← Lietuva

Konvencija dėl Reino apsaugos nuo cheminės taršos

Konvencija dėl Reino apsaugos nuo cheminės taršos Autentiškas vertimas LR Vyriausybes kanceliarija Vertimo, dokumentacijos ir informacijos centras KONVENCIJA dėl Reino upės apsaugos nuo cheminės taršos VOKIETIJOS FEDERACINĖS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ, PRANCŪZIJOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ, LIUKSEMBURGO HERCOGYSTĖS VYRIAUSYBĖ, NYDERLANDŲ KARALYSTĖS VYRIAUSYBĖ, ŠVEICARIJOS KONFEDERACIJOS VYRIAUSYBĖ IR EUROPOS EKONOMINĖ BENDRIJA, remdamosi 1963 m. balandžio 29 d. Susitarimu dėl Reino upės apsaugos nuo taršos tarptautinės komisijos ir 1976 m. gruodžio 3 d. jos Papildomuoju Susitarimu, manydamos, kad Reino upės vandenų cheminė tarša kelia pavojų upės gyvūnijai ir augalijai ir daro neigiamą poveikį jūros vandenims, suvokdamos, kokia grėsmė gali iškilti naudojant Reino upės vandenis kai kurioms reikmėms, norėdamos pagerinti Reino upės vandenų kokybę naudojant juos šioms reikmėms, manydamos, kad Reino upė naudojama ir kitiems tikslams, t. y. navigacijai ir kaip nuotekų surinkimo aplinka, įsitikinusios, kad tarptautiniai veiksmai, kuriais siekiama apsaugoti Reino upės vandenis nuo cheminės taršos, turi būti vertinami atsižvelgiant į kitas pastangas apsaugoti Reino upės vandenis, ypač pastangas, kuriomis siekiama sudaryti konvencijas prieš taršą chloru ir prieš terminę taršą, ir kad šie veiksmai – tai palaipsniui taikomos ir suderintos priemonės, skirtos apsaugoti gėluosius ir jūrų vandenis nuo taršos, atsižvelgdamos į veiksmus, kurių ėmėsi Europos ekonominė bendrija vandenims apsaugoti, ypač pagal 1976 m. gegužės 4 d. Tarybos direktyvą dėl tam tikrų į Bendrijos vandenis išleidžiamų pavojingų medžiagų sukeltos taršos, remdamosi ministerijų konferencijų apie Reino upės apsaugą nuo taršos, kurios vyko 1972 m. spalio 25 ir 26 dienomis Hagoje, 1973 m. gruodžio 4 ir 5 dienomis Bonoje ir 1976 m. balandžio 1 d. Paryžiuje, rezultatais, SUSITARĖ 1 straipsnis 1. Susitariančiosios Šalys, siekdamos gerinti Reino upės vandenų kokybę, imasi pagal toliau pateikiamas nuostatas atitinkamų priemonių, kurios:

  1. a)nutrauktų Reino upės baseino paviršinių vandenų taršą pavojingomis medžiagomis, priklausančiomis I priede išvardytoms medžiagų kategorijoms ir grupėms (toliau – I priedo medžiagos). Šalys siekia palaipsniui nutraukti šių medžiagų išliejimą, atsižvelgdamos į ekspertų atliktų kiekvienos medžiagos tyrimų rezultatus ir į turimas technines priemones;
  2. b)sumažintų Reino upės vandenų taršą pavojingomis medžiagomis, priklausančiomis II priede išvardytoms medžiagų kategorijoms ir grupėms (toliau – II priedo medžiagos). 2. 1 straipsnio dalyje numatytų priemonių imamasi pagal aplinkybes atsižvelgiant į tai, kad Reino upės vandenys naudojami šiems tikslams:
  3. a)žmonėms vartoti skirto geriamo vandens ruošimui;
  4. b)naminių ir laukinių gyvūnų vartojimui;
  5. c)laukinių gyvūnų ir augalų rūšių išsaugojimui bei puoselėjimui ir vandens gebėjimo apsivalyti išsaugojimui;
  6. d)žvejybai;
  7. e)poilsiui, atsižvelgiant į higienos ir estetikos reikalavimus;
  8. f)tiesioginiam ar netiesioginiam gėlojo vandens tiekimui žemės ūkio paskirties žemei;
  9. g)vandens ruošimui pramoniniam vartojimui; ir būtinybei saugoti tinkamą jūros vandenų kokybę. 3. Šios konvencijos nuostatos – tik pirmasis žingsnis siekiant 1 straipsnio dalyje numatyto tikslo. 4. Konvencijos A priede patikslinama, ką pagal šią Konvenciją Susitariančiosios Šalys laiko Reino upe. 2 straipsnis 1. Vyriausybės, šios Konvencijos Šalys, paveda pagal III priedo 1 dalies nuostatas inventorizuoti vidiniam naudojimui šalies nuotekas, išleidžiamas į Reino upės baseino paviršinius vandenis, kuriose gali būti I priedo medžiagų, kurioms taikomos teršalų išleidimo normos. 2. Vadovaudamosi III priedo 2 dalies nuostatomis, Vyriausybės perduoda Reino apsaugos nuo taršos tarptautinei komisijai (toliau – Tarptautinė komisija) inventorizavimo, kuris atnaujinamas reguliariai, bent kas treji metai, duomenis. 3. Prireikus 6 straipsnio 3 dalyje numatytuose Tarptautinės komisijos pasiūlymuose gali būti pateikiamas įvairių II priedo medžiagų aprašas. 3 straipsnis 1. Išleisti bet kokioms nuotekoms į Reino upės baseino paviršinius vandenis reikalingas išankstinis atitinkamos Vyriausybės kompetentingos institucijos leidimas, kai nuotekose gali būti kurios nors I priedo medžiagos. 2. Leidime šių medžiagų nuotekoms išleisti į Reino upės baseino paviršinius vandenis ir, kai tai būtina taikant šią Konvenciją, šių medžiagų nuotekoms išleisti į nuotakynus yra nustatomos teršalų išleidimo normos, kurios negali viršyti 5 straipsnyje numatytų ribinių verčių. 3. Kai jau atliekami šių medžiagų išleidimai, leidime nustatomas terminas, per kurį turi būti įvykdytos jame numatytos sąlygas. Šis terminas negali būti ilgesnis nei 5 straipsnio 3 dalyje numatyti galutiniai terminai. 4. Leidimas išduodamas tik tam tikram laikotarpiui. Jis gali būti pratęsiamas atsižvelgiant į 5 straipsnyje nustatytų ribinių verčių pakeitimus. 4 straipsnis 1. Pagal 3 straipsnį išduodamuose leidimuose nustatytas teršalų išleidimo normas apibrėžia:
  10. a)didžiausia leidžiama kurios nors medžiagos koncentracija nuotekose. Atskiedimo atveju 5 straipsnio 2 dalies a punkte numatyta ribinė vertė turi būti padalijama iš atskiedimo koeficiento;
  11. b)didžiausias leidžiamas kurios nors medžiagos kiekis nuotekose per tam tikrą vieną ar kelis laikotarpius. Prireikus šis kiekis gali būti išreiškiamas ir teršalo svorio vienetu vienam teršiančiai veiklai būdingo elemento vienetui (pavyzdžiui, svorio vienetu vienam žaliavos vienetui arba vienam produkcijos vienetui). 2. Jei teršiančias medžiagas išleidžiantis subjektas pareiškia, kad jis negali laikytis numatytų teršalų išleidimo normų, arba jei atitinkamos Vyriausybės kompetentinga institucija nustato, kad jis negali to padaryti, leidimas neišduodamas. 3. Jei nesilaikoma teršalų išleidimo normų, atitinkamos Vyriausybės kompetentinga institucija imasi visų reikalingų priemonių, kad būtų įvykdytos leidime nustatytos sąlygos ir, jei būtina, kad būtų uždrausta išleisti teršalus su nuotekomis. 5 straipsnis 1. Tarptautinė komisija siūlo 3 straipsnio 2 dalyje numatytas ribines vertes ir, jei būtina, siūlo jas taikyti teršalams, išleidžiamiems į nuotakynus. Šios ribinės vertės nustatomos pagal 14 straipsnyje numatytą tvarką. Jas priėmus, jos įrašomos į IV priedą. 2. Šias ribines vertes apibrėžia:
  12. a)didžiausia leidžiama kurios nors medžiagos koncentracija nuotekose ir, prireikus,
  13. b)didžiausias leidžiamas kurios nors medžiagos kiekis, išreikštas teršalo svorio vienetu vienam teršiančiai veiklai būdingo elemento vienetui (pavyzdžiui, svorio vienetu vienam žaliavos vienetui arba vienam produkcijos vienetui). Prireikus, pramoninėms nuotekoms taikomos ribinės vertės yra nustatomos sektoriui ir produkto tipui. I priedo medžiagoms taikomos ribinės vertės nustatomos remiantis ypač: - toksiškumu, - patvarumu, - bioakumuliacija, atsižvelgiant į geriausias turimas technines priemones. 3. Tarptautinė komisija siūlo Susitariančiosioms Šalims 3 straipsnio 3 dalyje numatytus galutinius terminus, atsižvelgdama į atitinkamų pramonės sektorių ypatybes ir, prireikus, į produkto tipus. Šie galutiniai terminai nustatomi 14 straipsnyje numatyta tvarka. 4. Tarptautinė komisija naudojasi tarptautinėse matavimo vietose gautais rezultatais, kad įvertintų, kiek pasikeitė I priedo medžiagų kiekis Reino upės vandenyse pritaikius pirmiau minėtas nuostatas. 5. Prireikus Tarptautinė komisija gali dėl Reino upės vandenų kokybės pasiūlyti kitas priemones, skirtas Reino upės vandenų taršai mažinti, atsižvelgdama į atitinkamos medžiagos toksiškumą, patvarumą ir bioakumuliaciją. Šie pasiūlymai priimami remiantis 14 straipsnyje numatyta tvarka. 6 straipsnis 1. Bet kurios II priedo medžiagos išleidimą, kuris gali sugadinti Reino upės vandenų kokybę, nacionalinės institucijos privalo reglamentuoti, kad griežtai jį apribotų. 2. Vyriausybės, šios Konvencijos Šalys, stengiasi per dvejus metus nuo šios Konvencijos įsigaliojimo parengti nacionalines Reino upės vandenų taršos II priedo medžiagomis mažinimo programas, kurioms įgyvendinti jos taiko šio straipsnio 1, 4, 5, 6 ir 7 dalyse numatytas priemones. 3. Susitariančiosios Šalys susitaria Tarptautinėje komisijoje iš anksto parengti šias nacionalines programas. Šiuo tikslu Tarptautinė komisija reguliariai lygina nacionalinių programų projektus, siekdama užtikrinti šių projektų tikslų ir priemonių atitiktį, ir pateikia pasiūlymus, kaip pasiekti bendrų Reino upės vandenų taršos mažinimo tikslų. Šie pasiūlymai priimami šios Konvencijos 14 straipsnyje numatyta tvarka. Dėl nacionalinių programų projektų lyginimo negali būti atidedamas Reino upės vandenų taršos mažinimui skirtų priemonių įgyvendinimas nacionaliniu ar regioniniu lygiu. 4. Išleisti bet kokioms nuotekoms reikalingas išankstinis atitinkamos Vyriausybės kompetentingos institucijos išduotas leidimas, nustatantis teršalų išleidimo normas, kai nuotekose gali būti kurios nors II priedo medžiagos. Šios normos nustatomos atsižvelgiant į 5 straipsnio dalyje numatytus siektinus kokybės standartus. 5. 2 straipsnio dalyje numatytose programose nurodomi Reino upės vandenų siektini kokybės standartai. 6. Programose gali būti numatomos ir specialiosios nuostatos dėl medžiagų ar medžiagų grupių ir produkto sudėties bei naudojimo; jose atsižvelgiama į paskutinę ekonomiškai įgyvendintiną techninę pažangą. 7. Programose nustatomi jų įgyvendinimo terminai. 8. Programos ir glausti jų taikymo rezultatai perduodami Tarptautinei komisijai. 7 straipsnis 1. Susitariančiosios Šalys imasi visų įstatymuose ir kituose teisės aktuose numatytų priemonių, garantuojančių, kad I ir II priedų medžiagų deponavimas nesukeltų pavojaus užteršti Reino upės vandenis. 2. Prireikus Tarptautinė komisija siūlo Susitariančiosioms Šalims atitinkamas priemones dėl požeminių vandenų apsaugos, kad Reino upės vandenys nebūtų teršiami I ir II priedų medžiagomis. 8 straipsnis 1. Susitariančiosios Šalys siekia, kad teršalų išliejimas būtų kontroliuojamas taikant šią Konvenciją. 2. Jos kiekvienais metais praneša Tarptautinei komisijai apie įgytą patirtį. 9 straipsnis Priemonės, kurių imamasi remiantis šia Konvencija, niekada negali nei tiesiogiai, nei netiesiogiai padidinti Reino upės vandenų taršos. 10 straipsnis 1. Siekdama kontroliuoti I ir II priedų medžiagų kiekį, esantį Reino upės vandenyse, kiekviena atitinkama Vyriausybė pasirūpina, kad numatytose Reino upės matavimo stotyse būtų įrengti ir veiktų matavimo prietaisai ir sistemos, skirti minėtų medžiagų koncentracijai nustatyti. 2. Kiekviena atitinkama Vyriausybė reguliariai, bent vieną kartą per metus, praneša Tarptautinei komisijai apie šios kontrolės rezultatus. 3. Tarptautinė komisija parengia metinį pranešimą, kuriame glaustai pateikia kontrolės rezultatus ir atskleidžia Reino upės vandenų kokybės raidą. 11 straipsnis Kai kuri nors Vyriausybė, šios Konvencijos Šalis, nustato, kad Reino upės vandenyse staiga ir smarkiai padidėjo I ir II priedų medžiagų kiekis, arba sužino apie avariją, kurios pasekmės gali kelti didelį pavojų šių vandenų kokybei, ji pagal Tarptautinės komisijos parengtą procedūrą apie tai nedelsdama praneša Tarptautinei komisijai ir atitinkamoms Susitariančiosioms Šalims. 12 straipsnis 1. Susitariančiosios Šalys reguliai praneša Tarptautinei komisijai apie įgytą patirtį taikant šią Konvenciją. 2. Prireikus Tarptautinė komisija pateikia rekomendacijas, kurios palaipsniui padėtų geriau taikyti šią Konvenciją. 13 straipsnis Tarptautinė komisija rengia rekomendacijas dėl lyginamųjų rezultatų gavimo taikant atitinkamus matavimo ir analizės metodus. 14 straipsnis 1. I-IV priedai, kurie yra neatskiriamos šios Konvencijos dalys, gali būti keičiami ir papildomi, kad jie atitiktų mokslo ir technikos raidą arba kad kova su Reino upės vandenų chemine tarša taptų veiksmingesnė. 2. Šiuo tikslu Tarptautinė komisija siūlo, jos manymu, reikalingus pakeitimus ar papildymus. 3. Pakeisti ar papildyti tekstai įsigalioja, Susitariančiosioms Šalims juos vienbalsiai priėmus. 15 straipsnis Jei nėra kitokio Susitariančiųjų Šalių susitarimo, dėl bet kokio ginčo tarp Susitariančiųjų Šalių dėl šios Konvencijos aiškinimo ar taikymo, kuris nebuvo išspręstas derybomis, pateikiamas vienos Šalies prašymas arbitražo teismui pagal B priedo, kuris yra neatskiriama šios Konvencijos dalis, nuostatas. 16 straipsnis Taikydamos šią Konvenciją, Europos ekonominė bendrija ir jos valstybės narės veikia jų kompetencijai priklausančiose srityse. 17 straipsnis 1. Kiekviena Konvenciją pasirašiusi Šalis praneša Šveicarijos Konfederacijos Vyriausybei apie tai, kad įvykdė procedūras, būtinas šiai Konvencija įsigalioti. 2. Atsižvelgiant į kiekvienos Šalies pranešimą apie tai, kad baigtos procedūros, būtinos Susitarimo dėl Reino upės apsaugos nuo taršos tarptautinės komisijos Papildomajam Susitarimui įsigalioti, ši Konvencija įsigalioja antro mėnesio pirmą dieną po to, kai gaunamas pirmesnėje straipsnio dalyje numatytas paskutinis pranešimas. 18 straipsnis Praėjus trejiems metams nuo šios Konvencijos įsigaliojimo, kiekviena Susitariančioji Šalis ją gali bet kada denonsuoti, pateikdama pareiškimą Šveicarijos Konfederacijos Vyriausybei. Denonsavimas įsigalioja ją denonsuojančiai Šaliai, praėjus šešiems mėnesiams po to, kai Šveicarijos Konfederacijos Vyriausybė gauna šį pareiškimą. 19 straipsnis Šveicarijos Konfederacijos Vyriausybė praneša Susitariančiosioms Šalims visų 14, 17 ir 18 straipsniuose numatytų pranešimų ar pareiškimų gavimo datą. 20 straipsnis 1. Jei viena to Susitarimo Šalis denonsuoja 1963 m. balandžio 29 d. Susitarimą dėl Reino upės apsaugos nuo taršos tarptautinės komisijos, Susitariančiosios Šalys nedelsdamos rengia konsultacijas dėl nuostatų, užtikrinančių darbų, kuriuos pagal šią Konvenciją privalo atlikti Tarptautinė komisija, atlikimo tęstinumą. 2. Jei nesusitariama per šešis mėnesius nuo konsultacijų pradžios, kiekviena Susitariančioji Šalis gali bet kada denonsuoti šią Konvenciją pagal 18 straipsnį, nelaukdama, kol praeis treji metai. 21 straipsnis Ši Konvencija, priimta vienu originaliu egzemplioriumi vokiečių, prancūzų ir olandų kalbomis, kurios visi trys tekstai yra autentiški, deponuojama Šveicarijos Konfederacijos Vyriausybės, kuri kiekvienai Susitariančiajai Šaliai atsiųs šios Konvencijos patvirtintą kopiją, archyvuose. Priimta 1976 m. gruodžio 3 d. Bonoje. Vokietijos Federacinės Respublikos Vyriausybės vardu: Prancūzijos Respublikos Vyriausybės vardu: Liuksemburgo Hercogystės Vyriausybės vardu: Nyderlandų Karalystės Vyriausybės vardu: Šveicarijos Konfederacijos Vyriausybės vardu: Europos ekonominės bendrijos vardu: A PRIEDAS Pagal šią Konvenciją Reino upė išteka iš Vidinio ežero ir apima šakas iki pajūrio linijos, įskaitant ir Eiselio šaką iki Kampeno miesto, kuriomis jo vandenys laisvai teka į Šiaurės jūrą. Kai rengiamos Konvencijos 6 straipsnyje numatytos nacionalinės programos, numatant jose siektinus kokybės standartus ir programų koordinavimą, kurį vykdys Tarptautinė komisija, kiekvienu konkrečiu atveju bus atsižvelgiama į upės gėlųjų vandenų ir sūriųjų vandenų skirtumą. B PRIEDAS ARBITRAŽAS 1. Jei ginčo Šalys nėra susitarusios kitaip, arbitražo procedūra vyksta pagal šio priedo nuostatas. 2. Arbitražo teismą sudaro trys nariai. Kiekviena ginčo Šalis skiria vieną arbitrą. Paskirti du arbitrai bendru sutarimu paskiria trečiąjį arbitrą, kuris atlieka teismo pirmininko funkcijas. Jei per du mėnesius nuo antrojo arbitro paskyrimo teismo pirmininkas nepaskiriamas, Europos žmogaus teisių teismo pirmininkas suteikia stropesnės Šalies prašymu naują dviejų mėnesių terminą jo paskyrimui. 3. Jei per du mėnesius nuo Konvencijos 15 straipsnyje numatyto prašymo gavimo dienos viena ginčo Šalis nepaskiria savo teismo nario, kita Šalis gali kreiptis į Europos žmogaus teisių teismo pirmininką, kuris per du mėnesius paskiria arbitražo teismo pirmininką. Nuo pat savo paskyrimo arbitražo teismo pirmininkas prašo, kad arbitro nepaskyrusi Šalis tai padarytų per du mėnesius. Pasibaigus šiam laikotarpiui jis kreipiasi į Europos žmogaus teisių teismo pirmininką, kuris per du mėnesius paskiria šį arbitrą. 4. Jei pirmesnėse dalyse minėtais atvejais Europos žmogaus teisių teismo pirmininkui iškyla kliūčių arba jis yra vienos ginčo Šalies pilietis, arbitražo teismo pirmininką arba arbitrą skiria Europos žmogaus teisių teismo vicepirmininkas arba šio Teismo seniausias narys, kuriam neiškyla kliūčių ir kuris nėra nė vienos ginčo Šalies pilietis. 5. Pirmiau išdėstytos nuostatos taikomos kiekvienu konkrečiu atveju siekiant užpildyti laisvas vietas. 6. Arbitražo teismas priima sprendimus, vadovaudamasis tarptautinės teisės normomis ir ypač šios Konvencijos nuostatomis. 7. Arbitražo teismo sprendimai tiek teisės, tiek fakto klausimais priimami jo narių balsų dauguma, o Šalių skiriamo vieno teismo nario nedalyvavimas arba susilaikymas netrukdo teismui nagrinėti ginčą. Balsams pasidalijus po lygiai, sprendimą lemia pirmininko balsas. Teismo sprendimai Šalims yra privalomi. Jos padengia jų paskirto arbitro išlaidas ir lygiomis dalimis – kitas išlaidas. Kitais klausimais pats arbitražo teismas apmoka procedūros išlaidas. 8. Iškilus ginčui tarp dviejų Susitariančiųjų Šalių, iš kurių tik viena yra Europos ekonominės bendrijos valstybė narė ir kartu Susitariančioji Šalis, kita Šalis pateikia prašymą šiai valstybei narei ir Bendrijai, kurios per du mėnesius nuo šio prašymo gavimo bendrai jai praneša, ar ginčo šalis yra valstybė narė, Bendrija arba valstybė narė kartu su Bendrija. Jei per minėtą terminą apie tai nepranešama, valstybė narė ir Bendrija yra laikomos viena ir ta pačia ginčo Šalimi pagal šios Konvencijos nuostatas. Ta pati taisyklė taikoma ir tada, kai valstybė narė kartu su Bendrija pasiskelbia ginčo Šalimi. I PRIEDAS Medžiagų kategorijos ir grupės I priede pateikiamos tam tikros medžiagos, priklausančios medžiagų kategorijoms ir grupėms, parinktoms pagal jų toksiškumą, patvarumą ir bioakumuliaciją, išskyrus medžiagas, kurios yra biologiškai nekenksmingos arba kurios greitai pavirsta biologiškai nekenksmingomis medžiagomis: 1. organiniai halogenų junginiai ir medžiagos, kurios vandens aplinkoje gali sudaryti tokius junginius, 2. organiniai fosforo junginiai, 3. organiniai alavo junginiai, 4. medžiagos, jeigu buvo įrodyta, kad vandens aplinkoje arba dėl vandens aplinkos poveikio jos turi kancerogeninių savybių([1]), 5. gyvsidabris ir jo junginiai, 6. kadmis ir jo junginiai, 7. patvarūs naftos produktai ir patvarūs naftiniai angliavandeniliai. II PRIEDAS Medžiagų kategorijos ir grupės II priede pateikiamos: - medžiagos, priklausančios I sąrašo medžiagų kategorijoms ir grupėms, kurioms nenustatomos šios Konvencijos 5 straipsnyje numatytos ribinės vertės, - tam tikros medžiagos ir medžiagų kategorijos, priklausančios toliau išvardijamoms medžiagų kategorijoms ir grupėms, darančios vandens aplinkai žalingą poveikį, kurį vis dėlto galima apriboti tam tikra teritorija ir kuris priklauso nuo priimančio vandens telkinio savybių ir vietos. Antroje įtraukoje nurodytos medžiagų kategorijos ir grupės 1. Šie metaloidai ir metalai, taip pat jų junginiai: 1. cinkas 6. selenas 11. alavas 16. vanadis 2. varis 7. arsenikas 12. baris 17. kobaltas 3. nikelis 8. stibis 13. berilis 18. talis 4. chromas 9. molibdenas 14. boras 19. telūras 5. švinas 10. titanas 15. uranas 20. sidabras 2. Biocidai ir jų dariniai, nepatenkantys į I priedą. 3. Medžiagos, žalingai veikiančios iš vandens aplinkos gaunamų žmogaus vartojimui skirtų produktų skonį ir (arba) kvapą, ir junginiai, kurie gali vandenyje sudaryti tokias medžiagas. 4. Toksiški ar patvarūs organiniai silicio junginiai ir medžiagos, kurios gali sudaryti tokius junginius vandenyje, išskyrus junginius, kurie yra biologiškai nekenksmingi arba kurie vandenyje greitai virsta nekenksmingomis medžiagomis. 5. Neorganiniai fosforo junginiai ir elementinis fosforas. 6. Nepatvarūs naftos produktai ir nepatvarūs naftiniai angliavandeniliai. 7. Cianidai, fluoridai. 8. Medžiagos, neigiamai veikiančios deguonies pusiausvyrą, t. y.: amoniakas, nitritai. III PRIEDAS 1. Šios Konvencijos 2 straipsnio 1 dalyje numatytas nacionalinis inventorizavimas yra susijęs su teršalų išleidėjais, išleidimo vietomis, išleidžiamosiomis medžiagomis, suklasifikuotomis pagal jų pobūdį, ir šių medžiagų kiekiu. 2. Šios Konvencijos 2 straipsnio 2 dalyje numatyti inventorizavimo duomenys – tai duomenys apie įvairių I priedo medžiagų, išleidžiamų į Reino upės baseino vandenis tarp Tarptautinės komisijos pasiūlytų ir visų Susitariančiųjų Šalių priimtų matavimo vietų, atitinkamus bendrus kiekius. IV PRIEDAS Ribinės vertės (5 straipsnis) Medžiaga arba medžiagų grupė Kilmė Ribinė vertė, išreikšta didžiausia medžiagos koncentracija Ribinė vertė, išreikšta didžiausiu medžiagos kiekiu Galutinis terminas, skirtas šiuo metu vykdomiems teršalų išleidimams Pastabos 1963 m. balandžio 29 d. Berne pasirašyto Susitarimo dėl Reino upės apsaugos nuo taršos tarptautinės komisijos PAPILDOMASIS SUSITARIMAS VOKIETIJOS FEDERACINĖS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ, PRANCŪZIJOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ, LIUKSEMBURGO HERCOGYSTĖS VYRIAUSYBĖ, NYDERLANDŲ KARALYSTĖS VYRIAUSYBĖ, ŠVEICARIJOS KONFEDERACIJOS VYRIAUSYBĖ IR EUROPOS EKONOMINĖ BENDRIJA, remdamosi 1963 m. balandžio 29 d. Berne pasirašytu Susitarimu dėl Reino upės apsaugos nuo taršos tarptautinės komisijos ir prie jos pridedamu parašų protokolu, remdamosi Konvencija dėl Reino upės apsaugos nuo cheminės taršos, manydamos, jog būtina, kad Europos ekonominė bendrija dėl savo kompetencijos taptų 1963 m. balandžio 29 d. Berne pasirašyto Susitarimo Susitariančiąja Šalimi, SUSITARĖ: 1 straipsnis Nuo šio Papildomojo Susitarimo įsigaliojimo dienos Europos ekonominė bendrija tampa 1963 m. balandžio 29 d. Berne pasirašyto Susitarimo dėl Reino upės apsaugos nuo taršos tarptautinės komisijos ir prie jo pridedamo parašų protokolo (toliau – Susitarimas) Šalimi. 2 straipsnis Susitarimas keičiamas taip:
  14. a)žodžių junginys „Susitarimą pasirašiusios Vyriausybės“ keičiamas junginiu „Susitariančiosios Šalys“,
  15. b)4 straipsnio 1 dalis keičiama šia dalimi: „1. Komisija nustato delegacijų pirmininkavimo jai būdus, kuriuos įtraukia į savo vidaus reglamentą; komisijai pirmininkaujanti delegacija skiria komisijos pirmininku vieną savo narių“.
  16. c)Į 6 straipsnį po 1 dalies įrašoma ši dalis: „2. Jos kompetencijai priklausančiose srityse Europos ekonominė bendrija įgyvendina balsavimo teisę, turėdama tiek balsų, kiek jos valstybių narių yra Susitarimo Susitariančiosios Šalys. Europos ekonominė bendrija nesinaudoja balsavimo teise tada, kai jos valstybės narės įgyvendina savo balsavimo teisę, ir atvirkščiai“. 6 straipsnio 2 dalis tampa 6 straipsnio 3 dalimi. 6 straipsnio 3 dalis tampa 6 straipsnio 4 dalimi. „Tačiau ši nuostata netaikoma Europos ekonominės bendrijos delegacijai “.
  17. d)12 straipsnio 2 dalis keičiama šia dalimi: „2. Kitos išlaidos, susijusios su komisijos veikla, tarp Susitariančiųjų Šalių paskirstomos taip: Vokietijos Federacinė Respublika 24,5 % Prancūzijos Respublika 24,5 % Liuksemburgo Hercogystė 1,5 % Nyderlandų Karalystė 24,5 % Europos ekonominė bendrija 13 % Šveicarijos Konfederacija 12 % Iš viso 100 % Kai kuriais atvejais komisija gali ir kitaip paskirstyti išlaidas “. 3 straipsnis 1. Papildomojo Susitarimo įsigaliojimo momentu komisijai pirmininkaujanti delegacija ir toliau pirmininkauja jai, kol baigiasi jos trejų metų kadencija. 2. Baigiantis pirmesnėje dalyje minėtai kadencijai, tolesnio delegacijų pirmininkavimo komisijai būdus nustato komisija, atsižvelgdama į savo naująją sudėtį. 4 straipsnis 1. Kiekviena Šalis, pasirašiusi Susitarimą, praneša Šveicarijos Konfederacijos Vyriausybei apie tai, kad įvykdytos procedūros, būtinos šiam Papildomajam Susitarimui įsigalioti. 2. Šveicarijos Konfederacijos Vyriausybė praneša Susitariančiosioms Šalims jų pranešimo gavimo datą. Šis Papildomasis Susitarimas įsigalioja tuo pačiu metu, kaip ir Konvencija dėl Reino upės apsaugos nuo cheminės taršos. 5 straipsnis Šis Papildomasis Susitarimas, sudarytas vienu originaliu egzemplioriumi vokiečių, prancūzų ir olandų kalbomis, kurio visi trys tekstai yra autentiški, deponuojamas Šveicarijos Konfederacijos Vyriausybės, kuri kiekvienai Susitariančiajai Šaliai atsiųs šio Papildomojo Susitarimo patvirtintą kopiją, archyvuose. Pasirašytas 1976 m. gruodžio 3 d. Bonoje. Vokietijos Federacinės Respublikos Vyriausybės vardu: Prancūzijos Respublikos Vyriausybės vardu: Liuksemburgo Hercogystės Vyriausybės vardu: Nyderlandų Karalystės Vyriausybės vardu: Šveicarijos Konfederacijos Vyriausybės vardu: Europos ekonominės bendrijos vardu: ([1]) Jei kai kurios II priede nurodytos medžiagos turi kancerogeninių savybių, jos įtraukiamos į šio priedo 4 punktą.

🔗 Į oficialų šaltinį

DI paaiškinimas pagal oficialų įstatymo tekstą. Orientacinis, nepakeičia teisinės konsultacijos.