← Lietuva

LIETUVOS RESPUBLIKOS APLINKOS MINISTRO Į S A K Y M A S DĖL APLINKOS APSAUGOS NORMATYVINIŲ DOKUMENTŲ LAND 58:2003 IR LAND

LIETUVOS RESPUBLIKOS APLINKOS MINISTRO Į S A K Y M A S DĖL APLINKOS APSAUGOS NORMATYVINIŲ DOKUMENTŲ LAND 58:2003 IR LAND 59:2003 PATVIRTINIMO 2003 m. gruodžio 5 d. Nr. 624 Vilnius Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos nuostatų (Žin., 1998, Nr. 84-2353; 2002, Nr. 20-766) 6.8 punktu, 1. T v i r t i n u šiuos aplinkos apsaugos normatyvinius dokumentus: 1.1. LAND 58:2003 Vandens kokybė. Fosforo nustatymas. Spektrometrinis metodas, vartojant amonio molibdatą (pridedama); 1.2. LAND 59:2003 Vandens kokybė. Azoto nustatymas. I dalis. Oksidacinio mineralinimo peroksodisulfatu metodas (ISO 11905-1:1997) (pridedama). 2. N u s t a t a u, kad aplinkos apsaugos normatyviniai dokumentai LAND 58:2003 ir LAND 59:2003 įsigalioja nuo 2004 m. balandžio 1 d. 3. N u s t a t a u, kad šie aplinkos apsaugos normatyviniai dokumentai privalomi juridiniams ir fiziniams asmenims, nustatyta tvarka atliekantiems aplinkos tyrimus. Aplinkos Ministras Arūnas Kundrotas PATVIRTINTA Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. 624 Vandens kokybė. Fosforo nustatymas. Spektrometrinis metodas, vartojant amonio molibdatą LAND 58:2003 Šis normatyvinis dokumentas taikomas tirpiems ir netirpiems įvairių formų fosforo junginiams nustatyti gruntiniame, paviršiniame vandenyje ir nuotekose. 1. Taikymo sritis Šiame normatyviniame dokumente aprašytais metodais nustatomi: - ortofosfatas (žr. 3 skyrių); - ortofosfatas po ekstrakcijos tirpikliu (žr. 4 skyrių); - hidrolizuojamieji fosfatai plius ortofosfatas (žr. 5 skyrių); - bendrasis tirpusis fosforas ir bendrasis fosforas po suardymo (žr. 6 ir 7 skyrius). Metodai taikomi įvairiems vandenims, įskaitant jūros vandenį ir nuotekas. Neskiedžiant mėginio galima nustatyti fosforo koncentracijas nuo 0,005 mg/l iki 0,8 mg/l. Taikant ekstrakcijos tirpikliu procedūrą galima nustatyti mažesnes fosforo koncentracijas, aptikimo riba apytikriai yra 0,0005 mg/l. Kai kurie žinomi trukdžiai pateikti B priede. Gali būti ir kiti trukdžiai, todėl, jei nustatoma, kad jie egzistuoja, rekomenduojama juos pašalinti. 2. Principas Rūgščioje terpėje ortofosfato jonai reaguoja su molibdato ir stibio jonais sudarydami stibio fosfomolibdato kompleksą. Redukavus šį kompleksą askorbo rūgštimi, susidaro intensyvios mėlynos spalvos molibdeno kompleksas. Matuojant šio komplekso absorbciją, nustatoma ortofosfato koncentracija. Polifosfatai ir kai kurie organiniai fosforo junginiai yra nustatomi vykdant hidrolizę sieros rūgštimi, kurios metu susidaro ortofosfatai, reaguojantys su molibdatu. Didelė dalis organinių fosforo junginių mineralizuojant persulfatu paverčiami ortofosfatais. Jei reikalingas stipresnis apdorojimas, tada mineralizacijai naudojamos sieros ir azoto rūgštys. 3. Ortofosfato kiekio nustatymas 3.1 Reagentai 3.1.1 Bendrosios nuostatos Analizei vartoti tik pripažinto analizinio grynumo laipsnio reagentus ir distiliuotą vandenį, turintį nežymų fosfato kiekį lyginant su mažiausia nustatoma koncentracija mėginiuose. Mažiems fosfato kiekiams nustatyti rekomenduojama vartoti stiklinėje aparatūroje du kartus distiliuotą vandenį. 3.1.2 Sieros rūgšties tirpalas, c (H2SO4) = 9 mol/l. Į 2 litrų cheminę stiklinę įpilti 500 ml ± 5 ml vandens. Nuolat maišant ir šaldant įpilti 500 ml ± 5 ml sieros rūgšties, r = 1,84 g/ml. Gerai sumaišyti ir atšaldyti iki kambario temperatūros. 3.1.3 Sieros rūgšties tirpalas, c (H2SO4) = 4,5 mol/l. Į 2 litrų cheminę stiklinę įpilti 500 ml ± 5 ml vandens. Nuolat maišant ir šaldant įpilti 500 ml ± 5 ml sieros rūgšties (žr. 3.1.2). Gerai sumaišyti ir atšaldyti iki kambario temperatūros. 3.1.4 Sieros rūgšties tirpalas, c (H2SO4) = 2 mol/l. Į 1 litro cheminę stiklinę įpilti 300 ml ± 3 ml vandens. Nuolat maišant ir šaldant atsargiai įpilti 110 ml ± 2 ml sieros rūgšties tirpalo (žr. 3.1.2). Skiesti vandeniu iki 500 ml ± 2 ml ir gerai sumaišyti. 3.1.5 Natrio hidroksido tirpalas, c (NaOH) = 2 mol/l. 80 g ± 1 g natrio hidroksido ištirpinti vandenyje, atšaldyti ir skiesti juo iki 1 litro. 3.1.6 Askorbo rūgšties tirpalas, r = 100 g/l. Ištirpinti 10 g ± 0,5 g askorbo rūgšties (C6H8O6) 100 ml ± 5 ml vandens. PASTABA. Tirpalas, laikomas šaldytuve tamsaus stiklo butelyje, išlieka nepakitęs 2 savaites ir gali būti vartojamas tol, kol yra bespalvis. 3.1.7 Rūgštinis molibdatas, I tirpalas. Ištirpinti 13 g ± 0,5 g amonioheptamolibdato tetrahidrato [(NH4)6Mo7O24×4H2O] 100 ml ± 5 ml vandens. Ištirpinti 0,35 g ± 0,05 g kalioantimoniltartrato hemihidrato [K(SbO)C4H4O6×1/2H2O] 100 ml ± 5 ml vandens. Molibdato tirpalą pastoviai maišant supilti į 300 ml ± 5 ml sieros rūgšties tirpalą (žr. 3.1.2). Įpilti tartrato tirpalą ir viską gerai sumaišyti. PASTABA. Reagentas, laikomas tamsaus stiklo butelyje, išlieka nepakitęs mažiausiai 2 mėnesius. 3.1.8 Rūgštinis molibdatas, II tirpalas. Į 70 ml ± 5 ml vandens įpilti 230 ml ± 0,5 ml sieros rūgšties (žr. 3.1.2) ir ataušinti. Ištirpinti 13g ± 0,5 g amonioheptamolibdato tetrahidrato [(NH4)6Mo7O24×4H2O] 100 ml ± 5 ml vandens ir, supylus į rūgšties tirpalą, gerai sumaišyti. Ištirpinti 0,35 g ± 0,05 g kalioantimoniltartrato hemihidrato [K(SbO)C4H4O6×1/2H2O] 100 ml ± 5 ml vandens. Supilti į molibdato – rūgšties tirpalą ir gerai sumaišyti. Šis reagentas naudojamas, kai mėginys yra parūgštintas sieros rūgštimi (žr. 3.1.3), (žr. 5, 6 ir 7 skyrius). PASTABA. Reagentas, laikomas tamsaus stiklo butelyje, išlieka nepakitęs mažiausiai 2 mėnesius. 3.1.9 Spalvą – drumstumą kompensuojantis tirpalas. Sumaišyti dvi dalis (pagal tūrį) sieros rūgšties (žr. 3.1.3) ir vieną dalį (pagal tūrį) askorbo rūgšties tirpalo (žr. 3.1.6). PASTABA. Reagentas, laikomas šaldytuve tamsaus stiklo butelyje, išlieka nepakitęs kelias savaites. 3.1.10 Natrio tiosulfato pentahidrato tirpalas, r = 12,0 g/l. Ištirpinti 1,20 g ± 0,05 g natrio tiosulfato pentahidrato (Na2S2O3·5H2O) 100 ml ± 5 ml distiliuoto vandens. Tirpalą konservuoti pridedant 0,05 g ± 0,005 g bevandenio natrio karbonato (Na2CO3). PASTABA. Reagentas, laikomas tamsaus stiklo butelyje, išlieka nepakitęs mažiausiai 4 savaites. 3.1.11 Ortofosfato pagrindinis standartinis tirpalas, r = 50 mg/l. 105 oC temperatūroje išdžiovinti iki pastovios masės kelis gramus kalio dihidrofosfato. 1 000 ml matavimo kolboje apytikriai 800 ml ± 10 ml vandens ištirpinti 0,2197 g ± 0,0002 g kalio dihidrofosfato (KH2PO4). Įpilti 10 ml ± 0,5 ml sieros rūgšties (žr. 3.1.2) ir skiesti vandeniu iki žymės. PASTABA. Šis tirpalas, laikant užkimštame stikliniame butelyje, išlieka nepakitęs mažiausiai 3 mėnesius. Rekomenduojama laikyti šaldytuve, maždaug 4 oC temperatūroje. 3.1.12 Ortofosfato standartinis tirpalas, r = 2 mg/l. Į 500 ml matavimo kolbą pipete įpilti 20 ml ± 0,01 ml ortofosfato pagrindinio standartinio tirpalo (žr. 3.1.11). Skiesti vandeniu iki žymės ir gerai sumaišyti. Tirpalą ruošti prieš pat naudojimą. PASTABA. Šio tirpalo 1 ml yra 2 mg P. 3.1.13 Druskos rūgštis, r(HCl) = 1,12 g/ml. 3.1.14 Druskos rūgštis, c(HCl) = 2 mol/l. Į 500 ml ± 10 ml vandens įpilti 200 ml ± 10 ml druskos rūgšties (žr. 3.1.13). Sumaišyti ir atšaldyti iki kambario temperatūros. Skiesti vandeniu iki 1 000 ml. 3.2 Prietaisai 3.2.1 Spektrometras, prizmės, grotelės arba filtrinio tipo, pritaikytas nuo 10 mm iki 50 mm optinio kelio ilgio kiuvetėms. Pasirinktas spektrometras turi būti tinkamas absorbcijai matuoti matomoje ir artimoje infraraudonojoje spektro srityse, jautriausias bangos ilgis yra 880 nm, bet, jei priimtinas mažesnis jautris, absorbcija gali būti matuojama esant 700 nm bangos ilgiui. PASTABA. Metodo aptikimo ribą galima sumažinti, jei spektrometras yra pritaikytas matavimams su 100 mm optinio kelio ilgio kiuvetėmis. 3.2.2 Filtravimo įranga, su membraniniais filtrais, kurių porų dydis – 0,45 mm. 3.2.3 Stiklinių indų paruošimas Prieš naudojimą visi stikliniai indai turi būti išplauti apytikriai nuo 40 oC iki 50 oC temperatūros druskos rūgštimi (žr. 3.1.14) ir kruopščiai išskalauti vandeniu. Nenaudoti detergentų, turinčių fosfato. Pageidautina naudoti stiklinius indus, skirtus tik fosforui nustatyti. Panaudotus indus išplauti taip, kaip aprašyta aukščiau ir laikyti uždengtus. Stiklinius indus, naudotus spalvai išryškinti, išskalauti natrio hidroksido tirpalu (žr. 3.1.5) tam, kad pasišalintų spalvoto komplekso, kuris turi tendenciją plona plėvele padengti stiklinių indų sieneles, nuosėdos. 3.3 Mėginiai ir jų ėmimas 3.3.1 Mėginių ėmimas Laboratorinius mėginius imti į polietileno, polivinilchlorido, o geriausiai į stiklinius butelius. Esant mažoms fosfato koncentracijoms, naudoti stiklinius butelius. 3.3.2 Tiriamojo mėginio paruošimas Laboratorinį mėginį (žr. 3.3.1) nufiltruoti per keturias valandas po ėmimo. Jei mėginys buvo laikomas šaltai, tai, prieš filtruojant, jį palaikyti kambario temperatūroje. Membraninius filtrus, kurių porų dydis 0,45 mm, praplauti 200 ml pašildytu nuo 30 oC iki 40 oC vandeniu, norint pašalinti iš jų laisvą fosfatą. Gautą filtratą išpilti. Filtruoti mėginį ir pirmuosius 10 ml filtrato išpilti. Likusį filtratą surinkti į švarų, sausą stiklinį butelį ir tuoj pat naudoti ortofosfato nustatymui (žr. 3.4.4). Jei filtrato pH yra mažiau 3 arba daugiau 10 vienetų, tai pH reikia sureguliuoti, naudojant natrio hidroksido tirpalą (žr. 3.1.5) arba sieros rūgštį (žr. 3.1.4). 1 PASTABA. Filtravimo laikas neturėtų viršyti 10 minučių, priešingu atveju naudoti didesnio diametro filtrą. 2 PASTABA. Membraniniai filtrai turėtų būti patikrinti, ar nėra užteršti fosforu arba praplauti kaip aprašyta aukščiau. Pramoniniu būdu gaminami neturintys fosforo filtrai taip pat turėtų būti praplauti. 3.4 Procedūra 3.4.1 Tiriamoji dala Maksimalus tiriamosios dalos tūris yra 40 ml. Esant maksimaliam tiriamosios dalos tūriui (40

  1. ml)ir naudojant 10 mm optinio kelio ilgio kiuvetę, galima nustatyti ortofosfato koncentracijas iki rP = 0,8 mg/l. Didesnėms fosfato koncentracijoms nustatyti, kaip nurodyta 1 lentelėje, reikėtų imti mažesnius tiriamosios dalos tūrius. Mažos fosfato koncentracijos gali būti nustatomos matuojant absorbciją 40 mm arba 50 mm optinio kelio ilgio kiuvetėmis. 1 lentelė. Mėginio tūriai ir koncentracijos Ortofosfato koncentracija, mg/l Tiriamosios dalos tūris, ml Kiuvetės optinio kelio ilgis, mm 0,0 iki 0,8 0,0 iki 1,6 0,0 iki 3,2 0,0 iki 6,4 40,0 20,0 10,0 5,0 10 10 10 10 0,0 iki 0,2 40,0 40 arba 50 3.4.2 Tuščiasis tyrimas Lygiagrečiai su mėginio tyrimu atlikti ir tuščiąjį tyrimą ta pačia eiga, vartojant tuos pačius visų reagentų kiekius kaip mėginio tyrimui, tik pakeičiant tiriamąją dalą vandeniu. 3.4.3. Kalibravimas 3.4.3.1 Kalibracinių tirpalų ruošimas Į 50 ml matavimo kolbutes pipete įpilti 1,0; 2,0; 3,0; 4,0; 5,0; 6,0; 7,0; 8,0; 9,0 ir 10,0 ml ortofosfato standartinio tirpalo (žr. 3.1.12). Kiekvienos kolbutės turinį skiesti vandeniu apytikriai iki 40 ml. Šiuose tirpaluose ortofosfato koncentracija yra nuo rP = 0,05 mg/l iki 0,5 mg/l. Atlikti kalibravimą ir kitiems 1 lentelėje nurodytiems fosfatų koncentracijų intervalams. 3.4.3.2 Spalvos išryškinimas Į kiekvieną kolbutę maišant įpilti po 1 ml askorbo rūgšties tirpalo (žr. 3.1.6) ir po 2 ml rūgštinio amonio molibdato I tirpalo (žr. 3.1.7). Skiesti vandeniu iki žymės ir gerai sumaišyti. 3.4.3.3 Spektrometriniai matavimai Tarp 10 min. – 30 min. kiekvieno tirpalo absorbciją matuoti spektrometru (žr. 3.2.1) esant 880 nm bangos ilgiui arba, jei priimtinas mažesnis jautris, esant 700 nm bangos ilgiui, palyginamuoju tirpalu naudoti vandenį. 3.4.3.4 Kalibracinės kreivės sudarymas Nubrėžti absorbcijos priklausomybės nuo kalibraciniuose tirpaluose esančios fosforo koncentracijos miligramais litrui kreivę. Santykis tarp absorbcijos ir koncentracijos yra linijinis. Nustatyti kreivės polinkį. Laikas nuo laiko patikrinti kreivės linijiškumą, ypatingai jei naudojami naujos partijos reagentai. Lygiagrečiai su kiekviena mėginių serija analizuoti paruoštą kalibracinį tirpalą. 3.4.4 Nustatymas 3.4.4.1 Spalvos išryškinimas Į 50 ml matavimo kolbutę pipete įpilti pasirinktą tiriamosios dalos tūrį ir, jei reikia, skiesti iki 40 ml ± 2 ml vandeniu. Tęsti procedūrą, kaip nurodyta 3.4.3.2. Jei tiriamajame mėginyje yra arsenato, jis natrio tiosulfatu rūgštinėje terpėje turi būti redukuojamas iki arsenito. Žemiau pateiktu būdu arsenatas kiekybiškai redukuojamas iki arsenito, kai arsenato koncentracija yra net iki 2 mg/l As. Į 50 ml matavimo kolbutę pipete įpilti tiriamojo mėginio, maksimalus jo tūris – 40 ml. Įpilti 1 ml askorbo rūgšties tirpalo (žr. 3.1.6) ir 1 ml tiosulfato tirpalo (žr. 3.1.10). Sumaišyti ir leisti redukcijai vykti 10 min ± 1 min. Įpilti rūgštinio molibdato II tirpalo (žr. 3.1.8). Skiesti vandeniu iki žymės, gerai sumaišyti ir toliau atlikti procedūrą kaip aprašyta papunktyje 3.4.4.2. 1 PASTABA. Jei tiriamasis mėginys yra drumstas ar spalvotas, rekomenduojama žemiau aprašyta procedūra. Į atmatuotą tiriamosios dalos tūrį įpilti 3 ml drumstumą-spalvą kompensuojančio reagento (žr. 3.1.9). Skiesti vandeniu iki 50 ml ir išmatuoti absorbciją. Šio tirpalo absorbcijos vertę atimti iš išmatuotos pagal 3.4.3.3 aprašymą absorbcijos vertės. 2 PASTABA. Išmatuota absorbcija esant 700 nm bangos ilgiui netenka 30 % jautrio, lyginant su išmatuota absorbcija, esant 880 nm bangos ilgiui. 3.4.4.2 Spektrometriniai matavimai Žr. 3.4.3.3. Jei mėginys dėl arsenato trukdžių buvo paveiktas tiosulfatu, absorbciją reikia išmatuoti per 10 minučių, priešingu atveju spalva išbluks. 3.5 Rezultatų išraiška 3.5.1 Skaičiavimas Ortofosfato koncentraciją, rP, miligramais litrui, apskaičiuoti pagal lygtį: ; čia: A tiriamosios dalos absorbcijos vertė; Ao tuščiojo mėginio absorbcijos vertė; f kalibracinės kreivės polinkis (3.4.3.4) litrais miligramui; Vmax tūris, iki kurio skiedžiama tiriamoji dala, mililitrais; Vs paimtas analizei tiriamosios dalos tūris, mililitrais. Fosforo koncentraciją pateikti žemiau nurodytu būdu, bet ne daugiau kaip trimis reikšminiais skaičiais: rP < 0,1 mg/l ± 0,001 mg/l; 10 mg/l ± 0,01 mg/l > rP ³ 0,1 mg/l ± 0,01 mg/l; rP ³ 10 mg/l ± 0,1 mg/l. 3.5.2 Glaudumas A.1 lentelėje pateikti glaudumo duomenys buvo gauti 16 laboratorijų tarplaboratoriniame bandyme. PASTABA. Apie trukdžius žiūrėti B priedą. 3.6 Tyrimo ataskaita Tyrimo ataskaitoje turi būti pateikiama ši informacija:
  2. a)būtina informacija visiškam mėginio identifikavimui;
  3. b)nuoroda į šį normatyvinį dokumentą;
  4. c)nuoroda į naudotą metodą;
  5. d)gauti rezultatai;
  6. e)detalus aprašymas bet kokių veiksmų, neaprašytų šiame skyriuje ir galėjusių įtakoti rezultatus. 4. Ortofosfato nustatymas, išekstrahavus tirpikliu Šis metodas gali būti taikomas tik, kai ortofosfato koncentracija mėginyje yra mažesnė už 0,01 mg/l P. Metodas ypač tinka jūros vandeniui. 4.1 Reagentai Naudojami 3.1.6 ir 3.1.7 pateikti reagentai ir papildomai: 4.1.1 1-heksanolis (C6H13OH). 4.1.2 Etanolis (C2H5OH). 4.1.3 Standartinis ortofosfato tirpalas, r = 0,5 mg/l P. Pipete pamatuoti 5 ml ± 0,01 ml pagrindinio ortofosfato standartinio tirpalo (žr. 3.1.11) ir supilti į 500 ml matavimo kolbą. Skiesti vandeniu iki žymės ir gerai sumaišyti. Tirpalą ruošti vartojimo dieną. 4.2 Mėginiai ir jų ėmimas Žiūrėti 3.3. 4.3 Procedūra 4.3.1 Tiriamoji dala Į 500 ml dalijamąjį piltuvą įpilti matavimo cilindru pamatuoto 350 ml ± 5 ml tiriamojo mėginio (žr. 3.3). 4.3.2 Tuščiasis tyrimas Lygiagrečiai su mėginio tyrimu atlikti ir tuščiąjį tyrimą ta pačia eiga, vartojant tuos pačius visų reagentų kiekius kaip mėginio tyrimui, tik vietoje tiriamosios dalos imti 350 ml distiliuoto vandens. 4.3.3 Kalibravimas 4.3.3.1 Kalibracinių tirpalų paruošimas Į penkis atskirus 500 ml talpos dalijamuosius piltuvus įpilti po 300 ml ± 10 ml vandens. Mikrobiurete į kiekvieną jų įpilti atitinkamai 1,4 ml; 2,8 ml; 4,2 ml; 5,6 ml ir 7,0 ml standartinio ortofosfato tirpalo (žr. 4.1.3). Kiekvieno dalijamojo piltuvo turinį skiesti vandeniu iki 350 ml ± 10 ml ir užkimšus sumaišyti. Gaunama eilė standartinių tirpalų, kuriuose ortofosfatų koncentracijos, rp, atitinkamai yra 0,002 mg/l; 0,004 mg/l; 0,006 mg/l; 0,008 mg/l ir 0,01 mg/l. 4.3.3.2 Spalvos išryškinimas Į kiekvieną dalijamąjį piltuvą maišant įpilti 7,0 ml ± 0,1 ml askorbo rūgšties tirpalo (žr. 3.1.6) ir 14,0 ml ± 0,1 ml rūgštinio molibdato I tirpalo (žr. 3.1.7). Po 15 minučių į kiekvieną dalijamąjį piltuvą įpilti 40,0 ml ± 0,1 ml 1-heksanolio (žr. 4.1.1) ir užkimšus 1 minutę energingai kratyti. Po to leisti fazėms atsiskirti. Iš kiekvieno dalijamojo piltuvo viršutinio sluoksnio pipete paimti po 30 ml ± 0,01 ml 1-heksanolio ekstraktų ir supilti juos į sausas 50 ml matavimo kolbutes. Į kiekvieną kolbutę įpilti po 1,0 ml ± 0,2 ml etanolio (žr. 4.1.2) ir skiesti 1-heksanoliu iki žymės. 4.3.3.3 Spektrometriniai matavimai Kiekvieno 1-heksanolio tirpalo absorbciją matuoti esant 680 nm bangos ilgiui ir naudojant 40 mm arba 50 mm optinio kelio ilgio kiuvetes. Palyginamuoju tirpalu naudoti 1-heksanolį. 4.3.3.4 Kalibracinės kreivės sudarymas Brėžti absorbcijos priklausomybės nuo fosforo koncentracijos kalibraciniuose tirpaluose, miligramais litrui, kreivę. Nustatyti kreivės polinkį. Laikas nuo laiko patikrinti kreivės linijiškumą, ypač jei naudojami naujos partijos reagentai. 4.3.4 Nustatymas 4.3.4.1 Spalvos išryškinimas Tiriamąsias dalas (žr. 4.3.1) analizuoti taip, kaip aprašyta 4.3.3.2. 4.3.4.2 Spektrometriniai matavimai Žiūrėti 4.3.3.3. 4.4 Rezultatų išraiška Ortofosfato koncentraciją, rp, išreikštą miligramais litrui, apskaičiuoti pagal lygtį: ; čia: A tiriamosios dalos absorbcijos vertė; Ao tuščiojo mėginio absorbcijos vertė; f kalibracinės kreivės polinkis, litrais miligramui. Rezultus pateikti 0,0001 mg/l tikslumu, vertes žemiau 0,0005 mg/l pateikti kaip rp < 0,0005 mg/l. PASTABA Apie trukdžius žiūrėti B priedą. 4.5 Tyrimo ataskaita Tyrimo ataskaitoje turi būti pateikiama ši informacija:
  7. a)būtina informacija visiškam mėginio identifikavimui;
  8. b)nuoroda į šį normatyvinį dokumentą;
  9. c)nuoroda į naudotą metodą;
  10. d)gauti rezultatai;
  11. e)detalus aprašymas bet kokių veiksmų, neaprašytų šiame skyriuje ir galėjusių įtakoti rezultatus. 5. Hidrolizuojamųjų fosfato ir ortofosfato nustatymas 5.1 Reagentai Naudoti reagentus, nurodytus 3.1.3, 3.1.6, 3.1.7 ir 3.1.8. 5.2 Prietaisai Žiūrėti 3.2. 5.3 Mėginiai ir jų ėmimas 5.3.1 Mėginių ėmimas Žiūrėti 3.3.1. 5.3.2 Tiriamojo mėginio paruošimas Mėginį (žr. 3.3.1) filtruoti, kaip aprašyta 3.3.2, ir analizuoti kiek galima greičiau po jo ėmimo. Jei mėginys buvo laikomas šaltai, tai prieš filtruojant palaikyti jį kambario temperatūroje. Į 100 ml filtruoto mėginio įpilti 1 ml sieros rūgšties tirpalo (žr. 3.1.3), pH turi būti maždaug 1. Iki analizės filtratą laikyti šaltai ir tamsoje. 5.4 Procedūra 5.4.1 Tiriamoji dala Priklausomai nuo numatomos fosfato koncentracijos mėginyje (žr. 1 lentelę) į konusinę kolbutę pipete įpilti tiriamojo mėginio (žr. 5.3.2), maksimalus jo tūris – 40 ml. Jei reikia, praskiesti iki 40 ml ± 2 ml vandeniu. Parūgštinti sieros rūgštimi (žr. 3.1.3) iki pH<1 ir atsargiai virinti apie 30 minučių. Laikas nuo laiko įpilti vandens, kad tūris būtų nuo 25 ml iki 35 ml. Atšaldžius sureguliuoti pH tarp 3 ir 10 vienetų natrio šarmo tirpalu (žr. 3.1.5) arba sieros rūgštimi (žr. 3.1.4). Perpilti į 50 ml matavimo kolbutę ir skiesti vandeniu maždaug iki 40 ml. Parūgštintą filtratą uždarytame buteliuke galima mineralizuoti autoklave nuo 115 oC iki 120 oC temperatūroje apie 30 minučių. 5.4.2 Tuščiasis tyrimas Lygiagrečiai su analizuojamu mėginiu atlikti tuščiajį tyrimą ta pačia eiga, vartojant tuos pačius visų reagentų kiekius kaip mėginio tyrimui, tik vietoje tiriamosios dalos imti vandenį, parūgštintą kaip ir tiriamoji dala. 5.4.3 Kalibravimas 5.4.3.1 Kalibracinių tirpalų paruošimas Į 50 ml konusines kolbutes pipete įpilti 1,0 ml; 2,0 ml; 3,0 ml; 4,0 ml; 5,0 ml; 6,0 ml; 7,0 ml; 8,0 ml; 9,0 ml ir 10,0 ml ortofosfato standartinio tirpalo (žr. 3.1.12). Skiesti vandeniu iki 40 ml ± 2 ml. Šiuose tirpaluose ortofosfato koncentracija yra nuo rP = 0,05 mg/l iki 0,5 mg/l. Atlikti kalibravimą ir kituose fosfato koncentracijų intervaluose, nurodytuose 1 lentelėje. Kiekvieną tirpalą paruošti kaip nurodyta 5.4.1 pradedant nuo „Parūgštinti sieros rūgštimi (žr. 3.1.3) iki pH<1 ir atsargiai virinti apie 30 min“. Tęsti kaip aprašyta 5.4.1. 5.4.3.2 Spalvos išryškinimas Į kiekvieną kolbutę maišant įpilti po 1 ml askorbo rūgšties tirpalo (žr. 3.1.6) ir po 2 ml rūgštinio molibdato II tirpalo (žr. 3.1.8). Skiesti vandeniu iki žymės. 5.4.3.3 Spektrometriniai matavimai Žiūrėti 3.4.3.3. 5.4.3.4 Kalibracinės kreivės sudarymas Žiūrėti 3.4.3.4. 5.4.4 Nustatymas 5.4.4.1 Spalvos išryškinimas Atlikti procedūrą, kaip nurodyta 5.4.3.2, naudojant tiriamąją dalą (5.4.1). 5.4.4.2 Spektrometriniai matavimai Žiūrėti 3.4.3.3. 5.5 Rezultatų išraiška 5.5.1 Skaičiavimas Ortofosfato plius hidrolizuojamojo fosfato koncentraciją, rP, išreikštą miligramais litrui, apskaičiuoti pagal lygtį: čia: A tiriamosios dalos absorbcijos vertė; Ao tuščiojo mėginio absorbcijos vertė; f kalibracinės kreivės polinkis (žr. 3.4.3.4), litrais miligramui; Vmax maksimalus tūris, iki kurio praskiesta tiriamoji dala, mililitrais; Vs paimtas analizei tiriamojo mėginio tūris mililitrais. Fosfatų koncentraciją pateikti žemiau nurodytu būdu, bet ne daugiau kaip trimis reikšminiais skaičiais: rP < 0,1 mg/l ± 0,001 mg/l; 10 mg/l ± 0,01 mg/l > rP ³ 0,1 mg/l ± 0,01 mg/l; rP ³ 10 mg/l ± 0,1 mg/l. 5.5.2 Glaudumas A.2 lentelėje pateikti glaudumo duomenys buvo gauti 15 laboratorijų tarplaboratoriniame bandyme. (Žiūrėti taip pat A.1 lentelę). PASTABA. Apie trukdžius žiūrėti B priede. 5.6 Tyrimo ataskaita Tyrimo ataskaitoje turi būti pateikiama ši informacija:
  12. a)būtina informacija visiškam mėginio identifikavimui;
  13. b)nuoroda į šį normatyvinį dokumentą;
  14. c)nuoroda į naudotą metodą;
  15. d)gauti rezultatai;
  16. e)detalus bet kokių neaprašytų šiame skyriuje ir galėjusių įtakoti rezultatus veiksmų aprašymas. 6. Bendrojo fosforo kiekio nustatymas, oksidavus peroksodisulfatu 6.1 Reagentai Naudoti reagentus, nurodytus 3.1.3, 3.1.6, 3.1.8 ir 3.1.10, ir dar: 6.1.1 Kalio peroksodisulfato tirpalas Į 100 ml ± 5 ml vandens įberti 5 g ± 0,1 g kalio peroksodisulfato (K2S2O8) ir maišant ištirpinti. PASTABA. Tirpalas išlieka nepakitęs mažiausiai dvi savaites, jeigu šis persotintasis tirpalas laikomas kambario temperatūroje, tamsiame borosilikatinio stiklo butelyje ir yra apsaugotas nuo tiesioginių saulės spindulių. 6.2 Prietaisai Žiūrėti 3.2 ir dar: 6.2.1 Borosilikatiniai indeliai, 100 ml talpos, su stikliniais kamščiais, stipriai užspaudžiamais metaliniais gnybtais (bendrojo fosforo nustatymui taikant persulfato metodą autoklave), taip pat tinka polipropileno buteliai ar konusinės kolbutės su užsukamais kamšteliais. Prieš naudojimą buteliukus ar kolbutes išplauti įpylus 50 ml vandens ir 2 ml sieros rūgšties (žr. 7.1.1). Po to jas 30 min. patalpinti į autoklavą esant temperatūrai tarp 115 oC ir 120 oC, ataušinti ir išskalauti vandeniu. Procedūrą pakartoti keletą kartų ir buteliukus ar kolbutes laikyti uždengtus. 6.3 Mėginiai ir jų ėmimas 6.3.1 Mėginių ėmimas Žiūrėti 5.3.1. 6.3.2 Tiriamojo mėginio paruošimas Į 100 ml nefiltruoto tiriamojo mėginio įpilti 1 ml sieros rūgšties (žr. 3.1.3). Rūgštingumas turėtų būti apie pH 1, jei ne – pakoreguoti jį natrio šarmo tirpalu (žr. 3.1.5) arba sieros rūgštimi (žr. 3.1.4). Iki analizės laikyti tamsioje, vėsioje vietoje. Jei reikia nustatyti bendrąjį tirpųjį fosforą, tai mėginį filtruoti pagal 5.3.2 pateiktą aprašymą. 6.4 Procedūra 6.4.1 Tiriamoji dala Oksidacija vartojant peroksodisulfatą nebus efektyvi, jei mėginyje yra daug organinių medžiagų, šiuo atveju būtina oksidacija su sieros ir azoto rūgštimis (žr. 7 skyrių). Į 100 ml konusinę kolbutę pipete įpilti tiriamojo mėginio (žr. 6.3.2), maksimalus jo tūris – 40 ml. Jei reikia, praskiesti vandeniu iki 40 ml ± 2 ml. Įpilti 4 ml kalio peroksodisulfato tirpalo (žr. 6.1.1) ir apie 30 min. atsargiai virinti. Laikas nuo laiko įpilti vandens, kad tūris būtų tarp 25 ml ir 35 ml. Atšaldyti, natrio šarmo tirpalu (žr. 3.1.5) arba sieros rūgštimi (žr. 3.1.4) pakoreguoti pH tarp 3 ir 10 ir, perpylus į 50 ml matavimo kolbutę, skiesti vandeniu maždaug iki 40 ml. Galima 30 min. mineralizuoti ir autoklave, esant temperatūrai tarp 115 oC ir 120 oC. 1 PASTABA. Fosforo junginius mineralizuoti paprastai pakanka 30 min., kai kurių polifosfoninių rūgščių hidrolizei reikia net 90 min. 2 PASTABA. Nustatymui trukdo mėginyje esantys arsenatai. Bet kurie mėginyje esantys arseno junginiai 6.4.1 punkte aprašytomis sąlygomis bus oksiduojami iki arsenato ir taip pat trukdys nustatymui. Jei žinoma arba tikėtina, kad mėginyje yra arseno, jo poveikį reikia pašalinti tuoj po mineralizacijos, paveikiant mėginį natrio tiosulfato tirpalu (žr. 3.1.10). Jei autoklave buvo mineralizuotas jūros vanduo, arsenato redukcija tiosulfatu atliekama prieš tai virinant pašalinus chlorą. 6.4.2 Tuščiasis tyrimas Lygiagrečiai su mėginio tyrimu atlikti ir tuščiąjį tyrimą ta pačia eiga, vartojant tuos pačius visų reagentų kiekius kaip mėginio tyrimui, tik pakeičiant tiriamąją dalą vandeniu. 6.4.3 Kalibravimas 6.4.3.1 Kalibracinių tirpalų paruošimas Į 100 ml konusines kolbutes pipete įpilti atitinkamus tūrius, pavyzdžiui, 1,0 ml; 2,0 ml; 3,0 ml; 4,0 ml; 5,0 ml; 6,0 ml; 7,0 ml; 8,0 ml; 9,0 ml ir 10,0 ml ortofosfato standartinio tirpalo (žr. 3.1.12) ir praskiesti iki 40 ml ± 2 ml vandeniu. Šiuose tirpaluose ortofosfato koncentracija yra nuo rP = 0,05 mg/l iki 0,5 mg/l. Atlikti procedūrą kaip aprašyta 6.4.1 nuo „Įpilti 4 ml kalio persulfato tirpalo (žr. 6.1.1) ir apie 30 min. atsargiai virinti“. Po to maišant įpilti 1 ml askorbo rūgšties (žr. 3.1.6) ir po 30 sekundžių – 2 ml rūgštinio molibdato II tirpalo (žr. 3.1.8). Skiesti vandeniu iki žymės ir gerai sumaišyti. Atlikti kalibravimą ir kituose koncentracijų intervaluose, nurodytuose 1 lentelėje. 6.4.3.2 Spalvos išryškinimas Į kiekvieną 50 ml kolbutę maišant įpilti 1 ml askorbo rūgšties (žr. 3.1.6) ir po 30 sekundžių – 2 ml rūgštinio molibdato II tirpalo (žr. 3.1.8). Skiesti vandeniu iki žymės ir gerai sumaišyti. 6.4.3.3 Spektrometriniai matavimai Žiūrėti 3.4.3.3. 6.4.3.4 Kalibracinės kreivės sudarymas Žiūrėti 3.4.3.4. 6.4.4 Nustatymas 6.4.4.1 Spalvos išryškinimas Paruošti tiriamąją dalą pagal 6.4.1 ir atlikti procedūrą, pateiktą 6.4.3.2. 6.4.4.2 Spektrometriniai matavimai Žiūrėti 3.4.3.3. 6.5 Rezultatų išraiška 6.5.1 Skaičiavimas Bendrojo fosforo koncentraciją, išreikštą miligramais litrui, apskaičiuoti pagal lygtį: čia: A tiriamosios dalos absorbcijos vertė; Ao tuščiojo mėginio absorbcijos vertė; f kalibracinės kreivės polinkis (žr. 3.4.3.4), litrais miligramui; Vmax maksimalus tūris, iki kurio praskiesta tiriamoji dala, mililitrais; Vs paimtas analizei tiriamosios dalos tūris, mililitrais. Fosfatų koncentraciją pateikti žemiau nurodytu būdu, bet ne daugiau kaip trimis reikšminiais skaičiais: rP < 0,1 mg/l ± 0,001 mg/l; 10 mg/l ± 0,01 mg/l > rP ³ 0,1 mg/l ± 0,01 mg/l; rP ³ 10 mg/l ± 0,1 mg/l. 6.5.2 Glaudumas A.3 lentelėje pateikti glaudumo duomenys buvo gauti 16 laboratorijų tarplaboratoriniame bandyme. PASTABA. Apie trukdžius žiūrėti B priede. 6.6 Tyrimo ataskaita Tyrimo ataskaitoje turi būti pateikiama ši informacija:
  17. a)būtina informacija visiškam mėginio identifikavimui;
  18. b)nuoroda į šį normatyvinį dokumentą;
  19. c)nuoroda į naudotą metodą;
  20. d)gauti rezultatai;
  21. e)detalus bet kokių neaprašytų šiame skyriuje ir galėjusių įtakoti rezultatus veiksmų aprašymas. 7. Bendrojo fosforo nustatymas, mineralizavus azoto ir sieros rūgštimis 7.1 Reagentai Vartoti reagentus, pateiktus 3.1.3, 3.1.6, 3.1.7, 3.1.10, ir dar: 7.1.1 Sieros rūgštis, r(H2SO4) = 1,84 g/ml. 7.1.2 Azoto rūgštis, r(HNO3) = 1,40 g/ml. 7.1.3 Natrio hidroksido tirpalas, c(NaOH) = 8 mol/l. 64 g ± 1 g natrio hidroksido ištirpinti 150 ml ± 10 ml vandens, atšaldyti ir skiesti vandeniu iki 200 ml ± 10 ml. Laikyti polietileniniame butelyje. 7.2 Prietaisai Žiūrėkite 3.2 punktą ir dar: 7.2.1 Kjeldalio kolbos, 200 ml. 7.3 Mėginiai ir jų ėmimas 7.3.1 Mėginių ėmimas Žiūrėti 3.3.1. 7.3.2 Tiriamojo mėginio paruošimas Į 100 ml nefiltruoto tiriamojo mėginio įpilti 1 ml sieros rūgšties (žr. 3.1.3). Mėginio pH turėtų būti maždaug 1, jei ne – sureguliuoti jį natrio šarmo tirpalu (žr. 3.1.5) arba sieros rūgštimi (žr. 3.1.4). Iki analizės laikyti tamsioje, vėsioje vietoje. Jei reikia nustatyti bendrąjį tirpųjį fosforą, tai mėginį filtruoti pagal 5.3.2 pateiktą aprašymą. 7.4 Procedūra 7.4.1 Tiriamoji dala Įspėjimas. Šią procedūrą būtina atlikti gerai ventiliuojamoje traukos spintoje. Į Kjeldalio kolbą (žr. 7.2.1) įpilti pasirinktą tiriamojo mėginio tūrį (žr. 7.3.2), maksimalus jo tūris – 40 ml. Atsargiai įpilti 2 ml sieros rūgšties (žr. 7.1.1) ir sukant sumaišyti. Įdėti antismūginių granulių ir atsargiai šildyti tol, kol pasirodo balti dūmai. Atvėsinti, pastoviai maišant atsargiai įlašinti 0,5 ml azoto rūgšties (žr. 7.1.2) ir šildyti tol, kol nustos skirtis rudi dūmai. Atvėsinti ir vėl maišant įlašinti azoto rūgšties ir tęsti procedūrą tol, kol gaunamas skaidrus, bespalvis tirpalas. Atšaldyti ir, pastoviai maišant, atsargiai įpilti 10 ml vandens ir šildyti tol, kol pasirodo balti dūmai. Vėl atšaldžius, pastoviai maišant, atsargiai įpilti 20 ml vandens. Šaldant ir maišant atsargiai įpilti natrio hidroksido tirpalo (žr. 7.1.3) siekiant sureguliuoti tirpalo pH tarp 3 ir 10 vienetų. Atšaldyti ir perpilti tirpalą į 50 ml matavimo kolbutę. Kjeldalio kolbą praskalauti nedideliu vandens kiekiu ir jį supilti į matavimo kolbutę. Dėl arseno trukdžių žiūrėti 3.4.4.1. 7.4.2 Tuščiasis tyrimas Lygiagrečiai su mėginio tyrimu atlikti ir tuščiąjį tyrimą ta pačia eiga, vartojant tuos pačius visų reagentų kiekius kaip mėginio tyrimui, tik pakeičiant tiriamąją dalą vandeniu. 7.4.3 Kalibravimas 7.4.3.1 Kalibracinių tirpalų paruošimas Į 200 ml Kjeldalio kolbas matavimo pipete įpilti atitinkamus tūrius, pavyzdžiui 1,0 ml; 2,0 ml; 3,0 ml; 4,0 ml; 5,0 ml; 6,0 ml; 7,0 ml; 8,0 ml; 9,0 ml ir 10,0 ml ortofosfato standartinio tirpalo (žr. 3.1.12). Šiuose tirpaluose ortofosfato koncentracijos yra nuo rP = 0,05 mg/l iki 0,5 mg/l. Atlikti procedūrą, aprašytą 7.4.1 nuo „Atsargiai įpilti 2 ml sieros rūgšties (žr. 7.1.1) ir sukant sumaišyti.“ Toliau tęsti kaip aprašyta 7.4.1. Taip pat atlikti kalibravimą kitiems koncentracijų intervalams, pateiktiems 1 lentelėje. 7.4.3.2 Spalvos išryškinimas Į kiekvieną 50 ml kolbutę maišant įpilti 1 ml askorbo rūgšties (žr. 3.1.6) ir po 30 sekundžių įpilti 2 ml rūgštinio molibdato I tirpalo (žr. 3.1.7). Skiesti vandeniu iki žymės ir gerai sumaišyti. 7.4.3.3 Spektrometriniai matavimai Žiūrėti 6.4.3.3. 7.4.3.4 Kalibracinės kreivės sudarymas Žiūrėti 6.4.3.4. 7.4.4. Nustatymas 7.4.4.1 Spalvos išryškinimas Atlikti procedūrą pagal 7.4.3.2, naudojant tiriamąją dalą, paruoštą pagal 7.4.1. 7.4.4.2 Spektrometriniai matavimai Žiūrėti 3.4.3.3. 7.5 Rezultatų išraiška 7.5.1 Skaičiavimas Bendrojo fosforo koncentraciją, rP, išreikštą miligramais litrui, apskaičiuoti pagal lygtį: čia: A tiriamosios dalos absorbcijos vertė; Ao tuščiojo mėginio absorbcijos vertė; f kalibracinės kreivės polinkis (žr. 3.4.3.4), litrais miligramui; Vmax maksimalus tūris, iki kurio praskiesta tiriamoji dala, mililitrais; Vs paimtas analizei tiriamosios dalos tūris, mililitrais. Fosforo koncentraciją pateikti nurodytu būdu, bet ne daugiau kaip trimis reikšminiais skaičiais: rP < 0,1 mg/l ± 0,001 mg/l; 10 mg/l ± 0,01 mg/l > rP ³ 0,1 mg/l ± 0,01 mg/l; rP ³ 10 mg/l ± 0,1 mg/l. 7.5.2. Glaudumas A.3 lentelėje pateikti glaudumo duomenys buvo gauti 16 laboratorijų tarplaboratoriniame bandyme. PASTABA. Apie trukdžius žiūrėti B priede. 7.6 Tyrimo ataskaita Tyrimo ataskaitoje turi būti pateikiama ši informacija:
  22. a)būtina informacija visiškam mėginio identifikavimui;
  23. b)nuoroda į šį normatyvinį dokumentą;
  24. c)nuoroda į naudotą metodą;
  25. d)gauti rezultatai;
  26. e)detalus bet kokių neaprašytų šiame skyriuje ir galėjusių įtakoti rezultatus veiksmų aprašymas. ______________ A PRIEDAS (informacinis) Glaudumo duomenys A.1 lentelėje pateikti glaudumo duomenys buvo gauti 16 laboratorijų tarplaboratoriniame bandyme, taikant 3 skyriuje nurodytą metodą. A.1 lentelė. 3 skyriaus glaudumo duomenys Mėginio apibūdinimas Mėginių skaičius, n Vidutinė vertė, mg/l Standartinis nuokrypis Kartojimosi Atkuriamumo absoliutus, mg/l absoliutus, mg/l santykinis, % Ortofosfatas, esant polifosfatui Ortofosfatas Ortofosfatas, esant arsenatui ir polifosfatui Ortofosfatas, esant arsenatui 70 69 78 78 0,0576 0,3127 0,192 0,1013 0,0022 0,00481 0,00401 0,00577 0,0108 0,0324 0,0348 0,0221 18,8 10,4 17,6 21,8 A.2 lentelėje pateikti glaudumo duomenys buvo gauti 15 laboratorijų tarplaboratoriniame bandyme, taikant 5 skyriuje nurodytą metodą. A.2 lentelė. 5 skyriaus glaudumo duomenys Mėginio apibūdinimas Mėginių skaičius, n Vidutinė vertė, mg/l Standartinis nuokrypis Kartojimosi Atkuriamumo absoliutus, mg/l absoliutus, mg/l santykinis, % Polifosfatas Polifosfatas, esant organiniams fosforo junginiams 79 65 0,1792 0,1749 0,00659 0,00709 0,0446 0,0259 24,8 14,8 A.3 lentelėje pateikti glaudumo duomenys buvo gauti 16 laboratorijų tarplaboratoriniame bandyme. Buvo taikytos oksidacijos peroksodisulfatu ir mineralizacijos azoto-sieros rūgštimis procedūros ir, analizuojant mėginius, nenustatyta tarp jų jokių didelių skirtumų A.3 lentelė. 6 ir 7 skyrių glaudumo duomenys Mėginio apibūdinimas Mėginių skaičius, n Vidutinė vertė, mg/l Standartinis nuokrypis Kartojimosi Atkuriamumo absoliutus, mg/l absoliutus, mg/l santykinis, % Organiniai fosforo junginiai plius indigosulfonatas Organiniai fosforo junginiai plius fluorogliucinas 70 58 0,0687 0,4381 0,00383 0,00128 0,00832 0,0369 12,0 9,0 ______________ B PRIEDAS (informacinis) Trukdžiai B.1 Silikatas Silikato koncentracija iki 5 mg/l Si netrukdo nustatymui. Tačiau didesnės koncentracijos padidina absorbciją. B.1 lentelėje pateiktos vertės išmatuotos, kai reakcijos laikas 30 minučių. B.1 lentelė. Silikato jonų įtaka analizės rezultatams Silikato koncentracija, išreikšta kaip Si, mg/l Ekvivalentinė fosfatų koncentracija, išreikšta kaip P, mg/l 10 » 0,005 25 » 0,015 50 » 0,025 B.2 Arsenatas Arsenatas sudaro panašią spalvą kaip ir fosfatas. Šis trukdis pašalinamas redukuojant arsenatą iki arsenito natrio tiosulfatu (žr. 3.1.10) (žr. 3.4.4.1). B.3 Vandenilio sulfidas Vandenilio sulfido koncentracija iki 2 mg/l S yra leistina. Didesnė koncentracija gali būti sumažinta iki leistino lygio, praleidžiant azoto dujas per parūgštintą mėginį (parūgštinimas atliekamas taip, kaip nurodyta 5.4.1). B.4 Fluoridas Fluorido koncentracija iki 70 mg/l F yra leistina. Koncentracija didesnė už 200 mg/l visiškai slopina spalvos išryškinimą. B.5 Pereinamieji elementai B.5.1 Geležis turi įtakos spalvos intensyvumui, bet, esant jos koncentracijai 10 mg/l Fe, ši įtaka yra mažesnė nei 5 %. Spalvos intensyvėjimas tiesiogiai priklauso nuo vanadato, esant 10 mg/l V, jis yra maždaug 5 %. B.5.2 Chromo (III) ir chromo (IV) koncentracijos iki 10 mg/l Cr netrukdo nustatymui, tačiau, esant jo koncentracijai apie 50 mg/l Cr, absorbcija padidėja maždaug 5 %. B.5.3 Vario koncentracija iki 10 mg/l netrukdo. B.6 Jūros vanduo Druskingumas turi nedidelę įtaką spalvos intensyvumui. B.7 Nitritas Nitrito koncentracija, didesnė už 3,29 mg/l, blukina spalvą. Nedidelis perteklius sulfamo rūgšties efektyviai skaido nitritus; 100 mg rūgšties suskaidys 32,9 mg/l nitrito. Bibliografija LST EN 1189:2000 Vandens kokybė. Fosforo nustatymas. Spektrometrinis metodas, vartojant amonio molibdatą. ______________ PATVIRTINTA Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. 624 Vandens kokybė. Azoto nustatymas. 1 dalis. Oksidacinio mineralinimo peroksodisulfatu metodas (ISO 11905-1:1997) LAND 59:2003 1. Taikymo sritis Šioje LST EN ISO 11905 dalyje aprašomas azoto, esančio vandenyje amoniako, amonio, nitritų, nitratų ir organinių azoto junginių pavidale, kuris oksiduojamas iki nitratų aprašytose oksidacijos sąlygose, nustatymo metodas. Ištirpusios azoto dujos šiuo metodu nenustatomos. Šis metodas taikomas analizuojant gamtinį gėlą vandenį, jūros vandenį, geriamąjį vandenį, paviršinį vandenį ir valytas nuotekas. Jis taip pat taikomas buitinėms ir pramoninėms nuotekoms, kuriose organinių medžiagų kiekis yra mažesnis nei 40 mg/l, išreikštas per anglį (C), kai nustatoma bendroji organinė anglis (BOA) arba 120 mg/l, išreikštas per deguonį (O2), nustatant cheminį deguonies suvartojimą (ChDS) pagal galiojančius tarptautinius standartus. 2. Normatyvinės nuorodos Šiame metode yra įtrauktos šios normatyvinės nuorodos: LST EN ISO 3696:1996, Analizės vanduo – Apibūdinimas ir bandymo metodai. ISO 5725-2:1994, Matavimo metodų ir rezultatų tikslumas (teisingumas ir glaudumas). 2 dalis: Standartinio matavimo metodo kartojimosi ir atkuriamumo nustatymo pagrindinis metodas. 3. Nustatymo ribos Naudojant maksimalią tiriamąją dalą, nurodytą 9.1 skirsnyje, galima nustatyti iki 5 mg/l azoto. Naudojant mažesnes tiriamąsias dalas, galima nustatyti daug didesnes koncentracijas. Naudojant maksimalią tiriamąją dalą, apatinė nustatymo riba paprastai yra 0,02 mg N/l. Ji priklauso nuo metodo, kuris naudojamas nitratų koncentracijai po oksidacijos nustatyti. 4. Jautrumas Jautrumas priklauso nuo to, koks metodas naudojamas oksidacijos metu susidariusių nitratų koncentracijai nustatyti. Pagrindiniai galimi trukdžiai – tai mėginiuose esančios ištirpusios ir skendinčios organinės medžiagos, kurios oksiduojamos peroksodisulfatu. Kad būtų užtikrintas pakankamas oksidacinio reagento perteklius, kai pradinio mėginio ChDS viršija 120 mg O2/l, o BOA viršija 40 mg C/l, mėginys skiedžiamas. Oksiduojant ne visi organiniai azoto junginiai kiekybiškai virsta nitratais. Blogai oksiduojasi tie junginiai, kuriuose yra dvigubomis arba trigubomis jungtimis sujungtų azoto atomų, taip pat medžiagos, turinčios grupę >C=NH. Junginiai, turintys laisvų amino grupių, iki nitratų oksiduojami ne visai kiekybiškai, tačiau ne mažiau kaip 87 %. Yra duomenų, rodančių, kad neblogai oksiduojami kai kurie heterocikliniai junginiai, žr. priedą B. Apskritai metodas duoda gerus organinių azoto junginių išgavos rezultatus, kurie nedaug skiriasi nuo rezultatų, gautų naudojant instrumentinius metodus, oksidaciją aukštose temperatūrose arba redukcines sistemas, plačiame mėginių, turinčių didelius organinių medžiagų kiekius, intervale. 5. Principas Amoniakas, nitritai ir daugelis organinių azoto junginių, esančių mėginyje, yra oksiduojami peroksodisulfatu buferinėje šarminėje terpėje, kaitinant mėginį uždarame inde, esant aukštesniam slėgiui, iki nitratų. Po to nitratai yra redukuojami į nitritus, praleidžiant po mineralizacijos gautąjį tirpalą pro kolonėlę, užpildytą variu padengtu kadmiu. Susidarę nitritai reaguoja su 4-amino benzensulfonamidu ir N-(1-naftil)-1,2 diamino etandihidrochloridu, sudarydami rožinės spalvos junginį. Fotometriniai matavimai atliekami esant 540 nm bangos ilgiui. 6. Reagentai Analizei naudojamas 3 kokybės lygio vanduo, kaip nurodo LST EN ISO 3696 standartas, ir analiziškai gryni reagentai. 6.1 Sieros rūgštis, c(H2SO4) ≈ 4 mol/l. (110 ± 0,5) ml koncentruotos sieros rūgšties (H2SO4, ρ = 1,84 g/
  27. ml)atsargiai supilama į maždaug 350 ml vandens. Paliekama atvėsti iki kambario temperatūros ir praskiedžiama vandeniu iki (500 ± 10) ml. Laikoma stikliniame arba plastikiniame inde. Šis reagentas yra stabilus neribotą laiką. ĮSPĖJIMAS. Šis reagentas gali sukelti sunkius nudegimus. Ruošiant rūgšties tirpalą, reikia dėvėti pirštines ir akis apsaugančias priemones. 6.2 Natrio šarmo tirpalas, c(NaOH) ≈ 0,375 mol/l. (15,0 ± 0,5) g natrio šarmo ištirpinama maždaug 900 ml vandens. Paliekama atvėsti iki kambario temperatūros ir praskiedžiama vandeniu iki (1000 ± 10) ml. Tirpalas laikomas polietileniniame inde. Šis reagentas yra stabilus mažiausiai 6 mėnesius. ĮSPĖJIMAS. Šis reagentas yra agresyvus, todėl ruošiant jo tirpalą reikia dėvėti pirštines ir akis apsaugančias priemones. 6.3 Oksidavimo tirpalas (5,0 ± 0,1) g analiziškai gryno kalio peroksodisulfato (K2S2O8), turinčio ne daugiau kaip 0,001% (m/
  28. m)azoto priemaišų, ir (3,00 ± 0,05) g boro rūgšties (H3BO3) ištirpinama (100 ± 5) ml natrio šarmo tirpalo (6.2). Tirpalas laikomas polietileniniame inde, tamsoje, kambario temperatūroje. Šis reagentas išlieka stabilus vieną savaitę. ĮSPĖJIMAS. Šis reagentas yra agresyvus, todėl ruošiant jo tirpalą reikia dėvėti pirštines ir akis apsaugančias priemones. 6.4 Druskos rūgštis, c(HCl) ≈ 5 mol/l. Atsargiai, nuolatos maišant, (450 ± 10) ml koncentruotos druskos rūgšties (HCl, ρ = 1,18 g/
  29. ml)supilama į (500 ± 10) ml vandens. Praskiedžiama vandeniu iki (1000 ± 10) ml. Tirpalas saugomas stikliniame arba polietileniniame butelyje. Šis tirpalas yra stabilus mažiausiai 6 mėnesius. ĮSPĖJIMAS. Šis reagentas gali sukelti sunkius nudegimus. Ruošiant ir pilant rūgštį, reikia dėvėti pirštines ir akis apsaugančias priemones. 6.5 Druskos rūgštis, c(HCl) ≈ 0,1 mol/l. Atsargiai, nuolatos maišant, (10,0 ± 0,5) ml koncentruotos druskos rūgšties (HCl, ρ = 1,18 g/
  30. ml)supilama į maždaug 900 ml vandens. Praskiedžiama vandeniu iki (1000 ± 10) ml. Tirpalas saugomas stikliniame arba polietileniniame butelyje. Šis reagentas yra stabilus neribotą laiką. ĮSPĖJIMAS. Šis reagentas gali sukelti sunkius nudegimus. Ruošiant ir pilant rūgštį reikia dėvėti pirštines ir akis apsaugančias priemones. 6.6 Glycino tirpalas, 200 mg N/l. (1,072 ± 0,001) g glycino, H2NCH2COOH, ištirpinama maždaug 800 ml vandens ir 1 litro kalibruotoje matavimo kolboje praskiedžiama vandeniu iki žymės. Saugomas stikliniame inde. Saugomas šaldytuve 0ºC-5ºC temperatūroje, šis reagentas yra stabilus mažiausiai vieną mėnesį. 6.7 Glycino tirpalas, 2 mg N/l. (10,00 ± 0,01) ml glycino tirpalo (6.6) įpilama į 1 litro kalibruotą matavimo kolbą ir praskiedžiama vandeniu iki žymės. Kiekvienai mėginių serijai ruošiamas naujas tirpalas. Pastaba. Šio standartinio glycino tirpalo koncentracija parenkama pagal numatomą nustatomo azoto koncentracijų intervalą; pavyzdžiui, jei tikėtini mažesni azoto kiekiai, standartinio glycino tirpalo koncentracija sumažinama (žr. taip pat 9.5). 6.8 Reagentų tuščiasis tyrimas. Atliekamas mažiausiai vienas tuščiasis tyrimas pagal aprašytą procedūrą, vietoj tiriamosios dalos imant vandenį. 6.9 Vario sulfato tirpalas. (20 ± 0,2) g vario (II) sulfato pentahidrato (CuSO4·5H2O) ištirpinama (1000 ± 10) ml vandens. Tirpalas laikomas stikliniame arba polietileniniame butelyje. Šis tirpalas yra stabilus mažiausiai šešis mėnesius. 6.10 Kadmio granulės, padengtos variu. Įspėjimas. Kadmis veikia toksiškai, jei jis yra įkvepiamas, patenka ant odos arba yra nuryjamas. (10 ± 0,1) g kadmio granulių (nuo 250 μm iki 425 μm) plaunama (50 ± 0,5) ml druskos rūgštimi (6.4). Granulės tris kartus praplaunamos vandeniu, jį nupilant. Įpilama (100 ± 1) ml vario (II) sulfato tirpalo (6.9) ir granulės jame sukamos apie 5 minutes arba kol iš dalies išblunka mėlyna tirpalo spalva. Tirpalas nupilamas ir procedūra pakartojama su nauju vario (II) sulfato tirpalu (6.9), kol susidaro rudos koloidinės dalelės. Variu padengtos kadmio granulės plaunamos vandeniu, kol pašalinamas visas nusėdęs varis. Atliekama mažiausiai 10 praplovimų. Variu padengtos kadmio granulės laikomos vandenyje iki jų panaudojimo. Vengti sąlyčio su oru. 6.11 Buferinis tirpalas. (85,0 ± 0,5) g amonio chlorido (NH4Cl) ištirpinama maždaug 800 ml vandens. Pridedama (1,0 ± 0,1) g drėkiklio (6.13). Praskiedžiama vandeniu iki (1000 ± 10) ml ir laikoma stikliniame butelyje. Šis tirpalas yra stabilus mažiausiai vieną mėnesį. 6.12 Spalvos reagentas. (40 ± 0,5) g 4-aminobenzensulfonamido (NH2C6H4SO2NH2) ištirpinama (100 ± 1) ml ortofosforo rūgšties (H3PO4, ρ = 1,71 g/
  31. ml)ir (500 ± 50) ml vandens mišinyje. Gautame tirpale ištirpinama (2,00 ± 0,2)g N-(1-naftil)-1,2-diaminoetandihidrochlorido (C10H7NHCH2CH2NH2×2HCl). Tirpalas perpilamas į 1000 ml kalibruotą matavimo kolbą ir praskiedžiamas iki žymės vandeniu. Gerai sumaišomas. Laikomas tamsaus stiklo butelyje. Saugomas 2-5ºC temperatūroje, tirpalas yra stabilus vieną mėnesį. Įspėjimas. N-(1-naftil)-1,2-diaminoetandihidrochloridas veikia toksiškai, jei yra įkvepiamas, patenka ant odos arba nuryjamas. 6.13 Drėkiklis. PASTABA. Sistemoje, kurioje vyksta nepertraukiamas tekėjimas, pageidautina naudoti drėkiklį tolygios skysčio tėkmės užtikrinimui. Naudojamos nejoninio polioksietilenalkoholio arba alkilfenoksipolietoksietanolio tipo paviršiaus aktyviosios medžiagos. 6.14 Nitrato tirpalas, 1000 mg N/l. (7,215 ± 0,001) g kalio nitrato (KNO3) (mažiausiai 2 h džiovinto 105 ºC temperatūroje) ištirpinama 750 ml vandens. Tirpalas kiekybiškai perpilamas į 1 litro kalibruotą matavimo kolbą ir praskiedžiamas vandeniu iki žymės. Laikomas stikliniame inde. Šis tirpalas yra stabilus du mėnesius. 6.15 Nitrato tirpalas, 100 mg N/l. Pipete paimama (50,00 ± 0,05) ml nitrato tirpalo (6.14) ir, supylus į 500 ml kalibruotą matavimo kolbą, praskiedžiama vandeniu iki žymės. Tirpalas laikomas stikliniame inde. Šis tirpalas yra stabilus vieną mėnesį. 6.16 Nitrito tirpalas, 100 mg N/l. (0,492 ± 0,002) g natrio nitrito (NaNO2) (mažiausiai 2 h džiovinto 105 ºC temperatūroje) ištirpinama maždaug 750 ml vandens. Tirpalas kiekybiškai perpilamas į 1000 ml matavimo kolbą ir praskiedžiamas vandeniu iki žymės. Tirpalas laikomas tamsaus stiklo butelyje su šlifo kamščiu 2-5 ºC temperatūroje. Šis tirpalas yra stabilus mažiausiai vieną mėnesį. 6.17 Nitrito tirpalas, 4 mg N/l. (2,00 ± 0,01) ml nitrito tirpalo (6.16) įpilama į 50 ml kalibruotą matavimo kolbą ir praskiedžiama vandeniu iki žymės. Kiekvieną kartą ruošiamas naujas tirpalas. 7. Aparatūra Naudojama įprasta laboratorinė aparatūra, taip pat: 7.1 Homogenizatorius 7.2 Mineralizavimo indai Buteliai iš politetrafluoreteno (PTFE) ar kitos tinkamos medžiagos su užsukamais kamščiais, kurių nominali talpa nuo 100 iki 125 ml, galintys išlaikyti iki 200 kPa slėgį (žr. 9.3). 7.3 Autoklavas, tinkamas slėgiui iki 200 kPa ir eksploatacijai 120 ºC temperatūroje. Žr. taip pat pastabą priede C. 7.4 Nenutrūkstamos tėkmės analizatorius, kurį sudaro: - mėginio padavimo įrenginys (ėmiklis); - daugiakanalis peristaltinis siurblys; - analitinė sistema, turinti siurblio vamzdelius, maišymo spirales, redukcijos kolonėlę (5.5) ir dializatorių; - spektrometras su pratekama kiuvete, galinčia matuoti 520-550 nm bangos ilgių intervale; - registravimo prietaisas. 7.5 Redukcijos kolonėlė. Ją sudaro stikliniai arba plastikiniai vamzdeliai, kurių vidinis diametras atitinka sistemoje naudojamų maišymo spiralių diametrą. Kolonėlė užpildoma variu padengtomis kadmio granulėmis (6.10) (ATSARGIAI). Šių granulių užimamas tūris mililitrais turi būti kiek įmanoma artimesnis bendram pro kolonėlę praeinančio skysčio srauto greičiui, išreikštam mililitrais per minutę. 8. Mėginiai ir jų ėmimas Mėginiai imami į plastikinius arba stiklinius butelius. Jie analizuojami kiek galima greičiau ar laikomi 2-5 ºC temperatūroje ne ilgiau kaip 48 val. PASTABA. Kaip konservavimo priemonė gali būti naudojamas parūgštinimas sieros rūgštimi (6.1) iki pH 2, išvengiant parūgštinto mėginio užteršimo iš atmosferos absorbuotu amoniaku. Šiuo atveju mėginį galima laikyti iki 8 parų. 9. Procedūra 9.1 Tiriamoji dala Maksimali tiriamoji dala, kurią imant mėginyje galima nustatyti iki 5 mg N/l azoto, yra 50 ml. Imant atitinkamai mažesnes tiriamąsias dalas, galima nustatyti didesnes azoto koncentracijas. Bet kokiu atveju parenkama tokia tiriamoji dala, kad BOA kiekis joje neviršytų 2 mg C/l arba ChDS neviršytų 6 mg O2/l (žr. 1.3). Prieš imant tiriamąją dalą, mėginys labai gerai išmaišomas. Jei mėginys yra nehomogeniškas, galima naudoti homogenizatorių (7.1). Jei mėginys yra labai rūgštus (pH < 2), būtina užtikrinti, kad, įpylus į tiriamąją dalą oksidavimo tirpalo (6.3), bus pasiekta pH 9,7. Tai pasiekiama atsargiai koreguojant pH natrio šarmo tirpalu (6.2). 9.2 Tuščiasis mėginys Kiekvienai mineralizavimo serijai atliekamas bent vienas tuščiasis mėginio tyrimas, vietoj tiriamosios dalos imant (50 ± 1) ml vandens. 9.3 Mineralizavimo indų paruošimas Į kiekvieną naują mineralizavimo indą (7.2), kuris bus naudojamas pirmą kartą, įpilama apie (60 ± 1) ml oksidavimo tirpalo (6.3). Indas uždaromas ir kaitinamas autoklave (7.3) (30 ± 5) min. Išimamas iš autoklavo, paliekamas atvėsti iki kambario temperatūros ir jo turinys išpilamas. Indas gerai praplaunamas vandeniu, sklidinai pripildomas druskos rūgštimi (6.5), uždaromas ir taip laikomas iki analizės. Prieš pat naudojimą indo turinys išpilamas ir praplaunamas vandeniu. Mineralizavimo indų, kurie bus panaudoti pirmą kartą, paruošimo procedūra, kuri aprašyta aukščiau, baigiama praplovimu vandeniu. Žinant arba įtarus, kad indas yra užterštas, aukščiau aprašyta paruošimo procedūra pakartojama. Paruoštų azoto nustatymui mineralizavimo indų, jei įmanoma, reikia turėti pakankamai. 9.4 Mineralizavimas Reikiamo tūrio tiriamoji dala (9.1), ne didesnė kaip 50 ml, pipete įpilama į švarų mineralizavimo indą (7.2) ir, jeigu reikia, iš biuretės arba matavimo cilindro, įpilama vandens, kad bendras tūris būtų (50 ± 1) ml. Pipete įpilama (10,0 ± 0,1) ml oksidavimo tirpalo (6.3) į mineralizavimo indą ir tuoj pat uždaroma. Gerai išmaišoma. Mineralizuojama (30 ± 5) min. (120 ± 5)ºC temperatūroje. Kai kada, kad įvyktų visiška oksidacija, mineralizavimą reikia prailginti, pavyzdžiui, iki 60 min. Mineralizavimo indas išimamas iš įrenginio, kur jis buvo kaitinamas, ir paliekamas atvėsti iki kambario temperatūros. Mineralizavimo indas papurtomas, kad ištirptų visos galėjusios susidaryti nuosėdos, ir jo turinys kiekybiškai perpilamas į 100 ml matavimo kolbą. Praskiedžiama iki žymės vandeniu. 1 PASTABA. Jei mineralizate lieka iš dalies neištirpusių medžiagų, jis perfiltruojamas pro perplautą stiklo pluošto filtrą į 100 ml matavimo kolbą. Kad pernešimas būtų kiekybiškas, filtras perplaunamas vandeniu. 2 PASTABA. Mineralizatas uždarytame mineralizavimo inde gali būti laikomas iki kelių savaičių prieš atliekant galutinę analizę. Tačiau reikia vengti užteršimo iš atmosferos absorbuotu amoniaku. 9.5 Organinio azoto išgavos patikrinimas Kiekvienai mineralizavimo serijai atliekamas mažiausiai vienas išgavos tyrimas, vietoj tiriamosios dalos imant (50,00 ± 0,05) ml glycino tirpalo (6.7). Imant 6.7 punkte aprašytą standartinį glycino tirpalą, išmatuotoji azoto koncentracija turi būti 2,00 ± 0,20 mg/l. Jei naudojant šį ar kitą standartinį tirpalą, gaunamas didesnis procentinis skirtumas, turi būti patikrinama metodika ir tos serijos rezultatai neįtraukiami į ataskaitą. 9.6 Darbo pradžia Sistema sujungiama, kaip parodyta 1 pav., tačiau neprijungiama redukcijos kolonėlė. Sujungiant sistemą, reikia laikytis gamintojo instrukcijų. Mėginio ėmikliui esant reagentų tuščiojo tyrimo režime (6.8), visos reagentų linijos sudedamos į atitinkamus reagentus ir įjungiamas siurblys. Kai reagentų linijos ir spiralės užsipildo, siurblys išjungiamas ir prie sistemos prijungiama redukcijos kolonėlė. Ši procedūra padeda išvengti oro įtraukimo į kolonėlę. 1 – išmetimas; 2 – spalvos reagentas (6.12); 3 – oras; 4 – mėginys; 5 – amonio chloridas (6.11); 6 – oras; 7 – išmetimas; 8 – siurblys; 9 – atliekos; 10 – maišymo spiralė (5 vijos); 11 – redukcijos kolonėlė (7.5); 12 – maišymo spiralė (10 vijų); 13 – atliekos; 14 – įrenginys, mažinantis burbulų susidarymą; 15 – pratekama kamera; 16 – registravimo prietaisas – spektrometras (540 nm). 1 paveikslas. Sistemos sujungimas Palaukiama, kol sistemoje nusistovi pusiausvyra, o per tą laiką patikrinama, ar nesusidaro per daug burbulų, ar hidraulinis režimas atitinka gamintojo instrukcijas. Rasti nukrypimai pašalinami, prieš pereinant prie procedūros 9.7. 9.7 Pradinio jautrumo nustatymas Kai bazinė linija registravimo prietaise yra stabili ir sudaro 5 % visos skalės, mėginio ėmiklis pernešamas į 4,0 mg/l standartinį nitrato tirpalą (9.8). Kai nusistovi stabilus atsakas dėl spalvos, gautos įvedus 4,0 mg/l nitrato standartinį tirpalą (9.8), jis nureguliuotas taip, kad sudarytų 95 % visos skalės. 1 PASTABA. Standartiniame tirpale mėginio ėmiklį reikia laikyti pakankamą laiko tarpą, kol nusistovės registravimo prietaiso parodymas. Mėginio ėmiklis grąžinamas į plovimo režimą, pirmiausia nuplaunant nuo ėmiklio išorinio paviršiaus standartinio tirpalo pėdsakus. Ėmiklis nuplaunamas vandeniu ir nuvalomas švaraus audinio skiaute. 2 PASTABA. Redukcijos efektyvumo įvertinimui turi būti periodiškai palyginamas tas atsakas, kuris gaunamas 4,0 mg/l standartiniame nitrato tirpale (9.8), ir tas, kuris gaunamas 4,0 mg/l standartiniame nitrito tirpale (6.17). Atsakas, gautas nitrato tirpale, turi sudaryti bent 90 % to atsako, kuris gaunamas nitrito tirpale. Jei gaunamas mažesnis redukcijos efektyvumas, reikia patikrinti redukcijos sistemą ir nustatyti sumažėjusio redukcijos efektyvumo priežastis. 9.8 Kalibravimas Kalibravimo ribos parenkamos taip, kad tiktų prognozuojamoms nustatomų koncentracijų riboms (žr. taip pat 9.5). Pavyzdžiui, į penkias 50 ml kalibruotas matavimo kolbas biurete arba kalibruota pipete įpilama 1,0; 0,8; 0,6; 0,4 ir 0,2 ml nitrato tirpalo (6.15). Praskiedžiama vandeniu iki žymės. Šiose kolbose yra atitinkamai ekvivalentiški 4,0; 3,2; 2,4; 1,6 ir 0,8 mg N/l kiekiai pradinėje 50 ml tiriamojoje daloje (9.1). Šios koncentracijos yra lygios 0,2; 0,16; 0,12; 0,08 ir 0,04 mg N pačioje tiriamojoje daloje. Penki kalibraciniai standartiniai tirpalai analizuojami kaip aprašyta 9.9. Nustatymo pabaigoje išmatuojamas sistemos atsakas į kalibracinius standartinius tirpalus nuo registravimo prietaiso linijos, atitinkančios tuščiojo tyrimo vertę, gautą pradinio jautrumo nustatymo metu (9.7). Brėžiamas grafikas, kuris vaizduoja sistemos atsako priklausomybę nuo azoto koncentracijos, miligramais litre. Gautoji priklausomybė turi būti tiesinė ir eiti per koordinačių pradžią. Jei taip nėra, patikrinama darbo eiga linijinės priklausomybės užtikrinimui. 9.9 Nustatymas Kiekvienas mėginio indas turi būti pripildomas tiriamu mėginiu, kalibraciniu tirpalu arba tuščiuoju mėginiu. Prieš pripildant, indas praskalaujamas tuo pačiu tirpalu. Karuselė su pripildytais indais patalpinama į vietą, laikantis gamintojo instrukcijų. PASTABA. Jei tarp dviejų mėginių pastebimas kryžminis užteršimas (užrašytoje kreivėje jis matomas kaip nevisiškai atsiskyrę vienas po kito einančių mėginių atsakai), abu mėginiai analizuojami iš naujo, tarp jų atlikus tuščiojo mėginio matavimą. Kai registravimo prietaise nusistovi stabili bazinė linija, sudaranti 5 % visos skalės (jei reikia, pakoreguojama), įjungiamas mėginio ėmiklis. Prietaisui užrašius visus tiriamųjų mėginių atsakus ir gavus galutinę bazinę liniją, nuo sistemos atjungiama redukcijos kolonėlė ir išjungiamas registravimo prietaisas ir spektrometras. Linijos, kuriomis buvo tiekiami reagentai, panardinamos į vandenį ir bent 15 minučių arba tiek laiko, kiek nurodyta gamintojo rekomendacijoje, juo plaunamos. 10. Rezultatų išraiška 10.1 Skaičiavimo būdas Išmatuojamas sistemos atsakas į mėginius arba standartinius tirpalus. Bazinė linija, gauta atliekant pradinį jautrumo nustatymą (9.7), prilyginama tuščiojo mėginio atsakui. Iš kalibracinio grafiko atitinkamai nustatoma azoto koncentracija miligramais litre. Jei mineralizavimas buvo atliktas su visa 50 ml mėginio porcija (9.1), šios koncentracijos atitinka azoto kiekį pradiniame mėginyje. Jei mineralizavimas buvo atliktas su mažesne V ml porcija, koncentracijas reikia padauginti iš 50/V. Galima naudoti kitas duomenų apdorojimo priemones. 10.2 Tikslumo duomenys Tikslumo duomenys, pateikti A priedo A.1 lentelėje, buvo gauti įvairiose tarptautinėse laboratorijose. Jie apskaičiuoti laikantis ISO 5725-2 aprašytų procedūrų. 11. Tyrimų ataskaita Tyrimų ataskaitoje turi būti pateikta ši informacija:
  32. a)nuoroda į šią LST EN ISO 11905 dalį;
  33. b)visa informacija, reikalinga mėginio identifikavimui;
  34. c)rezultatai ir naudotas išraiškos būdas;
  35. d)duomenų, gautų pagal šią LST EN ISO 11905 dalį, ir duomenų, gautų naudojant alternatyvią įrangą, palyginimas;
  36. e)cheminio deguonies suvartojimo ir/arba bendrosios organinės anglies koncentracija mėginyje;
  37. f)paimtas tiriamosios dalos tūris;
  38. g)išsami informacija apie bet kokius veiksmus, nenurodytus šioje LST EN ISO 11905 dalyje, taip pat apie bet kokias aplinkybes, galėjusias įtakoti rezultatus. ______________ Priedas A (informatyvus) Tikslumo tyrimų duomenys A1 lentelė. Bendrojo azoto nustatymo tikslumo duomenys, gauti iš tarptautinių palyginamųjų bandymų Mėginys LAB Nr. NAP Vidurkis sR CVR, % sr CVr % Priedo išgavos vidurkis L 17 34 2 1,989 0,071 3,558 0,047 2,364 100 O 17 34 1 99,263 5,692 5,734 2,776 2,796 99 M 17 34 0 7,401 0,535 7,226 0,166 2,241 R 17 34 1 15,002 0,586 3,904 0,318 2,119 96 N 17 34 0 7,179 0,463 6,447 0,141 1,960 S 17 34 0 16,941 0,900 5,313 0,202 1,195 98 P 17 34 2 7,222 0,291 4,031 0,171 2,373 Q 17 34 0 22,247 1,138 5,117 0,501 2,252 99 LAB – Laboratorijų skaičius L – Standartas 2 mg/l O – Standartas 100 mg/l M – Nusistovėjusios nuotekos R – Nusistovėjusios nuotekos su 8 mg/l priedu N – Nuotekos S – Nuotekos su 10 mg/l priedu P – Estuarijos vanduo Q – Estuarijos vanduo su 15 mg/l priedu No – Rezultatų skaičius NAP – Iškritusių laboratorijų skaičius sR – Atkuriamumo standartinis nuokrypis CVR – Atkuriamumo variacijos koeficientas sr – Pakartojamumo standartinis nuokrypis CVr – Pakartojamumo variacijos koeficientas ______________ Priedas B (informatyvus) Išgavos duomenys kai kuriuose azoto turinčiuose junginiuose Junginys Azoto masė, mg/l Mineralizavimo trukmė, min. Išgava, % Amonio chloridas 4 30 99-101 Metiloranžas 4 30 35-38 Natrio azidas 4 30 7-17 4-nitrofenolas 0,6 3 30 30 102-107 99-101 4-nitroanilinas 0,6 0,6 3 3 30 60 30 60 88-93 85-88 79-82 79-82 Adenozino trifosfatas 0,5 3 30 30 72-87 75-94 Dimetilformamidas 0,5 3 30 30 92-99 98-103 Piridinas 0,5 3 30 30 94-98 96-97 Nikotino rūgštis 2-4 30 89-103 EDTA dinatrio druska 2-4 30 87-98 Kalio ferocianidas 2-4 30 84-99 Karbamidas 2-4 30 84-99 Chloraminas 2-4 30 77-88 1-aminoantrachinono-2-sulfoninė rūgštis 2-4 30 98-99 Tiokarbamidas (tioureja) 0,5-3 30 78-107 ______________ Priedas C (informatyvus) Azoto nustatymas C.1 Bendrieji dalykai Žemiau nurodyta keletas kitų metodų, skirtų azoto nustatymui mineralizato tirpale. Visi jie yra plačiai naudojami vandens analizėje, tačiau tik šiame standarte aprašytasis metodas turi tikslumo duomenis, gautus analizuojant mineralizatą. Bet koks kitas metodas gali būti naudojamas tik su sąlyga, kad bus atlikti tikslumo tyrimai ir jie duos ne blogesnius arba geresnius rezultatus, negu tikslumo duomenys, pateikti A.1 lentelėje. PASTABA. Dirbant šiuo standartiniu metodu arba kitais metodais, gali būti naudojama mikrobanginė mineralizavimo aparatūra. Prieš tai turi būti įvertinta darbo su konkrečia aparatūra metodika ir atlikti tikslumo tyrimai, kurių rezultatai turi būti ne blogesni arba geresni, negu tikslumo tyrimų rezultatai, pateikti A.1 lentelėje. C.2 Automatinis nenutrūkstamos tėkmės nitratų redukcijos hidrazinu iki nitritų spektrometrinis metodas Šie metodai panašūs į pateiktąjį pamatinį metodą, išskyrus tai, kad juose vietoj redukcinės kolonėlės, užpildytos kadmio granulėmis, padengtomis variu, turi būti naudojamas hidrazino sulfato tirpalas, kuris įpilamas prieš spalvos reagentą. C.3 Nitratų redukavimas iki nitritų praleidžiant mineralizatą pro kolonėlę, užpildytą kadmio granulėmis, padengtomis variu, po to atliekant reakciją ir spektrometrinį matavimą Tai yra rankinis šiame standarte aprašyto nenutrūkstamos tėkmės spektrometrinio metodo variantas, kuriame naudojami panašūs reagentai ir reakcijos. Rūgštus mineralizato tirpalas neutralizuojamas natrio šarmo tirpalu, prieš praskiedžiant iki 100 ml, kaip aprašyta 9.4 punkte. C.4 Tiesioginis spektrometrinis metodas matuojant UV absorbciją Šis metodas remiasi mineralizato UV absorbcijos matavimais, esant 210 nm bangos ilgiui. Tai greitas metodas, tačiau juo dirbant reikia patikrinti bet kokios galimos liekamosios organinės medžiagos absorbciją, esant 210 nm bangos ilgiui. Jei absorbcija, esant 275 nm bangos ilgiui, yra 5 % didesnė lyginant su absorbcija, esant 210 nm bangos ilgiui (esant tam pačiam kiuvetės optinio kelio ilgiui), šis metodas yra netinkamas. C.5 Skysčių chromatografijos metodai Tai skysčių chromatografijos metodai jonų atskyrimui, naudojant mažos mainų talpos anijonitus kaip stacionarią fazę ir silpnų vienbazių ir dvibazių rūgščių druskų vandeninius tirpalus kaip mobiliąją fazę. Nustatymas atliekamas matuojant savitąjį elektrinį laidį arba naudojant UV detekciją. Žr. ISO 10304-1. Bibliografija LST EN ISO 11905-1:2000 Vandens kokybė. Azoto nustatymas. 1 dalis. Oksidacinio mineralinimo peroksodisulfatu metodas (ISO 11905-1:1997). ______________

🔗 Į oficialų šaltinį

DI paaiškinimas pagal oficialų įstatymo tekstą. Orientacinis, nepakeičia teisinės konsultacijos.