LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBINĖ PAMINKLOSAUGOS KOMISIJA S P R E N D I M A S DĖL JŪRINIO KULTŪROS PAVELDO 2002 m. gruodži

LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBINĖ PAMINKLOSAUGOS KOMISIJA S P R E N D I M A S DĖL JŪRINIO KULTŪROS PAVELDO 2002 m. gruodžio 20 d. Nr. 90 Vilnius Valstybinė paminklosaugos komisija išvažiuojamųjų ir plenarinių posėdžių metu išklausė paveldosaugos specialistų, valstybės ir savivaldybės institucijų bei visuomenės atstovų nuomonę ir aptarė jūrinio kultūros paveldo sampratos ir apsaugos klausimus. Lietuvos teritorinėje jūroje bei pajūryje esantis kultūros paveldas ir kraštovaizdis yra LR Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos, Saugomų teritorijų, Pajūrio juostos, Žemės įstatymų, UNESCO Pasaulinio kultūros ir gamtos paveldo globos konvencijos, Europos architektūros paveldo apsaugos, Europos archeologijos paveldo apsaugos, Europos kraštovaizdžio konvencijų, kitų tarptautinių susitarimų ir įsipareigojimų reglamentavimo objektai. Jūrinį paveldą taip pat reglamentuoja bei jo apsaugą įtakoja LR Jūros aplinkos apsaugos, Klaipėdos valstybinio jūrų uosto, Valstybės sienos ir jos apsaugos, Vandens įstatymai ir kiti jūrų teisės aktai. Šiuo metu Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra apibrėžta, kas yra jūrinis kultūros paveldas, kokie kultūros paveldo objektai galėtų būti jam priskirtini ir saugotini kaip tokio paveldo sudedamosios dalys. Valstybinė paminklosaugos komisija atkreipia dėmesį į tai, kad įvairių tarptautinių organizacijų (UNESCO, Europos tarybos), kurių narė yra Lietuva, teisės aktuose yra aiškiai įtvirtinta povandeninio kultūros paveldo sąvoka (angliškai „underwater cultural heritage“) ir samprata, todėl šios sąvokos integravimas į mūsų teisinę sistemą yra privalomas. Jūrinio kultūros paveldo sąvoka („maritime cultural heritage“) ir samprata tarptautiniu lygmeniu yra vartojama susiejant įvairių kategorijų kultūros paveldo objektus (kilnojamuosius ar nekilnojamuosius, esančius sausumoje, ant vandens, po vandeniu ar iš dalies apsemtus), kurių jungiamoji grandis yra jūra, formuojanti su ja susijusios bendruomenės kultūrinį identitetą. Jūrinio kultūros paveldo sąvoka Lietuvoje naudotina stiprinant visuomenės kaip jūrinės valstybės savimonę. Lietuvoje sparčiai populiarėja nardymas vidaus ir jūros pakrančių vandenyse, įsisavinamos modernios nardymo ir paieškos priemonės, kurios gali būti panaudotos kultūros vertybių grobstymui. Lietuvos povandeninio kultūros paveldo apsauga nėra aiškiai reglamentuota, nėra povandeninės archeologijos objektų paieškos, apskaitos, monitoringo ir pirminių tyrimų valstybinės programos. Įvykus pajūrio gyventojų tradicinės kultūros tęstinumo lūžiui ir tradiciniams amatams praradus savo reikšmę, nauju pajamų šaltiniu tampa specifiniai rekreaciniai jūros ištekliai, turizmas. Jūros ir krantų gamtos kompleksas, kultūrinis ir gamtinis kraštovaizdis yra neatsiejamas nuo visos kurortinės infrastruktūros. Turizmo ir rekreacinės veiklos plėtra neturėtų sukelti grėsmės gamtinėms ir kultūrinėms vertybėms, kurios yra vietinių gyventojų pajamų šaltiniais. Tačiau šiuo metu dėl pajūryje vykstančių paveldosauginiu požiūriu nesuvaldomų pokyčių kultūros paveldui kyla rimtų pavojų. Valstybinė paminklosaugos komisija, vadovaudamasi savo nuostatų 6 ir 7 straipsniais, nusprendžia:

1. Siūlyti Kultūros ministerijai sudaryti tarpinstitucinę darbo grupę kartu su nepriklausomais specialistais, kuri suformuluotų jūrinio kultūros paveldo sampratą ir parengtų jo koncepciją. Valstybinė paminklosaugos komisija mano, kad jūrinis kultūros paveldas – tai materialus, esantis lagūniniuose ežeruose, vidaus vandenyse, teritorinėje jūroje, gretutinėje zonoje bei krante, ir dvasinis kultūros paveldas, tiesiogiai susijęs su žmogaus veikla jūroje. Jūrinio kultūros paveldo sudedamosios dalys yra: povandeninis kultūros paveldas, pakrančių jūrinis kultūros paveldas ir marinistiniai kultūriniai kraštovaizdžiai.
2. Siūlyti Kultūros ministerijai inicijuoti UNESCO Povandeninio kultūros paveldo apsaugos konvencijos (UNESCO Convention on the Protection of the Underwater Cultural Heritage) ratifikavimą ar prisijungimą prie jos.
3. Atkreipti Susisiekimo ministerijos, Klaipėdos valstybinio jūrų uosto plėtojimo tarybos, Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos, Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direktorių tarybos dėmesį į tai, kad: 3.
4. Numatant keisti nuosavybės santykius Klaipėdos piliavietės teritorijoje, Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija privalo užtikrinti uosto kultūros vertybių išsaugojimą ir naudojimą. 3.
5. Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija privalo bendradarbiauti su atitinkamomis paveldosauginėmis ir mokslinėmis institucijomis, užtikrinant uosto kultūros vertybių išsaugojimą ir naudojimą, rengiant uosto plėtros projektus.
6. Sprendžiant Šventosios uosto atstatymo klausimus (remiantis Lietuvos Respublikos teritorijos bendruoju planu, Valstybės ilgalaikės raidos strategija), Kultūros vertybių apsaugos departamentui numatyti ten esančių kultūros vertybių inventorizavimo, jų žymėjimo ir atskleidimo pažintiniam turizmui priemones.
7. Įpareigoti Kultūros vertybių apsaugos departamentą įrašyti į valstybinę apskaitą (Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą) tyrėjų nustatytus povandeninės archeologijos objektus.
8. Priminti Klaipėdos, Neringos ir Palangos miestų, Šilutės, Klaipėdos ir Kretingos rajonų savivaldybėms bei Klaipėdos apskrities viršininkui, kad Lietuvos Respublikos teritorijos bendruoju planu yra nustatyta specializuoti šį regioną rekreacinės veiklos ir pažintinio turizmo plėtrai. Šios nuostatos įgyvendinimui, formuojant biudžetus, turi būti skiriamas tinkamas dėmesys kultūrinio turizmo ir rekreacinės veiklos išteklių apsaugai bei priežiūrai. VALSTYBINĖS PAMINKLOSAUGOS KOMISIJOS PIRMININKĖ GRAŽINA DRĖMAITĖ ______________