Europos Konvencija dėl ekstradicijos

Europos Konvencija dėl ekstradicijos Europos Konvencija dėl ekstradicijos Šį dokumentą pasirašiusios Vyriausybės, būdamos Europos Tarybos narėmis, Laikydamosios nuomonės, kad Europos Tarybos tikslas yra stipriau suvienyti jos narius; Laikydamosios nuomonės, kad šį tikslą įmanoma pasiekti sudarant sutartis ir bendrai veikiant teisiniuose reikaluose; Laikydamosios nuomonės, kad bendrų ekstradiciją liečiančių taisyklių priėmimas turėtų prisidėti prie šio suvienijimo, s u s i t a r ė: 1 straipsnis Vadovaudamosis Konvencijoje nustatytomis taisyklėmis Konvenciją sudarančios Šalys įsipareigoja perduoti vienos kitoms visus asmenis, kuriems prašančiosios Šalies kompetentingos valdžios yra keliama byla arba kurių minėta Šalis reikalauja tam, kad galima būtų įvykdyti nuosprendį arba juos sulaikyti. 2 straipsnis Nusikaltimai, kuriems yra taikoma ekstradicija 1. Asmenys išduodami už nusikaltimus, už kuriuos yra baudžiama laisvės atėmimu arba sulaikymu bent vieneriems metams arba dar griežtesne bausme tiek pagal prašančiosios, tiek pagal prašomos Šalies įstatymus. Jei asmuo nuteistas arba sulaikomas prašančiosios šalies teritorijoje - paskirta bausmė turi būti ne mažesnė kaip 4 mėnesių laikotarpiui. 2. Jei yra reikalaujama ekstradicijos už keletą atskirų nusikaltimų, kurių kiekvienas pagal prašančios ir prašomos Šalies įstatymus yra baudžiamas laisvės atėmimu arba sulaikymu, tačiau keletas nusikaltimų neatitinka sąlygos dėl paskirtos bausmės dydžio prašoma Šalis taip pat turi teisę už pastatuosius nusikaltimus taikyti ekstradiciją. 3. Bet kuri Konvenciją pasirašiusi Šalis, kurios įstatymuose ekstradicija už nusikaltimus, nurodomus šio straipsnio 1 paragrafe, nėra numatoma (leidžiama), gali netaikyti šios Konvencijos jų atžvilgiu. 4. Bet kuri Konvenciją pasirašanti Šalis, pageidaujanti pasinaudoti šio straipsnio 3 paragrafu, priimdama ratifikavimo arba prisijungimo dokumentą, turi perduoti Europos Tarybos Generaliniam Sekretoriui arba veikų sąrašą, už kurias leidžiama taikyti ekstradiciją, arba sąrašą veikų, kurioms ji netaikoma; tuo pat metu turi būti nurodomos ir teisinės normos, numatančios ekstradicijos netaikymo atvejus. Tarybos Generalinis Sekretorius perduopda tuos sąrašus kitoms Konvenciją pasirašiusioms Šalims. 5. Jei Konvenciją pasirašiusios Šalies įstatymas po kurio laiko panaikina ekstradicijos taikymą už tam tikrus nusikaltimus, toji Šalis privalo apie tai pranešti Generaliniam Sekretoriui. 6. Bet kuri Šalis, besinaudojanti teise, numatyta šio Straipsnio 4 ir 5 dalyse, bet kuriuo momentu gali pradėti taikyti šią Konvenciją ir nusikaltimams, kurie buvo jungti. Šalis privalo pranešti apie šiuos pakeitimus Generaliniam Sekretoriui, o Generalinis Sekretorius praneša kitoms Konvenciją pasirašiusioms Šalims. 3 straipsnis Politiniai nusikaltimai 1. Jei prašoma Šalis traktuoja nusikaltimą, dėl kurio yra prašoma ekstradicija, kaip politinį ar su politiniu nusikaltimu susijusį nusikaltimą, ji gali neišduoti nusikaltėlio. 2. Ta pati taisyklė yra taikoma tada, jei prašoma Šalis turi svarbių priežasčių tikėti, kad prašymas išduoti asmenį už kriminalinį nusikaltimą buvo pateiktas tam, kad asmuo būtų teismo keliu persekiojamas ir baudžiamas dėl jo rasės, religijos, tautybės ar politinių įsitikinimų arba, kad šios priežastys galėjo apspręsti to asmens padėtį. 3. Gyvybės atėmimas valstybės vadovui arba jo šeimos nariams arba bandymas ją atimti nėra laikomas politiniu nusikaltimu pagal šią Konvenciją. 4. Šis straipsnis nedaro jokios įtakos Konvenciją pasirašiusiųjų Šalių įsipareigojimams, kylantiems iš priklausymo kitoms tarpatautinėms daugiašalėms konvencijoms. 4 straipsnis Kariniai nusikaltimai Šios Konvencijos taikymas neįjungia ekstradicijos už karinius nusikaltimus, kur nėra nusikaltimais pagal baudžiamuosius įstatymus. 5 straipsnis Finansiniai nusikaltimai Pagal šios Konvencijos nuostatas už nusikaltimus, susijusius su mokesčiais, skolomis, muitais, mainais išdavimas yra taikomas tik tuo atveju, jei Konvenciją pasirašiusios Šalys atskirai pasisako dėl tokio nusikaltimo ar nusikaltimų kategorijos 6 straipsnis Piliečių ekstradicija 1. (

1. a)Konvenciją pasirašiusi Šalis turi teisę atsisakyti išduoti savo piliečius. (
2. b)Deklaracijoje, sudarytoje ratifikavimo arba prisijungimo dokumento pasirašymo metu, kiekviena Šalis gali apibrėžti terminą "piliečiai" šios konvencijos ribose; (
3. c)Pilietybė yra nustatoma, priimant sprendimą dėl ekstradicijos. Tačiau jei asmuo, kurio yra reikalaujama, per perdavimui numatomą laiką pripažįstamas prašomos Šalies piliečiu, prašomoji šalis gali pasinaudoti šio straipsnio paragrafo (
4. a)dalyje esančia sąlyga. 2. Jei prašoma Šalis nesutinka išduoti savo piliečio prašančiajai Šaliai reikalaujant, ji turi pateikti svarstyti bylą kompetentingiems organams, kad reikiamu atveju būtų pradėti procesiniai veiksmai. Šiam tikslui nemokamai turi būti perduodamos bylos, informacija ir su nusikaltimu susiję daiktiniai įrodymai; vadovaujantis 12 straipsnio 1 paragrafu. Prašančiąją Šalį būtina informuoti apie pareikalavimo rezultatus. 7 straipsnis Nusikaltimo padarymo vieta 1. Prašoma Šalis gali atsisakyti išduoti asmenį kaltinamą nusikaltimu, kuris pagal Šalies įstatymus pilnai ar iš dalies buvo padarytas tos Šalies teritorijoje ar vietovėje laikomoje Šalies teritorija. 2. Jei nusikaltimas, už kurį yra reikalaujama ekstradicijos, buvo padarytas už prašančiosios Šalies ribų, atsisakyti išduoti nusikaltėlį galima tik tuo atveju, jeigu prašomos Šalies įstatymuose persekiojimas teismo keliu už tokios pačios kategorijos nusikaltimus nėra numatomas, kai jie padaromi už šalies teritorijos ribų arba už juos nėra numatoma ekstradicija. 8 straipsnis Vykstantis procesas dėl tų pačių nusikaltimų Prašoma Šalis gali atsisakyti išduoti asmenį, kaltinamą nusikaltimu, jei kompetentingi tos Šalies valdžios organai nagrinėja prieš jį iškeltą bylą dėl nusikaltimo ar nusikaltimų, už kuriuos reikalaujama ekstradicijos. 9 straipsnis Non bis in idem Jei prašomos Šalies kompetentingi organai paskelbia galutinį nuosprendį dėl asmens nusikaltimo arba nusikaltimų, už kuriuos yra reikalaujama jį išduoti, ekstradicija nėra taikoma. Taip pat galima nesutikti ją vykdyti, jeigu prašomos Šalies kompetentinga valdžia nusprendžia nebepradėti teismo dėl minėto nusikaltimo proceso arba jį baigti. 10 straipsnis Senaties terminas Ekstradicija netaikoma tuo atveju, kai tiek pagal prašančios, tiek pagal prašomos Šalies įstatymus, reikalaujamas asmuo yra atleidžiamas nuo teisminio persekiojimo ir bausmės dėl senaties termino. 11 straipsnis Mirties bausmė Jei prašančioje Šalyje už nusikaltimą už kurį reikalaujama ekstradicija, įstatymas numato mirties bausmę, o prašomoje Šalyje toks nusikaltimas mirties bausme nėra baudžiamas arba mirties bausmė nėra taikoma, ekstradicija taip pat nėra taikoma. Išimtis yra daroma tik tuo atveju, kai prašančioji Šalis pakankamai įtikina prašomą Šalį, kad mirties bausmė nebus įvykdyta. 12 straipsnis Prašymas ir jį patvirtinantys dokumentai 1. Prašymas pateikiamas raštu ir perduodamas diplomatiniais kanalais. Dėl kitų susisiekimo būdų tarp dviejų ar daugiau Šalių gali būti sudarytos tiesioginės sutartys. 2. Prie prašymo turi būti pridėta:
5. a)nuteisimo ir nuosprendžio ar nedelsiant vykdytino leidimo sulaikymui, ordario areštui ar kito tokį pat poveikį turinčio ir pagal prašančios Šalies įstatymuose išdėstytas procedūras išleisto leidimo originalas arba autentiška kopija;
6. b)žinios apie nusikaltimus, už kuriuos yra reikalaujama ekstradicija. Jų įvykdymo laikas ir vieta, teisnis jų kvalifikavimas ir nuoroda į atitinkamas teisines normas turi būti išdėstytit kiek yra įmanoma tiksliau; ir
7. c)atitinkamų įstatymų kopija arba, kur tai yra neįmanoma, atitinkamo įstatymo formuluotė ir kiek įmanoma tikslesnis reikalaujamo asmens aprašymas ir bet kokia kita informacija, kuri padėtų nustatyti jo identiškumą ir pilietybę. 13 straipsnis Papildoma informacija Jei prašančiosios Šalies perduotos informacijos nepakanka tam, kad prašoma Šalis laikydamasis šios Konvencijos, galėtų priimti sprendimą, ši gali pareikalauti būtinos papildomos informacijos ir nustatyti terminą, per kurį turi gauti minėtą informaciją. 14 straipsnis Išimties taisyklė 1. Kitai Šaliai išduotam asmeniui nebegali būti keliama byla, jis nuteisiamas arba sulaikomas siekiant įvykdyti nuosprendį arba areštuoti už nusikaltimą, padarytą iki jo sulaikymo. Jis gali būti teisiamas tik už tą nusikaltimą, už kurį buvo išduotas. Jo asmeninės teisės negali būti apribojamos dėl jokių kitų priežasčių, išskyrus sekančius atvejus:
8. a)kai jį perdavusi Šalis sutinka. Turi būti perduotas prašymas dėl sutikimo, 12 straipsnyje minėti dokumentai ir teismo posėdžių protokolai, kuriuose būtų užfiksuoti visi išduoto asmens padarytą nusikaltimą liečiantys pranešimai. Sutikimas duodamas tuo atveju, kai, vadovaujantis šios Konvencijos nuostatomis už nusikaltimą, dėl kurio prašoma sutikimo, taip pat taikoma ekstradicija.
9. b)kai asmuo, gavęs galimybę palikti Šalies, kuriai jis buvo išduotas, teritoriją, nepasinaudojo ja per 45 dienas, skaičiuojant nuo galutinio išlaisvinimo dienos, arba palikęs teritoriją vėl į ją sugrįžo. 2. Tačiau prašančioji Šalis gali imtis bet kokių priemonių, būtinų iškeldinti asmeniui iš savo teritorijos ar kitų jos įstatymais numatytų priemonių, įskaitant procesinius veiksmus, asmeniui neatvykus, kad būtų galima išvengti ieškininės senaties termino pasibaigimo teisinių pasekmių. 3. Kai teismo proceso eigoje nusikaltimo pobūdis pasikeičia, išduotam asmeniui byla yra keliama ir jis baudžiamas tik tada, kai yra įrodoma, kad nusikaltimas yra tokio pobūdžio už kurį taikoma ekstradicija. 15 straipsnis Re-ekstradicija į trečiąją valstybę Išskyrus tuos atvejus, kurie numatomi 14 straipsnio 1(
10. b)dalyje, Šalis, kuriai buvo išduotas nusikaltėlis negali be jį išdavusios Šalies sutikimo perduoti jį dar tai Šaliai arba trečiajai valstybei už nusikaltimus, padarytus iki jo sulaikymo. Šalis, prašoma išduoti nusikaltėlį, gali pareikalauti 12 straipsnyje 2 paragrafe paminėtų dokumentų. 16 straipsnis Laikinas sulaikymas 1. Esant ypatingai skubiam atvejui prašančios Šalies kompetentingi organai gali paprašyti laikinai sulaikyti ieškomą asmenį. Kompetentingi prašomos Šalies organai priima sprendimą vadovaudamiesi savo įstatymais. 2. Prašyme laikinai sulaikyti asmenį turi būti nurodyta, kad egzistuoja vienas iš 12 straipsnio 2(
11. a)paragrafe minėtų dokumentų ir, kad yra ketinama atsiųsti prašymą dėl ekstradicijos. Jame taip pat nurodoma, už kokį nusikaltimą reikalaujama ekstradicijos, kada ir kur toks nusikaltimas buvo padarytas ir kiek įmanoma tikslesnis ieškomo asmens aprašymas. 3. Prašymas laikinam sulaikymui siunčiamas kompetentingiems prašomos Šalies organams arba per diplomatinį kanalą, arba tiesiai paštu ar telegrafu, arba per tarptautinę Kriminalinės policijos organizaciją (Interpolą), ar kitų įgalinančių raštu pateikti liudijimus ir priimtų prašomai Šaliai priemonių pagalba. Prašymą pateikęs organas privalo nedelsiant būti informuotas apie prašymo rezultataus. 4. Laikinas sulaikymas gali būti nutraukiamas, jei 18 dienų laikotarpyje po sulaikymo, prašoma Šalis dar nėra gavusi ekstradicijos ir 12 straipsnyje minimų dokumentų. Tačiau bet kuriuo atveju jis neturi viršyti 40 dienų nuo sulaikymo momento. Nėra atmetama galimybė, kad asmuo bet kuriuo metu bus paleistas, tačiau prašoma Šalis turi imtis visų būtinų priemonių tam, kad užkirstų kelią ieškomo asmens pabėgimui. 5. Jei asmuo yra paleidžiamas iš laikino sulaikymo, tai nereiškia, kad jis negali būti iš naujo sulaikomas ir išduodamas, jei vėliau gaunamas toks prašymas. 17 straipsnis Prašymų susidūrimas Jei tuo pačiu metu ekstradicijos dėl to paties ar skirtingų nusikaltimų pareikalauja daugiau kaip viena valstybė, prašoma Šalis, priimdama sprendimą, privalo atsižvelgti į visas aplinkybes ir ypač į nusikaltimų sunkumo laipsnį ir padarymo vietą, prašymų pateikimo datą, reikalaujamo asmens pilietybę ir galimybę parduoti jį kitai valstybei. 18 straipsnis Ekstradikuojamo asmens perdavimas 1. Prašoma Šalis privalo 12 straipsnyje minimomis priemonėmis informuoti prašančiąją Šalį apie savo sprendimą dėl ekstradicijos. 2. Visiškai arba dalinai atsisakius, turi būti pateikiamos priežastys. 3. Jei su prašymu yra sutinkama, prašančiąją Šalį būtina informuoti apie perdavimo vietą ir datą bei laiką, per kurį reikalaujamas asmuo buvo sulaikytas. 4. Remiantis šio straipsnio 5 paragrafu, yra nustatyta, kad jei reikalaujamas asmuo iki paskirtos datos nebuvo perimtas, pasibaigus 15 dienų periodui, jis gali būti paleidžiamas. Bet kokiu kitu atveju, jis paleidžiamas pasibaigus 30 dienų terminui. 5. Nenumatytoms aplinkybėms sutrukdžius Šaliai perduoti arba perimti išduodamą asmenį, apie tai turi būti pranešta kitai Šaliai. Tada abi Šalys turi susitarti dėl naujos perdavimo datos bei taikyti šio straipsnio 4 paragrafo nuostatas. 19 straipsnis Atidėtas arba sąlyginis perdavimas 1. Prašoma Šalis, priėmusi sprendimą dėl prašymo išduoti, gali atidėti reikalaujamo asmens perdavimą. Tai yra daroma tikslu iškelti prieš jį bylą arba, jei jis jau buvo nuteitas, kad atliktų bausmę tos Šalies teritorijoje (jei tai yra bausmė už tą nusikaltimą, už kurį jis yra prašomas išduoti). Užuot atidėjusi perdavimą, prašoma Šalis gali laikinai perduoti reikalaujamą asmenį prašančiai Šaliai pagal sąlygas, numatytas jų dvišalėje sutartyje. 20 straipsnis Nuosavybės perdavimas 1. Įstatymams leidžiant ir prašančiajai Šaliai reikalaujant, prašoma Šalis turi konfiskuoti ir perduoti nuosavybę:
12. a)kuri yra būtina kaip įkaltis arba
13. b)kuri įsigyta kaip nusikaltimo pasekmė ir kuri yra randama pas kaltinamąjį arba aptinkama vėliau. 2. Šio straipsnio 1 paragrafe minima nuosavybė turi būti perduodama net ir tuo atveju, kai ekstradicijos negalima įvykdyti (nors yra susitarta) dėl reikalaujamo asmens mirties arba jo pabėgimo. 3. Kai minėtąją nuosavybę dėl besitęsiančio teismo proceso yra būtina konfiskuoti Šalies, kurios prašoma perduoti nusikaltėlį, teritorijoje, pastaroji gali perduoti ją tik su sąlyga, kad nuosavybė (turtas) bus grąžinta. 4. Bet kokios prašomos Šalies ar trečiųjų šalių teisės į minėtąją nuosavybę išlieka. Šioms teisėms egzistuojant, nuosavybė yra nemokamai grąžinama prašomai Šaliai, kai pasibaigia teismo procesas. 21 straipsnis Tranzitinis pervežimas 1. Prevežti nusikaltėlį per vienos iš Konvenciją pasirašiusių Šalių teritoriją yra leidžiama 12 straipsnyje 1 paragrafe minimomis priemonėmis pateikus pažymą ir, jei prašoma suteikti tranzitą Šalis netraktuoja minimo nusikaltimo kaip politinio ar grynai karinio ir susijusio su šios Konvencijos 3 ir 4 straipsniais. 2. Šalis, prašoma suteikti tranzitą, gali atsisakyti tai padaryti, jei yra prašoma tranzito piliečiui, kaip tai nurodoma 6 straipsnyje. 3. Sutinkamai su šio straipsnio 4 paragrafu yra būtina pateikti 12 straipsnio 2 paragrafe minimus dokumentus. 4. Jei naudojamasi oro transporto paslaugomis, turi būti taikomos sekančios sąlygos:
14. a)jei nėra ketinama nusileisti, prašančioji Šalis privalo informuoti Šalį, per kurios teritoriją ruošiamasi skristi, kad egzistuoja vienas iš 12 straipsnio 2(
15. a)paragrafe minėtų dokumentų. Nenumatyto nusileidimo atveju, toks pranešimas įsigalioja tokiu pat būdu, kaip ir prašymas laikinam sulaikymui ir kaip yra nurodyta 16 straipsnyje; tam tikslui prašančioji Šalis turi paduoti oficialų prašymą pervežimui;
16. b)jei ketinama nusileisti, prašančioji Šalis iš karto paduoda oficialų prašymą tranzitui. 5. Nežiūrint to, ratifikavimo dokumento arba prisijungimo prie šios Konvencijos dokumento pasirašymo metu, Šalis gali paskelbti, kad pervežti asmenį bus leidžiama tik esant tam tikroms sąlygoms, pagal kurias taikoma ekstradicija. 6. Išduodamas asmuo negali būti pervežamas per jokią teritoriją, jei yra pagrindo manyti, kad dėl pervežimo asmens rasės, religijos, tautybės ar politinių įsitikinimų toje teritorijoje gali kilti grėsmė jo gyvybei ar laisvei. 22 straipsnis Procedūros Nustatant ekstradicijos bei laikino sulaikymo procedūrą, vadovaujamasi tiktai prašomos Šalies įstatymais; išimtys yra iš anskto numatomos šioje Konvencijoje. 23 straipsnis Vartotina kalba Pateiktini dokumentai ruošiami arba prašančios arba prašomos Šalies kalba. Prašoma šalis gali pareikalauti vertimo į vieną iš oficialių Europos Tarybos kalbą savo pasirinkimu. 24 straipsnis Išlaidos 1. Išlaidas, susijusias su išdavimu ir atsiradusias jos teritorijoje padengia prašoma Šalis. 2. Tranzitinio pervežimo išlaidas per prašomos suteikti tranzitą Šalies teritoriją padengia prašanti Šalis. 3. Jeigu prašoma Šalis perduoda nusikaltėlį iš nemetropolinės teritorijos, kelionės tarp tos teritorijos ir prašančios Šalies metropolinės teritorijos išlaidas padengia prašanti Šalis. Ta pati taisyklė yra taikoma išlaidoms, kurios susidarė dėl kelionės tarp prašomos perduoti nusikaltėlį Šalies ne metropolinės ir metropolinės teritorijų. 25 straipsnis "Sulaikymo potvarkio" apibrėžimas Šioje Konvencijoje sąvoka "sulaikymo potvarkis" reiškia bet kokį baudžiamojo teismo priimtą sprendimą, kuriuo yra atimama laisvė; ši priemonė yra taikoma vietoj įkalinimo ir kaip priedas prie jo. 26 straipsnis Išlygos 1. Bet kuri Šalis, pasirašydama Konvenciją, ratifikavimo arba prisijungimo dokumentą, turi teisę padaryti išlygas, liečiančias kurią nors Konvencijos sąlygą ar sąlygas. 2. Bet kuri Šalis, padariusi tokią išlygą, turi aplinkybėms leidžiant, kuo greičiau ją atšaukti. Apie tai turi būti pranešama Europos Tarybos Generaliniam Sekretoriui. 3. Šalis, priėmusi sprendimą nesilaikyti kurios nors Konvencijos sąlygos, negali reikalauti, kad jos laikytųsi kita šalis. 27 straipsnis Teritorinis pritaikymas 1. Ši Konvencija taikoma metropolinėms Konvenciją pasirašiusių Šalių teritorijoms. 2. Prancūzijos atžvilgiu ji taikoma Alžyrui ir užsienio departamentams. Didžiosios Britanijos Jungtinės Karalystės ir Šiaurės Airijos atžvilgiu ji taikoma Channel salose, taip pat Mano saloje. 3. Vokietijos Federacinė Respublika gali išplėsti šios Konvencijos taikymo sferą Berlyno teritorijoje, pranešdama apie tai Europos Tarybos Generaliniam Sekretoriui; Generalinis Sekretorius turi pranešti apie tai kitoms Šalims. 4. Sudarydamos tiesioginę sutartį ir vadovaudamosios joje numatytomis sąlygomis, kelios ar daugiau Šalių gali išplėsti šios Konvencijos taikymo sferą ir taikyti ją bet kurioje savo teritorijoje. Ši taisyklė netaikytina šio straipsnio 1, 2 ir 3 paragrafuose nurodytoms teritorijoms. 28 straipsnis Santykis tarp šios Konvencijos ir dvišalių sutarčių 1. Tose Šalyse, kur yra taikoma Konvencija, ji pakeičia visas kitas dvišales sutartis ar konvencijas ir apsprendžia ekstradicijos taikymą tarp bet kurių dviejų šalių. 2. Konvenciją pasirašiusios Šalys gali sudaryti dvišales ar daugiašales sutartis tik tam, kad papildytų šios Konvencijos sąlygas ar palengvintų joje išdėstytų principų taikymą. 3. Ten, kur tarp dviejų ar daugiau Šalių ekstradicija yra taikoma vienodo įstatymo pagrindu, Šalys turi teisę laisvai reguliuoti savo savitarpio ryšius dėl ekstradicijos, nežiūrint šios Konvencijos nuostatų. Tas pats principas taikomas tarp dviejų ar daugiau Konvenciją pasirašiusių Šalių, kuriose galioja įstatymai, numatantys orderius areštuoti vykdomus kitoje Šalyje ar Šalyse. Konvenciją pasirašiusios Šalys, kurios nebesivadovauja ar ketina ateityje nebesivadovauti šia Konvencija tarpusavio santykiuose, sutinkamai su šiuo paragrafu, privalo apie tai pranešti Europos Tarybos Sekretoriui. Generalinis Sekretorius informuoja apie susijusius su šiuo paragrafu pranešimus kitas Konvencijos Šalis. 29 straipsnis Pasirašymas, ratifikavimas ir įsigaliojimas 1. Ši Konvencija yra pasirašoma Europos Tarybos narių. Ji ratifikuojama. Ratifikavimo dokumentai yra atiduodami saugoti Tarybos Generaliniam Sekretoriui. 2. Konvencija įsigalioja praėjus 90 dienų po trečio ratifikavimo dokumento perdavimo saugoti. 3. Kas liečia Konvenciją patvirtinantį pasirašymą, jis įsigalioja praėjus 90 dienų po ratifikavimo dokumento perdavimo. 30 straipsnis Prisijungimas 1. Europos Tarybos Ministrų komisija gali pakviesti bet kurią valstybę, kuri nėra Europos Tarybos nare, prisijungti prie šios Konvencijos, jei rezoliucijai dėl tokio pakvietimo vieningai pritaria Konvenciją ratifikavę Tarybos nariai. 2. Prie konvencijos prisijungiama, perdavus Tarybos Generaliniui Sekretoriui prisijungimo dokumentą. Prisijungimas įsigalioja praėjus 90 dienų po dokumento perdavimo. 31 straipsnis Denonsavimas Pranešdama Europos Tarybos Generaliniam Sekretoriui, Konvenciją pasirašiusi Šalis gali denonsuoti šią Konvenciją. Denonsavimas įsigalioja praėjus 6 mėnesiams nuo to laiko, kai Tarybos Generalinis Sekretorius gauna tokio pobūdžio pranešimą. 32 straipsnis Pranešimai Europos Tarybos Generalinis sekretorius informuoja Tarybos narius ir bet kurios valstrybės, prisijungusios prie Konvencijos, Vyriausybę apie:
17. a)bet kokio ratifikavimo ar prisijungimo dokumento pasirašymą;
18. b)šios Konvencijos įsigaliojimo datą;
19. c)bet kokį sutinkamai su 6 straipsnio 1 paragrafu ir 21 straipsnio 5 paragrafu padarytą pareiškimą;
20. d)bet kokią išlygą, priimtą pagal 26 straipsnio 1 paragrafą;
21. e)bet kurios išlygos atšaukimą, kuris yra daromas pagal 26 straipsnio 2 paragrafą;
22. f)bet kokį pranešimą apie denonsavimą, gautą pagal 31 straipsnio sąlygas ir denonsavimo įsigaliojimo datą.