LIETUVOS RESPUBLIKOS ir KUVEITO VALSTYBĖS SUTARTIS DĖL INVESTICIJŲ SKATINIMO IR ABIPUSĖS APSAUGOS Lietuvos Respublika ir

LIETUVOS RESPUBLIKOS ir KUVEITO VALSTYBĖS SUTARTIS DĖL INVESTICIJŲ SKATINIMO IR ABIPUSĖS APSAUGOS Lietuvos Respublika ir Kuveito Valstybė (toliau – Susitariančiosios Valstybės), siekdamos sukurti palankias sąlygas tarpusavio ekonominio bendradarbiavimo plėtrai, ypač vienos Susitariančiosios Valstybės investicijoms kitos Susitariančiosios Valstybės teritorijoje; pripažindamos, kad tokių investicijų skatinimas ir abipusė apsauga padės skatinti verslo iniciatyvą ir gerovės kilimą abiejose Susitariančiosiose Valstybėse, susitarė: 1 straipsnis Sąvokos Šioje Sutartyje, jei kontekstas nereikalauja kitaip: 1. Sąvoka „investicija“ – bet kokios rūšies turtas, kurį tiesiogiai arba netiesiogiai vienos Susitariančiosios Valstybės investuotojas nuosavybės teise turi arba kontroliuoja ir kuris investuotas kitos Susitariančiosios Valstybės teritorijoje pagal pastarosios Susitariančiosios Valstybės įstatymus ir kitus teisės aktus. Ši sąvoka ypač apima:

1. a)kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą ir kitas turtines teises, tokias kaip: hipoteką, teisę į skolininko turtą, įkeitimus bei panašias teises;
2. b)akcijas, vertybinius popierius ir kitas dalyvavimo kapitaleformas, obligacijas ir kitus skolinius interesus bendrovėje arba verslo įmonėje, bet kurio Susitariančiosios Valstybės investuotojo paskolas arba išleistus vertybinius popierius, taip pat reinvesticijoms skirtą pelną;
3. c)pretenzijas į pinigus, pretenzijas į bet kurį kitą turtą ar su investicija susijusių ekonominę vertę turinčių sutarties sąlygų vykdymą;
4. d)intelektinės arba pramoninės nuosavybės teises, ypač autorių teises, prekių ženklus, patentus, pramoninį dizainą ir techninius procesus, pažangiąją patirtį, komercines paslaptis, prekių pavadinimus ir reputaciją;
5. e)įstatyme, sutartyje arba įstatymuose nustatyta tvarka išduotomis licencijomis ir leidimais suteiktas teises, įskaitant gamtinių išteklių paieškos, žvalgybos, gavybos ar naudojimo teises, taip pat produkcijos gamybos, naudojimo ir pardavimo teises bei teises imtis kitos ekonominės arba prekybinės veiklos. Investuoto arba reinvestuoto turto formos pakeitimas nekeičia investicijos pobūdžio, jei pakeista pagal investiciją priimančiosios Susitariančiosios Valstybės įstatymus ir nepažeidžiama jokia šios Sutarties nuostata. 2. Sąvoka „investuotojas“ – tai:
6. a)bet kuris fizinis asmuo, kuris yra Susitariančiosios Valstybės pilietis pagal jos įstatymus; ir
7. b)bet kurios Susitariančiosios Valstybės atžvilgiu tos Susitariančiosios Valstybės Vyriausybė ir bet kuris pagal tos Susitariančiosios Valstybės įstatymus ir kitus teisės aktus teisėtai įsteigtas subjektas, ypač plėtros fondai, įmonės, agentūros, kooperatyvai, korporacijos, fondai, bendrovės, firmos, įstaigos, organizacijos, verslo asociacijos arba panašūs subjektai, nesvarbu, ar jie yra ribotos atsakomybės, ar ne; taip pat bet kuris už Susitariančiosios Valstybės jurisdikcijos juridinio asmens teisėmis įsteigtas subjektas, kuriame ta Susitariančioji Valstybė ar bet kuris jos pilietis arba bet kuris jos jurisdikcijoje įsteigtas subjektas turi dominuojančią dalį. 3. Sąvokos „turėti nuosavybės teise“ arba „kontroliuoti“ apima nuosavybę arba kontrolę per dukterines bendroves ar filialus, nesvarbu, kur jų yra buveinė. 4. Sąvoka „pajamos“ – iš investicijos gautos ar su investicija susijusios sumos, nesvarbu, kokia forma jos išmokėtos, ir ypač apima pelną, palūkanas, pajamas iš kapitalo padidėjimo, dividendus, autorių honorarus, vadybos, techninės pagalbos arba kitus atlyginimus, taip pat pajamas natūra. 5. Sąvoka „teritorija“ – tarptautinės teisės pripažinta visa Susitariančiosios Valstybės teritorija, taip pat visi plotai už teritorinės jūros ribų, kuriuos pagal tarptautinę teisę Susitariančioji Valstybė įstatymais nustatė arba gali nustatyti kaip plotus, kuriuose Susitariančioji Valstybė gali naudotis suvereniomis teisėmis arba turėti jurisdikciją. 6. Sąvoka „susijusi veikla“ apima, bet ne vien tik, veiklą, kuri yra pripažįstama arba nustatyta pagal Susitariančiosios Valstybės įstatymus ir kitus teisės aktus:
8. a)skyrių, agentūrų, raštinių ir kitų verslo vykdymo įstaigų įsteigimas, kontrolė ir išlaikymas;
9. b)bendrovių organizavimas; bendrovių, dalių bendrovėje arba jų turto įsigijimas; ir organizuotų arba įgytų bendrovių valdymas, kontrolė, išlaikymas, naudojimas, naudojimasis ir plėtimas bei pardavimas, likvidavimas, išskaidymas arba kitoks disponavimas;
10. c)su investicijomis susijusių sutarčių sudarymas, vykdymas arba įgyvendinimas;
11. d)bet kurios rūšies asmeninio turto – tiek kilnojamojo, tiek nekilnojamojo – įgijimas ir disponavimas bet kuriomis teisėtomis priemonėmis;
12. e)lėšų skolinimasis rinkos sąlygomis iš vietos finansinių institucijų, taip pat akcijų vietos finansinėse rinkose pirkimas bei išleidimas ir užsienio valiutos pirkimas investicijoms. 2 straipsnis Investicijų skatinimas 1. Viena Susitariančioji Valstybė skatina kitos Susitariančiosios Valstybės investuotojų investicijas savo teritorijoje ir priima tokias investicijas bei susijusią veiklą pagal savo įstatymus. Ji užtikrina kitos Susitariančiosios Valstybės investuotojams ir jų investicijoms teisingą ir nešališką režimą. 2. Viena Susitariančioji Valstybė siekia imtis ir įgyvendinti būtinas priemones suteikdama tinkamų paskatų ir kitaip skatindama kitos Susitariančiosios Valstybės investuotojų investicijas bei su investicijomis susijusią veiklą. 3. Abiejų Susitariančiųjų Valstybių investuotojai turi teisę kreiptis į kompetentingas priimančiosios Susitariančiosios Valstybės įstaigas dėl tinkamų paskatų ir kitų skatinimo formų, o priimančioji Susitariančioji Valstybė suteikia jiems visą pagalbą, pritarimus, patvirtinimus, licencijas ir įgaliojimus priimančiosios Susitariančiosios Valstybės įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytu mastu ir sąlygomis. 4. Atsižvelgdama į savo mokesčių politiką, viena Susitariančioji Valstybė turi siekti suteikti kitos Susitariančiosios Valstybės investuotojų investicijoms teisingą ir nešališką režimą. Šio straipsnio nuostatos neįpareigoja Susitariančiosios Valstybės suteikti kitos Susitariančiosios Valstybės investuotojams jokių mokesčių lengvatų – atleidimo nuo mokesčių ar mokesčių sumažinimo, kurias ji suteikia tik savo piliečiams ar jos teritorijoje nuolat gyvenantiems investuotojams. 5. Susitariančiosios Valstybės periodiškai tarpusavyje konsultuojasi dėl investavimo galimybių jų teritorijose įvairiuose ūkio sektoriuose, siekdamos nustatyti, kuriuose sektoriuose vienos Susitariančiosios Valstybės investicijos kitos Susitariančiosios Valstybės teritorijoje bus naudingiausios abiejų Susitariančiųjų Valstybių interesams. 6. Siekdamos šios Sutarties tikslų, Susitariančiosios Valstybės skatina ir leidžia formuoti ir steigti atitinkamus subjektus, kurie rengtų, plėstų ir įgyvendintų investicinius projektus įvairiuose ūkio sektoriuose pagal priimančiosios Susitariančiosios Valstybės įstatymus ir kitus teisės aktus. 7. Abiejų Susitariančiųjų Valstybių investuotojams leidžiama įdarbinti jų pasirinktą aukščiausio lygio vadybos ir techninį personalą, nepaisant jų pilietybės, priimančiosios Susitariančiosios Valstybės įstatymų leidžiamu mastu. Viena Susitariančioji Valstybė, atsižvelgdama į savo įstatymus ir kitus teisės aktus, susijusius su fizinių asmenų atvykimu, buvimu ir darbu, sąžiningai nagrinėja ir palankiai svarsto kitos Susitariančiosios Valstybės investuotojų ir vadovaujančio personalo, kurį įdarbino tokie investuotojai, prašymus atvykti ir laikinai būti jos teritorijoje siekiant dalyvauti veikloje, susijusioje su atitinkamų investicijų investavimu ar valdymu, palaikymu, naudojimu, naudojimusi arba disponavimu jomis. 8. Kai su investicija susijusios prekės ar asmenys turi būti pervežami, viena Susitariančioji Valstybė, atsižvelgdama į savo taikomus įstatymus ir kitus teisės aktus, nekliudo kitos Susitariančiosios Valstybės transporto įmonėms vykdyti tokius pervežimus ir jas įsileidžia. 3 straipsnis Investicijų apsauga 1. Vienos Susitariančiosios Valstybės arba bet kurio jos investuotojo investicijos naudojasi visiška teisine apsauga ir saugumu kitos Susitariančiosios Valstybės teritorijoje vadovaujantis tarptautine teise ir šios Sutarties nuostatomis. Jokia Susitariančioji Valstybė savo teritorijoje jokiu būdu vienašalėmis arba diskriminacinėmis priemonėmis nekenkia kitos Susitariančiosios Valstybės investuotojams valdyti, palaikyti, naudoti jų investicijas, naudotis jomis, taip pat nekenkia jokiai kitai su investicijomis susijusiai veiklai. 2. Viena Susitariančioji Valstybė daro viešus visus įstatymus, kitus teisės aktus, administracines direktyvas ir procedūras, kurios susijusios su kitos Susitariančiosios Valstybės investuotojų investicijomis pirmosios Susitariančiosios Valstybės teritorijoje ar daro joms įtaką. 3. Atlikus investiciją, priimančiojoje Valstybėje netaikomi papildomi reikalavimai dėl investicijų įgyvendinimo, trukdantys jų plėtrai ar palaikymui, kurie reikalauja ar kuriais vadovaujantis vykdomi įsipareigojimai eksportuoti pagamintas prekes arba numatantys, kad prekės ir paslaugos turi būti perkamos vietoje, arba nustatantys bet kuriuos kitus reikalavimus ar apribojimus, kuriuos galima laikyti prieštaraujančiais investicijos gyvybingumui. 4. Viena Susitariančioji Valstybė pripažįsta, kad, siekdama palaikyti savo teritorijoje palankią aplinką kitos Susitariančiosios Valstybės investuotojų investicijoms, ji sukuria veiksmingus būdus pretenzijoms pripažinti ir įgyvendinti teises, susijusias su investicijų sutartimis, leidimais investuoti bei nuosavybe. Viena Susitariančioji Valstybė suteikia kitos Susitariančiosios Valstybės investuotojams teisę kreiptis į savo teismus, administracinius teismus, agentūras ir visas kitas institucijas, turinčias teisę priimti sprendimus bylose; teisę įdarbinti pasirinktus asmenis, kurie kitais atžvilgiais atitinka taikomų įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus, siekiant pripažinti pretenzijas ir įgyvendinti teises dėl atitinkamų jų investicijų. 5. Nė vienos iš Susitariančiųjų Valstybių investuotojų investicijoms netaikomas sekvestravimas (atskyrimas), konfiskavimas ar jokia kita panaši priemonė kitaip negu pagal taikomus įstatymus. 4 straipsnis Investicijų režimas 1. Viena Susitariančioji Valstybė savo teritorijoje visada užtikrina kitos Susitariančiosios Valstybės investuotojų investicijoms ir su jomis susijusiai veiklai teisingą ir nešališką režimą. Toks režimas yra ne mažiau palankus negu režimas, kurį ji suteikia panašiomis situacijomis savo investuotojų ar bet kurios trečiosios valstybės investuotojų investicijoms ar su jomis susijusiai veiklai, atsižvelgiant į tai, kuris režimas yra palankiausias. 2. Viena Susitariančioji Valstybė suteikia kitos Susitariančiosios Valstybės investuotojams kompensacijos, pervedimų, pajamų, jų investicijų valdymo, palaikymo, naudojimo, naudojimosi, įsigijimo ir disponavimo atžvilgiu, taip pat bet kurios kitos susijusios veiklos atžvilgiu, režimą ne mažiau palankų negu režimas, kurį ji suteikia savo investuotojams arba bet kurios trečiosios valstybės investuotojams, atsižvelgiant į tai, kuris režimas yra palankiausias. 3. Nepaisant to, šio straipsnio nuostatos, susijusios su režimo ne mažiau palankaus negu režimas, kurį viena Susitariančioji Valstybė suteikia savo investuotojams arba bet kurios trečiosios valstybės investuotojams, suteikimu, neaiškinamos taip, kad įpareigotų šią Susitariančiąją Valstybę suteikti kitos Susitariančiosios Valstybės investuotojams bet kurio režimo privalumus, preferencijas arba privilegijas dėl:
13. a)esamos ar būsimos muitų sąjungos, ekonominės sąjungos, laisvos prekybos zonos, valiutų sąjungos ar bet kurios kitos regioninio ekonominio bendradarbiavimo formos arba panašios tarptautinės sutarties, kurios šalimi viena iš šių Susitariančiųjų Valstybių yra ar gali tapti, arba
14. b)bet kurios tarptautinės ar regioninės sutarties ar kito susitarimo, visiškai arba iš dalies susijusio su apmokestinimu, arba dėl bet kurių vidaus teisės aktų, visiškai arba iš dalies susijusių su apmokestinimu. 4. „Mažiau palankiu režimu“ pagal šį straipsnį ypač laikoma: tarpinių produktų, taip pat žaliavos arba pagalbinių medžiagų, energijos, kuro arba bet kurios rūšies gamybos ar darbo priemonių įsigijimo ribojimas, produktų rinkodaros varžymas tiek šalies viduje, tiek už jos ribų, taip pat bet kurios kitos panašias pasekmes sukeliančios priemonės. Priemonės, kurių reikia imtis dėl visuomenės saugumo arba viešosios tvarkos, visuomenės sveikatos arba dorovės, pagal šį straipsnį nelaikomos „mažiau palankiu režimu“. 5 straipsnis Kompensacija už žalą arba nuostolius 1. Kai vienos Susitariančiosios Valstybės investuotojų investicijos patiria žalą arba nuostolių dėl karo ar kito ginkluoto konflikto, nepaprastosios padėties paskelbimo, sukilimo, maišto, riaušių ar kitų panašių įvykių kitos Susitariančiosios Valstybės teritorijoje, pastaroji Susitariančioji Valstybė jiems, kiek tai susiję su restitucija, atlyginimu, kompensacija ar kitu atsiskaitymu, suteikia palankiausią režimą iš tų režimų, kuriuos ta Susitariančioji Valstybė suteikia savo investuotojams arba bet kurios trečiosios valstybės investuotojams. 2. Nepažeidžiant šio straipsnio 1 dalies nuostatų, vienos Susitariančiosios Valstybės investuotojams, kurie bet kuriuo iš toje straipsnio dalyje numatytų atvejų patiria žalą arba nuostolių kitos Susitariančiosios Valstybės teritorijoje dėl:
15. a)nuosavybės ar jos dalies rekvizicijos, kurią atliko karinės pajėgos ar valdžios institucijos, arba
16. b)nuosavybės ar jos dalies sunaikinimo, kurį įvykdė karinės pajėgos arba valdžios institucijos, kai sunaikinimas įvyko ne dėl kovos veiksmų arba kai tai nebuvo būtina toje situacijoje, nedelsiant suteikiama tolygi ir veiksminga kompensacija už žalą ir nuostolius, patirtus rekvizuojant nuosavybę arba dėl jų nuosavybės sunaikinimo. Šios išmokos nedelsiant pervedamos konvertuojama valiuta. 3. Pagal šį straipsnį ir pagal 6 ir 7 straipsnius sąlyga „nedelsiant“ laikoma įgyvendinta, jei grąžinimasarba pervedimas atliekamas per tokį laikotarpį, kurio normaliai reikia tokiems pervedimo formalumus atlikti. Toks laikotarpis prasideda tą dieną, kai pateikiamas prašymas, ir jokiu būdu negali viršyti trijų mėnesių. 6 straipsnis Ekspropriacija 1.
17. a)Nė vienos Susitariančiosios Valstybės ir nė vieno jos investuotojo investicijų kita Susitariančioji Valstybė nenacionalizuoja, neeksproprijuoja ar joms netaiko tiesioginių ar netiesioginių priemonių, lygiaverčių nacionalizacijai ar ekspropriacijai (toliau tekste tos priemonės drauge vadinamos „ekspropriacija“), išskyrus priemones tos Susitariančiosios Valstybės visuomenės labui, nedelsiant sumokant tolygią ir veiksmingą kompensaciją bei tuo atveju, kai tokių priemonių imamasi nediskriminaciniu pagrindu pagal bendro pobūdžio vidaus teisės normas ir kai jos neprieštarauja jokiam įsipareigojimui, kurį ta Susitariančioji Valstybė suteikė investuotojui.
18. b)Ši kompensacija yra lygi faktinei investicijos vertei ir nustatoma pagal tarptautiniu mastu pripažintus vertinimo principus remiantis eksproprijuotos investicijos teisinga rinkos verte, esančia prieš pat sprendimo dėl ekspropriacijos paskelbimą arba prieš tai, kai tapo viešai žinoma apie artėjančią ekspropriaciją, atsižvelgiant į tai, kas įvyko anksčiau (toliau – „vertinimo diena“). Ši rinkos vertė apskaičiuojama konvertuojamąja valiuta pagal tos valiutos vyraujantį keitimo kursą rinkoje vertinimo dieną, į ją įskaičiuojamos palūkanos, apskaičiuotos komerciniu kursu pagal rinkos sąlygas, tačiau jokiais atvejais negali būti mažesnės už vyraujantį LIBOR palūkanų kursą nuo ekspropriacijos dienos iki mokėjimo dienos. Jeigu teisingos rinkos vertės negalima lengvai nustatyti, kompensacija apskaičiuojama pagal teisingus principus, atsižvelgiant, be kita ko, į investuotą kapitalą, grąžinimo vertę, vertės padidėjimą, dabartines pajamas, reputaciją ir kitus tam tikrus veiksnius. Galutinė kompensacija nedelsiant išmokama investuotojui konvertuojamąja valiuta ir leidžiama nedelsiant ją pervesti. 2. Ekspropriaciją patyręs investuotojas, nepažeidžiant jo teisių pagal šios Sutarties 9 straipsnį, turi teisę, kad pagal eksproprijuojančios Susitariančiosios Valstybės teisę jos teisminė arba kita kompetentinga ir nepriklausoma institucija nedelsdamos išnagrinėtų jo bylą dėl jo investicijos įvertinimo ir kompensacijos išmokėjimo pagal šio straipsnio 1 dalyje numatytus principus. 3. Jeigu Susitariančioji Valstybė eksproprijuoja juridinio asmens, kuris įsteigtas arba licencijuotas pagal kitos Susitariančiosios Valstybės teisę, ir kurioje tos kitos Susitariančiosios Valstybės investuotojas turi akcijų, vertybinių popierių, obligacijų ar kitų teisių arba interesų, ji užtikrina, kad nedelsiant būtų gauta tolygi ir veiksminga kompensacija ir būtų leidžiama ją pervesti. Tokia kompensacija nustatoma ir išmokama pagal šio straipsnio principus. 4. Nepažeidžiant 7 straipsnio nuostatų, šio straipsnio nuostatos taip pat taikomos pajamoms iš investicijų, taip pat likvidavimo atveju įplaukoms iš likvidavimo. 5. Šio straipsnio nuostatos taip pat taikomos Susitariančiosios Valstybės intervencijai arba reguliavimo priemonėms, tokioms kaip: investicijų aktyvų įšaldymas ar blokavimas, vienašališko ar pernelyg didelio, ar savavališko mokesčio uždėjimo investicijai, privalomas visos investicijos ar jos dalies pardavimas arba panašios priemonės, kurios de facto turi konfiskavimo ar eksproprijavimo poveikį. 6. Pretenzija dėl kompensacijos pagal šios Sutarties principus ir nuostatas taip pat galima tais atvejais, kai dėl Susitariančiosios Valstybės intervencijos į bet kurį subjektą, į kurį investavo kitos Susitariančiosios Valstybės investuotojas, tokiai investicijai pakenkta iš esmės. 7. Ekspropriaciją patyrę investuotojai negali reikšti pretenzijų pagal šio straipsnio nuostatas, jei buvo išmokėta kompensacija pagal eksproprijuojančios Susitariančiosios Valstybės sudarytos kitos investicijų skatinimo sutarties panašias nuostatas. 7 straipsnis Su investicijomis susijusių išmokų pervedimas 1. Viena Susitariančioji Valstybė garantuoja kitos Susitariančiosios Valstybės investuotojams laisvą su investicijomis susijusių išmokų pervedimą į savo teritoriją ir iš jos, įskaitant:
19. a)pradinį kapitalą ir bet kurį papildomą kapitalą investicijai palaikyti, valdyti ir plėsti;
20. b)pajamas;
21. c)išmokas pagal sutartį, įskaitant pagrindines ir priaugusių palūkanų periodines išmokas pagal nuomos sutartį;
22. d)autorių honorarus ir atlyginimus už teises, numatytas 1 straipsnio 1 dalies d punkte;
23. e)įplaukas, gautas pardavus arba likvidavus visą investiciją ar jos dalį;
24. f)iš užsienio ryšium su investicija įdarbinto personalo uždarbį ir kitą atlyginimą;
25. g)kompensacijos išmokas pagal 5 ir 6 straipsnius;
26. h)išmokas, numatytas 8 straipsnyje; ir
27. i)išmokas išsprendus ginčą. 2. Išmokos pagal 1 dalį pervedamos nedelsiant konvertuojamąja valiuta taikomu keitimo kursu. 3. Pervedama pagal vyraujantį keitimo kursą pervedamai valiutai pervedimo dieną. Kai nėra užsienio valiutos keitimo rinkos, taikomas kursas yra naujausias kursas, taikomas vidaus investicijoms, arba naujausias keitimo kursas valiutų konversijai į Specialiąsias skolinimo taisykles arba Jungtinių Amerikos Valstijų dolerius, žiūrint, kas yra palankiau investuotojui. 8 straipsnis Teisių perdavimas 1. Jei Susitariančioji Valstybė, jos paskirta agentūra arba įmonė („Atlyginančioji Šalis“) sumoka savo investuotojui pagal kompensacijos sutartį ar garantiją, kurią ji prisiėmė dėl investicijos ar dėl pajamų kitos Susitariančiosios Valstybės („Priimančioji Valstybė“) teritorijoje, arba kitaip įgyja perduotas tokios investicijos teises ir pretenzijas dėl investuotojo visiško ar dalinio įsipareigojimų nevykdymo, Priimančioji Valstybė pripažįsta:
28. a)visų teisių ir pretenzijų, atsirandančių dėl tokios investicijos, perdavimą Atlyginančiajai Šaliai pagal įstatymą arba sandorį; ir
29. b)kad Atlyginančioji Šalis turi teisę naudotis tomis teisėmis ir vykdyti tuos reikalavimus dėl subrogacijos tokiu mastu, kaip ankstesnis nuosavybės teisės turėtojas ar pirminis investuotojas. 2. Atlyginančioji Šalis visai atvejais turi teisę į:
30. a)tokį patį režimą dėl šio straipsnio 1 dalyje įgytoms teisėms ir pretenzijoms numatyto perdavimo, ir
31. b)bet kurias išmokas, įgyvendinant tas teises ir pretenzijas, tiek, kiek pirminis investuotojas turėjo teisę gauti pagal šią Sutartį už investicijas ir su jomis susijusias pajamas. 3. Nepažeisdama 7 straipsnio nuostatų, Atlyginančioji Šalis turi teisę laisvai gauti bet kurias išmokas nekonvertuojamąja valiuta įgyvendinant įgytas teises ir pretenzijas, siekiant padengti bet kurias išlaidas, patirtas Priimančiosios Valstybės teritorijoje. 9 straipsnis Susitariančiosios Valstybės ir investuotojo ginčų sprendimas 1. Susitariančiosios Valstybės ir kitos Susitariančiosios Valstybės investuotojo ginčai dėl pastarojo investicijos pirmosios Susitariančiosios Valstybės teritorijoje, jei įmanoma, sprendžiami draugiškai. 2. Jei tokie ginčai negali būti išspręsti pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai bet kuri ginčo šalis kreipėsi dėl ginčo draugiško sprendimo, ginčas, atsižvelgiant į šio straipsnio 3 dalį, atitinkamo investuotojo rašytiniu prašymu perduodamas tarptautiniam arbitražui pagal šio straipsnio 4 dalies nuostatas. 3. Investuotojas gali pasirinkti perduoti ginčą spręsti:
32. a)Susitariančiosios Valstybės, kuri yra ginčo šalis, teismams arba administraciniams teismams; arba
33. b)pagal bet kurias taikytinas anksčiau sutartas ginčų sprendimo procedūras; arba
34. c)pagal šio straipsnio 4 dalį, jei investuotojas raštu sutiko spręsti ginčą arbitražo būdu pagal toliau nurodytas taikytinas taisykles. 4. Jei ginčo šalys per trijų mėnesių periodus, numatytus šio straipsnio 2 dalyje, nesusitarė dėl kitokios ginčo sprendimo procedūros, tai ginčas atitinkamo investuotojo rašytiniu pasirinkimu gali būti perduotas spręsti arbitražui:
35. a)Tarptautiniam ginčų dėl investicijų sprendimo centrui („Centras“), įsteigtam pagal Konvenciją dėl ginčų dėl investicijų tarp valstybių ir kitų valstybių piliečių, pateiktą pasirašyti Vašingtone 1965 m. kovo 18 d. („Vašingtono konvencija“), jei Vašingtono konvencija yra taikoma tam ginčui; arba
36. b)arbitražo teismui, sudarytam pagal Jungtinių Tautų Organizacijos Tarptautinės prekybos teisės komisijos (UNCITRAL) arbitražo taisykles, nors ginčo šalys gali tas taisykles pakeisti (Taisyklių 7 straipsnyje nurodyta Skiriančioji institucija yra Centro generalinis sekretorius); arba
37. c)arbitražo teismui, sudarytam pagal bet kurios arbitražo institucijos, dėl kurios sutaria abi ginčo šalys, arbitražo taisykles. 5. Abi Susitariančiosios Valstybės besąlygiškai sutinka perduoti ginčą dėl investicijos spręsti privalomam arbitražui pagal šio straipsnio nuostatas. 6.
38. a)Sutikimas, duotas pagal šio straipsnio 5 dalį, kartu su sutikimu, duotu pagal šio straipsnio 3 dalį, atitinka reikalavimus ginčo šalių rašytiniam sutikimui pagal Vašingtono konvencijos II skyrių, Jungtinių Tautų Organizacijos Konvencijos dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo, sudarytos Niujorke 1958 m. birželio 10 d. („Niujorko konvencija“) II straipsnį ir UNCITRAL arbitražo taisyklių I straipsnį.
39. b)Kiekvienas arbitražas pagal šį straipsnį, susitarus ginčo šalims, vyksta valstybėje, kuri yra Niujorko konvencijos šalis. Arbitražui perduotos pretenzijos yra laikomos atsiradusiomis dėl komercinių santykių ar sandorių pagal Niujorko konvencijos 1 straipsnį.
40. c)Jokia Susitariančioji Valstybė nesuteikia diplomatinės apsaugos ir neiškelia tarptautinės pretenzijos dėl bet kurio arbitražui perduoto ginčo, išskyrus atvejus, jei kita Susitariančioji Valstybė nesilaiko ir nevykdo tame ginče priimto sprendimo. Nepaisant to, diplomatinė apsauga pagal šio straipsnio 6 dalies c punktą neapima neformalaus diplomatinio susirašinėjimo, turint tikslą tik padėti spręsti ginčą. 7. Pagal šį straipsnį įsteigtas arbitražo teismas sprendžia ginčo klausimus pagal šią Sutartį, atitinkamas investiciją priimančiosios Susitariančiosios Valstybės vidaus teisės nuostatas ir tarptautinės teisės taisykles. 8. Investuotojas, kuris nėra fizinis asmuo, bet yra Susitariančiosios Valstybės nacionalinis subjektas, ir kuris, prieš kylant jo ir tos Susitariančiosios Valstybės ginčui, yra kontroliuojamas kitos Susitariančiosios Valstybės investuotojų, aiškinant Vašingtono konvencijos 25 straipsnio 2 dalies b punktą, yra laikomas tos kitos Susitariančiosios Valstybės investuotoju. 9. Arbitražo teismo sprendimai, kurie gali apimti ir palūkanų priteisimą, yra galutiniai ir privalomi ginčo šalims. Abi Susitariančiosios Valstybės nedelsdamos vykdo kiekvieną tokį sprendimą ir sudaro sąlygas savo teritorijoje veiksmingai vykdyti tokius sprendimus. 10. Kiekviename teismo, arbitražo ar kitame procese dėl Susitariančiosios Valstybės ir kitos Susitariančiosios Valstybės investuotojo investicinio ginčo pirmoji Susitariančioji Valstybė gynyboje nereikalauja pripažinti jos suverenaus imuniteto. Joks priešieškinys ar teisė į atsakovo priešpriešinį reikalavimą ieškovui negali būti grindžiamas tuo, kad atitinkamas investuotojas jau gavo ar gaus pagal draudimo sutartį žalos atlyginimą ar kitokią kompensaciją už visą arba dalį tariamos žalos, kurią padarė bet kuri trečioji šalis, tiek viešoji, tiek privati, įskaitant tą kitą Susitariančiąją Valstybę ir jos padalinius. 10 straipsnis Susitariančiųjų Valstybių ginčų sprendimas 1. Susitariančiosios Valstybės kiekvieną ginčą dėl šios Sutarties aiškinimo ar taikymo stengiasi spręsti konsultacijomis arba kitais diplomatiniais kanalais. 2. Jeigu ginčas nebuvo išspręstas per šešis mėnesius nuo tos dienos, kai kuri nors Susitariančioji Valstybė kreipėsi dėl konsultacijų ar kitų diplomatinių priemonių, ir jeigu Susitariančiosios Valstybės raštu nesusitaria kitaip, viena Susitariančioji Valstybė, raštu pranešusi kitai Susitariančiajai Valstybei, gali perduoti ginčą spręsti ad hoc arbitražo teismui, sudarytam pagal kitas šio straipsnio nuostatas. 3. Arbitražo teismas sudaromas taip: abi Susitariančiosios Valstybės skiria po vieną arbitražo teismo narį, šie du nariai susitaria dėl trečiosios valstybės piliečio, kurį abi Susitariančiosios Valstybės skiria arbitražo pirmininku. Šie arbitražo teismo nariai paskiriami per du mėnesius, o pirmininkas – per tris mėnesius nuo tos dienos, kai viena Susitariančioji Valstybė pranešė kitai Susitariančiajai Valstybei apie savo ketinimą perduoti ginčą arbitražo teismui. 4. Jeigu nebuvo laikomasi šio straipsnio 3 dalyje nurodytų terminų, bet kuri Susitariančioji Valstybė, kai nėra kito susitarimo, gali prašyti Tarptautinio Teisingumo Teismo prezidento atlikti reikalingus paskyrimus. Jeigu prezidentas yra vienos iš Susitariančiųjų Valstybių pilietis ar dėl kitokių priežasčių negali atlikti minėtos funkcijos, atlikti reikalingus paskyrimus prašoma viceprezidento. Jeigu viceprezidentas yra vienos iš Susitariančiųjų Valstybių pilietis ar dėl kitokių priežasčių negali atlikti minėtos funkcijos, kreipiamasi į kitą pagal vyresniškumą Tarptautino Teisingumo Teismo narį, kuris nėra vienos iš Susitariančiųjų Valstybių pilietis, atlikti reikalingus paskyrimus. 5. Arbitražo teismas sprendimą priima balsų dauguma. Toks sprendimas priimamas pagal taikytinas tarptautinės teisės taisykles, jis yra galutinis ir privalomas abiem Susitariančiosioms Valstybėms. Kiekviena Susitariančioji Valstybė apmoka savo paskirto arbitražo teismo nario ir atstovavimo jai arbitražo procese išlaidas. Pirmininko ir kitas proceso išlaidas abi Susitariančiosios Valstybės apmoka po lygiai. Tačiau arbitražo teismas savo nuožiūra gali nurodyti, kad viena Susitariančioji Valstybė apmoka didesnę išlaidų dalį. Visais kitais atvejais arbitražo teismas pats nustato savo darbo tvarką. 11 straipsnis Susitariančiųjų Valstybių tarpusavio santykiai Šios Sutarties nuostatos taikomos neatsižvelgiant į tai, ar Susitariančiosios Valstybės yra užmezgusiuos tarpusavio diplomatinius arba konsulinius santykius. 12 straipsnis Teisių apsauga 1. Jei bet kurios Susitariančiosios Valstybės įstatymuose ir kituose teisės aktuose arba įsipareigojimuose pagal tarptautinę teisę, esančiuose dabar ar nustatytuose vėliau tarp Susitariančiųjų Valstybių, be šios Sutarties, yra bendroji arba specialioji taisyklė, suteikianti kitos Susitariančiosios Valstybės investuotojo investicijoms ar susijusiai veiklai palankesnį režimą negu režimas, kurį nustato ši Sutartis, tai taikoma ta taisyklė tiek, kiek ji yra palankesnė. 2. Viena Susitariančioji Valstybė laikosi kiekvieno kito įsipareigojimo, kurį ji prisiėmė dėl kitos Susitariančiosios Valstybės investuotojų investicijų savo teritorijoje. 13 straipsnis Taikymas Ši Sutartis yra taikoma visoms investicijoms, kurias atliko vienos Susitariančiosios Valstybės investuotojai kitos Susitariančiosios Valstybės teritorijoje šios Sutarties įsigaliojimo metu ar po to ir priimtoms pagal atitinkamos Susitariančiosios Valstybės įstatymus ir kitus teisės aktus, tačiau netaikoma jokiam ginčui dėl investicijos, kilusiam iki šios Sutarties įsigaliojimo, ar jokiai pretenzijai dėl investicijos, išspręstai iki šios Sutarties įsigaliojimo. 14 straipsnis Konsultacijos ir pakeitimai 1. Viena Susitariančioji Valstybė gali prašyti kitos Susitariančiosios Valstybės konsultacijų bet kuriuo su šios Sutarties taikymu susijusiu klausimu. Tokios konsultacijos vyksta toje vietoje ir tuo laiku, kaip susitariama diplomatiniais kanalais. 2. Susitariančiosios Valstybės raštu susitaria dėl šios Sutarties nuostatų bet kurių pakeitimų. Šie pakeitimai įsigalioja pagal šios Sutarties įsigaliojimą reglamentuojančias nuostatas. 15 straipsnis Įsigaliojimas 1. Viena Susitariančioji Valstybė praneša kitai apie tai, kad buvo įvykdyti jos konstituciniai reikalavimai, reikalingi šiai Sutarčiai įsigalioti. 2. Ši Sutartis įsigalioja trisdešimtą dieną nuo tos dienos, kai buvo gautas antrasis pranešimas. 16 straipsnis Galiojimas ir nutraukimas 1. Ši Sutartis sudaryta