LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO 2006 M. RUGSĖJO 15 D. NUTARTIS (ADMINISTRACINĖ BYLA Nr. A16 – 1036/2006. PRO

LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO 2006 M. RUGSĖJO 15 D. NUTARTIS (ADMINISTRACINĖ BYLA Nr. A16 – 1036/

1. PROCESINIO SPRENDIMO KATEGORIJA 8.2) Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gudyno (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus ir Vaidos Urmonaitės (pranešėja), sekretoriaujant Loretai Česnavičienei, dalyvaujant pareiškėjų atstovams Justui Eimontui, advokatui Deividui Poškai, atsakovų atstovams Mantui Gindrėnui, Mindaugui Lauciui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. gruodžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „VP Market“ bei akcinės bendrovės „Vilniaus akropolis“ skundą ir Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, Savivaldybės įmonei „Susisiekimo paslaugos“ dėl sprendimų panaikinimo. Teisėjų kolegija nustatė: I. Pareiškėjai uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „VP Market“ ir akcinė bendrovė (toliau – ir AB) „Vilniaus akropolis“ su skundu (t. 1, b.
2. 4–15), kurį patikslino (t. 1, b.
3. 164–171), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydami: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005 m. liepos 20 d. sprendimo Nr. 1-881 „Dėl vietinės rinkliavos už naudojimąsi mokamomis transporto priemonių stovėjimo vietomis ir aikštelėmis nustatymo“ (toliau – ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005 m. liepos 20 d. sprendimas Nr. 1-881) 2.5 punktą; 2) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005 m. liepos 20 d. sprendimu Nr. 1-881 patvirtintus Vietinės rinkliavos, nustatytos prekybos centrų valdytojams (savininkams) už naudojimąsi transporto priemonių mokamomis stovėjimo vietomis ir aikštelėmis, nuostatus (toliau – ir Nuostatai); 3) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005 m. liepos 20 d. sprendimo Nr. 1-881 2 priedą – Valstybinėje žemėje esančių mokamų automobilių stovėjimo aikštelių prie prekybos centrų sąrašą (toliau – ir 2priedas); 4) pripažinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos veiksmus, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005 m. liepos 20 d. sprendimu Nr. 1-881 patvirtinant Nuostatus ir 2 priedą, neteisėtais; 5) pripažinti Savivaldybės įmonės „Susisiekimo paslaugos“ 2005 m. rugpjūčio 11 d. reikalavimą Nr. 1007 „Dėl vietinės rinkliavos už naudojimąsi mokamomis transporto priemonių stovėjimo vietomis ir aikštelėmis“ (toliau – ir SĮ „Susisiekimo paslaugos“ 2005 m. rugpjūčio 11 d. reikalavimas Nr. 1007) neteisėtu; 6) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005 m. rugsėjo 7 d. sprendimo Nr. 1-913 „Dėl Tarybos 2005-07-20 sprendimo Nr. 1-881 „Dėl vietinės rinkliavos už naudojimąsi mokamomis transporto priemonių stovėjimo vietomis ir aikštelėmis nustatymo“ pakeitimo“ (toliau – ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005 m. rugsėjo 7 d. sprendimas Nr. 1-913) 1 ir 4 punktus; 7) pripažinti Savivaldybės įmonės „Susisiekimo paslaugos“ 2005 m. rugsėjo 30 d. reikalavimą Nr. 1241 „Dėl vietinės rinkliavos už naudojimąsi mokamomis transporto priemonių stovėjimo vietomis ir aikštelėmis“ (toliau – ir SĮ „Susisiekimo paslaugos“ 2005 m. rugsėjo 30 d. reikalavimas Nr. 1241) neteisėtu. Pareiškėjai nurodė, kad remiantis skundžiamais teisės aktais, nepagrįstai nuspręsta iš prekybos centrų valdytojų (savininkų) rinkti vietinę rinkliavą už naudojimąsi valstybei nuosavybės teise priklausančioje žemėje esančiomis mokamomis transporto priemonių stovėjimo aikštelėmis, kurios yra prie prekybos centrų. Teigė, kad šiais teisės aktais viešojo administravimo subjektui suteikiamos plačios galimybės piktnaudžiauti, nes neaiškūs šios rinkliavos nustatymo kriterijai. Prekybos centro ar parduotuvės valdytojas nėra automobilių aikštelių naudotojas, todėl jam negali būti nustatyta tokia pareiga. Pažymėjo, kad toks reglamentavimas prieštarauja fundamentaliems teisėtų lūkesčių ir teisinės valstybės principams. Be to, priimant ginčijamus sprendimus buvo pažeisti Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 1 dalis, 11 straipsnio 1 dalies 6 punktas, nes pažeistas rinkliavos dvišališkumo principo reikalavimas. Prekybos centrai yra nepagrįstai diskriminuojami; pažeistos sąžiningos konkurencijos sąlygos. Ūkio subjekto veiklos suvaržymai nustatyti ne įstatymu. II. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba atsiliepime į pareiškėjų UAB „VP Market“ ir AB „Vilniaus akropolis“ skundą (t. 1, b. 1.83–86, 197–199) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad, nustatydama vietinės rinkliavos mokėtoją, atsižvelgė į tai, jog asmuo, nors ir būdamas turto savininkas, savo teises ir pareigas dėl to turto (jų įgyvendinimą), įskaitant ir susijusias su vietinės rinkliavos mokėjimu ar kitomis mokestinėmis prievolėmis, gali būti įstatymų nustatyta tvarka perleidęs kitiems asmenims. Šiuo atveju teisės normos suformuluotos aiškiai ir nedviprasmiškai. Rinkliavų įstatymas nenumato, kad rinkliava turi būti nustatoma tiesiogiai asmeniui, kuris stato automobilį savivaldybės nurodytoje vietoje. Be to, įstatymų leidėjas nustatė labai aiškų parduotuvės, prekybos centro ir pan. funkcinį ryšį su automobilių statymo vietomis (aikštelėmis). Teigė, kad abipusiškumo ir atlygintinumo principas nebuvo pažeistas, nes Rinkliavų įstatyme aiškiai įvardijama savivaldybės suteikiama paslauga asmenims – vietinės rinkliavos mokėtojams. Jiems suteikiama teisė, sumokėjus vietinę rinkliavą, teisėtai pastatyti automobilius savivaldybės tarybos nustatytose vietose. Pabrėžė, jog turėjo teisę tvirtinti vietų, už kurių naudojimą imama vietinė rinkliava, sąrašus. Pažymėjo, kad sąvoka „prekybos centras“ ir automobilių stovėjimo aikštelės prie prekybos centro kriterijai nustatyti aplinkos ministro 1999 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 61 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“ (toliau – ir Reglamentas STR 2.06.01:1999) VI skyriaus 10 lentelėje. Ginčijamame savivaldybės tarybos sprendime nėra reikalaujama būti viso statinio savininku. Pabrėžė, kad savivaldybės tarybos sprendimai yra bendro pobūdžio norminiai teisės aktai, kuriuose neįmanoma sureglamentuoti visų situacijų, galėsiančių atsirasti juos taikant. III. Atsakovas SĮ „Susisiekimo paslaugos“ atsiliepime į pareiškėjų UAB „VP Market“ ir AB „Vilniaus akropolis“ skundą (t. 1, b.
4. 112–116) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005 m. rugsėjo 7 d. sprendimo Nr. 1-913 4 punktu buvo pakeistas Nuostatų 5 punktas ir patikslinta rinkliavos mokėtojų sąvoka, t. y. rinkliavos mokėtojais nustatyti pastatų, naudojamų komercinei veiklai, savininkai. Sąvoka „prie prekybos centrų“ yra pakankamai aiški. Pažymėjo, jog naudotis savivaldybių tarybos nustatytomis vietomis automobiliams statyti gali ne tik fiziniai asmenys, bet ir įmonės. Šios vietos reikalingos, kad įmonės galėtų vykdyti komercinę veiklą. Teigė, kad pagal savo teisinę prigimtį rinkliavos mokėtojo ir rinkliavos gavėjo (savivaldybės) tarpusavio santykiai artimi nuomotojo ir nuomininko santykiams. Rinkliavos mokėtojas už atlyginimą (rinkliavą) įgyja teisę naudotis automobilių stovėjimo aikštele, turi ją prižiūrėti. Rinkliavos rinkimas (mokėjimas) ir aikštelės, kurioje renkama rinkliava, įrengimas yra nesusiję dalykai. Atkreipė dėmesį, kad patikslinus rinkliavos mokėtojų sąvoką neteko prasmės pareiškėjų argumentai dėl vienodų sąlygų sudarymo ūkio subjektams. Pabrėžė, kad būdama įstaiga, atsakinga už rinkliavos rinkimą, išsiuntė kvietimus prekybos centrų valdytojams (savininkams) sudaryti sutartis dėl rinkliavos mokėjimo. IV. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje su prašymu (t. 1, b.
5. 122–123), kurį patikslino (t. 1, b.
6. 144), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005 m. rugsėjo 7 d. sprendimu Nr. 1-913 pakeistos redakcijos Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005 m. liepos 20 d. sprendimo Nr. 1-881 2.5 punktas bei 3.2 punktu patvirtinti Nuostatai atitinka Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio nuostatas. Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005 m. liepos 20 d. sprendimo Nr. 1-881 2.5 punktu nustatyta, jog rinkliava renkama iš prekybos centrų valdytojų (savininkų) už vieną valstybei nuosavybės teise priklausančioje žemėje esančią transporto priemonės stovėjimo vietą – 50 Lt per mėnesį. Šio sprendimo 3.2 punktu patvirtinti Nuostatai. Pažymėjo, jog Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje pateiktas baigtinis vietinės rinkliavos objektų sąrašas. Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 6 punktas nustato, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietinę rinkliavą už naudojimąsi savivaldybės tarybos nustatytomis vietomis automobiliams statyti. Kadangi rinkliavų nustatymą reglamentuoja viešosios teisės normos, jos negali būti aiškinamos plečiamai. Taigi savivaldybės taryba turi teisę nustatyti vietinę rinkliavą už naudojimąsi savivaldybės tarybos nustatytomis vietomis automobiliams statyti taip, kad pareiga mokėti vietinę rinkliavą kiltų tik tiesiogiai asmeniui, kuris stato automobilį savivaldybės tarybos nustatytose automobilių stovėjimo vietose, už kurių naudojimąsi nustatyta vietinė rinkliava. Kadangi ginčijamo sprendimo 2.5 punktu nustatyta rinkliava apmokestinami ne tiesioginiai savivaldybės tarybos nustatytų automobilių stovėjimo vietų naudotojai, kyla klausimas dėl šios savivaldybės tarybos sprendimo nuostatos teisėtumo. Be to, ginčijamo sprendimo 3.2 punktu patvirtintų Nuostatų 5 punktas, apibrėžiantis subjektus, kuriems nustatyta rinkliava, nustato, kad vietinės rinkliavos mokėtojai yra ne tos įmonės, kurios naudojasi savivaldybės tarybos nustatytomis vietomis automobiliams statyti, bet įmonės, kurios valdo (nuosavybės ar naudotojo teisėmis) prekybos centrus. Pabrėžė, jog pagal Rinkliavų įstatymą tokios vietinės rinkliavos nustatyti negalima. Patikslintame prašyme pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2005 m. rugsėjo 7 d. sprendimu Nr. 1-913 pakeitė ginčijamo sprendimo 2.5 punktą bei 3.2 punktu patvirtintų Nuostatų 5 punktą. Pakeista ginčijamo sprendimo 2.5 punkto redakcija konkretizuoja vietinės rinkliavos objektą, apibrėždama, kad rinkliava renkama iš prekybos centrų valdytojų (savininkų) už vieną valstybei nuosavybės teise priklausančioje žemėje, dėl kurios nesudaryta žemės nuomos sutartis ir nėra mokamas žemės nuomos mokestis, esančią transporto priemonės stovėjimo vietą 2005 m. liepos 20 d. sprendimo Nr. 1-881 2 priede nurodytose vietose. Pasikeitusios redakcijos Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005 m. liepos 20 d. sprendimo Nr. 1-881 2.5 punktu ir 3.2 punktu patvirtintais Nuostatais liko apmokestinti ne tiesioginiai savivaldybės tarybos nustatytų automobilių stovėjimo vietų naudotojai, o asmenys, šalia kurių valdomo turto (prekybos centrų) yra savivaldybės tarybos nustatytos automobilių stovėjimo vietos. V. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba atsiliepime į pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą (t. 1, b.
7. 148–150) prašė prašymą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 6 punkte tik pabrėžiama iš savivaldybės tarybos teisės nustatyti rinkliavą kylanti rinkliavos mokėtojo pareiga mokėti vietinę rinkliavą už vietą ir vienintelį jos naudojimo būdą – automobiliams statyti, o ne vienareikšmiškai nurodomi vietinės rinkliavos mokėtojo požymiai (kad turi statyti automobilį pats). Įstatymas nenumato, kad savivaldybės taryba turėtų nustatyti rinkliavą taip, kad ją mokėti tektų tik tiesiogiai asmeniui, kuris stato automobilį nurodytoje vietoje. Be to, įstatymų leidėjas nustatė labai aiškų parduotuvės, prekybos centro ir pan. funkcinį ryšį su automobilių statymo vietomis (aikštelėmis) (Reglamento STR 2.06.01:1999 I sk. 1.1 p., VI sk. 10 lentelės 2.8, 3.1, 3.2 p., Statybos įstatymo 23 str. 9 d.). Teigė, kad Nuostatų 5 punktas tinkamai apibrėžia subjektus, mokančius vietinę rinkliavą. VI. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. gruodžio 22 d. sprendimu (t. 2, b.
8. 24-36) pareiškėjų UAB „VP Market“ bei AB „Vilniaus akropolis“ skundą ir Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą patenkino. Teismas pripažino neteisėtais Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005 m. liepos 20 d. sprendimo Nr. 1-881 2.5 punktą bei Vilniaus miesto savivaldybės tarybos veiksmus Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005 m. liepos 20 d. sprendimu Nr. 1-881 patvirtinant Nuostatus ir panaikino šio sprendimo 3.2 punktą. Teismas taip pat pripažino neteisėtais Vilniaus miesto savivaldybės tarybos veiksmus Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005 m. liepos 20 d. sprendimu Nr. 1-881 patvirtinant 2 priedą ir panaikino šio sprendimo 2 priedą. Teismas panaikino SĮ „Susisiekimo paslaugos“ 2005 m. rugpjūčio 11 d. reikalavimą Nr. 1007, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005 m. rugsėjo 7 d. sprendimo Nr. 1-913 1 ir 4 punktus, SĮ „Susisiekimo paslaugos“ 2005 m. rugsėjo 30 d. reikalavimą Nr.
9. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymas išnagrinėtas bendrosios teisenos tvarka, nes pareiškėjų skundžiami Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimai nėra norminiai administraciniai teisės aktai, o individualūs teisės aktai, skirti individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei, t. y. prekybos centrams. Teismas konstatavo, kad pareiškėjų reikalavimai, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalyje nustatytais kriterijais, yra pagrįsti. Teismas nurodė, kad savivaldybės taryba pagal Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 6 punktą turi teisę nustatyti savivaldybės teritorijoje vietines rinkliavas. Ši teisės norma savivaldybės tarybai suteikia teisę nustatyti rinkliavą už naudojimąsi automobilių stovėjimo vieta. Vadinasi, ši rinkliava gali būti nustatyta tik automobilių stovėjimo vietos naudotojui. Kadangi Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2005 m. liepos 20 d. sprendimo Nr. 1-881 2.5 ir 3.2 punktais nustatė mokestį ne automobilių stovėjimo vietos naudotojui, o prekybos centrui, prie kurio yra automobilių stovėjimo vieta, šiuose punktuose įtvirtintas teisinis reglamentavimas prieštarauja Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 6 punktui kaip aukštesnės galios teisės aktui (Vietos savivaldos įstatymo 5 str. 2 d., Viešojo administravimo įstatymo 4 str. 1 d. 1 p.). Teismas, palyginęs Nuostatų ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005 m. liepos 20 d. sprendimu Nr. 1-881 patvirtintų Vietinės rinkliavos, nustatytos transporto priemonių valdytojams (vairuotojams) už naudojimąsi transporto priemonių mokamomis stovėjimo vietomis ir aikštelėmis, nuostatų (toliau – ir II Nuostatai) teisės normas, padarė išvadą, jog Vilniaus miesto savivaldybės taryba, priimdama pareiškėjų ginčijamus sprendimus, nustatė nevienodas sąlygas tos pačios rūšies teisinių santykių subjektams. Už automobilių stovėjimo vietas, kurios yra prie prekybos centrų, vietinė rinkliava renkama iš prekybos centrų valdytojų (savininkų), o kitose mokamose vietose moka transporto priemonių valdytojai (vairuotojai). Toks reguliavimas pažeidžia lygybės principą. Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 6 punktas išimčių atskiriems naudotojams nenumato. Be to, Vilniaus miesto savivaldybės taryba, priimdama 2005 m. liepos 20 d. sprendimo Nr. 1-881 2.5 bei 3.2 punktus ir Nuostatus, išskyrė prekybos centrus iš kitų įstaigų, prie kurių yra automobilių stovėjimo vietos, t. y. nustatė vietinę rinkliavą tik prekybos centrams. Toks teisinis reguliavimas diskriminuoja prekybos centrus, prieštarauja Rinkliavų įstatymo tikslams. Teismas pabrėžė, kad Nuostatai ir paminėti sprendimo punktai yra neteisėti iš esmės, nes savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (Viešojo administravimo įstatymo 4 str. 1 d. 1 p., Rinkliavų įstatymo 11 str. 1 d. 6 p., ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p.). Teisės aktas, pažeidžiantis teisės aktų teisinės galios subordinaciją, turi būti panaikintas. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005 m. rugsėjo 7 d. sprendimu Nr. 1-913 pakeitus Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005 m. liepos 20 d. sprendimo Nr. 1-881 2.5 punktą, ankstesnė jo redakcija neteko teisinės galios, todėl nėra pagrindo jį panaikinti. Tačiau atsižvelgęs į tai, kad iki pakeitimo galiojusi šio punkto redakcija gali turėti įtakos pareiškėjų teisėms, padarė išvadą, jog privalo vertinti tokio teisės akto atitikimą teisės aktams. Esant tokioms aplinkybėms, teismas konstatavo, kad pareiškėjų skundas bei prašymas tenkintini ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005 m. liepos 20 d. sprendimo Nr. 1-881 2.5 punktas pripažintinas neteisėtu (ABTĮ 88 str. 4 p.), o 3.2 punktas naikintinas (ABTĮ 88 str. 2 p.). Taip pat naikintinas ir 2 priedas, nes pripažinus neteisėtais teisės aktus, kuriais prekybos centrams nustatyta rinkliava, turi būti panaikintas ir jų priedas, nustatantis mokestį už konkrečiais adresais esančias automobilių stovėjimo vietas. Pripažinus neteisėtais ir panaikinus minėtus teisės aktus, pripažintinas neteisėtu ir SĮ „Susisiekimo paslaugos“ 2005 m. rugpjūčio 11 d. reikalavimas Nr. 1007 (ABTĮ 88 str. 2 p.). Teismas taip pat konstatavo, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005 m. rugsėjo 7 d. sprendimo Nr. 1-913 1 punktas yra neteisėtas ir naikintinas, kadangi prieštarauja Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 6 punktui, nes rinkliava negali būti siejama su žemės nuomos mokesčio mokėjimu. Teismas pažymėjo, jog pagal Reglamento STR 2.06.01:1999 reikalavimus automobilių stovėjimo vietas privalo projektuoti ir įrengti atitinkamo statinio statytojas. Įrengus automobilių stovėjimo aikštelę ar ją atitinkantį statinį, jis įgyja atitinkamo statinio statusą, todėl turi būti išspręstas jo valdymo ir eksploatavimo klausimas. Neišsprendus šio klausimo, negalima spręsti klausimo dėl rinkliavos, kadangi savivaldybės taryba neturi teisės apmokestinti nekilnojamojo daikto, kurį valdo kitas asmuo. Atkreipė dėmesį, kad II Nuostatų 21 punkte toks atvejis iš dalies sureguliuotas, nurodant, kaip apmokestinamos stovėjimo vietos ir aikštelės, kurios įrengtos fizinių ir juridinių asmenų lėšomis. Šie nuostatai yra bendri, lyginant su ginčijamais sprendimais, todėl savivaldybės taryba privalėjo jais vadovautis, priimdama specialius sprendimus, nustatančius rinkliavą prekybos centrams. Atsižvelgęs į tai, kad atsakovai nepateikė įrodymų apie statinių, dėl kurių kilo ginčas, valdymą, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjams UAB „VP Market“ ir AB „Vilniaus akropolis“ rinkliava nustatyta neteisėtai. Teismas nurodė, kad nors Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005 m. rugsėjo 7 d. sprendimo Nr. 1-913 4 punktu detalizuota Nuostatų 5 punkte įtvirtinta rinkliavos mokėtojo sąvoka, tačiau nepakeistas teisinis reglamentavimas, nustatantis pareigą sumokėti rinkliavą ne aikštelės ar stovėjimo vietos naudotojui, o valdytojui, todėl šis punktas prieštarauja Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 6 punktui. Teismas, remdamasis aukščiau išdėstytais motyvais, pripažino, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005 m. rugsėjo 7 d. sprendimo Nr. 1-913 1 ir 4 punktai yra neteisėti iš esmės, savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, todėl naikintini (ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p.), o pareiškėjų reikalavimai tenkintini (ABTĮ 88 str. 2 p.). Pripažinus šiuos aktus neteisėtais ir juos panaikinus, pripažintinas neteisėtu ir SĮ „Susisiekimo paslaugos“ 2005 m. rugsėjo 30 d. reikalavimas Nr. 1241, priimtas šių aktų pagrindu (ABTĮ 88 str. 2 p.). Teismas nurodė, kad, pripažinus skundžiamus teisės aktus ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos veiksmus neteisėtais, nevertintini skundo motyvai, susiję su panaikintų sprendimų įgyvendinimu. VII. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba apeliaciniame skunde (t. 2, b.
10. 40–43) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. gruodžio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjų UAB „VP Market“ bei AB „Vilniaus akropolis“ skundą ir Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą. Atsakovas nurodo, kad Rinkliavų įstatymas rinkliavos mokėtoju leidžia nustatyti tiek asmenį, kuris pats stato automobilį nustatytoje ir rinkliava apmokestinamoje vietoje, tiek ir asmenį, kuris, būdamas tam tikro objekto (prekybos centro, parduotuvės ir kt.) valdytojas ar savininkas, naudoja tam objektui priskirtas automobilių stovėjimo vietas pagal įstatymo nurodytą būdą (šiuo atveju vietine rinkliava apmokestinamą vietą naudoja savo darbuotojų, tiekėjų ar klientų automobiliams statyti). Pažymi, kad įstatymų leidėjas nustatė labai aiškų parduotuvės, prekybos centro ir pan. funkcinį ryšį su automobilių statymo vietomis (aikštelėmis) (Reglamento STR 2.06.01:1999 I sk. 1.1 p., VI sk. 10 lentelės 2.8, 3.1, 3.2 p., Statybos įstatymo 23 str. 9 d.). Parduotuvės ar prekybos centro valdytojas (savininkas) negalėtų tinkamai ir visavertiškai eksploatuoti parduotuvės, prekybos centro ir pan., neeksploatuodamas jo valdomo objekto naudai ir tinkamam funkcionavimui skirtų automobilių statymo vietų (aikštelių). Pabrėžia, kad teismas nepagrįstai apribojo Rinkliavų įstatymo 12 straipsnyje, Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 21 punkte įtvirtintą savivaldybės tarybos visiškos diskrecijos teisę nustatyti vietinę rinkliavą, taip pat teisę diferencijuoti vietinės rinkliavos mokėjimo tvarką pagal atskiras automobilių statymo vietas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-1574/2005). Atkreipia dėmesį, kad naujoje Nuostatų 5 punkto redakcijoje prekybos centrai neišskirti iš kitų subjektų, turinčių mokėti vietinę rinkliavą. Teismas nepagrįstai nurodė, kad yra diskriminacija ir prieštaravimas Rinkliavų įstatymui. Teigia, kad pačios savivaldybės tarybos reikalas yra susieti arba nesusieti vietinės rinkliavos mokėjimą ar nemokėjimą su žemės nuomos mokesčiu. Be to, Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 6 punkte kalbama apie rinkliavos objekto naudojimą, o ne nurodomas jo valdymo ar nuosavybės klausimas. Pagal ginčijamus sprendimus pareiga mokėti rinkliavą atsirastų tik už naudojimąsi valstybei nuosavybės teise priklausančioje žemėje esančias automobilių stovėjimo vietas. VIII. Pareiškėjai UAB „VP Market“ ir AB „Vilniaus akropolis“ atsiliepime į atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą (t. 2, b.
11. 47-56) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Pareiškėjai nurodo, kad teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant nei materialinės, nei procesinės teisės normų. Pareiškėjai iš esmės pakartoja skundo argumentus. IX. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje atsiliepime į atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą (t. 2, b.
12. 58-59) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pareiškėjas nurodo, kad pritaria pozicijai, jog savivaldybės taryba neturi teisės nustatyti vietinės rinkliavos už naudojimąsi vietomis automobiliams statyti asmenims, kurie ja nesinaudoja, t. y. nestato automobilių. Teisėjų kolegija konstatuoja: X. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje pagal ABTĮ 110 straipsnio 2 dalies nuostatą yra subjektas, turintis teisę kreiptis į administracinį teismą su abstrakčiu prašymu ištirti savivaldybių administravimo subjekto priimto norminio administracinio akto (ar jo dalies) atitiktį įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui. Šioje byloje Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje prašo ištirti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005 m. rugsėjo 7 d. sprendimu Nr. 1-913 pakeistos redakcijos Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005 m. liepos 20 d. sprendimo Nr. 1-881 2.5 punkto bei 3.2 punktu patvirtintų „Vietinės rinkliavos, nustatytos prekybos centrų valdytojams (savininkams) už naudojimąsi mokamomis transporto priemonių stovėjimo vietomis ir aikštelėmis, nuostatų“ atitiktį Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 11 straipsniui. Teisės aktai, kuriuose yra įtvirtintos pareiškėjo prašomos ištirti nuostatos, paskelbti 2005 m. rugpjūčio 9 d. ir 2005 m. rugsėjo 29 d. dienraščio „Lietuvos rytas“ priede „Sostinė“. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad ginčijami Vilniaus m. savivaldybės tarybos sprendimai nėra norminiai administraciniai teisės aktai ir priskyrė juos individualiems teisės aktams, nes jie skirti individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei, t. y. prekybos centrams. Su tokia teismo išvada apeliacinės instancijos teismas nesutinka. ABTĮ 2 straipsnio 14 dalyje individualaus teisės akto sąvoka apibrėžiama taip: tai vienkartis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimų nuostatos, kurių atitiktį Rinkliavų įstatymui prašo ištirti pareiškėjas, nėra nei vienkarčiai teisės taikymo aktai, nes rinkliava nustatyta neapibrėžtam laikui, nei skirti individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei, kadangi juose neišvardyti konkretūs prekybos centrai. Pagal ABTĮ 2 straipsnio 13 dalį norminis teisės aktas – tai įstatymas, administracinis ar kitas teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei. Ginčijamos Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimų nuostatos yra norminio pobūdžio, nes jos nustato tam tikras nuolatinio pobūdžio elgesio taisykles – pareigą kas mėnesį mokėti rinkliavą individualiais požymiais neapibrėžtų subjektų grupei. Tad pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino materialinės teisės normas. Apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą (ABTĮ 136 straipsnis), tad teisėjų kolegija Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą nagrinėja iš esmės. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio (2005 m. balandžio 14 d. įstatymo Nr. X-160 redakcija) 21 punktą savivaldybės tarybai suteikta teisė nustatyti vietines rinkliavas bei kitas įmokas. Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad vietinė rinkliava – savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje. Rinkliavų įstatymo 12 straipsnio nuostatomis savivaldybės tarybai suteikta teisė sprendimu nustatyti vietinę rinkliavą, tvirtinti vietinės rinkliavos nuostatus, nustatyti lengvatas vietinių rinkliavų mokėtojams. Savivaldybės tarybos įgaliojimus ir galimybes vietinės rinkliavos nustatymo srityje numato šio įstatymo 11 straipsnis, kuriame pateiktas baigtinis ir imperatyviai apibrėžtas vietinių rinkliavų objektų sąrašas. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas tik už: „1) leidimo atlikti kasinėjimo darbus savivaldybės viešojo naudojimo teritorijoje (gatvėse, vietinės reikšmės keliuose, aikštėse, žaliuosiuose plotuose), atitverti ją ir jos dalį arba apriboti eismą joje išdavimą; 2) leidimo prekiauti ar teikti paslaugas savivaldybės tarybos nustatytose viešosiose vietose išdavimą (išskyrus prekybą prekyvietėse, kai mokamas prekyviečių mokestis pagal Prekyviečių mokesčio įstatymą); 3) leidimo įrengti išorinę reklamą ant savivaldybei priklausančių ar valdytojo teise valdomų objektų išdavimą; 4) leidimo organizuoti komercinius renginius savivaldybei priklausančiose ar valdytojo teise valdomose viešojo naudojimo teritorijose išdavimą; 5) leidimo įvažiuoti mechaninėmis transporto priemonėmis į valstybės saugomas teritorijas, savivaldybių įsteigtus saugomus draustinius, jų paskelbtų kraštovaizdžio objektų teritorijas ir nustatytas vietinės reikšmės apsaugines zonas išdavimą (išskyrus važiavimą per šias teritorijas valstybinės reikšmės keliais, naudojimąsi jų statiniais, stovėjimo ir poilsio aikštelėmis, terminalais ir pasienio kontrolės punktais; šios išimtys netaikomos Neringos miestui); 6) naudojimąsi savivaldybių tarybos nustatytomis vietomis automobiliams statyti (išskyrus vietas automobiliams statyti prie valstybinės reikšmės kelių ir 5–15 m pažymėtoje atkarpoje prie valstybės įstaigų, institucijų ir tarnybų); 7) gyvūnų (šunų, kačių) registravimą ir laikymą daugiabučiuose namuose; 8) komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą; 9) leidimo įrengti laikinus kilnojamus įrenginius savivaldybės teritorijoje (išskyrus prie valstybinės reikšmės kelių, privačiuose ir išnuomotuose valstybinės žemės sklypuose) išdavimą.“ Tokiu būdu teisėjų kolegija pažymi, kad šios teisės normos imperatyvus pobūdis ir konkretūs sąraše nurodyti rinkliavos objektai riboja savivaldybės tarybos diskrecijos teisę nustatyti vietinę rinkliavą. Nagrinėjant Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą, būtina nustatyti, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005 m. liepos 20 d. sprendimo 2.5 punkte, pakeistame Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005 m. rugsėjo 7 d. sprendimo Nr. 1-913 1 punktu, nustatyta pareiga mokėti rinkliavą prekybos centrų valdytojams (savininkams) ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005 m. liepos 20 d. sprendimo Nr. 1-881 3.2 punktu patvirtintų Nuostatų 5 punkte, pakeistame minėtu Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005 m. rugsėjo 7 d. sprendimo Nr. 1-913 4 punktu, nustatytų rinkliavos mokėtojų sąrašas atitinka Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 6 punkto reikalavimus. Minėtu Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005 m. liepos 20 d. sprendimu Nr. 1-881 buvo nustatyta vietinė rinkliava už naudojimąsi mokamomis transporto priemonių stovėjimo aikštelėmis. Šio sprendimo 2.5 punkte nurodyta, „kad rinkliava renkama iš prekybos centrų valdytojų (savininkų) už vieną valstybei nuosavybės teise priklausančioje žemėje, dėl kurios nesudaryta žemės nuomos sutartis ir nėra mokamas žemės nuomos mokestis, esančią transporto priemonės stovėjimo vietą sprendimo 2 priede nurodytose vietose – 50 Lt per mėnesį. Nuostatų 5 punkte nurodyta, kad rinkliavos mokėtojai yra asmenys, prie kurių nuosavybės teise turimų pastatų, naudojamų komercinei veiklai (parduotuvės, prekybos centrai, kavinės, barai, restoranai, kirpyklos, vaistinės, grožio salonai ir pan.) vykdyti, yra valstybinėje žemėje esančios automobilių stovėjimo aikštelės, kurių naudojimas susijęs su šiuose pastatuose vykdoma veikla (įmonių, jų darbuotojų, tiekėjų bei klientų transporto priemonėms statyti). Jei yra keletas pastato ar kelių pastatų, prie kurių yra valstybinėje žemėje esanti automobilių stovėjimo aikštelė, savininkų, tai rinkliava jiems nustatoma atsižvelgiant į jų turimo nuosavybės teise pastato ploto ir bendro pastato ploto proporcijas“. Vyriausiasis administracinis teismas nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A1-933-04 (Administracinių teismų praktika Nr. 6, 73 p.) jau yra pažymėjęs, kad „vertinant konkretų mokėjimą, turi būti atsižvelgiama ne į teisės akte nurodytą mokėjimo pavadinimą, o į tokio mokėjimo teisinę prigimtį. Vadovaujantis Rinkliavų įstatymo 2 straipsniu, rinkliava yra įmoka už valstybės ir vietos savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų ar organizacijų teikiamas paslaugas. Rinkliavai, kaip valstybės ar savivaldybės biudžeto pajamų teisinei formai, būdingas atlygintinumas, t. y. sumokant rinkliavą atlyginama už valstybės ar savivaldos institucijos suteiktą paslaugą. Taigi rinkliava pagal savo teisinę prigimtį yra atlygintinio (kompensacinio) pobūdžio mokėjimas. Todėl teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta rinkliava už naudojimąsi savivaldybių tarybos nustatytomis vietomis automobiliams statyti gali būti reikalaujama tik iš automobilio stovėjimo vietos naudotojo, t. y. to asmens, kuris betarpiškai stato automobilį savivaldybės tarybos nustatytoje automobilių stovėjimo vietoje, taigi, kuris ir naudojasi šia paslauga (leidimu). Įpareigodama Nuostatų 5 punkte išvardytus subjektus mokėti vietinę rinkliavą ne už jų naudojimąsi automobilių stovėjimo aikštele, o už tai, kad valstybinėje žemėje esanti automobilių stovėjimo aikštelė (aikštelių adresai nurodyti 2 priede) yra prie atitinkamo pastato, kurio valdytojas ar savininkas tas subjektas yra, ir už tai, kad tame pastate to subjekto vykdoma veikla susijusi su kitų asmenų naudojimusi automobilių stovėjimo aikštele, Vilniaus miesto savivaldybės taryba pažeidė Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatytas įgalinimų ribas. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos apeliaciniame skunde nurodytas teiginys, kad Reglamento STR 2.06.01:1999 I skyriaus 1.1 punkte, VI skyriaus 10 lentelės nuostatomis įstatymų leidėjas nustatė aiškų parduotuvės, prekybos centro funkcinį ryšį su automobilių statymo vietomis (aikštelėmis), nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų. Pagal Reglamentą toks funkcinis ryšys nustatytas ir tarp poilsio namų, bendrabučių, teatrų, bažnyčių, sporto aikščių, viešbučių, mokyklų, medicinos įstaigų bei automobilių statymo aikštelių. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad: 1) Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005 m. rugsėjo 7 d. sprendimo Nr. 1-913 1 punktu pakeistos redakcijos Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005 m. liepos 20 d. sprendimo Nr. 1-881 2.5 punktas, reglamentuojantis, kad rinkliava renkama iš prekybos centrų valdytojų (savininkų) už vieną valstybei nuosavybės teise priklausančioje žemėje, dėl kurios nesudaryta žemės nuomos sutartis ir nėra mokamas žemės nuomos mokestis, esančią transporto priemonės stovėjimo vietą šio sprendimo 2 priede nurodytose vietose – 50 litų per mėnesį, prieštarauja Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 6 punktui ir turi būti laikomas panaikintu. 2 priedas, susijęs su sprendimo 2.5 punkto reglamentavimu, ir pripažinus, kad jis prieštarauja įstatymui, savarankiškai egzistuoti ir būti taikomas negali; 2) Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005 m. rugsėjo 7 d. sprendimo Nr. 1-913 4 punktu pakeistos redakcijos Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005 m. liepos 20 d. sprendimo Nr. 1-881 3.2 punktu patvirtintų „Vietinės rinkliavos, nustatytos prekybos centrų valdytojams (savininkams) už naudojimąsi mokamomis transporto priemonių stovėjimo vietomis ir aikštelėmis, nuostatų“ 5 punktas, reglamentuojantis, kad rinkliavos mokėtojai yra asmenys, prie kurių nuosavybės teise turimų pastatų, naudojamų komercinei veiklai (parduotuvės, prekybos centrai, kavinės, barai, restoranai, kirpyklos, vaistinės, grožio salonai ir pan.) vykdyti, yra valstybinėje žemėje esančios automobilių stovėjimo aikštelės, kurių naudojimas susijęs su šiuose pastatuose vykdoma veikla (įmonių, jų darbuotojų, tiekėjų bei klientų transporto priemonėms statyti); jei yra keletas pastato ar kelių pastatų, prie kurių yra valstybinėje žemėje esanti automobilių stovėjimo aikštelė, savininkų, tai rinkliava jiems nustatoma atsižvelgiant į jų turimo nuosavybės teise pastato ploto ir bendro pastato ploto proporcijas, prieštarauja Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 6 punktui, ir turi būti laikomas panaikintu. Kiti Nuostatų punktai yra tiesiogiai susiję su 5 punkto reglamentavimu, ir, pripažinus, kad jis prieštarauja įstatymui, savarankiškai egzistuoti ir būti taikomi negali. XI. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškėjų UB „VP Market“ ir AB „Vilniaus akropolis“ skundo reikalavimus dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005 m. liepos 20 d. sprendimo Nr. 1-881 2.5 punkto, 2 priedo, 3.2 punktu patvirtintų „Vietinės rinkliavos, nustatytos prekybos centrų valdytojams (savininkams) už naudojimąsi transporto priemonių mokamomis stovėjimo vietomis ir aikštelėmis, nuostatų“ panaikinimo, pripažinimo neteisėtais savivaldybės tarybos veiksmus, patvirtinant Nuostatus ir 2 priedą ir dėl SĮ „Susisiekimo paslaugos“ 2005 m. rugpjūčio 11 d. reikalavimo Nr. 1007 bei 2005 m. rugsėjo 30 d. reikalavimo Nr. 1241 panaikinimo, iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas. Nors teismas padarė klaidingą išvadą dėl ginčijamų normų priskyrimo individualiems teisės aktams, tačiau teisingai sprendė dėl jų neteisėtumo, prieštaravimo aukštesnės galios teisės aktams aspektu. Išanalizavęs Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005 m. liepos 20 d. sprendimo Nr. 1-881 2.5 punkte įtvirtintą prievolę prekybos centrų valdytojams (savininkams) mokėti rinkliavą už valstybei nuosavybės teise priklausančioje žemėje esančias transporto priemonių stovėjimo vietas 2 priede nurodytose vietose ir 3.2 punktu patvirtintus „Vietinės rinkliavos, nustatytos prekybos centrų valdytojams (savininkams) už naudojimąsi transporto priemonių mokamomis stovėjimo vietomis ir aikštelėmis, nuostatus“ bei šiuos Nuostatus palyginęs su tuo pačiu Sprendimu 3.1 punktu patvirtintais „Vietinės rinkliavos, nustatytos transporto priemonių valdytojams (vairuotojams) už naudojimąsi mokamomis transporto priemonių stovėjimo vietomis ir aikštelėmis, nuostatais“, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad apeliantas analogiškų teisinių santykių subjektams nustatė nevienodas sąlygas, t. y. už automobilių stovėjimo vietas, esančias prie prekybos centrų, prievolę mokėti nustatė tų prekybos centrų valdytojams (savininkams), o kitose vietose – transporto priemonių valdytojams (vairuotojams). Be to, prekybos centrus išskyrė ir iš kitų įstaigų, prie kurių taip pat yra atitinkamos automobilių stovėjimo vietos (aikštelės). Tokių skirtingų prievolės mokėti vietinę rinkliavą sąlygų nustatymas negali būti objektyviai pateisinamas. Apeliacinės instancijos teismui pripažinus ginčijamas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos norminių aktų dalis prieštaraujančiomis įstatymui, jos laikomos panaikintomis, taigi negali sukelti jokių teisinių pasekmių subjektams, kuriems jos galėjo būti taikomos. SĮ „Susisiekimo paslaugos“ 2005 m. rugpjūčio 11 d. reikalavimas Nr. 1007 ir 2005 m. rugsėjo 30 d. reikalavimas Nr. 1241 yra priimti anksčiau analizuotų Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimuose nustatytų norminio pobūdžio nuostatų, kurios pripažintos prieštaraujančiomis įstatymui, pagrindu, todėl pagrįstai panaikinti. Esant anksčiau išdėstytoms aplinkybėms, apeliacinis skundas atmestinas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 115 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 117 straipsnio 1 dalimi, 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija nutaria: Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. gruodžio 22 d. sprendimą pakeisti. Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą patenkinti. Pripažinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005 m. rugsėjo 7 d. sprendimo Nr. 1-913 1 punktu pakeistos redakcijos Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005 m. liepos 20 d. sprendimo Nr. 1-881 „Dėl vietinės rinkliavos už naudojimąsi mokamomis transporto priemonių stovėjimo vietomis ir aikštelėmis nustatymo“ 2.5 punktą prieštaraujančiu Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-857 redakcija) 6 punktui, ir laikyti jį panaikintu. Pripažinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005 m. rugsėjo 7 d. sprendimo Nr. 1-913 4 punktu pakeistos redakcijos Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005 m. liepos 20 d. sprendimu Nr. 1-881 „Dėl vietinės rinkliavos už naudojimąsi mokamomis transporto priemonių stovėjimo vietomis ir aikštelėmis nustatymo“ 3.2 punktu patvirtintus „Vietinės rinkliavos, nustatytos prekybos centrų valdytojams (savininkams) už naudojimąsi mokamomis transporto priemonių stovėjimo vietomis ir aikštelėmis, nuostatus“ prieštaraujančiais Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-857 redakcija) 6 punktui ir laikyti juos panaikintais. Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. gruodžio 22 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą. Paskelbti šią teismo nutartį „Valstybės žiniose“ ir dienraščio „Lietuvos rytas“ priede „Sostinė“. Nutartis neskundžiama. Teisėjai Stasys Gudynas Arūnas Sutkevičius Vaida Urmonaitė ______________