← Lietuva

Commission Regulation

Commission Regulation Autentiškas vertimas Europos komitetas prie LR Vyriausybės Vertimo, dokumentacijos ir informacijos centras susitarimas dėl Bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos vii straipsnio įgyvendinimo bendrasis įvadinis komentaras 1. Muitinės vertė pagal šį Susitarimą grindžiama 1 straipsnyje apibrėžta „sandorio verte“. 1 straipsnis turi būti siejamas su 8 straipsniu, kuriame inter alia nustatytas faktiškai sumokėtos arba mokėtinos kainos koregavimas tais atvejais, kai pirkėjas sumoka tam tikrus konkrečius elementus, kurie muitinės tikslais laikomi vertės dalimi, bet nėra įtraukiami į faktiškai sumokėtą arba mokėtiną kainą už importuojamas prekes. 8 straipsnyje taip pat numatyta įtraukti į sandorio vertę tam tikrą kompensaciją, kuri gali būti pirkėjo perduota pardavėjui nustatytų prekių ar paslaugų pavidalu, o ne pinigais. 2–7 straipsniuose nustatyta muitinės vertės nustatymo metodika, kai jos negalima nustatyti pagal 1 straipsnio nuostatas. 2. Kai muitinės vertės negalima nustatyti pagal 1 straipsnio nuostatas, paprastai turi vykti muitinės administracijos ir importuotojo konsultacijos, kuriomis siekiama nustatyti vertės pagrindą pagal 2 ir 3 straipsnių nuostatas. Pavyzdžiui, gali būti, kad importuotojas turi informacijos apie tokių pačių arba panašių importuotų prekių muitinės vertę, kuri muitinės administracijai nėra tiesiogiai prieinama importavimo vietoje. Kita vertus, muitinės administracija gali turėti informacijos apie tokių pačių arba panašių importuotų prekių muitinės vertę, kuri nėra tiesiogiai prieinama importuotojui. Konsultacijų metu abi šalys gali pasikeisti informacija laikydamosi prekybos konfidencialumo reikalavimų ir siekdamos nustatyti tinkamą muitinės tikslams taikomos vertės pagrindą. 3. 5 ir 6 straipsniai numato du būdus muitinės vertei nustatyti, kai jos negalima nustatyti remiantis importuotų prekių, tokių pačių arba panašių importuotų prekių sandorio verte. Pagal 5 straipsnio 1 dalį muitinės vertė nustatoma pagal kainą, už kurią prekės gali būti parduotos tos būklės, kurios buvo importuotos, nesusijusiam pirkėjui importuojančioje šalyje. Importuotojas, jei jis to pageidauja, taip pat turi teisę gauti prekių, kurios po importo yra toliau perdirbamos, įvertinimą pagal 5 straipsnio nuostatas. Pagal 6 straipsnį muitinės vertė nustatoma remiantis apskaičiuotąja verte. Abu šie metodai sudaro tam tikrų sunkumų ir dėl to importuotojui suteikiama teisė pagal 4 straipsnio nuostatas pasirinkti šių dviejų metodų taikymo eilės tvarką. 4. 7 straipsnyje nurodoma, kaip nustatyti muitinės vertę tais atvejais, kai jos negalima nustatyti pagal nė vieno iš pirmesnių straipsnių nuostatas. PREAMBULĖ Atsižvelgdamos į daugiašales derybas dėl prekybos ŠIO SUSITARIMO ŠALYS (toliau – Šalys); NORĖDAMOS prisidėti prie Bendrojo susitarimo dėl tarifų ir prekybos (toliau – Bendrasis susitarimas arba GATT) tikslų ir užtikrinti papildomą naudą besivystančiųjų šalių tarptautinei prekybai; PRIPAŽINDAMOS Bendrojo susitarimo VII straipsnio nuostatų svarbą ir norėdamos parengti jų taikymo taisykles, kad jų taikymas būtų vienodesnis ir labiau užtikrintas; PRIPAŽINDAMOS sąžiningos, vienodos ir neutralios prekių vertinimo muitinės tikslais sistemos poreikį, kuri neleistų naudoti sutartinių arba fiktyvių muitinės verčių; PRIPAŽINDAMOS, kad prekių įvertinimas muitinės tikslais, kai tik įmanoma, būtų grindžiamas vertinamųjų prekių sandorio verte; PRIPAŽINDAMOS, kad muitinės vertė turėtų būti paremta paprastais ir nešališkais kriterijais, atitinkančiais prekybos praktiką, ir kad vertinimo procedūros turėtų būti taikomos visur, neatsižvelgiant, kokie yra tiekimo šaltiniai. PRIPAŽINDAMOS, kad vertinimo procedūros neturi būti naudojamos kovai su dempingu, SUSITARĖ: I DALIS MUITINIO ĮVERTINIMO TAISYKLĖS 1 straipsnis 1. Importuotų prekių muitinės vertė yra sandorio vertė, t.y., kaina, faktiškai sumokėta arba mokėtina už prekes, kai jos parduodamos eksportuojant į importuojančią šalį, pakoreguota pagal 8 straipsnio nuostatas, jeigu:

  1. a)nėra jokių apribojimų pirkėjui dėl prekių perleidimo ar jų naudojimo, išskyrus apribojimus:
  2. i)kuriuos nustato arba kurių reikalauja laikytis importuojančios šalies teisė arba valstybės institucijos;
  3. ii)kurie apriboja geografinę sritį, kurioje prekes galima perparduoti; iii) kurie iš esmės nepakeičia prekių vertės;
  4. b)pardavimui arba kainai netaikoma sąlyga ar kompensacija, kurios vertės vertinamųjų prekių atžvilgiu negalima nustatyti;
  5. c)jokia iš bet kurių tolimesnių pirkėjo atliekamų prekių perpardavimo, perleidimo ar naudojimo operacijų gautų pajamų dalis tiesiogiai ar netiesiogiai neatitenka pardavėjui, nebent gali būti tinkamai koreguojama pagal 8 straipsnio nuostatas;
  6. d)pirkėjas ir pardavėjas nėra susiję, arba, jei pirkėjas ir pardavėjas yra susiję – sandorio vertė yra priimtina muitinės tikslais pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas. 2.
  7. a)Nustatant, ar sandorio vertė yra priimtina šio straipsnio 1 dalyje nurodytais tikslais, tai, kad pirkėjas ir pardavėjas yra susiję, kaip nurodyta 15 straipsnyje, savaime nėra priežastis laikyti sandorio vertę nepriimtina. Tokiu atveju išnagrinėjamos pardavimo aplinkybės ir sandorio vertė yra priimama, jei tarpusavio santykiai neturėjo įtakos kainai. Jei, atsižvelgiant į importuotojo ar kitaip suteiktą informaciją, muitinės administracija turi pagrindo manyti, kad tarpusavio santykiai turėjo įtakos kainai, ji nurodo tą pagrindą importuotojui ir jam suteikiama pagrįsta galimybė pateikti atsakymą. Importuotojo prašymu pagrindas pateikiamas raštu.
  8. b)Kai pardavimas vyksta tarp susijusių asmenų, sandorio vertė priimama ir prekės įvertinamos pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas, jei importuotojas įrodo, kad tokia vertė yra labai panaši į vieną iš toliau nurodytų verčių, nustatomų tuo pačiu arba panašiu laiku:
  9. i)sandorio vertę parduodant nesusijusiems pirkėjams tokias pačias arba panašias prekes eksportui į tą pačią importuojančią šalį;
  10. ii)tokių pačių arba panašių prekių muitinės vertę, nustatytą pagal 5 straipsnio nuostatas; iii) tokių pačių arba panašių prekių muitinės vertę, nustatytą pagal 6 straipsnio nuostatas;
  11. iv)sandorio vertę parduodant nesusijusiems pirkėjams eksportui į tą pačią importuojančią šalį prekes, kurios yra tapačios importuotoms prekėms, tik pagamintos kitoje šalyje, su sąlyga, kad bet kurių dviejų lyginamų sandorių pardavėjai nėra tarpusavyje susiję. Taikant pirmiau nurodytus palyginimus reikia tinkamai atsižvelgti į nurodytus prekybos lygio, kiekio, 8 straipsnyje išvardytų elementų ir pardavėjo išlaidų, kurias jis patiria pardavimo operacijose, kuriose jis ir pirkėjas nėra tarpusavyje susiję, ir kurių jis nepatiria operacijose, kuriose jis ir pirkėjas yra tarpusavyje susiję, skirtumus.
  12. c)2 dalies b punkte nurodytas palyginimas turi būti atliekamas importuotojo iniciatyva ir tik palyginimo tikslais. Pagal 2 dalies b punktą pakaitinių verčių nustatyti negalima. 2 straipsnis 1.
  13. a)Jei importuojamų prekių muitinės vertės negalima nustatyti pagal 1 straipsnio nuostatas, muitinės vertė yra tokių pačių prekių, parduotų eksportui į tą pačią importuojančią šalį ir eksportuotų tuo pačiu arba panašiu metu kaip ir vertinamosios prekės, vertė.
  14. b)Taikant šį straipsnį muitinės vertei nustatyti taikoma tokių pačių prekių, parduodamų tuo pačiu prekybos lygiu ir parduodant iš esmės tokį patį kiekį, kaip ir vertinamosios prekės, sandorio vertė. Jei tokios pardavimo operacijos nesurandama, naudojama tokių pačių prekių, parduodamų kitu prekybos lygiu ir (arba) parduodant kitokį kiekį, pakoregavus pagal skirtumus dėl prekybos lygio ir (arba) kiekio, sandorio vertė, jei tokius koregavimus galima atlikti remiantis patikimais įrodymais, kurie aiškiai patvirtina koregavimo pagrįstumą ir tikslumą, nesvarbu, ar koregavimas padidintų, ar sumažintų vertę. 2. Kai 8 straipsnio 2 dalyje nurodytos išlaidos ir mokesčiai įskaičiuojami į sandorio vertę, koreguojama atsižvelgiant į ženklius tokių išlaidų ir mokesčių skirtumus tarp importuojamų prekių ir atitinkamų tokių pačių prekių, atsirandančius dėl skirtingų atstumų ir vežimo būdų. 3. Jei taikant šį straipsnį randama daugiau kaip viena tokių pačių prekių sandorio vertė, importuojamų prekių muitinės vertei nustatyti taikoma žemiausioji iš jų. 3 straipsnis 1.
  15. a)Jei importuojamų prekių muitinės vertės negalima nustatyti pagal 1 ir 2 straipsnio nuostatas, muitinės vertė yra panašių prekių, parduotų eksportui į tą pačią importuojančią šalį ir eksportuotų tuo pačiu arba panašiu metu kaip ir vertinamosios prekės, vertė.
  16. b)Taikant šį straipsnį muitinės vertei nustatyti taikoma panašių prekių, parduodamų tuo pačiu prekybos lygiu ir parduodant iš esmės tokį patį kiekį, kaip ir vertinamosios prekės, sandorio vertė. Jei tokios pardavimo operacijos nesurandama, naudojama panašių prekių, parduodamų kitu prekybos lygiu ir (arba) parduodant kitokį kiekį, pakoregavus pagal skirtumus dėl prekybos lygio ir (arba) kiekio, sandorio vertė, jei tokius koregavimus galima atlikti remiantis patikimais įrodymais, kurie aiškiai patvirtina koregavimo pagrįstumą ir tikslumą, nesvarbu, ar koregavimas padidintų, ar sumažintų vertę. 2. Kai 8 straipsnio 2 dalyje nurodytos išlaidos ir mokesčiai įskaičiuojami į sandorio vertę, koreguojama atsižvelgiant į ženklius tokių išlaidų ir mokesčių skirtumus tarp importuojamų prekių ir atitinkamų panašių prekių, atsirandančius dėl skirtingų atstumų ir vežimo būdų. 3. Jei taikant šį straipsnį randama daugiau kaip viena panašių prekių sandorio vertė, importuojamų prekių muitinės vertei nustatyti taikoma žemiausioji iš jų. 4 straipsnis Jei importuotų prekių muitinės vertės negalima nustatyti pagal 1, 2 ir 3 straipsnių nuostatas, muitinės vertė nustatoma pagal 5 straipsnio nuostatas arba, jei jos negalima nustatyti pagal tą straipsnį – pagal 6 straipsnio nuostatas, išskyrus tai, kad importuotojo prašymu 5 ir 6 straipsnių taikymo tvarka gali būti sukeičiama. 5 straipsnis 1.
  17. a)Jei importuotos prekės, tokios pačios arba panašios prekės parduodamos importuojančioje šalyje tokios būklės, kokios yra importuotos, jų muitinės vertė pagal šio straipsnio nuostatas grindžiama vieneto kaina, už kurią vertinamųjų prekių importavimo metu arba panašiu metu didžiausias bendras importuotų prekių, tokių pačių arba panašių prekių kiekis parduodamas asmenims, kurie nėra susiję su asmenimis, iš kurių jie tas prekes perka, atėmus:
  18. i)komisinius, paprastai mokamus ar sutartus mokėti arba įprastus pelnui ir bendrosioms išlaidoms skirtus antkainius, susijusias su tos pačios klasės ar rūšies prekių pardavimu toje šalyje;
  19. ii)įprastas vežimo ir draudimo bei susijusias išlaidas, patiriamas importuojančioje šalyje; iii) kai taikytina – 8 straipsnio 2 dalyje nurodytas išlaidas ir mokesčius;
  20. iv)muitus ir kitokius nacionalinius mokesčius, mokėtinus importuojančioje šalyje importuojant arba parduodant prekes.
  21. b)Jei nei importuotos, nei tokios pačios, nei panašios prekės nėra parduodamos vertinamųjų prekių importo arba panašiu metu, muitinės vertė, kuriai kitaip taikomos šio straipsnio 1 dalies a punkto nuostatos, grindžiama vieneto kaina, už kurią importuotos, tokios pačios, ar panašios prekės yra parduodamos importuojančioje šalyje tokios būklės, kokios buvo importuotos, anksčiausią datą po vertinamųjų prekių importavimo, bet ne vėliau kaip praėjus 90 dienų po tokio importavimo. 2. Jei nei importuotos, nei tokios pačios, nei panašios prekės nėra parduodamos importuojančioje šalyje tokios būklės, kokios buvo importuotos, muitinės vertė grindžiama vieneto kaina, už kurią didžiausias bendras importuotų prekių kiekis po perdirbimo parduodamas asmenims, kurie nėra susiję su asmenimis, iš kurių jie tas prekes perka, tinkamai įvertinus perdirbant gautą pridėtinę vertę ir šio straipsnio 1 dalies a punkte nurodytus išskaičiavimus. 6 straipsnis 1. Importuojamų prekių muitinės vertė pagal šį straipsnį grindžiama apskaičiuotąja verte. Apskaičiuotąją vertę sudaro tokių dėmenų suma:
  22. a)importuojamų prekių gamyboje naudojamų medžiagų ir gamybos ar kitokio apdorojimo kaina ar vertė;
  23. b)suma, skirta pelnui ir bendrosioms išlaidoms, atitinkanti paprastai įskaičiuojamą parduodant tos pačios klasės ar rūšies prekes, kaip ir vertinamosios prekės, kurios eksportuojančios šalies gamintojų yra pagamintos eksportui į importuojančią šalį;
  24. c)visų kitų išlaidų, būtinų pagal Šalies pagal 8 straipsnio 2 dalį pasirinktą vertinimo būdą, kaina ar vertė. 2. Nė viena Šalis negali reikalauti ar versti kokį nors ne jos teritorijoje gyvenantį asmenį pateikti išnagrinėti ar leisti naudotis kokia nors sąskaita arba kitais įrašais apskaičiuotajai vertei nustatyti. Tačiau prekių gamintojo pateiktą informaciją muitinės vertei nustatyti pagal šio straipsnio nuostatas, gamintojui leidus, kitoje šalyje gali patikrinti importuojančios šalies institucijos, jei jos pakankamai iš anksto praneša apie tai atitinkamos šalies vyriausybei ir pastaroji neprieštarauja tokiam tyrimui. 7 straipsnis 1. Jei importuojamų prekių muitinės vertės negalima nustatyti pagal 1–6 straipsnių nuostatas, muitinės vertė nustatoma taikant pagrįstas priemones, atitinkančias šio Susitarimo ir Bendrojo susitarimo VII straipsnio principus ir bendrąsias nuostatas, ir remiantis importuojančioje šalyje turima informacija. 2. Pagal šio straipsnio nuostatas muitinės vertė niekuomet nenustatoma remiantis:
  25. a)importuojančioje šalyje pagamintų prekių pardavimo kaina toje šalyje;
  26. b)sistema, kuri numato muitinės tikslais naudoti didesniąją iš dviejų alternatyvių verčių;
  27. c)prekių kaina eksportuojančios šalies vidaus rinkoje;
  28. d)gamybos kaina, išskyrus apskaičiuotąsias vertes, kurios buvo nustatytos tokioms pačioms arba panašioms prekėms pagal 6 straipsnio nuostatas;
  29. e)prekių, skirtų eksportuoti į kitą, o ne importuojančią šalį, kaina;
  30. f)mažiausiomis muitinės vertėmis;
  31. g)sutartinėmis arba fiktyviomis vertėmis. 3. Importuotojo prašymu, jis turi būti raštu informuojamas apie muitinės vertę, nustatytą pagal šio straipsnio nuostatas, ir tokiai vertei nustatyti taikytą būdą. 8 straipsnis 1. Nustatant muitinės vertę pagal 1 straipsnio nuostatas, prie faktiškai sumokėtos arba mokėtinos importuojamų prekių kainos pridedama:
  32. a)toliau nurodytos sumos, jei jas turi sumokėti pirkėjas, bet jos nėra įtrauktos į faktiškai sumokėtą arba mokėtiną prekių kainą:
  33. i)komisiniai ir kurtažas, išskyrus pirkimo komisinius;
  34. ii)talpyklų, kurios muitinės tikslais laikomos vienu vienetu kartu su atitinkamomis prekėmis, kaina; iii) pakavimo išlaidos darbui ir medžiagoms;
  35. b)atitinkamai paskirstyta toliau išvardytų prekių ir paslaugų, tiesiogiai pirkėjo suteiktų nemokamai arba pigiau, skirtų importuojamoms prekėms gaminti ar parduoti eksportuojant, vertė, jei ji neįtraukta į faktiškai sumokėtą arba mokėtiną kainą:
  36. i)importuojamų prekių medžiagos, komponentai, dalys ir panašūs dalykai;
  37. ii)importuojamoms prekėms gaminti naudoti įrankiai, štampai, liejimo formos ir panašūs dalykai; iii) importuojamoms prekėms gaminti sunaudotos medžiagos;
  38. iv)inžineriniai, projektavimo, kūrybiniai, dizaino darbai ir brėžiniai bei piešiniai, atlikti ne importuojančioje šalyje ir būtini importuojamoms prekėms gaminti;
  39. c)autoriaus honoraras ir licencijų mokesčiai, susiję su vertinamosiomis prekėmis, kuriuos tiesiogiai arba netiesiogiai turi sumokėti pirkėjas pagal vertinamųjų prekių pardavimo sąlygas, jei tokie honorarai ir licencijų mokesčiai neįtraukti į faktiškai sumokėtą arba mokėtiną kainą;
  40. d)iš bet kurios importuojamų prekių vėlesnio perpardavimo, perleidimo ar naudojimo operacijų gautų pajamų dalies, kuri tiesiogiai ar netiesiogiai atitenka pardavėjui, vertė. 2. Rengdama savo teisės aktus kiekviena Šalis numato galimybę įtraukti į muitinės vertę arba išskaičiuoti iš jos šias sumas ar jų dalį:
  41. a)importuojamų prekių vežimo į importo uostą ar vietą kaina;
  42. b)su importuojamų prekių vežimu į importo uostą ar vietą susiję pakrovimo, iškrovimo ir tvarkymo mokesčiai;
  43. c)draudimo kaina. 3. Faktiškai sumokėta arba mokėtina kaina pagal šio straipsnio nuostatas didinama tik remiantis objektyviais ir kiekybiškai įvertinamais duomenimis. 4. Nustatant muitinės vertę faktiškai sumokėta arba mokėtina kaina gali būti didinama tik pagal šio straipsnio nuostatas. 9 straipsnis 1. Kai muitinės vertei nustatyti būtina konvertuoti valiutą, taikomas atitinkamos importuojančios šalies kompetentingų institucijų deramai paskelbtas perskaičiavimo kursas, kuris turi kuo veiksmingiau atitikti laikotarpio, kuriam skirtas kiekvienas toks skelbimo dokumentas, valiutos kainą prekybos operacijose, išreikštą importuojančios šalies valiuta. 2. Taikomas eksporto arba importo metu kiekvienoje Šalyje galiojantis perskaičiavimo kursas. 10 straipsnis Visa informacija, kuri yra konfidencialaus pobūdžio, arba kuri yra konfidencialiai suteikta muitinio įvertinimo tikslais, susijusių institucijų traktuojama kaip griežtai konfidenciali ir šios institucijos negali jos atskleisti be ją suteikusio asmens ar vyriausybės specialaus leidimo, išskyrus tokiu mastu, kuriuo gali reikėti ją atskleisti teismo procese. 11 straipsnis 1. Kiekvienos Šalies teisės aktuose importuotojui arba bet kuriam kitam už mokesčio mokėjimą atsakingam asmeniui numatoma teisė be baudos pateikti apeliacinį skundą dėl nustatytos muitinės vertės. 2. Gali būti nustatyta, kad suteikiama pirminė teisė be baudos pateikti apeliacinį skundą muitinės administracijos institucijai arba nepriklausomai institucijai, tačiau kiekvienos Šalies teisės aktuose turi būti numatyta teisė be baudos pateikti apeliacinį skundą teisminei institucijai. 3. Pranešimas apie sprendimą dėl apeliacinio skundo ir tokio sprendimo priežastys apeliacinio skundo teikėjui pranešamos raštu. Jis taip pat informuojamas apie jo teises teikti tolesnius apeliacinius skundus. 12 straipsnis Atitinkama importuojanti šalis pagal Bendrojo susitarimo X straipsnį paskelbia šį Susitarimą įgyvendinančius įstatymus, kitus teisės aktus, teismo ir bendrai taikomus administracinius sprendimus. 13 straipsnis Jei, nustatant importuojamų prekių muitinės vertę, būtina atidėti tos vertės galutinį nustatymą, importuotojas vis tiek turi turėti galimybę paimti savo prekes iš muitinės, jei, kai to reikalaujama, jis pateikia pakankamą garantiją užstato, depozito ar kuria kita tinkama forma, padengdamas muitą, kuris gali būti mokėtinas už tas prekes. Kiekvienos Šalies teisės aktuose turi būti numatytos tokios aplinkybės. 14 straipsnis Šio Susitarimo I priede išdėstytos pastabos sudaro neatskiriamą šio Susitarimo dalį, o šio Susitarimo straipsniai turi būti skaitomi ir taikomi kartu su atitinkamomis pastabomis. II ir III priedai taip pat sudaro neatskiriamą šio Susitarimo dalį. 15 straipsnis 1. Šiame Susitarime:
  44. a)„importuojamų prekių muitinės vertė“ – tai prekių vertė, pagal kurią nustatomas importuojamų prekių ad valorem muitas;
  45. b)„importuojanti šalis“ – tai šalis ar muitinės teritorija, į kurią importuojama;
  46. c)„pagaminta“ – tai išauginta, pagaminta ir išgauta. 2.
  47. a)Šiame Susitarime „tokios pačios prekės“ – tai visais atžvilgiais vienodos prekės, įskaitant fizines savybes, kokybę ir reputaciją. Dėl nedidelių išvaizdos skirtumų kitais atžvilgiais apibrėžimą atitinkančios prekės nelaikomos ne tokiomis pačiomis.
  48. b)Šiame Susitarime „panašios prekės“ – tai prekės, kurios, nors nėra panašios visais atžvilgiais, turi panašias savybes ir sudėtines medžiagas, dėl kurių gali atlikti tas pačias funkcijas ir būti prekyboje pakeičiamos vienos kitomis. Nustatant, ar prekės yra panašios, atsižvelgiama į tokius veiksnius: prekių kokybę, jų reputaciją ir prekės ženklo buvimą.
  49. c)Terminai „tokios pačios prekės“ ir „panašios prekės“ neapima prekių, kurios yra susijusios su inžineriniais, projektavimo, kūrybiniais, dizaino darbais ir brėžiniais bei piešiniais, dėl kurių pagal 8 straipsnio 1 dalies b punkto iv papunktį nebuvo atliktas koregavimas, nes šie darbai buvo atlikti importuojančioje šalyje.
  50. d)Prekės laikomos „tokiomis pačiomis prekėmis“ arba „panašiomis prekėmis“ tik tuo atveju, kai yra pagamintos toje pačioje šalyje kaip ir vertinamosios prekės.
  51. e)Į skirtingo asmens pagamintas prekes atsižvelgiama tik tuomet, kai nėra tokių pačių arba panašių prekių, pagamintų to paties asmens, kaip ir vertinamosios prekės. 3. Šiame Susitarime „tos pačios klasės ar rūšies prekės“ – tai prekės, patenkančios į konkrečios pramonės šakos ar sektoriaus prekių grupę ar seriją; apibrėžimas apima tokias pačias arba panašias prekes. 4. Šiame Susitarime asmenys laikomi tarpusavyje susijusiais tik tuo atveju, kai:
  52. a)jie yra vienas kito verslo subjektų pareigūnai arba direktoriai;
  53. b)jie yra teisiškai pripažinti verslo partneriai;
  54. c)jie yra darbdavys ir darbuotojas;
  55. d)bet koks asmuo tiesiogiai ar netiesiogiai turi arba kontroliuoja 5 % ar daugiau abiejų subjektų akcijų su balso teise arba paprastųjų akcijų;
  56. e)vienas iš jų tiesiogiai arba netiesiogiai kontroliuoja kitą;
  57. f)abu jie yra tiesiogiai arba netiesiogiai kontroliuojami trečiojo asmens;
  58. g)kartu jie tiesiogiai arba netiesiogiai kontroliuoja trečią asmenį;
  59. h)jie yra tos pačios šeimos nariai. 5. Asmenys, kurie yra susiję vienas su kitu versle, kuriame vienas yra kito vienintelis agentas, platintojas ar koncesininkas (kad ir kaip apibūdintas), pagal šį Susitarimą laikomi tarpusavyje susijusiais, jei jie atitinka šio straipsnio 4 dalies kriterijus. 16 straipsnis Pateikęs rašytinį prašymą, importuotojas turi teisę gauti iš importuojančios šalies muitinės administracijos rašytinį paaiškinimą apie tai, kaip buvo nustatyta jo importuojamų prekių muitinės vertė. 17 straipsnis Nė viena šio Susitarimo nuostata negali būti aiškinama, kaip pribojanti ir kvestionuojanti muitinės administracijos teises patikrinti bet kokio muitinio įvertinimo tikslais pateikto pareiškimo, dokumento ar deklaracijos teisingumą ar tikslumą. II DALIS ADMINISTRAVIMAS, KONSULTAVIMASIS IR GINČŲ SPRENDIMAS Institucijos 18 straipsnis Pagal šį Susitarimą įkuriamas: 1. Muitinio vertinimo komitetas (toliau – Komitetas), sudarytas iš kiekvienos Šalies atstovų. Komitetas išrenka savo pirmininką ir paprastai renkasi vieną kartą per metus arba kaip kitaip nurodo atitinkamos šio Susitarimo nuostatos, kad Šalys galėtų pasikonsultuoti dėl bet kurios Šalies vykdomo muitinio vertinimo sistemos administravimo, kiek tai gali turėti įtakos šio Susitarimo veikimui arba jo tikslų siekimui, ir kitų galimų Šalims priskirtų įsipareigojimų vykdymo. Komiteto sekretoriatas yra GATT sekretoriatas. 2. Muitinio vertinimo techninis komitetas (toliau – Techninis komitetas), globojamas Muitinių bendradarbiavimo tarybos, kuris vykdo šio Susitarimo II priede aprašytas pareigas ir dirba ten pagal ten išdėstytas darbo tvarkos taisykles. Konsultavimasis 19 straipsnis 1. Jei kuri nors Šalis mano, kad jos pagal šį Susitarimą tiesiogiai arba netiesiogiai įgyjama nauda yra panaikinama arba sumažinama arba siekti bet kokio šio Susitarimo tikslo trukdo kitos Šalies ar kitų Šalių veiksmai, siekdama visiems priimtino sprendimo tokiu klausimu ji gali prašyti pradėti konsultacijas su atitinkama Šalimi ar Šalimis. Kiekviena Šalis palankiai vertina bet kokį kitos Šalies prašymą dėl konsultacijų. 2. Atitinkamos Šalys nedelsdamos inicijuoja prašomas konsultacijas. 3. Šalys, dalyvaujančios konsultacijose dėl konkretaus klausimo, turinčio įtakos šio Susitarimo veikimui, stengiasi užbaigti tokias konsultacijas per pagrįstai trumpą laikotarpį. Techninis komitetas paprašius teikia konsultacijas ir pagalbą konsultacijose dalyvaujančioms Šalims. Ginčų sprendimas 20 straipsnis 1. Jei konsultacijose pagal 19 straipsnį dalyvaujančios Šalys nepriima jokio abipusiai priimtino sprendimo, bet kurios ginčo šalies prašymu Komitetas per 30 dienų po tokio prašymo gavimo susirenka išnagrinėti klausimo, kad būtų pasiektas abipusiai priimtinas sprendimas. 2. Nagrinėdamas klausimą ir pasirinkdamas savo darbo tvarką Komitetas atsižvelgia į tai, ar ginčijami klausimai susiję su prekybos politikos sumetimais ar išsamaus techninio apsvarstymo reikalingais klausimais. Komitetas savo iniciatyva gali paprašyti Techninio komiteto išnagrinėti bet kurį techninį klausimą, kaip nurodyta šio straipsnio 4 dalyje. Bet kurios ginčo šalies, kuri mano, kad klausimai yra susiję su techninio pobūdžio dalykais, prašymu Komitetas prašo Techninio komiteto jį išnagrinėti. 3. Bet kada vykstant ginčų sprendimo procedūrai galima konsultuotis su kompetentingomis institucijomis ir svarstomų klausimų ekspertais; iš tokių institucijų ir ekspertų gali būti paprašyta atitinkamos informacijos ir pagalbos. Komitetas atsižvelgia į bet kokio Techninio komiteto darbo, kuris yra susijęs su ginčijamu klausimu, rezultatus. Techniniai klausimai 4. Gavęs prašymą pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas, Techninis komitetas išnagrinėja klausimą ir pateikia Komitetui ataskaitą ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo techninio klausimo perdavimo jam dienos, nebent tas laikotarpis būtų pratęstas abipusiu ginčo šalių sutikimu. Specialistų grupės darbo tvarka 5. Tais atvejais, kai klausimas neperduodamas Techniniam komitetui, jei per tris mėnesius nuo tada, kai Komiteto paprašoma išnagrinėti klausimą, nerandama abipusiai priimtino sprendimo, Komitetas bet kurios ginčo šalies prašymu sukuria specialistų grupę. Jei klausimas buvo perduotas Techniniam komitetui, Komitetas bet kurios ginčo šalies prašymu sudaro specialistų grupę, jei abipusiai priimtino sprendimo nerandama per vieną mėnesį nuo Techninio komiteto ataskaitos pateikimo Komitetui dienos. 6.
  60. a)Jei sudaroma specialistų grupė, ji vadovaujasi III priede nustatyta darbo tvarka.
  61. b)Jei Techninis komitetas pateikė ataskaitą apie ginčijamo klausimo techninius aspektus, specialistų grupė svarsto ginčijamo klausimo techninius aspektus remdamasi tokia ataskaita. Vykdymas 7. Pabaigus nagrinėjimą arba Techniniam komitetui ar specialistų grupei pateikus savo ataskaitą Komitetui, šis nedelsdamas apsvarsto klausimą. Gavęs specialistų grupės ataskaitą, Komitetas paprastai imasi tinkamų veiksmų per 30 dienų po ataskaitos gavimo. Tokie veiksmai apima:
  62. i)pareiškimą dėl su klausimu susijusių faktų;
  63. ii)rekomendacijas vienai ar daugiau Šalių arba bet kokius kitus nurodymus, kurie jai atrodo tinkami. 8. Jei Šalis, kuriai rekomendacijos yra skirtos, mano, kad ji negali jų įgyvendinti, ji turi nedelsdama raštu pateikti priežastis Komitetui. Tokiu atveju Komitetas svarsto, kokių tolesnių veiksmų reikėtų imtis. 9. Jei Komitetas nusprendžia, kad aplinkybės yra pakankamai rimtos tokiam veiksmui pateisinti, jis gali leisti vienai ar daugiau Šalių sustabdyti tokių įsipareigojimų pagal šį Susitarimą, kuriuos jis laiko tinkamais tokiomis aplinkybėmis, taikymą bet kurios kitos Šalis ar Šalių atžvilgiu. 10. Komitetas stebi dalykus, dėl kurių jis teikė rekomendacijas ar priėmė sprendimus. 11. Jei tarp Šalių kyla ginčų dėl teisių ir įsipareigojimų pagal šį Susitarimą, Šalys turėtų atlikti šiame Susitarime numatytas ginčų sprendimo procedūras, o tik po to pasinaudoti savo teisėmis, kurias jos turi pagal GATT, įskaitant rėmimąsi jo XXIII straipsnių. III DALIS SPECIALIOS IR SKIRTINGOS SĄLYGOS 21 straipsnis 1. Besivystančios Šalys gali atidėti šio Susitarimo nuostatų taikymą laikotarpiui, neviršijančiam penkerių metų nuo jo įsigaliojimo toms šalims. Besivystančios Šalys, kurios nusprendžia atidėti šio Susitarimo taikymą, praneša apie tai GATT Susitariančiųjų Šalių Generaliniam direktoriui. 2. Be to, kas nurodyta šio straipsnio 1 dalyje, besivystančios Šalys gali atidėti 1 straipsnio 2 dalies b punkto iii papunkčio ir 6 straipsnio taikymą laikotarpiui, neviršijančiam trejų metų nuo visų kitų šio Susitarimo nuostatų taikymo tose šalyse pradžios. Besivystančios Šalys, kurios nusprendžia atidėti šioje dalyje nurodytų nuostatų taikymą, praneša apie tai GATT Susitariančiųjų Šalių Generaliniam direktoriui. 3. Išsivysčiusios Šalys bendrai sutartomis sąlygomis suteikia techninę pagalbą jos prašančioms besivystančioms Šalims. Šiuo pagrindu išsivysčiusios Šalys parengia techninės pagalbos programas, kurios inter alia gali apimti personalo mokymą, pagalbą rengiant įgyvendinimo priemones, galimybę naudotis informacijos apie muitinio vertinimo metodiką šaltiniais ir rekomendacijas dėl šio Susitarimo nuostatų taikymo. IV DALIS BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS Priėmimas ir prisijungimas 22 straipsnis 1. Šį Susitarimą pasirašydamos ar kitu būdu gali priimti Vyriausybės, GATT Susitariančiosios Šalys, ir Europos ekonominė bendrija. 2. Šį Susitarimą pasirašydamos ar kitu būdu gali priimti vyriausybės, laikinai prisijungusios prie GATT, tokiomis sąlygomis, kurios susiję su veiksmingu teisių ir įsipareigojimų pagal šį Susitarimą taikymu, atsižvelgiant į jų laikiną prisijungimą numatančiuose dokumentuose nurodytas teises ir įsipareigojimus. 3. Bet kuri kita vyriausybė prie šio Susitarimo gali prisijungti tokiomis sąlygomis, susijusiomis su veiksmingu teisių ir įsipareigojimų pagal šį Susitarimą taikymu, dėl kurių turi susitarti ta vyriausybė ir Šalys, deponuodama GATT Susitariančiųjų Šalių Generaliniam direktoriui prisijungimo dokumentą, kuriame nurodytos tokiu būdu sutartos sąlygos. 4. Priėmimui taikomos Bendrojo susitarimo XXVI straipsnio 5 dalies a ir b punktų nuostatos. Išlygos 23 straipsnis Išlygos bet kurioms šio Susitarimo nuostatoms gali būti daromos tik kitoms Šalims pritarus. Įsigaliojimas 24 straipsnis Vyriausybėms([1]), kurios šį Susitarimą priėmė arba prie jo prisijungė iki 1981 m. sausio 1 d., jis įsigalioja tą dieną. Bet kuriai kitai vyriausybei jis įsigalioja trisdešimtą dieną po to, kai ji priima šį Susitarimą arba prie jo prisijungia. Nacionaliniai teisės aktai 25 straipsnis 1. Kiekviena šį Susitarimą priimanti arba prie jo prisijungianti vyriausybė ne vėliau kaip iki šio Susitarimo įsigaliojimo dienos užtikrina jos įstatymų, kitų teisės aktų ir administracinės tvarkos atitikimą šio Susitarimo nuostatoms. 2. Kiekviena Šalis informuoja Komitetą apie bet kokius su šiuo Susitarimu susijusių jos įstatymų ir kitų teisės aktų bei tokių įstatymų ir kitų teisės aktų administravimo pasikeitimus. Persvarstymas 26 straipsnis Komitetas kasmet persvarsto šio Susitarimo įgyvendinimą ir veikimą, atsižvelgdamas į jo tikslus. Komitetas kasmet informuoja GATT Susitariančiąsias Šalis apie per tokių persvarstymų aprėpiamą laikotarpį įvykusius pasikeitimus. Pakeitimai 27 straipsnis Šalys gali iš dalies keisti šį Susitarimą, inter alia atsižvelgdamos į jį įgyvendinant įgytą patirtį. Toks pakeitimas Šalims sutarus Komiteto nustatyta tvarka bet kuriai Šaliai neįsigalioja tol, kol ji jo nepriima. Pasitraukimas 28 straipsnis Bet kuri Šalis gali pasitraukti iš šio Susitarimo. Pasitraukimas įsigalioja praėjus 60 dienų nuo dienos, kurią GATT Susitariančiųjų Šalių Generalinis direktorius gavo pranešimą apie pasitraukimą. Bet kuris Šalis, gavusi tokį pranešimą, gali prašyti nedelsiant surengti Komiteto posėdį. Sekretoriatas 29 straipsnis Susitarimą aptarnauja GATT sekretoriatas, išskyrus specialiai Techniniam komitetui skirtas pareigas, kurį aptarnauja Muitinių bendradarbiavimo tarybos sekretoriatas. Deponavimas 30 straipsnis Šis Susitarimas deponuojamas GATT Susitariančiųjų Šalių Generaliniam direktoriui, kuris nedelsdamas nusiunčia kiekvienai Šaliai ir kiekvienai GATT susitariančiajai šaliai patvirtintą jo ir kiekvieno jo pakeitimo pagal 27 straipsnį kopiją, pranešimą apie kiekvieną jo patvirtinimą arba prisijungimą prie jo pagal 22 straipsnį ir kiekvieną pasitraukimą pagal 28 straipsnį. Registravimas 31 straipsnis Šis Susitarimas registruojamas pagal Jungtinių Tautų Chartijos 102 straipsnio nuostatas. Pasirašytas tūkstantis devyni šimtai septyniasdešimt devintųjų metų balandžio dvyliktą dieną Ženevoje. Šis Susitarimas sudarytas vienu egzemplioriumi anglų, ispanų ir prancūzų kalbomis. Visi tekstai yra autentiški. I PRIEDAS PAAIŠKINAMOSIOS PASTABOS BENDROJI PASTABA Nuoseklus vertinimo metodų taikymas 1. 1–7 straipsniuose apibrėžta, kaip pagal šį Susitarimą turi būti nustatyta importuojamų prekių muitinės vertė. Šie vertinimo metodai išdėstyti jų taikymo eilės tvarka. Pagrindinis muitinio įvertinimo metodas nurodytas 1 straipsnyje ir importuojamos prekės turi būti vertinamos pagal to straipsnio nuostatas, jei tik yra įvykdyti jame nurodyti reikalavimai. 2. Jei muitinės vertės neįmanoma nustatyti pagal 1 straipsnio nuostatas, ji nustatoma iš eilės taikant tolesnių straipsnių nuostatas iki pirmojo straipsnio, pagal kurį galima nustatyti muitinės vertę. Išskyrus 4 straipsnyje numatytus atvejus, taikyti tolesnio straipsnio nuostatas galima tik tuo atveju, kai muitinės vertės neįmanoma nustatyti pagal tam tikro straipsnio nuostatas. 3. Jei importuotojas neprašo sukeisti 5 ir 6 straipsnių eilės tvarkos, turi būti laikomasi įprastos tvarkos. Jei importuotojas to prašo, tačiau paaiškėja, kad pagal 6 straipsnio nuostatas muitinės vertės nustatyti neįmanoma, muitinės vertė nustatoma pagal 5 straipsnį, jei tai įmanoma padaryti. 4. Jei muitinės vertės neįmanoma nustatyti pagal 1–6 straipsnių nuostatas, ji nustatoma pagal 7 straipsnio nuostatas. Visuotinai priimtų apskaitos principų taikymas 1. „Visuotinai priimti apskaitos principai“ – tai pripažintas sutarimas arba ženklus autoritetingas palaikymas šalyje konkrečiu metu dėl to, kurie ekonominiai ištekliai ir įsipareigojimai turėtų būti registruojami kaip turtas ir skoliniai įsipareigojimai, kokie turto ir skolinių įsipareigojimų pokyčiai turi būti registruojami, kaip turtas bei skoliniai įsipareigojimai ir jų pokyčiai turi būti matuojami, kokia informacija turi būti pateikiama ir kokios finansinės ataskaitos turi būti rengiamos. Tokie standartai gali būti platūs bendro pobūdžio nurodymai arba išsami metodika ir tvarka. 2. Pagal šį Susitarimą kiekvienos šalies muitinės administracija naudoja informaciją, parengtą visuotinai pripažintus apskaitos principus reikiamame straipsnyje nurodytoje šalyje atitinkančiu būdu. Pavyzdžiui, įprastas pelnas ir bendrosios išlaidos pagal 5 straipsnio nuostatas nustatomos naudojantis informacija, parengta importuojančioje šalyje visuotinai pripažintus apskaitos principus atitinkančiu būdu. Kita vertus, įprastas pelnas ir bendrosios išlaidos pagal 6 straipsnio nuostatas nustatomos naudojantis informacija, parengta gamybos šalyje visuotinai pripažintus apskaitos principus atitinkančiu būdu. Dar vienas pavyzdys: 8 straipsnio 1 dalies b punkto ii papunktyje nurodytas elementas importuojančioje šalyje nustatomas naudojantis informacija, parengta toje šalyje visuotinai pripažintus apskaitos principus atitinkančiu būdu. Pastaba dėl 1 straipsnio Faktiškai sumokėta arba mokėtina kaina Faktiškai sumokėta arba mokėtina kaina – tai bendra pirkėjo pardavėjui arba jo naudai už importuojamas prekes sumokėta arba mokėtina suma. Mokėjimas nebūtinai turi būti atliekamas pervedant pinigus. Mokėti galima akredityvais arba apyvarčiais vertybiniais popieriais. Mokėjimas gali būti atliktas tiesiogiai arba netiesiogiai. Netiesioginio mokėjimo pavyzdys gali būti visos arba dalies pardavėjo skolos pirkėjui nurašymas. Pirkėjo veiksmai, kurių jis ėmėsi savo nuožiūra, išskyrus tuos, už kuriuos 8 straipsnyje numatytas koregavimas, nelaikomi netiesioginiu mokėjimu pardavėjui, net jei jie gali būti laikomi naudingais pardavėjui. Todėl tokių veiksmų išlaidos nustatant muitinės vertę nepridedamos prie faktiškai sumokėtos kainos. Į muitinės vertę neįtraukiami tokie mokesčiai ir išlaidos, jei jie atskiriami nuo faktiškai sumokėtos arba mokėtinos kainos už importuojamas prekes:
  64. a)mokesčiai už konstravimo, statybos, surinkimo, techninės priežiūros ar techninės pagalbos darbus, atliktus po importuojamų prekių, pvz., pramonės agregato, mašinų ar įrangos, importo;
  65. b)transporto išlaidos importavus;
  66. c)importuojančios šalies muitai ir mokesčiai. Faktiškai sumokėta arba mokėtina kaina reiškia importuojamų prekių kainą. Todėl į muitinės vertę neįtraukiamas su importuojamomis prekėmis nesusijusių dividendų ir kitų pirkėjo išmokų pardavėjui srautas. 1 dalies a punkto iii papunktis Apribojimai, dėl kurių faktiškai sumokėta arba mokėtina kaina netampa nepriimtina, apima apribojimus, kurie iš esmės nepakeičia prekių vertės. Tokių apribojimų pavyzdys gali būti atvejis, kai pardavėjas reikalauja, kad automobilių pirkėjas neprekiautų jais ir nedemonstruotų jų anksčiau numatytos datos, kuri yra modelio metų pradžia. 1 dalies b punktas Jei prekybai ar kainai taikomos kokios nors sąlygos ar kompensacijos, kurių vertės vertinamų prekių atžvilgiu negalima nustatyti, sandorio vertė muitinės tikslais yra nepriimtina. Keletas tokių atvejų pavyzdžių:
  67. a)pardavėjas nustato importuojamų prekių kainą su sąlyga, kad pirkėjas kartu pirks ir nustatytą kitų prekių kiekį;
  68. b)importuojamų prekių kaina priklauso nuo kainos, už kurią importuojamų prekių pirkėjas parduoda kitas prekes importuojamų prekių pardavėjui;
  69. c)kaina nustatoma remiantis su importuojamomis prekėmis nesusijusio mokėjimo forma, pvz., kai importuojamos prekės yra pusfabrikačiai, kurie yra pardavėjo tiekiami su sąlyga, kad jis gaus nustatytą kiekį gatavos produkcijos. Tačiau sandorio vertė nėra laikoma nepriimtina dėl sąlygų ar kompensacijų, susijusių su importuojamų prekių gamyba ar prekyba. Pavyzdžiui, dėl to, kad pirkėjas suteikia pardavėjui inžinerines paslaugas ir įrangą importuojančioje šalyje, sandorio vertė nėra nepriimtina 1 straipsnio taikymo tikslais. Panašiai ir tuomet, jei pirkėjas savo sąskaita įsipareigoja (net ir pagal susitarimą su pardavėju) imtis su importuojamų prekių pardavimu susijusių veiksmų, tokių veiksmų vertė neįtraukiama į muitinės vertę ir dėl jų sandorio vertė nėra nepriimtina. 2 dalis 1. 2 dalies a ir b punktuose numatyti skirtingi sandorio vertės priimtinumo nustatymo būdai. 2. 2 dalies a punkte nustatyta, kad tais atvejais, kai pirkėjas ir pardavėjas yra tarpusavyje susiję, reikia ištirti pardavimo aplinkybes, o sandorio vertė priimama kaip muitinės vertė, jei santykiai neturėjo įtakos kainai. Nenumatyta, kad aplinkybės turi būti nagrinėjamos visais atvejais, kai pirkėjas ir pardavėjas yra tarpusavyje susiję. Toks nagrinėjimas reikalingas tik tada, kai yra abejonių dėl kainos priimtinumo. Kai muitinės administracija neabejoja kainos priimtinumu, ji turi būti priimta neprašant importuotojo pateikti papildomos informacijos. Pavyzdžiui, muitinės administracija gali būti seniau išnagrinėjusi santykius arba jau turėti išsamios informacijos apie pirkėją bei pardavėją ir pagal tokį nagrinėjimą ar informaciją įsitikinusi, kad santykiai neturėjo įtakos kainai. 3. Kai muitinės administracija negali priimti sandorio vertės be papildomo tyrimo, ji turi suteikti importuotojui galimybę pateikti būtiną išsamią informaciją, kuri jai reikalinga pardavimo aplinkybėms ištirti. Šiuo požiūriu muitinės administracija turėtų būti pasirengusi išnagrinėti atitinkamus sandorio aspektus, įskaitant ir būdą, kuriuo pirkėjas ir pardavėjas organizuoja jų prekybos santykius ir kaip buvo nustatyta atitinkama kaina, kad būtų nustatyta, ar santykiai turėjo įtakos kainai. Kai gali būti įrodyta, kad pirkėjas ir pardavėjas, nors yra susiję pagal 15 straipsnio nuostatas, perka vienas iš kito ir parduoda vienas kitam taip, lyg nebūtų susiję, tai reiškia, kad santykiai kainai įtakos neturėjo. Pvz., jei kaina buvo nustatyta pagal įprastą jos nustatymo praktiką atitinkamoje pramonės šakoje arba taip, kaip pardavėjas nustato savo prekių kainą su juo nesusijusiems pirkėjams, tai reiškia, kad santykiai kainai įtakos neturėjo. Dar vienas pavyzdys: jei įrodoma, kad kaina yra pakankama, kad padengtų visas išlaidas ir duotų pelną, atitinkantį firmos gaunamą pelną parduodant tos pačios klasės ar rūšies prekes per pakankamą laikotarpį (pvz., metus), tai reiškia, kad santykiai kainai įtakos neturėjo. 4. 2 dalies b punkte numatyta galimybė importuotojui parodyti, kad sandorio vertė yra labai artima anksčiau muitinės administracijos priimtai „bandomajai“ vertei ir todėl pagal 1 straipsnio nuostatas yra priimtina. Kai 2 dalies b punkto reikalavimai įvykdyti, nebūtina nagrinėti įtakos klausimo pagal 2 dalies a punktą. Jei muitinės administracija jau turi pakankamai informacijos, kuri be papildomo nagrinėjimo jai leidžia įsitikinti, kad yra laikomasi vieno iš 2 dalies b punkto reikalavimų, nėra priežasčių papildomai reikalauti iš importuotojo įrodyti, kad reikalavimų gali būti laikomasi. 2 dalies b punkte sąvoka „nesusiję pirkėjai“ – tai tokie pirkėjai, kurie nėra susiję su pardavėju jokiu konkrečiu atveju. 2 dalies b punktas Nustatant, ar viena vertė „labai panaši“ į kitą vertę, reikia atsižvelgti į keletą veiksnių. Tokie veiksniai yra importuojamų prekių pobūdis, pačios pramonės pobūdis, sezonas, kuriuo prekės importuojamos ir ar skirtumas tarp verčių yra svarbus prekybai. Kadangi šie veiksniai kiekvienu atveju gali skirtis, neįmanoma visais atvejais taikyti vienodo standarto, pvz., nustatyto procento. Pavyzdžiui, nustatant, ar sandorio vertė labai panaši į „bandomąsias vertes“, nustatytas 1 straipsnio 2 dalies b punkte, nedidelis verčių skirtumas vienos rūšies prekių atveju gali būti nepriimtinas, o didelis skirtumas kitos rūšies prekių atvejų gali būti priimtinas. Pastaba dėl 2 straipsnio 1. Taikydama 2 straipsnį, muitinės administracija, kai įmanoma, naudoja iš esmės tokio paties kiekio tokių pačių prekių pardavimą tuo pačiu prekybos lygiu, kaip ir vertinamos prekės. Jei tokių atvejų pavyzdžių nerandama, galima vadovautis tokių pačių prekių pardavimu kuria nors iš tokių trijų sąlygų:
  70. a)to paties prekybos lygio, tačiau skirtingo kiekio pardavimas;
  71. b)skirtingo prekybos lygio, tačiau iš esmės tokio paties kiekio pardavimas;
  72. c)skirtingo prekybos lygio ir skirtingo kiekio pardavimas. 2. Suradus pardavimo operaciją pagal vieną iš minėtų sąlygų, atitinkamai koreguojama atsižvelgiant:
  73. a)tik į su kiekiu susijusius veiksnius;
  74. b)tik į su prekybos lygiu susijusius veiksnius;
  75. c)ir į su kiekiu, ir į su prekybos lygiu susijusius veiksnius. 3. Pasakymas „ir (arba)“ leidžia lanksčiai naudotis pardavimo operacijų pavyzdžiais ir taikyti reikiamus koregavimus bet kuriomis iš trijų pirmiau aprašytų sąlygų. 4. 2 straipsnyje tokių pačių importuojamų prekių sandorio vertė yra muitinės vertė, pakoreguota, kaip nustatyta šio straipsnio 1 dalies b punkte ir 2 dalyje, kuri jau yra priimta pagal 1 straipsnį. 5. Koregavimo dėl skirtingo prekybos lygio ar kiekio sąlyga yra ta, kad toks koregavimas, dėl kurio vertė padidėtų arba sumažėtų, turi būti daromas tik remiantis įrodymais, kurie aiškiai nustato koregavimo pagrįstumą ir tikslumą, pvz., galiojančiais kainoraščiais su skirtingų lygių ar kiekio kainomis. Pavyzdžiui, jei vertinamų importuojamų prekių siuntą sudaro 10 vienetų, o vienintelė turima tokių pačių importuotų prekių sandorio vertė buvo nustatyta 500 vienetų siuntai ir yra patvirtinta, kad pardavėjas taiko su kiekiu susijusias nuolaidas, reikiamas koregavimas gali būti padarytas naudojantis pardavėjo kainoraščiu ir parenkant 10 vienetų pardavimui skirtą kainą. Todėl nebūtina, kad būtų buvę prekiauta prekėmis po 10 vienetų, jei parduodant kitą prekių kiekį yra nustatyta, kad kainoraštis yra bona fide. Tačiau nesant tokios objektyvios priemonės muitinės vertės nustatymas pagal 2 straipsnio nuostatas nėra tinkamas. Pastaba dėl 3 straipsnio 1. Taikydama 2 straipsnį, muitinės administracija, kai įmanoma, naudoja iš esmės tokio paties kiekio panašių prekių pardavimą tuo pačiu prekybos lygiu, kaip ir vertinamos prekės. Jai tokių pavyzdžių nerandama, galima vadovautis panašių prekių pardavimu kuria nors iš tokių trijų sąlygų:
  76. a)to paties prekybos lygio, tačiau skirtingo kiekio pardavimas;
  77. b)skirtingo prekybos lygio, tačiau iš esmės tokio paties kiekio pardavimas;
  78. c)skirtingo prekybos lygio ir skirtingo kiekio pardavimas. 2. Suradus pardavimo operaciją pagal vieną iš minėtų sąlygų, atitinkamai koreguojama atsižvelgiant:
  79. a)tik į su kiekiu susijusius veiksnius;
  80. b)tik į su prekybos lygiu susijusius veiksnius;
  81. c)ir į su kiekiu, ir į su prekybos lygiu susijusius veiksnius. 3. Pasakymas „ir (arba)“ leidžia lanksčiai naudotis pardavimo operacijų pavyzdžiais ir taikyti reikiamus koregavimus bet kuriomis iš trijų pirmiau aprašytų sąlygų. 4. 3 straipsnyje panašių importuojamų prekių sandorio vertė yra muitinės vertė, pakoreguota, kaip nustatyta šio straipsnio 1 dalies b punkte ir 2 dalyje, kuri jau yra priimta pagal 1 straipsnį. 5. Koregavimo dėl skirtingo prekybos lygio ar kiekio sąlyga yra ta, kad toks koregavimas, dėl kurio vertė padidėtų arba sumažėtų, turi būti daromas tik remiantis įrodymais, kurie aiškiai nustato koregavimo pagrįstumą ir tikslumą, pvz., galiojančiais kainoraščiais su skirtingų lygių ar kiekio kainomis. Pavyzdžiui, jei vertinamų importuojamų prekių siuntą sudaro 10 vienetų, o vienintelė turima tokių pačių importuotų prekių sandorio vertė buvo nustatyta 500 vienetų siuntai ir yra patvirtinta, kad pardavėjas taiko su kiekiu susijusias nuolaidas, reikiamas koregavimas gali būti padarytas naudojantis pardavėjo kainoraščiu ir parenkant 10 vienetų pardavimui skirtą kainą. Todėl nebūtina, kad būtų buvę prekiauta prekėmis po 10 vienetų, jei parduodant kitą prekių kiekį yra nustatyta, kad kainoraštis yra bona fide. Tačiau nesant tokios objektyvios priemonės muitinės vertės nustatymas pagal 3 straipsnio nuostatas nėra tinkamas. Pastaba dėl 5 straipsnio 1. Sąvoka „vieneto kaina, už kurią parduodamas bendras didžiausias ... prekių kiekis“ – tai kaina, už kurią didžiausias vienetų skaičius yra parduodamas asmenims, kurie nėra susiję su asmenimis, iš kurių jie tas prekes perka pirmu prekybos lygiu po importo, kuriuo toks pardavimas vyksta. 2. To pavyzdys: prekės parduodamos pagal kainoraštį, kuris suteikia palankias vieneto kainas perkant didesnį kiekį. Parduodamas kiekis Vieneto kaina Pardavimų skaičius Bendras kiekis, parduotas už kiekvieną kainą 1–10 vienetų 100 10 pardavimų po 5 vienetus 5 pardavimai po 3 vienetus 65 11–25 vienetai 95 5 pardavimai po 11 vienetų 55 daugiau kaip 25 vienetai 90 1 pardavimas po 30 vienetų 1 pardavimas po 50 vienetų 80 Daugiausia už vienodą kaina praduotų prekių yra 80 vienetų, vadinasi, bendro didžiausio prekių kiekio kaina yra 90. 3. Kitas pavyzdys: du pardavimai. Pirmuoju atveju parduodama 500 vienetų po 95 valiutos vienetus. Antruoju atveju parduodama 400 vienetų po 90 valiutos vienetų. Šiuo atveju daugiausia už vienodą kainą praduotų prekių yra 500 vienetų, vadinasi, bendro didžiausio prekių kiekio kaina yra 95. 4. Trečias pavyzdys būtų toks, kai įvairūs kiekiai parduodami įvairiomis kainomis.
  82. a)Pardavimai Parduodamas kiekis Vieneto kaina 40 vienetų 100 30 vienetų 90 15 vienetų 100 50 vienetų 95 25 vienetai 105 35 vienetai 90 5 vienetai 100
  83. b)Bendras kiekis Bendras parduotas kiekis Vieneto kaina 65 90 50 95 60 100 25 105 Šiame pavyzdyje daugiausia už vienodą kaina praduotų prekių yra 65 vienetai, vadinasi, bendro didžiausio prekių kiekio kaina yra 90. 5. Nustatant vieneto kainą 5 straipsnio taikymo tikslais neturėtų būti atsižvelgiama į 1 dalyje aprašytą pardavimą importuojančioje šalyje asmeniui, kuris tiesiogiai arba netiesiogiai nemokamai arba už sumažintą kainą teikia 8 straipsnio 1 dalies b punkte nurodytus elementus, skirtus naudoti gaminant ir eksportuojant importuojamas prekes. 6. Pažymėtina, kad 5 straipsnio 1 dalyje nurodytas „pelnas ir bendrosios išlaidos“ turi būti imamos kaip visuma. Šio išskaičiuojamas dydis turi būti nustatytas remiantis importuotojo arba jo vardu pateikta informacija, nebent jo pateikti skaičiai neatitiktų tos pačios klasės ar rūšies importuojamų prekių pardavimo importuojančioje šalyje duomenų. Kai importuotojo skaičiai neatitinka tokių duomenų, pelno ir bendrųjų išlaidų suma gali būti paremta atitinkama informacija, kuri nėra pateikta importuotojo arba jo vardu. 7. „Bendrosios išlaidos“ apima atitinkamų prekių pardavimo tiesiogines ir netiesiogines išlaidas. 8. Vietiniai mokesčiai, mokėtini parduodant prekes, neišskaičiuojami pagal 5 straipsnio 1 dalies a punkto iv papunkčio nuostatas, išskaičiuojami pagal 5 straipsnio 1 dalies a punkto i papunkčio nuostatas. 9. Nustatant komisinius arba įprastą pelną ir bendrąsias išlaidas pagal 5 straipsnio 1 dalį, klausimas, ar prekės yra „tos pačios klasės ar rūšies“ kaip kitos prekės, turi būti išnagrinėjamas kiekvienu atskiru atveju, atsižvelgiant į susijusias aplinkybes. Turi būti išnagrinėjamas siauriausios tos pačios klasės ar rūšies importuojamų prekių grupės ar serijos, kurioms priklauso vertinamos prekės ir apie kuriuos galima gauti informacijos, pardavimas importuojančioje šalyje. 5 straipsnyje „tos pačios klasės ar rūšies prekės“ apima prekes, importuotas iš tos pačios šalies kaip vertinamosios prekės ir iš kitų šalių importuotas prekes. 10. 5 straipsnio 1 dalies b punkte nurodyta „anksčiausia data“ – tai data, kurią parduodamas pakankamas importuojamų prekių arba tokių pačių ar panašių importuotų prekių kiekis, kad būtų galima nustatyti vieneto kainą. 11. Kai taikomas 5 straipsnio 2 dalies metodas, išskaičiavimai dėl tolesnio perdirbimo pridėtinės vertės turi būti paremti objektyviais ir kiekybiškai įvertinamais duomenimis apie tokio darbo kainą. Tokių skaičiavimų pagrindas turėtų būti pramonės formulės, būdai, statybos metodai ir kitokia pramoninė metodika. 12. Pripažįstama, kad 5 straipsnio 2 dalyje nustatytas vertinimo metodas paprastai nėra taikytinas, kai dėl tolimesnio perdirbimo importuojamos prekės netenka savo tapatybės. Tačiau gali būti atvejų, kai, nors importuojamų prekių tapatybė prarandama, perdirbimo pridėtinę vertę galima tiksliai nustatyti be nepagrįstų sunkumų. Kita vertus, taip pat gali būti atvejų, kai importuojamos prekės išlaiko savo tapatybę, tačiau sudaro tokią mažą dalį importuojančioje šalyje parduodamų prekių, kad tokio įvertinimo metodo taikymas būtų nepagrįstas. Atsižvelgiant į šiuos dalykus, kiekvienas toks atvejis turi būti nagrinėjamas atskirai. Pastaba dėl 6 straipsnio 1. Paprastai pagal šį Susitarimą muitinės vertė nustatoma remiantis informacija, kurią lengva gauti importuojančioje šalyje. Tačiau apskaičiuotajai vertei nustatyti gali tekti išnagrinėti vertinamų prekių gamybos išlaidas ir kitokią informaciją, kurią reikia gauti ne importuojančioje šalyje. Be to, daugeliu atveju prekių gamintojas nepriklauso importuojančios šalies institucijų jurisdikcijai. Apskaičiuotosios vertės metodas paprastai taikomas tik tais atvejais, kai pirkėjas ir pardavėjas yra tarpusavyje susiję, o gamintojas pasirengęs pateikti importuojančios šalies institucijoms būtiną sąnaudų apskaičiavimą ir suteikti galimybes atlikti bet kokį vėlesnį patikrinimą, kurio gali prireikti. 2. 6 straipsnio 1 dalies a punkte nurodyta „kaina ar vertė“ nustatoma remiantis su vertinamų prekių gamyba susijusia informacija, kurią pateikia gamintojas arba kuri yra pateikiama jo vardu. Ji paremta gamintojo prekybos apskaita, jei ji atitinka visuotinai pripažintus apskaitos principus, taikomus šalyje, kurioje prekės yra pagamintos. 3. „Kaina ar vertė“ apima 8 straipsnio 1 dalies a punkto ii ir iii papunkčiuose nurodytų elementų kainą. Ji taip pat apima bet kurio 8 straipsnio 1 dalies b punkte nurodyto elemento, kuris yra pirkėjo tiesiogiai ar netiesiogiai pateiktas naudoti gaminant importuojamas prekes, vertę, priskirtą pagal pastabos dėl 8 straipsnio nuostatas. 8 straipsnio 1 dalies b punkto iv papunktyje nurodytų elementų, kurie taikomi importuojančioje šalyje, vertė įtraukiama tik tiek, kiek už juos turi mokėti gamintojas. Suprantama, kad nustatant apskaičiuotąją vertę jokia šioje dalyje nurodytų elementų kaina ar vertė neįskaičiuojama du kartus. 4. 6 straipsnio 1 dalies b punkte nurodyta „suma, skirta pelnui ir bendrosioms išlaidoms“ nustatoma remiantis gamintojo arba jo vardu pateikta informacija, nebent jo pateikti skaičiai neatitiktų tų, kurie paprastai būna, kai gamintojai tos pačios klasės ar rūšies prekes, kaip ir vertinamosios, eksportuojančioje šalyje parduoda eksportui į importuojančią šalį. 5. Šiame kontekste pažymėtina, kad „suma, skirta pelnui ir bendrosioms išlaidoms“ turi būti imama kaip visuma. Tai reiškia, kad, jei kokiu nors konkrečiu atveju gamintojo pelno suma yra maža, o bendrosios išlaidos didelės, bendra pelno ir bendrųjų išlaidų suma vis tiek gali atitikti tą, kuri paprastai būna parduodant tos pačios klasės ar rūšies prekes. Tokia padėtis gali susidaryti, kai, pvz., nauju produktu pradedama prekiauti importuojančioje šalyje ir gamintojas nustatė nulinį arba mažą pelną, kad kompensuotų dideles bendrąsias išlaidas, susijusias su prekybos nauju produktu pradžia. Kai gamintojas gali įrodyti, kad jis ima mažą pelną parduodamas importuojamas prekes dėl ypatingų prekybos aplinkybių, reikia atsižvelgti į jo tikrąjį pelną, jei jis turi pagrįstų prekybinių priežasčių jam pateisinti ir jo kainų politika atitinka įprastą kainų politiką atitinkamoje pramonės šakoje. Tokia padėtis gali susidaryti, pvz., kai gamintojai priversti laikinai sumažinti kainą dėl nenumatyto paklausos sumažėjimo arba kai jie prekiauja prekėmis, kurios papildo importuojančioje šalyje gaminamų prekių asortimentą, ir jie nustato mažą pelną konkurencingumui išlaikyti. Kai gamintojo pateikti pelno ir bendrųjų išlaidų duomenys neatitinka tų, kurie paprastai būna, kai gamintojai tos pačios klasės ar rūšies prekes kaip ir vertinamosios parduoda eksportuojančioje šalyje eksportui į importuojančią šalį, pelnui ir bendrosioms išlaidoms skirta suma gali būti paremta ne gamintojo ar jo vardu pateikta tinkama informacija. 6. Kai apskaičiuotajai vertei nustatyti naudojama ne gamintojo ar jo vardu pateikta informacija, importuojančios šalies institucijos importuotojo prašymu pagal 10 straipsnio nuostatas informuoja jį apie tokios informacijos šaltinį, panaudotus duomenis ir tokia informacija paremtus skaičiavimus. 7. 6 straipsnio 1 dalies b punkte nurodytos „bendrosios išlaidos“ apima tas tiesiogines ir netiesiogines prekių gamybos ir pardavimo eksportui išlaidas, kurios neįtrauktos į 6 straipsnio 1 dalies a punktą. 8. Ar tam tikros prekės yra „tos pačios klasės ar rūšies“ kaip ir kitos prekės, turi būti nustatoma kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes. Nustatant įprastą pelną ir bendrąsias išlaidas pagal 6 straipsnio nuostatas, išnagrinėjamas siauriausios tos pačios klasės ar rūšies importuojamų prekių grupės ar serijos, kurioms priklauso vertinamos prekės ir apie kurias galima gauti informacijos, pardavimas eksportui į importuojančią šalį. 6 straipsnyje „tos pačios klasės ar rūšies prekės“ turi būti iš tos pačios šalies kaip ir vertinamosios prekės. Pastaba dėl 7 straipsnio 1. Pagal 7 straipsnio nuostatas nustatoma muitinės vertė turi būti kiek įmanoma labiau grindžiama anksčiau nustatytomis muitinės vertėmis. 2. Pagal 7 straipsnį taikoma 1-6 straipsniuose nustatyta vertinimo metodika, tačiau ji taikoma pagrįstai lanksčiai, kad atitiktų 7 straipsnio tikslus ir nuostatas. 3. Kai kurie pagrįsto lankstumo pavyzdžiai:
  84. a)Tokios pačios prekės – reikalavimą, kad tokios pačios prekės būtų eksportuojamos tuo pačiu arba panašiu metu kaip ir vertinamosios prekės, galima traktuoti lanksčiai; muitinį vertinimą galima grįsti tokiomis pačiomis importuojamomis prekėmis, pagamintomis ne vertinamąsias prekes eksportuojančioje šalyje; galima taikyti tokių pačių prekių muitinės vertes, jau nustatytas pagal 5 ir 6 straipsnių nuostatas.
  85. b)Panašios prekės – reikalavimą, kad panašios prekės būtų eksportuojamos tuo pačiu arba panašiu metu kaip ir vertinamosios prekės, galima traktuoti lanksčiai; muitinį vertinimą galima grįsti panašiomis importuojamomis prekėmis, pagamintomis ne vertinamąsias prekes eksportuojančioje šalyje; galima taikyti panašių prekių muitinės vertes, jau nustatytas pagal 5 ir 6 straipsnių nuostatas.
  86. c)Dedukcinis metodas – 5 straipsnio 1 dalies a punkto reikalavimą, kad prekės turi būti parduotos „tokios būklės, kokios yra importuotos“, galima traktuoti lanksčiai; „90 dienų“ reikalavimą galima traktuoti lanksčiai. Pastaba dėl 8 straipsnio 1 dalies a punkto i papunktis Sąvoka „pirkimo komisiniai“ reiškia importuotojo savo atstovui mokamas išmokas už jo atstovavimo užsienyje paslaugas perkant vertinamąsias prekes. 1 dalies b punkto ii papunktis 1. Nustatant importuojamoms prekėms priskirtinus elementus, nurodytus 8 straipsnio 1 dalies b punkto ii papunktyje, nagrinėjami du veiksniai – paties elemento vertė ir būdas, kuriuo ta vertė paskirstoma importuojamoms prekėms. Šie elementai turi būti paskirstomi pagrįstu būdu, pagal aplinkybes ir laikantis visuotinai pripažintų apskaitos principų. 2. Jei importuotojas įsigyja elementą iš su juo nesusijusio pardavėjo už tam tikrą kainą, to elemento vertė yra ta kaina. Jei elementas yra pagamintas importuotojo ar su juo susijusio asmens, jo vertė yra jo gamybos kaina. Jei elementą anksčiau naudojo importuotojas, nesvarbu, ar jis buvo įsigytas ar pagamintas tokio importuotojo, elemento kainai nustatyti pradinė įsigijimo ar pagaminimo kaina turi būti sumažinama atsižvelgiant į jo panaudojimą. 3. Kai nustatoma elemento vertė, būtina paskirstyti tą vertę importuojamoms prekėms. Yra įvairių galimybių. Pavyzdžiui, vertė gali būti priskirta pirmajai siuntai, jei importuotojas pageidauja iškart sumokėti mokestį už visą vertę. Kitas pavyzdys: importuotojas gali pageidauti, kad vertė būtų paskirstyta keletui vienetų, pagamintų iki pirmosios siuntos atvykimo laiko. Dar vienas pavyzdys: jis gali prašyti, kad vertė būtų paskirstyta visai numatomai produkcijai, kai dėl jos yra sudarytos sutartys arba tvirti įsipareigojimai. Taikomas paskirstymo metodas priklauso nuo importuotojo pateikiamų dokumentų. 4. Pirmiau minėtų sąlygų pavyzdys: importuotojas pateikia gamintojui formą, skirtą importuojamoms prekėms gaminti ir sudaro su juo sutartį dėl 10 000 vienetų pirkimo. Iki pirmosios 1 000 vienetų siuntos atvykimo gamintojas jau pagamino 4 000 vienetų. Importuotojas gali paprašyti muitinės administracijos paskirstyti formos vertę 1 000 vienetų, 4 000 vienetų arba 10 000 vienetų. 1 dalies b punkto iv papunktis 1. Priedai dėl 8 straipsnio 1 dalies b punkto iv papunktyje nurodytų elementų turi būti pagrįsti objektyviais ir kiekybiškai įvertinamais duomenimis. Siekiant sumažinti importuotojo ir muitinės administracijos naštą nustatant pridėtiną vertę, turi būti kuo plačiau naudojami duomenys, lengvai gaunami iš pirkėjo prekybos registravimo sistemos. 2. Priedas dėl tų pirkėjo pateiktų elementų, kurie buvo pirkėjo nupirkti arba įsigyti išperkamąja nuoma, yra pirkimo arba išperkamosios nuomos kaina. Už visuotinai prieinamus elementus nepriskaičiuojamas joks priedas, išskyrus jų kopijų įsigijimo kainą. 3. Papildomų verčių skaičiavimo paprastumas priklauso nuo konkrečios firmos struktūros ir vadybos praktikos, taip pat nuo apskaitos metodų. 4. Pavyzdžiui, gali būti, kad firma, kuri importuoja įvairius produktus iš keleto šalių, tvarko savo projektavimo centro registrą ne importuojančioje šalyje taip, kad jame tiksliai nurodyta konkrečiam produktui priskirtina kaina. Tokiais atvejais galima tiesiogiai koreguoti pagal 8 straipsnio nuostatas. 5. Kitu atveju firma gali dengti savo projektavimo centro ne importuojančioje šalyje išlaidas kaip bendras pridėtines išlaidas, nepriskirdama jų konkretiems produktams. Tokiu atveju importuojamoms prekėms atitinkamą koregavimą pagal 8 straipsnio nuostatas galima būtų atlikti priskiriant bendras projektavimo centro išlaidas visai produkcijai, kuriai naudojamos projektavimo centro paslaugos, ir pridedant tokias paskirstytas išlaidas importuojamų prekių vienetams. 6. Akivaizdu, kad dėl pirmiau minėtų aplinkybių skirtingumo, nustatant tinkamą paskirstymo būdą reikės įvertinti skirtingus veiksnius. 7. Tais atvejais, kai atitinkamas elementas gaminamas keliose šalyse ir per tam tikrą laikotarpį, koregavimas apribojamas to elemento verte, pridedama ne importuojančioje šalyje. 1 dalies c punktas 1. 8 straipsnio 1 dalies c punkte nurodyti autoriaus honorarai ir licencijų mokesčiai, be kita ko, gali apimti su patentais, prekių ženklais ir autorių teisėmis susijusius mokesčius. Tačiau, nustatant muitinės vertę, prie faktiškai sumokėtos arba mokėtinos kainos už importuojamas prekes nepridedami mokesčiai už teisę reprodukuoti importuojamas prekes importuojančioje šalyje. 2. Prie faktiškai sumokėtos arba mokėtinos kainos už importuojamas prekes nepridedami pirkėjo mokesčiai už teisę platinti arba perparduoti importuojamas prekes, jei tokie mokesčiai nėra importuojamų prekių eksporto į importuojančią šalį sąlyga. 3 dalis Kai nėra objektyvių ir kiekybiškai įvertinamų duomenų apie pagal 8 straipsnio nuostatas privalomus priedus, sandorio vertės negalima nustatyti pagal 1 straipsnio nuostatas. Pavyzdys: autorių honorarai, kurie yra mokami pagal tam tikro produkto litro pardavimo importuojančioje šalyje kainą, kai tas produktas buvo importuotas kilogramais ir po importo paverstas tirpalu. Jei autorių honorarai nustatomi iš dalies pagal importuojamas prekes ir iš dalies pagal kitus veiksnius, kurie neturi nieko bendro su importuojamomis prekėmis (pvz., kai importuojamos prekės sumaišomos su vietinėmis sudėtinėmis dalimis ir jų nebeįmanoma atskirai identifikuoti, arba kai autorių honorarų neįmanoma atskirti nuo specialių pirkėjo ir pardavėjo finansinių susitarimų), nebūtų tinkama nustatyti priedą už autorių honorarus. Tačiau, jei autorių honorarų suma nustatoma vien tik pagal importuojamas prekes ir ją galima nesunkiai kiekybiškai apibrėžti, faktiškai sumokėtą arba mokėtiną kainą galima padidinti. Pastaba dėl 9 straipsnio 9 straipsnyje „importo metu“ gali apimti įvežimo muitinės tikslais laiką. Pastaba dėl 11 straipsnio 1. 11 straipsnis numato importuotojo teisę teikti apeliacinį skundą dėl muitinės administracijos nustatytos vertinamų prekių vertės. Apeliacinis skundas iš pradžių teikiamas aukštesnio lygio muitinės administracijai, tačiau importuotojas turi teisę galiausiai teikti apeliacinį skundą teismui. 2. „Be baudos“ reiškia, kad importuotojui neskiriama bauda ir negrasinama ją skirti vien todėl, kad jis pasinaudoja savo teise į apeliaciją. Įprastų teismo išlaidų ir advokato honorarų apmokėjimas bauda nelaikomas. 3. Tačiau nė viena 11 straipsnio nuostata nekliudo Šaliai reikalauti visiškai sumokėti apskaičiuotus muito mokesčius iki teikiant apeliacinį skundą. Pastaba dėl 15 straipsnio 4 dalis Šiame straipsnyje sąvoka „asmenys“ tam tikrais atvejais apima ir juridinius asmenis. 4 dalies e punktas Šiame Susitarime vienas asmuo laikomas kontroliuojančiu kitą, jei pirmasis teisiškai arba faktiškai gali varžyti antrąjį arba jam vadovauti. II PRIEDAS MUITINIO VERTINIMO TECHNINIS KOMITETAS 1. Pagal šio Susitarimo 18 straipsnį įkuriamas Techninis komitetas, globojamas Muitinių bendradarbiavimo tarybos, kuris techniniu lygiu siekia šio Susitarimo aiškinimo ir taikymo vienodumo. 2. Techninio komiteto pareigos yra tokios:
  87. a)nagrinėti konkrečias technines problemas, atsirandančias kasdieniame Šalių muitinio vertinimo sistemų darbe, ir, remiantis pateiktais faktais, teikti patariamąsias nuomones dėl tinkamų sprendimų;
  88. b)gavus prašymą, nagrinėti vertinimo įstatymus, tvarką ir praktiką, susijusius su šiuo Susitarimu, ir rengti ataskaitas apie tokių nagrinėjimų rezultatus;
  89. c)rengti ir platinti metines ataskaitas apie šio Susitarimo veikimo ir statuso techninius aspektus;
  90. d)teikti bet kurios Šalies ar Komiteto prašomą informaciją ir konsultacijas dėl bet kokių klausimų, susijusių su importuojamų prekių vertinimu muitinės tikslais. Tokia informacija ir konsultacijos gali būti teikiamos kaip patariamosios nuomonės, komentarai ar aiškinamosios pastabos;
  91. e)paprašius, teikti techninę pagalbą Šalims, siekiant prisidėti prie šio Susitarimo tarptautinio pripažinimo;
  92. f)vykdyti tokias funkcijas, kurias jam gali paskirti Komitetas. Bendrosios nuostatos 3. Techninis komitetas stengiasi atlikti savo darbą dėl konkrečių klausimų, ypač dėl tų, kuriuos jam patiki Šalys arba Komitetas, per pagrįstai trumpą laiką. 4. Techniniam komitetui jo veikloje padeda Muitinių bendradarbiavimo tarybos sekretoriatas. Atstovavimas 5. Kiekviena Šalis turi teisę būti atstovaujama Techniniame komitete. Kiekviena Šalis gali paskirti vieną delegatą ir vieną ar daugiau jo pavaduotojų būti jos atstovais Techniniame komitete. Tokia Šalis, tokiu būdu atstovaujama Techniniame komitete toliau vadinama Techninio komiteto nare. Techninio komiteto narių atstovams gali talkinti patarėjai. GATT sekretoriatas taip pat gali dalyvauti tokiuose posėdžiuose stebėtojo teisėmis. 6. Muitinių bendradarbiavimo tarybos narėms, kurios nėra Šalys, Techninio komiteto posėdyje gali atstovauti vienas delegatas ir vienas ar daugiau pavaduotojų. Tokie atstovai dalyvauja Techninio komiteto posėdžiuose stebėtojų teisėmis. 7. Techninio komiteto Pirmininkui pritarus, Muitinių bendradarbiavimo tarybos generalinis sekretoriatas (toliau – Generalinis sekretoriatas) gali kviesti vyriausybių, kurios nėra nei Šalys, nei Muitinių bendradarbiavimo tarybos narės, atstovus ir tarptautinių vyriausybinių ir prekybos organizacijų atstovus dalyvauti Techninio komiteto posėdžiuose stebėtojų teisėmis. 8. Apie paskirtus Techninio komiteto posėdžiuose dalyvausiančius delegatus, pavaduotojus ir patarėjus pranešama Generaliniam sekretoriatui. Techninio komiteto posėdžiai 9. Techninis komitetas posėdžiauja prireikus, tačiau ne rečiau kaip dukart per metus. Kiekvieno posėdžio datą Techninis komitetas nustato ankstesniajame posėdyje. Posėdžio data gali būti pakeista bet kurios Techninio komiteto narės prašymu, jei jį palaiko paprasta Techninio komiteto narių dauguma, arba, ypatingos svarbos atvejais, Pirmininko prašymu. 10. Techninio komiteto posėdžiai vyksta Muitinių bendradarbiavimo tarybos patalpose, nebent būtų nuspręsta kitaip. 11. Generalinis sekretoriatas visas Techninio komiteto nares ir dalyvaujančius jame pagal 6 ir 7 skyrius informuoja apie kiekvieno Techninio komiteto posėdžio datą ne vėliau kaip prieš 30 dienų, išskyrus neatidėliotinus atvejus. Darbotvarkė 12. Generalinis sekretoriatas parengia preliminarią kiekvieno posėdžio darbotvarkę ir išplatina ją visoms Techninio komiteto narėms ir dalyvaujantiems jame pagal 6 ir 7 skyrius ne vėliau kaip prieš 30 dienų iki posėdžio, išskyrus neatidėliotinus atvejus. Šią darbotvarkę sudaro visi punktai, kuriuos Techninis komitetas patvirtino per ankstesnius posėdžius, visi Pirmininko savo iniciatyva įtraukti punktai ir visi punktai, kuriuos įtraukti prašė Generalinis sekretoriatas, Komitetas ar bet kuri Techninio komiteto narė. 13. Techninis komitetas nustato savo darbotvarkę kiekvieno posėdžio pradžioje. Posėdžio metu Techninis komitetas gali bet kuriuo metu pakeisti darbotvarkę. Pareigūnai ir darbo tvarka 14. Techninis komitetas iš savo narių delegatų išrenka pirmininką ir vieną ar kelis jo pavaduotojus. Pirmininkas ir pavaduotojai eina pareigas vienerius metus. Baigusius eiti pareigas pirmininką ir pavaduotojus galima rinkti pakartotinai. Pirmininkas arba pavaduotojas, kuris nustoja būti Techninio komiteto narės atstovu, automatiškai netenka mandato. 15. Jei pirmininkas nedalyvauja posėdyje ar jo dalyje, pirmininkauja jo pavaduotojas. Tokiu atveju pastarasis turi tokias pačias teises ir pareigas kaip ir pirmininkas. 16. Posėdžio pirmininkas dalyvauja Techninio komiteto veikloje kaip pirmininkas, o ne kaip Techninio komiteto narės atstovas. 17. Be naudojimosi teisėmis, kurias jam suteikia šios taisyklės, pirmininkas paskelbia kiekvieno posėdžio pradžią ir pabaigą, vadovauja diskusijoms, suteikia teisę kalbėti ir pagal taisykles vadovauja posėdžiams. Pirmininkas taip pat gali sudrausminti kalbėtoją, jai jo pastabos yra nesusiję su svarstomu klausimu. 18. Diskusijos metu delegacija gali pasisakyti dėl posėdžio vedimo tvarkos. Tokiu atveju pirmininkas nedelsdamas paskelbia savo sprendimą. Jei šis sprendimas užginčijamas, pirmininkas pateikia klausimą spręsti posėdžiui ir sprendimas lieka galioti, jei nėra panaikinamas. 19. Techninio komiteto posėdžių sekretoriato darbą atlieka Generalinis sekretoriatas arba jo paskirti sekretoriato pareigūnai. Kvorumas ir balsavimas 20. Kvorumą sudaro paprastos Techninio komiteto narių daugumos atstovai. 21. Kiekviena Techninio komiteto narė turi vieną balsą. Techninio komiteto sprendimai priimami ne mažiau kaip dviejų trečdalių dalyvaujančių narių dauguma. Nesvarbu, kokie buvo balsavimo konkrečiu klausimu rezultatai, Techninis komitetas gali pateikti Komitetui ir Muitinės bendradarbiavimo tarybai visą ataskaitą apie tą klausimą, nurodydamas atitinkamose diskusijose išreikštas skirtingas nuomones. Kalbos ir įrašai 22. Oficialiosios Techninio komiteto kalbos yra anglų, prancūzų ir ispanų. Kalbos ar pareiškimai bet kuria iš šių kalbų nedelsiant išverčiami į kitas oficialias kalbas, nebent visos delegacijos sutinka atsisakyti vertimo. Bet kuria kita kalba pasakytos kalbos ar pareiškimas nedelsiant išverčiami į anglų, prancūzų ir ispanų kalbas pagal tas pačias sąlygas, tačiau tokiu atveju atitinkama delegacija pateikia vertimą į anglų, prancūzų ar ispanų kalbą. Oficialūs Techninio komiteto dokumentai rengiami tik anglų, prancūzų ir ispanų kalbomis. Memorandumai ir korespondencija, kurią turi svarstyti Techninis komitetas, turi būti pateikiami tik viena iš oficialiųjų kalbų. 23. Techninis komitetas rengia ataskaitas apie visus savo posėdžius ir, jei pirmininkui tai atrodo būtina, posėdžių protokolus ar suvestines. Pirmininkas arba jo paskirtas asmuo kiekviename Komiteto posėdyje ir kiekviename Muitinių bendradarbiavimo tarybos posėdyje teikia ataskaitą apie Techninio komiteto darbą. III PRIEDAS Ad hoc grupės 1. Komiteto pagal šį Susitarimą įsteigtų ad hoc grupių pareigos yra šios:
  93. a)nagrinėti Komiteto joms pateiktus klausimus;
  94. b)konsultuotis su ginčo šalimis ir suteikti joms visas galimybes surasti abipusiai priimtiną sprendimą;
  95. c)pateikti pareiškimą dėl su klausimu susijusių faktų, kiek jie susiję su šio Susitarimo nuostatų taikymu, ir daryti išvadas, kurios padėtų Komitetui teikti rekomendacijas ar priimti sprendimus nagrinėjamu klausimu. 2. Siekiant palengvinti grupių sudarymą, Komiteto pirmininkas tvarko neoficialų orientacinį vyriausybės pareigūnų, kurie yra kompetentingi muitinio vertinimo srityje ir turi patirties prekybos santykių bei ekonominės plėtros srityse, sąrašą. Į šį sąrašą taip pat gali būti įtraukti ir ne vyriausybės pareigūnai. Tuo tikslu kiekviena Šalis kviečiama kiekvienų metų pradžioje nurodyti Komiteto pirmininkui vieno ar dviejų vyriausybinių ekspertų, kuriuos jos sutinka skirti tokiam darbui dirbti, pavardes. Kai sudaroma grupė, pirmininkas, pasikonsultavęs su atitinkamomis Šalimis, per septynias dienas po nutarimo ją sudaryti pasiūlo grupės sudėtį iš trijų ar penkių narių, pageidautina, vyriausybės pareigūnų. Tiesiogiai susijusios šalys per septynias dienas pareiškia savo nuomonę apie pirmininko paskirtus grupės pareigūnus ir be įtikinamų priežasčių neginčija šio paskyrimo. Šalių, kurių vyriausybės yra ginčo šalys, piliečiai nėra renkami į to ginčo sprendimo grupę. Grupės nariai atstovauja sau, o ne vyriausybei ar kokiai kitai organizacijai. Todėl vyriausybės ar organizacijos neteikia jiems nurodymų dėl grupės svarstomų klausimų. 3. Kiekviena grupė nustato savo darbo tvarką. Visos Šalys, turinčios svarbių interesų nagrinėjamu klausimu ir pranešusios apie tai Komitetui, turi teisę būti išklausytos. Kiekviena grupė gali konsultuotis ir prašyti informacijos bei techninių konsultacijų iš bet kokio šaltinio, kuris jai atrodo tinkamas. Prieš prašydama tokios informacijos ar techninių konsultacijų iš Šalies jurisdikcijai priklausančio šaltinio, grupė informuoja tos Šalies vyriausybę. Bet kuri Šalis skubiai ir visiškai patenkina bet kokį grupės prašymą suteikti tokią informaciją, kurią grupė laiko būtina ir tinkama. Grupei suteikta konfidenciali informacija neatskleidžiama be specialaus tokią informaciją suteikusio asmens ar vyriausybės leidimo. Kai grupės paprašoma suteikti tokią informaciją, tačiau grupei neleidžiama jos skleisti, suteikiama tos informacijos nekonfidenciali suvestinė, patvirtinta informaciją suteikusio asmens ar vyriausybės. 4. Kai ginčo šalys neranda priimtino sprendimo, grupė pateikia savo išvadas raštu. Paprastai grupės ataskaitoje išdėstomas jos išvadų pagrindimas. Kai šalys susitaria nagrinėjamu klausimu, grupės ataskaitą gali sudaryti tik trumpas ginčo aprašymas ir pareiškimas, kad buvo pasiektas susitarimas. 5. Grupės, svarstydamos klausimus, turinčius techninio pobūdžio aspektų, remiasi Techninio komiteto ataskaita, kuri gali būti pateikta pagal šio Susitarimo 20 straipsnio 4 dalį. 6. Grupėms reikalingas laikas gali būti skirtingas, atsižvelgiant į konkretų atvejį. Jos turi stengtis pateikti savo išvadas ir, kai taikytina, rekomendacijas Komitetui be bereikalingo delsimo, paprastai per tris mėnesius nuo grupės sudarymo dienos. 7. Siekiant paskatinti surasti ginčo šalims abipusiai priimtinus sprendimus ir gauti jų komentarus, kiekviena grupė pirmiausia turėtų pateikti aprašomąją savo ataskaitos dalį atitinkamoms Šalims, o vėliau pateikti ginčo šalims savo išvadas arba jų santrauką prieš pakankamą laiką iki pateikiant jas Šalims. ([1]) Sąvoka „vyriausybės“ apima Europos ekonominės bendrijos kompetentingas institucijas.

🔗 Į oficialų šaltinį

DI paaiškinimas pagal oficialų įstatymo tekstą. Orientacinis, nepakeičia teisinės konsultacijos.