Teikiu Seimo nariams kartu su Lietuvos Respublikos Maisto

(7). Informaciją paruošė ir projekto Nr.874(A) analizę atliko A.Mastauskas, Lietuvos Respublikos vyriausiasis gydytojas higienistas. Priedas: Maisto kontrolės funkcijų vykdymo schema Seimo narys Leonas Alesionka Dėl Lietuvos Respublikos maisto įstatymo Nr. 874-alternatyva projekto Pateiktas alternatyvusis Maisto įstatymo projektas iš esmės nėra alternatyvus. Jame siūlomi tik kai kurių pagrindiniojo Lietuvos Respublikos Maisto įstatymo projekto straipsnių redakciniai pataisymai, o kita dalis straipsnių palikta be pakeitimų. Šiuo aspektu galima lengvai suvienodinti abu įstatymo variantus (pridedame įstatymo projektą, parengtą pagrindinio ir alternatyvaus projektų pagrindu). Rengiant šį projektą priimti alternatyvaus varianto 1, 2.5, 2.11, 3, 5.4, 6, 9.2, 11.2, 12.3, 16, 19, 21, 22, 23.2, 23.3, 23.4, 24, 25 26.2, 26.5, 27, 28, 32 straipsniuose išdėstyti pasiūlymai, kurie įtraukti į naujai suredaguoto įstatymo projektą. Norėtume pakomentuoti keletą punktų iš alternatyviojo įstatymo projekto, su kurių redakcija negalime sutikti. Mūsų nuomone, netikslinga įstatyme, šalia "maisto" termino daugelyje straipsnių kartu vartoti terminą "žemės ūkio produktai", nes maistui tinkami žemės ūkio produktai įeina į išaiškintą sąvoką "maistas", kaip "apdoroti, pusiau apdoroti ar neapdoroti maisto produktai, žaliavos". Pagrindiniame įstatymo projekte pateiktoji sąvoka atitinka tarptautinės Codex Alimentarius Komisijos "maisto" apibrėžimą. Be to, vatojant terminą "žemės ūkio produktai" būtų galima jį suprasti kiek per plačiai (kailiai, vilna, linai ir pan.). Alternatyviajame variante neįtrauktos "specialios paskirties maisto produktų" ir "pagerinto maisto" sąvokos bei straipsniai reglamentuojantys tokio maisto gaminimą ir prekybą. Su tuo negalime sutikti, nes tai yra labai svarbios maisto sritys, turinčios lemiamos įtakos gyventojų sveikatai. Joms būtinas specialus teisinis reguliavimas, todėl jungtiniame projekte šios sąvokos ir 8, 13 bei 19 straipsniai palikti iš pagrindinio maisto įstatymo projekto. Atsisakyta 2.12 punkte siūlomos "atitikties sertifikato" sąvokos, nes parengtame naujajame projekte ji nevartojama. Alternatyvinio projekto 11.2 punkte siūloma maisto ženklinimo tvarką tvirtinti šio įstatymo vykdymo priežiūros institucijai. Mūsų nuomone, tai Lietuvos standartizacijos departamento prerogatyva. Pagrindinio projekto 19.1 punkto siūloma nekeisti į alternatyvinio projekto 17.1 punkto redakciją, nes pastaroji yra nepakankamai tiksli. Be to, manome, kad netikslinga pagrindinio įstatymo projekto 19 straipsnio 1 punktą išskaidyti į du, kaip tai siūloma alternatyvaus varianto 17.1 ir 17.2 punktuose nes pagal šiuo metu ministerijose derinamą Lietuvos Vyriausybės nutarimo "Dėl maisto prekių įvežimo į Lietuvos Respubliką bei jų nekenksmingumo kontrolės tvarkos" projektą, maisto prekių sertifikatai nebus tiražuojami į prekybos vietas (taip yra ir Europos Sąjungos valstybėse). Be to, įvežtam maistui sertifikatų išdavimas Lietuvoje reikštų, kad maistas įvežamas be dokumentų, kas prieštarautų galiojantiems Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimams. Tas pat tinka ir siūlomam 23 straipsnio 5 punktui. Mūsų nuomone, tikslinga palikti pagrindinio projekto 22 straipsnio 1 punktą, nepateiktą alternatyviojo projekto 20 straipsnyje, teisiškai apibrėžiantį valstybinių ir privačių institucijų funkcijų santykį. Jo būtinumą rodo šių dienų praktika bei analogiški Europos Sąjungos valstybių teisės aktai. Netikslinga priimti alternatyviojo projekto 29 straipsnį, nes jis dubliuoja Lietuvos Respublikos įstatymą "Dėl ekonominių sankcijų už visuomenės sveikatos priežiūros teisės aktų pažeidimus", kurio projektas bus svarstomas Lietuvos Respublikos Seimo plenariniame posėdyje 1996 birželio 27 dieną. Taip pat manome, kad netikslinga, įstatymo priežiūros vykdymą pavesti neegzistuojančiai ir papildomų išlaidų sukūrimui pareikalausiančiai Valstybinei maisto, tabako ir alkoholio kontrolės tarnybai (VMTAKT), vietoje šiuo metu esančios ir sukūrimui bei funkcionavimui papildomų lėšų nereikalaujančios Sveikatos apsaugos ministerijos Valstybinės visuomenės priežiūros tarnybos ir jos Respublikinio mitybos centro. Kadangi maisto įstatymo pagrindinis tikslas, yra visų pirma saugaus ir nekenksmingo sveikatai maisto pateikimas vartotojui, manome, kad geriausiai tas funkcijas centriniame lygyje atlieka Sveikatos apsaugos ministerijos specialistai, turintys šios srities specialųjį išsilavinimą, šiuo metu koncentruotai dirbantys Respublikiniame mitybos centre, o taip pat vietiniame lygyje visų maisto gamybos ir prekybos etapų priežiūrą ir kontrolę atliekantys Visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos mitybos higienos ir kitų padalinių darbuotojai. Sveikatos apsaugos ministerija, Visuomenės sveikatos priežiūros tarnyba ir jos Respublikinis mitybos centras, pagal savo nuostatus jau seniai rengia visą įstatymdavystę maisto saugos ir nekenksmingumo klausimais, formuoja politiką šioje srityje. Respublikinio mitybos centro ir Sveikatos apsaugos ministerijos Visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos pareigūnai šiuo metu sudaro vieningą sistemą. Mūsų požiūriu, maisto sauga žmonių sveikatai ir jos kriterijų nustatymas bei priežiūra yra išimtinė Sveikatos apsaugos ministerijos institucijų prerogatyva. Produkto saugos rodikliai yra vieninteliai rodikliai, reguliuojami ir kontroliuojami valstybės. Maisto sauga yra žymiai svarbesnė už jo išvaizdą bei kitus parametrus, kuriuos vartotojas gali pasirinkti pagal savo finansines išgales. Nėra abejonės, kad pagrindinė, šioje srityje didžiausią įdirbį turinti institucija, kuri valdo visas maisto saugos sritis, yra Sveikatos apsaugos ministerija, Visuomenės sveikatos priežiūros tarnyba ir jos Respublikinis mitybos centras. Saugos reikalavimų prioritetas prieš kokybę ne kartą buvo pabrėžtas Europos Sąjungos ir Pasaulinės prekybos organizacijos (WTO) dokumentuose. Lietuvos Respublika stodama į šią instituciją bei ruošdamasi stoti į Europos Sąjungą privalo laikytis jų reikalavimų. Maisto saugos priežiūra glaudžiai susijusi su maisto gamintojų sveikata, darbo higiena ir su maistu plintančiomis bei mitybos sąlygojamomis ligomis, kurių priežiūra taip pat yra Sveikatos apsaugos ministerijos kompetencijoje (maisto ryšys su sveikata atsispindi daugumoje maisto saugos kontrolės įstatymo projekto straipsnių), todėl dar kartą akcentuojame būtinybę centrine institucija problemoms, susijusioms su maisto sauga bei kokybe spręsti, palikti Sveikatos apsaugos ministerijos Valstybinrs visuomenės priežiūros tarnybos Respublikinį mitybos centrą bei teritorinius Visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos padalinius, pasitelkiant Lietuvos valstybinės kokybės inspekcijos specialistus, taip, kaip numatyta "Įstatymo dėl Lietuvos Respublikos maisto įstatymo įgyvendinimo" projekte. Sveikatos apsaugos ministerijos Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos padaliniai ir Respublikinis mitybos centras šiuo metu turi galingiausią materialinę bazę, laboratorijas, techninę įrangą ir didžiausią specialistų skaičių, būtinus šių problemų valstybiniam sprendimui, nepareikalausiančiam papildomų lėšų. Priedas: Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos ir jos Respublikinio mitybos centro struktūra, atliekant Lietuvos Respublikos maisto įstatymo vykdymo priežiūrą. Lietuvos Respublikos vyriausiasis gydytojas higienistas Albinas Mastauskas