NUTARIMAS DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBĖS GARANTUOJAMOS TEISINĖS PAGALBOS ĮSTATYMO PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. IXP-3457 2004 m. liepos 12 d. Nr

LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ N U T A R I M A S DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBĖS GARANTUOJAMOS TEISINĖS PAGALBOS ĮSTATYMO PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. IXP-3457 2004 m. liepos 12 d. Nr. 871 Vilnius Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto (Žin., 1994, Nr. 15-249; 1999, Nr. 5-97; 2000, Nr. 86-2617) 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2004 m. gegužės 10 d. sprendimo Nr. 2127 1 punktą ir 2004 m. gegužės 12 d. sprendimą Nr. 2133, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria: Nepritarti Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo pakeitimo įstatymo projektui Nr. IXP- 3457 (toliau vadinama – Projektas) dėl šių priežasčių:

1. Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko 2003 m. vasario 3 d. potvarkiu Nr.17 buvo sudaryta darbo grupė teisės aktų projektams, susijusiems su Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos sistemos tobulinimo metmenimis, parengti. Į šią darbo grupę buvo įtraukti Teisingumo ministerijos, Lietuvos advokatų tarybos, Lietuvos savivaldybių asociacijos atstovai, kurie išnagrinėjo galiojančio Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo taikymo praktines problemas, analizavo užsienio valstybių praktiką teisinės pagalbos teikimo srityje, taip pat ir Europos Sąjungos teisės aktus, susijusius su valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimu. Artimiausiu metu šio bendro darbo rezultatas bus pateiktas Lietuvos Respublikos Seimui.
2. Projekto aiškinamajame rašte nurodoma, jog įstatymo įgyvendinimas pareikalaus papildomų biudžeto lėšų, tačiau prie įstatymo projekto nepridėti šių lėšų poreikio skaičiavimai - kiek lėšų reikės (kaip specialiai tikslinei dotacijai valstybinei funkcijai atlikti) savivaldybėms; kiek lėšų reikės teisinei pagalbai teikti bylų procese; kiek lėšų reikės viešosioms advokatų kontoroms išlaikyti ir naujoms steigti; kiek lėšų reikės naujo juridinio asmens – Koordinavimo tarybos steigimui.
3. Projekto turinys nėra logiškas, glaustas ir aiškus, kaip to reikalaujama Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje (Projekto 3 straipsnio 7 dalis neatitinka 12 straipsnio, 4 straipsnio 2 dalis neatitinka 6 straipsnio, 6 straipsnio 2 punktas neatitinka 8 straipsnio ir kita).
4. Projekte vartojamos sąvokos nėra teisiškai pagrįstos, tikslios ar aiškiai apibrėžtos („ypatinga priežastis“, „ekonominė byla“, „deramai atsižvelgiant“, „bendros aplinkybės“, „savivaldybių teisininkai“, „išskaita“, „gyvenimo partneris“, „viešas ir privatus advokatas“ ir kitos), Projekte daug vertinamojo pobūdžio nuostatų („verslo veiklos pobūdis ir mastas“, „būtinos išlaidos“, „atsižvelgiant į pareiškėjo pajamų ir turto padėtį, atlikus išskaitą“, „asmens poreikis pasiekti teisingumą“, „bylos pobūdis ir mastas“ ir panašiai).
5. Projekto 5 straipsnio 4 dalyje nurodoma, kad teisinės pagalbos gavėjas yra atleidžiamas nuo prievolės mokėti teismo sprendimo vykdymo išlaidas. Ši norma neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 83 straipsnio 4 dalies, pagal kurią nuo vykdymo išlaidų mokėjimo yra atleidžiami socialiai remtini asmenys, ir 610 straipsnio, kuriame nustatyta, kad visas vykdymo išlaidas apmoka išieškotojas, be to, prieštarauja principui, jog antstoliui, vykdančiam teismo sprendimą, turi būti apmokėta. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 610 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad išimtys dėl vykdymo išlaidų apmokėjimo gali būti nustatytos Sprendimų vykdymo instrukcijoje. Instrukcijoje numatyta, kad antstolis, atsižvelgdamas į išieškotojo (fizinio asmens) turtinę padėtį, gali iš viso ar iš dalies atleisti jį nuo bylos administravimo mokesčio mokėjimo, tačiau šios išlaidos vis tiek bus išieškomos iš skolininko, antstolis taip pat gali atidėti vykdymo išlaidų apmokėjimą. Be to, pažymėtina ir tai, jog Projekte nenumatomas mechanizmas, kaip valstybė apmokės 5 straipsnyje nurodytas išlaidas.
6. Neaiškus Projekto 5 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 2 ir 3 dalių santykis su Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso VIII skyriumi (neaišku, ar šiame punkte apimamos ir bylinėjimosi išlaidos, nurodytos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 79 straipsnyje, ar formuluotė „instancija, kurios žinioje yra pagrindinė byla“ reiškia ir teismą, neaiškus „įrodymų išlaidų“ apmokėjimo valstybės lėšomis mechanizmas, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 90 straipsnyje nurodytą išlaidų paėmimo iš šalių tvarką, ir panašiai). Pažymėtina, kad bylinėjimosi išlaidas civiliniame procese reglamentuoja tik Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas. Jeigu yra prieštaravimų tarp šio kodekso ir kitų įstatymų, teismas vadovaujasi kodekso normomis, išskyrus atvejus, kai kodeksas suteikia pirmenybę kitų įstatymų normoms (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 1 straipsnio 2 dalis).
7. Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 21 straipsnyje nustatyta, kad advokatai gali veikti: 1) individualiai; 2) partnerystės pagrindais, neįsteigę juridinio asmens; 3) įsteigdami juridinį asmenį – advokatų profesinę bendriją. Advokatas turi teisę pasirinkti tik vieną iš šių nurodytų veiklos formų. Be to, pagal Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 43 straipsnio 2 dalį advokatas negali gauti darbo užmokesčio (su išimtimis), o Projekto 20 straipsnyje įtvirtinama nuostata, kad advokatai dirba viešosiose kontorose (Projekte nustatoma, kad teisinių paslaugų sutartys sudaromos su viešąja advokatų kontora, tad atrodytų, kad su advokatu sudaroma darbo sutartis). Projekto penktojo skirsnio nuostatos neatitinka nurodytųjų Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo normų. Be kita ko, viešųjų advokatų kontorų teisinė forma Projekte yra neapibrėžta, jų finansavimo mechanizmas taip pat nesuprantamas (Projekto 18 straipsnio 3 dalyje nustatoma, kad „finansuojama iš valstybės biudžeto teisinių paslaugų sutarčių“).
8. Tobulintina teisės gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą nustatymo tvarka. Projekte ją reglamentuojančios normos nėra aiškios ir nuoseklios. Abejotina nuostata, kad pareiškėjo turtinė padėtis patikrinama atliekant asmens per mėnesį gaunamų lėšų skaičiavimus (4 straipsnio 1 dalis). Nėra aišku, kodėl nurodomi mėnesio pajamų skaičiavimai, jeigu valstybės garantuojama teisinė pagalba teikiama asmeniui, kurio turimas turtas neviršija Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytos sumos. Abejotina nuostata, kad sprendimas dėl teisinės pagalbos bylų procese suteikimo priimamas tik konkretaus advokato atžvilgiu (10 straipsnio 6 punktas).
9. Viena priežasčių, paskatinusių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos sistemos reformą – neefektyvus pirminės teisinės pagalbos teikimo organizavimas. Tačiau Projekte dar mažiau dėmesio skiriama pirminės teisinės pagalbos reglamentavimui: nenumatyta, kas priims sprendimus dėl tokios pagalbos suteikimo, kaip bus sprendžiamas pirminės teisinės pagalbos suteikimo klausimas esant interesų konfliktui, nesureguliuoti ir kiti svarbūs klausimai.
10. Projekto 20 straipsniu praktiškai siekiama viešosios advokatų kontoros advokato statusą prilyginti dirbančio pagal darbo sutartį advokato statusui: numatomos kasmetinės apmokamos atostogos, socialinės garantijos. Toks advokato statuso reglamentavimas prieštarauja Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 4 straipsnio 3 daliai, 5 straipsnyje įtvirtintiems advokato veiklos principams, ypač advokato veiklos laisvės ir nepriklausomumo, lojalumo klientui ir interesų konflikto vengimo principams, taip pat 43 straipsniui.
11. Projekto 20 straipsnio 5 dalyje nurodomas nesamas Lietuvos Respublikos advokatų profesinės veiklos įstatymas.
12. Projekte pateiktas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos valdymo modelis neigiamai vertintinas tiek funkciniu, tiek valdymo ekonomiškumo aspektais. Koordinavimo tarybos ir jos administracijos steigimas nėra pats efektyviausias ir racionaliausias šio klausimo sprendimo būdas. Įstatyme dėstomos nuostatos šiuo klausimu neatitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001–2004 metų programos XII skyriuje „Valstybės valdymas“ įtvirtintos nuostatos sumažinti valstybės valdymui skirtas lėšas. Bandymai spręsti sudėtingas socialines problemas kuriant naujas institucijas brangiai valstybei kainuotų ir gali neduoti laukiamo efekto, todėl reikėtų ieškoti optimalaus valstybės garantuojamos pagalbos valdymo modelio.
13. Neaiškus Projekto 24 straipsnis, reglamentuojantis Koordinavimo tarybos sudėtį ir sudarymą. Viena vertus, galima būtų daryti išvadą, kad jis neatitinka Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 4 dalies. Pagal Koordinavimo tarybos narių skyrimo į pareigas principus ir atliekamas funkcijas jų statusas turėtų atitikti valstybės pareigūno statusą, ir Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas neturėtų būti taikomas (išskyrus šio įstatymo 33 straipsnio 3 dalį). Kita vertus, Projekte nustatoma, kad tik pirmininkas ir pavaduotojas yra etatiniai darbuotojai (be kita ko, ši sąvoka taip pat tikslintina). Taigi neaišku, kuo pagrįstas toks diferencijavimas.
14. Koordinavimo tarybos darbo tvarka, nurodyta Projekto 25 straipsnyje, neaiški. Šiame straipsnyje pateiktas net 22 punktų Koordinavimo tarybos funkcijų sąrašas (jis, beje, nėra baigtinis). Todėl diskutuotinas visų komisijos sprendimų skelbimas „Valstybės žiniose“, taip pat svarstytina, ar pagrįsta nuostata dėl tarybos posėdžių periodiškumo ir t.t. Koordinavimo tarybos funkcijų pobūdis nėra toks, kad taryba galėtų dirbti pagal nurodytus Projekte principus.
15. Projekte numatomi Koordinavimo tarybos regioniniai skyriai, tačiau jų statusas nereglamentuojamas, nenustatoma steigimo tvarka. Pagal Projektą Koordinavimo tarybos regioniniai skyriai nustatinėtų asmens tinkamumą gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Kadangi šie skyriai būtų išdėstyti pagal apygardos teismus, neišvengiamai kiltų sunkumų kreipiantis dėl teisinės pagalbos toliau nuo apygardos teismų gyvenantiems asmenims. Dėl šios priežasties valstybės garantuojamos teisinės pagalbos mechanizmas gali veikti neefektyviai.
16. Projekte netinkamai įgyvendinta 2003 m. sausio 27 d. Tarybos direktyva 2002/8/EB, numatanti teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo tarptautiniuose ginčuose pagerinimą nustatant minimalias bendras teisinės pagalbos tokiems ginčams taisykles. MINISTRAS PIRMININKAS ALGIRDAS BRAZAUSKAS TEISINGUMO MINISTRAS VYTAUTAS MARKEVIČIUS ______________