← Lietuva

LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS ____________________________________________________________________________________________

LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS _____________________________________________________________________________________________________________________ Seimo narių atskiroji nuomonė dėl Seimo laikinosios komisijos EBSW veiklai ištirti išvadų Dėl atsakymo į klausimą “2.Kaip pasireiškė EBSW veikla indėlių rinkimo ir valstybės turto privatizavimo procese ? “ Komisija neišsamiai ištyrė EBSW veiklą valstybės turto privatizavimo procese: buvo apsiribota tik fragmentišku keleto komisijai liudijusių asmenų parodymų perteikimu, išsamiau aprašytas trijų konkrečių įmonių privatizavimas. Tačiau neatskleistos ypatingos, tik EBSW grupės naudotos privatizavimo schemos, kurios buvo įmanomos tik esant artimiems EBSW vadovų ryšiams su įtakingais valdžios pareigūnais, neatsakytą į klausimą, ar atitinka tikrovę spaudoje skelbta informacija apie EBSW veikėjų ir Kauno organizuotų nusikaltėlių bendradarbiavimą rengiant neformalius privatizavimo aukcionus, EBSW privatizuoti objektai nesusisteminti pagal naudotas privatizavimo schemas, iš esmės neatsakyta į klausimą, kas sąlygojo, jog neretai EBSW, įgijusi tik nedidelę dalį akcijų, objektą imdavo pilnai kontroliuoti. Kad EBSW naudojosi išskirtinėmis privatizavimo schemomis, gerai iliustruoja mūsų pateiktas Baltijos laivų statyklos privatizavimo pavyzdys, atskleidžiantis, kad EBSW sugalvotos ir taikytos valstybės turto privatizavimo schemos buvo sąlygotos ne tik teisės aktų netobulumo, bet ir EBSW vadovų ryšių vyriausybėje( visi teiginiai yra pagrįsti konkrečiais dokumentais ). Baltijos laivų statyklos pri(ch)vatizavimas. Schemos esmė – pasinaudojimas LRV 1992 m. nutarimo Nr. 756 nuostatomis dėl valstybinių įmonių investavimo į kitas įmones tvarkos. Vien tai, kad viena valstybės įmonė investuoja į kitą įmonę nesudaro pagrindo atsirasti privačiam kapitalui, todėl tai, kad Kauno valstybinė ketaus liejykla įsigijo 20 proc. akcijų pagal LRV 1992 m. nutarimą Nr. 756 , atrodo, turėjo nesudaryti sąlygų neteisėtam privatizavimui. Tačiau viskas buvo daroma su teisės aktų pažeidimais:

  1. Kauno valstybinė ketaus liejykla buvo privatizuota (tikriausiai viešo akcijų pasirašymo būdu) ir pagal tuo metu galiojusias taisykles (nustatytas LRV ir Privatizavimo komisijos) turėjo būti perregistruota į akcinę bendrovę per konkretų terminą, nustatytą teisės aktais. Konkretus perregistravimo terminas buvo nustatytas, siekiant, kad ilgai nesitęstų pereinamasis iš valstybinės į privačią įmonę laikotarpis. Kauno valstybinės ketaus liejyklos atveju, pažeidžiant minėtą tvarką įmonės perregistravimas į akcinę bendrovę buvo užtęstas.
  2. Kauno valstybinė ketaus liejykla, iš esmės būdama privataus kapitalo įmone, pasinaudoja LRV 1992 m. nutarimo Nr. 756 nuostatomis dėl valstybinių įmonių investavimo į kitas valstybines įmones tvarkos. Akivaizdu, kad įmonei, kuri pažeidžiant nustatytą tvarką, neperregistruota į akcinę bendrovę, neturėjo būti taikomos minėto nutarimo nuostatos.
  3. LRV 1992 m. nutarimas Nr. 756 nustatė, kad valstybės įmonės kapitalo investavimui į kitas įmones turėjo būti gauti leidimai. Šiuo atveju ir išryškėja įtakingų vyriausybės pareigūnų paramos būtinumas, norint, kad įstatymų „apėjimo“ schemos būtų įgyvendintos iki galo. Šiuo atveju Baltijos laivų statyklos steigėjos - Susisiekimo ministerijos vadovai ir Ministras pirmininkas A. Šleževičius, leisdami šiai įmonei didinti įstatinį kapitalą akcijomis, kurias įsigytų Kauno valstybinė ketaus liejykla, neabejotinai turėjo žinoti, kad pastaroji įmonė jau yra privatizuota (tik dėl aukščiau minėto pažeidimo iki tol naudojosi valstybinės įmonės statusu) ir neturi teisės naudotis LRV 1992 m. nutarimo Nr. 756 nuostatomis. Nepaisant to Susisiekimo ministerija (1993-09-24 raštas Nr.15-2342) ir Vyriausybė (Ministro Pirmininko A. Šleževičiaus 1993-09-06 rezoliucija Nr.21-11010) leidžia privatizuotai įmonei naudotis tik valstybinei įmonei suteiktomis teisėmis dėl kapitalo investavimo ir įsigyti 20 proc. Baltijos laivų statyklos akcijų. Galima pamanyti, kad 20 proc. įmonės akcijų įsigijimas nėra reikšmingas, tačiau tolimesni neabejotinai iš anksto suplanuoti veiksmai, įgalino be privatizavimo procedūrų perimti Baltijos laivų statyklos kontrolinį akcijų paketą. Perregistravus Kauno valstybinę ketaus liejyklą į akcinę bendrovę jos turimos Baltijos laivų statyklos akcijos tampa šios įmonės privataus kapitalo dalimi, o iš akcijų emisijos antkainio (akcijų priedų) susiformavę rezervai vėliau (1994-05-12 Baltijos laivų statyklos direktorių valdybos sprendimu buvo pervesti į akcinį kapitalą, akcijas išduodant įmonės darbuotojams ir akcinei bendrovei „Kauno ketaus liejykla“. Kauno valstybinė ketaus liejykla įsigijo 10 Lt nominalios vertės Baltijos laivų statykla akcijų už emisijos kainą, lygią 100 Lt. Tokiu būdu buvo suformuoti dideli akcinio kapitalo rezervai, kurie vėliau ir nulėmė tai kad Baltijos laivų statykla be įstatymais nustatyto privatizavimo proceso tapo akcine bendrove. Tačiau kodėl taip brangiai buvo sumokėta už akcijas – 10 jų nominalių verčių? Į šią problemą buvo atkreipęs dėmesį Valstybės kontrolės departamentas prieš 7-8 metus tirdamas neteisėtus valstybinio turto privatizavimo atvejus. Jis buvo nurodęs, kad 1992 m. LRV nutarime Nr. 356, kurį vėliau pakeitė nutarimas Nr. 756 buvo nuostata apie tai, kad iš akcijų emisijos antkainio (akcijų priedai) suformuoti rezervai turi būti padalijami proporcingai valstybiniam ir akciniam kapitalui. Nutarime Nr. 756 tokios nuostatos neliko, vadinasi, kuo didesnė akcijų emisijos kaina, tuo labiau padidėdavo privataus kapitalo dalis įmonėje. Kitaip tariant visas akcijų emisijos antkainis (akcijų priedai) sugrįždavo atgal akcijas įsigijusiam asmeniui per kapitalo padidinimą iš sukauptų rezervų, nes šie rezervai neturėjo būti skirstomi proporcingai valstybiniam ir akciniam kapitalui kaip tai numatė LRV 1992 m. nutarimas Nr.
  4. Galima kelti klausimą, ar minėtos schemos projektuotojai nepasirūpino minėtu vyriausybės nutarimų pokyčiu ? Nesileidžiant į diskusijas dėl LRV 1992 m. nutarimo Nr. 756 nuostatų, galima teigti, kad Baltijos laivų statyklos pri(ch)vatizavimas pagal aukščiau išdėstytą schemą nebūtų įmanomas, jeigu:
  5. įmonės steigėjas- Susisiekimo ministerija – būtų laikiusis nustatytos tvarkos ir kontroliavusi, kad per nustatytą laikotarpį privatizuota Kauno valstybinė ketaus liejykla būtų perregistruota į akcinę bendrovę;
  6. įmonės steigėjas Susisiekimo ministerija, žinodama, kad Kauno valstybinė ketaus liejykla jau yra privatizuota ir negali naudotis nutarimu Nr.756 ir, pažodžiui įvykdžiusi Ministro Pirmininko 1993-09-06 rezoliuciją Nr.21-11010, t. y. užtikrinusi, kad akcijas įsigytu tik tos įmonės, kurios tebeturi valstybinių įmonių statusą, prie kurio Kauno valstybinė ketaus liejykla jau neturėjo būti priskiriama;
  7. Ministras pirmininkas A. Šleževičius, turėdamas informaciją apie tai, kas ketina įsigyti Baltijos laivų statyklos akcijų, nebūtų davęs atitinkamo leidimo (Ministro Pirmininko 1993-09-06 rezoliucija Nr.21-11010). Pagal šiame pavyzdyje pateiktą schemą galima padaryti išvadą, kad neteisėtam valstybės turto privatizavimui įtaką turėjo ne tiek teisės aktų netinkamos nuostatos, kiek tai, kad net ir jų nebuvo laikomasi. Tačiau čia pateikiama tik vienos schemos iliustracija, nors jų galėjo būti keletas. Dėl atsakymo į klausimą “3.Kokia buvo koncerno EBSW įtaka bankų sektoriuje” Pažymėtina, kad komisija nesugebėjo išsiaiškinti, kas sąlygojo G. Petriko išrinkimą LVKB tarybos pirmininku, nebuvo tiriama su EBSW susijusių asmenų galimos paramos LDDP Seimo rinkimų kampanijai ir dėl to atsiradusių tam tikrų įsipareigojimų atsilyginti versija. Dėl atsakymų į 5 ir 6 klausimus Atsakymų 1 dalyje Komisija, kritikuodama 1990 m. liepos 30 d. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo Nr. I-425 12 straipsnio 2 dalies 6 punkto nuostatą, suteikiančią teisę bendrovėms skolinti ir skolintis pinigines lėšas už palūkanas bei teigia, kad ši teisės norma sudarė sąlygas tokioms grupuotėms kaip EBSW neteisėtai veiklai, o taip pat Komisija be pagrindo labai plačiai išnagrinėjo minėto įstatymo priėmimo Seime aplinkybes bei sureikšmina kai kurias procedūrines problemas, kurios, tikriausiai buvo būdingos priimant daugelį įstatymų. Pažymėtina, kad:
  8. pateikiant tuometinį Akcinių bendrovių įstatymo projektą jo rengėjai buvo išanalizavę daugiau kaip 10 valstybių akcinių bendrovių įstatymus, tų valstybių akcinių bendrovių veiklos patirtį, teismų patirtį nagrinėjant akcinių bendrovių veiklos pažeidimus ir pan. Be to, įstatymo projekto rengėjai ne kartą bendravo su kitų šalių ekspertais, tarpe kurių buvo žymiausi Vokietijos, JAV ekspertais ilgus metus dirbusiais šioje srityje, o taip pat buvo susitikinėjama su pramonės bei verslo atstovais ir ištisus metus aptarinėjamos pagrindinės įstatymo projekto nuostatos. Įstatymo projektas ne kartą buvo svarstytas tuometinės Vyriausybės darbo grupėse, kuriose dalyvavo ir įvairių sričių mokslininkai, praktikai bei kiti suinteresuoti asmenys. Akcinių bendrovių įstatymo projektas Atkuriamajam Seimui buvo teikiamas nepažeidžiant tuo metu galiojusių procedūrų;
  9. teisinė norma skolintis iš akcininkų ir skolinti pinigus už palūkanas, tačiau nesiverčiant bankine veikla, buvo įtvirtinta visų be išimties 10 nagrinėtų šalių įstatymuose, ji galiojo dešimtmečiais. Teisė skolintis fiksuota ir šiandien su ES įmonių teise suderintame Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo variante (žiūr. Akcinių bendrovių įstatymo 14 straipsnio 5 dalį). Akcinių ir uždarųjų akcinių bendrovių teisė skolinti(bet nesiversti kreditine veikla) galioja ir šiandien, nes tai be Akcinių bendrovių įstatymo 14 straipsnio 1 dalies, leidžia kiti Lietuvos Respublikos įstatymai (Civilinio kodekso 2.75 straipsnis, nėra tokio draudimo ir galiojančiame Finansų įstaigų įstatyme, o kas nėra uždrausta, tas yra privatiems juridiniams asmenims yra leidžiama). Naudojantis šia teise tiek iki 1992 metų rudens, kol vadovavo dešinės pakraipos Vyriausybė, tiek ir vėliau akcinės ar uždarosios akcinės bendrovės skolino bei skolinosi pinigus ir jei jos nesivertė bankine veikla, mūsų žiniomis, vien todėl nei bankrutavo, nei masiškai prarado skolintas lėšas. Teisinė norma leidžianti bendrovėms skolinti ir skolintis pinigus 1990 m. Akcinių bendrovių įstatyme buvo būtina ir todėl, kad TSRS nusavinus taupomojo banko kreditinius išteklius bei prasidėjus infliaciniams procesams įmonėms nepaprastai trūko pinigų įprastinei komercinei veiklai.
  10. Šioje dalyje minimas skolinimosi limito nustatymas (1993 m. liepos 15 d. Lietuvos Respublikos įstatymas Nr. I-226, nustatantis, kad ūkiniai subjektai, užsiimantys komercine-ūkine veikla, gali skolinti fiziniams bei juridiniams asmenims tik nuosavo akcinio kapitalo lėšas) negalėjo išspręsti investicinių akcinių bendrovių veiklos problemos, nes tai tik labai nedidelis apribojimas, kuris nesutrukdė tokioms bendrovėms veikti kaip kredito įstaigoms tuo pažeidžiant ir tuo metu galiojančius teisės aktus. O kredito įstaigų veiklą pagal kitus teisės aktus, visų pirma, privalėjo kontroliuoti Lietuvos bankas, o reaguoti į tokius pažeidimus privalėjo tuometinė prokuratūra, Vyriausybė ir Seimas.
  11. problema yra ne Akcinių bendrovių įstatymo nuostatoje, leidžiančioje skolinti ir skolintis(nesiverčiant bankine veikla), o teisėje investicinėms akcinėms bendrovėms veikti pagal Akcinių bendrovių įstatymą (o ne pagal specialiai tam būtiną priimti investicinių holdingo kompanijų ir investicinių fondų veiklą reglamentuojantį įstatymą). Primename, kad 1992 m. balandyje priimant sprendimą leisti steigti investicines akcines bendroves Vyriausybės lygiu viešai buvo konstatuota, jog suteikiama tik teisė steigti tokio tipo bendroves, o jų veikla bus reglamentuota specialiais teisės aktais. Deja, naujoji Seimo dauguma investicinėms akcinėms bendrovėms pagal jų veiklai netinkamą Akcinių bendrovių įstatymą sąmoningai leido funkcionuoti iki pat 1995 metų pabaigos. Kaip rodo S. Vaitkevičiaus teiginiai Komisijai bei tai patvirtina 1993 m. pradžios Seimo posėdžio stenograma, būtent tuometinis Ekonomikos ministras J. Veselka ir užkirto kelią Vyriausybės Seimui pateiktam teisės akto projektui, leidžiančiam Vyriausybei pačiai reglamentuoti investicinių akcinių bendrovių transformavimą į investicines holdingo kompanijas ir investicinius fondus, bei sudarė prielaidas investicinėms akcinėms bendrovėms veikti pagal jų veiklai netinkamą įstatymą. Nuo 1996 metų, kai buvo priimti specialūs teisės aktai, reglamentuojantys investicinių holdingo kompanijų ir investicinių fondų veiklą, jokių tokio pobūdžio problemų neliko. Reiškia, galioja sena tiesa – kiekvienai specialiai veiklos sričiai privalo būti ir atitinkamas teisės aktas, reglamentuojantis būtent tą veiklos sritį. Joks kitos spendimas, bandant pritaikyti kitą teisės aktą (šiuo atveju Akcinių bendrovių įstatymą) ignoruojant investicinių fondų ir investicinių holdingo kompanijų veiklos ypatumus, būtinus jų veiklos suvaržymus ir kontrolės mechanizmą, negalėjo ir savaime aišku, nedavė teigiamo rezultato. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pinigų skolinimosi faktas nesudaro prielaidų nei įmonės privatizavimui, nei jos nuosavybės struktūros pasikeitimui. Esmę sudaro tai, kokie yra tolimesni pinigus pasiskolinusios įmonės veiksmai, už kuriuos atsako jos vadovas ir kiti valdymo organai. Teisinės pasekmės pradeda atsirasti tuo atveju, kai, pavyzdžiui, pasiskolinti pinigai iššvaistomi ar kitaip netinkamai panaudojami, tačiau už šią veiką yra atsakingi konkretūs asmenys, todėl visiškai pagrįstai galima teigti, kad tuo atveju kai pinigų pasiskolinusi ar juos paskolinusi ir įmonė vėliau sužlugo ne dėl to, kad skolinimąsi numatė įstatymai, bet dėl to, kad šie veiksmai nesiderino su įmonės tolimesnės veiklos perspektyvomis ir už tai yra atsakingi konkretūs asmenys įmonės vadovybėje. 5 dalyje, aprašant, kokios aplinkybės padėjo EBSW koncerno veikėjams išvengti atsakomybės ir aprašant su EBSW susijusias baudžiamąsias bylas, lieka nutylėtas labai svarbus faktas – tai baudžiamosios bylos Vilniaus ekonominėje policijoje iškėlimas Kauno holdingo kompanijai dar 1994 m. gegužės mėn., t.y. daugiau kaip metais anksčiau negu komisijos nagrinėtas baudžiamosios bylos iškėlimas 1995 m. rugpjūtį. Jeigu 1994 m. byla būtų nagrinėta efektyviai, EBSW grupės žalinga veikla galėjo būti sustabdyta metais anksčiau ir neigiamos pasekmės galėjo būti žymiai mažesnės. Lieka neatskleistos 1994 m. bylos nagrinėjimo aplinkybės, galimas jos vilkinimo faktas EBSW įtakojant, neaišku kokie pareigūnai ir kokius priėmė procesinius sprendimus. Komisija taip pat nenagrinėjo, kiek svarbūs buvo politikų, besidominčių futbolu, ir EBSW vadovų neformalūs ryšiai. Galbūt EBSW koncernas, tikslingai siekiant tokių ryšių, buvo tapęs futbolo komandos “Žalgiris – EBSW” rėmėju? Komisijos išvadose nepaminėta, kad sąlygas paslėpti EBSW nusikalstamu būdu įgytą turtą sudarė ir 1996-11-19 Seimo priimtas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 195 straipsnio pakeitimo bei kodekso papildymo 66

(1)ir 195
(1)straipsniais įstatymas Nr. I-
  1. Šio įstatymo projektą Seimui svarstyti 1996-11-11 pateikė Virgilijus Vladislovas Bulovas, kuris aiškinamajame rašte pakeitimus grindė būtinybe atsiskaityti su bankrutuojančių įmonių kreditoriais, tačiau iš tiesų pataisos apribojo galimybę uždėti areštą turtui juridinių asmenų, pas kuriuos yra nusikalstamu būdu gautas ar įgytas turtas. Atsakydama į Seimo jai pavestą išnagrinėti 6-ąjį klausimą, kokia valstybės politikų, teisėjų, pareigūnų ir tarnautojų veikla sudarė sąlygas koncerno EBSW veiklai, Komisija išvadose nepagrįstai apsiribojo tik išvardinimu institucijų, kurių neveikimas sudarė galimybes IAB IKHK vykdyti neteisėtą kreditinę veiklą, ir neįvardijo asmenų, dirbusių politikais, teisėjais, pareigūnais ir tarnautojais ir savo veikla sudariusių palankias sąlygas koncerno EBSW veiklai. Kai kurie iš jų tebedirba valstybės ir savivaldybių institucijose ir įstaigose. Pagal Komisijos gautą informaciją galima daryti prielaidą, kad savo veikla sudaryti palankias sąlygas koncerno EBSW veiklai galėjo šie asmenys:
  2. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos bankas nevykdė kontrolės EBSW kontroliuojamose bankuose, dalyvavo inicijuojant, rengiant ir derinant ydingą LVKB laikinąjį statutą, 1992-12-01 suteikė ir 1992-12-10 išdavė LVKB licenciją vykdyti bankines operacijas dar neįregistravus banko kaip kredito institucijos, o 1993-01-30 įregistravo laikinąjį statutą, nors tuo metu komercinio banko akcijos nebuvo išplatintos ir apmokėtos ir nebuvo suformuotas banko pagrindinis (akcinis) kapitalas, taip pat nesiėmė jokių veiksmų sustabdyti neteisėtą IAB IKHK kreditinę veiklą: - Kazys Ratkevičius, nuo 1993 iki 1996 m. Lietuvos banko valdybos pirmininkas; - Povilas Milašauskas, buvęs Lietuvos banko Ūkio kreditavimo departamento direktorius, Komercinių bankų departamento direktorius bei banko valdybos pirmininko pavaduotojas; šiuo metu valstybės įmonės Valstybės turto fondo generalinis direktorius; - L.Černaitė, buvusi Lietuvos banko Komercinių bankų departamento direktorė (parašiusi išvadą įregistruoti LVKB statuto pakeitimus, nors bankas negalėjo būti registruojamas ir licencija banko veiklai išduota, nes nebuvo apmokėtas visas statute deklaruojamas kapitalas - Komisijos išvadų 61 psl.); - Vilius Baldišis, 1992 m. buvęs Lietuvos banko valdybos pirmininkas (1992-12-01 pirmininkavęs Lietuvos banko valdybos posėdžiui, kuriame nutarta išduoti LVKB licenciją vykdyti bankines operacijas dar neįregistravus banko, kaip kredito institucijos).
  3. Atsižvelgiant į tai, kad Vyriausybė, viršydama kompetenciją, 1992-12-31 patvirtino laikinąjį LVKB statutą (Komisijos išvadų 43 psl.); 1993-06-16 keitė banko laikinąjį statutą dėl naujos akcijų emisijos įregistravimo (Komisijos išvadų 44 psl.), dėl to valstybė, kuriai priklausė 51 proc. LVKB pagrindinio (akcinio) kapitalo, visuotiniame akcininkų susirinkime teturėjo 40,2 procento balsų ir neturėdama kontrolinio akcijų paketo prarado įtaką LVKB banke; nesiėmė priemonių IAB IKHK neteisėtai kreditinei veiklai užkirsti: - Eduardas Vilkelis, buvęs finansų ministras; - Adolfas Šleževičius, buvęs Ministras Pirmininkas;
  4. Atsižvelgiant į tai, kad Finansų ministerija aplaidžiai atstovavo valstybės interesus LVKB, sudarė sutartį su LVKB dėl akcijų įsigijimo, pagal kurią valstybė, kuriai priklausė 51 proc. LVKB pagrindinio (akcinio) kapitalo, visuotiniame akcininkų susirinkime teturėjo 40,2 procento balsų, t.y. neturėjo kontrolinio akcijų paketo ir valstybė prarado įtaką banke, valstybei buvo padaryta žala, privilegijuotos akcijos paprastomis nebuvo pakeistos; taip pat į tai, kad reorganizavus valstybinius bankus į valstybinius komercinius, jų balansuose esantis valstybės turtas nebuvo panaudotas įstatiniam kapitalui formuoti ir tuo padaryta žala valstybės ekonominiams interesams: - Eduardas Vilkelis, buvęs finansų ministras (pasirašęs privilegijuotų akcijų pasirašymo sutartį, aplaidžiai atstovavęs valstybės interesus LVKB) (Komisijos išvadų 113-114 psl.) - S.Čipkus, buvęs finansų ministro pavaduotojas, nuo 1994-01-17 įgaliotas atstovauti valstybės kapitalui LVKB (Komisijos išvadų 113-114 psl.); - A.Križinauskas, dirbęs Finansų ministerijoje ir turėjęs atstovauti valstybės kapitalui LVKB (Komisijos išvadų 138 psl.); - L.Gasiūnaitė, dirbusi Finansų ministerijoje ir turėjusi atstovauti valstybės kapitalui LVKB (Komisijos išvadų 138 psl.);
  5. Atsižvelgiant į tai, kad Kauno miesto valstybinė mokesčių inspekcija nekontroliavo IAB IKHK ir kitų EBSW grupės įmonių-steigėjų veiklos ir iki 1997 m. jos nebuvo tikrinamos: - Arnoldas Linkevičius, šios inspekcijos viršininkas nuo 1992 iki 1994 m.; - Justinas Rimas, šios inspekcijos viršininkas nuo 1995 iki 1997 m.
  6. Atsižvelgiant į tai, kad Valstybės kontrolė konstatavo, jog pramonės ir prekybos ministro pirmasis pavaduotojas R.Ramoška, viršydamas įgaliojimus, 1992-11-26 perdavė VĮ “Modulis” valstybinį turtą ne ministerijos reguliavimo sričiai priskirtai įstaigai - LVKB (Komisijos išvadų 44 psl.): - R.Ramoška, buvęs pramonės ir prekybos ministro pirmasis pavaduotojas.
  7. Atsižvelgiant į tai, kad Respublikos Prezidentas 1993-11-17 paskyrė K.Ratkevičių Lietuvos banko valdybos pirmininku, po to, kai dėl baudžiamojo persekiojimo buvo nušalintas buvęs pirmininkas R.Visokavičius, taip pat 1993-12-18 Lietuvos banko valdybos nariu paskyrė S.Godelį, vėliau buvusį EBSW grupės tarybos nariu (Komisijos išvadų 59-60 psl.) Algirdas Mykolas Brazauskas, Respublikos Prezidentas.
  8. Atsižvelgiant į tai, kad Ministro Pirmininko, žemės ūkio ministro ir Žuvininkystės departamento prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus sprendimai dėl VĮ “Jūra” buvo naudingi EBSW grupei: Adolfas Šleževičius, buvęs Ministras Pirmininkas, Rimantas Karazija, buvęs žemės ūkio ministras,
  9. Atsižvelgiant į tai, kad teisėsaugos institucijos, žinodamos apie neteisėtą veiklą IAB IKHK, nesiėmė priemonių jai užkardyti ir savalaikiai tirti, už tai yra atsakingi: - Romasis Vaitiekūnas, 1992-1996 m. buvęs vidaus reikalų ministras, - Algirdas Debeikis, nuo 1992-02-06 iki 1994-09-06 buvęs Policijos departamento prie VRM Kriminalinės policijos Ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybos vadovas,
  10. Atsižvelgiant į tai, kad Valstybės saugumo departamentas neįgyvendino savo uždavinių ir tinkamai neatliko funkcijų – nesiėmė priemonių valstybės ekonominių pagrindų apsaugai: - Jurgis Jurgelis, 1993-1998 m. buvęs Valstybės saugumo departamento vadovas, .Dėl išvadų apie asmenis, artimai susijusius su EBSW, dirbusius ir tebedirbančius valstybės ir savivaldybių institucijose ir įstaigose Atsakydama į Seimo jai pavestą išnagrinėti 9-ąjį klausimą, ar šiuo metu koncerno EBSW steigėjai, vadovai ir kiti asmenys, artimai susiję su šiuo koncernu, dirba (dirbo) valstybės ir savivaldybių institucijose bei įstaigose, Komisija išvadose neįvardijo asmenų, artimai susijusių su EBSW, dirbusių ir tebedirbančių valstybės ir savivaldybių institucijose ir įstaigose, kadangi Komisija nepagrįstai siaurai apibrėžė kriterijus, kuriais remiantis asmenys laikytini artimai susiję su EBSW (koncerno EBSW prezidentas, tarybos narys, steigėjai (juridiniai asmenys), steigėjų (juridinių asmenų) vadovai, tarybos/valdybos nariai ir kontrolinius akcijų paketus valdantys asmenys), ir apsiribojo tik minėtų asmenų įvardinimu. Nevertinant, kokie ryšiai laikytini artimais, nes ši sąvoka nėra teisiškai apibrėžta, pateiktinos pavardės pareigūnų, kurie yra paminėti Komisijos tyrime kaip įvairiais ryšiais susiję su EBSW, iš kurių išskirtinas: Gintaras Furmanavičius, dirbęs su EBSW susijusiose įmonėse, kurioms koncernas darė įtaką per turimas akcijas bei vadovais pakirtus asmenis: nuo 1992 m. iki 1996 m. dirbęs AB “Žemprojektas” direktoriumi ir buvęs šios bendrovės valdybos pirmininku, buvęs bendrovės “Statybos asociacija” valdybos nariu ir direktoriaus pavaduotoju, bendrovės “Dara” stebėtojų tarybos nariu, AB “Umbas” akcininku, IAB “Statybinių medžiagų investicija” stebėtojų tarybos pirmininku, IAB “Trikotažo investicija” stebėtojų tarybos nariu, AB “Jonavos montuotojas” stebėtojų tarybos nariu, IAB “Šviesus rytojus” steigėju (Komisijos išvadų 11-12 psl.); šiuo metu – vidaus reikalų ministras; Seimo nariai: Komisijos pirmininko pavaduotojas Kazimieras Starkevičius Komisijos narys Jurgis Razma

🔗 Į oficialų šaltinį

DI paaiškinimas pagal oficialų įstatymo tekstą. Orientacinis, nepakeičia teisinės konsultacijos.