NUTARIMAS DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS CIVILINIO PROCESO KODEKSO 663 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XP-168(2) 2005 m. spalio 28 d. Nr. 1157 Vi

(2)2005 m. spalio 28 d. Nr. 1157 Vilnius Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto (Žin., 1994, Nr. 15-249; 1999, Nr. 5-97; 2000, Nr. 86-2617; 2004, Nr. 165-6025) 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2005 m. rugsėjo 2 d. sprendimo Nr. 423 2 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria: Nepritarti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 663 straipsnio pakeitimo įstatymo projektui Nr. XP-168

(2)(toliau vadinama – Įstatymo projektas) dėl šių priežasčių:

1. Siūlomo pakeitimo esmė – labiau nei galiojančiame Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (Žin., 2002, Nr. 36-1340) apriboti galimybę priverstine tvarka išieškoti iš skolininkui priklausančio būsto, kuriame jis gyvena. Vadovaujantis galiojančio Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 663 straipsnio 3 dalimi, priverstine tvarka išieškoti iš skolininkui priklausančio būsto, kuriame jis gyvena, galima tik tada, kai išieškoma suma viršija tris tūkstančius litų. Įstatymo projektu siekiama minimalią iš skolininkui priklausančio būsto, kuriame jis gyvena, išieškotiną sumą nuo trijų tūkstančių litų padidinti iki septynių tūkstančių litų. Tokiu pakeitimu esamas teisinis reguliavimas nėra keičiamas iš esmės. Pagal iki 2003 m. sausio 1 d. galiojusį Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksą galimybė išieškoti iš skolininkui priklausančio būsto, kuriame jis gyvena, nepriklausė nuo išieškomos sumos dydžio. Draudimas priverstine tvarka išieškoti iš skolininkui priklausančio būsto, kuriame jis gyvena, jeigu išieškoma suma neviršija trijų tūkstančių litų, buvo numatyta naujajame Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse, siekiant apginti skolininko interesus, tačiau nemokiems skolininkams būsto praradimo problema išlieka aktuali, todėl abejotina, ar pasirinktas tinkamiausias ir efektyviausias būsto praradimo problemos sprendimo modelis. Priėmus Įstatymo projektą, galimybė išieškoti iš nemokių skolininkų būsto, kuriame jie gyvena, išliktų, tačiau būtų išieškoma vėliau ir dėl to didesnė suma. Be to, tikėtina, kad padidinus minimalią iš skolininko būsto, kuriame jis gyvena, išieškotiną sumą dėl aiškinamajame rašte nurodytų priežasčių (infliacijos, didėjančių komunalinių paslaugų kainų) po kurio laiko vėl kils klausimas, ar nustatyta minimali suma yra tinkama, ar ji ne per maža.
2. Įstatymo projektas nesprendžia esminės problemos – skolininkų nemokumo. Tikėtina, kad jį priėmus būtų pasiektas numatytas tikslas – sumažinti piliečių, kurie laikinai turi kreditorinių įsiskolinimų, būsto praradimo atvejus, tačiau neigiamus padarinius patirtų kita, socialiai dar labiau pažeidžiama skolininkų grupė – nuolat arba ilgą laiką nemokūs asmenys. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (Žin., 2000, Nr. 74-2262) 6.37 straipsnio 2 dalį skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nesant galimybės įvykdyti teismo sprendimą, iš skolininko išieškotina suma nuolat didėtų, kol pasiektų Įstatymo projektu padidintą minimalią iš skolininko būsto, kuriame jis gyvena, išieškotiną sumą. Todėl iš būsto, kuriame gyvena nuolat ar ilgą laiką nemokus skolininkas, vis tiek būtų išieškoma, tačiau vėliau ir dėl to susidarytų didesnė suma. Taigi sumažėtų pardavus skolininko būstą skolininkui liekanti būsto pardavimo kainos dalis, o tai sumažintų nemokaus ir dėl priverstinio teismo sprendimo vykdymo praradusio būstą skolininko galimybes įsigyti ar išsinuomoti kitą būstą. Dėl šios priežasties siūloma skolininkų nemokumo problemas spręsti kompleksinėmis priemonėmis, apimančiomis ir socialinės paramos sistemą, nedarbo mažinimo bei kitas priemones, leidžiančias nemokiam skolininkui atgauti mokumą ir integruotis į visuomenę.
3. Vykdymo procesas neturi paneigti visuotinai pripažįstamų konstitucinių teisių ir civilinio proceso principų. Interesų balanso principas reiškia, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas vykdymo procesą, turi siekti proceso šalių interesų balanso: numatydamas teisines prielaidas ginti vienos šalies teises, jis yra varžomas pareigos nepaneigti kitos šalies teisių, jų įgyvendinimo galimybės. Siekiant ginti skolininkų interesus, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse yra numatytos teisinės galimybės atsižvelgti į nevengiančio vykdyti teismo sprendimą skolininko laikiną nemokumą. Siekdamas socialiai reikšmingų tikslų – užtikrinti socialinį teisingumą ir laikinai nemokaus skolininko interesus, jeigu byloje, pavyzdžiui, yra duomenų, kad skolininko turtinė padėtis yra labai sunki, tačiau ateityje turėtų pagerėti, teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalimi, turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo vykdymą atidėti ar išdėstyti dalimis, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Teisinės galimybės atsižvelgti į laikinai nemokaus skolininko interesus numatytos ir vykdymo procese. Vykdymo proceso metu išieškotojas ir skolininkas turi teisę sudaryti taikos sutartį (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 595 straipsnio 1 dalis). Taikos sutartyje sprendimo vykdymas gali būti atidėtas, išdėstytas dalimis ar numatytos kitokios sprendimo įvykdymo sąlygos. Skolininkas taip pat turi teisę ir nesudarydamas taikos sutarties tartis su kreditorium dėl sprendimo vykdymo laikino atidėjimo, išdėstymo dalimis, ar kitokių sprendimo vykdymo sąlygų. Tokiu atveju, išieškotojas turi teisę raštu kreiptis į priverstinį vykdymą atliekantį antstolį dėl vykdomosios bylos sustabdymo (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 627 straipsnio 1 punktas). Be to, iš skolininkui priklausančio gyvenamojo būsto, kuriame jis gyvena, gali būti išieškoma tik penktąja (paskutine) eile (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 664 straipsnio 5 dalis), o teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 663 straipsnio 4 dalimi, skolininko ar jo šeimos narių prašymu (po to, kai butas ar gyvenamasis namas išieškant sumas, nesumokėtas už sunaudotus energijos išteklius, komunalines ir kitokias paslaugas, yra areštuotas) gali nustatyti, kad nebūtų išieškoma iš būtino šiems asmenims gyventi paskutinio buto, gyvenamojo namo ar jų dalies. Siekiant vykdymo proceso šalių interesų balanso, nemokaus skolininko teisių ir interesų apsauga reguliuotina tik tokia apimtimi, kad nepaneigtų kreditoriaus teisių ir ypač konstitucinės teisės į teisminę gynybą. Valstybė, užtikrindama kreditoriaus konstitucinę teisę į teisminę gynybą, privalo užtikrinti ne tik galimybę kreiptis į nešališką teismą, kad objektyviai būtų išnagrinėtas ginčas, bet ir galimybę teismo priteistą skolą atgauti. MINISTRAS PIRMININKAS ALGIRDAS BRAZAUSKAS TEISINGUMO MINISTRAS GINTAUTAS BUŽINSKAS ______________