Šalies, kurios įstaigai mokamos privalomojo socialinio draudimo įmokos, įstatymus ir iš jos lėšų nepriklausomai nuo pašalpos gavėjo nuolatinės gyvenamosios vietos. 8 straipsnis Šeimos pašalpos skiriamos ir mokamos pagal tos Šalies, kurios teritorijoje nuolat gyvena šeima, įstatymus ir iš jos lėšų. Jeigu yra teisė gauti pašalpas pagal abiejų Šalių įstatymus, tai pašalpos mokamos pagal Šalies, kurios teritorijoje gyvena vaikai, įstatymus ir iš jos lėšų. 9 straipsnis Vienkartinės vaiko gimimo pašalpos mokamos pagal Šalies, kurios teritorijoje nuolat gyvena motina, įstatymus ir iš jos lėšų. 10 straipsnis Nustatant teisę į senatvės, invalidumo, maitintojo netekimo, ištarnauto laiko pensijas, bedarbio pašalpą, kurių skyrimas priklauso nuo draudimo stažo, sumuojant stažą įskaitomas pagal abiejų Šalių įstatymus įgytas draudimo stažas, jeigu jis visiškai arba iš dalies nesutampa pagal laiką. Skiriant pensijas, kurios mokamos atsižvelgiant į išdirbtą pagal atitinkamą profesiją arba atitinkamame darbe stažą, įskaitomas tik pagal abiejų Šalių įstatymus įgytas darbo atitinkamoje sistemoje arba pagal tokią pačią profesiją stažas arba stažas tokiame pačiame darbe. Jeigu tokiu būdu susumuotas stažas neatitinka sąlygų nurodytosioms pensijoms gauti pagal abiejų Šalių įstatymus, tai šis stažas įskaitomas pensijoms skirti bendrais pagrindais. 11 straipsnis Kai atsiranda draudiminis atvejis ir asmenys turi abiejų Šalių teritorijose įgytą draudimo stažą, tai senatvės, invalidumo, maitintojo netekimo, ištarnauto laiko pensijos apskaičiuojamos, skiriamos ir mokamos pagal kiekvienos Šalies įstatymus ir iš jos lėšų proporcingai draudimo stažo, įgyto pagal kiekvienos Šalies įstatymus, ir bendro stažo, įgyto pagal abiejų Šalių įstatymus, santykiui. 12 straipsnis Esant sąlygoms, suteikiančioms asmeniui teisę į pensiją pagal abiejų Šalių įstatymus, kiekvienos Šalies kompetentinga įstaiga apskaičiuoja teorinį pensijos dydį, į kurį asmuo galėtų pretenduoti, jeigu visas įgytas draudimo stažas pagal abiejų Šalių įstatymus ir pagal šio Susitarimo 10 straipsnio nuostatas įskaitomas teisei į pensiją nustatyti, būtų laikomas įgytu tik pagal šios įstaigos taikomus įstatymus. Kiekvienos Šalies kompetentinga įstaiga faktinį pensijos dydį, kurį turi išmokėti asmeniui, apskaičiuoja remdamasi pagal šio straipsnio pirmo punkto nuostatas apskaičiuotu teoriniu jos dydžiu, proporcingai draudimo stažo, įgyto iki draudiminio atvejo pagal vienos Šalies kompetentingos įstaigos taikomus įstatymus, ir draudimo stažo, įgyto pagal abiejų Šalių įstatymus, santykiui. 13 straipsnis Jeigu bendras draudimo stažas, įgytas pagal vienos Šalies įstatymus, yra mažesnis nei vieneri metai, tai šį stažą pensijai skirti ir mokėti įskaito kitos Šalies kompetentinga įstaiga. 14 straipsnis Jeigu asmuo nustatytuoju laiku neatitinka abiejų Šalių įstatymuose numatytų sąlygų atsižvelgiant į šio Susitarimo 10 straipsnio nuostatas, bet atitinka vienos Šalies įstatymų sąlygas, tai išmokėtinos pensijos dydį tos Šalies kompetentinga įstaiga apskaičiuoja pagal šio Susitarimo 12 straipsnio nuostatas. Jeigu asmuo atitinka vienos Šalies įstatymų sąlygas netaikant 10 straipsnio nuostatų, tai išmokėtinos pensijos dydis apskaičiuojamas tik pagal tos Šalies kompetentingos įstaigos taikomus įstatymus, atsižvelgiant į įgytą pagal tuos įstatymus draudimo stažą. Pensijos, skiriamos šio straipsnio ankstesniuose punktuose nurodytais atvejais, įvykdžius kitos Šalies įstatymuose numatytas sąlygas, perskaičiuojamos pagal šio Susitarimo 10 ir 12 straipsnių nuostatas. Pagal abiejų Šalių įstatymus skiriamos pensijos asmens prašymu perskaičiuojamos pagal šio straipsnio 1 ir 2 punktų nuostatas, jeigu nebevykdomos viename iš tų įstatymų nustatytos sąlygos. 15 straipsnis Jeigu pensijos, į kurią asmuo pretenduoja pagal vienos Šalies įstatymus netaikant šio Susitarimo 10 ir 12 – 14 straipsnių nuostatų, dydis viršija bendrą išmokėtinos pagal tas nuostatas pensijos sumą, tai tos Šalies kompetentinga įstaiga iš savo lėšų išmoka šiam asmeniui priedą, kurio dydis yra lygus šių dviejų sumų skirtumui. 16 straipsnis Pasikeitus asmens, gaunančio invalidumo pensiją tik pagal vienos Šalies įstatymus, invalidumo grupei, taikomos tokios nuostatos:
13. a)jeigu nuo pensijos gavimo pradžios asmeniui nebuvo taikomi kitos Šalies įstatymai, tai pirmosios Šalies kompetentinga įstaiga skiria jam pensiją pagal jos taikomus įstatymus, atsižvelgdama į pasikeitusią invalidumo grupę;
14. b)jeigu nuo pensijos gavimo pradžios asmeniui buvo taikomi abiejų Šalių įstatymai, tai pensija jam skiriama pagal šio Susitarimo 10 ir 12–15 straipsnių nuostatas, atsižvelgiant į pasikeitusią invalidumo grupę. Pasikeitus asmens, gaunančio invalidumo pensiją pagal abiejų Šalių įstatymus, invalidumo grupei, pensija jam skiriama pagal šio Susitarimo 10 ir 12–15 straipsnių nuostatas, atsižvelgiant į pasikeitusią invalidumo grupę. 17 straipsnis Asmens pageidavimu jo gaunama invalidumo arba maitintojo netekimo pensija pakeičiama į senatvės pensiją pagal įstatymų, kuriais remiantis buvo paskirtos šios pensijos, nustatytas sąlygas bei vadovaujantis šio Susitarimo 10 ir 12–15 straipsnių nuostatomis. Jeigu asmuo, gaunantis invalidumo, maitintojo netekimo arba ištarnauto laiko pensiją pagal abiejų Šalių įstatymus, įgyja teisę į senatvės pensiją tik pagal vienos Šalies įstatymus, tai kitos Šalies kompetentinga įstaiga anksčiau paskirtą pensijos rūšį moka iki to laiko, kol ši įstaiga turės teisę pritaikyti šio straipsnio pirmo punkto nuostatas. 18 straipsnis Invalidumo pensija dėl sužalojimo darbe skiriama ir mokama pagal Šalies, kurios teritorijoje pagal darbo sutartį dirbo sužalotas asmuo, įstatymus ir iš jos lėšų. Invalidumo pensija dėl profesinės ligos skiriama ir mokama pagal Šalies, kurios teritorijoje susirgęs asmuo dirbo tokiose sąlygose ir tokį darbą, kuris galėjo sukelti profesinę ligą, įstatymus ir iš jos lėšų. Jeigu asmuo abiejų Šalių teritorijose dirbo tokiose sąlygose ir tokį darbą, kuris galėjo sukelti profesinę ligą, tai invalidumo pensija dėl profesinės ligos skiriama pagal abiejų Šalių įstatymus ir iš jų lėšų proporcingai įgyto pagal kiekvienos Šalies įstatymus draudimo stažo ir bendro draudimo stažo, įgyto pagal abiejų Šalių įstatymus, santykiui. 19 straipsnis Dirbantiems pagal darbo sutartį vienos Šalies teritorijoje ir nuolat gyvenantiems kitos Šalies teritorijoje asmenims netekus darbo, bedarbio pašalpa skiriama ir mokama pagal Šalies, kurioje jie nuolat gyvena, įstatymus ir iš jos lėšų. 20 straipsnis Šio Susitarimo II skirsnio nuostatos netaikomos asmenims, gaunantiems senatvės, invalidumo, maitintojo netekimo, ištarnauto laiko pensijas, invalidumo pensijas dėl profesinės ligos, kurios jiems buvo paskirtos iki šio Susitarimo įsigaliojimo. 21 straipsnis Jei draudiminis atvejis atsirado po šio Susitarimo įsigaliojimo, tai mokėti asmeniui senatvės, invalidumo, maitintojo netekimo, ištarnauto laiko pensijas už visą draudimo stažą, įgytą iki šio Susitarimo įsigaliojimo nepriklausomai nuo to, kurios Šalies teritorijoje tas stažas buvo įgytas, įsipareigoja Šalis, kurios įstatymai šio Susitarimo įsigaliojimo momentu jam buvo taikomi. III. ĮGYTŲ TEISIŲ IŠSAUGOJIMAS 22 straipsnis Jeigu pensininkas po šio Susitarimo įsigaliojimo išvyko iš vienos Šalies teritorijos nuolat gyventi į kitos Šalies teritoriją, tai invalidumo, senatvės, ištarnauto laiko, maitintojo netekimo pensijas, invalidumo pensijas dėl sužalojimo darbe arba dėl profesinės ligos moka pagal savo įstatymus jas paskyrusi Šalis. 23 straipsnis Pensijų perskaičiavimo taisyklės, numatytos kurios nors Šalies įstatymais, taikomos pensijoms, kurios turi būti mokamos pagal šio Susitarimo nuostatas. 24 straipsnis Mirus asmeniui, kuris gavo pensiją pagal vienos Šalies įstatymus, laidojimo pašalpa išmokama pagal pensiją mokėjusios Šalies įstatymus ir iš jos lėšų. Mirus asmeniui, kuris gavo pensiją pagal abiejų Šalių įstatymus, pilno dydžio laidojimo pašalpa išmokama iš tos Šalies lėšų, kurios teritorijoje mirusysis nuolat gyveno. 25 straipsnis Pensijos mokamos Šalies, kurios teritorijoje nuolat gyvena pensijos gavėjas, nacionaline valiuta pagal oficialų centrinio banko nustatytą valiutų kursą, kuris yra pensijų mokėjimo dokumentų formavimo dieną. 26 straipsnis Pensijų mokėjimo ir piniginių lėšų perdavimo tvarka nustatoma Šalių kompetentingų valdymo organų susitarimu. 27 straipsnis Medicininiai patikrinimai, taip pat pakartotiniai patikrinimai asmenų darbingumo laipsniui nustatyti atliekami pagal jų nuolatinę gyvenamąją vietą. IV. ADMINISTRACINĖ TARPUSAVIO PAGALBA 28 straipsnis Šalys bendradarbiaus visais socialinio aprūpinimo klausimais ir padės viena kitai taikyti šį Susitarimą. Kompetentingi Šalių valdymo organai teiks vieni kitiems reikalingą informaciją apie įstatymų pakeitimus, sąlygas, kurios yra svarbios skiriant pensijas bei pašalpas. 29 straipsnis Kompetentingi valdymo organai skiria įgaliotas įstaigas, kurios palaikys tarpusavio ryšius. Bet kuris asmuo, nuolat gyvenantis vienos Šalies teritorijoje, tiesiogiai arba per įgaliotas įstaigas, arba per įstaigą pagal gyvenamąją vietą gali kreiptis į kompetentingą kitos Šalies įstaigą. 30 straipsnis Vienos Šalies atitinkamų valstybės organų išduoti pagal nustatytą formą arba jų patvirtinti dokumentai pripažįstami kitos Šalies teritorijoje be legalizavimo. 31 straipsnis Klausimai, susiję su šio Susitarimo nuostatų taikymu, taip pat ginčai tarp Šalių dėl šio Susitarimo nuostatų aiškinimo sprendžiami kompetentingų valdymo organų tiesioginėmis derybomis arba konsultacijomis. V. BAIGIAMOJI DALIS 32 straipsnis Šį Susitarimą Šalys keičia ir papildo pagal tarpusavio susitarimą. Pataisos įsigalioja nuo tos dienos, kai Šalys pasikeis pranešimais raštu apie atliktas pagal jų įstatymus teisines procedūras, būtinas joms įsigalioti. 33 straipsnis Šis Susitarimas turi būti ratifikuotas pagal Šalių įstatymus ir įsigalios ratifikacijos raštų pasikeitimo dieną. 34 straipsnis Šio Susitarimo galiojimo laikas neribotas. Bet kuri Šalis šį Susitarimą gali denonsuoti, ne vėliau kaip prieš šešis mėnesius iki denonsavimo raštu pranešdama apie tai kitai Šaliai. Denonsavus šį Susitarimą, įgytos pagal šį Susitarimą asmenų teisės išlieka. Sudarytas Vilniuje 1993 m. gruodžio 17 d. dviem egzemplioriais, kiekvienas lietuvių ir latvių kalbomis. Abu tekstai turi vienodą teisinę galią. LIETUVOS RESPUBLIKOS LATVIJOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS VARDU VYRIAUSYBĖS VARDU ______________