SEIME ATSTOVAUJAMŲ PARTIJŲ NSK TOBULINIMO KOORDINACINĖ GRUPĖ

(5)(neatskiriama įstatymo dalis). 1995 m. rugsėjo 7 d. redakcija. LIETUVOS NACIONALINIO SAUGUMO KONCEPCIJA *1,*2 PREAMBULĖ Lietuvos Respublikos Seimas, priimdamas Lietuvos nacionalinio saugumo koncepciją, vadovaujasi nuostatomis, kad: - prieš daugelį amžių susikūrusi Lietuvos valstybė, besiremianti Europą vienijančios krikščioniškosios kultūros pagrindais, yra neatskiriama Europos tautų bendrijos dalis; - turėdama daugiaamžę istorinę savo valstybės gyvavimo patirtį, santarvės su istoriškai pritapusiomis tautinėmis bendrijomis tradicijas, puoselėdama išsaugotą seną indoeuropietišką kalbą, savitą kultūrą bei pasaulėjautą, lietuvių tauta šiomis vertybėmis praturtina Europos tautų bendriją; - lietuvių tauta niekada nesutiko su jokia okupacija ir pavergimu, priešinosi visais įmanomais būdais ir siekė išsivadavimo, ir šis tautos nusistatymas yra nekintamas; - lietuvių tautos siekis buvo ir tebėra išsaugoti savo laisvę, garantuoti saugią ir laisvą raidą savo etninėje žemėje, puoselėti tautinę tapatybę, ugdyti prigimtines kūrybines galias ir prisidėti prie pasaulio pažangos; - nepriklausoma demokratinė Lietuvos valstybė privalo užtikrinti saugų Tautos gyvavimą, jos savitą ir laisvą raidą, o valstybės saugumas yra būtina jos demokratinės raidos sąlyga. 1 DALIS. PAGRINDINĖS NACIONALINIO SAUGUMO POLITIKOS NUOSTATOS BEI PRINCIPAI 1 skyrius. NACIONALINIO SAUGUMO POLITIKOS TIKSLAS IR PAGRINDINIAI PRINCIPAI Nacionalinio saugumo politikos tikslas - sutelktomis valstybės ir piliečių pastangomis plėtoti ir stiprinti demokratiją, mažinti grėsmę Tautai, atgrasyti bet kurį užpuoliką, prireikus ginti Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ir konstitucinę santvarką. Lietuvos nacionalinio saugumo sistema - tai saugų Tautos ir valstybės būvį užtikrinančios politikos nuostatų, valstybės ir piliečių organizuotų priemonių, šiam tikslui įsteigtų valstybės institucijų struktūros, jų veiklos principų bei tarpusavio sąveikos būdų visuma. Lietuvos nacionalinio saugumo sistema remiasi valstybės institucijų veikla ir kiekvieno piliečio dalyvavimu, suvokiančia pavojus ir atsakomybę, pilietiškai susipratusia ir pasirengusia ginti Lietuvos laisvę visuomene. Lietuvos nacionalinio saugumo sistema plėtojama kaip (...) Europos bendros saugumo ir transatlantinės gynybos sistemų dalis. Lietuva nė vienos valstybės nelaiko savo priešu, su visomis stengiasi palaikyti gerus santykius ir niekam negrasina. Tiesiogiai ir netiesiogiai stiprinti nacionalinį saugumą yra aukščiausias Lietuvos vidaus ir užsienio politikos tikslas. 2 skyrius. PAGRINDINIAI NACIONALINIO SAUGUMO SISTEMOS ELEMENTAI Pirmas skirsnis. NACIONALINIO SAUGUMO OBJEKTAI Pagrindiniai nacionalinio saugumo objektai (kas saugotina ir gintina) yra šie: - žmogaus ir piliečio teisės, laisvės bei asmens saugumas; - tautos teisės ir laisvos raidos sąlygos; - valstybės nepriklausomybė; - konstitucinė santvarka; - valstybės teritorija ir jos vientisumas; - kultūros paveldas. Antras skirsnis. NACIONALINIO SAUGUMO SUBJEKTAI Nacionalinio saugumo subjektai (kas saugo ir gina) yra: - valstybė, jos nacionalinio saugumo ir kitos institucijos; - piliečiai, jų susivienijimai ir nevalstybinės nevalstybinės organizacijos. *** (...) Trečias skirsnis. NACIONALINIO SAUGUMO UŽTIKRINIMO BŪDAI Nacionalinį saugumą užtikrina:

1. a)VALSTYBĖ: - saugumą stiprinančia vidaus ir užsienio politika mažindama rizikos veiksnius ir grėsmes; - garantuodama pasirengimą besąlygiškai gynybai ir visuotiniam pilietiniam pasipriešinimui agresijos atveju; - stiprindama nacionalinio saugumo bei gynybos institucijas ir tobulindama jų veiklą; - rengdama gynybai kariuomenę ir aktyviuosius rezervus; - rengdama ir vykdydama nacionalinio saugumo stiprinimo priemonių valstybines programas; - naryste Europos Sąjungoje (EU), Vakarų Europos Sąjungoje (WEU), Šiaurės Atlanto Organizacijoje (NATO), kitose tarptautinėse organizacijose; (...)
2. b)PILIEČIAI: - saugodami tautines vertybes ir ugdydami pasiryžimą ginti Lietuvos laisvę; - rengdamiesi (... ) visuotiniam pilietiniam pasipriešinimui; - plėtodami visuomenės institutus, piliečių susivienijimų ir draugijų veiklą. Nacionalinio saugumo institucijos plėtojamos bei saugumo stiprinimo priemonės rengiamos laikantis demokratinės kontrolės principų ir įstatymų. Valstybės institucijų vykdomas nacionalinio saugumo priemones finansuoja valstybė ir nevyriausybiniai fondai. Tam tikslui naudojamos biudžeto pajamos, kreditai bei tarptautinė pagalba. 3 skyrius. TEISINIAI NACIONALINIO SAUGUMO SISTEMOS PAGRINDAI Lietuvos nacionalinio saugumo sistema grindžiama Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau - Konstitucija) ir reguliuojama įstatymų bei kitų teisės aktų, kurie įtvirtina reikalingas nacionalinio saugumo garantijas. Kertinės teisės normos, tiesiogiai reglamentuojančios valstybės saugumo klausimus, yra: - Konstitucijos 1 straipsnis, skelbiantis, kad Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika; - Konstitucijos 3 straipsnis, skelbiantis, kad niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių teisių; - Konstitucijos 94 straipsnis, įpareigojantis Vyriausybę saugoti Lietuvos Respublikos teritorijos neliečiamybę, garantuoti valstybės saugumą ir viešąją tvarką; ir - referendumu priimto Lietuvos Konstitucijos neatskiriamo priedo - 1992 m. birželio mėn. 8 d. Konstitucinio Akto - reikalavimai niekada ir jokiu pavidalu nesijungti į jokias politines, karines, ekonomines posovietines Rytų sąjungas bei sandraugas. Lietuvos nacionalinio saugumo sistema taip pat remiasi: - Jungtinių Tautų Chartija, Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacijos dokumentais, žmogaus teisių apsaugos ir kitais tarptautinės teisės aktais, prie kurių Lietuvos Respublika yra prisijungusi, taip pat visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais; - branduolinio ginklo neplatinimo sutartimi; - cheminio ir bakteriologinio ginklų nenaudojimo konvencijomis (...). 4 skyrius. SVARBIAUSIOS SAUGUMĄ STIPRINANČIOS LIETUVOS VIDAUS POLITIKOS NUOSTATOS Priimant valstybės vidaus politikos sprendimus, siekiama, kad jie prisidėtų prie rizikos veiksnių silpninimo, grėsmės mažinimo ir saugumo stiprinimo. *** Vidaus politika grindžiama teisingumu, ji ugdo pilietiškumą, pagarbą Konstitucijai ir pasitikėjimą nacionaliniais institutais. Atvira pilietinė visuomenė privalo gauti išsamią ir patikimą informaciją šalies gyvenimo klausimais. PILIEČIŲ SAUGUMO POLITIKA Demokratinės valstybės Vyriausybė ir teisėsaugos sistema privalo apsaugoti pilietį ir valstybę nuo korupcijos bei organizuoto nusikalstamumo. Valstybės valdžia privalo veikti taip, kad apsaugotų Lietuvą nuo nelegalaus kapitalo, ardomųjų ir priedangos struktūrų. EKONOMINĖ POLITIKA *** Seimas įstatymu nustato, kurios įmonės ir objektai (tarp jų ir steigtini) turi strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui. Įstatymas taip pat nustato, kurie iš jų privalo būti išimtine valstybės nuosavybe, o kuriuose iš jų ir kokiomis sąlygomis leidžiamas ribotas užsienio ir privataus kapitalo dalyvavimas, paliekant sprendžiamąją galią valstybei. Į ūkio ir infrastruktūros objektus skatinamos patikimų Vakarų kompanijų ir bankų investicijos. Ūkio struktūra pertvarkoma taip, kad jo gaminiai ir paslaugos patenkintų vidaus rinkos poreikius ir įsitvirtintų užsienio rinkose. Vykdoma aktyvi užimtumo politika, skatinamas darbo vietų kūrimas,tolygesnė gamybos plėtra valstybės teritorijoje. Kuriami alternatyvūs, nuo monopolinio tiekėjo nepriklausomi kuro ir žaliavų įsigijimo kanalai (...). Plėtojamas Europos standartinio pločio geležinkelio tinklas, (...) pertvarkomi geležinkelį ir kitą transportą reglamentuojantys įstatymai bei taisyklės, derinami su Vakarų Europos transporto teisės sistema. (***) Ūkio veiklą reglamentuojantys įstatymai derinami su Europos Sąjungos teisės normomis ir principais. SOCIALINĖ POLITIKA Ugdoma socialiai savarankiška, solidari, kartu ir stabilesnė pilietinė visuomenė. Valstybė vykdo visų piliečių gerovės politiką, rūpinasi, kad dėl pernelyg didelių turtinės visuomenės skirtumų ir didelės gyventojų dalies nuskurdimo nebūtų pažeisti socialinio solidarumo pagrindai. Ekonominėmis priemonėmis šalinamos galimų socialinių krizių priežastys. Ypatingai rūpinamasi šeimos, kaip svarbios ir atsakingos visuomenės institucijos, padėtimi. (***) KULTŪROS POLITIKA Globojama natūrali tautinės kultūros raida, puoselėjama lietuvių kalba, saugomas intelektualinis potencialas, lietuvių tautos ir tautinių bendrijų kultūros paveldas. Ribojama antihumanistinės pseudokultūros įtaka naturaliai kultūros raidai. Švietimo ir auklėjimo sistemoje ugdomas pilietiškumas, tautinis sąmoningumas, pakanta ir pagarba kitoms tautoms. TAUTINĖ POLITIKA Piliečių lygybės principai ir tautinėms bendrijoms priklausančių asmenų kultūrinės teisės saugomos įstatymų. Tautinės bendrijos yra integrali Lietuvos pilietinės visuomenės dalis. 5 skyrius. SVARBIAUSIOS SAUGUMĄ STIPRINANČIOS LIETUVOS UŽSIENIO POLITIKOS NUOSTATOS Svarbiausios saugumą stiprinančios Lietuvos užsienio politikos nuostatos yra: Lietuvos užsienio politika grindžiama nacionaliniais interesais ir Seime atstovaujamų politinių partijų solidarumu bei atsakomybė; (...) Lietuva visapusiškai ir aktyviai dalyvauja Europos integracijoje, vykdydama Europos (asociacijos) sutartį, siekdama kuo greitesnės narystės Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijoje (NATO) ir Vakarų Europos Sąjungoje (VES/WEU); integruodamasi į Europą Lietuva siekia tolygios integracijos su visomis Europos Sąjungos šalimis; į Europos ir transatlantinę saugumo bei gynybos sistemas Lietuva siekia integruotis tiesiogiai; Lietuva su visomis valstybėmis stengiasi teisingais ir lygiateisiais pagrindais nustatyti bei palaikyti gerus kaimynyiškus santykius, grindžiamus visuotinai pripažintais tarptautinės teisės normomis ir principais; kaip su regionais Lietuva bendradarbiauja su Baltijos, Vidurio Europos ir Šiaurės valstybėmis; Lietuva dalyvauja Europos vieningos oro erdvės kontrolės sistemoje; oro erdvės, sausumos ir jūrų sienų kontrolės srityse ji pirmiausia bendradarbiauja su Lenkija, Latvija ir Estija, Jungtinėmis Amerikos Valstijomis ir Šiaurės valstybėmis; Lietuva siekia Karaliaučiaus krašto demilitarizavimo ir Lietuvos interesams neprieštaraujančios jo raidos; Lietuva labai vertina ir skatina užsienio lietuvių talką stiprinant Lietuvos saugumą bei gynybinę galią. 6 skyrius. TEISINIAI LIETUVOS GYNYBOS PAGRINDAI Lietuvos suvereniteto, teritorijos vientisumo ir konstitucinės santvarkos gynimas bei gynybos institucijų veikla grindžiama Konstitucija, reguliuojama įstatymų ir kitų Lietuvos teisės aktų, taip pat tarptautinių teisės aktų, prie kurių Lietuva yra prisijungusi, arba kurie yra sudėtinė jos teisinės sitemos dalis. Kertinės teisės normos, tiesiogiai reglamentuojančios valstybės gynybos klausimus , yra: - Konstitucijos 3 straipsnis, skelbiantis, kad tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką; - Konstitucijos 139 straipsnis, skelbiantis, kad Lietuvos valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo - kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisė ir pareiga, ir nustatantis piliečių privalomąją karo tarnybą. 7 skyrius. SVARBIAUSIOS LIETUVOS GYNYBOS POLITIKOS NUOSTATOS Pirmas skirsnis. VISUOTINĖS IR BESĄLYGIŠKOS GYNYBOS PRINCIPAS Lietuvos gynimas yra visuotinis ir besąlygiškas. Visuotinė gynyba reiškia ginkluotą ir neginkluotą priešinimąsi ir Lietuvos gynimą piliečio, Tautos ir valstybės jėgomis, visų valstybės išteklių panaudojimą gynybai. Besąlygiška gynyba reiškia, kad Lietuvos gynyba nėra saistoma jokių sąlygų ir kad niekas negali varžyti Tautos ir kiekvieno piliečio teisės priešintis agresoriui, okupantui ir bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ir konstitucinę santvarką. Lietuva ginasi, nepriklausomai nuo to, kada ir ar bus suteikta tarptautinė pagalba. Antras skirsnis. BENDROSIOS LIETUVOS GYNYBOS NUOSTATOS Lietuvos gynybinė galia grindžiama: - Tautos apsisprendimu ir pasiryžimu priešintis bet kokiam užpuolikui, - įstatymo nustatyta visuotine karine prievole, - kariuomenės ir aktyviųjų rezervų parengtimi, - piliečių pasirengimu visuotiniam ginkluotam ir neginkluotam pasipriešinimui bei pilietinei gynybai, - geru kariuomenės ir civilių piliečių savitarpio supratimu ir bendradarbiavimu. *** Lietuvos ginkluotosios pajėgos kuriamos ir rengiamos gynybai Lietuvos teritorijoje ir sąveikai su NATO pajėgomis bei dalyvavimui taikos palaikymo operacijose. Lietuvos gynybos sistemos pagrindas - visuotinės ir besąlygiškos gynybos principas. Šis principas įtvirtinamas įstatymuose, kituose gynybą reglamentuojačiuose teisės aktuose, kariuomenės bei aktyviųjų rezervų parengimo gynybai planuose ir kituose dokumentuose. Šiuo principu taip pat grindžiamas piliečių mokymas ir rengimasis gynybai bei pasipriešinimui. Lietuva siekia atgrasinti bet kokį potencialų užpuoliką diplomatinėmis, politinėmis bei teisinėmis priemonėmis, visuotiniu piliečių pasirengimu pasipriešinimui ir karinių pajėgų pasirengimu besąlygiškai gynybai nuo agresijos . Lietuva pasiryžusi priešintis agresoriui visomis jai prieinamomis priemonėmis: karine gynyba ir partizaniniais veiksmais, civiliu piliečių nepaklusnumu, nekolaboravimu bei kitais būdais. Lietuva remiasi pasirašytais su NATO dokumentais ir neatidėliodama prašo su NATO konsultacijų, kai jaučia tiesioginę grėsmę jos teritoriniam integralumui, politinei nepriklausomybei ar saugumui. Ginkluotųjų pajėgų daliniai turi išanksto parengtus veiksmų planus agresijai atremti. Agresijos atveju ginkluotosios pajėgos, vadovaudamosios šiais planais ir nelaukdamos atskiro sprendimo, gina Lietuvos valstybę, jos sienas ir teritoriją. Karinė vadovybė turi iš anksto parengtus partizaninės kovos veiksmų priešo užimtoje teritorijoje planus. Agresijos ar kitokiu prievartos prieš Lietuvos valstybę atveju piliečiai ir jų susivienijimai priešinasi bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ar konstitucinę santvarką. Tautos gynybai vadovauja laisvai ir teisėtai veikiančios politinės ir karinės valstybės institucijos, o jei jos negali veikti - Tautos sukurtos arba jos pripažįstamos institucijos. Agresijos ar kitu prievartos prieš Lietuvą atveju jokia valstybės institucija ar pareigūnas negali priimti sprendimo arba duoti įsakymo draudžiančio ginti Lietuvos nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ar konstitucinę santvarką. Gynybą draudžiantis sprendimas ar įsakymas yra niekiniai, o jų nevykdymas neužtraukia jokios atsakomybės. Jei agresijos ar kitu prievartos prieš Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ar konstitucinę santvarką atveju pareigūnas negali vykdyti valstybės gynimo pareigų arba su gynyba susijusių funkcijų, jo įgaliojimus ir pareigas (...) teisėtai perima žemesniosios grandies pareigūnas. Jeigu ir nėra aukštesnės vadovybės vadovavimo, karinių dalinių, piliečių ar jų susivienijimų pasipriešinimo bei kovos veiksmai yra teisėti. Trečias skirsnis. KARINĖ GYNYBA Lietuva naudojasi šiuolaikiniu karybos mokslu ir tautos dešimtmete pokario partizaninės kovos prieš Sovietų Sąjungos kariuomenę ir okupacinį režimą patirtimi. Karinę Lietuvos gynybą agresijos atveju užtikrina kariuomenė (reguliarioji ir SKAT), aktyvieji rezervai ir pasienio policija. (...) Pagrindinių reguliariosios kariuomenės dalinių uždavinys yra gynyba svarbiausiomis kryptimis, tarp jų - sostinės gynyba. Teritorinės gynybos pajėgų uždaviniai - priešo stabdymas visoje Lietuvos teritorijoje, svarbiausiųjų objektų gynyba ir partizaniniai veiksmai priešo užimtoje teritorijoje. (...) Visos ginkluotosios pajėgos privalo būti parengtos gerai visumos sąveikai ir greitam pergrupavimui. Ypatinga reikšmė teikiama žvalgybai, informacijos analizei ir veiksmingam operatyviniam vadovavimui ginkluotosioms pajėgoms (...). Prasidėjus agresijai prieš Lietuvą pradžios kariuomenė vykdo karines sulaikymo operacijas, siekdama išsekinti ir sunaikinti priešo pajėgas; Lietuva prašo NATO ir jos narių pagalbos gynybai, taip pat kitokios tarptautinės pagalbos. Agresijos faktą Lietuva konstatuoja vadovaudamasi tarptautinės teisės normomis. Ketvirtas skirsnis. PILIETINIS PASIPRIEŠINIMAS Piletinio pasipriešinimo jėgą lemia Tautos valia ir apsisprendimas kovoti už savo laisvę, kiekvieno piliečio, nepriklausomai nuo amžiaus ir profesijos, pasiryžimas visais įmanomais būdais priešintis užpuolikui ar okupantui, prisidėti prie Lietuvos gynybos. * Piliečių pasirengimo pilietiniam (...) pasipriešinimui sistema yra valstybinė, organizuota Vyriausybės. * Piliečiai reguliariai mokomi įvairių pasipriešinimo ir apsaugos būdų. Valstybė juos aprūpina (...) būtinomis techninėmis priemonėmis. * Pasiryžimą ginti Lietuvą ir pilietinio pasipriešinimo įgūdžius privaloma ugdyti nuo mokyklos suolo, todėl patriotizmo ugdymas, mokymas pasipriešinimo būdų ir įgūdžių formavimas yra sudėtinė privalomosios lavinimo programos dalis. Valstybė remia (...) savaveiksmes visuomenines organizacijas, kurių veikla prisideda prie pasirengimo pilietiniam pasipriešinimui. * Užpuolimo, pasikėsinimo į Lietuvos teritorinį vientisumą arba jos konstitucinę santvarką atveju piliečiai ir jų savarankiški susivienijimai imasi pilietinio pasipriešinimo veiksmų - nesmurtinio pasipriešinimo, nepaklusnumo ir nekolaboravimo su neteisėta administracija, - taip pat ginkluoto pasipriešinimo. Kolaboravimo veikas ir atsakomybę už jas nustato įstatymas. (***) 8 skyrius. CIVILINĖ KARIUOMENĖS IR KITŲ NACIONALINIO SAUGUMO INSTITUCIJŲ KONTROLĖ Kariuomenės bei kitų nacionalinio saugumo institucijų veikla ir biudžetas kontroliuojami piliečių demokratiškai išrinktos civilinės valdžios. Visos nacionalinio saugumo institucijos ir jų veikla privalo būti reglamentuotos įstatymų. Nacionalinio saugumo institucijas kontroliuoja Seimas ir jo komitetai. Seimo kontrolierius rūpinasi kariuomenėje ir kitose gynybos struktūrose tarnaujančių asmenų teisių apsauga.*** Krašto apsaugos ministro ir kariuomenės vado atsakomybė Seimui įtvirtinta Konstitucijoje. Kariuomenės vadas pavaldus krašto apsaugos ministrui, kuris yra civilis asmuo. Krašto apsaugos ministerijoje palaikoma civilinės ir karinės administracijos pusiausvyra bei glaudi sąveika. Krašto apsaugos ministru, Vidaus reikalų ministru, šių ministerijų sekretoriais ir Valstybės saugumo departamento vadovu gali būti tik civiliai asmenys. Krašto apsaugos, Vidaus reikalų ministerijos ir Valstybės saugumo departamento civiliams pareigūnams suteikiami įstatymu nustatyti tarnybiniai rangai. (***) Sprendimus dėl kariuomenės panaudojimo priima tik demokratiškai išrinkta civilinė valdžia. Įstatymo valdžia kariuomenėje galioja be išlygų. Lietuvos Respublikos Prezidentas savo dekretu tvirtina visų kariuomenės vienetų dislokavimo taikos metu vietas ir teritorines manevravimo ribas.Taikos metu įsakymus dėl kariuomenės dalinių perkėlimo į kitą dislokavimo vietą savo dekretu turi teisę duoti tik Respublikos Prezidentas. Toliau jo įsakymai per Krašto apsaugos ministrą eina kariuomenės vadui. Kitais nei aukščiau nurodytais atvejais Respublikos Prezidentas ir Krašto apsaugos ministras kariuomenei gali duoti tik suderintus su Kariuomenės vadu įsakymus. Kai Respublikos Prezidentas išvyksta, Krašto apsaugos ministras privalo būti Lietuvoje. 2 DALIS. NACIONALINIO SAUGUMO UŽTIKRINIMO SISTEMA 9 skyrius. NACIONALINIO SAUGUMO UŽTIKRINIMO SISTEMOS ELEMENTAI Nacionalinio saugumo užtikrinimo sistemą sudaro: - iššūkių Lietuvos saugumui, vidinių ir išorinių rizikos veiksnių bei galimų pavojų analizė; - pagrindinės tarptautinės ir Lietuvos (nacionalinės) saugumo užtikrinimo priemonės; - valstybinės nacionalinio saugumo institucijos ir saugumą užtikrinančios veiklos principai. 10 skyrius. RIZIKOS VEIKSNIAI, IŠŠŪKIAI IR PAVOJAI LIETUVOS SAUGUMUI Lietuvos saugumo stiprinimo politikoje atsižvelgiama į tokius galimus pavojus bei rizikos veiksnius (...), kurių (...) pasireiškimo tikimybė Lietuvai nepalankiomis sąlygomis yra nepaneigiama. Pirmas skirsnis. GALIMI RIZIKOS VEIKSNIAI IR PAVOJAI IŠ UŽSIENIO Svarbus Lietuvos saugumo geopolitinės aplinkos veiksnys yra neįtvirtintos demokratijos, militarizuotos, sunkiai prognozuojamos raidos valstybės Lietuvos kaimynystėje. Geopolitinės aplinkos sąlygojami išoriniai rizikos veiksniai, iššūkiai ir galimi pavojai: POLITINIAI: - politinis spaudimas ir diktatas, siekiai įtvirtinti ypatingų interesų zonas ir ypatingas teises, trukdymas Lietuvai įgyti tarptautines saugumo garantijas; - užsienio valstybių grasinimai naudoti jėgą interesų gynimo dingstimi; - pastangos primesti Lietuvai pavojingus nelygiateisius tarptautinius susitarimus. KARINIAI: - karinis potencialas netoli Lietuvos sienų; - karinis tranzitas per Lietuvą; - nelegalių ginkluotų būrių kūrimasis ar skverbimasis į Lietuvos teritoriją; - atvira agresija. SPECIFINIAI: - užsienio slaptųjų tarnybų šnipinėjimo bei ardomoji veikla, įskaitant priedangos struktūrų kūrimą ir veiklą; diversijų ar pasikėsinimų organizavimas; - ardomosios informacijos platinimas ir kitokie pilietinės visuomenės ir valstybės griovimo veiksmai, naudojant propagandą ir dezinformaciją; - tiesioginis ar netiesioginis kišimasis į Lietuvos vidaus reikalus, pastangos daryti įtaką valstybės valdžios institucijoms ir poveikį Lietuvos vidaus politikai bei socialiniams procesams; - nelegali imigracija ir tranzitinė migracija; masinė migracija; - tautinių grupių skatinimas nelojalumui ar dezintegracijai; kitų valstybių pastangos primesti Lietuvai dvigubos pilietybės principus. EKONOMINIAI: - ekonominis spaudimas, blokada ar kitokios priešiškos ekonominės akcijos; - ištisų ūkio šakų priklausomybė nuo kurios nors vienos šalies, kapitalo investicijos politiniais tikslais; politiniai siekiai perimti energetikos, nacionaliniam saugumui strategiškai svarbių ūkio šakų įmonių, finansų bei kredito įstaigų, svarbiausių komunikacijų (geležinkelio, greitkelių, vamzdynų, uosto, aerodromų) nuosavybės kontrolę; - energetikos priklausomybė nuo vienos šalies ar vienos grupės šalių resursų, jos pažeidžiamumas; - didelės užsienio paskolos; įsiskolinimai politinės įtakos siekiančioms valstybėms. TARPTAUTINIŲ NUSIKALSTAMŲ STRUKTŪRŲ: - mafijos ir kitų organizuotų nusikalstamų struktūrų veikla ir nelegalus verslas bei kontrabanda; - teroristų skverbimasis iš užsienio; - nelegalus ginklų, narkotikų, radioaktyviųjų ir kitokių ypač pavojingų medžiagų įvežimas, tranzitas ar prekyba jais; - netikrų pinigų platinimas ar neteisėtu būdų įgytų pinigų "plovimas". Antras skirsnis. GALIMI VIDAUS RIZIKOS VEIKSNIAI IR VIDINĖS KRIZĖS POLITINIAI: - politinis nestabilumas ar valstybės valdžios krizė, kai jie kelia grėsmę konstitucinei demokratinei santvarkai ; - kėsinimasis į konstitucinę demokratinę santvarką ir Konstitucijos pažeidinėjimai; - pilietinių teisių ir laisvių pažeidinėjimai bei Konstitucijos nenumatyti apribojimai; - nacionalinių interesų nepaisymas. EKONOMINIAI: - užimtumo, gamybos apimties ir nacionalinio produkto sumažėjimas iki kritiško lygio; - struktūrinė ūkio krizė ir technologinis atsilikimas; - šešėlinė ekonomika ir ekonominiai nusikaltimai; pinigų, dokumentų bei vertybinių popierių padirbinėjimas. SOCIALINIAI: - visuotinis gyventojų nuskurdimas, nedarbas; - artėjantys prie kritiško lygio, gręsiantys socialiniu konfliktu nenormalūs visuomenės grupių turtinės padėties skirtumai; - asmens nesaugumas; - visuomenės sveikatos būklės blogėjimas; alkoholizmas, toksikomanija, narkomanija. TAUTINIAI: - veiksniai, silpninantys tautos imunitetą ir identitetą; - tautinių vertybių nesaugojimas; - tautos (...) mažėjimas; intelektualinio potencialo mažėjimas; didelė emigracija; - antihumanistinės, prievartą propaguojančios pseudokultūros plitimas; - tautinio priešiškumo kurstymas. KRIMINALINIAI: - korupcija, ypač teisėsaugos struktūrų; valdžios pareigūnų savivalė; - teroristinių, prievartavimo ir kitokių organizuotų kriminalinių struktūrų veikla. KITI: - katastrofos, technologinės avarijos, gaisrai ir gaivalinės nelaimės; - aplinkos teršimas, ypač kancerogeninėmis ir mutageninėmis medžiagomis; - Ignalinos atominė elektrinė; - neracionalus gamtinių išteklių ir aplinkos naudojimas ir aplinkos netausojimas; - ypač pavojingos infekcijos. 11 skyrius. SVARBIAUSIOS NACIONALINIO SAUGUMO UŽTIKRINIMO PRIEMONĖS Pirmas skirsnis. NACIONALINIO SAUGUMO UŽTIKRINIMO PRIEMONIŲ VISUMA Be saugumą stiprinančios vidaus ir užsienio politikos bei diplomatijos, kitos svarbiausios konkrečios tarptautinės ir nacionalinės (Lietuvos) saugumo užtikrinimo priemonės yra: - dalyvavimas tarptautinėse saugumą stiprinančiose organizacijose; - Lietuvos narystė Europos sąjungose ir transatlantinėje gynybos organizacijoje; - integracijos į NATO priemonės; - integracijos į Vakarų Europos Sąjungos (VES/WEU) struktūras priemonės; - nacionalinio saugumo strateginis planavimas; - nacionalinį saugumą stiprinančių ilgalaikių valstybinių programų parengimas ir vykdymas; - saugumo ir gynybos įstatymų sistema; - (...) nacionalinio saugumo institucijų ir savivaldos institucijų veikla. Antras skirsnis. DALYVAVIMAS TARPTAUTINĖSE ORGANIZACIJOSE Lietuvos saugumas yra Europos saugumo dalis. Lietuva pasirengusi dalyvauti stiprinant tarptautinį saugumą ir prisiimti savąją dalį įsipareigojimų. Lietuva dalyvauja Jungtinių Tautų (JT/UN), Europos Tarybos (ET/CE), Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacijos (ESBO/OSCE), Šiaurės Atlanto Bendradarbiavimo Tarybos (ŠABT/NACC), Šiaurės Atlanto Asamblėjos (ŠAA/NAA) ir kitų tarptautinių organizacijų, kurių paskirtis - užtikrinti taiką, stiprinti saugumą ir stabilumą Europoje, veikloje, taip pat dalyvauja taikos palaikymo misijose ir kitose akcijose. Trečias skirsnis. LIETUVOS NARYSTĖ EUROPOS SĄJUNGOSE IR TRANSATLANTINĖJE GYNYBOS ORGANIZACIJOJE Lietuva siekia narystės Europos sąjungose ir organizacijose, vienijama bendrų idealų ir vertybių. Būdama asocijuota Europos Sąjungos (ES/EU) narė, Lietuva įgyvendina Europos (asociacijos) sutarties normas ir jos numatytas integracijos priemones, dalyvauja bendroje Europos Sąjungos saugumo ir gynybos politikoje. Dalyvaudama Vakarų Europos Sąjungos (VES/WEU) veikloje, Lietuva siekia kuo greičiau tapti pilnateise jos (...) nare. Lietuva yra pasiryžusi tapti pilnateise kolektyvinės transatlantinės gynybos organizacijos - Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos (NATO) - nare. Išreikšdama šį pasiryžimą, Lietuva 1994 m. sausio 4 d. oficialiu dokumentu kreipėsi į NATO dėl Lietuvos narystės Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijoje. Siekdama NATO narystės, Lietuva pasiryžusi prisiimti savąją dalį bendrosios atsakomybės. Lietuva imasi atsakomybės už savo suvereniteto bei teritorijos gynybą, stiprina ir išlaiko savo nacionalinę gynybos sistemą, priderintą prie NATO standartų ir struktūrų. Lietuvos naryste NATO siekiama padidinti pasitikėjimą, stabilumą ir saugumą regione bei visoje Europoje. (***) Ketvirtas skirsnis. INTEGRAVIMOSI Į NATO PRIEMONĖS *** Lietuvos gynybos sistema nuosekliai ir ryžtingai integruojama į NATO gynybos sistemą. Lietuvos integravimasis į NATO ir narystės siekimas šioje stabilumą ir saugumą garantuojančioje gynybos organizacijoje nėra nukreipti prieš jokią kitą šalį. Lietuva, siekdama tapti pilnateise Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos, įskaitant jos integruotą karinę struktūrą, nare, vykdo aktyvaus integravimosi į NATO priemones: - derindamasi prie NATO standartų moko ir rengia kariuomenę bei kitas gynybos struktūras sąveikai su NATO struktūromis; - parengia karius dalyvauti tarptautinėse taikos palaikymo akcijose; - gynybos srityje dvišaliais pagrindais bendradarbiauja su šalimis - NATO narėmis; - dalyvauja NATO šalių (...) pratybose ir mokymuose; *** - kuria karinę-civilinę oro erdvės kontrolės sistemą, integruodama ją į bendrą Europos kontrolės sistemą; - standartizuoja struktūras, informacijos ir ryšių sistemas, technines priemones, žemėlapius ir dokumentaciją; standartizuoja teisės aktus, statutus, terminiją (...); - įveda privalomą reikalavimą karininkams mokėti bent vieną iš oficialiųjų NATO kalbų; - karo specialistus, karininkus ir puskarininkius rengia ne tik Lietuvoje, bet ir NATO šalių karo mokyklose ir gynybos struktūrose, siunčia juos stažuotis; atestuoja juos pagal NATO reikalavimus, ypač jų pasirengimą sąveikai. Lietuva vykdo savo ir NATO sudarytą Partnerystės vardan taikos programą. Vykdydama šią programą, kurią traktuoja kaip realų suartėjimą, Lietuva bendradarbiauja su NATO gynybos planavimo srityje. Penktas skirsnis. INTEGRAVIMOSI Į VES(WES) STRUKTŪRAS PRIEMONĖS Būdama asocijuota VES(WES) nare ir siekdama kuo greičiau tapti pilnateise nare, Lietuva skiria savo atstovus bei dalyvauja VES (WES) (...) ir jos struktūrų veikloje: - parlamentinės asamblėjos darbe; - gynybos planavime; - gelbėjimo, humanitarinėse ir taikos palaikymo operacijose; - kitų plėtojamų struktūrų veikloje ir priemonėse. 12 skyrius. ILGALAIKĖS NACIONALINIO SAUGUMO STIPRINIMO VALSTYBINĖS PROGRAMOS Svarbiausios ilgalaikės nacionalinį saugumą stiprinančios valstybinės programos yra: - krašto apsaugos sistemos plėtotės, kariuomenės bei aktyviųjų rezervų parengimo; - valstybės sienos apsaugos plėtotės; *** - oro erdvės kontrolės sistemos plėtotės ir jos integravimo į vieningą Europos kontrolės sistemą; - karinio švietimo ir mokslo vystymo; - piliečių mokymo ir rengimo pasipriešinimui bei savisaugai; - krašto ekonomikos ir valstybinės valdžios institucijų funkcionavimo ekstremaliomis sąlygomis; - valstybės strateginių atsargų kaupimo ir palaikymo; - (...) - vieningos civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos plėtotės; - Ignalinos AE saugios eksploatacijos užtikrinimo iki jos eksploatacijos pabaigos ir po jos; - energetikos sistemos stabilumo (...) ir integravimosi į Europos energetikos sistemas; - integravimosi į Europos transporto sistemas, įskaitant Europos standartinio pločio geležinkelio tinklo plėtotę; - svarbiausių nacionalinių išteklių tausojimo ir apsaugos; - natūralaus gyventojų prieaugio palaikymo; - kovos su korupcija ir organizuotu nusikalstamumu. Programų sąrašas gali būti pratęstas. Visas saugumą stiprinančias nacionalines programas tvirtina Seimas. Jos finansuojamos iš biudžeto ar kitų įstatymuose numatytų šaltinių. 3 DALIS. NACIONALINĮ SAUGUMĄ UŽTIKRINANČIOS INSTITUCIJOS IR JŲ VEIKLA 13 skyrius. VALSTYBINĖS NACIONALINIO SAUGUMO INSTITUCIJOS Aukščiausiosios valstybės institucijos, kurios privalo užtikrinti nacionalinį saugumą yra Lietuvos Respublikos Prezidentas, Vyriausybė ir Seimas. Valstybinės nacionalinio saugumo institucijos yra: - Valstybės gynimo taryba; - Krašto apsaugos ministerija; - Kariuomenės vadas; - teritoriniai gynybos štabai; - kariuomenė; - Karo akademija; - policija; - Valstybės saugumo departamentas; - Nacionalinio saugumo strateginio planavimo tarnyba; - Pilietinio pasipriešinimo rengimo centras; - Katastrofinių situacijų valdymo centras; - Civilinės saugos ir gelbėjimo darbų departamentas; civilinės saugos ir gelbėjimo tarnybos; - Ginklų fondas. 14 skyrius. VYRIAUSYBĖS VEIKLA UŽTIKRINANT NACIONALINĮ SAUGUMĄ Pirmas skirsnis. PAGRINDINIAI VYRIAUSYBĖS UŽDAVINIAI Lietuvos Vyriausybė saugo Lietuvos Respublikos teritorijos neliečiamybę, užtikrina saugumą ir viešąją tvarką. Vyriausybė koordinuoja ministerijų ir kitų valstybės įstaigų veiklą, įgyvendinant šias garantijas. Vyriausybė vadovauja visų nacionalinio saugumo programų ir priemonių įgyvendinimui bei piliečių rengimui pilietiniam pasipriešinimui. Vyriausybė rengia ir teikia Seimui tvirtinti saugumą stiprinančių ilgalaikių nacionalinių programų projektus. Lietuvos Vyriausybė atsakinga už strateginį nacionalinio saugumo planavimą. (***) *** Vyriausybė užtikrina, kad visos civilinės valstybės institucijos, Lietuvos ūkio ir infrastruktūros objektai būtų parengti privalomiems gynybos bei civilinės saugos uždaviniams. Antras skirsnis. NACIONALINIO SAUGUMO STRATEGINIO PLANAVIMO TARNYBA Nacionalinio saugumo strateginio planavimo tarnyba yra Vyriausybės vadovaujama ir jos administracijos sudėtyje esanti ekspertinė nacionalinio saugumo strateginio planavimo institucija, kuri modeliuoja galimas ateities situacijas, išaiškina ilgalaikius ir galinčius kilti naujus pavojus, projektuoja prevencinius veiksmus jiems išvengti, nuo jų apsisaugoti ir Lietuvos saugumui garantuoti, prognozuoja ilgalaikes valstybės sprendimų pasekmes ir įtaką nacionaliniam saugumui, teikia išvadas bei rekomendacijas Vyriausybei. Nacionalinio saugumo strateginio planavimo tarnyba bendradarbiauja su Valstybės saugumo departamentu. Nacionalinio saugumo strateginio planavimo tarnyba dalyvauja rengiant ilgalaikių nacionalinį saugumą stiprinančių valstybinių programų projektus. Trečias skirsnis. PILIETINIO PASIPRIEŠINIMO RENGIMO CENTRAS Pilietinio pasipriešinimo rengimo centras veikia prie Vyriausybės. Jo paskirtis - tiesioginiu būdu ir koordinuojant kitų institucijų veiklą apmokyti ir parengti visuomenę individualiam ir organizuotam pilietiniam pasipriešinimui ir savisaugai. 15 skyrius. SEIMO VEIKLA UŽTIKRINANT NACIONALINĮ SAUGUMĄ Pirmas skirsnis. ĮSTATYMŲ LEIDYBA Seimas rūpinasi, kad būtų laiku priimti Nacionalinio saugumo koncepcijai įgyvendinti būtini įstatymai bei galiojančių įstaymų papildymai ir pakeitimai. Seimas įstatymu tvirtina tikslais ir uždaviniais pagrįstą krašto apsaugos ir gynybos struktūrą. Seimas įstatymu priima Vyriausybės teikiamas nacionalinio saugumo priemonių programas. Seimas iš anksto įstatymu nustato bendrus metinius reguliariosios kariuomenės ir aktyviųjų rezervų skaičius. Seimas, atsižvelgdamas į gynybos struktūrą, įstatymu nustato kiekvieno laipsnio aukštesniųjų karininkų skaičius. *** Koncepcijai įgyvendinti būtina įstatymais reglamentuoti šias sritis: krašto apsaugos ir gynybos; krašto apsaugos ministerijos; kariuomenės; privalomosios krašto apsaugos tarnybos; savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos; alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos; aktyvaus rezervo rengimo; mobilizacijos; vieningos civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos; piliečių rengimo individualiam ir organizuotam pasipriešinimui, įskaitant institucinę mokymo struktūrą; Valstybės gynimo tarybos; kariškių pareigų ir teisių; kolaboravimo veikų ir atsakomybės už jas; valstybės paslapčių apsaugos, kontržvalgybos ir kovos su ardomųjų struktūrų veikla; operatyvinės veiklos; ginklų fondo ir kitas. Antras skirsnis. SPRENDIMAI DĖL VALSTYBĖS GYNYBOS Seimas skelbia nepaprastąją padėtį, įveda karo padėtį, skelbia mobilizaciją ar demobilizaciją, priima sprendimą panaudoti ginkluotąsias pajėgas, kai prireikia ginti Tėvynę arba vykdyti tarptautinius Lietuvos įsipareigojimus. Tuo atveju, kai sprendimą dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos, dėl karo padėties įvedimo ir mobilizacijos paskelbimo priima Respublikos Prezidentas, Seimas šiuos sprendimus patvirtina arba panaikina. Trečias skirsnis. VYRIAUSYBĖS VEIKLOS PRIEŽIŪRA Remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 67 straipsnio 9 skirsniu, Seimas kiekvienų metų pavasario sesijoje svarsto Vyriausybės metinę ataskaitą apie nuveiktus darbus įgyvendinant Nacionalinio saugumo koncepciją. Ataskaitoje pateikiama konkrečių žinių (išskyrus tas, kurios yra valstybės paslaptis) apie: Nacionalinio saugumo koncepcijos nuostatų įgyvendinimą; priemones kurių imamasi galimiems vidaus ir išorės rizikos veiksniams ir pavojams išvengti; saugumą ir gynybinę galią stiprinančią vyriausybės ir valstybės institucijų veiklą - įskaitant integraciją į NATO - ir jos rezultatus; nacionalinių saugumą stiprinančių programų rengimo ir įgyvendinimo eigą; piliečių ugdymą ir apmokymą visuotinei savigynai, organizacinių struktūrų parengties gerinimą, paramą savaveiksmėms organizacijoms. 16 skyrius. RESPUBLIKOS PREZIDENTO VADOVAVIMAS VALSTYBĖS GYNYBAI Ginkluoto valstybės užpuolimo atveju arba kai kyla grėsmė valstybės suverenumui, Respublikos Prezidentas nedelsdamas priima sprendimą dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos, įveda karo padėtį visoje valstybėje ar jos dalyje, skelbia mobilizaciją, šaukia neeilinę Seimo sesiją. Pagal Konstituciją Respublikos Prezidentas yra Vyriausiasis visų valstybės ginkluotųjų pajėgų vadas. Respublikos Prezidentas, gavęs Seimo pritarimą, skiria kariuomenės vadą. Valstybės visų ginkluotųjų pajėgų sąvoka (...) aprėpia visų rūšių kariuomenę, aktyvaus rezervo pajėgas, Karo akademiją, policijos dalinius (žandarmeriją), o valstybės gynybos metu - taip pat ir gynybai pasirengusius Šaulių sąjungos būrius bei kitus (...) savanorių piliečių ginkluoto pasipriešinimo būrius. 17 skyrius. VALSTYBĖS GYNIMO TARYBA Lietuvos Respublikos Konstitucija numato, kad svarbiausius valstybės gynimo reikalus svarsto ir koordinuoja Respublikos Prezidento vadovaujama Valstybės gynimo taryba, į kurią įeina Ministras Pirmininkas, Seimo Pirmininkas, krašto apsaugos ministras ir kariuomenės vadas. Į Valstybės gynimo tarybos posėdžius paprastai kviečiamas Valstybės saugumo departamento direktorius. Valstybės gynimo taryba koordinuoja valstybės institucijų veiklą svarbiausiais valstybės gynimo klausimais. Tarybos sudarymą, veiklos tvarką ir įgaliojimus nustato įstatymas. 18 skyrius. KRAŠTO APSAUGOS MINISTERIJA Krašto apsaugos ministras vadovauja gynybos politikos įgyvendinimui bei krašto apsaugos sistemos parengimui ginti valstybę. Krašto apsaugos ministras įsakymus kariuomenei ir Gynybos štabui gali duoti tik per kariuomenės vadą ir su juo suderinęs, išskyrus iš Prezidento einančius įsakymus dėl kariuomenės dalinių perdislokavimo. Krašto apsaugos ministras prižiūri ir kontroliuoja karines pajėgas. Kontroliuoti padeda jam pavaldus Generalinis kariuomenės inspektorius. Krašto apsaugos ministerijos funkcijas vykdo jos civilinė administracija kartu su karine gynybos administracija, kurią sudaro kariuomenės vadui pavaldus Gynybos štabas ir štabui nepriklausantys kariniai ministerijos specialistai. Kadangi Krašto apsaugos ministerijos administracijos ir Gynybos štabo pavaldumas skirtingas, jų bendras funkcijų vykdymas grindžiamas tiksliniu bendradarbiavimu: prireikus sudaromos mišrios civilių ir karinių pareigūnų ar specialistų koordinacijos, analizės, projektų rengimo ar probleminės grupės. Krašto apsaugos ministerijos civilinės administracijos bei kariuomenės vado vadovaujamos karinės administracijos funkcijas nustato ir jas paskirsto krašto apsaugos įstatymas. Krašto apsaugos ministerijos administracija rūpinasi, kad kariuomenė demokratinėje valstybėje bendradarbiautų su visuomene ir veiktų sutartinai su civilinėmis institucijomis. 19 skyrius. KARIUOMENĖS VADO INSTITUCIJA Kariuomenės vado institucija veikia išvien su Krašto apsaugos ministerija. Kariuomenės vadas taikos metu yra aukščiausiasis karinis pareigūnas ir aukščiausiasis valstybės karinis atstovas, tiesiogiai pavaldus krašto apsaugos ministrui, tačiau nepavaldus ministerijos sekretoriams. Kariuomenės vado institucijos funkcijas vykdanti struktūra yra Gynybos štabas, vienijantis atskirų kariuomenės rūšių štabų veiklą ir koordinuojantis teritorinių gynybos štabų darbą. Gynybos štabų personalui taikomas rotacijos principas. Karinės žvalgybos skyrius yra Gynybos štabo sudėtyje. Visa Karinės žvalgybos turima informaciją ir analizės lygiagrečiai teikiamos krašto apsaugos ministrui ir kariuomenės vadui. Svarbiausias kariuomenės vado uždavinys taikos metu - parengti visas reguliariosios kariuomenės rūšis, Savanoriškająją krašto apsaugos tarnybą ir aktyviuosius rezervus gynybai, vadovauti valstybės sienos ir valstybės teritorijos apsaugai, teritorinės jūros ir oro erdvės kontrolei bei apsaugai, o užpuolimo pavojaus, įsiveržimo arba užpuolimo metu - vadovauti kariuomenei ir karinėms krašto gynimo operacijoms. Kariuomenės vadas atsako, kad būtų iš anksto parengti kariuomenės dalinių veikimo nenumatytais ir reikalaujančiais neatidėliotinų veiksmų atvejais planai. Ginkluoto užpuolimo ar karo padėties atveju kariuomenės vadas Respublikos Prezidento dekretu skiriamas visų Lietuvos Respublikos ginkluotųjų pajėgų vadu, pavaldžiu Respublikos Prezidentui kaip Vyriausiajam kariuomenės vadui, ir vadovauja gynybos operacijosms. 20 skyrius. TERITORINIAI GYNYBOS ŠTABAI Apygardose (apskrityse) veikia Kariuomenės vado instutucijai pavaldūs teritoriniai gynybos štabai, kurie rengia detalius teritorijos gynybos planus, užtikrina savo teritorijoje dislokuotų reguliariosios kariuomenės ir SKAT'o dalinių, taip pat aktyvaus rezervo dalinių (...) sąveiką. Teritoriniai gynybos štabai taip pat vykdo: karo prievolininkų apskaitą ir šaukimą; atsarginių apskaitą ir šaukimą į reguliarius gynybinio parengimo užsiėmimus; komendantūros funkcijas, rūpinasi ryšiais su visuomene. *** Teritoriniai gynybos štabai bendradarbiauja su vietiniais Šaulių organizacijos daliniais. 21 skyrius. KARIUOMENĖ Pirmas skirsnis. BENDROSIOS NUOSTATOS Kariuomenė yra nacionalinio potencialo ir demokratinės visuomenės dalis bei krašto raidos dalyvė. Kariuomenė rengiama ugdant kario asmenybę, patriotizmą, profesionalius įgūdžius ir kario etiką. Ugdomas karių ir civilių gyventojų tarpusavio supratimas ir pasitikėjimas kaip labai svarbūs visuotinės gynybos veiksniai. * Minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė kariuomenėje nevaržoma. Kariuomenėje veikia karo kapelionų institutas. Politinių partijų veiklą kariuomenėje (...) draudžia Konstitucija. *** Kariškių teisės tarnybos metu gali būti suvaržytos tik įstatymo ir tik tiek, kiek reikalauja tarnybos pareigos. Joks kariškis negali būti verčiamas vykdyti neteisėto įsakymo ir joks kariuomenėje tarnaujantis asmuo negali būti verčiamas tarnauti kitam, išskyrus oficialią pareigą. (...) (***) Antras skirsnis. KARIUOMENĖS SUDĖTIS IR FUNKCIJOS *** Kariuomenę sudaro: - reguliarioji kariuomenė, kurios pagrindinė paskirtis yra greitas reagavimas ir karo veiksmai; - Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba (SKAT), kurios pagrindinė paskirtis - teritorinė gynyba. - aktyvaus rezervo pajėgos. Reguliarioji kariuomenė formuojama Konstitucijoje numatytos privalomos karinės tarnybos, taip pat laisvos samdos pagrindais. Konstitucijos nustatyta privalomoji krašto apsaugos tarnyba susideda iš pradinės tarnybos reguliariojoje kariuomenėje ir paskesnės tarnybos aktyviajame rezerve (...) ir yra skirta parengti piliečius ginkluotai Lietuvos gynybai. Aktyvieji kariuomenės rezervai rengiami privalomos krašto apsaugos tarnybos pagrindais kaip papildomi (rezerviniai) kariuomenės daliniai taikos metu. Privalomos tarnybos reguliariojoje kariuomenėje ir aktyviajame rezerve trukmę, periodiškumą ir kitas sąlygas nustato įstatymas. Įstatymas taip pat nustato rezervo tarnybos metu tiesioginio darbo vietos apsaugos garantijas. Šauktinio arba piliečio, kuriam pradinė privalomoji tarnyba buvo atidėta, nepriekaištinga ir ne trumpesnė kaip dviejų metų savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba atstoja pradinę privalomąją tarnybą. Įstatymas nustato atvejus ir tvarką, kada savanoriškoji tarnyba atstoja privalomąją tarnybą aktyviajame rezerve. Karo padėties, mobilizacijos ir karo atveju karinės tarnybos trukmė neribojama. Šaukimą į privalomąją karinę tarnybą vykdo Krašto apsaugos ministerija, paskirdama prie teritorinių gynybos štabų šiam darbui įgaliotus civilius pareigūnus. Rezervo yra dvi stadijos: tarnyba aktyviajame rezerve ir paskesnis priklausymas individualiam rezervui. Atlikę privalomąją karinę tarnybą reguliarioje kariuomenėje ir aktyviajame rezerve bei sulaukę įstatymo nustayto amžiaus piliečiai pervedami į individualųjį rezervą. Individualaus rezervo asmenys pašaukiami į krašto apsaugos tarnybą ypatingais atvejais arba visuotinės mobilizacijos atveju. (***) Reguliariąją kariuomenę sudaro: - sausumos kariuomenė, kurios paskirtis - valstybės sienos bei jos teritorijos karinė apsauga ir gynimas; - karinės oro pajėgos, kurių paskirtis - oro erdvės kontrolė, apsauga ir gynyba, parama sausumos ir jūrų pajėgoms; - karinės jūrų pajėgos, kurių paskirtis - teritorinės jūros ir ekonominės zonos kontrolė, apsauga ir gynyba, pakrančių ir laivybos apsauga, specialiosios užduotys - konvojus, evakuacija ir kt. Tiksli kariuomenės struktūra, struktūrinių vienetų funkcijoss ir atsakomybė nustatomi įstatymu tvirtinamame atskirame krašto apsaugos ir gynybos struktūros dokumente. Taikos metu kariuomenė: - saugo valstybės teritoriją, oro erdvę, teritorinius vandenis ir ekonominę zoną bei karinius objektus; - palaiko kovinę parengtį; - ruošiasi taikos palaikymo misijoms ir dalyvauja jose; - gali būti civilinės valdžios pasitelkta į pagalbą stichinių nelaimių ir katastrofų padariniams šalinti, o įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka - taip pat ir į pagalbą policijai. Trečias skirsnis. SAVANORIŠKOJI KRAŠTO APSAUGOS TARNYBA (SKAT) Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba (SKAT) yra sudėtinė kariuomenės dalis ir teritorinės gynybos pagrindas. SKAT'o vadas yra pavaldus kariuomenės vadui. Taikos metu SKAT'o paskirtis yra: savanorių karinis parengimas ir jų dalinių parengimas teritorinei gynybai; strateginių objektų apsauga; pagalba katastrofų atvejais. Savanoriškosios tarnybos tvarką, SKAT'o veiklą bei funkcijas nustato įstatymas. SKAT daliniai rengiami gynybai sąveikoje su aktyvaus rezervo daliniais. Ketvirtas skirsnis. KARO AKADEMIJA Karo akademija taikos metu veikia kaip mokslo ir studijų institucija. Valstybės užpuolimo ar karo padėties atveju Karo akademija kaip karinė gynybos institucija pereina kariuomenės vado pavaldumui. Penktas skirsnis. KARIUOMENĖS PANAUDOJIMAS TAIKOS METU Lietuvos kariuomenė už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų gali būti panaudota tik Seimui leidus. Kariuomenė negali būti naudojama vietoje policijos. Tik nepaprastosios padėties atveju Prezidento arba Seimo sprendimu kariniai daliniai gali būti paskirti į pagalbą policijai, kai reikia stabdyti antikonstitucinius smurtinius veiksmus. Jeigu tokį sprendimą priima Prezidentas, Seimas jį svarsto ir patvirtina arba panaikina. Prezidentas arba Krašto apsaugos ministras be Seimo sutikimo gali įsakyti panaudoti kariuomenę gelbėjimo darbams avarijų ir katastrofų atvejais. Kariuomenė Prezidento arba krašto apsaugos ministro įsakymu taip pat gali būti paskirta į pagalbą pasienio policijai, kai prireikia sustiprinti valstybės sienos apsaugą. Neatidėliotinais atvejais, kai gręsia pavojus žmonių gyvybei ar žala nuosavybei, arba kai reikia padėti vykdyti skubias nusikaltėlių paieškos ar sulaikymo operacijas, policijos viršininko raštišku prašymu vietinio karinio dalinio vadas ne žemesnis kaip bataliono vado rango gali įsakyti jam pavaldaus dalinio pajėgoms teikti konkrečiai apibrėžto pobūdžio vienkartinę pagalbą policijai ne ilgiau kaip 24 valandoms. Visais atvejais karinė jėga naudojama minimaliai. Kariuomenės pagalbos teikimo policijai tvarką nustato įstatymas. Šeštas skirsnis. KARINĖ TEISĖSAUGA Karinė teisėsauga yra specializuota sudėtinė bendros Lietuvos teisėsaugos sistemos dalis. Lietuvos Respublikos bendrose teisėsaugos institucijose steigiami specializuoti padaliniai arba skiriami pareigūnai karinės teisėsaugos sferai, išskyrus karinę policiją, kuri steigiama krašto apsaugos sistemoje. Specializuotų padalinių ir pareigūnų veikla skirta sustabdyti kariškių teisės pažeidimus, tirti krašto apsaugos tarnybos metu kariškių padarytus arba susijusius su tarnyba pažeidimus, traukti juos padariusius kariškius atsakomybėn. Specializuotų karinėjs teisėsaugos padalinių ir pareigūnų veiklos karo stovio arba valstybės ginkluoto gynimo metu ypatumus nustato įstatymas. Krašto apsaugos tarnyboje įstatymo nustatyta tvarka taikoma ir beteisminė atsakomybė. Kariškis traukiamas beteisminei nuobaudai tik už mažiau pavojingus teisės pažeidimus ir tik jam raštu sutikus. Beteisminių bausmių rūšis, karinių pareigūnų teises jas skirti, skyrimo ir apskundimo procedūras nustato įstatymas. 22 skyrius. POLICIJOS PAJĖGOS Pagrindinė policijos kaip nacionalinio saugumo sistemos sudėtinės dalies paskirtis - užtikrinti žmogaus asmens saugumą, žmogaus teises ir laisves, palaikyti viešąją tvarką, kovoti su kriminaliniais nusikaltimais, saugoti ir ginti valstybės sieną, perėjimo punktus ir pasienio ruožą, saugoti valstybinius objektus. Policijos funkcijas nustato įstatymas. Demokratinėje valstybėje vidaus tarnybos daliniai privalo būti reorganizuoti: - specializuoti policijos ( žandarmerijos) daliniai, kurių paskirtis: slopinti riaušes kalėjimuose, kovoti su teroristais ir nusikaltėlių gaujomis, vykdyti sulaikymo ir kitas policijos operacijas; saugoti (...) svarbius valstybinius objektus, kurie numatyti Vyriausybės nutarimu patvirtintame sąraše - pasilieka pavaldūs Vidaus reikalų ministerijai; - kalėjimų apsaugos tarnyba pereina Teisingumo ministerijos žinion. Atliekantys privalomąją krašto apsaugos tarnybą vidaus tarnybos dalinių kariai su kovine ginkluote pervedami kariuomenės sudėtin. Valstybės sieną saugo ir gina gynybai parengti specializuoti Vidaus reikalų ministerijai pavaldūs pasienio policijos daliniai. Jie kaip ginkluotųjų pajėgų dalis sienos gynybai rengiami sąveikoje su kariuomene. Valstybės užpuolimo ar karinės padėties atvejais policijos pajėgos, pirmiausia pasienio policija ir specializuoti daliniai, sąveikaudami su teritoriniais gynybos štabais, padeda vykdyti gynybos funkcijas, evakuaciją, objektų apsaugą, mobilizaciją. Pasienio policijos ir kitų policijos pareigūnų rengimą organizuotam ginkluotųjų pareigų rezervui reglamentuoja įstatymas. 23 skyrius. VALSTYBĖS SAUGUMO DEPARTAMENTAS Valstybės saugumo departamentas yra Seimui ir Respublikos Prezidentui atskaitinga institucija, kurios paskirtis - apsaugoti nuo pasikėsinimų valstybės suverenitetą, konstitucinę santvarką ir nacionalinius interesus. Valstybės saugumo departamento uždaviniai - laiku atskleisti veikas, keliančias grėsmę valstybės saugumui, suverenitetui, teritorijos neliečiamybei ir vientisumui, konstitucinei santvarkai, valstybės interesams, gynybinei ir ekonominei galiai, užkirsti kelią šioms veikoms, nustatyti jų (...) priežastis ir jas šalinti įstatymų nustatyta tvarka. Valstybės saugumo departamentas teikia informaciją, išvadas ir rekomendacijas Prezidentui, Vyriausybei ir kitoms valstybės institucijoms. Informaciją, kuri nėra valstybės paslaptis, Departamentas teikia ir visuomenei. Valstybės saugumo departamento veiklą reglamentuoja įstatymas. Valstybės saugumo departamento biudžetas, ištekliai, darbo metodai ir technika yra valstybės paslaptis. Seimas vykdo parlamentinę Departamento veiklos kontrolę. Ši kontrolė vykdoma laikantis valstybės paslapties apsaugos reikalavimų ir specialių procedūrų. 24 skyrius. CIVILINĖS SAUGOS IR GELBĖJIMO INSTITUCIJOS Pirmas skirsnis. VIENINGA CIVILINĖS SAUGOS IR GELBĖJIMO SISTEMA Pagal Seimo patvirtintą civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos išvystymo programą bei įstatymus prie Krašto apsaugos ir Vidaus reikalų ministerijų veikiančios civilinės saugos ir gelbėjimo institucijos reorganizuojamos į vieningą civilinės saugos ir gelbėjimo sistemą. Ši sistema užtikrina visų gelbėjimo tarnybų parengtį ir prevencinius veiksmus, o gamtinių nelaimių, katastrofų ir ginkluotų veiksmų atvejais - krašto gyventojų informuotumą, jų gyvybės ir turto apsaugą, reikalingą pagalbą ir evakuaciją. Vieningos civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos struktūrą sudaro: Civilinės saugos ir gelbėjimo darbų departamentas; katastrofinių padėčių valdymo centras; civilinės saugos tarnyba; priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba; paieškos ir gelbėjimo tarnyba; teritorinės informavimo, pagalbos organizavimo, ir evakuacijos tarnybos. Institucijų ir tarnybų pavaldumą, jų sąveiką su kitomis valstybės institucijomis bei savivaldybėmis nustato civilinės saugos ir gelbėjimo institucijų reorganizavimo įstatymai. Katastrofoms ir kitokioms nelaimėms įveikti, gelbėjimo darbams vykdyti bei pasekmėms likviduoti prireikus telkiamos ne tik vieningos civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos tarnybos, bet ir kitos valstybinės bei nevalstybinės organizacijos. Antras skirsnis. CIVILINĖS SAUGOS IR GELBĖJIMO DARBŲ DEPARTAMENTAS Civilinės saugos ir gelbėjimo darbų departamentas užtikrina valstybinį vieningos civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos planavimą ir pasirengimą, vadovauja nuolatinei jos veiklai. Departamento ir jam pavaldžių vieningos civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos tarnybų funkcijas bei atsakomybę gamtinių nelaimių, katastrofų, grėsmių ar ginkluotos krašto gynybos atvejais nustato įstatymai. Civilinės saugos ir gelbėjimo departamento tarnybos savo funkcijas vykdo savarankiškai arba kartu su kitomis valstybės institucijomis. Įstatymo nustatyta tvarka joms į pagalbą telkiami kitų organizacijų specialistai (medikai, inžinieriai ir t.t.), technika, taip pat kariuomenė. Trečias skirsnis. KATASTROFINIŲ SITUACIJŲ VALDYMO CENTRAS Taikos metu prie Vyriausybės nuolatinėje parengtyje esantis Katastrofinių situacijų valdymo centras gamtinių nelaimių, technologinių avarijų ar katstrofų atvejais nedelsiant organizuoja nelaimės stabdymą, gelbėjimą ir padarinių likvidavimą, tam vadovauja, prireikus civilinės saugos ir gelbėjimo tarnyboms į pagalbą telkia kitoms valstybės institucijoms pavaldžias tarnybas ir techniką, koordinuoja jų veiksmus. Centro funkcijas ir įgaliojimus nustato Vyriausybė. Vyriausybė tvirtina įvairaus pobūdžio ir masto katastrofinių situacijų valdymo planus, o Centras rengia katastrofinių situacijų valdymo ir institucijų sąveikos pratybas. Katastrofinių situacijų valdymo planuose, kai to reikia, numatomas Vyriausybės narių vadovavimas gelbėjimo ir pasekmių likvidavimo veiksmams iš Centro. Ketvirtas skirsnis. CIVILINĖS SAUGOS TARNYBOS Civilinės saugos tarnybos pagrindinis uždavinys - krašto gyventojų apsauga taikos ir karo metu: apsaugos priemonių atsargų kaupimas, gyventojų informavimas, apmokymas, jų ir turto apsauga, gelbėjimas ir evakuavimas gamtinių nelaimių, technologinių katastrofų ar ginkluotų veiksmų atvejais bei jų padarinių likvidavimas. Valstybės gynybos metu Civilinės saugos ir gelbėjimo tarnybos vykdo įstatymo nustatytas krašto apsaugos funkcijas. Penktas skirsnis. PRIEŠGAISRINĖ GELBĖJIMO TARNYBA Priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba rūpinasi priešgaisriniu saugumu, gesina gaisrus ir vykdo gelbėjimo darbus, teikia neatidėliotiną medicininę ir techninę pagalbą. Gaisrų likvidavimo ir gelbėjimo darbuose dalyvauja ir nevalstybinės organizacijos. Šeštas skirsnis. PAIEŠKOS-GELBĖJIMO TARNYBA Paieškos-gelbėjimo tarnybos paskirtis - ieškoti ir gelbėti erdvėje virš Lietuvos teritorijos ir Baltijos jūroje nelaimės ištiktų skraidymo aparatų ir laivų įgulas ir keleivius. Tarnybos funkcijas nustato įstatymas ir Lietuvos įsipareigojimai dėl tarptautinio bendradarbiavimo paieškos ir gelbėjimo darbuose. 25 skyrius. GINKLŲ FONDAS Ginklų fondas yra Vyriausybei pavaldi valstybinė įstaiga, kuri įgyja, gamina ir remontuoja valstybės institucijoms reikalingą ginkluotę. Ginklų fondas turi jam pavaldžių ginklų, šaudmenų ir sprogmenų gamybos bei ginklų remonto įmonių. Ginklų fondo veiklą reglamentuoja įstatymas. 26 skyrius. ALTERNATYVIOJI KRAŠTO APSAUGOS TARNYBA Ši tarnyba yra karinei prievolei alternatyvi privalomoji krašto apsaugos pagalbinė tarnyba be ginklų tiems, kurie dėl savo įsitikinimų negali tarnauti su ginklu rankoje. Šios tarnybos tikslas - ugdyti piliečius ir sudaryti jiems galimybę prisidėti prie krašto apsaugos stiprinimo alternatyviu būdu. Šią tarnybą krašto apsaugos ir gynybos reikmėms organizuoja Krašto apsaugos ministerija. Tarnybos atlikimo tvarką nustato įstatymas. 27 skyrius. ŠAULIŲ SĄJUNGA Šaulių sąjunga yra savanoriška sukarinta organizacija, veikianti pagal savąjį statutą. Ji yra valstybės remiama pilietinės savigynos institucija. Šaulių Sąjungos dalyvavimą krašto apsaugos veikloje, bendradarbiavimą ir valstybės paramą nustato Krašto apsaugos ministerijos ir Šaulių Sąjungos sutartis(... ) Šaulių sąjungos reikalams Krašto apsaugos ministerija skiria atsakingą pareigūną. BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS 28 skyrius. KONCEPCIJOS VAIDMUO Lietuvos nacionalinio saugumo koncepcija yra vientisas teisės aktas, pagrindinis privalomas nacionalinio saugumo ir gynybos sistemos dokumentas. Atskiras nacionalinio saugumo sritis ir institucijas reglamentuojančių įstatymų nuostatos privalo būti suderintos su Nacionalinio saugumo koncepcija, o kiti teisės aktai, Krašto apsaugos ir gynybos struktūra, nacionalinės saugumo stiprinimo programos privalo atitikti ir įtvirtinti šią Koncepciją. Nacionalinio saugumo koncepcijos ir kitų valstybės ir tautos raidos koncepcijų (sveikatos, švietimo ir t.t.) nuostatos derinamos tarpusavyje. **PABAIGA ** *1 Ši pataisyta ir papildyta projekto redakcija aprėpia: Seimo Užsienio reikalų komiteto 1995 m. geguzės 15 d. posėdyje pateiktus pasiūlymus bei pastabas; Seimo Nacionalinio saugumo komiteto 1995 m. geguzės 31 d. raštu 104-86 atsiųstas pastabas ir pasiūlymus (tarp jų Krašto apsaugos ministerijos, Vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos karo akademijos, Valstybės saugumo departamento, Seimo nario V.Bulovo, Valdymo reformų ministerijos, Filosofijos, sociologijos ir teisės instituto); LDDP frakcijos probleminės grupės 1995 m. birželio 28 d. pastabas ir pasiūlymus; Baltijos instituto, Rockvile (USA) 1995 birželio 12 d. pasiūlymus ir daugelį kitų. *2 Panaudoti pažymėjimai : abcd - įrašyti fragmentai arba pakeistos vietos (...) - išbraukimai (***) - nukelta į kitą vietą *** - atkelta iš kitos vietos * - pakeista įrašo vieta skirsnyje