LIETUVOS RESPUBLIKOS SPECIALIŲJŲ TYRIMŲ TARNYBA

(3)ANTIKORUPCINIO VERTINIMO Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo (Žin., 2002, Nr. 57-2297) 8 straipsnio 3 dalies nuostatomis, Lietuvos Respublikos Seimo Antikorupcijos komisijos prašymu atliko Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymo projekto Nr. XP-69

(3)(toliau – Projektas) antikorupcinį vertinimą. Dėl Projekto teikiame šias pastabas ir pasiūlymus:

1. Projekto 8 straipsnio 5 dalimi siūloma nustatyti, kad Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau – Komisija) parengia ir patvirtina prijungimo įkainių nustatymo metodiką (toliau – Metodika), kuria vadovaujantis tvirtina naujų buitinių vartotojų sistemų prijungimo įkainius. Specialiųjų tyrimų tarnybos nuomone, situacija, kai vienai institucijai suteikta teisė ne tik vykdyti dujų energetikos įmonių licencijuojamos veiklos priežiūrą, bet rengti ir tvirtinti teisės aktus, kuriais vadovaujantis ta pati (parengusi ir patvirtinusi teisės aktą) institucija vienasmeniškai priima sprendimus, susijusius su kontroliuojamų įmonių finansiniais interesais, ydinga antikorupciniu požiūriu. Norėtume pažymėti, kad dujų energetikos sektoriaus reguliavimo institucijų veiklą reglamentuoja 2003 m. birželio 26 d. europos parlamento ir tarybos direktyvos 2003/55/EB „dėl gamtinių dujų vidaus rinkos bendrųjų taisyklių“ (toliau – Direktyva 2003/55/EB), panaikinančios Direktyvą 98/30/EB, 25 straipsnis, kuriame nustatyta: – „Valstybės narės paskiria vieną ar kelias kompetentingas institucijas atlikti reguliavimo institucijų funkcijas. Šios valdžios institucijos turi būti visiškai nepriklausomos nuo dujų pramonės interesų.“ (1 dalis) – „Reguliavimo institucijos atsakingos už tai, kad iš anksto iki jų įsigaliojimo būtų nustatytos ar patvirtintos bent tos metodikos, kuriomis remiantis apskaičiuojamos ar nustatomos sąlygos, kuriomis prijungiama prie nacionalinių tinklų ir suteikiama teisė jais naudotis... .“ (2 dalis) – „Nepaisant 2 dalies nuostatų, valstybės narės gali priimti nuostatą, įpareigojančią reguliavimo institucijas atitinkamai valstybės narės institucijai pateikti formaliai patvirtinti tarifus ar bent tame straipsnyje (antrame – mūsų pastaba) minėtas metodikas bei 4 dalyje minėtus pakeitimus. Šiuo atveju atitinkama institucija turi teisę patvirtinti arba atmesti reguliavimo institucijos pateiktą sprendimo projektą.“ (3 dalis) – „Reguliavimo institucijoms suteikiama teisė reikalauti, kad perdavimo, SGD (suskystintų gamtinių dujų sistema) ir paskirstymo sistemos operatoriai prireikus pakeistų nuostatas ir sąlygas, įskaitant 1, 2 ir 3 dalyse minėtus tarifus ir metodikas, siekiant užtikrinti, kad jos būtų proporcingos ir taikomos nediskriminaciniu būdu.“ (4 dalis) Atsižvelgdami į tai, kad Direktyvos 2003/55/EB 25 straipsniu nereikalaujama Metodikos rengimo ir tvirtinimo funkcijų perdavimo vienai reguliavimo institucijai – priešingai, numatomas netgi šių funkcijų atskyrimas (Metodikos tvirtinimo funkciją perduodant „valstybės narės įstaigai“) – siūlytume atsisakyti, mūsų manymu, antikorupciniu požiūriu ydingų Projekto 8 straipsnio 5 dalies nuostatų, sudarysiančių sąlygas Komisijos diskrecijai, ir apsvarstyti Metodikos rengimo ir tvirtinimo funkcijų atskyrimo galimybę. Pavyzdžiui, atsižvelgiant į Direktyvos 2003/55/EB 25 straipsnio 1–3 dalių nuostatas, Komisijai suteikti tik Metodikos rengimo (arba tik tvirtinimo) funkcijas, kitai institucijai perduodant Metodikos tvirtinimo (arba rengimo) funkcijas. Pritarus minėtam siūlymui, atsižvelgdami į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 276 „Dėl Sprendimų projektų poveikio vertinimo metodikos patvirtinimo ir įgyvendinimo“ (Žin., 2003, Nr. 23-975) 5 punktą (nustatantį, kad ministrams, įstaigų prie ministerijų ir Vyriausybės įstaigų vadovams, apskričių viršininkams ir savivaldybėms, priimant pagal savo kompetenciją sprendimus, rekomenduojama vadovautis Sprendimų projektų poveikio vertinimo metodika), siūlytume Metodikos rengėją įpareigoti atlikti Metodikos projekto poveikio vertinimą.
2. Manytume, šios pastabos ir siūlymai aktualūs ir Projekto 23 straipsnio 4 dalimi siūlomų nuostatų, numatančių Komisijos teisę rengti ir tvirtinti perdavimo, skirstymo, laikymo, skystinimo, paskirtojo tiekimo, prisijungimo ir sistemos balansavimo kainų nustatymo metodikas, įgyvendinimo aspektu.
3. Projekto 8 straipsnio 4 dalimi siūloma nustatyti, kad naujieji vartotojai, suvartojantys daugiau kaip 25 mln. kubinių metrų dujų per metus viename objekte, arba vartotojai, didinantys suvartojimą daugiau kaip 25 mln. kubinių metrų dujų per metus veikiančiame objekte, įgyja teisę prisijungti prie dujų tinklo savo lėšomis Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis tais atvejais, kai jų netenkina sistemos operatorių siūlomi prijungimo terminai ir sąlygos. Manytume, minėtos nuostatos svarstytinos keliais aspektais: Neaišku, kuo pagrįstas Projekto rengėjų pasirinktas kriterijus (25 mln. kubinių metrų dujų suvartojimas (arba suvartojimo didinimas) per metus), mūsų nuomone, sudarysiantis išskirtines prisijungimo prie dujų tinklo sąlygas (kodėl, pavyzdžiui, ne 15 mln. kubinių metrų dujų per metus ar pan.). Be to, manytume, minėtos nuostatos sudarytų sąlygas vienų vartotojų diskriminavimui kitų vartotojų atžvilgiu: vartotojai, suvartojantys mažiau negu 25 mln. kubinių metrų per metus, prie tinklo bus pajungiami bendrąja Vyriausybės ar įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Todėl svarstytina, ar minėtos nuostatos atitinka Direktyvos 2003/55/EB nuostatas, reikalaujančias visiems vartotojams ir naudotojams užtikrinti nediskriminacines prisijungimo prie dujų sistemos sąlygas (kainų, sąlygų ir kitais aspektais). Manytume, šią mūsų nuomonę pagrindžia ir Projekto 8 straipsnio 4 dalies nuostatos, numatančios skirtingų teisės aktų, reglamentuosiančių naujų vartotojų prijungimo prie perdavimo ar skirstymo sistemų taisyklių (kurias nustatys Vyriausybės ar jos įgaliota institucija – Projekto 8 straipsnio 4 dalies pirmas sakinys) ir naujų vartotojų, suvartojančių daugiau kaip 25 mln. kubinių metrų dujų per metus, prisijungimo prie dujų tinklo savo lėšomis tvarkos ir sąlygų (kurią nustatys Vyriausybė – Projekto 8 straipsnio 4 dalies antras sakinys) parengimą. Iš šių nuostatų akivaizdu, kad skirtingiems vartotojams bus nustatomos skirtingos prisijungimo prie dujų tinklo tvarkos (skirtingos sąlygos). Manytume, neaiški Projekto 8 straipsnio 4 dalyje vartojamų žodžių „įgyja teisę prisijungti prie dujų tinklo savo lėšomis“ prasmė (atsižvelgiant į jų įgyvendinimą) kitų Projekto nuostatų atžvilgiu (priėmus siūlomas nuostatas): iš Projekto nuostatų neaišku, ar vartotojai, sunaudojantys ar didinantys dujų suvartojimą daugiau kaip 25 mln. kubinių metrų dujų per metus, šią teisę jau turi, ar tokios teisės įgijimas sietinas ir su kitomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, kitų kriterijų/reikalavimų atitikimu, atitinkamu valstybės institucijos sprendimu ar pan. Pavyzdžiui, neaiškus Projekto 8 straipsnio 4 dalies ir 20 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo santykis: vadovaujantis 8 straipsnio 4 dalimi vartotojai, sunaudosiantys ar didinsiantys dujų suvartojimą daugiau kaip 25 mln. kubinių metrų dujų per metus, įgyja teisę prisijungti prie dujų tinklo savo lėšomis, tuo tarpu pagal 20 straipsnio 3 dalį sprendimą dėl 8 straipsnio 4 dalyje nustatytų išimčių taikymo priima Komisija, o toks sprendimas turi būti tinkamai pagrįstas, viešai paskelbtas, informacija apie tokį sprendimą turės būti pateikiama Europos Komisijai. Todėl iš minėtų nuostatų neaišku, ar prisijungimas prie dujų tinklo savo lėšomis bus taikomas tik išimtiniais atvejais (jeigu taip, tai, manytume, Projekte tikslinga nurodyti kokiais), ar tokią teisę galimą įgyti tik iki numatomo skaičiaus padidinus dujų sunaudojimą (daugiau kaip 25 mln. kubinių metrų dujų). Taip pat, manytume, neaiškus šių nuostatų įgyvendinimo ir Projekto 8 straipsnio 2 dalies nuostatų santykis: Projekto 8 straipsnio 4 dalies antrojo sakinio nuostatos sudarytų sąlygas vartotojams prisijungti prie perdavimo ar skirstymo sistemų savo lėšomis, tačiau to paties 8 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad „įrengti ar plėtoti perdavimo, skirstymo sistemas operatoriaus licencijoje nurodytoje teritorijoje turi teisę tik licencijos turėtojas“. Taigi neaišku, kaip turėtų būti įgyvendinamos Projekto 8 straipsnio 4 dalies antrojo sakinio nuostatos – ar vartotojas tik padengia perdavimo ar skirstymo sistemos operatorių turėtas pajungimo išlaidas (t. y. finansuoja sistemos operatoriaus atliekamus prijungimo darbus), ar vartotojo prijungimą už jo lėšas galės atlikti ir kiti asmenys. Tuo atveju, jeigu tai galės daryti ir kiti asmenys, manytume, svarstytinas Projekto 8 straipsnio 4 dalies antrojo sakinio ir Projekto 8 straipsnio 2 dalies nuostatų suderinamumas. Jeigu vartotojo prijungimą privalės atlikti perdavimo ar skirstymo sistemos operatorius, manytume, neaiškus Projekto 8 straipsnio 4 dalies antrojo sakinio nuostatų tikslingumas – kadangi iš esmės vartotojo prijungimą atliks sistemos operatorius, kam tuomet reikalinga atskira (išskirtinė) tvarka ir sąlygos. Be to, šiuo atveju neaiškus Projekto 8 straipsnio 4 dalies nuostatų ir to paties straipsnio 6 dalies nuostatų santykis – įgyvendinant Projektu siūlomas 8 straipsnio 4 dalies nuostatas vartotojams bus suteikiama teisė prisijungti prie dujų tinklo savo lėšomis, tačiau vadovaujantis 6 dalies nuostatomis dujų įmonė gali būti įpareigojama padengti ekonomiškai pagrįstas sistemos plėtros ir naujų vartotojų prijungimo išlaidas. Todėl lieka neaišku, ar vartotojas, savo lėšomis prisijungęs prie dujų tinklo, gali pretenduoti į prisijungimo išlaidų padengimą (ir kokia tvarka), ar ne. Tuo atveju, jeigu savo lėšomis prie dujų tinklo prisijungęs vartotojas pagal Projekto 8 straipsnio 6 dalies nuostatas galės pretenduoti į prijungimo išlaidų padengimą, neaišku, kodėl toks vartotojo prijungimas Projekte vadinamas „prisijungimu savo lėšomis“. Kelia abejonių minėtų nuostatų (Projekto 8 straipsnio 4 dalis) ir kitų Projekto nuostatų, įpareigojančių dujų įmones savo veikla užtikrinti saugią, subalansuotą dujų rinką, užtikrinti tiekimo patikimumą, reguliarumą ir kokybę (Projekto 4 straipsnis; 7 straipsnis; 8 straipsnio 1 dalis; 9 straipsnis ir kt.), taikymo santykis: pagal Projekto siūlymus už dujų tiekimo patikimumą, saugumą, reguliarumą, kokybę ir pan. (toliau – sistemos saugumas/patikimumas) atsakingos dujų įmonės, tačiau kadangi Projekto 8 straipsnio 4 dalimi siūloma nustatyti, kad tais atvejais, kai vartotojų netenkina sistemos operatorių siūlomi prijungimo terminai ir sąlygos (kurie nustatomi užtikrinant saugų/patikimą sistemos naudojimą), tokie vartotojai prie dujų tinklo gali prisijungti savo lėšomis. Atsižvelgdami į tai, kad prisijungti savo lėšomis prie dujų tinklo teisę įgyja tik vartotojai, naudojantys, mūsų manymu, ženklų dujų kiekį visos sistemos pajėgumo atžvilgiu, vadovaujantis tvarka, kuri neatitiktų sistemos operatoriaus keliamų reikalavimų (sąlygų ir terminų), manytume, tokių vartotojų prisijungimas (t. y. Projekto 8 straipsnio 4 dalies nuostatų įgyvendinimas) sudarytų sąlygas, neužtikrinančias saugaus ir patikimo dujų tinklo naudojimo. Taip pat manytume, kad tokių vartotojų (sunaudojančių daugiau kaip 25 mln. kubinių metrų per metus) prisijungimas savo lėšomis skatintų atsirasti papildomų sistemos operatorių išlaidų, kurių padengimo našta tektų kitiems dujų sistemos vartotojams. Taip pat, manytume, neaiškus dujų įmonių (atsakingų už įpareigojimų, užtikrinančių saugų/patikimą sistemos naudojimą, vykdymą) ir valstybės institucijų (reglamentuojančių tokių vartotojų (numatytų Projekto 8 straipsnio 4 dalyje) prisijungimo tvarką; įgaliotų priimti sprendimą dėl tokių vartotojų prisijungimo ir pan.) atsakomybės santykis: pagal Projekto nuostatas už saugų ir patikimą sistemos naudojimą atsakingos dujų įmonės, tačiau sprendimą dėl vartotojų, atitinkančių Projekto 8 straipsnio 4 dalimi siūlomus kriterijus, prisijungimo priima (taip pat reglamentuoja prisijungimo tvarką ir sąlygas) institucijos, tiesiogiai neatsakančios už priimtų sprendimų įtaką sistemos saugumui/patikimumui (kitaip tariant, valstybės institucijos įgaliojamos priimti sprendimus, už kurių padarinius tiesiogiai neatsako). Manytume, nusprendus priimti šiuos (mūsų nuomone, sudarysiančius sąlygas vartotojų diskriminacijai) Projekto 8 straipsnio 4 dalies siūlymus, siekiant užtikrinti skaidrų minėtų nuostatų įgyvendinimą tikslinga jau Projekte nustatyti pagrindinius nuostatų taikymo principus (kitaip sakant, įstatyme reglamentuoti procedūras, bendruosius įgyvendinimo principus, subjektų teises, pareigas, atsakomybę ir pan.), neapsiribojant formalia nuoroda į Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatomuosius poįstatyminių teisės aktų pavadinimus. Atsižvelgdami į tai, ką išdėstėme, manytume, kad Projekto 8 straipsnio 4 dalimi siūloma dalis nuostatų ar jų interpretacijos kitų Projekto nuostatų taikymo atžvilgiu sudarytų sąlygas vartotojų diskriminavimui, sudarytų prielaidas nevienareikšmiškam (antikorupciniu požiūriu ydingam) jų taikymui. Todėl siūlytume: – apsvarstyti Projekto 8 straipsnio 4 dalies antrajame sakinyje išdėstytų nuostatų tikslingumą; – konkretizuoti ir vienareikšmiškai išdėstyti minėtas nuostatas (jų neatsisakymo atveju); – aiškiai atskleisti vartojamų sąvokų prasmę („pagrįstas Komisijos reikalavimas“; „tinkamai pagrįstas Komisijos sprendimas“) ir jų kriterijus; – detalizuoti Projekte nurodytų poįstatyminių teisės aktų bendrąsias įgyvendinimo nuostatas.
4. Manytume, keliais aspektais svarstytinos Projekto 23 straipsnio 8 dalimi siūlomos nuostatos, kad šilumos tiekimo įmonėms, vartotojams tiekiančioms šilumą iš dviejų ar daugiau šaltinių, nustatoma viena, atitinkama reguliuojama kaina (perdavimo, skystinimo, laikymo, skirstymo ar paskirtojo tiekimo): Pirmiausia, norėtume atkreipti dėmesį į Projekto 23 straipsnio 5 dalies vienareikšmiškas nuostatas, kad vartotojams (sistemos naudotojams) dujų paskirstymo kainos nustatomos atsižvelgiant į patiektą per metus dujų kiekį į konkrečią dujų pristatymo vietą. Todėl manytume, kad Projekto 23 straipsnio 8 dalies nuostatos nedera su projekto 23 straipsnio 5 dalyje nustatomais reikalavimais. Antra, Projekto 23 straipsnio 8 dalimi siūlomos nuostatos išskiria šilumos tiekimo įmones iš kitų vartotojų, todėl, manytume, akivaizdu, kad minėtos nuostatos sudarytų sąlygas vienų vartotojų diskriminacijai kitų vartotojų (Šilumos tiekimo įmonių) atžvilgiu. Maža to, minėtos nuostatos sudarytų sąlygas vienų šilumos įmonių (tiekiančių šilumą iš vieno šaltinio) diskriminacijai kitų šilumos įmonių (tiekiančių šilumą iš dviejų ar daugiau šaltinių) atžvilgiu. Trečia, Projekto 23 straipsnio 8 dalimi siūlomos nuostatos sudarytų sąlygas šilumos tiekimo įmonės vartotojų, nesančių dujų įmonės vartotojais, diskriminacijai kitų šilumos tiekimo įmonės vartotojų, esančių ir dujų įmonės vartotojais, atžvilgiu: minėtoje Projekto dalyje vartojama „vartotojo“ sąvoka, kuri, atsižvelgiant į Projekto 2 straipsnio 39 punktą (apibrėžiantį „vartotojo“ sąvoką), sudaro prielaidas manyti, kad kalbama apie vartotojus – juridinius ar fizinius asmenis – perkančius dujas. Minėtos nuostatos sudarytų sąlygas šilumos tiekimo įmonėms jungtis į juridinius asmenis ir mažesniais tarifais gauti dujas. Mūsų manymu, toks „susijungimas“ neužtikrintų, kad šių šilumos įmonių vartotojai už gaunamą šilumą mokės mažiau, tačiau gali nulemti mokėjimų padidėjimą kitiems dujų sistemos vartotojams (naudotojams) – kadangi dujas šilumos įmonės, atitinkančios Projekto 23 straipsnio 8 dalyje nustatytą kriterijų, gautų mažesniais tarifais, bet perdavimo ar skirstymo sistemų operatorių išlaidos dėl tokių „susijungimų“ nesumažėtų, tai turėtų išlaidų padengimo našta tektų kitiems dujų sistemos vartotojams. Atsižvelgdami į tai, ką išdėstėme, manytume, kad minėti Projekto siūlymai nedera su kitomis Projekto nuostatomis, sudarytų sąlygas vartotojų diskriminacijai, taip pat iškraipytų „viešo, pagrįsto, objektyvaus ir skaidraus“ reguliuojamų kainų diferencijavimo principus.
5. Projekto 23 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad „Komisija, atsižvelgdama į konkurencijos lygį dujų sektoriuje, turi teisę nustatyti viršutinę dujų tiekimo kainos ribą, kai dujų kainos vartotojams nepagrįstai didinamos ar iškraipomos“. Manytume, šios nuostatos svarstytinos keliais aspektais: Iš minėtų nuostatų neaiškus Komisijos galimybės pasinaudoti teise nustatyti viršutinę dujų tiekimo kainą realizavimo momentas – neaišku, kokius kriterijus turi atitikti konkurencijos lygis dujų sektoriuje, kuo pagrindžiamas nepagrįstai didinamų ar iškraipomų dujų kainų vartotojams faktas ir pan. Manytume, toks neapibrėžtumas sudarytų sąlygas Projektu siūlomų nuostatų taikymo dviprasmiškumams, sudarytų prielaidas Komisijos diskrecinių galių išplėtimui (kitaip sakant, sudarytų sąlygas nepagrįstai veikti savo nuožiūra). Projekto 23 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad dujų sektoriuje nustatant viršutines ribas reguliuojamos perdavimo, skystinimo, laikymo, skirstymo ir paskirtojo tiekimo kainos. Atsižvelgiant į šias nuostatas, neaišku, ar Projekto 23 straipsnio 3 dalyje (numatančioje, kad Komisija turi teisę nustatyti viršutinę dujų tiekimo kainos ribą) turimos omenyje viršutinės paskirtojo tiekimo kainų ribos, ar ir kitokio tiekimo rūšies (pavyzdžiui, nepriklausomo tiekimo) kaina. Tuo atveju, jeigu Projekto 23 straipsnio 3 dalyje kalbama ir apie nepriklausomo tiekimo kainą, manytume, svarstytinas minėtų straipsnių dalių nuostatų suderinamumo klausimas. Be to, šiuo atveju neaišku, kaip ir kokia tvarka bus nustatoma viršutinė dujų tiekimo kainos riba: Projekto 23 straipsnio 4 dalyje nustatoma, kad Komisija parengia ir patvirtina šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų kainų (t. y. perdavimo, skystinimo, laikymo, skirstymo, paskirtojo tiekimo, prijungimo (buitiniams vartotojams) ir sistemos balansavimo kainų) nustatymo metodikas. Kadangi nei šios, nei kitos Projekto nuostatos nenumato Komisijos teisės rengti ir tvirtinti dujų tiekimo kainų nustatymo metodikos, iš Projekto nuostatų lieka neaišku, kaip (kokia tvarka), kokiu pagrindu (vadovaujantis metodika, taisyklėmis, tvarka ar pan.) ir kas (kokia institucija) įgyvendins minėtas Projekto 23 straipsnio 3 dalies nuostatas (reglamentuos dujų tiekimo kainos viršutinės ribos nustatymą ir nustatys šias ribas). Atsižvelgdami į Projekto 3 straipsnio 2 dalyje (buitiniai vartotojai – fiziniai asmenys, perkantys dujas naudoti buitinės reikmėms) ir 39 dalyje (vartotojai – juridiniai ar fiziniai asmenys, perkantys dujas) pateiktus išaiškinimus manytume, kad dėl to, jog vartotojo sąvoka savo turiniu apima buitinio vartotojo sąvokos prasmę, lieka neaišku, ar Komisija, vadovaudamasi Projekto 23 straipsnio 3 dalimi, nustatydama dujų tiekimo kainos buitiniams vartotojams viršutinę ribą privalės atsižvelgti į konkurencijos lygį dujų sektoriuje. Atsižvelgdami į tai, kas išdėstyta, manytume, kad minėtos Projekto 23 straipsnio nuostatos sudarytų sąlygas dviprasmiškam jų taikymui. Kad būtų išvengta dviprasmiškumų, siūlytume: – konkretizuoti Projekto 23 straipsnio 3 dalies nuostatas; – detalizuoti nepagrįstai didinamų ar iškraipomų kainų fakto nustatymo procedūrą. Taip pat apsvarstyti galimybę tokio fakto nustatymą pagrįsti kompetentingos institucijos (pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos) atitinkamu sprendimu; – siekiant išvengti nepagrįstos atskirų institucijų ar interesų grupių įtakos ir panaikinti galimybes piktnaudžiauti nustatant konkrečias reguliuojamas kainas, Projekte numatyti pagrindinių kainodaros parametrų apskaičiavimo principus. Pažymėtina, kad vadovaujantis Įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo (Žin., 1995, Nr. 41-991) 4 straipsnio 5 dalimi, derinamas ekonominius santykius reguliuojančio teisės akto projektas turi būti įvertinamas antikorupciniu požiūriu. Šiuo atveju tai nepadaryta. Norėtume atkreipti dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Seimo statuto 135 straipsnis (Žin., 1994, Nr. 15-249; nauja statuto redakcija: Žin., 1999, Nr. 5-97) nustato, kad prireikus kartu su įstatymo projektu pateikiamas įstatymo ar nutarimo projektas dėl šio įstatymo įgyvendinimo tvarkos. Taip pat nustatyta, kad kartu su įstatymo projektu pateikiamas aiškinamasis raštas, kuriame, jeigu įstatymui įgyvendinti reikia lydimųjų aktų, nurodoma, kas ir kada juos turėtų parengti, šių aktų metmenys. Šiuo atveju šie reikalavimai neįvykdyti. Mūsų nuomone, Projektu siūlomas šalies ūkiui itin reikšmingas įstatymas, tačiau iš kai kurių Projekto nuostatų neaišku, kokia tvarka jos turėtų būti įgyvendinamos patvirtinus siūlomą įstatymą. Siekdami išvengti antikorupciniu požiūriu ydingos situacijos, kai įstatymui įgyvendinti reikalingų lydimųjų teisės aktų rengėjams paliekama pernelyg didelė diskrecija (nekonkretizuotos įstatymo nuostatos sudaro galimybę „papildyti“ ar net savaip interpretuojant įstatymo nuostatų formuluotes įstatymo lydimuosiuose teisės aktuose iškreipti įstatymo nuostatų esmę), siūlytume apsvarstyti galimybę Projektu siūlomą įstatymą priimti tik įvertinus parengtus lydinčiųjų teisės aktų projektus. Pažymėtina, kad veiklą energetikos sektoriuose reglamentuojančių europos parlamento ir tarybos direktyvų principai, tikslai ir reikalavimai iš esmės panašūs, tačiau, mūsų nuomone, atskirus energetikos sektorius reglamentuojančius nacionalinius teisės aktus integruojant į Europos teisę, šiuose teisės aktuose pastebime skirtingą šių direktyvų nuostatų prasmės interpretavimą. Manytume, tokia situacija ydinga ir antikorupciniu požiūriu, kadangi neatmetama prielaida, jog tokioms „interpretacijoms“ daro įtaką interesų grupės, siekiančios į nacionalinę teisę inkorporuoti tik mažoms interesų grupėms naudingas nuostatas. Atsižvelgdami į tai, manytume, kad siekiant išvengti neigiamų padarinių tikslinga apsvarstyti galimybę bendrąsias šių direktyvų nuostatas (taikytinas visiems energetikos sektoriams) perkelti į pagrindinį bendrą energetikos veiklą reglamentuojantį teisės aktą – Lietuvos Respublikos energetikos įstatymą (Žin., 2002, Nr. 56-2224). Į kitus, atskirų energetikos sektorių veiklos ir energetikos įmonių bei vartotojų santykių ypatumus nustatančius, įstatymus turėtų būti perkeliamos tik tam tikram energetikos sektoriui taikytinos direktyvų nuostatos. Pagarbiai, Direktorius Povilas Malakauskas Gintas Kerbelis, 266 3294