11 11 Įstatymo projekto Nr. 464(7) priedėlis. 1996 m. birželio 27 d. redakcija. LIETUVOS NACIONALINIO SAUGUMO UŽTIKRINIM

(7)priedėlis. 1996 m. birželio 27 d. redakcija. LIETUVOS NACIONALINIO SAUGUMO UŽTIKRINIMO PAGRINDAI PREAMBULĖ Lietuvos Respublikos Seimas, nustatydamas Lietuvos nacionalinio saugumo užtikrinimo pagrindus, vadovaujasi nuostatomis, kad: - prieš daugelį amžių susikūrusi Lietuvos valstybė, besiremianti Europą vienijančios krikščioniškosios kultūros pagrindais, yra neatskiriama Europos tautų bendrijos dalis; - lietuvių tauta niekada nesutiko su jokia okupacija ir pavergimu, priešinosi visais įmanomais būdais ir siekė išsivadavimo, ir šis tautos nusistatymas yra nekintamas; - lietuvių tauta siekė ir tebesiekia išsaugoti savo laisvę, garantuoti saugią ir laisvą raidą savo etninėje žemėje, puoselėti tautinę tapatybę, ugdyti prigimtines kūrybines galias ir prisidėti prie pasaulio pažangos; - nepriklausoma demokratinė Lietuvos valstybė privalo užtikrinti saugų Tautos gyvavimą, jos savitą ir laisvą raidą, o valstybės saugumas yra būtina jos demokratinės raidos sąlyga. 1 DALIS. PAGRINDINĖS NACIONALINIO SAUGUMO POLITIKOS NUOSTATOS BEI PRINCIPAI 1 skyrius. NACIONALINIO SAUGUMO POLITIKOS TIKSLAS IR BENDROSIOS NUOSTATOS Nacionalinio saugumo politikos tikslas - sutelktomis valstybės ir piliečių pastangomis plėtoti ir stiprinti demokratiją, užtikrinti Tautos ir valstybės saugų būvį, atgrasyti bet kurį potencialų užpuoliką, ginti Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ir konstitucinę santvarką. Lietuvos nacionalinio saugumo sistema remiasi valstybės institucijų veikla ir kiekvieno Lietuvos piliečio dalyvavimu, suvokiančia pavojus ir savo atsakomybę, pilietiškai susipratusia ir pasirengusia ginti Lietuvos laisvę atvira pilietine visuomene. Lietuvos nacionalinio saugumo sistema plėtojama kaip Europos bendros saugumo ir transatlantinės gynybos sistemų dalis. Lietuva nė vienos valstybės nelaiko savo priešu, niekam negrasina, ir su visomis stengiasi palaikyti gerus santykius. Stiprinti nacionalinį saugumą yra aukščiausias Lietuvos vidaus ir užsienio politikos tikslas. 2 skyrius. PAGRINDINIAI NACIONALINIO SAUGUMO SISTEMOS ELEMENTAI Pirmas skirsnis. NACIONALINIO SAUGUMO OBJEKTAI Pagrindiniai nacionalinio saugumo objektai yra: - žmogaus ir piliečio teisės, laisvės bei asmens saugumas; - tautos puoselėjamos vertybės, jos teisės ir laisvos raidos sąlygos; - valstybės nepriklausomybė; - konstitucinė santvarka; - valstybės teritorijos vientisumas; - aplinka ir kultūros paveldas. Antras skirsnis. NACIONALINIO SAUGUMO SUBJEKTAI Nacionalinio saugumo subjektai yra: - valstybė, jos nacionalinio saugumo bei gynybos ir kitos institucijos; - piliečiai, jų bendrijos ir organizacijos. Trečias skirsnis. NACIONALINIO SAUGUMO UŽTIKRINIMO BŪDAI Nacionalinį saugumą užtikrina:

1. a)VALSTYBĖ: - vykdydama rizikos veiksnius ir grėsmes mažinančią vidaus ir užsienio politiką ; - patikimai kontroliuodama valstybės sausumos ir jūros sienas bei oro erdvę; - garantuodama pasirengimą besąlygiškai gynybai ir visuotiniam pilietiniam pasipriešinimui agresijos atveju; - stiprindama nacionalinio saugumo bei gynybos institucijas ir tobulindama jų veiklą; - rengdama gynybai kariuomenę ir jos aktyvųjį rezervą; - rengdama ir vykdydama ilgalaikes valstybines nacionalinio saugumo stiprinimo programas; - integruodamasi į Europos Sąjungą (EU), Vakarų Europos Sąjungą (WEU), Šiaurės Atlanto Organizaciją (NATO) ir siekdama pilnateisės narystės šiose organizacijose;
2. b)PILIEČIAI: - saugodami tautines vertybes ir ugdydami pasiryžimą ginti Lietuvos laisvę; - rengdamiesi visuotiniam pilietiniam pasipriešinimui; - plėtodami visuomenės institutus, piliečių susivienijimų ir draugijų veiklą. Nacionalinio saugumo institucijos plėtojamos bei saugumo stiprinimo priemonės rengiamos vadovaujantis demokratinės kontrolės principais. Valstybės institucijų vykdomas nacionalinio saugumo priemones finansuoja valstybė. Tam tikslui naudojamos valstybės biudžeto pajamos, kreditai bei tarptautinė pagalba. 3 skyrius. TEISINIAI NACIONALINIO SAUGUMO UŽTIKRINIMO PAGRINDAI Lietuvos nacionalinio saugumo užtikrinimo teisinis pagrindas yra Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau - Konstitucija). Kertinės Konstitucijos normos, tiesiogiai reglamentuojančios valstybės saugumo klausimus, yra: - Konstitucijos 1-asis straipsnis, skelbiantis, kad Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika; - Konstitucijos 3-iasis straipsnis, skelbiantis, kad niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių teisių; - Konstitucijos 8-tasis straipsnis, nustatantis, kad valstybinės valdžios ar jos institucijos užgrobimas smurtu laikomi antikonstituciniais veiksmais; - Konstitucijos 94-tasis straipsnis, įpareigojantis Vyriausybę saugoti Lietuvos Respublikos teritorijos neliečiamybę, garantuoti valstybės saugumą ir viešąją tvarką; ir - Konstitucijos sudedamosios dalies - 1992 m. birželio mėn. 8 d. Konstitucinio Akto - reikalavimai niekada ir jokiu pavidalu nesijungti į jokias buvusios SSRS pagrindu kuriamas naujas politines, karines, ekonomines ar kitokias valstybių sąjungas bei sandraugas. Nacionalinio saugumo užtikrinimas taip pat grindžiamas: - Jungtinių Tautų Chartija, Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacijos dokumentais, žmogaus teisių apsaugos ir kitais tarptautinės teisės aktais, kuriuos Lietuvos Respublika yra ratifikavusi ar prie kurių prisijungusi, taip pat visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais; - branduolinio ginklo neplatinimo sutartimi; - cheminio ir bakteriologinio ginklų nenaudojimo konvencijomis. 4 skyrius. SVARBIAUSIOS SAUGUMĄ UŽTIKRINANČIOS LIETUVOS VIDAUS POLITIKOS NUOSTATOS Priimami valstybės vidaus politikos sprendimai turi būti analizuojami kaip jie prisidės prie rizikos veiksnių silpninimo ir grėsmių nacionaliniam saugumui mažinimo. Vidaus politika turi būti grindžiama teisingumu ir teisėtumu, ugdyti pilietiškumą, pagarbą Konstitucijai ir pasitikėjimą nacionaliniais institutais. Atvira pilietinė visuomenė privalo gauti išsamią ir patikimą informaciją šalies gyvenimo klausimais. TIESIOGINĖ SAUGUMO UŽTIKRINIMO POLITIKA Pirmaeilis valstybės uždavinys - užtikrinti patikimą valstybės sausumos sienų su Baltarusija ir Karaliaučiaus krašto (Kaliningrado sr.) teritorija bei jūrų sienų kontrolę, taip pat Lietuvos oro erdvės kontrolę. Valstybės valdžia privalo apsaugoti Lietuvą nuo slaptųjų tarnybų ir jų priedangos struktūrų ardomosios veiklos, diversijų ir teroro aktų. Vyriausybė ir teisėsaugos sistema privalo apginti piliečius ir valstybę nuo korupcijos bei organizuoto nusikalstamumo, užtikrinti asmens ir turto saugumą. Nacionalinio saugumo ir kitose valstybės institucijose turi veikti imuniteto tarnybos, kurios apsaugotų institucijas ir pareigūnus nuo bet kokio neteisėto poveikio. EKONOMINĖ POLITIKA Seimas įstatymu nustato, kurios įmonės ir įrenginiai (tarp jų ir steigtini) turi strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui. Įstatymas taip pat nustato, kurie iš jų privalo būti valstybės nuosavybė, o kuriuose iš jų ir kokiomis sąlygomis leidžiama dalyvauti privačiam nacionaliniam bei europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančiam užsienio kapitalui, paliekant sprendžiamąją galią valstybei. Lietuvos Vyriausybė privalo užtikrinti alternatyvius, nuo monopolinio tiekėjo nepriklausomus kuro ir žaliavų įsigijimo šaltinius. Aprūpinimas energetiniais ištekliais negali būti perduotas šalių, iš kurių šie ištekliai tiekiami, subjektų kontrolėn. Europinės ir transatalantinės integracijos kriterijus atitinkančioms užsienio investicijoms teikiamos preferencijos. Draudžiama dominuojanti užsienio ūkinių subjektų padėtis natūralių monopolijų sektoriuje ir finansinėje sistemoje. Lietuvos bankas, Vyriausybė bei teisėsaugos institucijos savo kompetencijos ribose užtikrina ūkio ir bankinės-finansinės sistemos saugumą nuo aferų, nelegalios kilmės pinigų ir investicijų. Lietuvos geležinkelis pagal specialią valstybinę programą turi būti palaipsniui rekonstruojamas į Europos standartų pločio geležinkelio tinklą. Lietuvos geležinkelio pervežimų sistema turi būti pertvarkyta pagal tarptautinės COTIF sistemos reikalavimus. SOCIALINĖ POLITIKA Valstybės socialinė politika turi skatinti socialiai savarankiškos, solidarios, kartu ir stabilios pilietinės visuomenės formavimąsi. Valstybė turi vykdyti visų piliečių gerovės politiką, mažinti galimų socialinių krizių rizikos veiksnius ir rūpintis, kad dėl pernelyg didelių turtinės visuomenės skirtumų ir gyventojų nuskurdimo nebūtų pažeisti socialinio solidarumo pagrindai. Valstybė turi ypač rūpintis šeimos, kaip pagrindinės ir atsakingos visuomenės institucijos, padėtimi. KULTŪROS POLITIKA Valstybės pareiga globoti natūralią tautinės kultūros raidą, saugoti ją nuo griaunančio antihumanistinės pseudokultūros poveikio, puoselėti lietuvių kalbą, saugoti intelektualinį potencialą, lietuvių tautos ir tautinių bendrijų kultūros paveldą. Švietimo ir auklėjimo sistema turi ugdyti pilietiškumą, tautinį sąmoningumą, pakantą ir pagarbą kitoms tautoms. TAUTINĖ POLITIKA Tautinėms bendrijoms priklausančių piliečių teises puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius gina įstatymai. Tautinės bendrijos yra integrali Lietuvos pilietinės visuomenės dalis. 5 skyrius. SVARBIAUSIOS SAUGUMĄ UŽTIKRINANČIOS LIETUVOS UŽSIENIO POLITIKOS NUOSTATOS Lietuvos užsienio politika formuojama remiantis Seime atstovaujamų politinių partijų solidarumu bei atsakomybe ir grindžiama Lietuvos nacionaliniais tikslais. Svarbiausias Lietuvos užsienio politikos tikslas - plėtoti Lietuvos integraciją į europines bei transatlantinę struktūras ir užtikrinti tarptautines saugumo garantijas. Lietuva su visomis valstybėmis stengiasi teisingais ir lygiateisiais pagrindais nustatyti bei palaikyti gerus kaimyniškus santykius, grindžiamus visuotinai pripažintomis tarptautinės teisės normomis ir principais. Pagrindiniai Lietuvos užsienio politikos uždaviniai: - visapusiškai ir aktyviai dalyvauti Europos integracijoje: vykdyti Europos (asociacijos) sutartį, siekti kuo greitesnės narystės Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijoje (NATO) ir Vakarų Europos Sąjungoje (VES/WEU); - siekti tolygios kooperacijos su visomis Europos Sąjungos šalimis; - į Europos ir transatlantinę saugumo bei gynybos sistemas integruotis tiesiogiai, o ne per tarpines struktūras; - bendradarbiauti su Baltijos, Vidurio Europos ir Šiaurės valstybėmis kaip su regionais; - pasinaudojant Jungtinių Amerikos valstijų iniciatyva ir bendradrbiaujant su kaimyninėmis ir Šiaurės valstybėmis, įsijungti a vieningą Europos oro erdvės kontrolės sistemą. - siekti Karaliaučiaus krašto demilitarizavimo ir Lietuvos interesams neprieštaraujančios jo raidos. Lietuvos valstybė labai vertina ir skatina užsienio lietuvių talką stiprinant Lietuvos saugumą bei gynybinę galią. 6 skyrius. TEISINIAI LIETUVOS GYNYBOS PAGRINDAI Lietuvos suvereniteto, teritorijos vientisumo ir konstitucinės santvarkos gynimas bei gynybos institucijų veikla grindžiama Konstitucija, reguliuojama įstatymų ir kitų Lietuvos teisės aktų, taip pat tarptautinių teisės aktų, kuriuos Lietuva yra ratifikavusi arba prie kurių prisijungusi. Lietuva numato pasinaudoti ir kitais tarptautinės teisės aktais, kurių principus ir normas ji gerbia. Kertinės Konstitucijos normos, tiesiogiai reglamentuojančios valstybės gynybos klausimus, yra: - Konstitucijos 3-iojo straipsnio antroji dalis, skelbianti, kad tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką; - Konstitucijos 139-tasis straipsnis, skelbiantis, kad Lietuvos valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo - kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisė ir pareiga, ir nustatantis piliečių privalomąją karo tarnybą. 7 skyrius. SVARBIAUSIOS LIETUVOS GYNYBOS POLITIKOS NUOSTATOS Pirmas skirsnis. VISUOTINĖS IR BESĄLYGIŠKOS GYNYBOS PRINCIPAS Lietuvos gynimas yra visuotinis ir besąlygiškas. Gynybos visuotinumas reiškia, kad Lietuvą ginklu gina valstybės ginkluotosios pajėgos, kad gynybai panaudojami valstybės ištekliai, kad kiekvienas pilietis ir Tauta priešinai visais įmanomais būdais. Gynybos besąlygiškumas reiškia, kad Lietuvos gynyba nėra saistoma jokių sąlygų ir kad niekas negali varžyti Tautos ir kiekvieno piliečio teisės priešintis agresoriui, okupantui ir bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ir konstitucinę santvarką. Siekdama tarptautinės pagalbos gynybai, Lietuva ginasi ir priešinasi pati, nelaukdama kada toji pagalba bus suteikta. Antras skirsnis. BENDROSIOS LIETUVOS GYNYBOS NUOSTATOS Lietuvos gynybinė galia grindžiama: - Tautos apsisprendimu ir pasiryžimu priešintis bet kokiam užpuolikui; - įstatymo nustatyta visuotine privalomąja karo tarnyba; - kariuomenės ir jos aktyviojo rezervo parengtimi ir apginklavimu; - piliečių pasirengimu visuotiniam ginkluotam ir neginkluotam pasipriešinimui bei pilietinei gynybai; - geru kariuomenės ir civilių piliečių savitarpio supratimu ir bendradarbiavimu; - valstybės atsargomis. Lietuvos kariuomenė ir kitos krašto apsaugos struktūros kuriamos ir rengiamos Lietuvos valstybės gynybai ir sąveikai su NATO pajėgomis. Valstybės ginkluotąsias pajėgas taikos metu sudaro visos kariuomenės rūšys ir jos aktyvusis rezervas. Įvedus karo stovį ar ginkluotos gynybos nuo agresijos (karo) metu ginkluotosioms pajėgoms priskiriami: pasienio policija, kiti specializuoti policijos daliniai, Karo akademija, koviniai Šaulių sąjungos būriai, savanorių piliečių ginkluoto pasipriešinimo (partizanų) būriai. Lietuvos gynybos sistemos pagrindas - visuotinės ir besąlygiškos gynybos principas. Šis principas įtvirtinamas įstatymuose, kituose gynybą reglamentuojačiuose teisės aktuose, kariuomenės bei jos aktyviojo rezervo parengimo gynybai planuose ir kituose dokumentuose. Šiuo principu taip pat grindžiamas piliečių mokymas ir rengimasis gynybai bei pasipriešinimui. Lietuva siekia atgrasinti bet kokį potencialų užpuoliką visuotiniu piliečių pasirengimu pasipriešinimui ir ginkluotųjų pajėgų pasirengimu besąlygiškai gynybai nuo agresijos. Lietuva priešinsis agresoriui visomis jai prieinamomis priemonėmis: karine gynyba ir partizaniniais veiksmais, civiliu piliečių nepaklusnumu, nekolaboravimu bei kitais būdais. Lietuva remiasi pasirašytais su NATO dokumentais ir neatidėliodama prašo NATO konsultacijų, kai jaučia tiesioginę grėsmę jos teritoriniam vientisumui, politinei nepriklausomybei ar saugumui. Lietuva, rengiasi gynybai, remdamasi šiuolaikiniu karybos mokslu ir tautos dešimtmete pokario partizaninės kovos prieš Sovietų Sąjungos kariuomenę ir okupacinį režimą patirtimi. Agresijos faktą Lietuva konstatuoja vadovaudamasi tarptautinės teisės normomis. Agresijos ar kitu prievartos prieš Lietuvos valstybę atveju piliečiai ir jų susivienijimai priešinasi bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ar konstitucinę santvarką. Kiekvienam pasipriešinimo dalyviui taikomas kombatanto statusas pagal tarptautinės teisės aktus. Tautos ir valstybės gynybai vadovauja laisvai ir teisėtai veikiančios valstybės institucijos, o jei jos negali veikti - Tautos sukurtos arba jos pripažįstamos vadovavimo pasipriešinimui institucijos. Ginkluotųjų pajėgų daliniai turi išanksto parengtus veiksmų planus agresijai atremti. Ginkluotųjų pajėgų dalinių vadai, vadovaudamiesi šiais planais ir nelaukdami atskiro politinio sprendimo, nedelsdami įsako ginklu pasipriešinti agresoriui, ginti Lietuvos valstybę, jos laisvę ir nepriklausomybę bei teritorijos vientisumą. Agresijos ar kitu prievartos prieš Lietuvos valstybę atveju jokia valstybės institucija ar pareigūnas negali priimti sprendimo arba duoti įsakymo, draudžiančio ginti Lietuvos nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ar konstitucinę santvarką. Toks sprendimas ar įsakymas bus niekiniai, o jų nevykdymas neužtrauks jokios atsakomybės. Jei dėl agresijos ar kitokios prievartos prieš Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ar konstitucinę santvarką pareigūnas negali laisvai vykdyti valstybės gynimo pareigų arba su gynyba susijusių funkcijų, ar peduoti įsakymų, žemesniosios grandies pareigūnai gynybos funkcijas vykdo savarankiškai. Ir tokiu atveju šių pareigūnų įsakymai bus privalomi, o karinių dalinių, piliečių ir jų savaveiksmių struktūrų pasipriešinimo bei kovos veiksmai bus teisėti. Krašto gynybos operatyvinė vadovybė privalo užtikrinti, kad pasienio provokacijos, vietinio įsibrovimo į Lietuvos teritoriją ar Lietuvos oro erdvės pažeidimo atvejais būtų nedelsiant duoti įsakymai dėl adekvačių kariuomenės ir pasienio policijos veiksmų ir imtasi diplomatinių priemonių . Trečias skirsnis. KARINĖ GYNYBA Karinei valstybės gynybai panaudojamos visos ginkluotosios pajėgos. Jos privalo būti parengtos greitam reagavimui, gerai tarpusavio sąveikai ir greitam pergrupavimui. Ypatinga reikšmė teikiama žvalgybai, informacijos analizei ir veiksmingam operatyviniam vadovavimui ginkluotosioms pajėgoms. Lietuvos kariuomenė ypač turi būti parengta gynybos veiksmams netikėto ir staigaus agresoriaus desantinių ir kitokių mobilių pajėgų įsiveržimo atvejais. Kariuomenė turi būti apmokyta ir partizaninės kovos veiksmų priešo užimtose teritorijose bei pasirengusi tęsti partizaninį karą. Prasidėjus agresijai prieš Lietuvą, kariuomenė ginklu gina valstybę, siekdama išsekinti ir sunaikinti priešo pajėgas; Lietuva prašo NATO ir jos narių pagalbos gynybai, taip pat kitokios tarptautinės pagalbos. Pagrindinis kariuomenės uždavinys - naikinti priešą ir palaužti jo norą kovoti prieš Lietuvą. Konkrečius kariuomenės dalinių strateginius uždavinius nustato kariuomenės vadas. Ketvirtas skirsnis. PILIETINIS PASIPRIEŠINIMAS Piletinio pasipriešinimo jėgą lemia Tautos valia ir apsisprendimas kovoti už savo laisvę, kiekvieno piliečio, nepriklausomai nuo amžiaus ir profesijos, pasiryžimas visais įmanomais būdais priešintis užpuolikui ar okupantui, prisidėti prie Lietuvos gynybos. Piliečių pasirengimo pilietiniam pasipriešinimui sistema yra valstybinė. Jos funkcionavimą organizuoja Vyriausybė. Piliečiai reguliariai mokomi įvairių pasipriešinimo ir civilinės saugos būdų. Valstybė juos aprūpina būtinomis techninėmis priemonėmis. Patriotizmo ugdymas, pasipriešinimo būdų mokymas ir įgūdžių formavimas yra sudėtinė mokyklos privalomosios lavinimo programos dalis. Valstybė remia savaveiksmes visuomenės organizacijas, kurių veikla prisideda prie pasirengimo pilietiniam pasipriešinimui ar gynybinės galios stiprinimo. Užpuolimo, pasikėsinimo į Lietuvos teritorinį vientisumą arba jos konstitucinę santvarką atveju piliečiai ir jų savaveiksmės struktūros imasi pilietinio pasipriešinimo veiksmų - nesmurtinio pasipriešinimo, nepaklusnumo ir nekolaboravimo su neteisėta administracija, taip pat ginkluoto pasipriešinimo. Kolaboravimo veikas ir atsakomybę už jas nustato įstatymas. 8 skyrius. DEMOKRATINĖ KARIUOMENĖS IR KITŲ NACIONALINIO SAUGUMO INSTITUCIJŲ KONTROLĖ Visus sprendimus dėl gynybos politikos ir ginkluotųjų pajėgų priima demokratiškai išrinkta civilinė valdžia. Nacionalinė gynybos politika ir gynybos išlaidos viešai skelbiami. Sprendimus dėl ginkluotųjų pajėgų išdėstymo taikos metu priima Respublikos Prezidentas. Jis savo dekretu patvirtina visų kariuomenės vienetų nuolatinio dislokavimo taikos metu vietas ir teritorines manevravimo ribas. Taikos metu tik Prezidentas savo dekretu gali duoti įsakymus dėl ginkluotųjų pajėgų dalinių perkėlimo į kitą dislokavimo vietą. Prezidentas savo dekretais duoda įsakymus kariuomenės vadui per Krašto apsaugos ministrą, o neatidėliotinais atvejais - tiesiogiai. Krašto apsaugos ministras įsakymus kariuomenei duoda per kariuomenės vadą. Kai Respublikos Prezidentas išvyksta iš šalies, krašto apsaugos ministras privalo būti Lietuvoje. Ginkluotųjų pajėgų organizaciją, išvystymą, apginklavimo poreikius, asignavimus nustato piliečių demokratiškai išrinktas Seimas. Seimas įstatymo nustatyta tvarka vykdo ginkluotųjų pajėgų ir kitų nacionalinio saugumo institucijų parlamentinę kontrolę. Už ginkluotųjų pajėgų tvarkymą ir vadovavimą joms Seimui yra atsakingi Vyriausybė, krašto apsaugos ministras ir kariuomenės vadas. Sprendimus dėl kariuomenės aprūpinimo, ginkluotės įsigijimo ir materialinės bazės priima Vyriausybė. Sprendimus dėl mobilizacijos, karo padėties įvedimo, ginkluotųjų pajėgų panaudojimo ir sprendimą dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos priima Respublikos Prezidentas ir Seimas Konstitucijos nustatyta tvarka. Krašto apsaugos ministras, Vidaus reikalų ministras, šių ministerijų sekretoriai ir Valstybės saugumo departamento vadovas turi būti tik civiliai asmenys. Kariuomenės vadas pavaldus krašto apsaugos ministrui, kuris yra civilis asmuo. Krašto apsaugos, Vidaus reikalų ministerijos ir Valstybės saugumo departamento civiliams pareigūnams gali būti suteikiami įstatymo nustatyti tarnybiniai rangai. 2 DALIS. RIZIKOS VEIKSNIAI IR PAVOJAI LIETUVOS SAUGUMUI BEI JO UŽTIKRINIMO PRIEMONĖS 9 skyrius. RIZIKOS VEIKSNIAI IR PAVOJAI LIETUVOS SAUGUMUI Užtikrinant Lietuvos nacionalinį saugumą atsižvelgiama į tokius pavojus bei rizikos veiksnius, kurie Lietuvai nepalankiomis sąlygomis neginčijamai gali pasireikšti. Pirmas skirsnis. RIZIKOS VEIKSNIAI IR PAVOJAI IŠ UŽSIENIO Svarbus Lietuvos saugumo geopolitinės aplinkos veiksnys yra neįtvirtintos demokratijos, militarizuotos, sunkiai prognozuojamos raidos valstybės Lietuvos kaimynystėje. Geopolitinės aplinkos sąlygojami išoriniai rizikos veiksniai, iššūkiai ir galimi pavojai: POLITINIAI: - politinis spaudimas ir diktatas, siekiai įtvirtinti ypatingų interesų zonas ir ypatingas teises, trukdymas Lietuvai įgyti tarptautines saugumo garantijas; - užsienio valstybių grasinimai naudoti jėgą interesų gynimo dingstimi; - pastangos primesti Lietuvai pavojingus nelygiateisius tarptautinius susitarimus. KARINIAI: - karinis potencialas netoli Lietuvos sienų; - karinis tranzitas per Lietuvą; - nelegalių ginkluotų būrių kūrimasis ar skverbimasis į Lietuvos teritoriją; - atvira agresija. SPECIFINIAI: - užsienio slaptųjų tarnybų šnipinėjimo bei ardomoji veikla, įskaitant priedangos struktūrų kūrimą ir veiklą; diversijų ir pasikėsinimų organizavimas; - ardomosios informacijos platinimas ir kitokie pilietinės visuomenės ir valstybės griovimo veiksmai, naudojant propagandą ir dezinformaciją; - tiesioginis ar netiesioginis kišimasis į Lietuvos vidaus reikalus, pastangos daryti įtaką valstybės valdžios institucijoms ir Lietuvos vidaus politikai bei socialiniams procesams; - nelegali imigracija ir tranzitinė migracija; pabėgėlių antplūdis; - tautinių grupių skatinimas būti nelojalioms Lietuvos valstybei; kitų valstybių pastangos primesti Lietuvai dvigubos pilietybės principus. EKONOMINIAI: - ekonominis spaudimas, blokada ar kitokios priešiškos ekonominės akcijos; - ištisos ūkio šakos priklausomybė nuo kurios nors vienos šalies ar šalių grupės; - kapitalo investicijos politiniais tikslais: energetikos ir kitų nacionaliniam saugumui strategiškai svarbių ūkio šakų įmonių, finansų bei kredito įstaigų, svarbiausių komunikacijų (geležinkelio, greitkelių, vamzdynų, jūros uostų, aerodromų) nuosavybės ar valdymo kontrolės perėmimas; - energetikos priklausomybė nuo vienos šalies ar vienos grupės šalių resursų; lengvas energetikos sistemos funkcionavimo pažeidžiamumas; - valstybės finansinę sistemą destabilizuojantis įsiskolinimų užsieniui mastas; - destabilizuojančios intervencijos į Lietuvos finansinę- bankinę sistemą ir ją griaunantys poveikiai . TARPTAUTINIŲ NUSIKALSTAMŲ STRUKTŪRŲ: - organizuotų nusikalstamų struktūrų veikla ir nelegalus verslas bei kontrabanda; - teroristų skverbimasis iš užsienio ir jų veikla Lietuvoje; - nelegalus ginklų, narkotikų, radioaktyviųjų ir kitokių ypač pavojingų medžiagų įvežimas, tranzitas ar prekyba jais; - netikrų pinigų gamyba, platinimas ar neteisėtu būdų įgytų pinigų "plovimas". Antras skirsnis. GALIMI VIDAUS RIZIKOS VEIKSNIAI IR VIDINĖS KRIZĖS POLITINIAI: - politinis nestabilumas ar valstybės valdžios krizė, kai jie kelia grėsmę konstitucinei demokratinei santvarkai; - kėsinimasis į konstitucinę demokratinę santvarką ir Konstitucijos pažeidinėjimai; - pilietinių teisių ir laisvių pažeidinėjimai bei Konstitucijos nenumatyti jų apribojimai; - ilgalaikių nacionalinių tikslų nepaisymas valstybės politikoje. EKONOMINIAI: - užimtumo, gamybos apimties ir nacionalinio produkto sumažėjimas iki kritiško lygio; - ūkio struktūrinis ir technologinis atsilikimas; - ekonomikos kriminalizacija; nekontroliuojamas ekonominių nusikaltimų mastas; - bankinės-finansinės sistemos krizės ir finansinės panikos; - nacionalinės valiutos destabilizacija, Lietuvos banko valiutos atsargų sumažėjimas žemiau kritinės ribos; - valstybės finansines galimybes viršijanti vidaus skola. SOCIALINIAI: - visuotinis gyventojų nuskurdimas, nedarbas; - artėjantys prie kritiško lygio, gresiantys socialiniu konfliktu, nenormalūs visuomenės grupių turtinės padėties skirtumai; - asmens nesaugumas; - visuomenės sveikatos būklės blogėjimas; alkoholizmas, toksikomanija, narkomanija. TAUTINIAI: - veiksniai, silpninantys tautos imunitetą ir tapatumą; - tautinių vertybių nesaugojimas; - tautos mažėjimas; intelektualinio potencialo mažėjimas; didelė emigracija; - antihumanistinės, prievartą propaguojančios pseudokultūros plitimas; - tautinės neapykantos kurstymas. KRIMINALINIAI: - didelis nusikalstamumas; - korupcija, ypač teisėsaugos ir teisingumo institucijose; valstybės ir savivaldybės pareigūnų savivalė; - teroristinių, prievartavimo ir kitokių organizuotų kriminalinių struktūrų veikla; - pinigų, dokumentų bei vertybinių popierių padirbinėjimas. KITI: - katastrofos, technologinės avarijos, gaisrai ir gaivalinės nelaimės; - aplinkos teršimas, ypač kancerogeninėmis ir mutageninėmis medžiagomis; - Ignalinos atominė elektrinė; - neracionalus gamtinių išteklių ir aplinkos naudojimas, aplinkos netausojimas; - ypač pavojingos epidemijos ir epizootijos. 10 skyrius. SVARBIAUSIOS NACIONALINIO SAUGUMO UŽTIKRINIMO PRIEMONĖS Pirmas skirsnis. NACIONALINIO SAUGUMO UŽTIKRINIMO PRIEMONIŲ VISUMA Be šių Pagrindų pirmojoje dalyje apibrėžtos užsienio, vidaus ir gynybos politikos, kitos nacionalinio saugumo užtikrinimo priemonės yra: - dalyvavimas tarptautinėse saugumą stiprinančiose organizacijose; - narystė Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijoje, Vakarų Europos Sąjungoje ir Europos Sąjungoje; - nacionalinio saugumo strateginis planavimas bei ilgalaikių valstybinių nacionalinio saugumo stiprinimo programų parengimas ir vykdymas; - nacionalinį saugumą užtikrinančių institucijų veikla; - saugumo užtikrinimo ir gynybos sistemą reglamentuojantys įstatymai. Antras skirsnis. DALYVAVIMAS TARPTAUTINĖSE ORGANIZACIJOSE Lietuvos saugumas yra Europos saugumo dalis. Lietuva pasirengusi dalyvauti stiprinant tarptautinį saugumą ir prisiimti savąją dalį įsipareigojimų. Lietuva dalyvauja Jungtinių Tautų (JT/UN), Europos Tarybos (ET/CE), Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacijos (ESBO/OSCE), Šiaurės Atlanto Bendradarbiavimo Tarybos (ŠABT/NACC), Šiaurės Atlanto Asamblėjos (ŠAA/NAA) ir kitų tarptautinių organizacijų, kurių paskirtis - užtikrinti taiką, stiprinti saugumą ir stabilumą Europoje, veikloje, taip pat dalyvauja taikos palaikymo misijose ir kitose akcijose. Trečias skirsnis. NARYSTĖ EUROPOS SĄJUNGOSE IR TRANSATLANTINĖJE GYNYBOS ORGANIZACIJOJE Lietuva siekia narystės Europos sąjungose ir transatlantinėje gynybos organizacijoje, vienijama bendrų idealų ir vertybių. Būdama asocijuota Europos Sąjungos (ES/EU) narė, Lietuva įgyvendina Europos (asociacijos) sutarties normas ir jos numatytas integracijos priemones, dalyvauja bendroje Europos Sąjungos saugumo ir gynybos politikoje. Lietuva vykdo šias pasiruošimo pilnateisei narystei Europos Sąjungoje priemones: - sukuria integracijos į Europos Sąjungą koordinavimo institucinę sistemą; - įgyvendina Europos (asociacijos) sutarties ir "Pasiruošimo narystei Europos Sąjungoje strategijos" nuostatas; - dalyvauja struktūriniame dialoge su Europos Sąjunga; - pertvarko ūkio veiklą reglamentuojančius įstatymus, jų nuostatas derindama su Europos Sąjungos teisės principais ir normomis. Būdama asocijuota Vakarų Europos Sąjungos (VES/WEU) partnerė, Lietuva siekia kuo greičiau tapti pilnateisė jos narė. Lietuva yra pasiryžusi tapti pilnateisė kolektyvinės transatlantinės gynybos organizacijos - Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos (NATO) - narė. Išreikšdama šį pasiryžimą, Lietuva 1994 m. sausio 4 d. oficialiu dokumentu kreipėsi į NATO dėl Lietuvos narystės Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijoje. Siekdama NATO narystės, Lietuva pasiryžusi prisiimti savąją dalį bendrosios atsakomybės. Lietuva imasi atsakomybės už savo suvereniteto bei teritorijos gynybą, stiprina ir išlaiko savo nacionalinę gynybos sistemą, priderintą prie NATO standartų ir struktūrų. Lietuvos naryste NATO siekiama padidinti pasitikėjimą, stabilumą ir saugumą regione bei visoje Europoje. Ketvirtas skirsnis. INTEGRAVIMOSI Į NATO PRIEMONĖS Lietuvos gynybos sistema nuosekliai ir ryžtingai integruojama į NATO gynybos sistemą. Lietuvos integravimasis į NATO ir narystės siekimas šioje stabilumą ir saugumą garantuojančioje gynybos organizacijoje nėra priešiški jokiai kitai šaliai. Lietuva, siekdama tapti pilnateise Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos, įskaitant jos integruotą karinę struktūrą, nare, vykdo aktyvaus integravimosi į NATO priemones: - bendradarbiauja su NATO gynybos planavime, rengia savo struktūras bendros gynybos poreikiams; - pagal NATO standartus moko ir rengia kariuomenę, pertvarko ir rengia savo gynybos struktūras sąveikai su NATO struktūromis; - parengia karius dalyvauti tarptautinėse taikos palaikymo akcijose; - gynybos srityje dvišaliais pagrindais plečia bendradarbiavimą su šalimis - NATO narėmis; - dalyvauja bendrose NATO pratybose ir mokymuose bei organizuoja juos Lietuvos teritorijoje; pritaiko bendroms pratyboms pagrindinius gynybinės infrastruktūros objektus; - kuria karinę-civilinę oro erdvės kontrolės sistemą, integruodama ją į bendrą Europos kontrolės sistemą; - standartizuoja pagal NATO reikalavimus gynybos struktūras, informacijos ir ryšių sistemas, technines priemones, žemėlapius ir dokumentaciją, gynybą reglamentuojančius teisės aktus, statutus, terminiją; - kuria informacijos apsaugos sistemą integralią su NATO sistema; - įveda privalomą reikalavimą karininkams mokėti bent vieną iš oficialiųjų NATO kalbų; - karo specialistus, karininkus ir puskarininkius rengia ne tik Lietuvoje, bet ir NATO šalių karo mokyklose ir gynybos struktūrose, siunčia juos stažuotis; atestuoja juos pagal NATO reikalavimus, ypač jų pasirengimą sąveikai su NATO daliniais. Lietuva vykdo savo ir NATO sudarytą individualią Partnerystės vardan taikos programą, jos priemones traktuodama kaip pasirengimą narystei. Penktas skirsnis. INTEGRAVIMOSI Į VES (WEU) STRUKTŪRAS PRIEMONĖS Siekdama kuo greičiau tapti pilnateise VES (WEU) nare, Lietuva skiria savo atstovus bei dalyvauja jos struktūrų veikloje: - VES (WEU) parlamentinės asamblėjos darbe; - gynybos planavime; - gelbėjimo, humanitarinėse ir taikos palaikymo operacijose; - kitų plėtojamų struktūrų veikloje ir priemonėse. 11 skyrius. ILGALAIKĖS VALSTYBINĖS NACIONALINIO SAUGUMO STIPRINIMO PROGRAMOS Svarbiausios ilgalaikės nacionalinį saugumą stiprinančios valstybinės programos yra: - krašto apsaugos sistemos ir gynybai reikalingos infrastruktūros plėtotės; - kariuomenės ir jos aktyvaus rezervo parengimo bei apginklavimo; - valstybės sienos apsaugos sistemos plėtotės; - oro erdvės kontrolės sistemos plėtotės ir jos integravimo į vieningą Europos kontrolės sistemą; - karinių specialistų rengimo, karinio švietimo ir karo mokslo vystymo; - piliečių mokymo ir rengimo pasipriešinimui bei civilinei saugai; - ekonominių grėsmių mažinimo ir ekonominio saugumo stiprinimo, krašto ūkio funkcionavimo ekstremaliomis sąlygomis; - valstybinės valdžios institucijų funkcionavimo ekstremaliomis sąlygomis; - valstybės strateginių atsargų kaupimo ir palaikymo; - vieningos civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos plėtotės; - ekologinio saugumo užtikrinimo; - Ignalinos AE saugios eksploatacijos užtikrinimo iki jos eksploatacijos pabaigos ir po to; - energetikos sistemos stabilumo ir integravimosi į Europos energetikos sistemas; - geležinkelio tinklo rekonstravimo į europinio pločio vėžę ir integravimo į Europos transporto sistemą; - svarbiausių nacionalinių išteklių tausojimo ir apsaugos; - natūralaus gyventojų prieaugio palaikymo; - kovos su nusikalstamumu; - kovos su korupcija. Prireikus parengiamos ir kitos programos. Visas saugumą stiprinančias nacionalines programas tvirtina Seimas. Jos finansuojamos iš valstybės biudžeto ar kitų įstatymuose numatytų šaltinių. 3 DALIS. NACIONALINĮ SAUGUMĄ UŽTIKRINANČIOS INSTITUCIJOS IR JŲ VEIKLA 12 skyrius. NACIONALINĮ SAUGUMĄ UŽTIKRINANČIOS INSTITUCIJOS VADOVAUJANČIOSIOS INSTITUCIJOS: Aukščiausiosios valstybės vadovaujančios institucijos, kurios vadovauja nacionalinio saugumo užtikrinimui, yra Lietuvos Respublikos Prezidentas, Vyriausybė ir Seimas. Kitos vadovaujančios institucijos yra: - Krašto apsaugos ministerija; - Kariuomenės vadas ir Gynybos štabas; VYKDOMOSIOS IR KITOS INSTITUCIJOS: - Valstybės gynimo taryba; - kariuomenė; - policija; - Valstybės saugumo departamentas; - Pilietinio pasipriešinimo rengimo centras; - Civilinės saugos ir gelbėjimo darbų departamentas; - Ginklų fondas. 13 skyrius. RESPUBLIKOS PREZIDENTO VADOVAVIMAS VALSTYBĖS GYNYBAI Ginkluoto valstybės užpuolimo atveju, kai kyla grėsmė valstybės suverenumui ar teritorijos vientisumui, Respublikos Prezidentas nedelsdamas priima sprendimą dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos, įveda karo padėtį visoje valstybėje ar jos dalyje, skelbia mobilizaciją ir teikia Seimui tvirtinti šiuos sprendimus. Pagal Konstituciją Respublikos Prezidentas yra Vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas. Respublikos Prezidentas, gavęs Seimo pritarimą, skiria kariuomenės vadą. 14 skyrius. VYRIAUSYBĖS VEIKLA NACIONALINIAM SAUGUMUI UŽTIKRINTI Pirmas skirsnis. PAGRINDINIAI VYRIAUSYBĖS UŽDAVINIAI Lietuvos Vyriausybė užtikrina Lietuvos Respublikos teritorijos neliečiamybę, garantuoja saugumą ir viešąją tvarką. Vyriausybė koordinuoja ministerijų ir kitų valstybės įstaigų veiklą, įgyvendinant šias garantijas. Vyriausybė vadovauja visų nacionalinio saugumo priemonių įgyvendinimui bei piliečių rengimui pilietiniam pasipriešinimui. Vyriausybė rengia ir teikia Seimui tvirtinti ilgalaikių valstybinių nacionalinio saugumo stiprinimo programų projektus bei vadovauja jų įgyvendinimui. Lietuvos Vyriausybė atsakinga už strateginį nacionalinio saugumo planavimą. Ji taip pat atsakinga už imuniteto tarnybų veiklą nacionalinio saugumo ir gynybos institucijose. Vyriausybė turi turėti ir įgyvendinti specialią ekonominio saugumo užtikrinimo veiksmų programą. Vyriausybė atsakinga už valstybinės informacijos valdymo ir jos apsaugos užtikrinimo sistemos sukūrimą ir jos funkcionavimą. Vyriausybė užtikrina, kad visos civilinės valstybės institucijos ir Lietuvos ūkio infrastruktūros objektai būtų parengti privalomiems gynybos bei civilinės saugos uždaviniams vykdyti. Vyriausybė teikia Seimui metinę ataskaitą apie nacionalinio saugumo užtikrinimo sistemos plėtrą. Ataskaitoje pateikiama konkrečių žinių (išskyrus tas, kurios yra valstybės paslaptis) apie: Nacionalinio saugumo užtikrinimo sistemos būklę ir plėtrą; priemones kurių imamasi galimiems vidaus ir išorės rizikos veiksniams ir pavojams išvengti; saugumą ir gynybinę galią stiprinančią vyriausybės ir valstybės institucijų veiklą - įskaitant integracijos į NATO priemonių vykdymą; nacionalinių saugumą stiprinančių programų rengimo ir įgyvendinimo eigą; piliečių ugdymą ir apmokymą visuotiniam pasipriešinimui ir civilinės saugos būdų, organizacinių struktūrų parengties gerinimą; paramą savaveiksmėms organizacijoms, kurių veikla prisideda prie pasirengimo pilietiniam pasipriešinimui. Antras skirsnis. NACIONALINIO SAUGUMO STRATEGINIO PLANAVIMO GRUPĖ Nacionalinio saugumo strateginio planavimo grupę sudaro Vyriausybės paskirti specialūs patarėjai - saugumo problemų ekspertai. Ši grupė veikia kaip sudėtinė Vyriausybės patarėjų institucijos dalis. Ji numato galimas situacijas ateityje, išaiškina ilgalaikius ir galinčius kilti naujus pavojus, projektuoja išankstinius veiksmus jiems išvengti, nuo jų apsisaugoti ir Lietuvos saugumui užtikrinti, prognozuoja ilgalaikes Vyriausybės sprendimų pasekmes ir įtaką nacionaliniam saugumui, rengia išvadas bei rekomendacijas Vyriausybei ir Valstybės gynimo tarybai. Nacionalinio saugumo strateginio planavimo grupė bendradarbiauja su Valstybės saugumo departamentu ir Krašto apsaugos ministerija. Nacionalinio saugumo strateginio planavimo grupė dalyvauja rengiant ilgalaikių valstybinių nacionalinio saugumo stiprinimo programų projektus. Trečias skirsnis. VALSTYBINIS PILIETINIO PASIPRIEŠINIMO RENGIMO CENTRAS Valstybinis pilietinio pasipriešinimo rengimo centras veikia prie Vyriausybės. Jo paskirtis - tiesioginiu būdu ir koordinuojant kitų institucijų veiklą apmokyti ir parengti visuomenę individualiam ir organizuotam pilietiniam pasipriešinimui ir civilinei saugai. 15 skyrius. SEIMO VEIKLA UŽTIKRINANT NACIONALINĮ SAUGUMĄ Pirmas skirsnis. ĮSTATYMŲ LEIDYBA Seimas rūpinasi, kad būtų laiku priimti Nacionalinio saugumo užtikrinimo pagrindams įgyvendinti būtini įstatymai, kiti teisės aktai, galiojančių įstatymų papildymai ir pakeitimai. Seimas priima įstatymą, nustatantį konkrečiais tikslais ir funkcijomis pagrįstą krašto apsaugos ir gynybos struktūrą. Seimas priima įstatymus, tvirtinančius Vyriausybės pateiktas nacionalinio saugumo priemonių programas. Seimas įstatymu nustato bendrus metinius reguliariosios kariuomenės ir aktyviojo rezervo karių skaičius. Seimas, atsižvelgdamas į gynybos struktūrą, įstatymu nustato kiekvieno laipsnio aukštesniųjų karininkų skaičius. Seimas įgyvendina šių Pagrindų nuostatas, sukurdamas teisinę nacionalinio saugumo ir gynybos bazę - reglamentuodamas įstatymais šias sritis: krašto apsaugos taikos metu; visuotinės gynybos ir pasipriešinimo agresoriui ar okupantui; krašto apsaugos ministerijos; kariuomenės; privalomosios krašto apsaugos tarnybos; savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos; alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos; pasienio policijos, kitų policijos dalinių pasirengimo ir dalyvavimo karšto gynyboje; mobilizacijos; vieningos civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos; piliečių rengimo pasipriešinimui, įskaitant institucinę mokymo struktūrą; Valstybės gynimo tarybos; kariškių pareigų, teisių ir atsakomybės; kolaboravimo veikų ir atsakomybės už jas; valstybės paslapčių apsaugos; valstybės saugumo departamento veiklos: žvalgybos, kontržvalgybos ir kovos su ardomąja veikla; operatyvinės veiklos; ginklų fondo ir kitas. Seimas priima įstatymus, tvirtinančius kariuomenės ir policijos drausmės statutus, nustatančius arešto pagrindus ir teisines procedūras. Antras skirsnis. SPRENDIMAI DĖL VALSTYBĖS GYNYBOS Seimas skelbia nepaprastąją padėtį, įveda karo padėtį, skelbia mobilizaciją ar demobilizaciją, priima sprendimą panaudoti ginkluotąsias pajėgas, kai prireikia ginti Tėvynę arba vykdyti tarptautinius Lietuvos įsipareigojimus. Ginkluoto užpuolimo atveju, kai Respublikos Prezidentas nedelsdamas priima sprendimą dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos, įveda karo padėtį ar skelbia mobilizaciją, Seimas šiuos sprendimus tvirtina arba panaikina. Trečias skirsnis. VYRIAUSYBĖS VEIKLOS PRIEŽIŪRA Seimas vykdo Vyriausybės veiklos užtikrinant nacionalinį saugumą parlamentinę kontrolę. Seimas kiekvienų metų pavasario sesijoje svarsto Vyriausybės metinę ataskaitą apie nuveiktus darbus įgyvendinant Nacionalinio saugumo užtikrinimo pagrindus. 16 skyrius. VALSTYBĖS GYNIMO TARYBA Svarbiausius valstybės gynimo reikalus, įskaitant valstybės institucijų veiklą svarbiausiais valstybės saugumo užtikrinimo ir gynimo klausimais, svarsto ir koordinuoja Respublikos Valstybės gynimo taryba, į kurią įeina Ministras Pirmininkas, Seimo Pirmininkas, krašto apsaugos ministras ir kariuomenės vadas. Valstybės gynimo tarybai vadovauja Respublikos Prezidentas. Į Valstybės gynimo tarybos posėdžius paprastai kviečiamas Valstybės saugumo departamento direktorius. Tarybos sudarymą, veiklos tvarką ir įgaliojimus nustato įstatymas. 17 skyrius. KRAŠTO APSAUGOS MINISTERIJA Krašto apsaugos ministras vadovauja gynybos politikos įgyvendinimui, atsako už krašto apsaugos sistemos plėtrą ir jos parengimą gint valstybę, valdo krašto apsaugai ir gynybai skirtus finansinius išteklius, kariuomenės aprūpinimą ginkluote ir technika, vykdo tarptautinį bendradarbiavimą gynybos srityje, personalo ir informacinę politiką. Krašto apsaugos ministerijos administracija formuojama iš ministerijos funkcijoms vykdyti reikalingų civilių pareigūnų ir civilių bei karinių specialistų. Krašto apsaugos ministerijos administracija ir kariuomenės vadui pavaldus Gynybos štabas krašto gynybos sistemos išvystymo ir valdymo funkcijas vykdo vieningai. Vieningas šių funkcijų vykdymas grindžiamas ministerijos administracijos struktūrų ir Gynybos štabo glaudžiu tiksliniu bendradarbiavimu ir nedubliavimu. Prireikus Krašto apsaugos ministras ir kariuomenės vadas iš ministerijos administracijos ir Gynybos štabo pareigūnų ar specialistų sudaro bendras tikslines koordinavimo, analizės, projektavimo ar darbo grupės ir nustato joms užduotis. Krašto apsaugos ministerijos ir Gynybos štabo funkcijas nustato ir paskirsto įstatymai ir kiti teisės aktai vadovaujantis krašto apsaugos sistemos valdymo integralumo principu. Krašto apsaugos ministras prižiūri ir kontroliuoja kariuomenės parengimą. Šią kontrolę vykdo ministrui pavaldus Generalinis kariuomenės inspektorius. Krašto apsaugos ministrui pavaldi žvalgybos tarnyba ir Gynybos štabo sudėtyje esanti karinės-taktinės žvalgybos padalinys veikia koordinuotai ir informaciją bei analizes teikia ir krašto apsaugos ministrui, ir kariuomenės vadui. Krašto apsaugos ministerija vykdo karo prievolininkų apskaitą ir šaukimą į pirminę karo tarnybą, taip pat alternatyviąją tarnybą. Šiam tikslui ministerija prie teritorinių gynybos štabų skiria įgaliotus civilius pareigūnus ir sudaro šaukimo komisijas. Aktyviojo rezervo karių apskaitą ir šaukimą į rezervo tarnybą vykdo kariuomenės štabai. Krašto apsaugos ministerijos administracija organizuoja kariuomenės bendradarbiavimą su visuomene ir civilinėmis institucijomis. 18 skyrius. KARIUOMENĖS VADAS IR GYNYBOS ŠTABAS Kariuomenės vadas taikos metu yra tiesiogiai pavaldus krašto apsaugos ministrui, tačiau nepavaldus Krašto apsaugos ministerijos sekretoriams. Operatyvinio vadovavimo kariuomenei srityje kariuomenės vadas yra visiškai savarankiškas. Kariuomenės vadas yra aukščiausias valstybės karinis pareigūnas ir turi teisę kariniais klausimais savo kompetencijos ribose atstovauti Lietuvos kariuomenę. Krašto apsaugos ministras kariuomenės vado teikimu skiria kariuomenės vado pavaduotoją, kurio nuolatines pareigas, teises ir atsakomybę taikos ir karo metu, taip pat tas, kurias jis turi kariuomenės vadui nesant, nustato įstatymas. Svarbiausias kariuomenės vado uždavinys taikos metu - parengti visas reguliariosios kariuomenės rūšis, Savanoriškająją krašto apsaugos tarnybą ir aktyvųjį kariuomenės rezervą gynybai, vadovauti valstybės teritorijos apsaugai, teritorinės jūros, ekonominės zonos ir oro erdvės kontrolei bei apsaugai. Ginkluoto užpuolimo ar karo padėties atveju kariuomenės vadas Respublikos Prezidento dekretu skiriamas visų Lietuvos Respublikos ginkluotųjų pajėgų vadu, pavaldžiu Respublikos Prezidentui kaip Vyriausiajam kariuomenės vadui, ir vadovauja ginkluotos krašto gynybos operacijoms. Kariuomenės vadas atsako, kad būtų iš anksto parengti kariuomenės dalinių veiksmų netikėto užpuolimo ir kitais neatidėliotinais atvejais planai. Gynybos štabas yra bendras valstybės karinės gynybos štabas. Gynybos štabas rengia ginkluotos gynybos planus, jungia ir koordinuoja kariuomenės rūšių štabų veiklą ir teritorinės gynybos štabų darbą bei kariuomenės ir kitų ginkluotųjų pajėgų veiksmus, organizuoja kariuomenės operatyvinį operatyvinį ir kovinį parengimą bei materialinį aprūpinimą (logistiką). Gynybos štabo struktūra, funkcijos ir atsakomybės paskirstymas nustatomi krašto apsaugos struktūrą reglamentuojančiuose teisės aktuose. Aukštajai karinei vadovybei taikomi terminuoto skyrimo pareigoms ir rotacijos principai. Gynybos štabo viršininką skiria krašto apsaugos ministras kariuomenės vado teikimu. Gynybos štabo aukštuosius pareigūnus skiria kariuomenės vadas, suderinęs su krašto apsaugos ministru. Gynybos štabas jungia atskirų kariuomenės rūšių štabų veiklą. Šių štabų karininkai rotacijos principu dalyvauja Gynybos štabo darbe. 19 skyrius. TERITORINIS VADOVAVIMAS GYNYBAI Krašto apsaugos ministras kariuomenės vado teikimu skiria apygardos (apskrities) teritorinės gynybos vadą, kuris formuoja apygardos (apskrities) teritorinį gynybos štabą (TGŠ) ir vadovauja jo darbui. TGŠ rengia detalius apygardos teritorijos gynybos planus, užtikrina apygardos (apskrities) teritorijoje dislokuotų SKAT'o ir kitų apygardos (apskrities) gynybos vadui priskirtų dalinių sąveiką. Pagal patvirtintą krašto gynybos struktūrą TGŠ gali turėti savo skyrius rajonuose. Krašto apsaugos ministerijos prie TGŠ paskirti pareigūnai vykdo karo prievolininkų apskaitą ir šaukimą, atsarginių mobilizaciją. TGŠ organizuoja aktyviojo kariuomenės rezervo karių tarnybą apygardos daliniuose, vykdo komendantūros funkcijas, palaiko ryšius su vietiniais Šaulių organizacijos būriais ir visuomene. 20 skyrius. KARIUOMENĖ Pirmas skirsnis. BENDROSIOS NUOSTATOS Kariuomenė ištikima Lietuvos Respublikai, jos Konstitucijai, tarnauja Valstybei ir visuomenei, paklūsta Lietuvos piliečių demokratiškai išrinktai valstybės valdžiai. Kariuomenė turi būti rengiama ugdant kario asmenybę, pilietiškumą ir patriotizmą, profesionalius įgūdžius ir kario etiką. Vadai turi puoselėti karių ir civilių gyventojų tarpusavio supratimą ir pasitikėjimą. Kariui garantuojama minties, įsitikinimų, tikėjimo ir sąžinės laisvė. Kiekvieno kario žmogiškasis orumas turi būti gerbiamas, karys neturi patirti pažeminimų. Karių teisės tarnybos (įskaitant rezervo tarnybą) metu gali būti įstatymo apribotos tiek, kiek reikalauja tarnybos pareigos. Karių teisės gali būti apribotos dėl: karinio paklusnumo užtikrinimo, nuomonės reiškimo, privataus gyvenimo apsaugos, tarnybos vietos garantijų, susivienijimų laisvės, grupinių peticijų, gyvenimo vietos pasirinkimo, gyvenamojo būsto neliečiamybės. Kariuomenėje veikia karo kapelionų institutas. Politinių partijų veikla kariuomenėje neleidžiama. Kariui ar kariuomenės daliniui negali būti duotas įsakymas, prieštaraujantis įstatymui. Joks kariuomenėje tarnaujantis asmuo negali būti verčiamas tarnauti kitam asmeniui ar asmenų grupei, išskyrus oficialią pareigą. Antras skirsnis. KARIUOMENĖS SUDĖTIS IR FUNKCIJOS Kariuomenę sudaro: - reguliarioji kariuomenė; - Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba (SKAT); - aktyvusis rezervas. Reguliarioji kariuomenė formuojama Konstitucijos nustatytos privalomos karo tarnybos, taip pat profesionalios tarnybos pagrindais. Privalomoji karo tarnyba susideda iš pradinės tarnybos reguliariojoje kariuomenėje ir paskesnės tarnybos aktyviajame rezerve ir yra skirta parengti piliečiams ginkluotai Lietuvos gynybai. Privalomoji karo tarnyba atliekama tik kariuomenėje. Prireikus tik Prezidentas savo dekretu gali įsakyti krašto apsaugos ministrui suformuoti dalinius iš praėjusių pirminį apmokymą privalomosios karo tarnybos karių ir paskirti juos padėti pasienio policijai saugoti valstybės sieną. Privalomos tarnybos reguliariojoje kariuomenėje ir aktyviajame rezerve trukmę, periodiškumą ir kitas sąlygas nustato įstatymas. Įstatymas taip pat nustato privalomosios (pradinės ir rezervo) tarnybos metu darbo vietos apsaugos garantijas. Šauktinio arba piliečio, kuriam pradinė privalomoji karo tarnyba buvo atidėta, nepriekaištinga ir ne trumpesnė kaip dvejų metų savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba prilyginama pradinei privalomajai karo tarnybai. Įstatymas nustato atvejus ir tvarką, kai savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba gali būti prilyginta privalomajai tarnybai aktyviajame rezerve. Įstatymas nustato aukštųjų ir aukštesniųjų specialiųjų mokyklų studentų karinio apmokymo ir pirminės tarnybos trukmę ir atlikimo tvarką. Karo padėties, mobilizacijos ir karo atveju tarnybos trukmė neribojama. Yra dvi rezervo stadijos: tarnyba aktyviajame rezerve ir paskesnis priklausymas individualiam mobilizacijos rezervui. Kiekvienas tarnybos aktyviajame rezerve prievolininkas turi priskirtą nuolatinės tarnybos vietą dalinyje. Atlikę privalomąją karinę tarnybą reguliarioje kariuomenėje ir aktyviajame rezerve bei sulaukę įstatymo nustatyto amžiaus piliečiai pervedami į individualų mobilizacijos rezervą. Individualaus rezervo asmenys pašaukiami į krašto apsaugos tarnybą ypatingais atvejais arba visuotinės mobilizacijos atveju. Reguliariąją kariuomenę sudaro: - sausumos kariuomenė, kurios paskirtis - valstybės teritorijos karinė apsauga ir valstybės gynimas; - karinės oro pajėgos, kurių paskirtis - oro erdvės kontrolė, apsauga ir gynyba, parama sausumos ir jūrų pajėgoms bei specialiųjų operacijų vykdymas; - karinės jūrų pajėgos, kurių paskirtis - teritorinės jūros ir išimtinės ekonominės zonos kontrolė, apsauga ir gynyba, pakrančių ir laivybos apsauga, specialiosios užduotys - konvojus, evakuacija ir kt. Kariuomenės valdymo struktūra, struktūrinių vienetų funkcijos ir atsakomybė nustatomi atskirame krašto apsaugos ir gynybos struktūros dokumente, kurį tvirtina Seimas. Taikos metu kariuomenė: - saugo valstybės teritoriją, oro erdvę, teritorinius vandenis ir išimtinę ekonominę zoną bei karinius objektus; - palaiko kovinę parengtį; - ruošiasi taikos palaikymo bei taikos įvedimo misijoms ir dalyvauja jose; - šio skyriaus 5-ajame skirsnyje numatytais atvejais gali būti paskirta padėti civilinei valdžiai. Trečias skirsnis. SAVANORIŠKOJI KRAŠTO APSAUGOS TARNYBA (SKAT) Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba (SKAT) yra sudėtinė kariuomenės dalis. SKAT'o vadą skiria Krašto apsaugos ministras kariuomenės vado teikimu. SKAT'o vadas pavaldus kariuomenės vadui. SKAT savanorių rinktinės formuojamos kiekvienoje teritorinėje apygardoje. Jos pagrindinė paskirtis - vykdyti gynybos uždavinius savo apygardoje. Taikos metu SKAT'o funkcijos yra: savanorių karinis parengimas ir jų dalinių parengimas teritorinei gynybai; savanorių rezervo rengimas; strateginių objektų apsauga; pagalba katastrofų atvejais. Savanoriškosios tarnybos tvarką, SKAT'o veiklą bei funkcijas nustato įstatymas. SKAT daliniai rengiami gynybai sąveikoje su kitais kariuomenės daliniais, o pasienio apygardose - taip pat su pasienio policijos daliniais. Ketvirtas skirsnis. KARO AKADEMIJA Karo akademija yra akademinė karininkų rengimo ir jų karinės kvalifikacijos kėlimo institucija, pavaldi krašto apsaugos ministrui ir kariuomenės vadui. Lėšos Akademijos finansavimui skiriamos Gynybos ministerijos biudžete. Bendruosius aukštojo mokslo reikalavimus karo akademijos studentams nustato Švietimo ir mokslo ministerija. Krašto apsaugos ministerija, atsižvelgdama į NATO ir kitų Europos valstybių patirtį ir Lietuvos karininkų poreikius, parengia ir pateikia Seimui aprobuoti Lietuvos karininkų korpuso rengimo ir profesinio tobulinimo koncepciją. Valstybės užpuolimo ar karo padėties atveju Karo akademija kaip ginkluotųjų pajėgų sudėtinė dalis pereina kariuomenės vado pavaldumui. Penktas skirsnis. KARIUOMENĖS PANAUDOJIMAS TAIKOS METU Taikos metu Lietuvos kariuomenė už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų gali būti panaudota tik Seimui leidus. Nepaprastosios padėties atveju kariuomenė gali būti paskirta padėti policijai, kai reikia užkirsti kelią antikonstituciniams smurtiniams veiksmams ar jiems stabdyti. Įsakymą pasiųsti kariuomenę į pagalbą policijai duoda Prezidentas, remdamasis Seimo sprendimu dėl kariuomenės panaudojimo. Kai įstatymo nustatyta tvarka ir atvejais Prezidentas priima neatidėliotiną sprendimą dėl nepaprastosios padėties įvedimo ir įsako pasiųsti kariuomenę į pagalbą policijai, šiuos Prezidento sprendimus turi patvirtinti Seimas. Prezidentas arba Krašto apsaugos ministras be Seimo sutikimo gali įsakyti panaudoti kariuomenę gelbėjimo darbams avarijų ir katastrofų atvejais. Kariuomenė Prezidento arba krašto apsaugos ministro įsakymu taip pat gali būti pasiųsta į pagalbą pasienio policijai, kai prireikia sustiprinti valstybės sienos apsaugą. Neatidėliotinais atvejais, kai gresia pavojus žmonių gyvybei ar žala nuosavybei, arba kai reikia padėti vykdyti skubias nusikaltėlių paieškos ar sulaikymo operacijas, policijos viršininko raštišku prašymu vietinio karinio dalinio (ne žemesnis kaip rinktinės ar bataliono) vadas gali įsakyti jam pavaldaus dalinio pajėgoms teikti konkretaus pobūdžio vienkartinę pagalbą policijai ne ilgiau kaip 48 valandas. Tokiai operacijai bendrai vadovavauja policijos paskirtas vadas. Visais atvejais karinė jėga naudojama minimaliai. Kariuomenės pagalbos teikimo policijai tvarką nustato įstatymas. Šeštas skirsnis. KARINĖ TEISĖSAUGA Teisėsaugą kariuomenėje vykdo bendrųjų Lietuvos teisėsaugos institucijų specializuoti padaliniai. Specializuotų padalinių ir pareigūnų veiklos paskirtis - sustabdyti kariškių teisės pažeidimus, tirti tarnybos metu karių ir karininkų padarytus arba susijusius su tarnyba teisės pažeidimus, traukti juos padariusius kariškius atsakomybėn. Karinės teisėsaugos specializuoti padaliniai ir pareigybės steigiami prokuratūros ir tardymo institucijose. Karių ir karininkų bylas dėl tarnybos arba susijusių su tarnyba teisės pažeidimų nagrinėja specializuotas teimas. Specializuotų karinės teisėsaugos padalinių ir pareigūnų veiklos, patraukimo atsakomybėn ir proceso ypatumus karo padėties arba valstybės gynybos (karo) metu nustato įstatymas. Krašto apsaugos ministerijos sistemoje veikia karo policija, kurios paskirtis užkirsti kelią karių viešosios tvarkos ir teisės pažeidimams.Viešosios tvarkos ar teisės pažeidimų atvejais karo policija sulaiko pažeidėjus ir atlieka kvotą. Karo policijos funkcijas, teises ir pareigas nustato įstatymas. Už drausmės pažeidimus krašto apsaugos tarnyboje kariumenės vadai turi teisę skirti nuobaudas. Nuobaudų už drausmės pažeidimus rūšis, karinių pareigūnų teises joms skirti, skyrimo ir apskundimo procedūras nustato įstatymas. 21 skyrius. POLICIJOS PAJĖGOS Pagrindinė policijos kaip nacionalinio saugumo sistemos sudėtinės dalies paskirtis - užtikrinti žmogaus asmens saugumą, žmogaus teises ir laisves, palaikyti viešąją tvarką, kovoti su nusikaltimais, saugoti valstybės sieną, kontroliuoti perėjimo punktus ir pasienio ruožą, saugoti valstybinius objektus. Policijos funkcijas nustato įstatymas. Policijos daliniai formuojami tik profesionalios tarnybos pagrindais. Privalomoji karo tarnyba policijoje neatliekama. Lietuvoje nebus Vidaus reikalų ministerijos karinių dalinių. Esami vidaus tarnybos daliniai reorganizuojami: - specializuoti policijos daliniai, kurių paskirtis - slopinti riaušes kalėjimuose, kovoti su teroristais ir nusikaltėlių gaujomis, vykdyti sulaikymo ir kitas policijos operacijas, saugoti svarbius valstybinius objektus, kurie numatyti Vyriausybės nutarimu patvirtintame sąraše - pasilieka pavaldūs Vidaus reikalų ministerijai; - kalėjimų apsaugos tarnyba perduodama Teisingumo ministerijos žinion; - vidaus tarnybos daliniuose tarnaujantys privalomosios krašto apsaugos tarnybos kariai su kovine ginkluote pervedami kariuomenės sudėtin. Valstybės sieną saugo specializuoti Vidaus reikalų ministerijai pavaldūs pasienio policijos daliniai. Pagal Gynybos štabo planus jie rengiami ginkluotos gynybos veiksmams valstybės gynybos (karo) atveju. Jų rengimo gynybai tvarką reglamentuoja įstatymas. Pasienio policijos, o prireikus - ir kiti specializuoti policijos daliniai karo padėties ir valstybės gynybos (karo) metu priskiriami ginkluotosioms pajėgoms. 22 skyrius. VALSTYBĖS SAUGUMO DEPARTAMENTAS Valstybės saugumo departamentas yra Seimui ir Respublikos Prezidentui atskaitinga institucija, kurios paskirtis - apsaugoti nuo pasikėsinimų valstybę, jos suverenitetą ir konstitucinę santvarką. Valstybės saugumo departamento uždaviniai - vykdyti užsienio žvalgybą ir kontržvalgybą, laiku atskleisti veikas, keliančias grėsmę valstybės saugumui, suverenitetui, teritorijos neliečiamybei ir vientisumui, konstitucinei santvarkai, valstybės interesams, gynybinei ir ekonominei galiai, užkirsti kelią šioms veikoms, ir jas šalinti įstatymų nustatyta tvarka. Valstybės saugumo departamentas teikia žvalgybos ir kontržvalgybos informaciją, išvadas ir rekomendacijas Prezidentui, Vyriausybei ir kitoms valstybės institucijoms. Informaciją, kuri nėra valstybės paslaptis, Departamentas teikia ir visuomenei. Valstybės saugumo departamento veiklą reglamentuoja įstatymas. Valstybės saugumo departamento biudžetas, ištekliai, darbo metodai ir technika yra valstybės paslaptis. Seimas vykdo parlamentinę Departamento veiklos kontrolę. Ši kontrolė vykdoma laikantis valstybės paslapčių apsaugos reikalavimų ir Seimo nustatytų specialių procedūrų. 23 skyrius. CIVILINĖS SAUGOS IR GELBĖJIMO INSTITUCIJOS Pirmas skirsnis. VIENINGA CIVILINĖS SAUGOS IR GELBĖJIMO SISTEMA Seimas tvirtina vieningos civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos struktūrą bei jos išvystymo programą, aprėpiančią ir ekstremalių situacijų valdymą bei tarptautinį bendradarbiavimą. Vieninga civilinės saugos ir gelbėjimo sistema skirta gyventojams apsaugoti nuo nelaimių karo ir taikos metu, jiems patiems šioje veikloje aktyviai dalyvaujant. Ši sistema užtikrina visų gelbėjimo tarnybų parengtį ir prevencinius veiksmus, o gaivalinių nelaimių, katastrofų ir ginkluotų veiksmų atvejais - krašto gyventojų perspėjimą ir informavimą, jų gyvybės ir turto apsaugą, reikalingą neatidėliotiną pagalbą ir evakuaciją iš pavojingų rajonų. Vieningos civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos struktūrą sudaro: Civilinės saugos ir gelbėjimo darbų departamentas; ekstremalių situacijų valdymo centras; ministerijų, kitų valstybinių institucijų bei savivaldybių civilinės saugos, priešgaisrinės gelbėjimo, paieškos ir gelbėjimo, kitos teritorinės gyventojų perspėjimo, informavimo, gelbėjimo, pagalbos ir evakuacijos tarnybos. Ministerijų, kitų valstybinių institucijų ir savivaldybių civilinės saugos tarnybų paskirtis - civilių gyventojų apmokymas praktinių apsisaugojimo veiksmų, gyventojų perspėjimas ir informavimas, jų ir jų turto apsauga, gelbėjimas ir evakuavimas gaivalinių nelaimių, katastrofų ar ginkluotų veiksmų atvejais bei jų padarinių šalinimas. Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos paskirtis - rūpintis priešgaisrine sauga, gesinti gaisrus ir vykdyti gelbėjimo darbus, teikti neatidėliotiną medicinos ir techninę pagalbą. Šiems darbams telkiamos ir savivaldybių bei nevalstybinės priešgaisrinės gelbėjimo organizacijos. Paieškos-gelbėjimo tarnybų paskirtis - ieškoti ir gelbėti Baltijos jūroje ir Lietuvos teritorijoje nelaimės ištiktų skraidymo aparatų ir laivų įgulas bei keleivius. Tarnybos funkcijas nustato įstatymas ir Lietuvos įsipareigojimai dėl tarptautinio bendradarbiavimo paieškos ir gelbėjimo darbuose. Katastrofoms ir kitoms didelio masto nelaimėms įveikti, gelbėjimo darbams vykdyti bei pasekmėms šalinti prireikus telkiamos ne tik specializuotos civilinės saugos ir gelbėjimo tarnybos, bet ir kariuomenė, mobilizacinio rezervo specialistai, ministerijų, kitų valstybinių institucijų ir savivaldybių organizacijos, jų priklausomybėje esantys resursai, savaveiksmių organizacijų savanoriai. Šio telkimo ir dalyvavimo darbuose sąlygas ir tvarką nustato įstatymas. Visų vieningos civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos institucijų ir tarnybų detalią struktūrą, pavaldumą, funkcijas, atsakomybę, tarpusavio ir su kitomis valstybės institucijomis bei savivaldybėmis sąveiką nustato įstatymai ir kiti teisės aktai. Antras skirsnis. CIVILINĖS SAUGOS IR GELBĖJIMO DARBŲ DEPARTAMENTAS Civilinės saugos ir gelbėjimo darbų departamentą steigia Vyriausybė. Departamentas veikia prie Vyriausybės. Jis vadovauja vieningos civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos nuolatinei veiklai. Departamento funkcijas, teises ir atsakomybę gamtinių nelaimių, katastrofų, grėsmių ar valstybės ginkluotos gynybos (karo) atvejais nustato įstatymai. Trečias skirsnis. EKSTREMALIŲ SITUACIJŲ VALDYMO CENTRAS Vyriausybės sekretoriato sudėtyje nuolatinėje parengtyje veikia Ekstremalių situacijų valdymo centras. Didelio masto gaivalinių nelaimių, technologinių avarijų ar katstrofų atvejais jis nedelsiant organizuoja nelaimės stabdymą, žmonių gelbėjimą ir padarinių šalinimą, tam vadovauja. Prireikus, Centras civilinės saugos ir gelbėjimo tarnyboms telkia į pagalbą kitoms valstybės institucijoms pavaldžias tarnybas ir techniką, koordinuoja jų veiksmus. Centro funkcijas ir įgaliojimus nustato Vyriausybė. Vyriausybė tvirtina katastrofinių situacijų valdymo planus, kuriuose, kai to reikia, numatomas ministrų vadovavimas gelbėjimo ir pasekmių šalinimo veiksmams. 24 skyrius. GINKLŲ FONDAS Ginklų fondas prie Vyriausybės veikianti valstybinė įstaiga, kurios pagrindinis uždavinys - aprūpinti ginklais krašto apsaugos sistemą ir valstybines institucijas ginklais, karine technika, šaudmenimis ir sprogmenimis. Ginklų fondas gamina ir remontuoja kariuomenei ir kitoms valstybės institucijoms reikalingą ginkluotę, šaudmenis ir sprogmenis jo reguliavimo sferai priskirtose valstybinėse įmonėse, arba įstatymo nustatytomis sąlygomis ir tvarka užsako ir prižiūri jų gamybą ar remontą kitose įmonėse. Ginklų fondas taip pat vykdo užsienio ginkluotės pirkimo vyriausybinės agentūros funkcijas. Ginklų fondo veiklą reglamentuoja įstatymas. 25 skyrius. ALTERNATYVIOJI KRAŠTO APSAUGOS TARNYBA Ši tarnyba yra karo prievolei alternatyvi privalomoji krašto apsaugos pagalbinė tarnyba be ginklų tiems, kurie dėl savo religinių ar pacifistinių įsitikinimų negali tarnauti su ginklu rankoje. Šios tarnybos tikslas - ugdyti piliečius ir sudaryti jiems galimybę prisidėti prie krašto apsaugos ir nacionalinio saugumo stiprinimo alternatyviu būdu. Šią tarnybą krašto apsaugos, gynybos ir nacionalinio saugumo stiprinimo reikmėms organizuoja Krašto apsaugos ministerija. Tarnybos atlikimo trukmę ir tvarką nustato įstatymas. 26 skyrius. ŠAULIŲ SĄJUNGA Šaulių sąjunga yra savanoriška sukarinta organizacija, veikianti pagal savąjį statutą. Ji yra valstybės remiama pilietinės savigynos institucija. Šaulių Sąjungos dalyvavimą krašto apsaugos veikloje ir bendradarbiavimą su Krašto apsaugos ministerija reglamentuoja įstatymas. Šaulių sąjungos reikalams Krašto apsaugos ministerija skiria atsakingą pareigūną. BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS 27 skyrius. NACIONALINIO SAUGUMO SISTEMOS PLĖTRA Lietuvos nacionalinio saugumo sistema plėtojama nuosekliai, remiantis šio dokumento nustatytais pagrindais. Nacionalinio saugumo sistemos pagrindai įtvirtinami ir išplėtojami įstatymuose ir kituose teisės aktuose, pertvarkant ir išvystant valstybės nacionalinio saugumo institucijas ir tobulinant jų veiklą. PROJEKTĄ PARENGĖ Nacionalinio saugumo koncepcijos tobulinimo koordinacinės grupės nariai: Vytenis Andriukaitis (LSDP) Povilas Jakučionis (PKTS) Gediminas Kirkilas (LDDP) Linas Linkevičius (ministras) Leonas Milčius (LTS) Romualdas Ozolas (CS) Saulius Pečeliūnas (LDP) Algirdas Saudargas (LKDP) Česlovas Stankevičius Antanas Stasiškis (TS)