← Lietuva

LIETUVOS RESPUBLIKOS IR RUSIJOS FEDERACIJOS KONSULINĖ KONVENCIJA Lietuvos Respublika ir Rusijos Federacija, siekdamos vy

LIETUVOS RESPUBLIKOS IR RUSIJOS FEDERACIJOS KONSULINĖ KONVENCIJA Lietuvos Respublika ir Rusijos Federacija, siekdamos vystyti draugiškus dviejų šalių santykius, o taip pat efektyviau ginti savo piliečių teises ir interesus, remdamosi 1963 metų balandžio 24 d. Vienoje pasirašyta Vienos konvencija dėl konsulinių santykių ir norėdamos įtvirtinti papildomas abipusius konsulinius santykius reglamentuojančias nuostatas, susitarė: 1 straipsnis Definicijos Šioje Konvencijoje: 1) „konsulinė įstaiga“ reiškia kiekvieną generalinį konsulatą, konsulatą, vicekonsulatą arba konsulinę agentūrą; 2) „konsulinė apygarda“ reiškia rajoną, skirtą konsulinei įstaigai konsulinėms funkcijoms vykdyti; 3) „konsulinės įstaigos vadovas“ reiškia asmenį, kuriam pavesta vadovauti konsulinei įstaigai; 4) „konsulinis pareigūnas“ reiškia kiekvieną asmenį, įskaitant konsulinės įstaigos vadovą, kuriam pavesta vykdyti konsulines funkcijas; 5) „konsulinis tarnautojas“ reiškia kiekvieną asmenį, atliekantį konsulinėje įstaigoje administracines arba technines pareigas; 6) „aptarnaujančio personalo darbuotojas“ reiškia kiekvieną asmenį, vykdantį konsulinės įstaigos aptarnavimo pareigas; 7) „konsulinės įstaigos darbuotojai“ reiškia konsulinius pareigūnus, konsulinius tarnautojus ir aptarnaujančio personalo darbuotojus; 8) „konsulinio personalo darbuotojai“ reiškia konsulinius pareigūnus (išskyrus konsulinės įstaigos vadovą), o taip pat konsulinius tarnautojus ir aptarnaujančio personalo darbuotojus; 9) „asmeninio personalo narys“ reiškia asmenį, dirbantį tik asmeninėje konsulinės įstaigos darbuotojo tarnyboje; 10) „konsulinės patalpos“ reiškia tik konsulinės įstaigos naudojamus pastatus arba pastatų dalis ir šių pastatų arba pastatų dalių žemės sklypą, nepriklausomai nuo to, kieno tai nuosavybė; 11) „konsuliniai archyvai“ yra visi konsulinės įstaigos raštai, dokumentai, korespondencija, knygos, filmai, video- ir garso įrašų juostos, disketės ir rejestrai su šifrais ir kodais, kartotekomis ir įranga, skirta jų saugojimui arba laikymui; 12) „atstovaujamosios valstybės laivas“ reiškia kiekvieną įrenginį, išskyrus karinius laivus, plaukiojantį su atstovaujamosios valstybės vėliava; 13) „atstovaujamosios valstybės orlaivis“ reiškia kiekvieną skraidantį įrenginį, išskyrus karinius skraidančius įrenginius, turintį teisę naudoti skiriamuosius atstovaujamosios valstybės ženklus. 2 straipsnis Konsulinės įstaigos steigimas 1. Atstovaujamosios valstybės konsulinė įstaiga buvimo valstybės teritorijoje gali būti įsteigta tik buvimo valstybei sutikus. 2. Konsulinės įstaigos buvimo vieta, jos klasė, konsulinė apygarda ir konsulinių pareigūnų skaičius nustatomi atstovaujamosios valstybės ir buvimo valstybės susitarimu. 3. Vėlesnius konsulinės įstaigos buvimo vietos, jos klasės ir konsulinės apygardos arba konsulinių pareigūnų skaičiaus pakeitimus atstovaujamoji valstybė gali daryti tik buvimo valstybei sutikus. 4. Buvimo valstybės sutikimas taip pat būtinas, jeigu generalinis konsulatas arba konsulatas nori įsteigti vicekonsulatą ar konsulinę agentūrą ne savo buvimo vietovėje. 5. Išankstinis nustatyta tvarka išreikštas buvimo valstybės sutikimas taip pat būtinas steigiant ne konsulinės įstaigos buvimo vietoje kanceliariją, kuri yra konsulinės įstaigos dalis. 3 straipsnis Konsulinės įstaigos vadovo skyrimas 1. Prieš paskiriant konsulinės įstaigos vadovą, atstovaujamoji valstybė diplomatiniu keliu arba kitu atitinkamu būdu turi gauti buvimo valstybės sutikimą dėl siūlomo asmens paskyrimo. 2. Jei buvimo valstybė nesutinka, kad koks nors asmuo būtų paskirtas konsulinės įstaigos vadovu, ji neprivalo atstovaujamajai valstybei motyvuoti tokio atsisakymo. 3. Atstovaujamoji valstybė diplomatiniu keliu buvimo valstybės užsienio reikalų ministrui siunčia konsulinį patentą arba kitą analogišką konsulinės įstaigos vadovo paskyrimo dokumentą. Šiame dokumente nurodomi konsulinės įstaigos vadovo vardas ir pavardė, pilietybė, klasė, konsulinė apygarda ir konsulinės įstaigos buvimo vieta. 4. Gavusi konsulinį patentą arba kitą analogišką konsulinės įstaigos vadovo paskyrimo dokumentą, buvimo valstybė išduoda bet kokios formos leidimą (egzekvatūrą). Buvimo valstybė, atsisakanti išduoti egzekvatūrą arba kitokį leidimą, neprivalo atstovaujamajai valstybei motyvuoti tokio atsisakymo. 5. Konsulinės įstaigos vadovas gali pradėti vykdyti savo funkcijas tik po to, kai jam išduodama egzekvatūra arba kitoks leidimas, išskyrus šio straipsnio 6 punkte ir 4 straipsnyje numatytus atvejus. 6. Buvimo valstybė gali leisti konsulinės įstaigos vadovui laikinai vykdyti jo funkcijas iki egzekvatūros arba kitokio leidimo išdavimo. Tokiu atveju taikomos šios Konvencijos nuostatos. 7. Kai tik konsulinės įstaigos vadovui yra leista pastoviai arba laikinai vykdyti jo funkcijas, buvimo valstybė tuoj pat apie tai praneša kompetentingiems konsulinės apygardos organams. Be to, ji imasi būtinų priemonių, kad konsulinės įstaigos vadovas galėtų vykdyti savo funkcijas ir naudotis šios Konvencijos suteikiamomis lengvatomis. 4 straipsnis Laikinas konsulinės įstaigos vadovo funkcijų vykdymas 1. Jeigu konsulinės įstaigos vadovas negali vykdyti savo funkcijų arba jeigu konsulinės įstaigos vadovo pareigybė neužimta, konsulinės įstaigos vadovo funkcijas gali vykdyti asmuo, įpareigotas laikinai eiti konsulinės įstaigos vadovo pareigas. Laikinai einančiu konsulinės įstaigos vadovo pareigas atstovaujamoji valstybė gali paskirti tos pačios arba kitos esančios buvimo valstybėje atstovaujamosios valstybės konsulinės įstaigos konsulinį pareigūną arba atstovaujamosios valstybės diplomatinės atstovybės buvimo valstybėje diplomatinio personalo narį. Sąvoka „diplomatinio personalo narys“ reiškia diplomatinės atstovybės narį, turintį diplomatinį rangą. 2. Asmens, laikinai einančio konsulinės įstaigos vadovo pareigas, pilną vardą, pavardę ir pilietybę buvimo valstybės Užsienio reikalų ministerijai arba jos nurodytam valdžios organui praneša atstovaujamosios valstybės diplomatinė atstovybė arba, jeigu ši valstybė tokios atstovybės buvimo valstybėje neturi, – konsulinės įstaigos vadovas, arba, jeigu jis negali to padaryti,- bet kuris kompetentingas atstovaujamosios valstybės valdžios organas. Paprastai pranešama iš anksto. 3. Kompetentingi buvimo valstybės valdžios organai gina asmenį, laikinai einantį konsulinės įstaigos vadovo pareigas, ir teikia jam pagalbą. Kol šis asmuo vadovauja įstaigai, jam yra taikomos tos pačios šios Konvencijos nuostatos kaip ir atitinkamos konsulinės įstaigos vadovui. 4. Jeigu atstovaujamosios valstybės diplomatinės atstovybės buvimo valstybėje diplomatinio personalo narį atstovaujamoji valstybė paskiria laikinai einančiu konsulinės įstaigos vadovo pareigas pagal šio straipsnio 1 punkto nuostatas, jis ir toliau naudojasi diplomatinėmis privilegijomis ir imunitetais, jei buvimo valstybė tam neprieštarauja. 5 straipsnis Konsulinio personalo darbuotojų skyrimas 1. Atstovaujamoji valstybė gali laisvai skirti konsulinio personalo darbuotojus su išimtimis, numatytomis 3, 6, ir 7 straipsniuose. 2. Atstovaujamoji valstybė iš anksto praneša buvimo valstybei visų konsulinių pareigūnų, išskyrus konsulinės įstaigos vadovą, pilną vardą ir pavardę, pilietybę, kategoriją ir klasę, kad buvimo valstybė galėtų, jeigu ji to pageidaus, įgyvendinti savo teises, numatytas 7 straipsnio 3 punkte. 3. Buvimo valstybė visiems konsulinės įstaigos darbuotojams ir jų šeimos nariams išduoda asmens pažymėjimą, patvirtinantį konsulinės įstaigos darbuotojų ir jų šeimos narių statusą. 6 straipsnis Konsulinių pareigūnų pilietybė Konsulinis pareigūnas turi būti atstovaujamosios valstybės pilietis. 7 straipsnis Asmenys, paskelbti „persona non grata“ 1. Buvimo valstybė bet kuriuo metu diplomatiniu keliu gali informuoti atstovaujamąją valstybę apie tai, kad vienas ar kitas konsulinis pareigūnas yra „persona non grata“ arba kad bet kuris konsulinio personalo darbuotojas yra nepageidaujamas. Tokiu atveju atstovaujamoji valstybė privalo atšaukti tą asmenį arba nutraukti jo funkcijas konsulinėje įstaigoje. 2. Jeigu atstovaujamoji valstybė atsisakys įvykdyti arba per priimtinus terminus neįvykdys savo įsipareigojimų, numatytų šio straipsnio 1 punkte, buvimo valstybė gali atšaukti to asmens egzekvatūrą arba kitokį leidimą arba nebepripažinti jo konsulinio personalo darbuotoju. 3. Asmuo, paskirtas konsulinės įstaigos darbuotoju, gali būti paskelbtas nepageidaujamu iki atvykimo į buvimo valstybės teritoriją arba, jeigu jis jau yra buvimo valstybėje, iki savo pareigų vykdymo konsulinėje įstaigoje pradžios. Tokiais atvejais atstovaujamoji valstybė panaikina jo paskyrimą. 4. Šio straipsnio 1 ir 3 punktuose paminėtais atvejais buvimo valstybė neprivalo atstovaujamajai valstybei motyvuoti savo sprendimo. 8 straipsnis Pranešimas buvimo valstybei apie paskyrimą, atvykimą ir išvykimą 1. Buvimo valstybės Užsienio reikalų ministerijai arba jos nurodytam valdžios organui pranešama:

  1. a)apie konsulinės įstaigos darbuotojų paskyrimą, jų atvykimą po paskyrimo į konsulinę įstaigą, apie jų galutinį išvykimą arba jų funkcijų pasibaigimą ir apie visus kitus jų darbo konsulinėje įstaigoje metu galimus pasikeitimus, darančius įtaką jų statusui;
  2. b)apie asmens, kuris yra konsulinės įstaigos darbuotojo šeimos narys ir pastoviai kartu su juo gyvena, atvykimą arba galutinį išvykimą, o taip pat apie tai, kad vienas ar kitas asmuo tapo arba nustojo būti šeimos nariu;
  3. c)apie asmeninio personalo narių atvykimą ir galutinį išvykimą, o reikiamais atvejais apie tokios jų tarnybos pasibaigimą;
  4. d)apie asmenų, kurie gyvena buvimo valstybėje kaip konsulinės įstaigos darbuotojai arba asmeninio personalo nariai ir turi teisę į privilegijas ir imunitetus, įdarbinimą ir atleidimą. 2. Apie atvykimą arba galutinį išvykimą esant galimybei pranešama iš anksto. 9 straipsnis Konsulinių ir gyvenamųjų patalpų įgijimas 1. Atstovaujamoji valstybė turi teisę savo vardu arba per įgaliotą fizinį ar juridinį asmenį pagal buvimo valstybės įstatymus ir poįstatyminius aktus ir buvimo valstybei sutinkant įsigyti nuosavybėn, naudotis, nuomoti arba valdyti kita forma:
  5. a)konsulines patalpas, konsulinės įstaigos vadovo rezidenciją, o taip pat bet kurio konsulinio pareigūno ir bet kurio konsulinio tarnautojo, kuris nėra buvimo valstybės pilietis arba neturi nuolatinės gyvenamosios vietos šioje valstybėje, gyvenamąsias patalpas;
  6. b)konsulinių ir gyvenamųjų patalpų statybai skirtą žemės sklypą. 2. Laikantis šio straipsnio 1 punkte nurodytų sąlygų, atstovaujamoji valstybė taip pat gali gerinti konsulines ir gyvenamąsias patalpas arba žemės sklypą. 3. Esant reikalui buvimo valstybė suteikia pagalbą ir paramą atstovaujamajai valstybei įgyvendinant šio straipsnio 1 ir 2 punkte nurodytas teises. 4. Šio straipsnio nuostatos neatleidžia atstovaujamosios valstybės nuo atsakomybės už buvimo valstybės įstatymų ir poįstatyminių aktų, reguliuojančių pastatų išdėstymą ir konstrukciją, o taip pat įstatymų ir poįstatyminių aktų, reguliuojančių miestų planavimą ir skirstymą į rajonus, laikymąsi. 10 straipsnis Garbės konsuliniai pareigūnai Jeigu abi Susitariančiosios Šalys sutiks paskirti garbės konsulinį pareigūną, jos viena su kita konsultuosis dėl atitinkamų susitarimų, pagrįstų šios Konvencijos nuostatomis ir tarptautinės papročių teisės normomis, sudarymo siekiant nustatyti garbės konsuliniams pareigūnams taikomą režimą. 11 straipsnis Konsulinių įstaigų ir konsulinių įstaigų darbuotojų apsaugos užtikrinimas 1. Buvimo valstybė užtikrina, kad konsulinė įstaiga galėtų vykdyti savo funkcijas. 2. Buvimo valstybė pagarbiai elgiasi su konsuliniais pareigūnais ir imasi visų būtinų priemonių, kad užkirstų kelią bet kokiems pasikėsinimams į konsulinių pareigūnų arba kitų konsulinės įstaigos darbuotojų, nesančių buvimo valstybės piliečiais ir neturinčių buvimo valstybėje užsieniečio, kuriam teisėtai leista nuolat ten gyventi, statuso, o taip pat į šeimos narių, pastoviai gyvenančių kartu su aukščiau išvardintaisiais, asmenį, laisvę arba orumą. 12 straipsnis Valstybinė vėliava ir herbas 1. Atstovaujamoji valstybė turi teisę naudoti buvimo valstybėje savo valstybinę vėliavą ir herbą, remdamasi šio straipsnio nuostatomis. 2. Atstovaujamosios valstybės valstybinė vėliava gali būti iškelta ir jos valstybinis herbas pritvirtintas ant konsulinės įstaigos pastato, ant jo įėjimo, taip pat ant konsulinės įstaigos vadovo rezidencijos ir, kai tai susiję su tarnybinių pareigų vykdymu, ant jo transporto priemonių. 3. Įgyvendindama šiame straipsnyje numatytas teises, atstovaujamoji valstybė laikosi buvimo valstybės įstatymų, poįstatyminių aktų ir papročių. 13 straipsnis Konsulinių patalpų neliečiamybė 1. Remiantis šio straipsnio nuostatomis, konsulinės patalpos yra neliečiamos. 2. Buvimo valstybės valdžios organų atstovai gali įeiti į konsulines patalpas, naudojamas tik konsulinės įstaigos darbui, tik atstovaujamosios valstybės konsulinės įstaigos vadovui, diplomatinės atstovybės vadovui arba jų paskirtam asmeniui sutikus. Jeigu šiame punkte nurodyti atstovaujamosios valstybės pareigūnai neduoda tiesioginio neigiamo atsakymo, tai gaisro arba kitos stichinės nelaimės atveju, kai reikia imtis neatidėliotinų apsaugos priemonių, buvimo valstybės valdžios organų atstovai gali įeiti į konsulines patalpas. Tačiau jie negali pažeisti konsulinio archyvo neliečiamybės principo, o ypač – jį studijuoti arba konfiskuoti. 3. Laikantis šio straipsnio 2 punkto nuostatų, buvimo valstybė ypač privalo imtis visų reikiamų priemonių, kad apsaugotų konsulines patalpas nuo bet kokių įsiveržimų arba žalos ir užkirstų kelią bet kokiems konsulinės įstaigos rimties trikdymams arba jos orumo žeminimui. 4. Konsulinės patalpos, jų įranga, konsulinės įstaigos turtas, taip pat jos transporto priemonės negali būti rekvizuojamos buvimo valstybės gynybos arba visuomeniniams reikalams. 14 straipsnis Konsulinio archyvo ir dokumentų neliečiamybė Konsuliniai archyvai ir konsuliniai dokumentai yra neliečiami bet kuriuo metu ir nepriklausomai nuo jų buvimo vietos. 15 straipsnis Atleidimas nuo mokesčių už konsulines patalpas 1. Konsulinės patalpos ir konsulinės įstaigos vadovo rezidencija, kurių savininkas arba nuomininkas yra atstovaujamoji valstybė ar jos vardu veikiantis asmuo, atleidžiamos nuo visų valstybinių rajoninių arba vietinių mokesčių ir rinkliavų, išskyrus mokestį už konkrečias paslaugas. 2. Šio straipsnio 1 punkto nuostatos netaikomos rinkliavoms ir mokesčiams, kuriuos pagal buvimo valstybės įstatymus ir poįstatyminius aktus turi mokėti asmenys, sudarę sutartį su atstovaujamąja valstybe arba jos vardu veikiančiu asmeniu. 16 straipsnis Judėjimo laisvė Buvimo valstybė visiems konsulinės įstaigos darbuotojams užtikrina judėjimo ir keliavimo konsulinės apygardos teritorija laisvę, jei tai neprieštarauja buvimo valstybės įstatymams ir poįstatyminiams aktams dėl zonų, įvažiavimas į kurias uždraustas arba ribojamas valstybės saugumo sumetimais. 17 straipsnis Susisiekimo laisvė 1. Buvimo valstybė privalo suteikti ir saugoti oficialiems tikslams skirtą konsulinės įstaigos susisiekimo laisvę. Susisiekdama su atstovaujamosios valstybės vyriausybe, diplomatine atstovybe ir kitomis konsulinėmis įstaigomis, nepriklausomai nuo jų buvimo vietos, konsulinė įstaiga gali naudotis visomis tinkamomis priemonėmis, įskaitant diplomatinius ir konsulinius kurjerius, diplomatinį arba konsulinį paštą ir užkoduotą arba užšifruotą skubią korespondenciją (depešą). Įrengti ir naudoti radijo siųstuvą konsulinė įstaiga gali tik buvimo valstybei sutikus. 2. Oficiali konsulinės įstaigos korespondencija yra neliečiama. Oficiali korespondencija – tai visa su konsuline įstaiga ir jos funkcijomis susijusi korespondencija. 3. Visi konsulinį paštą sudarantys vienetai privalo turėti matomus išorinius ženklus, išreiškiančius jų pobūdį, ir juose gali būti tik oficiali korespondencija bei dokumentai arba tik oficialiam naudojimui skirti daiktai. 4. Konsulinis paštas negali būti atplėšiamas ir sulaikomas. Tačiau tais atvejais, kai kompetentingų buvimo valstybės valdžios organų atstovai turi rimtą pagrindą įtarti, kad konsuliniame pašte, be šio straipsnio 3 punkte išvardintos korespondencijos, dokumentų ir daiktų, yra kažkas kita, jie gali pareikalauti, kad įgaliotas atstovaujamosios valstybės atstovas jų akivaizdoje atplėštų konsulinį paštą. Atstovaujamosios valstybės pareigūnams atsisakius įvykdyti šį reikalavimą, konsulinis paštas grąžinamas į išsiuntimo vietą. 5. Konsuliniam kurjeriui išduodamas oficialus dokumentas, kuriame nurodomas jo statusas ir konsulinį paštą sudarančių vienetų skaičius. Jeigu buvimo valstybė nesutinka, konsulinis kurjeris negali būti nei buvimo valstybės pilietis, nei, jeigu jis nėra atstovaujamosios valstybės pilietis, buvimo valstybėje nuolat gyvenantis asmuo. Vykdydamas savo funkcijas, jis yra buvimo valstybės saugomas, naudojasi asmens neliečiamybe ir negali būti areštuotas ar sulaikytas bet kokia forma. 6. Atstovaujamoji valstybė, jos diplomatinės atstovybės ir konsulinės įstaigos gali paskirti specialius konsulinius kurjerius ad hoc. Tokiais atvejais taip pat taikomos šio straipsnio 5 punkto nuostatos, išskyrus tai, kad toks kurjeris netenka imuniteto nuo to momento, kai pristato jam patikėtą konsulinį paštą į paskirties vietą. 7. Konsulinis paštas gali būti patikėtas civilinio laivo kapitonui arba civilinio lėktuvo vadui, kai laivas ar lėktuvas vyksta į uostą, į kurį atvykti nedraudžiama. Nors kapitonui (vadui) išduodamas oficialus dokumentas, kuriame nurodomas konsulinį paštą sudarančių vienetų skaičius, bet jis nėra laikomas konsuliniu kurjeriu. Suderinus su kompetentingais vietinės valdžios organais, konsulinė įstaiga gali pasiųsti savo darbuotoją tiesiogiai ir nekliudomai priimti iš laivo kapitono arba lėktuvo vado, taip pat jam perduoti konsulinį paštą. 18 straipsnis Konsulinių pareigūnų asmens neliečiamybė 1. Konsuliniai pareigūnai ir jų šeimos nariai naudojasi asmens neliečiamybe. Jie negali būti areštuojami ar sulaikomi jokia forma. 2. Buvimo valstybė privalo pagarbiai elgtis su konsuliniais pareigūnais ir jų šeimos nariais ir imtis visų būtinų priemonių, kad užkirstų kelią bet kokiems pasikėsinimams į jų asmens laisvę ir orumą. 19 straipsnis Imunitetas nuo jurisdikcijos Konsuliniai pareigūnai ir jų šeimos nariai nepriklauso priimančiosios valstybės baudžiamajai, civilinei ir administracinei jurisdikcijai, išskyrus: 1) civilinius ieškinius dėl konsulinių pareigūnų sudarytų sutarčių, kuriose jie tiesiogiai arba netiesiogiai dalyvauja ne kaip atstovaujamosios valstybės atstovai; 2) civilinius ieškinius dėl trečiajai šaliai padarytos žalos, atsiradusios įvykus kelių transporto priemonės, laivo arba lėktuvo avarijai. 20 straipsnis Pareiga duoti liudytojo parodymus 1. Konsulinės įstaigos darbuotojai gali būti šaukiami liudytojais teismo ir administracinėse bylose. Konsulinis tarnautojas arba aptarnaujančio personalo darbuotojas negali atsisakyti duoti parodymų, išskyrus atvejus, numatytus šio straipsnio 3 punkte. Jeigu konsulinis pareigūnas atsisako duoti parodymus, jam negali būti taikomos jokios prievartos priemonės ar bausmės. 2. Buvimo valstybės valdžios organai, kuriems reikalingi konsulinio pareigūno parodymai, turi netrukdyti šiam asmeniui vykdyti savo tarnybines funkcijas. Kai yra galimybė, jie gali išklausyti tokius parodymus šio asmens namuose arba konsulinėje įstaigoje, arba priimti iš jo parodymus, išdėstytus raštu. 3. Konsulinės įstaigos darbuotojai neprivalo duoti parodymų dėl faktų, susijusių su jų funkcijų vykdymu, arba pateikti oficialios korespondencijos ir dokumentų. Jie taip pat neprivalo duoti parodymų, kurie aiškintų atstovaujamosios valstybės įstatymus. 21 straipsnis Privilegijų ir imunitetų atsisakymas 1. Atstovaujamoji valstybė gali atsisakyti bet kurių konsulinės įstaigos darbuotojų arba jų šeimos narių privilegijų ir imunitetų, numatytų 18, 19 ir 20 straipsniuose. 2. Toks atsisakymas turi būti aiškiai išreikštas ir apie jį turi būti pranešta buvimo valstybei raštu, išskyrus šio straipsnio 3 punkte numatytą atvejį. 3. Kai konsulinės įstaigos pareigūnas arba konsulinis tarnautojas yra ieškovas byloje, kurioje jis gali naudotis imunitetu nuo buvimo valstybės jurisdikcijos, jis neturi teisės remtis imunitetu nuo jurisdikcijos bet kurio priešieškinio, tiesiogiai susijusio su pagrindiniu ieškiniu, atveju. 4. Atsisakymas imuniteto nuo civilinės arba administracinės teisenos dar nereiškia, kad atsisakoma imuniteto nuo teismo sprendimo vykdymo. Tam būtinas atskiras atsisakymas. 22 straipsnis Atleidimas nuo prievolių, susijusių su užsieniečių registracija ir leidimu apsigyventi 1. Konsuliniai pareigūnai, konsuliniai tarnautojai ir kartu su jais gyvenantys šeimos nariai atleidžiami nuo visų buvimo valstybės įstatymais ir poįstatyminiais aktais numatytų prievolių, susijusių su užsieniečių registracija ir leidimu apsigyventi. 2. Šio straipsnio 1 punkto nuostatos netaikomos konsuliniam tarnautojui, kuris nėra pastovus atstovaujamosios valstybės tarnautojas, taip pat jo šeimos nariams. 23 straipsnis Atleidimas nuo prievolių, susijusių su leidimu dirbti 1. Konsulinės įstaigos darbuotojai atleidžiami nuo visų buvimo valstybės įstatymais ir poįstatyminiais aktais numatytų prievolių, susijusių su leidimu užsieniečiams dirbti, jei tai yra susiję su darbu atstovaujamajai valstybei. 2. Konsulinių pareigūnų ir konsulinių tarnautojų asmeninio personalo nariai, jeigu jie buvimo valstybėje neužsiima jokia kita veikla, už kurią gautų pajamas, atleidžiami nuo prievolių, numatytų šio straipsnio 1 punkte. 24 straipsnis Socialinės apsaugos taikymas 1. Buvimo valstybėje galiojantys socialinės apsaugos normatyviniai aktai netaikomi konsulinės įstaigos darbuotojams ir kartu su jais gyvenantiems šeimos nariams, jeigu jie atlieka atstovaujamosios valstybės pavestas funkcijas, išskyrus atvejus, numatytus šio straipsnio 3 punkte. 2. Šio straipsnio 1 punkto nuostatos taip pat taikomos ir asmeninio personalo nariams, kurie tarnauja konsulinės įstaigos darbuotojams, jei:
  7. a)jie nėra buvimo valstybės piliečiai ir ten nuolat negyvena ir
  8. b)jiems taikomi socialinės apsaugos normatyviniai aktai, galiojantys atstovaujamojoje valstybėje arba trečiojoje valstybėje. 3. Konsulinės įstaigos darbuotojai, samdantys asmenis, kuriems netaikomos šio straipsnio 2 punkte numatytos nuostatos, turi vykdyti darbdaviams keliamus reikalavimus. 4. Šio straipsnio 1 ir 2 punktuose numatytos nuostatos netrukdo savanoriškai dalyvauti buvimo valstybės socialinės apsaugos sistemoje, jeigu tai leidžia ši valstybė. 25 straipsnis Atleidimas nuo mokesčių 1. Konsuliniai pareigūnai ir konsuliniai tarnautojai, taip pat kartu su jais gyvenantys jų šeimos nariai atleidžiami nuo visų valstybinių, rajoninių ir vietinių mokesčių bei rinkliavų, išskyrus:
  9. a)netiesioginius mokesčius, kurie paprastai priskaičiuojami prie prekių ir paslaugų kainos;
  10. b)mokesčius ir rinkliavas už privatų nekilnojamąjį turtą, esantį buvimo valstybės teritorijoje, išskyrus 15 straipsnio nuostatose numatytais atvejais;
  11. c)palikimo ir paveldėjimo mokesčius ir rinkliavas bei mokesčius už turto perdavimą, kuriais apmokestina buvimo valstybė, išskyrus 27 straipsnio „b“ punkto nuostatose numatytais atvejais;
  12. d)mokesčius ir rinkliavas už privačias pajamas, įskaitant kapitalo pajamas, kurių šaltinis yra buvimo valstybėje, ir mokesčius už kapitalo investavimą į buvimo valstybės komercines arba finansines įmones;
  13. e)rinkliavas, imamas už konkrečias aptarnavimo rūšis;
  14. f)registracijos, teismo, rejestro, įkeitimo, žymines rinkliavas, išskyrus 15 straipsnio nuostatose numatytais atvejais. 2. Aptarnaujančio personalo darbuotojų užmokestis, kurį jie gauna už savo darbą konsulinėje įstaigoje, neapmokestinamas buvimo valstybės mokesčiais ir rinkliavomis. 3. Konsulinės įstaigos darbuotojai, samdantys asmenis, kurių darbo užmokestis buvimo valstybėje neatleidžiamas nuo pajamų mokesčio, turi vykdyti tos valstybės įstatymų ir poįstatyminių aktų keliamus darbdaviams reikalavimus dėl pajamų mokesčio. 26 straipsnis Atleidimas nuo muito mokesčio ir muitinės kontrolės 1. Buvimo valstybė, vadovaudamasi savo įstatymais ir poįstatyminiais aktais, leidžia įvežti ir atleidžia nuo visų muito mokesčių ir rinkliavų, išskyrus mokesčius už saugojimą, pervežimą ir mokesčius už panašaus pobūdžio paslaugas:
  15. a)daiktus, skirtus oficialiam konsulinės įstaigos naudojimui;
  16. b)konsulinio pareigūno arba kartu su juo gyvenančių šeimos narių asmeninius daiktus, įskaitant ir daiktus, skirtus įsikūrimui. Vartojamųjų prekių kiekis neturi viršyti kiekio, kurio reikia minėtų asmenų tiesioginiam vartojimui. 2. Konsuliniai tarnautojai naudojasi šio straipsnio 1 punkte numatytomis privilegijomis ir lengvatomis daiktų, įvežtų jų pirmo įsikūrimo metu, atžvilgiu. 3. Asmeninis konsulinio pareigūno ir gyvenančių kartu su juo šeimos narių bagažas atleidžiamas nuo muitinės kontrolės. Jis gali būti patikrintas tik tuo atveju, jeigu yra rimtų priežasčių įtarti, kad jame yra daiktų, nenurodytų šio straipsnio 1 punkto „b“ papunktyje, arba daiktų, kurių įvežimas ir išvežimas uždraustas buvimo valstybės įstatymais ir poįstatyminiais aktais. Toks patikrinimas turi būti vykdomas dalyvaujant atitinkamam konsuliniam pareigūnui arba jo šeimos nariui. 27 straipsnis Konsulinės įstaigos darbuotojo ir jo šeimos narių palikimas Mirus konsulinės įstaigos darbuotojui arba jo šeimos nariui, gyvenančiam kartu su juo, buvimo valstybė:
  17. a)leidžia išvežti mirusiojo kilnojamąjį turtą, išskyrus tą kilnojamąjį turtą, kurį jis įgijo buvimo valstybėje ir kurio išvežimas jo mirties momentu buvo uždraustas;
  18. b)atleidžia mirusiojo kilnojamąjį turtą, esantį buvimo valstybėje, nuo visų valstybinių, rajoninių arba vietinių palikimo ir paveldėjimo mokesčių ir rinkliavų, jei miręs asmuo buvo toje valstybėje kaip konsulinės įstaigos darbuotojas arba jo šeimos narys. 28 straipsnis Atleidimas nuo asmeninių prievolių Buvimo valstybė privalo atleisti konsulinės įstaigos darbuotoją ir gyvenančius kartu su juo jo šeimos narius nuo visų darbinių ir valstybinių prievolių, nepriklausomai nuo jų pobūdžio, taip pat nuo karinių prievolių, tokių kaip rekvizicija, kontribucija ir privalomas apgyvendinimas. 29 straipsnis Konsulinių privilegijų ir imunitetų pradžia ir pabaiga 1. Konsulinės įstaigos darbuotojas naudojasi šioje Konvencijoje numatytomis privilegijomis ir imunitetais nuo atvykimo į buvimo valstybės teritoriją momento, jei jis vyksta į paskyrimo vietą, arba, jeigu jis jau yra toje teritorijoje, nuo to momento, kai pradeda vykdyti savo pareigas. 2. Kartu su konsulinės įstaigos darbuotoju gyvenantys šeimos nariai, jo asmeninio personalo nariai naudojasi šioje Konvencijoje numatytomis privilegijomis ir imunitetais nuo to momento, kai šios privilegijos ir imunitetai suteikiami konsulinės įstaigos darbuotojui pagal šio straipsnio 1 punktą, arba kai jie atvyksta į buvimo valstybės teritoriją, arba kai jie tampa konsulinės įstaigos darbuotojo šeimos nariais ar asmeninio personalo nariais, priklausomai nuo to, kuris iš šių momentų įvyko vėliau. 3. Pasibaigus konsulinės įstaigos darbuotojo funkcijoms, jo ir kartu su juo gyvenančių šeimos narių, taip pat asmeninio personalo narių privilegijos ir imunitetai pasibaigia tuo momentu, kai minėti asmenys išvyksta iš buvimo valstybės arba kai praeina išvykimui skirtas laiko tarpas, priklausomai nuo to, kuris iš šių momentų įvyks pirmiau. Iki šio momento, netgi ir karinio konflikto atveju, privilegijos ir imunitetai išlieka. Šio straipsnio 2 punkte minėtų asmenų privilegijos ir imunitetai pasibaigia nuo to momento, kada šie asmenys nustoja būti konsulinės įstaigos darbuotojo šeimos nariais arba baigia tarnybą jo namuose. Tačiau jei tokie asmenys žada palikti buvimo valstybę per išvykimui pakankamą laikotarpį, jų privilegijos ir imunitetai išlieka iki išvykimo iš buvimo valstybės teritorijos momento. 4. Konsulinio pareigūno ar konsulinio tarnautojo veiksmų, atliekamų vykdant jų funkcijas, atžvilgiu nėra ribojamas imunitetas nuo buvimo valstybės jurisdikcijos. 5. Mirus konsuliniam darbuotojui, gyvenantys kartu su juo jo šeimos nariai naudojasi privilegijomis ir imunitetais iki to momento, kol jie išvyksta iš buvimo valstybės teritorijos arba kol pasibaigia išvykimui skirtas laikas, priklausomai nuo to, kuris iš šių momentų įvyks pirmiau. 30 straipsnis Pareiga gerbti buvimo valstybės įstatymus ir poįstatyminius aktus 1. Visi asmenys, kurie naudojasi privilegijomis ir imunitetais, privalo be žalos jų privilegijoms ir imunitetams gerbti buvimo valstybės įstatymus ir poįstatyminius aktus. Jie taip pat privalo nesikišti į tos valstybės vidaus reikalus. 2. Konsulinės patalpos neturi būti naudojamos tikslams, nesuderinamiems su konsulinių funkcijų vykdymu. 3. Šio straipsnio 2 punkto nuostatos nepanaikina galimybės išdėstyti ofisus arba kitas įstaigas tose pastatų dalyse, kuriose yra konsulinės patalpos, su sąlyga, kad patalpos, skirtos tokiems ofisams, bus atskirtos nuo patalpų, kuriomis naudojasi konsulinė įstaiga. Pastaruoju atveju pagal šią Konvenciją minėti ofisai nėra konsulinių patalpų dalis. 31 straipsnis Draudimas nuo žalos, padarytos tretiesiems asmenims Konsulinės įstaigos darbuotojai turi laikytis numatytų buvimo valstybės įstatymuose ir poįstatyminiuose aktuose reikalavimų, susijusių su draudimu nuo žalos, kuri gali būti padaryta tretiesiems asmenims, panaudojus bet kokią kelių transporto priemonę, laivą arba lėktuvą. 32 straipsnis Specialūs nuostatai dėl privačios veiklos, siekiant gauti pajamas 1. Konsuliniai pareigūnai neturi užsiimti buvimo valstybėje jokia profesine ir komercine veikla, siekdami gauti asmenines pajamas. 2. Šioje Konvencijoje numatytos privilegijos ir imunitetai nesuteikiami:
  19. a)konsuliniams tarnautojams arba aptarnaujančiojo personalo darbuotojams, kurie buvimo valstybėje užsiima privačia veikla, už kurią gauna pajamas;
  20. b)asmens, nurodyto šio punkto „a“ papunktyje, šeimos nariams arba jo asmeninio personalo nariams;
  21. c)konsulinės įstaigos darbuotojo šeimos nariams, kurie patys užsiima buvimo valstybėje privačia veikla, už kurią gauna pajamas. 33 straipsnis Buvimo valstybės piliečiai ir asmenys, nuolat gyvenantys joje Konsulinės įstaigos darbuotojai (išskyrus konsulinius pareigūnus), kurie yra buvimo valstybės piliečiai arba nuolat joje gyvena, ir jų šeimos nariai naudojasi tik tomis lengvatomis, privilegijomis ir imunitetais, kurias suteikia buvimo valstybė. Tačiau buvimo valstybė turi taip vykdyti savo jurisdikciją šiems asmenims, kad nesudarytų bereikalingų kliūčių konsulinei įstaigai vykdyti savo fukcijas. 34 straipsnis Konsulinių funkcijų vykdymas Konsulines funkcijas vykdo konsulinės įstaigos. Jas vykdo taip pat ir diplomatinės atstovybės vadovaudamosi šios Konvencijos nuostatomis. 35 straipsnis Diplomatinės atstovybės, vykdančios konsulines funkcijas 1. Šios Konvencijos nuostatos pagal kontekstą taip pat taikomos tais atvejais, kai konsulines funkcijas vykdo diplomatinės atstovybės. 2. Buvimo valstybės Užsienio reikalų ministerijai arba ministerijos nurodytam valdžios organui pranešamos pavardės tų diplomatinės atstovybės darbuotojų, kuriems pavesta vykdyti konsulines funkcijas. 3. Vykdydama konsulines funkcijas, diplomatinė atstovybė gali kreiptis tiek į vietinius, tiek į centrinius buvimo valstybės valdžios organus, jei tai neprieštarauja buvimo valstybės įstatymams, poįstatyminiams aktams ir papročiams. 4. Diplomatinės atstovybės darbuotojų, nurodytų šio straipsnio 2 punkte, privilegijas ir imunitetus reglamentuoja tarptautinės teisės normos dėl diplomatinių santykių. 36 straipsnis Konsulinių funkcijų vykdymas konsulinės apygardos ribose ir už jos ribų, trečiojoje valstybėje arba trečiosios valstybės vardu 1. Konsulinis pareigūnas turi teisę savo konsulinės apygardos ribose vykdyti konsulines funkcijas, numatytas šioje Konvencijoje. 2. Buvimo valstybei sutikus, konsulinis pareigūnas gali vykdyti konsulines funkcijas už konsulinės apygardos ribų. 3. Atstovaujamoji valstybė, pranešusi atitinkamoms valstybėms, gali pavesti konsulinei įstaigai, įsteigtai buvimo valstybėje, vykdyti konsulines funkcijas trečiojoje valstybėje, jei tam neprieštarauja buvimo valstybė. 4. Atitinkamai informavus buvimo valstybę, atstovaujamosios valstybės konsulinė įstaiga, jei neprieštarauja buvimo valstybė, gali vykdyti konsulines funkcijas buvimo valstybėje trečiosios valstybės vardu. 37 straipsnis Konsulinės funkcijos. Bendrieji nuostatai Atsižvelgiant į kitų šios Konvencijos straipsnių, reglamentuojančių konsulines funkcijas, nuostatas, konsulinės funkcijos – tai:
  22. a)buvimo valstybėje ginti atstovaujamosios valstybės ir jos piliečių interesus tarptautinės teisės leidžiamose ribose;
  23. b)skatinti prekybinių, ekonominių, kultūrinių ir mokslinių ryšių tarp atstovaujamosios valstybės ir buvimo valstybės vystymą, taip pat kitais būdais, laikantis šios Konvencijos nuostatų, padėti vystyti tarp jų draugiškus santykius;
  24. c)visomis teisėtomis priemonėmis aiškintis buvimo valstybės prekybines, ekonomines, kultūrines ir mokslines sąlygas, pranešti apie jas atstovaujamajai valstybei, teikti žinias suinteresuotiems asmenims;
  25. d)daryti pataisymus, konfiskuoti arba sulaikyti atstovaujamosios valstybės piliečių pasus ar kitus kelionės dokumentus ir išduoti, pratęsti arba panaikinti vizas ar atitinkamus dokumentus asmenims, ketinantiems vykti į atstovaujamąją valstybę arba keliauti pro ją;
  26. e)teikti pagalbą ir paramą atstovaujamosios valstybės piliečiams;
  27. f)priimti buvimo valstybės kompetentingų organų pagalbą, siekiant nustatyti, kur yra atstovaujamosios valstybės piliečių buvimo vieta, kai iškilęs klausimas dėl jų gerovės ar dėl kitų humanitarinio pobūdžio priežasčių;
  28. g)ginti atstovaujamosios valstybės piliečių teisę kuo greičiau išvykti iš buvimo valstybės, jei: 1) esant ypatingoms aplinkybėms, ketinančio išvykti asmens atžvilgiu yra vykdomos administracinio ar teisminio pobūdžio procedūros; 2) ketinantis išvykti asmuo atlieka įprastinius su neatidėliotinu išvykimu susijusius formalumus, jei tokių reikalavimų vykdymas nėra diskriminacinio pobūdžio ir nėra panaudojamas, kad užkirstų kelią neatidėliotinam išvykimui;
  29. h)vykdyti notarinius veiksmus, registruoti civilinės būklės aktus ir atlikti kitas panašias pareigas, taip pat vykdyti kai kurias administracinio pobūdžio funkcijas, jei pastaruoju atveju tai neprieštarauja buvimo valstybės įstatymams ir poįstatyminiams aktams;
  30. i)ginti atstovaujamosios valstybės piliečių interesus, laikantis buvimo valstybės įstatymų ir poįstatyminių aktų, atsiradus buvimo valstybėje palikimui „mortis causa“ atveju;
  31. j)jei tai neprieštarauja buvimo valstybės įstatymams ir poįstatyminiams aktams, ginti nepilnamečių ir kitų neturinčių veiksnumo asmenų, kurie yra atstovaujamosios valstybės piliečiai, interesus, ypač kai reikia tokiems asmenims steigti globą ar rūpybą;
  32. k)atsižvelgiant į buvimo valstybėje nusistovėjusią praktiką ir tvarką, atstovauti atstovaujamosios valstybės piliečiams ar užtikrinti tinkamą atstovavimą teismuose ir kitose buvimo valstybės įstaigose tam, kad būtų galima, laikantis buvimo valstybės įstatymų ir poįstatyminių aktų, imtis išankstinių priemonių, apsaugančių tų piliečių teises ir interesus, jei jų nėra vietoje ar dėl kitų priežasčių jie negali laiku apginti savo teisių ir interesų;
  33. l)perduoti teisminius ir neteisminius dokumentus arba vykdyti atstovaujamosios valstybės teismo pavedimus ar pavedimus dėl parodymų paėmimo atstovaujamosios valstybės teismams, nepažeidžiant galiojančių tarptautinių susitarimų arba, nesant tokių susitarimų, nepažeidžiant buvimo valstybės įstatymais ir poįstatyminiais aktais nustatytos tvarkos;
  34. m)vykdyti priežiūrą ir kontroliuoti atstovaujamosios valstybės įstatymais ir poįstatyminiais aktais numatyta tvarka atstovaujamajai valstybei priklausančius laivus ir lėktuvus (orlaivius), taip pat ir jų įgulas;
  35. n)teikti pagalbą šio straipsnio „m“ punkte nurodytiems laivams ir lėktuvams bei jų įguloms, priimti pareiškimus dėl laivo plaukiojimo, tikrinti ir surašyti laivo dokumentus ir tirti bet kokį atsitikimą, kuris įvyko kelionės metu, jei tai nedaro žalos buvimo valstybės valdžios organų įgalinimams, spręsti bet kokio pobūdžio ginčus tarp įgulos narių, laikantis atstovaujamosios valstybės įstatymų ir poįstatyminių aktų;
  36. o)vykdyti bet kokias kitas funkcijas, kurias vykdyti atstovaujamoji valstybė įgaliojo konsulinę įstaigą ir kurių nedraudžia buvimo valstybės įstatymai ir poįstatyminiai aktai arba kurioms neprieštarauja buvimo valstybė, taip pat kurias numato tarptautinės sutartys, pasirašytos atstovaujamosios valstybės ir buvimo valstybės. 38 straipsnis Teisė susitikti ir bendrauti 1. Konsuliniai pareigūnai gali netrukdomai bendrauti su atstovaujamosios valstybės piliečiais ir susitikti su jais. Atstovaujamosios valstybės piliečiai turi tokią pat teisę netrukdomai bendrauti ir susitikti su konsuliniu pareigūnu. 2. Konsuliniai pareigūnai gali kreiptis į buvimo valstybės kompetentingus valdžios organus pagalbos, ieškant pradingusių be žinios atstovaujamosios valstybės piliečių. 39 straipsnis Funkcijos, susijusios su areštu ir teisminiu nagrinėjimu 1. Jei kuris nors atstovaujamosios valstybės pilietis yra areštuojamas konsulinės apygardos teritorijoje, buvimo valstybės kompetentingi organai neatidėliotinai praneša apie tai atstovaujamosios valstybės konsulinei įstaigai. 2. Bet kokį pranešimą, kurį konsuliniam pareigūnui adresuoja areštuotas atstovaujamosios valstybės pilietis, buvimo valstybės organai neatidėliotinai perduoda konsuliniam pareigūnui. 3. Konsulinis pareigūnas turi teisę lankyti areštuotą atstovaujamosios valstybės pilietį, kad pasikalbėtų su juo, taip pat kad perduotų jam ar priimtų iš jo korespondenciją ir siuntinius ir kad galėtų imtis priemonių, siekiant užtikrinti jam teisinį atstovavimą. Leidimas lankyti pirmą kartą išduodamas kaip galima greičiau. Vėlesni leidimai lankyti išduodami kas tam tikrą laiko tarpą, bet ne rečiau nei vieną kartą per 2 mėnesius. 4. Konsulinis pareigūnas nesiima jokių priemonių areštuoto atstovaujamosios valstybės piliečio vardu, jei šis pilietis konsulinio pareigūno akivaizdoje aiškiai prieštarauja tokiems veiksmams. 5. Buvimo valstybė informuoja atstovaujamosios valstybės piliečius, kurie yra suimti arba kurie yra teistini, arba kurių atžvilgiu turi būti taikomas kitoks teisinis nagrinėjimas, apie šio straipsnio nuostatas. 6. Šiame straipsnyje asmens areštas reiškia taip pat ir asmens suėmimą, sulaikymą ar kitokį asmens laisvės apribojimą, įskaitant laikiną asmens sulaikymą prieš teisminį nagrinėjimą arba asmens kalinimą jam atliekant bausmę buvimo valstybės teritorijoje. 7. Šiame straipsnyje nurodytos teisės įgyvendinamos laikantis buvimo valstybės įstatymų ir poįstatyminių aktų, jei tie įstatymai ir poįstatyminiai aktai padeda pasiekti tuos tikslus, kuriems pasiekti skirtos tos teisės. 40 straipsnis Funkcijos, susijusios su palikimu 1. Buvimo valstybės kompetentingi organai kaip įmanoma greičiau praneša konsuliniam pareigūnui apie asmens, kuris, jų žiniomis, yra atstovaujamosios valstybės pilietis, mirtį jo konsulinėje apygardoje, taip pat informuoja konsulinį pareigūną apie palikimą, testamentą, taip pat apie tai, kad kuris nors asmuo, esantis arba atstovaujamas buvimo valstybės teritorijoje, paskirtas to turto tvarkytoju. 2. Buvimo valstybės kompetentingi organai kaip įmanoma greičiau informuoja konsulinį pareigūną apie palikimą, atsiradusį buvimo valstybės teritorijoje, tuo atveju, kai įpėdinis arba asmuo, kurio naudai buvo atsisakyta nuo palikimo, yra atstovaujamoji valstybė arba kuris nors asmuo, kuris, tų kompetentingų organų turimais duomenimis, yra atstovaujamosios valstybės pilietis. 3. Jei konsulinis pareigūnas pirmasis sužino apie atstovaujamosios valstybės piliečio mirtį buvimo valstybės teritorijoje arba apie atsiradusį buvimo valstybės teritorijoje palikimą, kurį paliko miręs atstovaujamosios valstybės pilietis, jis informuoja apie tai kompetentingus buvimo valstybės organus. 4. Jei tai neprieštarauja buvimo valstybės įstatymams ir poįstatyminiams aktams, konsulinis pareigūnas šio straipsnio 1, 2 ir 3 punktuose numatytais klausimais turi teisę:
  37. a)kreiptis į buvimo valstybę, kad būtų imtasi priemonių, arba pačiam asmeniškai imtis priemonių, siekiant užtikrinti palikimo apsaugą, išlaikymą ir disponavimą;
  38. b)betarpiškai ar kokiu nors kitokiu būdu dalyvauti imantis priemonių, paminėtų šio punkto „a“ papunktyje;
  39. c)užtikrinti teisėtai suinteresuoto minėtu turtu atstovaujamosios valstybės piliečio atstovavimą, jei to piliečio nėra buvimo valstybės teritorijoje ir jis nepaskyrė savo atstovo. 5. Kai vadovaujantis šio straipsnio 4 „c“ punktu imamasi priemonių siekiant užtikrinti atstovavimą, toks atstovavimas trunka tol, kol atstovaujamieji asmenys paskiria savo atstovą arba patys imasi atsakomybės už savo teisių ir interesų gynimą. 6. Jei kuris nors atstovaujamosios valstybės pilietis, neturintis buvimo valstybėje nuolatinės gyvenamosios vietos, miršta jam laikinai esant buvimo valstybės teritorijoje, konsulinis pareigūnas, laikydamasis atstovaujamosios valstybės įstatymų, gali imtis vykdyti ir tvarkyti mirusiojo dokumentus, pinigus ir kitą asmeninį turtą, jei buvimo valstybės teritorijoje nėra asmens, turinčio teisę pretenduoti į tuos dokumentus, pinigus ar asmeninį turtą. Teisė laikinai valdyti yra perduodama tinkamai paskirtam tvarkytojui arba kitokiam įgaliotam asmeniui, vadovaujantis buvimo valstybės įstatymais ir poįstatyminiais aktais. 7. Atstovaujamoji valstybė ir buvimo valstybė teikia pagalbą perduodant palikimą:
  40. a)išduodamos leidimą išvežti ir įvežti daiktus, kurie yra palikimo dalis, tais atvejais, kai tų daiktų išvežimo ar įvežimo tiesiogiai nedraudžia valstybių, iš kurių reikalaujama išduoti minėtus leidimus, įstatymai ir poįstatyminiai aktai; ir
  41. b)išduodamos leidimus realizuoti bet kurią palikimo dalį, kuri neišvežama, vadovaujantis šio punkto „a“ papunkčiu; ir
  42. c)išduodamos leidimus atstovaujamosios valstybės valiuta ar bet kokia laisvai konvertuojama valiuta pervesti asmeniui, kurio naudai atsisakyta nuo palikimo, į valstybę, kurioje jis gyvena, grynąsias įplaukas, gautas po aukščiau minėto realizavimo, išskaičiavus atlyginimus, mokesčius ir rinkliavas. 8. Konsulinis pareigūnas atstovaujamosios valstybės piliečio vardu, jei to piliečio nėra buvimo valstybėje, gali gauti iš teismo, valdžios organų ar atskirų asmenų pinigus ar kitokią nuosavybę, į kurią minėtas pilietis turi teisę ryšium su bet kurio asmens mirtimi, įskaitant palikimą, išmokas, gaunamas pagal įstatymą dėl kompensacijų, įvykus nelaimingam atsitikimui, taip pat išmokas pagal draudimo polisus gyvybės apdraudimo atveju. 41 straipsnis Funkcijos, susijusios su pilietybės klausimais Konsulinis pareigūnas turi teisę:
  43. a)registruoti atstovaujamosios valstybės piliečius;
  44. b)vadovaujantis atstovaujamosios valstybės įstatymais ir poįstatyminiais aktais, priimti pareiškimus ir gauti, išduoti arba įteikti dokumentus pilietybės klausimais. 42 straipsnis Funkcijos, susijusios su civilinės būklės klausimais 1. Konsulinis pareigūnas turi teisę:
  45. a)tvarkyti atstovaujamosios valstybės piliečių gimimo ir mirties įrašų knygas ir priimti bei gauti atitinkamus pranešimus ir dokumentus;
  46. b)priimti bet kokius prašymus ar pareiškimus dėl atstovaujamosios valstybės piliečių civilinės būklės. 2. Šio straipsnio 1 punkto nuostatos neatleidžia atitinkamų asmenų nuo pareigų, kylančių iš buvimo valstybės įstatymų ir poįstatyminių aktų. 43 straipsnis Funkcijos, susijusios su globa 1. Jei buvimo valstybės kompetentingi organai turi atitinkamą informaciją, jie privalo neatidėliotinai pranešti kompetentingai konsulinei įstaigai apie visus atvejus, kai nepilnamečiui atstovaujamosios valstybės piliečiui ar kitam neturinčiam pilno veiksnumo asmeniui, kuris yra atstovaujamosios valstybės pilietis, skiriami globėjai ar rūpintojai. 2. Konsulinis pareigūnas turi teisę siūlyti kompetentingiems buvimo valstybės organams tinkamų būti globėjais ar rūpintojais asmenų pavardes. 44 straipsnis Pagalba laivams 1. Konsulinis pareigūnas turi teisę teikti reikiamą paramą ir pagalbą atstovaujamosios valstybės laivui, kuris buvimo valstybės uoste ar kitoje buvimo valstybės vietoje stovi išmetęs inkarą, arba kuris yra buvimo valstybės vidaus ir teritoriniuose vandenyse. 2. Konsulinis pareigūnas turi teisę laive ar bet kurioje kitoje vietoje susitikti ir susisiekti su kapitonu ir įgulos nariais laikantis buvimo valstybės įstatymų ir poįstatyminių aktų. 3. Konsulinis pareigūnas gali kreiptis į buvimo valstybės valdžios organus pagalbos įgyvendinant jam savo funkcijas, vykdomas atstovaujamosios valstybės laivo, taip pat kapitono, įgulos narių ir krovinio atžvilgiu. 45 straipsnis Pagalba kapitonui ir įgulai 1. Jei žemiau išvardyti veiksmai neprieštarauja buvimo valstybės įstatymams ir poįstatyminiams aktams, konsulinis pareigūnas turi teisę:
  47. a)tirti bet kokį atsitikimą, kuris įvyko atstovaujamosios valstybės laive, ryšium su tokiu incidentu apklausti kapitoną ir bet kurį įgulos narį, apžiūrėti laivo dokumentus, gauti informaciją apie reisą ir laivo paskirties punktą, taip pat teikti pagalbą laivui atplaukiant, išplaukiant ir jam stovint uoste;
  48. b)spręsti ginčus tarp kapitono ir įgulos nario, įskaitant ginčus dėl darbo užmokesčio ir darbo sutarčių;
  49. c)atlikti formalumus, susijusius su kapitono ar įgulos narių samdymu ir atleidimu;
  50. d)pasirūpinti laivo kapitono, įgulos narių ar keleivių gydymu ir imtis priemonių, kad sugrąžintų juos į atstovaujamąją valstybę;
  51. e)priimti, surašyti, tvirtinti ar pratęsti bet kokius pareiškimus ar kitus dokumentus, numatytus atstovaujamosios valstybės įstatymuose ir poįstatyminiuose aktuose ir susijusius su atstovaujamosios valstybės laivu ar jo kroviniu;
  52. f)imtis kitų priemonių siekiant taikyti atstovaujamosios valstybės įstatymus ir poįstatyminius aktus dėl prekybinės laivininkystės. 2. Konsulinis pareigūnas turi teisę laikantis buvimo valstybės įstatymų ir poįstatyminių aktų teisme ar kituose buvimo valstybės valdžios organuose lydėti kapitoną ar bet kurį įgulos narį, siekiant suteikti jiems pagalbą. 46 straipsnis Interesų gynimas vykdant laive tyrimą 1. Jei buvimo valstybės teismas ar kiti kompetentingi organai ketina imtis prievartos priemonių arba pradėti tyrimą atstovaujamosios valstybės laive, esančiame buvimo valstybės vidaus vandenyse, teritoriniuose vandenyse arba vidaus vandens keliuose, tai buvimo valstybės kompetentingi valdžios organai iš anksto turi pranešti apie tai konsuliniam pareigūnui, kad jis galėtų dalyvauti vykdant tokias priemones, buvimo valstybės kompetentingi organai, esant prašymui, informuoja jį apie tai raštu. Jei minėtų priemonių turi būti imamasi neatidėliotinai ir dėl šios priežasties nėra galimybės iš anksto pranešti konsuliniam pareigūnui, buvimo valstybės kompetentingi organai raštu informuoja konsulinį pareigūną apie šį faktą ir apie priemones, kurių buvo imtasi, net ir nesant konsulinio pareigūno atitinkamo prašymo. 2. Šio straipsnio 1 punkto nuostatos taip pat taikomos tuo atveju, kai buvimo valstybės kompetentingi organai kviečia atstovaujamosios valstybės laivo kapitoną arba kurį nors įgulos narį į krantą duoti parodymus su laivu susijusiais klausimais. 3. Išskyrus tuos atvejus, kai tai daroma konsuliniam pareigūnui ar atstovaujamosios valstybės laivo kapitonui prašant arba sutinkant, buvimo valstybės teismo ar kiti kompetentingi organai atstovaujamosios valstybės laive nesikiša į laivo vidaus reikalus, kai tai susiję su įgulos narių tarpusavio santykiais, darbo santykiais, drausme laive ir su kitais laivo vidaus reikalais, jei tuo nėra pažeidžiami buvimo valstybės įstatymai ir poįstatyminiai aktai, užtikrinantys rimtį ir saugumą buvimo valstybėje. 4. Tačiau šio straipsnio nuostatos netaikomos įprastinių priemonių, susijusių su muitinės apžiūra, imigracine, pasų ir sanitarine kontrole, atžvilgiu ar kitų priemonių, kurių imasi buvimo valstybės kompetentingi organai laivo kapitonui prašant ar sutinkant, atžvilgiu. Šis straipsnis nepakeičia ir nepanaikina Šalių teisių ir pareigų, kurios atsiranda tarp jų galiojančių daugiašalių sutarčių pagrindu. 47 straipsnis Pagalba laivo avarijos atveju 1. Jeigu atstovaujamosios valstybės laivas patyrė avariją, užplaukė ant seklumos arba kitokiu būdu nukentėjo buvimo valstybės vidaus ar teritoriniuose vandenyse, buvimo valstybės kompetentingi organai kaip galima greičiau informuoja apie tai konsulinį pareigūną ir praneša apie atliktus veiksmus gelbstint keleivius, įgulą, laivą, jo krovinį. 2. Konsulinis pareigūnas gali suteikti pagalbą atstovaujamosios valstybės laivui, jo įgulos nariams ir tiems laivo keleiviams, kurie yra atstovaujamosios valstybės piliečiai, arba prašyti tokios pagalbos iš buvimo valstybės. 3. Jeigu atstovaujamosios valstybės laivo savininkas, kapitonas arba kitas įgaliotas asmuo negali imtis būtinų priemonių, kad apsaugotų ir išgelbėtų laivą ir jo krovinį arba juos tvarkytų, atstovaujamosios valstybės konsulinis pareigūnas arba pats savininko vardu imasi tokių priemonių, kurių imtųsi savininkas esant tokioms pat sąlygoms, arba kreipiasi į buvimo valstybę su prašymu imtis tokių priemonių. 4. Šio straipsnio 1, 2 ir 3 punktų nuostatos taikomos ir tais atvejais, kai buvimo valstybės pakrantėje ir vandenyse randami daiktai, priklausantys atstovaujamosios valstybės arba trečiosios valstybės piliečiams, arba jei tie daiktai atgabenami į buvimo valstybės uostą. 5. Buvimo valstybės kompetentingi organai suteikia visą būtiną konsuliniam pareigūnui pagalbą atliekant veiksmus, susijusius su atstovaujamosios valstybės laivo gelbėjimu. 6. Atstovaujamosios valstybės laivas, kuris patyrė avariją, taip pat jo krovinys ir turtas atleidžiami nuo buvimo valstybės muito mokesčių ir rinkliavų, išskyrus atvejus, kada laivas ir jo krovinys palikti toje valstybėje tam, kad sumokėtų rinkliavas. 48 straipsnis Funkcijos orlaivių atžvilgiu Šios Konvencijos 44–47 straipsniai taikomi taip pat ir civiliniams orlaiviams, jei tai neprieštarauja tarptautiniams susitarimams civilinės aviacijos klausimais, kurių šalimis yra abi valstybės. 49 straipsnis Santykiai su buvimo valstybės valdžios organais Vykdydamas savo funkcijas, konsulinis pareigūnas gali kreiptis:
  53. a)į savo konsulinės apygardos vietinius kompetentingus organus;
  54. b)į buvimo valstybės centrinius kompetentingus organus, jei to nedraudžia buvimo valstybės įstatymai, poįstatyminiai aktai ir papročiai arba tarptautinės sutartys, kurių dalyvėmis yra atstovaujamoji valstybė ir buvimo valstybė. 50 straipsnis Konsulinės rinkliavos 1. Už konsulines paslaugas, teikiamas buvimo valstybės teritorijoje, konsulinė įstaiga gali imti rinkliavas, jeigu tai numatyta atstovaujamosios valstybės įstatymuose ir poįstatyminiuose aktuose. 2. Sumos, kurios yra surenkamos kaip rinkliavos pagal šio straipsnio 1 punktą, bei tokių rinkliavų gavimo kvitai atleidžiami nuo buvimo valstybės mokesčių ir rinkliavų. 3. Buvimo valstybė leidžia konsulinei įstaigai tokiu būdu surinktas sumas padėti į savo oficialią sąskaitą banke. 51 straipsnis Konsulinės įstaigos darbuotojų funkcijų pasibaigimas Konsulinės įstaigos darbuotojų funkcijos pasibaigia:
  55. a)kai atstovaujamoji valstybė praneša apie tai buvimo valstybei;
  56. b)kai buvimo valstybė anuliuoja egzekvatūrą arba kitokį leidimą, jos išduotą pagal šios Konvencijos 3 straipsnį;
  57. c)kai buvimo valstybė praneša atstovaujamajai valstybei apie tai, kad buvimo valstybė nebepripažįsta to asmens konsulinio personalo darbuotoju. 52 straipsnis Išvykimas iš buvimo valstybės Net ir ginkluoto konflikto atveju konsulinės įstaigos darbuotojams ir asmeninio personalo nariams, kurie nėra buvimo valstybės piliečiai, taip pat kartu su jais gyvenantiems jų šeimos nariams, nepriklausomai nuo pastarųjų pilietybės, buvimo valstybė turi sudaryti sąlygas bei duoti laiko tam, kad visi jie galėtų pasiruošti išvykimui ir kaip galima greičiau išvyktų pasibaigus atitinkamų darbuotojų funkcijoms. Būtent: esant būtinybei buvimo valstybė turi suteikti minėtiems asmenims transporto priemones, kurių reikia, kad išvežtų išvykstančiuosius bei jų turtą, kuris buvo įgytas buvimo valstybėje ir kurio nedraudžiama išvežti išvykimo metu. 53 straipsnis Konsulinių patalpų ir archyvo, taip pat atstovaujamosios valstybės interesų apsauga esant ypatingoms aplinkybėms 1. Nutrūkus konsuliniams santykiams tarp abiejų valstybių:
  58. a)buvimo valstybė privalo (net ir esant ginkluotam konfliktui) gerbti ir saugoti konsulinės įstaigos patalpas, turtą, konsulinį archyvą;
  59. b)atstovaujamoji valstybė gali patikėti konsulinių patalpų, taip pat esančio ten turto, konsulinio archyvo apsaugą trečiajai valstybei, kuri priimtina buvimo valstybei;
  60. c)atstovaujamoji valstybė gali patikėti savo interesų ir savo piliečių interesų gynybą trečiajai valstybei, kuri priimtina buvimo valstybei. 2. Laikinai arba galutinai uždarant konsulinę įstaigą, taikomos nuostatos, numatytos šio straipsnio 1 punkto „a“ papunktyje. Be to:
  61. a)jeigu atstovaujamoji valstybė buvimo valstybėje neturi diplomatinės atstovybės, tačiau turi kitą konsulinę įstaigą, ji gali patikėti šiai konsulinei įstaigai saugoti po konsulinės įstaigos uždarymo likusias konsulines patalpas, taip pat buvimo valstybei sutinkant leisti vykdyti konsulines funkcijas uždarytos konsulinės įstaigos apygardoje; arba
  62. b)jeigu atstovaujamoji valstybė neturi buvimo valstybėje nei diplomatinės atstovybės, nei kitos konsulinės įstaigos, taikomos nuostatos, numatytos šio straipsnio 1 punkto „b“ ir „c“ papunkčiuose. 54 straipsnis Įsigaliojimas ir galiojimo terminas 1. Ši Konvencija turi būti ratifikuojama vadovaujantis Susitariančiųjų Šalių konstitucinėmis nuostatomis ir įsigalioja praėjus 30 dienų po pasikeitimo ratifikaciniais raštais dienos. 2. Ši Konvencija galioja 6 mėnesius po to, kai viena iš Susitariančiųjų Šalių diplomatiniais kanalais praneša raštiškai kitai Susitariančiajai Šaliai apie savo ketinimą nutraukti šią Konvenciją. Sudaryta Maskvoje 1992 metų rugsėjo mėnesio 8 dieną dviem egzemplioriais lietuvių ir rusų kalbomis, ir abu šie tekstai turi vienodą galią. LIETUVOS RESPUBLIKOS RUSIJOS FEDERACIJOS VARDU VARDU ______________

🔗 Į oficialų šaltinį

DI paaiškinimas pagal oficialų įstatymo tekstą. Orientacinis, nepakeičia teisinės konsultacijos.