Laikinosios tyrimo komisijos dėl galimų grėsmių Lietuvos nacionaliniam

Laikinosios tyrimo komisijos dėl galimų grėsmių Lietuvos nacionaliniam LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO NARYS Kodas 8860529 Gedimino pr. 53, LT-2002 Vilnius Tel. (8~5) 2 396668 Faks. (8~5) 2 396750 El.p. Dailis.Barakauskas@lrs.lt ____________________________________________________________________________________ Laikinosios tyrimo komisijos dėl galimų grėsmių Lietuvos nacionaliniam saugumui komisijos nario Dailio Barakausko ATSKIROJI NUOMONĖ 2003-12-01 Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo 7 str. 5 dalimi, nesutinkantys su komisijos sprendimu komisijos nariai turi teisę pareikšti atskirąją nuomonę, kuri pridedama prie sprendimo. LR Seimas 2003 m. lapkričio mėn. 3 d. nutarimu Nr. IX-1802 nutarė sudaryti Laikinąją tyrimų komisiją dėl galimų grėsmių Lietuvos nacionaliniam saugumui (toliau tekste – Komisija). Šiuo nutarimu LR Seimas įpareigojo Komisiją ištirti ir priimti išvadą dėl galimų grėsmių Lietuvos nacionaliniam saugumui. Daroma išvada, kad LR Seimas įpareigojo Komisiją atsakyti jam, ar yra grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui. Pradėjusi darbą, Komisija jos narių valia patvirtino Komisijos viešųjų posėdžių darbo reglamentą. Pabrėžtina tai, kad Komisija netyrė klausimo dėl darbo tvarkos, kada yra tiriami duomenys, sudarantys valstybės paslaptį. LR Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo 7 str. 6 d. imperatyviai nustato, kad jeigu nagrinėjamas klausimas yra susijęs su valstybės paslaptimi, komisijos posėdžiai turi būti uždari visiems asmenims. Minėtas įstatymas nurodo, kad tiriami duomenys nebūtinai turi sudaryti valstybės paslaptį, bet gali būti susiję su valstybės paslaptimi, kas privalomai turi būti nagrinėjama uždarame Komisijos posėdyje. Nacionalinio saugumo klausimai nekvestionuojamai turi tiesioginį ryšį su valstybės paslaptimi. Manau, kad Komisija, nustatydama viešą Komisijos darbo tvarką, pažeidė Lietuvos Respublikos įstatymus ir prasilenkė su Konstitucija. LR Pagrindinės nacionalinio saugumo politikos nuostatos bei principai (patvirtinti LR nacionalinio saugumo pagrindų įstatymu Nr. VIII-49) nustato, kad vidaus politika dėl nacionalinio saugumo užtikrinimo turi būti grindžiama teisingumu ir teisėtumu. Vadinasi, teisėtumas teisingumo nustatyme turi būti būtinas elementas. Įstatymai nesuteikia išimčių, sudarančių teisinį pagrindą teisėtumui pažeisti, siekiant nustatyti teisingumą nacionalinio saugumo klausimų sprendime. Komisijos darbas, tiriant galimas grėsmes nacionaliniam saugumui, šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos įstatymus, todėl suponuojama išvada, kad Komisijos galutinis sprendimas pasižymi neteisėtumu. Kaip jau minėjau, LR Seimas nustatė Komisijai uždavinį atsakyti, ar yra grėsmės nacionaliniam saugumui. Komisija buvo suformuota remiantis Valstybės saugumo departamento pažyma “Dėl negatyvių tendencijų, keliančių grėsmę valstybės nacionaliniam saugumui”. Komisija, vykdydama LR Seimo pavedimą nustatė sekančias tyrimo kryptis: I. Prezidentas; II. Patarėjai; III. Kiti asmenys; IV. Teisinių dokumentų revizija ir tobulinimas. Šia mano atskira nuomone, Komisija, jos narių daugumos valia, nustatydama tyrimo kryptis, suteikė nepagrįstą prioritetą Prezidento klausimo svarstymui, t.y. atskleidė išankstinę daugumos narių nuomonę, kad grėsmių nacionaliniam saugumui svarstyme (pagal pateiktą Valstybės saugumo departamento pažymą) Prezidento atsakomybė yra svarbiausia aplinkybė, kuria remiantis galima daryti išvadą dėl grėsmių nacionaliniam saugumui realumo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Valstybės saugumo departamento pažymoje nėra net užsiminta apie Prezidento atsakomybę, ir jo veiklos, neva keliančios grėsmę valstybės nacionaliniam saugumui, nenustatyta. Be to, Prezidentas, kaip valstybės vadovas, apskritai nėra minimas minėtoje VSD pažymoje, ir nėra pateikiama Valstybės saugumo departamento išvadų, suponuojančių netiesioginį ar tiesioginį Prezidento ryšį su galimomis grėsmėmis nacionaliniam saugumui. Papildomai pabrėžtina tai, kad Valstybės saugumo departamento vadovas (M.Laurinkus) žodžiu pateiktuose paaiškinimuose LR Seimo posėdyje nurodė, kad Valstybės saugumo departamento pažymoje nėra nustatyta aplinkybių, kurių pagrindu galima būtų svarstyti Prezidento santykį su galimybe atsirasti grėsmėms nacionaliniam saugumui. VSD generalinis direktorius taip pat pabrėžė, kad jis neturi jokių įrodymų ir medžiagos, pagrindžiančios Prezidento neva keliamą grėsmę nacionaliniam saugumui. Darau išvadą, kad išankstinė daugumos Komisijos narių nuomonė dėl Prezidento sąsajų su neva atsiradusiomis grėsmėmis nacionaliniam saugumui, kuri yra nepagrįsta tiriamąja medžiaga, sudaro pagrindą manyti, kad Komisijos nustatytos Prezidento veiklos tyrimo kryptys yra neteisingos ir neatitinka Konstitucijos. Tokiu būdu Komisijos tyrimo veikla laikytina neteisėta. Atitinkamai negali būti teisėtos ar pagrįstos ir pačios Komisijos išvados. Pabrėžtina, kad turi būti įvertinti atskirų Komisijos narių vieši pasisakymai dėl būsimos išvados kaip nenaudingos Prezidentui. Ši aplinkybė objektyviai nedaro Komisijos veiklai teigiamo požymio. Tai yra labiau panašu į Komisijos veiklos, kaip atskiro proceso, prieštaravimą įstatymams. Komisija, nustatydama pirminę tyrimo kryptį tirti Prezidento klausimą, komisijos narių daugumos valia nutarė tirti Prezidento atsakomybę dėl patarėjų veiklos. Mano nuomone, šios aplinkybės tyrimas patvirtina, kad Komisija peržengė jos kompetencijos ribas, kadangi tam ji neturėjo teisės, nes Prezidentas negali būti laikomas atsakingu už jo patarėjų veiksmus. Be to, tai patvirtina, jog dauguma Komisijos narių turėjo išankstinę nuomonę dėl Prezidento atsakomybės, jų manymu, atsiradusioms grėsmėms. Kaip jau minėta, Komisijos veiklos tikslas (jo pagrindu buvo nustatyta Komisijos kompetencija) yra pateikti išvadą, ar yra grėsmių nacionaliniam saugumui. Prezidento atsakomybės už patarėjų veiklą tyrimas negali padėti atsakyti į klausimą dėl grėsmių nacionaliniam saugumui egzistavimo ir šių grėsmių realumo. Komisijai nesuteikta teisė nagrinėti klausimo, kas yra atsakingas už neva atsiradusias grėsmes saugumui. Tai klausimas, kuris gali būti nagrinėjamas tik pirmiau nustačius, ar ta grėsmė yra atsiradusi. Juolab kad asmenų atsakomybės klausimą gali ir turi spręsti ne Seimo komisija, o kitos institucijos. Atsakant klausimą dėl Prezidento teisinės atsakomybės galima daryti išvadą, kad iš pateiktų duomenų nėra pagrindo Lietuvos Respublikos Prezidento asmeninei atsakomybei atsirasti. Pabrėžtina, kad Seimo komisija neturi teisės vertinti Prezidento politinio pasitikėjimo klausimo ar laipsnio, nes Prezidentas nėra Seimo politinio (asmeninio) pasitikėjimo paskirtas pareigūnas, o visos tautos išrinktas valstybės vadovas. Juolab kad teisinę Prezidento atsakomybę tirti ir vertinti gali tik teisėsaugos institucijos bei esant LR Konstitucijoje numatytiems pagrindams – Seimo statuto nustatyta tvarka sudaryta Specialioji tyrimo komisija Prezidentui pateiktų kaltinimų pagrįstumui ir rimtumui ištirti bei išvadai dėl siūlymo pradėti apkaltos procesą parengti. Savo ruožtu ši Komisija, prioritetu pasirinkdama Prezidentą, pažeidė Seimo Statutą ir iš esmės viršijo Seimo jai suteiktus įgaliojimus. Juk Seimas jai pavedė įvertinti ne Prezidento ir jo patarėjų veiklą, bet ištirti neva kilusias grėsmes nacionaliniam saugumui pagal VSD pateiktą medžiagą. Iš pateiktų įrodymų matyti, kad Prezidentas, skirdamas patarėjus, laikėsi reikiamos procedūros, o apie tirtus savarankiškus ir nepriklausomus patarėjų veiksmus Prezidentas tinkamai informuotas nebuvo ir nurodymų, priešingų valstybės nacionaliniams interesams, patarėjams nedavė ir tuose veiksmuose, galimai nesiderinančiuose su pareigūno etika, nedalyvavo. Savo ruožtu nei moraliniai, nei teisės principai neleidžia smerkti ir kaltinti žmogaus už kito žmogaus savarankiškai ir savo iniciatyva atliktus veiksmus. Pabrėžtina, kad Komisijai yra pateikta Valstybės saugumo departamento pažyma, kuria Departamentas informavo LR Prezidentūrą, kad esminių duomenų, kurie sudarytų pagrindą priimti neigiamą sprendimą dėl R.Ačo leidimo dirbti su valstybės paslaptį sudarančia informacija, neturi. Taigi jei R.Ačas galėjo dirbti su valstybės paslaptimis ir iki pat jo darbo Prezidentūroje pabaigos VSD nesiėmė veiksmų atimti jam teisės dirbti su valstybės paslaptimi, tai ar negalima daryti išvados, kad R.Ačo veiksmai nesukėlė grėsmės nacionaliniam saugumui. Mano nuomone, ši aplinkybė iš esmės patvirtina, kad apie realią grėsmę nacionaliniam saugumui duomenų ir įrodymų nebuvo ir jų nėra. Priešingu atveju VSD vadovybė, nesiimdama aktyvių veiksmų, kad pašalintų atitinkamas grėsmes, pažeidė įstatymus ir pati sukėlė realų pavojų valstybės interesams, prestižui bei saugumui. Todėl nesant kitų faktų ar aplinkybių, tokių kaip Konstitucijos ar įstatymų pažeidimai, sudarančių galimą pagrindą teisinei Prezidento atsakomybei, pagrindo Prezidento atsakomybei nenustatyta. Iš tyrimo metu surinktos medžiagos matyti, kad yra pagrindas šių asmenų – A.Songailos, K.Komskio, V.Puodžiuko ir kt. – veiksmus traktuoti kaip pareigūno vardo žeminimą, tačiau galutinį įvertinimą atlikti gali tik atitinkamo pareigūno institucijos vadovas. Prezidentas savo ruožtu padarė išvadas dėl savo patarėjo R.Ačo, kuris jau nebedirba Prezidentūroje. Kitas išvadas turėjo padaryti kiti pareigūnai. Jei jie išvadų nepadarė, tai, matyt, jie nemano, kad tie pareigūnai pažeidė įstatymus ar žemina pareigūno vardą. Įdomu ar tai, kad minėtų pareigūnų veiksmai nesudaro pagrindo svarstyti jų tinkamumą pareigoms, tai gal šiuo atveju turėtų svarstyti ir jų vadovų atsakomybę? Pabrėžtina, kad R.Ačas šiuo metu nėra valstybės tarnautojas, todėl pastarojo kaip pareigūno veiksmai nėra ir negali būti vertinami. Komisija, vykdydamas LR Seimo valią, nevisapusiškai ir neišsamiai tyrė duomenis. Nevisapusiškas ir neišsamus aplinkybių ištyrimas sudaro neginčijamą pagrindą laikyti, kad galutinė Komisijos išvada yra ne tik, kad neteisėta, bet ir neteisinga. Tiesai, ir politinei, nustatyti būtina ištirti visas aplinkybes. Valstybės saugumo departamento pažymoje minimos aplinkybės, susijusios su korupcija. Konstitucinė santvarka yra vienas iš svarbiausių Nacionalinio saugumo objektų. Tai LR Seimas patvirtino Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymu. Manau, kad esant tyrimo medžiagoje duomenų apie korupcijos požymius valstybės tarnyboje, pirmiausia Komisija privalėjo ištirti aplinkybę, ar Lietuvos Respublikos institucijos, kurios pagal savo kompetenciją privalo tirti korupcinio pobūdžio nusikaltimus ar nusižengimus, yra pradėjusios, o gal ir baigusios tyrimus, susijusius su Valstybės saugumo pažymoje minimais faktais. Tačiau Komisija net nesikreipė į Specialiųjų tyrimų tarnybą su užklausimu pateikti turimą informaciją, susijusią su Valstybės saugumo departamento pažymoje nurodytais faktais, ar yra vykdomi tyrimai, ar yra priimtos išvados šiais klausimais. Vadovaujantis LR specialiųjų tyrimų tarnybos įstatymu, Specialiųjų tyrimų tarnyba yra institucija, kurios pagrindinė veiklos funkcija yra korupcinio pobūdžio veiklos tyrimas. Be to, VSD pažymoje buvo iškelti faktai, neva liudijantys neteisėtą įtaką privatizavimo procesams. Tačiau neaišku, kodėl Seimo komisija neva daromą įtaką privatizavimo procesams aiškinosi tik išsikvietusi Seimo socialliberalų frakcijos narį V.Uspaskichą, bet ne Valstybės turto fondo direktorių. Apskritai nesuprantama, kodėl Komisija Prezidento atžvilgiu elgėsi taip iššaukiamai, tuo parodydama nepagarbą Prezidento institucijai. Nesuprantama, kodėl Komisija nepateikė klausimų raštu, nors Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymas suteikia teisę gauti paaiškinimus raštu. Nesuprantami teiginiai, kad neva Prezidentas pavėlavo. Juk Prezidentas nuo pat pradžių prašė Komisiją pateikti klausimus raštu, į kuriuos buvo pasiryžęs atsakyti. O argumentai, kodėl jis prašė klausimų raštu, manau, pagrįsti ir teisėti, nes ir mes, Seimo komisijos nariai, privalome saugoti valstybės paslaptis. Manau, kad komisija tiesiog vengė išklausyti Prezidentą. Komisija, žinodama, kad Prezidentas, kuris gerbia įstatymus ir jų laikosi, saugos valstybės paslaptį ir viešame posėdyje jos negalės paviešinti, kvietė jį tik į viešą posėdį. Tokiu būdu Komisija pažeidė įstatymus ir, turėdama išankstinį nusistatymą, ignoravo Prezidentą, jo teisėtus prašymus, reikalavimus ir nevisapusiškai atliko tyrimą. Taip iš esmės buvo pažeista konstitucinė valstybės valdžių pusiausvyra. Taigi jos išvados negali būti laikomos pagrįstomis ir teisėtomis. LR Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo 3 str. įpareigoja Laikinąją komisiją išsiaiškinti ir nustatyti, ar buvo atlikti veiksmai, priimti sprendimai klausimais, kuriuose jai pavesta ištirti, taip pat išsiaiškinti kitas su tiriamuoju klausimu susijusias aplinkybes. Komisijos nustatytos aplinkybės turi būti patvirtintos dokumentais ar kitais įrodymais. Mano nuomone, Komisija nevisapusiškai vykdė aplinkybių tyrimą, nerodė reikiamos iniciatyvos rinkti papildomų įrodymų – tuo ji grubiai pažeidė minėtus LR Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo 3 str. reikalavimus. Šis grubus įstatymo pažeidimas verčia abejoti Komisijos galutinio sprendimo teisingumu ir teisėtumu. Pabrėžtina, kad kitų asmenų veikla (asociacija “XXI vek”, “Falkon Capital” ir kt.), jei ji išties kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, yra teisėsaugos institucijų tyrimų ir atitinkamo reagavimo objektas. Seimo komisija negali imtis teisingumo vykdymo funkcijos, nes tai būtų grubus konstitucinio valdžių padalijimo principo pažeidimas. Seimo komisija gali tik įvertinti faktus ir atitinkamą medžiagą perduoti teisėsaugos institucijoms, kurios ir turi imtis atitinkamų veiksmų, jei tie faktai kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Nustačius, kad nacionaliniam saugumui grėsmę gali kelti įstatymų netobulumas, Seimo laikinoji komisija gali inicijuoti įstatymų pataisas. Tačiau pati vykdyti teisingumo negali ir neturi teisės. Savo ruožtu Seimo komisija, teisiškai vertindama faktus (tą įpareigoja daryti Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo 8 str. 1 d.), negali remtis vien tik prielaidomis, spėjimais apie kitų asmenų galimą įtaką tam tikriems pareigūnams ar procesams. Juk teisinis vertinimas reiškia, kad visi faktai, visos grėsmės turi būti įrodytos leistinais įrodymais. Nesant pakankamai įrodymų galima atkreipti atitinkamų institucijų dėmesį, kad jos pratęstų ar pradėtų tyrimą ir rinktų atitinkamus įrodymus. Vertindamas aukščiau išdėstytas aplinkybes ir atižvelgdamas į: 1. Komisijos veiklos esminių krypčių neteisėtumą ir tendencingumą; 2. Komisijos pirmininko ir kai kurių narių išankstinės nuomonės atskleidimą; 3. Komisijos veiklos kompetencijos viršijimą; 4. neišsamų ir nevisapusišką aplinkybių ištyrimą; darau išvadą, jog nėra pagrindo teigti, kad yra grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui. Komisijos išvados yra neteisėtos ir nepagrįstos. Su pagarba, Komisijos narys Dailis Alfonsas Barakauskas