LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ N U T A R I M A S DĖL NEPILNAMEČIŲ JUSTICIJOS 2004–2008 METŲ PROGRAMOS PATVIRTINIMO 2004 m. gegužės 19 d. Nr. 600 Vilnius Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria: 1. Patvirtinti Nepilnamečių justicijos 2004–2008 metų programą (pridedama). 2. Pavesti Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje centrui organizuoti Nepilnamečių justicijos 2004–2008 metų programos, patvirtintos šiuo nutarimu, vykdymą. Ministras Pirmininkas Algirdas Brazauskas Teisingumo ministras Vytautas Markevičius ______________ PATVIRTINTA Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 19 d. nutarimu Nr. 600 NEPILNAMEČIŲ JUSTICIJOS 2004-2008 METŲ PROGRAMA I. BENDROSIOS NUOSTATOS 1. Nepilnamečių justicijos 2004-2008 metų programos (toliau vadinama – ši Programa) paskirtis – sudaryti sąlygas kryptingam, ilgalaikiam ir kompleksiniam nepilnamečių justicijos tobulinimui, numatyti ir realizuoti atitinkamas priemones, padėsiančias šiai sistemai veikti efektyviau ir profesionaliau, labiau orientuotis į diferencijuotus teisę pažeidusių nepilnamečių, su jais dirbančių institucijų, darbuotojų ir visos visuomenės poreikius. Šia Programa taip pat siekiama padėti įgyvendinti Lietuvos Respublikos kodeksų nuostatas, reglamentuojančias nepilnamečių teisinės padėties ir atsakomybės ypatumus. 2. Teisinį šios Programos pagrindą sudaro Lietuvos Respublikos įstatymu 1995 m. liepos 3 d. ratifikuota Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija (Žin., 1995, Nr. 60-1501), Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas (Žin., 2000, Nr. 89-2741), Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas (Žin., 2002, Nr. 37-1341), Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas (Žin., 2002, Nr. 73-3084), kiti tarptautiniai ir nacionaliniai teisės aktai. Ši Programa remiasi ir Nepilnamečių justicijos programa (1999–2002 m.), kuriai pritarta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. lapkričio 17 d. protokoliniu sprendimu Nr. 48. 3. Šios Programos vykdymo pradžia – 2004 metai, pabaiga – 2008 metai. 4. Šios Programos vykdytojai – Teisingumo ministerija, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Švietimo ir mokslo ministerija, Vidaus reikalų ministerija, Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, Teisės institutas, Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos (toliau vadinama – Kalėjimų departamentas), Generalinė prokuratūra, Nacionalinė teismų administracija, Lietuvos žmogaus teisių centras, Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje centras, kitos valstybės valdymo institucijos, mokslo įstaigos ir nevyriausybinės organizacijos. 5. Šioje Programoje vartojamos sąvokos: Nepilnametis – asmuo, neturintis aštuoniolikos metų. Šios Programos priemonės taip pat gali būti taikomos asmeniui, kuriam nusikalstamos veikos padarymo metu buvo suėję aštuoniolika metų, tačiau nebuvo suėję dvidešimt vieneri metai, jeigu toks asmuo pagal socialinę brandą prilygsta nepilnamečiui (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 81 straipsnio nuostatos). Nepilnamečių justicija – nepilnamečių baudžiamoji ir administracinė justicija. Nepilnamečių baudžiamoji justicija – materialinės ir procesinės teisės normų, reglamentuojančių nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės atsiradimą ir realizavimą, priemonių ir jas įgyvendinančių institucijų sistema. Nepilnamečių administracinė justicija – administracinės teisės normų, reglamentuojančių nepilnamečių administracinės atsakomybės atsiradimą ir realizavimą, priemonių ir jas įgyvendinančių institucijų sistema. Nepilnamečių minimali priežiūra – socialinė, psichologinė, pedagoginė ir kitokia pagalba, teikiama nepilnamečiams, neatskirtiems nuo šeimos ar globėjų, kuria siekiama teigiamų nepilnamečių elgesio pokyčių. Nepilnamečių vidutinė priežiūra – socialinė, psichologinė, pedagoginė ir kitokia pagalba, teikiama nepilnamečiams specialiosiose auklėjimo įstaigose, kuria siekiama teigiamų nepilnamečių elgesio pokyčių. Nepilnamečių maksimali priežiūra – laisvės atėmimo vietose, kur užtikrinama nuolatinė priežiūra, nepilnamečiams teikiama socialinė, psichologinė, pedagoginė ir kitokia pagalba, kuria siekiama teigiamų jų elgesio pokyčių. Auklėjamojo poveikio priemonės – Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 82 straipsnyje įtvirtintos priemonės. Resocializacija – asmens socialinio statuso ir vertybinių orientacijų grąžinimas kryptingomis socialinėmis, pedagoginėmis, psichologinėmis, ugdymo ar kitomis priemonėmis siekiant integruoti asmenį į visuomenę. Monitoringas – sistemingas ir nuolatinis teisės aktų, reglamentuojančių nepilnamečių justiciją, būklės ir kitimo stebėjimas, poveikio vertinimas ir atitinkamų rekomendacijų, kaip juos tobulinti, teikimas. Probacija – baudžiamosios atsakomybės realizavimo forma, teismo sprendimu taikoma nusikalstamą veiką padariusiems asmenims kaip lygtinio pobūdžio alternatyva paskirtos bausmės atlikimui ir pasireiškianti nuteistųjų priežiūra, jų elgesio kontrole ir socialine parama jiems. Probacija apima Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytus bausmės vykdymo atidėjimo, lygtinio atleidimo nuo laisvės atėmimo bausmės prieš terminą ir lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigų institutus. II. SITUACIJOS ĮVERTINIMAS 6. Jungtinių Tautų vystymo programos iniciatyva 1999 m. lapkričio 17 d. su Lietuvos Respublikos Vyriausybe pasirašytos sutarties pagrindu pradėta vykdyti Nepilnamečių justicijos programa (1999–2002 m.), kuri buvo finansuojama iš Jungtinių Tautų vystymo programos, Atviros Lietuvos Fondo ir Olandijos Vyriausybės lėšų. Nepilnamečių justicijos programa (1999–2002 m.) apėmė reformos koncepcijos parengimą, teisės aktų suderinimą, institucijų specializaciją, švietimo ir visuomenės informavimo kompaniją (žr. http://www.nplc.lt/nj). Nurodytoji Programa ir jos finansavimas baigėsi 2002 metų gruodžio mėnesį. Ji leido žengti svarbų žingsnį humanizuojant ir modernizuojant nepilnamečių baudžiamosios justicijos sistemą, mažinant recidyvinį nepilnamečių nusikalstamumą. Tai buvo viena iš sėkmingai vykdomų programų Lietuvoje, paremta tarpžinybiniu bendradarbiavimu ir atsakomybe. Ją teigiamai įvertino Europos Tarybos ekspertų komitetas, Jungtinių Tautų vaiko teisių komitetas, taip pat buvo atliktas jos nacionalinis ir tarptautinis įvertinimas. Minėtoji Programa buvo orientuota į ateitį – į strateginį sistemos keitimą, kuris vyksta iš lėto ir kurio dirbtinai paspartinti neįmanoma, nes tai sukeltų kitų šalutinių socialinių problemų. Ji sukūrė prielaidas sėkmingai reformai, kurią būtina tęsti. 7. Nepilnamečių justicijos programos (1999–2002 m.) kai kurių tikslų tęstinis pobūdis lemia poreikį nuolat, nenutrūkstamai taikyti priemones. Kita vertus, vienų tikslų pasiekimas sąlygoja naujų siekių susiformavimą. Atsižvelgiant į tai, daugelį Nepilnamečių justicijos programos (1999–2002 m.) priemonių būtina įgyvendinti toliau, ypač daug dėmesio skirti institucijų reformai, specialistų mokymui ir jau priimtų teisės aktų įgyvendinimo bei suderinimo užtikrinimui. Tam iš esmės ir skiriama ši Programa – strateginė ir kompleksinė, apimanti 2004–2008 metų laikotarpį. 8. Šios Programos tęstinumo užtikrinimas sietinas ir su nepilnamečių nusikalstamumo nepalankiomis tendencijomis. Nuo 1990 iki 2002 metų nustatytų nusikaltimų, kuriuos padarė nepilnamečiai, pagausėjo daugiau kaip dvigubai (nuo 2506 iki 5152), o nepilnamečių, kaltinamų padarius nusikaltimus, – daugiau kaip pusantro karto (nuo 2042 iki 3522). Per 2002 metus nustatytieji 693 nepilnamečiai, kaltinami padarius nusikaltimus, jau buvo anksčiau teisti, o per tą patį laikotarpį iš 7315 asmenų, anksčiau teistų ir vėl kaltinamų padarius nusikaltimus, 1874 asmenys teisti anksčiau, būdami nepilnamečiais. Nors nepilnamečių nusikalstamumas pastaraisiais metais iš dalies stabilizavosi, statistika vis dar rodo aukštą jų nusikalstamumo lygį. 9. 2003 m. gegužės 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas. Svarbiausias jų akcentas, susijęs su nepilnamečių baudžiamosios justicijos reforma, – atskiras Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso skyrius, skirtas nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumams (XI skyrius „Nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumai“), ir kitų kodeksų nuostatos, reglamentuojančios baudžiamosios atsakomybės, taikomos nepilnamečiams, ypatumus. Tačiau šioms kodeksų nuostatoms įgyvendinti reikia papildomų priemonių, kurios šias nuostatas patikslintų, numatytų jų realizavimo tvarką. Teisinis pagrindas veiksmingesnei nepilnamečių justicijos sistemai iš esmės sukurtas, bet kai kurios jo sudedamosios dalys dar kuriamos. Taip pat būtina analizuoti teisės normų įgyvendinimo efektyvumą, suderinamumą ir jas tobulinti, kad būtų sukurta nuosekli sistema. 10. Nuteistų už padarytus nusikaltimus nepilnamečių pagausėjo nuo 2010 – 1995 metais iki 2571 – 2002 metais. Dažniausiai jie nuteisiami atidedant bausmės vykdymą (1995–2002 metais tokių nepilnamečių dalis svyravo tarp 37,4–74,6 procento, 2002 metais siekė 62,4 procento) arba realiu laisvės atėmimu (1995–2002 metais tokių nepilnamečių dalis svyravo tarp 22,2–46,9 procento, 2002 metais siekė 32 procentus). 2002 metų pabaigoje Lietuvos laisvės atėmimo įstaigose kalėjo 1478 asmenys iki 21 metų amžiaus. 2003 m. lapkričio 1 d. tardymo izoliatoriuose buvo 109 nepilnamečiai, laisvės atėmimo bausmę atliko 90 nepilnamečių, o tai sudaro kelis kartus daugiau nepilnamečių, iš kurių atimta laisvė, nei vidutiniškai Europos Sąjungos valstybėse. 11. Auklėjamojo poveikio priemonės – labai svarbi, bet praktikoje vis dar silpna nepilnamečių baudžiamosios justicijos Lietuvoje grandis. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso XI skyriaus nuostatas joms skiriama ypač daug dėmesio: auklėjamojo poveikio priemonėms teikiama pirmenybė prieš nubaudimo priemones – bausmes. Išplėstos ir alternatyvių laisvės atėmimui bausmių taikymo galimybės. Kad jos būtų veiksmingai taikomos ir turėtų auklėjamąjį poveikį nusikaltusiems nepilnamečiams, būtina sukurti infrastruktūrą alternatyvioms priemonėms organizuoti, teisės aktuose apibrėžti tokių priemonių turinį ir jų vykdymą. Darbo grupė, sudaryta iš Teisingumo ministerijos, Kalėjimų departamento ir Teisės instituto atstovų, rengia probacijos sistemos Lietuvoje koncepcijos ir jos įgyvendinimo priemonių plano projektus, apimančius ir priemonių, taikytinų nepilnamečiams, sistemą. 12. Vykdant Nepilnamečių justicijos programą (1999–2002 m.), darbui nepilnamečių bylose buvo specializuojami teisėjai, prokurorai ir ikiteisminio tyrimo pareigūnai, tačiau darni ir nuosekli specializuotų justicijos sistemos darbuotojų sistema nėra sukurta ir palaikoma. Be to, ne visi šių institucijų specializuoti padaliniai ar kitos specializacijos formos yra įtvirtinti norminiuose teisės aktuose. Teisingumo ministerijos užsakymu Teisės instituto atliktame mokslo taikomajame tyrime „Specializuotų teismų šeimos ir nepilnamečių byloms nagrinėti įsteigimo Lietuvoje poreikis ir galimybės“ buvo prieita prie išvados, kad tikslinga bendrosios kompetencijos teismų sistemos struktūrose sudaryti specializuotus atskirų teismų skyrius ar paskirti teisėjus nagrinėti šeimos ir nepilnamečių bylas; teisminio nagrinėjimo procese taip pat turėtų dalyvauti specializuoti ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai, advokatai, kiti pareigūnai, dirbantys nepilnamečių justicijos srityje. 13. Nepilnamečių justicijos darbuotojų kvalifikacija dažnai neatitinka reikiamos, kad būtų pasiekti geri rezultatai. Dėl didelės kadrų kaitos daugiau nei pusė pareigūnų, 1999 metais paskirtų tirti bylas dėl nepilnamečių padarytų nusikaltimų, tyrimo darbo nedirbo, todėl 2000 metų IV ketvirtį papildomai buvo paskirti pareigūnai 39 ikiteisminio tyrimo padaliniuose. Ne geriau ir su kriminalinės policijos pareigūnais. Kadrų kaita lemia pareigūnų, taip pat kitų justicijos darbuotojų mokymo tęstinumo užtikrinimo svarbą. Būtina analizuoti jų veiklą, darbo krūvį, iškylančias problemas ir sutelkti dėmesį į teisės aktų numatytas naujoves. Be to, tobulintina nepilnamečių justicijos darbuotojų (policijos pareigūnų, prokurorų, teisėjų, advokatų, specialiųjų auklėjimo įstaigų, laisvės atėmimo vietų, pataisos inspekcijų darbuotojų) kvalifikacijos kėlimo sistema, keistini jiems keliami reikalavimai. 14. Problema, kurią akcentavo Nepilnamečių justicijos programos (1999–2002 m.) vertinimą Nepilnamečių justicijos programos valdymo komiteto 2001 m. gruodžio 14 d. sprendimu 2002 metų pavasarį atlikę Teisės instituto specialistai ir Jungtinių Tautų ekspertai, yra tai, jog stokojama socialinių darbuotojų, kurių paslaugos būtinos visose moderniose nepilnamečių justicijos sistemai priklausančiose institucijose. Ikiteisminio tyrimo, teisminėse ir kitose justicijos institucijose dirbančių socialinių darbuotojų per mažai, be to, jų išsilavinimas ir įgūdžiai yra skirtingi ir priklauso nuo to, su kuria ministerija ar departamentu jie susiję. Neatsižvelgiama į tokius dalykus kaip pagalba šeimoms, negalinčioms susitvarkyti su savo pareigomis vaikams, nėra priežiūros bausmės vykdymo atidėjimo ar lygtinio paleidimo laikotarpiu, taigi nuo pat pradžių kyla pavojus vaikui tapti recidyvistu. Socialinio darbo galėtų imtis nevyriausybinės organizacijos, kurios turi darbo su esamais ar buvusiais kaliniais ir nepilnamečiais teisės pažeidėjais patirties. 15. Nepilnamečių pataisos įstaigos – sritis, kur tolesnė reforma ypač reikalinga. Akivaizdu, kad dabar veikiančių pataisos institucijų tinklo, jose teikiamų paslaugų nepakanka nepilnamečių, pažeidusių teisę, resocializacijai užtikrinti. Ši sistema turėtų keistis, reikėtų reformuoti senąsias ir steigti naujas institucijas, vykdančias poveikio priemones, įtraukti į šią sistemą papildomas institucijas, kurios galėtų būti pritaikytos alternatyvioms laisvės atėmimui bausmėms atlikti, kitoms poveikio priemonėms vykdyti. 16. Viena iš svarbiausių dabar galiojančios teisinės norminės bazės problemų yra tai, kad teisės pažeidimus padariusių nepilnamečių patekimo į specialiąsias auklėjimo įstaigas procesas nėra tinkamai reglamentuotas. Specialiųjų vaikų auklėjimo ir globos namų veiklą reglamentuoja Specialiųjų vaikų auklėjimo ir globos namų laikinieji nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gegužės 5 d. nutarimu Nr. 643 (Žin., 1995, Nr.39-971). Nepilnamečių priežiūra patenka į žmogaus teisių suvaržymo sritį, todėl ji turi būti reguliuojama įstatymo. Nepilnamečių minimalios ir vidutinės priežiūros sistema nepakankamai atribota nuo kitų nepilnamečių įstaigų (pvz., globos) veiklos, todėl teisės aktai nevisiškai atspindi nepilnamečių minimalios ir vidutinės priežiūros sistemos specifiką. Minimaliai nepilnamečių priežiūrai skiriama labai mažai dėmesio. Šalyje veikia įvairių minimalios priežiūros institucijų tinklas (dienos centrai, socialinių įgūdžių ugdymo programas vykdančios įstaigos, vaikų ir jų šeimų konsultavimo centrai ir t.t.), tačiau šios sistemos veikimas nėra reglamentuotas teisės aktais, trūksta šios veiklos strategijos, koordinavimo. Per žema darbuotojų, dirbančių minimalios priežiūros ir specialiosiose auklėjimo įstaigose, kvalifikacija, nepakankamai diegiamos specializuotos ugdymo ir profesinio mokymo programos. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2003 m. gegužės 9 d. nutarimu Nr. 581 (Žin., 2003, Nr.47-2080) patvirtino Lietuvos Respublikos nepilnamečių minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo koncepciją. 17. Resocializacija yra vienas iš svarbiausių baudžiamosios justicijos elementų nepilnamečiams, kurie jau buvo patekę į laisvės atėmimo įstaigą ir vėliau turi turėti galimybę sugrįžti į normalų gyvenimą. Tokios įstaigos, kuri būtų pasirengusi dirbti su šiais vaikais, Lietuvoje dar nėra, nors Resocializacijos centro modelis jau buvo sukurtas ir potencialūs socialiniai partneriai nustatyti vykdant Nepilnamečių justicijos programą (1999–2002 m.). Veiksmai, susiję su Resocializacijos centro konkrečiu įsteigimu (patalpų remontu ir kita) ir realia jo veikla (darbuotojų priėmimu, mokymu ir kita), buvo atidėti; teisės aktų pakeitimai dėl Resocializacijos centro įtraukimo į nepilnamečių justicijos sistemą nebuvo inicijuoti. 18. Reformuojant nepilnamečių baudžiamąją justiciją, būtina sistemingai suderinti su ja ir nepilnamečių administracinę justiciją. Su nepilnamečių nusikalstamumu susiję ir kiti nepilnamečių padaromi teisės pažeidimai, kurių paplitimą akivaizdžiai rodo nepilnamečių, pristatomų į policijos įstaigas, gausa. 2002 metais policijos profilaktinėje įskaitoje buvo 1304 nepilnamečiai, per tą patį laikotarpį į policiją pristatyti 13485 nepilnamečiai (2001 metais tokių buvo 13339). Nepilnamečių, kuriems surašomi administracinių teisės pažeidimų protokolai, per 1992-2002 metus pagausėjo pusantro karto: 1992 metais nepilnamečiams surašyti 5434, 2002 metais – 8178 protokolai. Nuo 1998 metų daugiau kaip dvigubai pagausėjo nagrinėtų teisme bylų dėl nepilnamečių padarytų administracinių teisės pažeidimų: 1998 metais – 702, 2002 metais – 1633 bylos. Tai, kad dėl nusižengusių nepilnamečių tenka surašyti vis daugiau administracinių teisės pažeidimų protokolų ir gausėja teisme nagrinėjamų bylų dėl nepilnamečių padarytų administracinių teisės pažeidimų, o galiojantys administracinės teisės aktai neatitinka tarptautiniuose dokumentuose nustatytų standartų, taikytinų administracinei justicijai, sudaro sąlygas pažeisti vaikų, nusižengusių administracinei teisei, liudytojų ar nukentėjusių nuo tokių pažeidimų teises ir jų teisėtus interesus. 19. Nuo nusikalstamų veikų ar kitų teisės pažeidimų nukentėjusiųjų asmenų, iš jų ir nepilnamečių, statistikos duomenys Lietuvoje pradėti kaupti tik nuo 2003 m. gegužės 1 d. ir kol kas dar nėra apibendrinti. Iki šiol neatlikta specializuotų šios srities viktimologinių tyrimų. Siekiant užtikrinti, kad būtų visapusiškai kompensuota nepilnamečių aukų patirta žala ir užkirstas kelias tolesniam šių aukų viktimizacijos procesui, būtina sukurti jų teisių apsaugos bei resocializacijos sistemą – priimti atitinkamus įstatymus, garantuojančius visapusišką jų pažeistų teisių atkūrimą, užtikrinti praktinę pagalbą ginant savo teises ir šalinant fizinės bei dvasinės sveikatos ir pusiausvyros sutrikimus, neatidėliotiną materialinę pagalbą ir laikinojo prieglobsčio suteikimą, tarpininkavimą tarp teisės pažeidimo aukos ir pažeidėjo sprendžiant aktualius materialinius ir psichologinius kompensavimo bei resocializacijos klausimus ir panašiai. Ši Programa nėra skirta problemoms, susijusioms su nepilnamečiais, tapusiais aukomis, tiesiogiai spręsti: tai – kitų Lietuvos Respublikos Vyriausybės programų uždaviniai. Mėginti bent iš dalies spręsti pagalbos suteikimo nepilnamečiams, tapusiems seksualinio komercinio išnaudojimo ar seksualinės prievartos aukomis, problemas yra numatyta įgyvendinant Nacionalinę programą prieš vaikų komercinį seksualinį išnaudojimą ir seksualinę prievartą, kuriai pritarta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. sausio 11 d. nutarimu Nr. 29 (Žin., 2000, Nr. 5-144). Ją vykdant, 2003-2004 metais buvo numatyta kurti vaiko, patyrusio seksualinę prievartą, bei jo artimųjų psichosocialinės reabilitacijos sistemos modelį ir paslaugų prievartos aukoms teikimo programas. Tačiau tai būtų tik paslaugų sistemos vaikams, tapusiems seksualinės prievartos aukomis, kūrimo pradžia. Pagalba nepilnamečiams vaikams, tapusiems komercinio seksualinio išnaudojimo (prekybos žmonėmis) aukomis, taip pat tik pradedama kurti įgyvendinant Prekybos žmonėmis ir prostitucijos kontrolės bei prevencijos 2002–2004 metų programą, kuriai pritarta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 17 d. nutarimu Nr. 62 (Žin., 2002, Nr. 6-231). Ją vykdant, numatyta kompleksiškai šalinti šių kraupių reiškinių priežastis, modernizuoti ir stiprinti teisėsaugos bei kitų valstybės institucijų sistemą, remti nevyriausybinių organizacijų veiklą, ardyti nusikalstamų struktūrų, kurios verčiasi prekyba žmonėmis ir prostitucijos organizavimu, vaikų prievartos ir komercinio išnaudojimo organizavimu, tinklus. Vienas iš minėtosios programos strateginių tikslų – sukurti socialinės pagalbos sistemas, kurios trukdytų įtraukti į prostituciją vis naujus asmenis (nepilnamečius, bedarbius, smurtą ir seksualinę prievartą buityje patiriančias mergaites, moteris ir t.t.). III. PROGRAMOS TIKSLAI, UŽDAVINIAI IR REZULTATAI 20. Šios Programos strateginis tikslas – siekti teisę pažeidusių nepilnamečių resocializacijos ir tuo prisidėti prie nepilnamečių nusikalstamumo mažinimo. 21. Šios Programos tikslai: 21.1. tobulinti nepilnamečių justicijos sistemą, kad ją reglamentuojantys teisės aktai atitiktų visuomenės poreikius ir būtų veiksmingai įgyvendinami; 21.2. sukurti optimalų šioje sistemoje veikiančių institucijų tinklą su būtinomis organizacinėmis bei techninėmis priemonėmis ir bendradarbiavimo ryšiais; 21.3. nuolat tobulinti justicijos pareigūnų ir kitų darbuotojų mokymo sistemą. 22. Nustatomi šie uždaviniai Programos tikslams įgyvendinti: 22.1. vykdyti teisės aktų, reglamentuojančių nepilnamečių justicijos sistemą, monitoringą; 22.2. sukurti būtiną infrastruktūrą nepilnamečių justiciją reglamentuojantiems teisės aktams įgyvendinti; 22.3. sustiprinti nepilnamečių teisių apsaugą baudžiamajame procese, pagerinti baudžiamosios justicijos administravimą, geriau vykdyti policijos ir prokuratūros funkcijas nepilnamečių bylose; 22.4. nustatyti specializuotiems pareigūnams ir darbuotojams keliamus reikalavimus, sukurti jų kvalifikacijos sistemą, užtikrinti nuolatinio jų mokymo organizavimą; 22.5. sukurti specializuotus padalinius ar įtvirtinti kitas specializacijos formas institucijose, įgyvendinančiose nepilnamečių justiciją; 22.6. sukurti minimalią ir vidutinę nepilnamečių priežiūrą vykdančių įstaigų tinklą Lietuvoje; 22.7. kelti darbuotojų, dirbančių su nepilnamečiais teisės pažeidėjais, kvalifikaciją, pereiti prie kokybiškai naujų ugdymo (-
DI paaiškinimas pagal oficialų įstatymo tekstą. Orientacinis, nepakeičia teisinės konsultacijos.